Brangūs Broliai ir Seserys,

1. Bažnyčios evangelizacinė misija iš esmės yra Dievo meilės, gailestingumo ir atleidimo, apreikštų žmonėms per Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, skelbimas. Tai Gerosios Naujienos skelbimas, kad Dievas mus myli ir nori visus suvienyti savo gailestingoje meilėje, mums atleisdamas ir mūsų prašydamas savo ruožtu atleisti kitiems net didžiausius įžeidimus. Tai sutaikinimo Žodis, kuris mums patikėtas, nes, pasak šventojo Pauliaus, „juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 19). Šiais žodžiais atkartojamas bei primenamas šūksnis, ištrūkęs iš prikalto prie kryžiaus Kristaus širdies: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Štai tokia yra Pasaulinio misijų sekmadienio, kurį švęsime spalio 20 dieną, pagrindinio turinio analizė; šiais metais ši diena skirta įkvepiančiai temai: „Misija yra atleidimo skelbimas“. Ši šventė kartojasi kasmet, tačiau, laikui bėgant, nenustoja savo reikšmės ir svarbos, nes misija yra mūsų atsakas į aukščiausią Kristaus įsakymą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <...>, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

2. Trečiojo krikščionybės tūkstantmečio pradžioje misijos pareiga tampa vis neatidėliotinesne, nes, kaip jau minėjau enciklikoje Redemptoris missio, „Kristaus nepažįstančių ir Bažnyčiai nepriklausančių žmonių nuolatos daugėja, ir jų nuo Susirinkimo pabaigos bemaž padvigubėjo. Turint prieš akis tokią daugybę Tėvo mylimų žmonių, kuriems jis atsiuntė savo Sūnų, misijos neatidėliotinumas akivaizdus“ (3).

Kartu su didžiuoju apaštalu ir Evangelijos skelbėju šventuoju Pauliumi trokštame pakartoti: „Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! <...> atlieku tik man patikėtą tarnybą“ (1 Kor 9, 16–17). Tiktai Dievo meilė pajėgi paversti visų rasių bei kultūrų žmones broliais ir seserimis, padaryti, kad išnyktų žmoniją vis dar engiantys skausmingi pasidalijimai, ideologiniai konfliktai, ekonominė nelygybė ir smurtas.

Žinome, kokie baisūs karai bei revoliucijos krauju aptaškė ką tik pasibaigusį šimtmetį ir kokie konfliktai, deja, tebekamuoja beveik visą pasaulį. Kartu neįmanoma nepastebėti ir Dievo bei jo gailestingosios meilės troškulio, kurį, nors ir labai skursdami dvasiškai bei materialiai, jaučia daugybė vyrų ir moterų. Viešpaties užduotis skelbti Gerąją Naujieną galioja ir šiandien; ji darosi vis neatidėliotinesnė.

3. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte pabrėžiau įsimąstymo į kenčiantį bei šlovingą Kristaus veidą svarbą. Kenčiantis Nukryžiuotojo veidas priartina mus „prie paradoksiškiausio Kristaus slėpinio aspekto, išnyrančio jo paskutinę valandą – Kryžiaus valandą“ (25). Ant kryžiaus Dievas apreiškė mums savo meilę. Kryžius yra raktas, atveriantis vartus į išmintį, kuri yra „ne šio pasaulio ir praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis“, bet paslėpta Dievo išmintis (plg. 1 Kor 2, 6–7).

Kryžius, ant kurio jau suspindi šlovingasis Prisikėlusiojo veidas, veda mus į krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę ir tobulą meilę, nes apreiškia Dievo, norinčio dalytis su žmonėmis savo gyvenimu, meile ir šventumu, valią. Remdamasi šiuo slėpiniu ir atmindama Viešpaties žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48), Bažnyčia vis geriau suvokia, kad jos misija būtų beprasmė, jei nevestų į krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę, t. y. tobulą meilę ir šventumą. Įsimąstydami į kryžių, mokomės gyventi nuolankiai ir atleisdami, taikiai ir bendruomeniškai. Apie tokią patirtį efeziečiams rašo ir apaštalas Paulius: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu“ (Ef 4, 1–3). O laiške kolosiečiams jis priduria: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne“ (Kol 3, 12–15).

4. Brangūs Broliai ir Seserys, Jėzaus šūksnis ant kryžiaus (plg. Mt 27, 46) nerodo viltį praradusiojo baimės, tai malda Sūnaus, aukojančio savo gyvybę Tėvui dėl visų išganymo. Ant kryžiaus Jėzus mums atskleidžia, kad ir tokiomis sąlygomis galima atleisti. Į neapykantą, su kuria jo persekiotojai prikalė jį prie kryžiaus, jis atsako malda už juos. Jis ne tik jiems atleido, bet juos vis dar myli ir, kadangi nori jiems gera, užtaria. Jo mirtis tampa tikru Meilės įgyvendinimu.

