Mano garbingajam Broliui
kardinolui Javierui Lozano Barragánui,
Popiežiškosios ligonių pastoracijos tarybos prezidentui

1. Pasaulinė ligonių diena, įvykis, kiekvienais metais rengiamas vis kitame žemyne, šįkart itin reikšmingas. Ji bus švenčiama Prancūzijoje, Lurde, vietovėje, kurioje 1858 m. vasario 11 d. pasirodė Švenčiausioji Mergelė ir kuri nuo tada tapo gausių piligriminių kelionių tikslu. Šioje kalnuotoje vietovėje Švenčiausioji Mergelė panoro parodyti savo motinišką meilę pirmiausia kenčiantiems ir sergantiems žmonėms. Nuo tada čia juntamas jos nuolatinis rūpestis.

Ši šventovė pasirinkta todėl, kad 2004 metais sukanka 150 metų nuo Marijos nekaltojo prasidėjimo dogmos paskelbimo. 1854 m. gruodžio 8 d. garbingojo atminimo mano pirmtakas, palaimintasis Pijus IX bule Ineffabilis Deus paskelbė, jog „mokymas, kad Švenčiausioji Mergelė Marija visagalio Dievo ypatinga malone bei privilegija, atsižvelgiant į Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, nuopelnus, buvo apsaugota nuo bet kokio gimtosios nuodėmės nešvarumo pirmuoju savo prasidėjimo momentu, yra Dievo apreikštas mokymas” (DS 2803). Lurde, kalbėdama vietiniu dialektu, Marija pasakė: „Que soy era Immaculada Councepciou” [Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas].

2. Šiais žodžiais Švenčiausioji Mergelė galbūt taip pat norėjo išreikšti ryšį, siejantį ją su sveikumu ir gyvenimu. Mirtis įėjo į pasaulį per pirmąją nuodėmę, tačiau Dievas dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų apsaugojo Mariją nuo bet kokio nuodėmės nešvarumo, ir mums atiteko išganymas ir gyvenimas (plg. Rom 5, 12–21).

Nekaltojo prasidėjimo dogma įvesdina mus į pačią Kūrimo ir Atpirkimo slėpinio gelmę (plg. Ef 1, 4–12; 3, 9–11). Dievas panoro dovanoti žmogiškajam kūriniui apsčiai gyvenimo (plg. Jn 10, 10), tačiau tikėdamasis laisvo bei meilės kupino atsiliepimo į savo iniciatyvą. Atmetęs šią dovaną į nuodėmę nuvedusiu neklusnumu, žmogus tragiškai pertraukė gyvybinį dialogą su savo Kūrėju. Į Dievo, gyvenimo pilnatvės šaltinio, „taip” žmogus, akinamas puikybės sklidino bei mirtį nešančio pasitenkinimo savimi, atsakė „ne”.

Į šį užsivėrimą Dievui smarkiai buvo įpainiota visa žmonija. Tiktai Marija iš Nazareto, numatant Kristaus nuopelnus, buvo pradėta be gimtosios nuodėmės ir visiškai atvira dieviškajam planui, kad dangiškasis Tėvas galėtų per ją įgyvendinti tai, ką buvo sumanęs dėl žmonių.

Nekaltasis Prasidėjimas pranašavo Dievo „taip” ir to „taip”, kurį visiškai pasiaukodama Marija ištars angelui atnešus dangiškąją žinią (plg. Lk 1, 38), dermę. Dievo Žodžio įsikūnijimo jos įsčiose veikiant Šventajai Dvasiai dėka (plg. Lk 1, 35) jos „taip”, ištartas žmonijos vardu, iš naujo atvėrė pasauliui Rojaus vartus. Taip buvo atkurtas ir Kristuje įtvirtintas pradinis kūrinijos planas, ir šiame plane Mergelė Motina irgi atrado savo vietą.

3. Štai istorijos kertinis akmuo: su Marijos nekaltuoju prasidėjimu prasideda didysis Atpirkimo darbas, kurį užbaigia brangus Kristaus kraujas. Kristuje kiekvienas asmuo kviečiamas pilnatviškai save realizuoti ligi tobulo šventumo (plg. Kol 1, 28).

Tad Nekaltasis Prasidėjimas yra aušra, žadanti spindinčią Kristaus, savo mirtimi bei prisikėlimu atkursiančio visišką Dievo ir žmogaus santykio dermę, dieną. Jėzus yra mirtį nugalinčio gyvenimo versmė, tuo tarpu Marija – rūpestinga motina, kuri atsiliepia į savo vaikų lūkesčius gaudama jiems sielos ir kūno sveikatos. Tokia yra Lurdo šventovės nuolatinė žinia maldininkams ir piligrimams. Tokia yra Massabielle grotoje vykstančių fizinių bei dvasinių pagijimų prasmė.

Nuo pasirodymo Bernadette’ai Soubirous dienos Marija šioje vietoje „gydė” kančias ir negalias, grąžindama daugybei savo vaikų kūno sveikatą. Tačiau įstabiausius stebuklus ji padarė tikinčiųjų širdyse, atverdama jas susitikimui su savo sūnumi Jėzumi – tai tikrasis atsakas į giliausius žmogaus širdies lūkesčius. Šventoji Dvasia, pridengusi Mariją savo šešėliu Žodžio įsikūnijimo momentu, perkeičia nesuskaičiuojamų ligonių, besikreipiančių į Mariją, širdis. Net ir nesulaukę kūno sveikatos dovanos, jie gali gauti daug svarbesnę dovaną – širdies atsivertimą, ramybės ir vidinio džiaugsmo šaltinį. Ši dovana perkeičia jų egzistenciją, paversdama juos Kristaus kryžiaus, kuris yra vilties ženklas net didžiausių bei sunkiausių išbandymų metu, apaštalais.

