1. Prabėgo beveik keturiasdešimt metų nuo 1963 metų balandžio 11 dienos, kai popiežius Jonas XXIII paskelbė savo istorinę encikliką Pacem in terris. Tą dieną buvo švenčiamas Didysis ketvirtadienis. Kreipdamasis į „visus geros valios žmones“, mano garbingasis pirmtakas, kuris mirė vos po dviejų mėnesių, savo žinią apie taiką pasaulyje sutraukė į pirmą enciklikos sakinį: „Visų laikų žmonių taip karštai trokštą taiką žemėje įmanu įsteigti bei laiduoti tiktai tada, kai sąžiningai gerbiama Dievo nustatyta tvarka“ (Pacem in terris, įžanga: AAS, 55 [1963], 257).

Kalbėjimas apie taiką padalytam pasauliui

2. Pasaulis, į kurį kreipėsi Jonas XXIII, buvo tikrai apimtas smarkios netvarkos. XX amžius prasidėjo dideliu pažangos lūkesčiu. Vietoje to per šešiasdešimt istorijos metų žmonijai teko įregistruoti dviejų pasaulinių karų protrūkį, žiaurių totalitarinių sistemų įsitvirtinimą, neapsakomų žmogiškų kančių gausėjimą ir didžiausią, istorijoje neregėtą Bažnyčios persekiojimą.

Vos dvejus metus iki Pacem in terris pasirodymo, 1961-aisiais, buvo pastatyta Berlyno siena, idant perskirtų bei tarpusavyje supriešintų ne tik dvi miesto dalis, bet ir du žemiškojo miesto supratimo bei statydinimo būdus. Gyvenimo būdas abipus Sienos, veikiamas dažnai priešingų taisyklių ir įtarumo bei nepasitikėjimo persunktos aplinkos, tapo skirtingas. Tiek pasaulėžiūros, tiek konkrečios gyvenimo tvarkos matmeniu ši Siena perskyrė visą žmoniją ir įsiskverbė į žmonių širdį ir protą, kurdama pasidalijimus, kurie, rodės, išliks amžinai.

Be to, šešis mėnesius iki enciklikos paskelbimo, kai Romoje prieš kelias dienas prasidėjo Vatikano II Susirinkimas, pasaulis dėl Kuboje dislokuotų raketų sukeltos krizės buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio. Kelias į taikos, teisingumo ir laisvės pasaulį atrodė užtvertas. Daug žmonių manė, jog žmonija pasmerkta ilgą laiką gyventi pavojingomis „šaltojo karo“ sąlygomis, nepaliaujamai jausdama agresijos arba incidento, bet kurią dieną galinčio sukelti baisiausią karą visoje žmonijos istorijoje, grėsmę. Branduolinių ginklų panaudojimas tikrai būtų virtęs konfliktu, grasinančiu pačiai žmonijos ateičiai.

Keturi taikos ramsčiai

3. Popiežius Jonas XXIII nesutiko su manančiais, jog taika neįmanoma. Savo enciklika jis pasiekė, kad ši pamatinė vertybė - visa savo reiklia tiesa - ėmė belstis į abi Sienos ir visų sienų puses. Enciklika kiekvienam kalbėjo apie žmonijos šeimos bendrumą, iškėlė į šviesą visų žemės žmonių troškimą gyventi saugiai, teisingai ir puoselėjant ateities viltį.

Su jam būdingu įžvalgumu Jonas XXIII įžiūrėjo keturias esmines taikos sąlygas keturiuose žmogaus dvasios keliamuose reikalavimuose: tiesos, teisingumo, meilės ir laisvės (plg. ten pat, 265-266). Tiesa, pasak jo, bus taikos pamatas, kai kiekvienas, be savo teisių, sąžiningai pripažins ir savo pareigas kitiems. Teisingumas statydins taiką, kai kiekvienas konkrečiai gerbs kitų teises ir stengsis iki galo atlikti savo pareigas kitiems. Meilė bus taikos raugas, kai žmones kitų poreikius laikys savais ir su kitais dalysis tuo, ką turi, pirmiausia dvasios vertybėmis. Galiausiai laisvė maitins taiką bei leis jai sunokinti vaisių, kai individai, rinkdamiesi priemones jai pasiekti, vadovausis protu ir drąsiai imsis atsakomybės už savo veiksmus.

