Mieli Broliai ir Seserys,

1. Tamsiomis Šaltojo karo dienomis palaimintojo popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in terris geros valios vyrams ir moterims pasirodė it vilties spindulys. Skelbdamas, kad tikroji taika reikalauja „Dievo nustatytos tvarkos sąžiningo laikymosi” (Pacem in terris, 1), Šventasis Tėvas nurodė, jog kertiniai taikingos visuomenės ramsčiai yra tiesa, teisingumas, meilė ir laisvė (ten pat, 37).

Šiuolaikinių visuomenės komunikavimo priemonių pasirodymas sudarė svarbią enciklikos fono dalį. Ragindamas „teisingai ir bešališkai” naudoti mokslo ir technikos teikiamas „priemones tautų tarpusavio supratimui skatinti bei skleisti”, popiežius Jonas XXIII galvoje pirmiausia turėjo žiniasklaidą; jis pasmerkė „informacijos skleidimo būdus, laužančius tiesos ir teisingumo principus bei griaunančius kitos tautos gerą vardą” (ten pat, 90).

2. Šiandien, minint keturiasdešimtąsias enciklikos Pacem in terris metines, žmonių susiskaldymas į priešiškus blokus daugiausia tėra skausminga atmintis, tačiau taikos, teisingumo ir socialinio stabilumo tebetrūksta daugelyje pasaulio dalių. Terorizmas, konfliktai Vidurio Rytuose ir kituose regionuose, grasinimai ir atsakomieji grasinimai, neteisingumas, išnaudojimas, kėsinimasis į žmogiškosios gyvybės orumą ir šventumą yra pasibaisėjimą kelianti mūsų laikų tikrovė.

Tuo tarpu žiniasklaidos galia formuoti žmonių santykius ir daryti įtaką politiniam bei socialiniam gyvenimui – tiek teigiama, tiek neigiama linkme – nepaprastai išaugo. Todėl XXXVII Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos tema „Komunikavimo priemonių tarnavimas tikrajai taikai enciklikos Pacem in terris žvilgsniu” labai laiku. Pasaulis ir žiniasklaida turi dar daug pasimokyti iš palaimintojo popiežiaus Jono XXIII žinios.

3. Žiniasklaida ir tiesa. Pagrindinis moralės reikalavimas, keliamas bet kuriam komunikavimui, yra gerbti tiesą ir jai tarnauti. Laisvė ieškoti tiesos ir ją sakyti yra esminis žmogiškojo komunikavimo momentas – turint galvoje ne tik faktus bei informaciją, bet ir žmogaus prigimtį bei paskirtį, visuomenę ir bendrąjį gėrį, mūsų santykį su Dievu. Žiniasklaidai čia tenka neišvengiama atsakomybė, nes ji yra šiuolaikinė arena, kur žmonės keičiasi idėjomis ir gali augti tarpusavio supratimu ir solidarumu. Štai todėl popiežius Jonas XXIII kaip būtiną taikos sąlygą gynė teisę „laisvai ieškoti tiesos ir, paisant moralinės tvarkos bei bendrojo gėrio, reikšti bei skleisti savo nuomonę” (Pacem in terris, 12).

Iš tiesų žiniasklaida drąsiai tarnauja tiesai, tačiau kartais ji būna propagandos ir dezinformacijos priemonė, tarnaujanti siauriems interesams, nacionaliniams, etniniams, rasiniams ir religiniams prietarams, materialiniam godumui ir įvairioms klaidingoms ideologijoms. Būtina, kad žiniasklaidai daromam spaudimui sukti į tokius klystkelius pirmiausia priešintųsi visi žiniasklaidos darbuotojai, taip pat Bažnyčia ir kitos suinteresuotos grupės.

4. Žiniasklaida ir teisingumas. Palaimintasis popiežius Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris iškalbingai kalbėjo apie visuotinį „gėrį, priklausantį visai žmonių šeimai” (ten pat, 135), gėrį, į kurį teisę turi kiekvienas asmuo ir kiekviena tauta.

Pasaulinė žiniasklaidos įtaka uždeda jai ypatingą atsakomybę. Žiniasklaida neretai priklauso tam tikroms privačioms bei viešosioms interesų grupėms, tačiau jos poveikio gyvenimui ypatingumas reikalauja neprisidėti prie vienos grupės kurstymo prieš kitą – pavyzdžiui, klasinio konflikto, perdėto nacionalizmo, rasinio pranašumo, etninio valymo ir pan. vardu. Ypač sunkus nusižengimas tiesai ir teisingumui yra vienų prieš kitus kurstymas religijos vardu, taip pat diskriminacinis religinių įsitikinimų traktavimas, nes jie priklauso giliausiam žmogaus orumo bei laisvės pamatui.