Priešais didį kryžiaus slėpinį tegalime garbindami parkniubti: „Kad grąžintų žmogui savo Tėvo veidą, Jėzus turėjo prisiimti ne tik žmogaus veidą, bet ir nuodėmės ‘veidą’: ‘Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu’ (2 Kor 5, 21)“ (Novo millennio ineunte, 25). Sulig tobulu Kristaus atleidimu naujasis Dievo karalystės teisingumas apima ir jo persekiotojus.

Per Paskutinę vakarienę Kristus pasakė apaštalams: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).

5. Prisikėlęs Kristus dovanoja savo mokiniams ramybę. Bažnyčia, ištikima Viešpaties įsakymui, toliau skelbia ir skleidžia ramybę. Skleisdami Evangeliją, tikintieji padeda žmonėms suprasti, kad jie vienas kitam yra broliai ir seserys, kurie, kaip piligrimai šioje žemėje, įvairiais keliais keliauja į bendrą tėvynę, nepaliaujamai jiems rodomą Dievo jam vienam žinomuose keliuose. Svarbiausias misijos būdas – tai nuoširdus dialogas (plg. Ad gentes, 7; Nostra aetate, 2), gimstantis ne „iš taktinių sumetimų ar savanaudiško suinteresuotumo“ (plg. Redemptoris missio, 56) ir nepuoselėjamas vien dėl jo paties. Dialogas, priešingai, turi leisti kalbėtis vieniems su kitais pagarbiai bei supratingai ir kartu patvirtinti principus, kuriais tikima, bei su meile skelbti giliąsias tikėjimo tiesas – džiaugsmą, viltį, gyvenimo prasmę. Iš esmės dialogas tikrove paverčia dvasinius impulsus ir siekia vidinio nuskaistinimo bei atsivertimo, kurie duos dvasinių vaisių, jei bus siekiami vadovaujantis nuolankumu Dvasiai (plg. ten pat, 56).

Įsipareigojimas dėmesingam bei pagarbiam dialogui yra Dievo atperkančiosios meilės autentiško liudijimo būtina sąlyga.

Šis dialogas esmingai susijęs su troškimu atleisti, nes tas, kuris atleidžia, atveria savo širdį kitiems ir išmoksta mylėti, suprasti kitą bei su juo sutarti. Kita vertus, atleidimo praktikavimas pagal Jėzaus pavyzdį meta širdims iššūkį bei jas atveria, užgydo nuodėmės bei susiskaldymo žaizdas ir kuria autentišką bendrystę.

6. Misijų sekmadienio šventimas visiems teikia progą pasverti save remiantis Dievo begalinės meilės reikalavimais. Ši meilė reikalauja tikėjimo, ji akina visiškai pasitikėti Dievu: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11, 6).

Šis kasmetinis įvykis teikia mums progą karštai melstis už misijas ir visomis prieinamomis priemonėmis prisidėti prie Bažnyčios pastangų visame pasaulyje statydinti Dievo karalystę, „amžiną ir visuotinę karalystę: tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę“ (Dėkojimo giesmė Kristaus Karaliaus šventei). Visi esame pašaukti pirmiausia savo gyvenimu liudyti visišką prisirišimą prie Kristaus bei ištikimybę jo Evangelijai.

Niekada neturime gėdytis Evangelijos ir bijoti prisipažinti esą krikščionys, nutylėdami savo tikėjimą. Priešingai, būtina toliau skelbti išganymą bei plėsti šio skelbimo ribas, nes Jėzus pažadėjo visada ir visur būti su savo mokiniais.

Pasaulinis misijų sekmadienis, tikra misijos šventė, padeda mums atrasti savo asmeninio bei bendruomeninio pašaukimo vertybes. Jis, be to, akina per visame pasaulyje veikiančius misionierius padėti mūsų „mažiausiesiems broliams“ (Mt 25, 40). Bažnyčios misijai tarnaujančioms Popiežiškosioms misijų draugijoms tenka užduotis rūpintis, kad mažiausiesiems netrūktų tų, su kuriais jie laužtų Žodžio duoną ir kurie nepaliautų nešę jiems neišsemiamos Dievo meilės, trykštančios iš paties Išganytojo širdies, malonę.

Brangūs Broliai ir Seserys! Šias mūsų pastangas skelbti Evangeliją ir visą Bažnyčios evangelizacinį darbą patikime Švenčiausiajai Mergelei Marijai, misijų Karalienei. Tegu ji lydi mus atleidžiančios bei žmonėms ramybę dovanojančios Dievo meilės atradimo, skelbimo ir liudijimo kelyje.

Kupinas tokių jausmų viso pasaulio visiems misionieriams ir visoms misionierėms, visiems, kurie juos lydi malda ir broliška bei seseriška pagalba, senesnėms ir jaunesnėms krikščionių bendruomenėms iš visos širdies teikiu apaštališkąjį palaiminimą, melsdamas mūsų Viešpaties apsaugos.

Vatikanas, 2002 m. gegužės 19 d., Sekminių šventė

JONAS PAULIUS II