Tikėjimo ir proto akimis apžvelgdamas dabartį ir ateitį, palaimintasis Jonas XXIII aptiko ir paaiškino gilius, istorijoje jau veikiančius postūmius. Jis žinojo, kad dalykai ne visada yra tokie, kokie atrodo iš paviršiaus. Karų ir karo grėsmių ženklinamoje žmonijos istorijoje veikė kažkas, ką popiežius laikė daug žadančia dvasinės revoliucijos pradžia.

Naujas žmogaus orumo ir jo neatimamų teisių įsisąmoninimas

4. Popiežius rašė, kad žmonija pradėjo naują savo kelio etapą (plg. ten pat, 267-269). Kolonializmo pabaiga, naujų nepriklausomų valstybių atsiradimas, geresnė dirbančiųjų teisių apsauga, naujas bei sveikintinas moterų buvimas viešajame gyvenime jam atrodė ženklai, rodantys, kad žmonija tuoj įžengs į naują savo istorijos etapą, ženklinamą „įsitikinimo, kad visi žmonės lygūs savo prigimtinio orumo dėka“ (ten pat, 268). Šis orumas, tiesa, daugelyje pasaulio dalių dar trypiamas kojomis. Popiežius tai gerai žinojo. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad pasaulis, nepaisant tam tikru atžvilgiu dramatiškos padėties, vis labiau įsisąmonina tam tikras dvasines vertybes ir darosi vis atviresnis turtingam „taikos ramsčių“, būtent taikos, teisingumo, meilės ir laisvės, turiniui (plg. ten pat, 268-269). Vyrai ir moterys, stengdamiesi skleisti šias vertybes visuomeniniame gyvenime tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, vis labiau įsisąmonins, kad jų ryšys su Dievu, viso gėrio šaltiniu, yra jų tiek kaip individų, tiek kaip visuomeninių būtybių gyvenimo tvirtas pamatas ir aukščiausias kriterijus (plg. ten pat). Popiežius buvo įsitikinęs, kad toks aštresnis dvasinis jautrumas turės didelių padarinių viešajam ir politiniam gyvenimui.

Matydamas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu didėjantį dėmesį žmogaus teisėms, Jonas XXIII intuityviai jautė šiame reiškinyje glūdinčią jėgą ir nepaprastą gebą keisti istoriją. Po kelerių metų Vidurio ir Rytų Europos įvykiai tai nepakartojamai patvirtino. Enciklikoje popiežius mokė, kad kelias į taiką eina per pagrindinių žmogaus teisių gynimą bei skatinimą. Šias teises turi kiekvienas žmogus ne kaip tam tikros visuomeninės klasės ar valstybės suteiktą privilegiją, bet kaip prerogatyvą, priklausančią jam kaip asmeniui: „Kiekvieną tvarkingą ir vaisingą sambūvį turi grįsti principas, jog kiekviena žmogiška būtybė yra asmuo, tai yra prigimtis, apdovanota protu ir laisva valia. Per tai žmogus yra teisių ir pareigų subjektas; tos teisės ir pareigos tiesiogiai kyla iš jo prigimties ir todėl yra visuotinės, neliečiamos, neatimamos“ (ten pat, 259).

Tai nebuvo tiesiog abstrakčios idėjos. Šios idėjos turėjo, kaip netrukus parodė istorija, didelių praktinių padarinių. Įsitikinimas, kad visos žmogiškosios būtybės lygios orumu ir, vadinasi, visuomenė privalo su šia prielaida derinti savo struktūras, greitai davė pradžią žmogaus teisių sąjūdžiams, kurie vienai didžiausių šiuolaikinės istorijos varomųjų jėgų suteikė konkretų politinį pavidalą. Laisvės skatinimas tapo būtinas pastangų dėl taikos elementas. Šie sąjūdžiai, praktiškai išplitę visame pasaulyje, prisidėjo prie diktatoriškų valdymo formų žlugimo, spausdami pakeisti jas kitomis, demokratiškesnėmis, didesnį tautos dalyvavimą laiduojančiomis formomis. Jie praktikoje parodė, jog taiką ir pažangą įmanu pasiekti tiktai gerbiant visuotinį, žmogaus širdyje įrašytą dorovės dėsnį (plg. JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją, 3 [1995 10 05]).

