1.„Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. <...> Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli” (1 Jn 4, 14.16).

Šie apaštalo Jono žodžiai apibendrintai išreiškia taip pat ligonių sielovados tikslą: per ją Bažnyčia, pripažindama Viešpaties esamybę kenčiančiuose broliuose, stengiasi nešti jiems gerąją Evangelijos naujieną ir perteikti kiekvienam įtikinamus meilės ženklus.

XI Pasaulinė ligonių diena vyks 2003 m. vasario 11 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone, Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilikoje, kuri yra nacionalinė šventovė. Parinktoji vieta ir data kviečia tikinčiuosius atgręžti žvilgsnį į Viešpaties Motiną. Pasitikėdama ja, Bažnyčia jaučiasi raginama skelbti meilę atnaujintu būdu, kad būtų Kristaus, Gerojo Samariečio, gyvoji ikona visose šiandienio pasaulio fizinio bei moralinio kentėjimo situacijose.

Primygtiniai klausimai apie kentėjimą ir mirtį dramatiškai kyla kiekvieno žmogaus širdyje ir laukia pagrįstų atsakymų, nepaisant nuolatinių sekuliarizuoto mentaliteto mėginimų juos nuslėpti ar jų nepaisyti. Krikščionis, ypač susidūręs su tragiškomis žmogiškosiomis patirtimis, yra pašauktas liudyti guodžiančią tiesą apie prisikėlusį Kristų, prisiėmusį žmonijos žaizdas ir blogybes, tarp jų ir mirtį, ir paverčiantį jas malonės ir gyvenimo prielaidomis. Šį skelbimą ir liudijimą reikia perduoti visiems žmonėms visuose žemės kampeliuose.

2. Švenčiant būsimąją Pasaulinę ligonių dieną tegu galingai aidi gyvybės ir meilės Evangelija, ypač Amerikoje, kur gyvena daugiau negu pusė katalikų! „Atrodo, kad šiandien Amerikoje, kaip ir kitose pasaulio dalyse, išryškėja toks visuomenės modelis, kur dominuoja galingieji, o išskiriami ar net išnaikinami silpnieji: turiu omenyje negimusius vaikus, beginkles aborto aukas; vyresnio amžiaus ar sergančius nepagydomomis ligomis žmones, kartais tampančius eutanazijos objektais; taip pat daugybę kitų žmonių, konsumistinės visuomenės ir materializmo nustumtų į nuošalę. Negaliu pamiršti ir mirties bausmės taikymo, kuris nėra būtinybė <...>.Toks visuomenės modelis yra paženklintas mirties kultūros antspaudu, taigi priešingas Evangelijos žiniai” (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America, 63). Susidūrę su šia susirūpinti verčiančia tikrove, kaip galėtume neteikti sielovadinės pirmenybės gyvybės kultūros apsaugai. Medicinos ar sveikatos apsaugos srityje dirbantiems katalikams tenka neatidėliotinas uždavinys visomis jėgomis stengtis apsaugoti gyvybę, kai jai gresia rimčiausias pavojus, veikiant pagal teisingai išugdytą sąžinę, paremtą Bažnyčios mokymu.

Daugybė sveikatos centrų, per kuriuos Katalikų Bažnyčia pateikia autentišką tikėjimo liudijimą, padrąsinamai prisideda prie šio kilnaus tikslo įgyvendinimo. Iki šiol šiame darbe jiems padėjo nemažas būrys vyrų ir moterų vienuolių, garantuodami profesionalią tarnybą ir kokybišką sielovadą. Linkiu, kad naujai išsiskleidę pašaukimai leistų vienuoliniams institutams tęsti ir net suintensyvinti šį pagirtiną darbą, prisidedant daugybei geravalių pasauliečių kenčiančiųjų labui Amerikos žemyne.

3. Ši privilegijuota apaštalavimo sritis svarbi visoms vietinėms Bažnyčioms. Reikia, kad kiekviena vyskupų konferencija per atitinkamas struktūras stengtųsi ugdyti, kreipti ir koordinuoti sveikatos apsaugos darbuotojų sielovadą, kad visoje Dievo tautoje būtų žadinamas dėmesingumas ir paslaugumas įvairialypio kentėjimų pasaulio atžvilgiu.

Kad sveikatos apsaugos sielovados srityje besidarbuojančiųjų meilės liudijimas būtų kaskart vis įtikimesnis, jie privalo veikti, išlaikydami visišką vienybę tarpusavyje ir su savo ganytojais. Tai ypač būtina katalikiškosiose ligoninėse, kurios pačia savo sąranga pašauktos vis geriau atspindėti evangelinius kriterijus, atsiliepdamos į šių dienų poreikius, kaip tai primygtinai primena socialiniai ir moraliniai Magisteriumo nurodymai. Iš katalikiškųjų ligoninių tai reikalauja vieningo veikimo, darančio įtaką visiems sektoriams, tarp jų ekonominiam bei struktūriniam.

