Žinia 41-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga (2004)

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 609
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DEL SANTO PADRE GIOVANNI PAOLO II PER LA XLI GIORNATA MONDIALE DI PREGHIERA PER LE VOCAZIONI
DATA: 2003-11-23
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (199), 2004, p. 2–3.
SERIJA: Pasaulinė maldos už pašaukimus diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (199), 2004, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Žinia 41-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

[2004 m. gegužės 2 d., IV Velykų sekmadienis]

2003 m. lapkričio 23 d.

Garbingieji Broliai Vyskupai,
Brangūs broliai ir seserys,

1. „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Lk 10, 2).

Šie Jėzaus apaštalams skirti žodžiai liudija nuolatinį Gerojo Ganytojo dėmesį savo avims. Jis daro viską, kad jos „turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10). Prisikėlęs Viešpats patikės savo mokiniams pareigą tęsti jo paties misiją – skelbti Evangeliją visų laikų žmonėms. Į nuolatinį Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane!” (Jn 21, 22) daugelis atsiliepė ir tebeatsiliepia kilniaširdiškai. Tai moterys ir vyrai, pasiryžtantys visiškai paskirti savo gyvenimą jo Karalystės tarnybai.

Maldos už pašaukimus 41-osios pasaulinės dienos, tradiciškai švenčiamos ketvirtą Velykų sekmadienį, proga visi tikintieji vieningai karštai mels pašaukimų į kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą ir misijų tarnybą. Juk pirmutinė mūsų pareiga yra melstis „pjūties Šeimininkui” už tuos, kurie jau artimai seka Kristumi kunigiškuoju ir pašvęstuoju gyvenimu, ir tuos, kuriuos jis, sklidinas gailestingumo, nepaliauja kvietęs šiai svarbiai bažnytinei užduočiai.

2. Melskime pašaukimų!

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte pabrėžiau, „jog šiandieniame pasaulyje, nepaisant paplitusios sekuliarizacijos, visur jaučiamas dvasingumo poreikis, kuris daugiausia reiškiasi kaip naujas maldos poreikis (33). Būtent šis maldos poreikis akina vieningai prašyti Viešpatį atsiųsti darbininkų į savo pjūtį”.

Džiugiai konstatuoju, kad daugelyje dalinių Bažnyčių randasi maldos už pašaukimus būrelių. Didžiosiose seminarijose ir pašvęstojo gyvenimo bei misijų institutų ugdymo namuose turint šį tikslą rengiami susitikimai. Mažais maldos „būreliais”, padedančiais jaunuoliams drąsiai ir dosniai atsiliepti į dieviškojo Mokytojo kvietimą, tampa daugelis šeimų.

Taip! Pašaukimas tarnauti tiktai Kristui Bažnyčioje yra neįkainojama dieviškojo gerumo dovana, kuri melstina atkakliai ir su pasitikėjimo kupinu nuolankumu. Krikščionis privalo šiai dovanai vis labiau atsiverti ir būti budrus, kad neliktų neatpažinęs „malonės laiko” ir „aplankymo meto” (plg. Lk 19, 44).

Ypač vertinga yra su auka ir kančia susijusi malda. Kančia, išgyvenama kaip papildymas to, ko dar savame kūne trūksta „Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kol 1, 24), tampa kaip niekada veiksminga užtarimo forma. Daugybė ligonių visame pasaulyje, melsdami šventųjų pašaukimų, vienija savo skausmus su Kristaus kryžiumi! Dvasiniu būdu jie taip pat lydi mane, vykdantį Dievo man patikėtą Petro tarnybą, ir, net dažnai likdami visiškai nežinomi, neįkainojamai prisideda prie Evangelijos reikalo.

3. Melskime tikinčiųjų, šaukiamų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą!

Iš visos širdies trokštu, kad malda už pašaukimus būtų vis intensyvesnė, – kad ji būtų Dievo slėpinio garbinimas ir dėkojimas už „didžius dalykus”, kuriuos jis padarė ir, nepaisydamas žmonių silpnumo, nesiliauja daręs, būtų nuostabos ir dėkingumo už pašaukimų dovaną kupina kontempliacinė malda.

Visų maldos iniciatyvų šerdis yra Eucharistija. Altoriaus sakramentas esmingai svarbus žadinant ir įgyvendinant pašaukimus, nes iš atperkamosios Kristaus aukos pašauktieji gali semtis jėgų visiškai atiduoti save Evangelijos skelbimui. Būtų gerai, kad Eucharistijos šventimą, savotiškai pratęsdama Mišių slėpinį, lydėtų Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Kristaus, čia ir dabar realiai ir substanciškai esančio duonos ir vyno pavidalu, kontempliacija gali įžiebti asmens, kviečiamo kunigystei ar kokiai nors ypatingai bažnytinei misijai, širdyje tokį pat užsidegimą, koks paskatino ant Atsimainymo kalno sušukti: „Viešpatie, gera mums čia būti!” (Mt 17, 4; plg. Mk 9, 5; Lk 9, 33). Kontempliuoti Kristaus veidą geriausia su Marija ir Marijos mokykloje, nes ji dėl savo vidinės nuostatos pagrįstai vadinama „Eucharistijos moterimi” (Enciklika Ecclesia de Eucharistia, 53).