Visuotinis bendrasis gėris

5. Enciklikos Pacem in terris mokymas pasirodė pranašiškas dar vienu požiūriu, nes numatė kitą pasaulio politikos raidos etapą. Matydamas vis labiau tarpusavio priklausomybės ženklinamą ir vis globalesnį pasaulį, popiežius Jonas XXIII siūlė suformuluoti bendrojo gėrio sąvoką priešais akis turint pasaulinį horizontą. Nuo dabar, norint būti tiksliam, derėtų vadovautis „visuotinio bendrojo gėrio“ sąvoka (plg. Pacem in terris, IV: l. c., 292). Vienas iš tokios raidos padarinių buvo akivaizdus tarptautinės viešosios valdžios, gebančios šį visuotinį bendrąjį gėrį veiksmingai skatinti, poreikis. Popiežius iškart pridūrė, jog ši valdžia turėtų būti įsteigta ne prievarta, bet vien tautų sutarimu. Tokio organo pamatinis tikslas būtų „pripažinti, gerbti, saugoti ir skatinti asmens teises“ (ten pat, 294).

Todėl nenuostabu, kad Jonas XXIII su didele viltimi žvelgė į 1945 metų birželio 26 dieną įsteigtą Jungtinių Tautų Organizaciją. Jis laikė ją patikima priemone taikai pasaulyje išlaikyti bei įtvirtinti. Būtent todėl jis ypač teigiamai įvertino 1948 metų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią pavadino „svarbiu žingsniu kelyje į teisinę ir politinę pasaulio bendrijos organizaciją“ (ten pat, 295). Juk šioje Deklaracijoje padėti moraliniai pamatai, ant kurių buvo galima pradėti statydinti pasaulio bendriją, kurią ženklintų ne netvarka, bet tvarka, ne prievarta, bet dialogas. Šioje perspektyvoje popiežius pabrėžė, jog žmogaus teisių apsauga, vykdoma Jungtinių Tautų Organizacijos, yra būtina prielaida, įgalinanti pačią Organizaciją išsiugdyti gebėjimą skatinti bei ginti tarptautinį saugumą.

Iki galo nebuvo įgyvendinta ne tik už akių užbėganti Jono XXIII vizija, tai yra žmogaus teisėms, laisvei ir taikai tarnaujančios tarptautinės viešosios valdžios idėja. Tenka, deja, konstatuoti, kad tarptautinė bendrija neretai svyruoja dėl pareigos gerbti bei įgyvendinti žmogaus teises. Ši pareiga galioja visų pagrindinių teisių atžvilgiu ir neleidžia daryti savavališkos atrankos, kuri leistų rastis diskriminacijos ir neteisingumo formoms. Sykiu matome, kaip veriasi nerimą kelianti praraja tarp naujų „teisių“, skatinamų pažangios technologijos visuomenėse, ir elementarių žmogaus teisių, kurios vis dar nepakankamai įgyvendintos ekonomiškai silpnose srityse: turiu galvoje, pavyzdžiui, teisę į maistą, geriamąjį vandenį, gyvenamąjį būstą, apsisprendimą ir nepriklausomybę. Taika reikalauja šią prarają pamažu mažinti ir galiausiai įveikti.

Čia būtina pabrėžti ir tai, kad tarptautinė bendrija, kuri nuo 1948 metų turi žmogaus teisių chartiją, dažniausia nesistengė reikiamai akcentuoti iš to išplaukiančių pareigų. O juk būtent pareiga nužymi ribas, kurių teisėms nevalia peržengti, idant jos nevirstų savivale. Didesnis visuotinių žmogaus pareigų įsisąmoninimas labai pasitarnautų taikos reikalui, nes suteiktų moralinį pamatą visuotinai pripažinti dalykų tvarką, kuri nepriklauso nuo kokio nors individo ar grupės valios.

Nauja tarptautinė moralinė tvarka

6. Vis dėlto pripažintina, kad, nepaisant daugybės sunkumų bei trukdžių, per praėjusius keturiasdešimt metų būta žymios pažangos įgyvendinant taurią Jono XXIII viziją. Tai, kad valstybės beveik visose pasaulio dalyse jautė pareigą pagerbti žmogaus teisių idėją, rodo moralinio įtikinėjimo ir dvasinio integralumo galią. Šios jėgos esmingai prisidėjo prie sąžinių mobilizacijos, davusios pradžią nesmurtinei 1989 metų revoliucijai, įvykiui, nulėmusiam europietiškojo komunizmo žlugimą. Nors iškreiptas laisvės - laikomos leistinumu - supratimas nesiliauja grasinęs demokratijai ir laisvoms visuomenėms, neabejotinai reikšminga, kad per keturiasdešimt metų nuo Pacem in terris paskelbimo daug pasaulio gyventojų tapo laisvesni, sustiprėjo tautų dialogo bei bendradarbiavimo struktūros, o branduolinio karo grėsmė, taip slėgusi popiežių Joną XXIII, buvo veiksmingai apribota.

