Brangūs broliai ir seserys!

1. Gavėnia, ypatingas maldos, pasninko ir rūpinimosi vargstančiaisiais metas, visiems krikščionims teikia galimybę pasirengti Velykų šventei rūpestingai peržiūrint savo gyvenimą, ypatingu būdu sugretinant jį su Dievo žodžiu, apšviečiančiu kasdienį tikinčiųjų kelią.

Šių metų gavėnios apmąstymų gaire norėčiau pasiūlyti frazę iš Apaštalų darbų: „Palaimingiau duoti negu imti” (20, 35). Tai nėra nei vien moralinis paakinimas, nei žmogų iš išorės pasiekiantis įsakymas. Polinkis duoti įrašytas pačioje žmogaus širdies gelmėje: kiekvienas žmogaus jaučia troškimą bendrauti su kitais ir visiškai save realizuoti laisvai dovanodamasis kitiems.

2. Mūsų epocha, deja, yra paveikta mąstysenos, ypač imlios egoizmo, kuris be perstojo tyko žmogaus širdyje, kuždesiams. Visuomenėje, taip pat žiniasklaidoje žmogus neretai užverčiamas žiniomis, atvirai ar paslapčia atkakliai aukštinančiomis trumpalaikio įspūdžio ir hedonizmo kultūrą. Nors gamtos katastrofų, karo ir kitokių sunkumų atvejais dėmesio kitiems netrūksta, plėtoti solidarumo kultūrą apskritai nėra lengva. Pasaulio dvasia silpnina vidinį polinkį nesavanaudiškai dovanotis kitiems ir skatina tenkinti savo dalinius interesus. Vis labiau kurstomas trokšimas kaupti gėrybes. Neabejotinai natūralu ir teisinga, jog kiekvienas savo asmeniniais talentais ir darbu stengiasi įgyti tai, ko jam reikia gyvenimui, tačiau perdėtas troškimas turėti trukdo sukurtajam žmogui atsiverti Kūrėjui ir į save panašiems. Pauliaus žodžiai Timotiejui vienodai galioja visais laikais: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių” (1 Tim 6, 10).

Žmogaus išnaudojimas, abejingumas kito kančiai, moralės normų laužymas tėra tik keli godumo vaisiai. Turint priešais akis apgailėtiną nesiliaujančio skurdo, kamuojančio tiek daug pasaulio gyventojų, vaizdą, nesunku suvokti, jog pelno siekimas bet kokia kaina ir veiklaus bei atsakingo dėmesio visuotinei gerovei stygius lemia didelės išteklių dalies santalką kelių rankose, likusiai žmonijai kenčiant vargą bei apleistumą.

Kreipdamasis į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, norėčiau priminti savaime akivaizdų, bet dažnai užmirštamą principą: būtina rūpintis ne tik nedidelio privilegijuotųjų būrio gerove, bet ir stengtis pagerinti visų gyvenimo sąlygas. Tiktai ant tokio pamato įmanu statydinti visų trokštamą tarptautinę tvarką, kurią ženklintų teisingumas ir solidarumas.

3. „Palaimingiau duoti negu imti.” Atsiliepdamas į vidinę paskatą dovanotis kitiems nieko nesitikint sau tikintysis išgyvena didelį vidinį pasitenkinimą.

Krikščionio pastangoms skatinti teisingumą, jo įsipareigojimui ginti silpniausiuosius, humanitarinėms iniciatyvoms pamaitinti duona badaujančius ir pasirūpinti ligoniais, atsiliepiant į kiekvieną bėdą ir poreikį, jėgų teikia nepakartojamas ir neišsemiamas meilės lobis, kuris yra visiškas Jėzaus dovanojimasis Tėvui. Tikintysis kviečiamas sekti Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, kuris, tobulai laikydamasis Tėvo valios, apiplėšė pats save ir nusižemino (plg. Fil 2, 6 ir t.), nesavanaudiškos ir tobulos meilės dvasia atiduodamas mums save iki kryžiaus mirties. Nuo Kalvarijos iškalbingai sklinda trinitarinės meilės žinia visų laikų ir kraštų žmonėms.

Šventasis Augustinas yra pastebėjęs, kad vienintelis Dievas, aukščiausiasis Gėris, įstengia nugalėti pasaulio vargą. Tad gailestingumas ir meilė artimui turėtų trykšti iš gyvojo ryšio su Dievu ir be paliovos Juo remtis, nes mūsų džiaugsmas yra artumas Kristui (plg. De civitate Dei, lib. 10, cap. 6: CCL 39, 1351 ir t.).

