Brangūs broliai ir seserys,

1. Nuo pradžių norėjau patikėti savo pontifikatą ypatingai Marijos globai. Vėliau daug kartų kviečiau visą tikinčiųjų bendruomenę atgaivinti Aukštutinio kambario, kur mokiniai „atsidėjo maldai kartu su <...> Jėzaus motina Marija” (Apd 1, 14), patirtį. Jau savo pirmoje enciklikoje Redemptor hominis rašiau, kad tiktai karštos maldos aplinkoje galime gauti „nužengiančią ant mūsų Šventąją Dvasią” ir tapti „Kristaus liudytojais ligi pat žemės pakraščių, panašiai kaip tie, kurie išėjo iš Jeruzalės Aukštutinio kambario Sekminių dieną” (22).

Bažnyčia vis labiau suvokia, jog ji yra „motina” kaip Marija. Bulėje Incarnationis mysterium, paskelbtoje Didžiojo 2000 metų jubiliejaus proga, rašiau, jog ji „yra lopšys, į kurį Marija guldo Jėzų, patikėdama jį visoms tautoms adoruoti bei kontempliuoti” (11). Bažnyčia trokšta toliau eiti šiuo dvasiniu ir misijiniu keliu, be perstojo lydima Švenčiausiosios Mergelės, naujosios evangelizacijos Žvaigždės, spindinčios aušros ir patikimos vadovės mūsų kelyje (plg. Novo millennio ineunte, 58).

Marija ir Bažnyčios misija Rožinio metais

2. Praėjusį spalį, pradėdamas dvidešimt penktuosius savo tarnavimo Petro įpėdiniu metus, tartum dvasiškai pratęsdamas Jubiliejaus metus, paskelbiau ypatingus metus Rožinio maldai, tokiai brangiai krikščionių tradicijai, iš naujo atrasti. Tie metai pragyventini jaučiant žvilgsnį Tos, kuri pagal slėpiningą Dievo planą savuoju „taip” padarė galimą žmonijos išganymą ir iš dangaus toliau globoja besikreipiančius į Ją sunkiais gyvenimo momentais.

Trokštu, kad Rožinio metai būtų visų žemynų tikintiesiems gera proga giliau suvokti savo krikščioniškąjį pašaukimą. Eidama į Švenčiausiosios Mergelės mokyklą ir sekdama jos pavyzdžiu, kiekviena bendruomenė įstengs geriau išskleisti savo „kontempliacinį” ir „misijinį” matmenį.

Pasaulinis misijų sekmadienis, tiksliai sutampantis su šių ypatingų, Marijai skirtų metų pabaiga, galėtų, jei būtų tinkamai parengtas, suteikti didesnį impulsą tokioms bažnytinės bendrijos pastangoms. Pasitikėjimo kupinas kreipimasis į Mariją, kasdien kalbant rožinį ir apmąstant Kristaus gyvenimo slėpinius, parodys, kad Bažnyčios misija pirmiausia palaikytina malda.

„Klausymosi” nuostata, įkvepiama rožinio maldos, artina tikinčiuosius prie Marijos, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje” (Lk 2, 19). Dažnas Dievo žodžio apmąstymas moko mus gyvai vienytis „su Jėzumi, taip sakant, per jo Motinos širdį” (Rosarium Virginis Mariae, 2).

Kontempliatyvesnė Bažnyčia: kontempliuoti Kristaus veidą

3. Cum Maria contemplemur Christi vultum! Šie žodžiai dažnai man ateina į galvą: su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Kalbėdami apie Kristaus „veidą”, omenyje turime jo žmogiškąjį aspektą, per kurį suspindi amžinoji Tėvo vienatinio Sūnaus garbė (plg. Jn 1, 14): „Dieviškoji garbė suspindi Kristaus veide” (ten pat, 21). Kristaus veido kontempliavimas leidžia giliau ir artimiau pažinti jo slėpinį. Kontempliuodami Jėzų tikėjimo akimis, galime įsiskverbti į dieviškosios Trejybės slėpinį. Jėzus sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą” (Jn 14, 9). Kalbėdami rožinį, šiuo mistiniu keliu žengiame „jo Švenčiausiosios Motinos draugijoje ir mokykloje” (Rosarium Virginis Mariae, 3). Marija tampa mūsų mokytoja ir vadove. Veikiant Šventajai Dvasiai, ji padeda mums įgyti „ramios drąsos”, leidžiančios kitiems perteikti savąją Jėzaus patirtį ir tikinčiuosius gaivinančią viltį (plg. Redemptoris missio, 24).

Nuolatos žvelkime į Mariją, nepranokstamą pavyzdį! Jos širdyje visi Evangelijos žodžiai sulaukia nepaprasto atgarsio. Marija yra Bažnyčios kontempliacinė „atmintis” – Bažnyčios, kuri gyvena troškimu artimiau susivienyti su savo Sužadėtiniu, kad darytų daugiau įtakos mūsų visuomenei. Kaip turėtume reaguoti didelių problemų, nekaltųjų kančios, neteisingumo, vykdomo su įžūliu arogantiškumu, akivaizdoje? Marijos, kuri yra mūsų Motina, mokykloje tikintieji išmoksta įžiūrėti menamoje Dievo tyloje Žodį, suskambantį mūsų išganymo labui.

Šventesnė Bažnyčia: mylėti Kristaus veidą ir į jį panašėti

4. Krikšto dėka visi tikintieji pašaukti į šventumą. Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Lumen gentium pabrėžia, jog visuotinis pašaukimas į šventumą yra visiems adresuojamas kvietimas tobulėti meile.