Čia norėčiau drąsiai ir kartu nuolankiai atkreipti dėmesį, kad daugiaamžis Bažnyčios mokymas apie taiką, kuri, remiantis šv. Augustino apibrėžimu (De civitate Dei, 19, 13), suprantama kaip „tranquilitas ordinis“ - „tvarkos ramybė“, pagilintas Pacem in terris šviesoje pasirodė ypač reikšmingas šiandieniam pasauliui, tiek valstybių vadovams, tiek paprastiems piliečiams. Tai, kad šiandieniam pasauliui būdinga didelė netvarka, nesunku konstatuoti kiekvienam. Todėl kyla klausimas: kokia tvarka turėtų pakeisti netvarką, kad vyrai ir moterys galėtų gyventi laisvai, teisingai ir saugiai? O kadangi pasaulis, nors ir apimtas netvarkos, daugelyje sričių (ekonomikos, kultūros ir net politikos) organizuojasi, išnyra kitas, ne mažiau neatidėliotinas klausimas: pagal kokius principus rutuliojasi šie nauji pasaulinės tvarkos pavidalai?

Šie itin svarbūs klausimai rodo, jog tvarkos pasauliniuose reikaluose problema, kuri, teisingai suprantant, taip pat yra taikos problema, negali būti atsieta nuo moralės principų. Kitaip tariant, tokia perspektyva leidžia suvokti, kad taikos klausimo nevalia atidalyti nuo žmogaus orumo bei žmogaus teisių klausimo. Būtent tai yra viena iš nuolatinių tiesų, kurių moko Pacem in terris; enciklikos keturiasdešimtųjų metinių progą ją būtų naudinga prisiminti bei apmąstyti.

Atėjo laikas visiems bendromis jėgomis kurti naują visos žmonių šeimos organizacinę struktūrą, kuri laiduotų tarp tautų taiką bei santarvę ir sykiu skatintų jų visapusišką pažangą. Svarbu, kad tai būtų suprasta teisingai: čia nekalbama apie globalinės supervalstybės kūrimą. Priešingai, norima pabrėžti, jog būtina neatidėliotinai spartinti jau vykstančią pažangą siekiant atsiliepti į beveik visuotinį demokratinių politinės valdžios vykdymo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu formų troškimą ir į skaidrumo bei patikimumo visose viešojo gyvenimo plotmėse poreikį. Pasitikėdamas kiekvieno žmogaus širdyje glūdinčiu gerumu, popiežius Jonas XXIII pakvietė visą pasaulį tauresnei viešojo gyvenimo ir viešosios valdžios vykdymo vizijai. Jis drąsiai akino pasaulį išeiti iš esamo netvarkos būvio ir rasti naujų tarptautinės tvarkos formų, kurios būtų suderinamos su žmogaus orumus.

Sąsaja tarp taikos ir tiesos

7. Nesutikdamas su balsais, laikančiais politiką teritorija, visiškai atidalyta nuo moralės bei pavaldžia vieninteliam intereso kriterijui, Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris apmetė teisingesnį žmogiškosios tikrovės vaizdą ir parodė kelią į visiems geresnę ateitį. Būtent dėl to, kad žmonės apdovanoti gebėjimu daryti moralinius sprendimus, nėra tokios žmogaus veiklos, kuri nepatektų į etinių vertybių lauką. Politika yra žmogaus veikla; todėl ji pavaldi moraliniam sprendimui. Tas pats pasakytina ir apie pasaulinę politiką. Popiežius rašė: „Tas pats prigimtinis įstatymas, kuris tvarko pavienių žmonių santykius, turi lemti ir valstybių tarpusavio santykius“ (Pacem in terris, III: l. c., 279). Visiems, kurie mano, jog pasaulio bendrijos viešasis gyvenimas rutuliojasi tam tikra prasme už moralinio vertinimo ribų, tereikia atsiminti žmogaus teisių sąjūdžių poveikį neseniai pasibaigusio dvidešimtojo amžiaus nacionalinei ir tarptautinei politikai. Procesai, kuriuos numatė enciklikos mokymas, įtikinamai griauna reikalavimą įkurdinti pasaulinę politiką savotiškoje „laisvojoje zonoje“, kurioje dorovės įstatymas neturi jokios galios.