Tegu visos krikščionių bendruomenės tampa „autentiškomis maldos mokyklomis”, kuriose būtų meldžiama, kad plačiame apaštalavimo lauke netrūktų darbininkų. Lygiai taip pat būtina, kad Bažnyčia nuolatiniu dvasiniu dėmesiu suptų tuos, kuriuos Dievas jau pašaukė ir kurie „lydi Avinėlį, kur tik jis eina” (Apr 14, 4). Turiu galvoje kunigus, pašvęstuosius ir pašvęstąsias, eremitus ir pašvęstąsias mergeles, pasaulietinių institutų narius, vienu žodžiu, – visus gavusius pašaukimo dovaną ir „šį lobį” nešiojančius „moliniuose induose” (2 Kor 4, 7). Mistiniame Kristaus Kūne daug įvairių tarnybų ir charizmų (plg. 1 Kor 12, 12), skirtų krikščioniškajai tautai šventinti. Bažnyčios nariai turėtų abipusiškai rūpintis šventumu, todėl būtina melstis, kad „pašauktieji” liktų ištikimi savo pašaukimui ir siektų kuo didesnio evangelinio tobulumo.

4. Pašauktųjų malda

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis pabrėžiau, kad „pastoracinė meilė savo Bažnyčiai ir rūpinimasis būsimos tarnybos joje formomis uždeda pareigą kunigui ieškoti, taip sakant, kunigystės įpėdinių” (74). Net ir žinodamas, kad Dievas pašaukia tuos, kuriuos pats nori (plg. Mk 3, 13), kiekvienas Bažnyčios tarnautojas privalo atkakliai melsti pašaukimų. Niekas geriau už jį nepajėgia suvokti kartų atsinaujinimo, laiduojančio dosnių ir šventų asmenų Evangelijai skelbti bei sakramentams teikti, svarbos.

Būtent žvelgiant iš šios perspektyvos, kaip niekada reikia dvasinio prisirišimo prie Viešpaties, prie savo pašaukimo ir misijos (plg. Vita consecrata, 63). Nuo pašauktųjų šventumo priklauso, ar jų liudijimas įstengs patraukti kitus bei paskatinti juos patikėti savo gyvenimą Kristui. Tik taip galima pasipriešinti pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą mažėjimui, keliančiam grėsmę, pirmiausia misijų kraštuose, daugeliui apaštalavimo pastangų.

Be to, pašauktųjų, kunigų ir pašvęstųjų, malda labai vertinga ir dėl to, kad įsijungia į kunigiškąją Kristaus maldą. Per juos Kristus meldžia Tėvą pašventinti ir savo meilėje išlaikyti tuos, kurie, būdami pasaulyje, jam nepriklauso (plg. Jn 17, 14–16).

Tegu Šventoji Dvasia padaro visą Bažnyčią maldos tauta, kur kiekvienas keltų savo balsą į dangiškąjį Tėvą melsdamas šventųjų pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Melskimės, kad tie, kuriuos pasirinko ir pašaukė Viešpats, būtų ištikimi ir džiaugsmo kupini Evangelijos, kuriai atidavė savo gyvenimą, liudytojai.

5. Į Tave, Viešpatie, kupini pasitikėjimo gręžiamės!

Dievo Sūnau,
Tėvo pasiųstasis
pas visų laikų ir
visų žemės kraštų žmones!

Užtariant Mergelei Marijai,
Tavo ir mūsų Motinai,
meldžiame Tave:
padaryk, kad tavo Bažnyčioje
netrūktų pašaukimų,
ypač ypatingu būdu tarnauti
Tavo Karalystei.

Jėzau, vienatinis žmogaus Gelbėtojau!

Kreipiame į Tave maldą
už mūsų brolius ir seseris,
atsiliepusius į Tavo kvietimą
kunigystei, pašvęstajam gyvenimui
ir misijoms.

Teatsinaujina kasdien
jų gyvenimas ir
tetampa jie gyvąja Evangelija.

Gailestingasis ir šventasis Viešpatie,
nepaliaujamai siųsk
naujų darbininkų
į savo Karalystės pjūtį!

Padėk tiems, kuriuos pakvietei
paskui save sekti
mūsų laikais:
padaryk, kad, įsimąstydami į Tavo veidą,
jie su džiaugsmu įsitrauktų
į įstabią misiją,
kurią Tu jiems patiki
savo tautos ir visų žmonių
gerovės labui.

Tu esi Dievas, gyveni ir viešpatauji
su Tėvu ir Šventąja Dvasia
per amžių amžius. Amen.

Vatikanas, 2003 m. lapkričio 23 d.

JONAS PAULIUS II