1. Artimiausią rugsėjo 27-ąją minėsime Pasaulinę turizmo dieną, kurios tema bus: „Turizmas – kovos su skurdu, darbo vietų kūrimo ir socialinės dermės priemonė”. Šios reikšmingos datos proga, remdamasis Bažnyčios socialiniu mokymu bei atsižvelgdamas į dabartines pasaulio permainas, nepaliekančias nuošalyje nė turizmo srities, norėčiau pateikti visiems, pirmiausia katalikams, kelis apmąstymus šia tema.

Turizmas laikytinas ypatinga socialinio gyvenimo išraiška, darančia poveikį ekonomikai, finansams bei kultūrai ir turinčia lemtingų padarinių individams ir tautoms. Turizmo tiesioginis ryšys su visapusiška žmogaus sklaida, kaip ir visos kitos žmogaus veiklos atveju, turėtų kreipti jo paslaugas civilizacijos autentiškiausia ir pilnatviškiausia prasme, tai yra „meilės civilizacijos” (plg. Sollicitudo rei socialis, 33), statydinimo linkme.

Artimiausią Pasaulinę turizmo dieną turizmas bus apmąstomas prieš akis turint skurdą, kurio yra kiekviename žemyne. Skurdo drama yra vienas didžiausių mūsų laikų iššūkių, kai atotrūkis tarp įvairių pasaulio regionų vis didėja, nors padėčiai pataisyti priemonių ir netrūksta, nes žmonija pasiekė nepaprastą mokslinės ir technologinės plėtros lygį. Todėl kaip niekada dera „priminti savaime akivaizdų, bet dažnai užmirštamą principą: būtina rūpintis ne tik nedidelio privilegijuotųjų būrio gerove, bet ir stengtis pagerinti visų gyvenimo sąlygas. Tiktai ant tokio pagrindo įmanoma statydinti visų trokštamą tarptautinę tvarką, kurią ženklintų teisingumas ir solidarumas” (Žinia 2003 metų gavėnios proga, 2).

2. Didėjančio skurdo ir nepakankamumo akivaizdoje negalima likti abejingam ir neveikliam. Nevalia užsisklęsti tarp savo savanaudiškų interesų, paliekant nesuskaičiuojamus brolius ir seseris skurdui ir, negana to, daugelį iš jų negailestingai mirčiai.

Remiantis kūrybiškumu bei didžiadvasiškumu, kuriuos žmonija gali pasitelkti, kad padarytų galą šiai socialinei bei moralinei negerovei, būtina rasti tinkamų ekonominių, finansinių, techninių ir politinių sprendimų. Kita vertus, kitomis progomis esu priminęs, jog „visos priemonės bus nepakankamos, jei jų nepalaikys autentiškos etinės ir dvasinės vertybės” (Kreipimasis į Bolivijos ambasadorių [2003 06 09], 3).

Kovoje su skurdu turistinei veiklai gali tekti svarbus vaidmuo tiek ekonominiu, tiek socialiniu ir kultūriniu požiūriu. Keliaujant pažįstamos kitos vietovės ir sąlygos bei išvystama, koks didelis atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų šalių. Be to, galima geriau panaudoti vietinius išteklius bei paslaugas, įtraukiant neturtingesnius gyventojų sluoksnius.

Turistinė kelionė ar turistinis apsilankymas visada yra susitikimas su skirtingais asmenimis bei kultūromis. Visur, tačiau pirmiausia ekonomiškai silpnose šalyse, lankytojui ir turistui sunku išvengti sąlyčio su skausminga skurdo ir bado tikrove. Tokiais atvejais būtina ne tik atsispirti pagundai užsidaryti „laimės saloje” atsidalijant nuo socialinės aplinkos, bet ir pirmiausia vengti piktnaudžiavimo savo privilegijuota padėtimi išnaudojant vietinių gyventojų „poreikius”. Tad apsilankymas turėtų būti proga dialogui tarp vienodo orumo asmenų pradėti, vietiniams gyventojams, jų istorijai bei kultūrai pažinti, konkrečiais solidarumo aktais virstantis nuoširdus atsivėrimas kitam trokštant jį suprasti.

Privalu stengtis, kad kelių privilegijuotųjų gerovė niekada nebūtų siekiama daugybės kitų gyvenimo kokybės sąskaita. Čia tinka tai, ką bendresne prasme apie ekonominius santykius rašiau enciklikoje Sollicitudo rei socialis: „Būtina pasmerkti ekonominį, finansinį ir visuomeninį mechanizmą, kuris, nors ir valdomas žmogaus valios, gana dažnai veikia tartum savaimingai, dar labiau įtvirtindamas vienų turtingumą, o kitų skurdą. <…> Šį mechanizmą vėliau teks dėmesingiau išanalizuoti etiniu ir moraliniu požiūriu” (16).

3. Artimiausios Pasaulinės turizmo dienos tema primena Jėzaus žodžius: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią” (Mt 5, 3). Tai visada aktualus tikintiesiems adresuojamas kvietimas solidarizuotis su vargšais, badaujančiaisiais ir stokojančiaisiais.

Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: „Palaiminimai atspindi Jėzaus Kristaus veidą <...>, nurodo tikinčiųjų pašaukimą <...>, iškelia aikštėn krikščionio gyvenimui būdingus veiksmus bei nuostatas” (1717). Būtų negerai, jei Kristaus mokinys tai užmirštų būtent savo laisvalaikiu ar kelionės metu, tai yra tada, kai galėtų plačiau kontempliuoti „Kristaus veidą” savo artime, su kuriuo susitinka. Kai mūsų gyvenimas apšviestas Viešpaties mokymo, jaučiamės įpareigoti stengtis, kad visa mūsų veikla, įskaitant turizmą, būtų „naujo” „meilės išradingumo” vaisius, akinantis mus taip solidarizuotis su kenčiančiuoju, „kad pagalbos mostas būtų suprantamas ne kaip žeminanti išmalda, bet kaip broliškas dalijimasis” (Novo millennio ineunte, 50).

Toks solidarumas pirmiausia reiškiasi pagarba vietinių gyventojų orumui, jų kultūrai, papročiams, pasirengimu mainams ir dialogui, kuris skatintų visapusišką kiekvieno sklaidą. Turistinės kelionės metu tokia laikysena dar reikalingesnė, nes civilizacijos, kultūros, socialinių sąlygų ir religijų įvairovė tampa apčiuopiamesnė.

Nuoširdžiai trokštu, kad turistinė veikla vis veiksmingiau padėtų mažinti skurdą, skatinti asmeninį ir socialinį individų bei tautų brendimą, stiprinti šalių, kultūrų ir religijų bendraveiką ir bendradarbiavimą.

Tegu Švenčiausioji Mergelė Marija saugo visus, kurie įvairiais būdais susiję su plačia turizmo sritimi, ir visada daro juos jautrius kenčiantiems dėl skurdo, neteisingumo, karo ir diskriminacijos. Meldžiu kiekvienam dieviškųjų dovanų gausos ir nuoširdžiai visus laiminu.

Vatikanas, 2003 m. birželio 11 d.

JONAS PAULIUS II