4. Dievo Sūnus pirmasis, „kai tebebuvome nusidėjėliai” (Rom 5, 8), mylėjo mus nieko nereikalaudamas, nekeldamas jokių išankstinių sąlygų. Tai suvokdami, kaip galėtume nelaikyti gavėnios tinkama proga drąsiems, nesavanaudiškumo ir dosnumo įkvėptiems sprendimams priimti? Grumtynėms su perdėtu prisirišimu prie pinigų ji teikia praktiškus ir veiksmingus ginklus – pasninką ir išmaldą. Atsisakyti ne tik to, kas lieka, bet ir daugiau, kad tai dovanotum stokojančiajam, reiškia prisidėti prie savęs atsižadėjimo, be kurio neįmanu praktikuoti autentiško krikščioniško gyvenimo. Kita vertus, pakrikštytasis, maitindamasis nuolatine malda, rodo, kad jo gyvenime Dievui tikrai teikiama pirmenybė.

Mūsų širdyse išlieta Dievo meilė turi įkvėpti bei keisti mūsų būtį ir elgesį. Krikščionis neturėtų apsigaudinėti, jog galėsiąs savo broliams bei seserims siekti tikrojo gėrio negyvendamas Kristaus meile. Net jei jam ir pavyktų pakeisti svarbius neigiamus socialinio arba politinio gyvenimo aspektus, be meilės tai liktų trumpalaikis vaisius. Pats gebėjimas dovanotis kitiems yra dovana, trykštanti iš Dievo malonės. Anot Pauliaus mokymo, „Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti” (Fil 2, 13).

5. Šiandieniam žmogui, dažnai nepatenkintam tuščia ir paviršutiniška egzistencija ir ieškančiam autentiško džiaugsmo bei meilės, Kristus siūlo savo pavyzdį, kviesdamas juo sekti. Tas, kuris jo balsą išgirsta, akinamas atiduoti savo gyvenimą kitiems. Tokia dovana yra visiškos savirealizacijos ir gilaus džiaugsmo versmė; tai iškalbingai rodo pavyzdys moterų ir vyrų, kurie, atsisakę ramaus gyvenimo, nesvyruodami rizikavo savo gyvybe darbuodamiesi misionieriais įvairiose pasaulio dalyse. Tai liudija ir jaunuoliai, kurie, gaivinami tikėjimo, pasirinko kunigo ar vienuolio pašaukimą, idant tarnautų Dievo išganymo planui. Galiausiai tai rodo daugybė savanorių, noriai padedančių vargšams, pagyvenusiems asmenims, ligoniams ir visiems, kurie išgyvena nelaimę.

Graži solidarumo apraiška pastaruoju metu buvo pagalba žmonėms, nukentėjusiems nuo potvynių Europoje, žemės drebėjimų Lotynų Amerikoje ir Italijoje, vulkano išsiveržimų Filipinuose, neužmirštant kitų neapykantos ir karo sukruvintų pasaulio sričių.

Tokiomis aplinkybėmis labai pasitarnauja žiniasklaida, leidžianti mums priartėti prie kenčiančių bei sunkumus išgyvenančių žmonių ir skatinanti troškimą jiems padėti. Kartais mūsų pastangas padėti kitam motyvuoja ne krikščioniškasis meilės įsakymas, bet natūrali atjauta. Bet net ir tada tas, kuris padeda vargstančiajam, susilaukia Dievo palankumo. Apaštalų darbuose rašoma, jog mokinė Tabita buvo išgelbėta, nes buvo padariusi savo artimui gera (plg. 9, 36 ir t.). Šimtininkas Kornelijus gauna amžinąjį gyvenimą už dosnumą (plg. ten pat, 10, 1–13).

Tarnavimas vargstantiems nuo Dievo atitolusiems žmonėms gali būti Apvaizdos paruoštas kelias į susitikimą su Kristumi, nes Viešpats apsčiai atlygina už kiekvieną dovaną artimui (plg. Mt 25, 40).

Karštai trokštu, kad gavėnia tikintiesiems būtų vaisingas laikas visur skleisti ir liudyti meilės Evangeliją, nes pašaukimas artimo meilei sudaro tikrąją evangelizacijos šerdį. Šia intencija meldžiu Marijos, Bažnyčios Motinos, užtarimo. Telydi ji mus mūsų gavėnios kelionėje. To linkėdamas laiminu jus iš visos širdies.

Vatikanas, 2003 m. sausio 7 d.

JONAS PAULIUS II