Matyt, niekas taip aiškiai nerodo būtinybės teisingai naudotis politine valdžia kaip dramatiška padėtis Artimuosiuose Rytuose ir Šventojoje Žemėje. Diena iš dienos, metai iš metų griežtas abipusis atmetimas ir tiesiog begalinė smurto ir keršto grandinė iki šiol sugriovė visus mėginimus pradėti kalbėtis apie tikrąsias problemas. Keblią šalies padėtį dar dramatiškesnę daro tarptautinės bendrijos narių interesų konfliktas. Kol atsakingi pareigūnai nėra pasirengę nuoširdžiai peržiūrėti savo valdžios taikymo būdų bei rūpintis savo tautų gerove, tol bus sunku įsivaizduoti, kaip būtų įmanu pasistūmėti taikos linkme. Brolžudiškas karas, kasdien drebinantis Šventąją Žemę ir supriešinantis jėgas, audžiančias tiesioginę Artimųjų Rytų ateitį, aiškiai rodo, kaip reikia vyrų ir moterų, įsitikinusių, jog politika turi remtis pagarba žmogaus orumui bei teisėms. Tokia politika būtų visiems nepalyginti naudingesnė negu nuolatinis konfliktinės situacijos palaikymas. Nuo šios tiesos reikia ir pradėti. Ji visuomet laisvina labiau už propagandą, juolab tada, kai tokia propaganda norima pridengti nepriimtinas intencijas.

Tvarios taikos prielaidos

8. Pastangos dėl taikos neatidalomai susijusios su pagarba tiesai. Sąžiningas informavimas, teisinės sistemos teisingumas, demokratinių procedūrų skaidrumas teikia piliečiams saugumo jausmą, pasirengimą įveikti nesutarimus taikiomis priemonėmis ir troškimą autentiškai bei konstruktyviai sutarti: visa tai yra tikrosios tvarios taikos prielaidos. Politikų susitikinimai nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu tarnauja taikos reikalui tik tada, kai prisiimtus įsipareigojimus po to gerbia kiekviena pusė. Priešingu atveju tokiems susitikimams gresia pavojus likti nereikšmingiems ir bergždiems. Tai gundo žmones vis mažiau tikėti dialogo naudingumu ir kaip nesutarimų sprendimo būdą labiau rinktis jėgos naudojimą. Prisiimtų ir nevykdomų įsipareigojimų dėl taikos neigiami padariniai turėtų akinti valstybių ir vyriausybių vadovus nepaprastai atsakingai pasverti kiekvieną savo nutarimą.

Senovės patarlė sako: pacta sunt servanda. Vykdyti privalu visus prisiimtus įsipareigojimus, tačiau ypač derėtų stengtis nelaužyti prisiimtų įsipareigojimų vargšams. Pažadų, kuriuos jie laiko gyvybiškai svarbiais, nesilaikymas gali juos ypač smarkiai nuvilti. Tokioje perspektyvoje įsipareigojimų ekonomiškai silpnoms šalims nevykdymas yra rimta moralinė problema ir dar labiau išryškina pasaulyje egzistuojančių nelygybių neteisingumą. Pasitikėjimo praradimas dramatiškai padidina skurdo keliamas kančias. Galiausiai netenkama bet kurios vilties. Pasitikėjimas tarptautiniuose santykiuose yra pamatinės vertės socialinis kapitalas.

Taikos kultūra

9. Nuodugniau pažiūrėjus, galima pamatyti, kad taika yra ne tiek struktūrų, kiek asmenų klausimas. Taikos struktūros ir taikos procesai - teisiniai, politiniai ir ekonominiai - neabejotinai būtini ir, laimei, dažnai egzistuoja. Tačiau jie tėra vaisius išminties ir patirties, sukauptų per ilgą istoriją nesuskaičiuojamais taikos gestais, kuriuos darė vyrai ir moterys, mokėję saugoti viltį ir niekada nepasidavę nevilčiai. Taikos gestai gimsta iš žmonių, savo širdyje puoselėjančių nuolatinę taikos laikyseną, gyvenimo. Tai - „taikdarių“ (plg. Mt 5, 9) dvasios ir širdies vaisiai. Taikos gestai galimi tada, kai žmonės moka tinkamai branginti bendruomeninį gyvenimo matmenį ir todėl suvokia tam tikrų įvykių reikšmę bei poveikį savo bendruomenei bei visam pasauliui. Taikos gestai kuria taikos tradiciją ir kultūrą.

