Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Įsimenančiu pelenų užbėrimo ritualu prasideda šventasis gavėnios laikotarpis, kurio metu liturgija iš naujo kviečia tikinčiuosius radikaliai atsiversti pasitikint dieviškuoju gailestingumu.

Šių metų tema – „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima” (Mt 18, 5) – teikia progą apmąstyti vaikų padėtį. Jėzus dar ir šiandien kviečiasi juos pas save ir rodo kaip pavyzdį norintiems tapti jo mokiniais. Jėzaus žodžiai ragina ištirti, kaip elgiamasi su vaikais mūsų šeimose, pilietinėje visuomenėje ir Bažnyčioje. Jie taip pat akina iš naujo atrasti paprastumą bei pasitikėjimą – savybes, kurias privalo ugdytis tikintysis, sekantis Dievo Sūnumi, kuris dalijosi mažųjų ir vargšų dalia. Šv. Klara Asyžietė mėgo sakyti, kad Jėzus, „gimęs prakartėlėje, gyvendamas žemėje buvo neturtingas ir mirė nuogas ant kryžiaus” (Testamento, Fonti Francescane, 2841).

Jėzus mylėjo vaikus ir brangino juos „dėl jų paprastumo, gyvenimo džiaugsmo, spontaniškumo ir nuostabos kupino tikėjimo” (Viešpaties angelas, 1994 m. gruodžio 18 d.). Todėl jis norėjo, kad bendruomenė atvertų jiems savo rankas bei širdį taip, kaip atveria Jam: „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima” (Mt 18, 5). Greta vaikų Jėzus šlieja „mažutėlius”, tai yra vargšus, stokojančius, kenčiančius alkį ir troškulį, ateivius, neapsirengusius, ligonius, kalinius. Juos priimdami ir mylėdami arba, priešingai, būdami jiems abejingi ir juos atstumdami, rodome savo laikyseną Jėzaus atžvilgiu, nes būtent juose jis daro save ypatingu būdu esamą.

2. Evangelijoje pasakojama apie Jėzaus vaikystę kukliuose Nazareto namuose, kur, būdamas klusnus savo tėvams, jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Lk 2, 52). Tapdamas vaiku, jis norėjo dalytis žmogaus patirtimi. Šv. Paulius rašo: jis „apiplėšė pats save priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 7–8). Dvylikametis Jėzus, pasilikęs Jeruzalės šventykloje, savo tėvams, kurie jo nerimastingai ieškojo, atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49). Visą jo egzistenciją ženklino pasitikėjimo kupinas sūniškas klusnumas savo dangiškajam Tėvui: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą” (Jn 4, 34).

Viešojo gyvenimo metais Jėzus daug kartų kartojo, jog tik tie, kurie pasidarys kaip vaikai, įeis į Dangaus karalystę (plg. Mt 18, 3; Mk 10, 15; Lk 18, 17; Jn 3, 3). Jo mokyme vaikas tapo mokinio, kviečiamo sekti paskui savo dieviškąjį Mokytoją su vaiko klusnumu, įvaizdžiu: „Kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje” (Mt 18, 4).

„Pasidaryti mažu” ir „priimti” mažutėlius – štai du to paties mokymo aspektai, kuriuos Viešpats šiandien vėl adresuoja savo mokiniams. Tiktai tas, kuris pasidaro „mažas”, geba su meile priimti savo mažiausius brolius ir seseris.

3. Daug tikinčiųjų stengiasi ištikimai laikytis šių Viešpaties mokymų. Čia norėčiau paminėti tėvus, nesibaiminančius prisiimti didelės šeimos naštą, – tėvus ir motinas, kurie, užuot teikę pirmenybę profesinei sėkmei ir savo karjerai, stengiasi perteikti savo vaikams žmogiškas ir religines vertybes, suteikiančias gyvenimui tikrąją prasmę.

Dėkingai žavėdamasis turiu prieš akis tuos, kurie rūpinasi sunkumus išgyvenančiais vaikais ir lengvina vaikų bei jų artimųjų kančias, sukeltas konfliktų ir smurto, vandens ir maisto stygiaus, priverstinės emigracijos, taip pat daugybės kitų pasaulyje egzistuojančių neteisingumo formų.

Greta tokio dosnumo, deja, tenka konstatuoti egzistuojant tų, kurie vaikų „nepriima”, egoizmą. Yra nepilnamečių, giliai sužeistų suaugusiųjų smurto: seksualinio išnaudojimo, priverstinės prostitucijos, įtraukimo į narkotikų prekybą bei vartojimą; dirbti verčiamų ar kariauti paimtų vaikų; visam laikui šeimos suirimo paženklintų nekaltų vaikų; gėdingos prekybos žmogaus organais bei asmenimis žalojamų mažų vaikų. O ką jau kalbėti apie AIDS tragediją ir jos pragaištingus padarinius Afrikoje! Teigiama, jog ši rykštė palietė milijonus žmonių, iš kurių daugybė užkrėsti nuo gimimo. Žmonija negali užsimerkti tokios nerimą keliančios tragedijos akivaizdoje!

4. Ką blogo šie vaikai padarė, kad turi kentėti tokias kančias? Iš žmogiškosios perspektyvos nelengva, galbūt ir neįmanoma, atsakyti į šį sukrečiantį klausimą. Tiktai tikėjimas padeda mums prasiskverbti į tokią gilią kančios bedugnę. „Tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 8), Jėzus prisiėmė žmogiškąją kančią ir nušvietė ją skaisčia savo prisikėlimo šviesa. Savo mirtimi jis visam laikui nugalėjo mirtį.

Gavėnios metu rengiamės iš naujo išgyventi Velykų slėpinį, viltimi nušviečiantį visą mūsų egzistenciją, net pačius sudėtingiausius ir skausmingiausius jos aspektus. Didžioji savaitė vėl prieš mūsų akis pateiks šį išganymo slėpinį įtaigiomis Velykų tridienio apeigomis.

Brangūs Broliai ir Seserys, pasitikėdami pradėkime gavėnios kelionę, gaivinami karštesnės maldos, atgailos ir didesnio dėmesingumo stokojantiesiems. Tegu ši gavėnia pirmiausia kiekvienam būna proga savo šeimyninėje ir socialinėje aplinkoje labiau atsigręžti į vaikus – žmonijos ateitį.

5. Maldoje „Tėve mūsų” su vaikams būdingu paprastumu kreipiamės į Dievą, vadindami jį, kaip Jėzus mokė, „Abba”, Tėvu.

Tėve mūsų! Per gavėnią dažnai kartokime šią maldą, kartokime karštai. Vadindami Dievą „mūsų Tėvu”, suvoksime esą jo vaikai ir tarpusavyje pasijusime broliais ir seserimis. Taip mums bus lengviau atverti savo širdį mažutėliams, kaip ragino Jėzus: „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima” (Mt 18, 5).

To linkėdamas meldžiu kiekvienam iš jūsų Dievo palaiminimo per Marijos, žmogumi tapusio Dievo Žodžio Motinos ir visos žmonijos Motinos, užtarimą.

Vatikanas, 2003 m. gruodžio 8 d.

JONAS PAULIUS II