1. Šiandieniame pasaulyje migracija tapo paplitusiu reiškiniu, darančiu poveikį visoms šalims – išvykimo, tranzito ir atvykimo kraštams. Jis apima milijonus žmonių ir yra iššūkis, kurį keliaujanti ir visai žmonijai tarnaujanti Bažnyčia turi pakelti bei sutikti evangeline visuotinės artimo meilės dvasia. Šių metų Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena turėtų – kaip paprastai – būti ypatingas maldos už tuos, kurie dėl įvairių priežasčių atsidūrė toli nuo savo namų bei šeimos, laikas; šią dieną derėtų rimtai apmąstyti katalikų pareigas šiems broliams ir seserims.

Ypatingą vargą tenka pakelti pažeidžiamiausiems iš atvykėlių: imigrantams be dokumentų, pabėgėliams, prieglobsčio prašytojams, asmenims, išvarytiems daugelyje pasaulio dalių tebetrunkančių kruvinų konfliktų, ir baisaus prekybos žmonėmis nusikaltimo aukoms, daugiausia moterims ir vaikams. Dar visai neseniai buvom etninių bei nacionalistinių pretenzijų sukeltų tragiškų deportacijų, pavertusių tam tikrų grupių gyvenimą neapsakoma kančia, liudininkai. Tokios situacijos radosi dėl nuodėmingų ketinimų bei veiksmų, kurie prieštarauja Evangelijai ir sykiu akina viso pasaulio krikščionis nugalėti blogį gerumu.

2. Priklausomybę katalikų bendrijai lemia ne tautybė ir socialinė ar etninė kilmė, bet pirmiausia tikėjimas į Jėzų Kristų ir krikštas Švenčiausiosios Trejybės vardu. „Kosmopolitinis” Dievo tautos veidas šiandien regimas praktiškai kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje, nes migracija net nedideles ir anksčiau izoliuotas bendruomenes pavertė pliuralistine bei tarpreligine tikrove. Vietovės, kur dar visai neseniai pasirodydavo vienas kitas atvykėlis, dabar tapo žmonių iš įvairių pasaulio dalių namais. Pavyzdžiui, per sekmadienio Eucharistiją Geroji Naujiena vis dažniau skelbiama anksčiau negirdėtomis kalbomis; tai suteikia naujos jėgos senovinės psalmės paraginimui: „Šlovinkite Viešpatį, visos tautos! Aukštinkite jį, visos šalys!” (Ps 117, 1). Todėl tokios bendruomenės turi naujų galimybių patirti katalikiškumą – Bažnyčios požymį, išreiškiantį jos esminį atvirumą viskam, kas yra Dvasios darbas kiekvienoje tautoje.

Bažnyčia laikosi įsitikinimo, jog priklausomybės vietinei bendruomenei apribojimas, vadovaujantis etninėmis arba kitokiomis išorinėmis savybėmis, reikštų visų suinteresuotų asmenų nuskurdinimą ir prieštarautų pamatinei pakrikštytųjų teisei praktikuoti kulto veiksmus ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Be to, jei atvykėliai tam tikroje parapinėje bendruomenėje jausis nepageidaujami dėl to, kad nekalba vietine kalba ar nesilaiko vietinių papročių, jie nesunkiai taps „pražuvusiomis avimis”. Rimtai susirūpinti ganytojus ir tikinčiuosius turėtų versti ir galimybė prarasti šiuos „mažutėlius” dėl latentinės diskriminacijos.

3. Tai grąžina mus prie dalyko, į kurį dažnai atkreipiu dėmesį Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga; turiu galvoje krikščionių pareigą priimti kiekvieną žmogų, besibeldžiantį į mūsų duris iš vargo. Toks atvirumas padeda statydinti gyvas krikščionių bendruomenes, Dvasios praturtinamas dovanomis, kurias joms atneša nauji mokiniai iš kitų kultūrų. Tokia pamatinė evangelinės meilės išraiška taip pat įkvepia daugybei solidarumo programų, skirtų migrantams bei pabėgėliams visose pasaulio dalyse. Norint suvokti šį bažnytinį konkrečios tarnystės imigrantams ir išvarytiesiems paveldą, pakanka prisiminti tokių asmenybių kaip šventoji Francesca Saverio Cabrini ar vyskupo Giovanni Battista Scalabrini darbus ir palikimą arba šiandienę reikšmingą katalikų pagalbos organizacijos Caritas ir Katalikų tarptautinės komisijos migracijos klausimais veiklą.