Šventumas ir misija yra du neatsiejami kiekvieno pakrikštytojo pašaukimo aspektai. Pastangos tapti šventesniam artimai susijusios su išganymo žinios skleidimu. „Kiekvienas tikintysis, – priminiau enciklikoje Redemptoris missio, – pašauktas į šventumą ir misijas” (90). Rožinio slėpinius kontempliuojantis tikintysis skatinamas taip sekti Kristumi ir dalytis jo gyvenimu, kad galėtų kartu su Pauliumi pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20).

Visi rožinio slėpiniai yra svarbi šventumo ir evangelizacijos mokykla, tačiau Šviesos slėpiniai iškelia aikštėn ypatingus mūsų evangelinio sequela aspektus. Jėzaus Krikštas Jordane primena, jog kiekvienas pakrikštytasis paskirtas per Kristų tapti „įsūniu” (Ef 1, 5; plg. Gaudium et spes, 22). Per Kanos vestuves Marija kviečia klusniai klausyti Viešpaties žodžio: „Darykite, ką tik jis jums lieps” (Jn 2, 5). Karalystės skelbimas raginant atsiversti yra visiems skiriama aiški užduotis žengti šventumo keliu. Jėzaus atsimainyme pakrikštytasis patiria jo laukiantį džiaugsmą. Apmąstydamas Eucharistijos įsteigimą, jis nuolatos grįžta į Aukštutinį kambarį, kur dieviškasis Mokytojas patikėjo savo mokiniams brangiausią turtą – save patį Altoriaus sakramente.

Švenčiausiosios Mergelės Kanos vestuvėse ištarti žodžiai sudaro tam tikrą marijiškąjį Šviesos slėpinių horizontą. Priartėjusios Dievo karalystės skelbimas, kvietimas atsiversti ir būti gailestingam, atsimainymas ant Taboro kalno ir Eucharistijos įsteigimas randa Marijos širdyje ypatingą atgarsį. Marija, nenuleisdama akių nuo Kristaus, brangina kiekvieną jo žodį ir visiems rodo, kaip būti tikrais jos Sūnaus mokiniais.

Misionieriškesnė Bažnyčia: skelbti Kristaus veidą

5. Komunikavimo priemonių plėtra šiandien suteikia Bažnyčiai tokių galimybių skelbti Jėzų, kokių ji anksčiau niekada neturėjo. Būtent dėl šios priežasties Bažnyčia šiandien pašaukta atspindėti savo Sužadėtinio veidą dar skaistesniu šventumu. Vykdydama šią sunkią užduotį, ji žino esanti palaikoma Marijos. Ji „mokosi” iš Jos būti „mergele”, visiškai atsidavusia savo Sužadėtiniui Jėzui Kristui, ir „motina” daugybei vaikų, kuriuos ji gimdo nemirtingajam gyvenimui.

Lydima budraus Motinos žvilgsnio, bažnytinė bendrija auga kaip galingo Dvasios išliejimo gaivinama šeima ir, būdama pasirengusi pakelti naujosios evangelizacijos iššūkius, kontempliuoja gailestingą Jėzaus veidą broliuose ir seseryse, pirmiausia vargšuose bei kenčiančiuose, taip pat tuose, kurie toli nuo tikėjimo ir Evangelijos. Bažnyčia nebijo sušukti pasauliui, kad Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), nebijo džiugiai skelbti Gerosios Naujienos, kurios „centras ir juo labiau turinys slypi Kristaus, kūnu tapusio Žodžio, vienintelio pasaulio Išganytojo, asmenyje” (Rosarium Virginis Mariae, 20).

Neatidėliotinai būtina rengti kompetentingus ir šventus Evangelijos skelbėjus; apaštališkasis uolumas misijos ad gentes atžvilgiu neturi susilpnėti. Rožinis, jei bus iki galo iš naujo atrastas ir įvertintas, teiks nuolatinę ir kartu vaisingą dvasinę ir pedagoginę paspirtį ugdant Dievo tautą darbams plačios apaštališkosios veiklos srityje.

Aiški užduotis

6. Užduotis gaivinti misijų veiklą ir toliau turi likti rimta ir nuosekli kiekvieno pakrikštytojo ir kiekvienos bažnytinės bendruomenės pareiga. Ypatingas ir specifinis vaidmuo tenka Popiežiškajai misijų darbų draugijai, kuriai dėkoju už tai, kas jos jau nemažai nuveikta.

Norėčiau visiems pasiūlyti asmeniškai ir bendruomeniškai karščiau kalbėti šventąjį rožinį, idant Viešpaties būtų sulaukta malonių, ypač reikalingų Bažnyčiai ir žmonijai. Kviečiu tikrai visus: vaikus ir suaugusius, jaunus ir pagyvenusius, šeimas, parapijas ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenes.

Tarp gausių intencijų nenorėčiau užmiršti taikos. Karas ir neteisingumas gimsta iš padalytos širdies. „Kas pasisavina Kristaus slėpinį – o rožinyje būtent to ir siekiama – tas sužino taikos paslaptį ir ja grindžia savo gyvenimo planą” (Rosarium Virginis Mariae, 40). Jei rožinis lems mūsų gyvenimo ritmą, jis galės tapti svarbia priemone kuriant taiką žmonių širdyse, šeimose ir tarp tautų. Su Marija visa galime gauti iš jos Sūnaus Jėzaus. Palaikomi Marijos, nesvyruodami dosnia širdimi atsiduokime Evangelijos skelbimui ligi žemės pakraščių.

Kupinas tokių jausmų laiminu jus iš visos širdies.

Vatikanas, 2003 m. sausio 12 d., Viešpaties Krikšto šventė

JONAS PAULIUS II