Skatinant taikos gestus bei įtvirtinant taikos prielaidas, religijai tenka gyvybiškai svarbus vaidmuo. Ji gali šį vaidmenį atlikti veiksmingiau, jei dėmesį ryžtingai sutelkia į tai, kas jai būdinga: atsivėrimą Dievui, visuotinio broliškumo mokymą ir solidarumo kultūros skatinimą. „Maldos už taiką diena“, kurią surengiau 2002 metų sausio 24 dieną Asyžiuje įtraukdamas įvairių religijų atstovus, turėjo būtent šį tikslą. Ji turėjo parodyti troškimą stiprinti taiką skleidžiant taikos dvasingumą bei kultūrą.

„Pacem in terris“ palikimas

10. Palaimintasis Jonas XXIII nebijojo ateities. Išlaikyti tokią optimistinę laikyseną jam leido tvirtas pasitikėjimas Dievu ir žmonėmis - šio pasitikėjimo jis sėmėsi iš gilaus maldingumo aplinkos, kurioje buvo užaugęs. Stiprinamas tokio atsidavimo Apvaizdai, net akivaizdžiai ilgalaikio konflikto kontekste jis nesvyruodamas siūlė savo laiko politiniams vadovams naują pasaulio viziją. Tai ir yra paveldas, kurį jis mums paliko. Žvelgdami į jį šią 2003 metų Pasaulinę taikos dieną, esame kviečiami persiimti jo turėtomis nuostatomis: pasitikėti gailestingu bei atjaučiančiu Dievu, kuris šaukia mus į broliškumą; pasitikėti mūsų laiko ir kiekvieno kito laiko vyrais ir moterimis dėl Dievo paveikslo, kuris tuo pačiu būdu įspaustas į kiekvieno sielą. Tiktai vadovaudamiesi tokiomis nuostatomis galime tikėtis sukursią taikos pasaulį žemėje.

Auštant naujiems žmonijos istorijos metams, iš mano širdies spontaniškai kyla šis troškimas: kad kiekvieno dvasioje iš naujo pabustų polėkis imtis kilnios misijos, kurią enciklika Pacem in terris prieš keturiasdešimt metų pasiūlė visiems geroms valios vyrams ir moterims! Ši užduotis, enciklikoje vadinama „milžiniška“, yra „steigti žmonių visuomenėje naujus santykius vadovaujantis tiesa, teisingumu, meile ir laisve“. Po to popiežius patikslina, kokius santykius turi galvoje: „individų tarpusavio santykius; santykius tarp piliečių ir valstybės, santykius tarp valstybių; individų, šeimų, tarpinių korporacijų ir valstybės santykius su pasaulio bendrija“. Ir baigdamas jis pabrėžia, jog pastangos „įgyvendinti tikrąją taiką pagal Dievo nustatytą tvarką“ yra „kilniausia užduotis“ (Pacem in terris, V: l. c., 301–302).

Pacem in terris keturiasdešimtosios metinės yra tinkamiausia proga iš naujo prisiminti pranašišką popiežiaus Jono XXIII mokymą. Bažnytinės bendruomenės pagalvos, kaip tinkamai paminėti šias metines metų tėkmėje iniciatyvomis, kurios, viliuosi, bus ekumeninio bei tarpreliginio pobūdžio ir atviros visiems, trokštantiems „sudaužyti skiriančius barjerus, sutvirtinti abipusės meilės saitus, geriau vieniems kitus suprasti ir galiausiai atleisti visiems, iš kurių buvo patirta neteisybė“ (ten pat, 304).

Šiuos troškimus savo malda keliu į visagalį Dievą, viso gėrio šaltinį, šaukiantį mus, nupuolusius į priespaudos bei konfliktų būvį, į laisvę ir bendrą darbą visų labui: tegu jis padeda žmonėms kiekviename žemės kampelyje statydinti vis tvirtesnę pasaulio taiką, paremtą keturiais ramsčiais, kuriuos savo istorinėje enciklikoje nurodė palaimintasis Jonas XXIII: laisve, teisingumu, meile ir laisve!

Vatikanas, 2002 m. gruodžio 8 d.

JONAS PAULIUS II