Žiniasklaidai tenka griežta pareiga, tiksliai informuojant apie įvykius, tinkamai aiškinant problemas ir bešališkai pateikiant skirtingus požiūrius, skatinti teisingumą bei solidarumą įvairiais visuomenės lygmenimis. Tai nereiškia, kad blogybės ir nesutarimai nutylėtini; veikiau būtina prasiskverbti ligi jų šaknų, kad tai būtų įmanu suprasti ir pašalinti.

5. Žiniasklaida ir laisvė. Laisvė yra ir tikrosios taikos išankstinė sąlyga, ir vienas jos brangiausių vaisių. Žiniasklaida tarnauja laisvei tarnaudama tiesai: ji kliudo laisvei tada, kai nukrypsta nuo tiesos skleisdama netiesą ar kurdama nesveikas emocines reakcijas į įvykius. Tiktai prieidami prie teisingos ir pakankamos informacijos, žmonės gali prisidėti prie bendrojo gėrio bei reikalauti atsakomybės iš viešųjų instancijų.

Kad tarnautų laisvei, pati žiniasklaida turi būti laisva ir tinkamai naudotis ta laisve. Žiniasklaidos privilegijuotas statusas įpareigoja ją pakilti virš vien komercinių sumetimų bei tarnauti tikriesiems visuomenės poreikiams ir interesams. Bendrojo gėrio labui pageidautinas tam tikras viešasis žiniasklaidos reguliavimas, tačiau vyriausybinė kontrolė nepriimtina. Reporteriams ir pirmiausia komentatoriams tenka sunki pareiga laikytis savo moralinės sąžinės reikalavimų ir nepasiduoti spaudimui tenkinti finansinės ar politinės galios reikalavimus „pritaikant” tiesą.

Praktikos plotmėje būtina rasti būdų, kurie ne tik leistų silpnesniesiems visuomenės sluoksniams prieiti prie informacijos, reikalingos jų individualiai bei socialinei raidai, bet ir laiduotų, kad jie veiksmingai bei atsakingai prisidėtų prie žiniasklaidos turinių formavimo ir visuomenės komunikavimo priemonių struktūrų bei politikos nustatymo.

6. Žiniasklaida ir meilė. „Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo” (Jok 1, 20). Šaltojo karo apogėjuje palaimintasis popiežius Jonas XXIII suformulavo šias paprastas, tačiau gilias mintis apie tai, ko reikalauja kelias taikos link: „Norint išlaikyti taiką, aukščiausiąjį principą, kuriuo šiandien remiasi taika, turi pakeisti visiškai kitas principas, teigiantis, kad tikrąją taiką tarp tautų lemia ne tokio paties ginklų kiekio turėjimas, bet abipusis pasitikėjimas” (Pacem in terris, 113).

Komunikavimo priemonės šiandieniame pasaulyje daro esminę įtaką, todėl kuriant tokį pasitikėjimą joms tenka milžiniškas vaidmuo. Jų galia tokia, kad per kelias dienas jos gali sukelti, nelygu tikslas, teigiamą arba neigiamą viešąją reakciją į įvykius. Protingi žmonės nesunkiai suvokia, kad tokia didžiulė galia reikalauja aukščiausių įsipareigojimo tiesai ir sąžiningumui standartų. Žiniasklaidoje besidarbuojantiems vyrams ir moterims ypač privalu prisidėti prie taikos visame pasaulyje griaunant nepasitikėjimo sienas, skatinant paisyti kitų požiūrio, ugdant tautų bei šalių abipusį supratimą bei pagarbą ir, negana to, vedant susitaikinimo bei gailestingumo link. „Visur, kur vyrauja neapykanta ir keršto troškimas, kur karas neša kančias ir mirtį nekaltiesiems, būtina gailestingumo malonė, kuri numaldytų žmonių dvasią bei širdį ir pagimdytų taiką” (Pamokslas Krokuvos-Lagievnikų Dieviškojo Gailestingumo šventovėje [2002 m. rugpjūčio 17 d.], 5).

Kad ir kaip provokuojančiai tai skambėtų, visu tuo tikrai daug neprašoma iš žiniasklaidos darbuotojų. Juk jie ir savo pašaukimo, ir profesijos įpareigoti ginti tiesą, teisingumą, laisvę ir meilę bei savo svarbiu darbu padėti kurti visuomeninę santvarką, „kuri būtų grįsta tiesa, paremta teisingumu, maitinama bei gaivinama meilės ir įgyvendinama laisvėje” (Pacem in terris, 167). Todėl šią Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną meldžiuosi už tai, kad žiniasklaidos srityje besidarbuojantys vyrai ir moterys vis tobuliau vykdytų savo profesijos užduotį – tarnautų visų bendrajam gėriui! Nuo to labai priklauso jų asmeninis pasitenkinimas ir pasaulio taika bei laimė. Tegu Dievas palaimina juos apšvietimu ir drąsa!

Vatikanas, 2003 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II