Tegu katalikiškosios ligoninės būna gyvybės ir vilties centrai, kuriuose drauge su kapelionų tarnyba plėtotųsi taip pat etikos komitetai, būtų ugdomas pasauliečių slaugytojų personalas, humanizuojama ligonių priežiūra, stiprėtų atidumas jų šeimoms ir ypatingas dėmesingumas vargšų ir marginaliųjų atžvilgiu! Tegu profesinis darbas atskleidžia autentišką meilės liudijimą, atsižvelgiant į tai, kad gyvybė yra Dievo dovana, o žmogus tėra jos užvaizdas ir laiduotojas!

4. Reikia nuolat priminti šią tiesą, atsižvelgiant į medicinos mokslo bei technikos, skirtos žmogiškojo būvio priežiūrai ir geresnei kokybei, pažangą. Tebegalioja pamatinis postulatas, kad gyvybę reikia saugoti ir ginti nuo prasidėjimo iki natūralios baigties.

Kaip priminiau Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte: „Tarnavimas žmogui verčia mus laiku ir nelaiku garsiai pareikšti, jog tiems, kurie naudojasi mokslo pažanga, ypač biotechnologijų srityje, nevalia nepaisyti pagrindinių etikos reikalavimų ir šauktis abejotino solidarumo, galiausiai priverčiančio daryti skirtumą tarp vienos gyvybės ir kitos bei niekinti kiekvienam žmogui priklausantį orumą” (51).

Bažnyčia, būdama atvira autentiškai mokslo bei technologijų pažangai, vertina pastangas ir aukojimąsi tų, kurie su atsidavimu ir profesionalia kompetencija prisideda keldami ligoniams teikiamų patarnavimų kokybę ir gerbdami jų nepažeidžiamą orumą. Imantis bet kurio terapijos veiksmo, eksperimento ar transplantacijos reikia atsižvelgti į šią pamatinę tiesą. Niekuomet neleistina žudyti vienos žmogiškosios būtybės siekiant pagydyti kitą. Tiesa, baigiamojoje gyvenimo fazėje galima pritarti paliatyviajai slaugai vengiant beatodairiškos terapijos, tačiau kiekvienas veiksmas ar jo nevykdymas, kuris savo prigimtimi ar vykdytojo intencijomis būtų nukreiptas specialiai siekiant mirties, niekuomet nebus leistinas.

5. Aš labai linkiu, kad XI Pasaulinė ligonių diena pažadintų vyskupijose ir parapijų bendruomenėse atnaujintą angažavimąsi sveikatos apsaugos sielovados srityje. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į ligonius, gyvenančius namie, turint omenyje tendenciją trumpinti hospitalizacijos laiką ir tai, kad ligoniai dažnai patikimi savo šeimoms. Tuose kraštuose, kur stokojama slaugos centrų, net baigiamąją gyvenimo fazę išgyvenantys ligoniai lieka namie. Klebonai ir visi besidarbuojantys sielovados srityje privalo budėti, kad ligoniams niekada nepritrūktų guodžiančios Viešpaties esamybės per Dievo žodį ir sakramentus.

Kunigų, taip pat vyrų bei moterų vienuolių ugdymo programose reikia numatyti vietą sveikatos apsaugos sielovadai, kadangi ligonių slaugos srityje labiau negu bet kur kitur meilė yra įtikinama ir liudijama viltis bei prisikėlimas.

6. Brangūs kapelionai, mieli vienuoliai ir vienuolės, gydytojai, slaugytojai bei slaugytojos, vaistininkai, techninio personalo bei administracijos darbuotojai, socialiniai pagalbininkai ir savanoriai, Pasaulinė ligonių diena teikia jums palankią progą angažuotis tapti vis dosnesniais Kristaus – Gerojo Samariečio mokiniais. Suvokdami savo tapatybę, įžvelkite kenčiančiuosiuose skausmingą ir šlovingą Viešpaties veidą. Būkite pasirengę teikti pagalbą ir grąžinti viltį, ypač sergantiems naujomis ligomis, pavyzdžiui, AIDS, ar tokiomis, kurios vis dar tebesiaučia, kaip antai tuberkuliozė, maliarija, raupai!

Jums, brangūs broliai ir seserys, kenčiantiems savo kūnu ar savo dvasia, iš visos širdies linkiu, kad jūs mokėtumėte pažinti ir priimti Viešpatį, kviečiantį jus būti kančios Evangelijos liudytojais, su pasitikėjimu ir meile žvelgdami į nukryžiuotojo Kristaus Veidą (plg. Novo millennio ineunte, 16) ir vienydami savo kentėjimus su jo kentėjimais.

Visus jus patikiu Nekaltai Pradėtajai Mergelei, Guadalupės Dievo Motinai, Amerikos globėjai ir Ligonių Sveikatai. Teišklauso ji maldavimų, kylančių iš kentėjimų pasaulio, kad nušluostytų ašaras tų, kurie kenčia, kad būtų arti išgyvenančių savo ligą vienumoje ir kad savo motinišku užtarimu padėtų tikintiesiems, besidarbuojantiems sveikatos apsaugos srityje, tapti įtikimais Kristaus meilės liudytojais!

Kiekvienam su meile skiriu savo palaiminimą!

Vatikanas, 2003 m. vasario 2 d.

JONAS PAULIUS II