Solidarumo dvasia negimsta spontaniškai. Ją būtina ugdytis atsisakant užsisklendimo laikysenos, kuri daugelyje šiandienių visuomenių yra tapusi subtilesnė bei skvarbesnė. Tokiam reiškiniui atremti Bažnyčia turi daug edukacinių bei ugdomųjų išteklių visais lygmenimis. Todėl tėvus ir mokytojus akinu su rasizmu ir ksenofobija kovoti diegiant pozityvias, katalikų socialiniu mokymu pagrįstas nuostatas.

4. Vis giliau šaknydamiesi Kristuje, krikščionys turėtų grumtis su bet kuria tendencija užsisklęsti ir išmokti įžvelgti kitų kultūrų žmonėse Dievo darbą. Tiktai autentiška evangelinė meilė yra pakankamai stipri padėti bendruomenėms paprastą pakantą kitiems paversti autentiška pagarba jų skirtingybėms. Tiktai atperkamoji Kristaus malonė įgalina mus sėkmingai įveikti kasdienį iššūkį egoizmą pakeisti altruizmu, baimę – atvirumu, atmetimą – solidarumu.

Suprantama, kad, ragindamas katalikus išsiskirti solidarumu atvykėlių atžvilgiu, sykiu pabrėžiu imigrantų pareigą gerbti juos priimančias šalis ir laikytis juos priėmusių žmonių įstatymų, kultūrų ir tradicijų. Tiktai tada įsivyraus socialinė harmonija.

Kelias migrantų bei jų kultūrinės įvairovės tikro pripažinimo link išties sunkus; tam tikrais atvejais tai – tikras Kryžiaus kelias. Tačiau tai neturėtų atbaidyti nuo pastangų išpildyti valią Dievo, kuris per Bažnyčią, visos žmonių giminės vienybės ženklą ir įrankį, nori suvienyti su savimi Kristuje visas tautas (plg. Lumen gentium, 1).

Kartais šiam keliui reikia pranašiško žodžio, smerkiančio bloga ir remiančio gera. Kilus įtampai, Bažnyčios mokymo apie pamatinę pagarbą kiekvienam asmeniui įtikimumas priklauso nuo moralinės ganytojų bei tikinčiųjų drąsos „viską remti meile” (Novo millennio ineunte, 47).

5. Vargu ar bereikia sakyti, kad kultūriškai mišrios bendruomenės teikia nepakartojamą galimybę pagilinti vienybės su kitomis krikščionių Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendrijomis dovaną. Daugelis iš jų savo bendruomenėse ir kartu su Katalikų Bažnyčia veikliai stengėsi statydinti visuomenes, kuriose būtų tinkamai vertinamos migrantų kultūros bei jų ypatingos dovanos ir pranašiškai priešinamasi rasizmo, ksenofobijos ir perdėto nacionalizmo apraiškoms.

Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri irgi patyrė atmetimą tą valandą, kai pagimdė savo sūnų, tepadeda Bažnyčiai būti kultūrų ir tautų vienatinės giminės vienybės ženklu ir įrankiu. Tepadeda ji mums liudyti Kristaus įsikūnijimą ir nuolatinį buvimą mūsų gyvenime – Kristaus, kuris per mus trokšta istorijoje ir pasaulyje tęsti savąjį išlaisvinimo iš visokių diskriminacijos, atmetimo ir išstūmimo formų darbą. Gausi Dievo palaima telydi visus, kurie Kristaus vardu svetingai priima atvykėlius.

Vatikanas, 2002 m. spalio 24 d.

JONAS PAULIUS II