4. Apaštališkajame laiške Salvifici doloris pabrėžiau, kad kančia yra žmogaus istorinės egzistencijos dalis, kad žmogui privalu išmokti ją priimti bei nugalėti (plg. 2). Tačiau to neįmanoma padaryti be Kristaus kryžiaus.

Atpirkėjo mirtis ir prisikėlimas žmogaus kančiai suteikia giliausią prasmę ir išganomąją vertę. Visa žmonijos bėdų ir kančių našta įkūnyta Dievo, kuris, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį, taip nusižemino, kad dėl mūsų pavertė save nuodėme (plg. 2 Kor 5, 21), slėpinyje. Ant Golgotos kalno jis užsikrovė visas žmonių kaltes ir, jausdamasis visiškai apleistas, sušuko savo Tėvui: „Kodėl mane apleidai?” (Mt 27, 46).

Iš Kryžiaus paradokso išplaukia atsakymas į mūsų nerimastingiausius klausimus. Kristus kenčia už mus: jis prisiima visų žmonių kančią ir ją atperka. Kristus kenčia su mumis, suteikdamas mums galimybę dalytis su juo savo kančiomis. Žmogaus kančia, sujungta su Kristaus kančia, tampa išganymo priemone. Štai kodėl tikintysis kartu su šventuoju Pauliumi gali sakyti: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kol 1, 24). Kančia, priimama su tikėjimu, tampa vartais į atperkamąją Viešpaties kančią. Tai kančia, neatimanti nei ramybės, nei laimės, nes yra apšviesta skaisčios prisikėlimo šviesos.

5. Kryžiaus papėdėje tyliai kenčia Marija, kuri ypatingu būdu dalyvauja savo Sūnaus kančiose ir, padaryta žmonijos Motina, yra pasirengusi užtarti kiekvieną dėl jo išganymo (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Salvifici doloris [1984 02 11], 25).

Šį nepakartojamą Švenčiausiosios Mergelės dalyvavimą išganomojoje Kristaus misijoje nesunku suprasti Lurde. Nekaltojo prasidėjimo stebuklas primena tikintiesiems pamatinę tiesą: pasiekti išganymą galima klusniai dalyvaujant Tėvo, panorusio atpirkti pasaulį per savo vienatinio Sūnaus mirtį bei prisikėlimą, plane. Per krikštą tikintysis į šį išganomąjį planą įtraukiamas ir išlaisvinamas iš gimtosios nuodėmės. Liga ir mirtis mūsų žemiškoje egzistencijoje išlieka, tačiau netenka savo neigiamos prasmės. Tikėjimo šviesoje kūno mirtis, nugalėta Kristaus mirties (plg. Rom 6, 4), tampa būtinu perėjimu į nemirtingo gyvenimo pilnatvę.

6. Mūsų laikais mokslas toli pažengė pažindamas gyvybę – pagrindinę Dievo dovaną, kurią turime sergėti. Gyvybę privalu svetingai sutikti, gerbti ir ginti nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Kartu būtina teikti apsaugą šeimai, nes ji yra visos gimstančios gyvybės lopšys.

Mūsų dienomis dažnai kalbama apie „genų inžineriją”, turint galvoje mokslo šiandien teikiamas ypatingas kišimosi į pačias gyvybės ištakas galimybes. Visa autentiška pažanga šioje srityje skatintina tol, Kol paisoma asmens teisių bei orumo nuo jo prasidėjimo momento. Niekas negali prisiskirti teisės nevaržomai griauti žmogiškosios būtybės gyvybę ar ja manipuliuoti. Asmenims, besidarbuojantiems sveikatos apsaugos pastoracijoje, tenka ypatinga pareiga žadinti šios jautrumo reikalaujančios srities darbuotojų pasiryžimą visados tarnauti gyvybei.

Pasaulinės ligonių dienos proga trokštu padėkoti visiems dirbantiems sveikatos apsaugos pastoracijoje, pirmiausia vyskupams, atsakingiems už tai įvairiose vyskupų konferencijose, kapelionams, parapijų klebonams ir kitiems į šią sritį įsitraukusiems kunigams, pašvęstojo gyvenimo kongregacijoms ir ordinams, savanoriams ir visiems, kurie nenuilsdami nuosekliai liudija Viešpaties mirtį ir prisikėlimą kančios, skausmo ir mirties akivaizdoje.

Norėčiau padėkoti visiems sveikatos apsaugos darbuotojams, gydytojams ir slaugos personalui, tyrinėtojams, ypač tiems, kurie pasiaukodami kuria naujus vaistus, ir tiems, kurie atsakingi už mažiau pasiturintiems prieinamų medikamentų gamybą.

Visus juos patikiu Švenčiausiajai Mergelei, kuri šioje Lurdo šventovėje pagerbiama Nekaltojo prasidėjimo kultu. Tegu ji padeda visiems krikščionims liudyti, kad vienintelis autentiškas atsakymas į skausmą, kančią ir mirtį yra Kristus, dėl mūsų miręs ir prisikėlęs mūsų Viešpats.

Kupinas tokių jausmų, nuoširdžiai teikiu Jums, garbingasis Broli, ir visiems Ligonių dienos dalyviams ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2003 m. gruodžio 1 d.

JONAS PAULIUS II