Kreipiuosi į jus, tautų vadovai, kuriems tenka pareiga skatinti taiką!

Į jus, teisininkai, kurie, rengdami tarptautinę teisę stiprinančius susitarimus bei sutartis, stengiatės žengti taikaus sutarimo keliais!

Į jus, jaunimo auklėtojai, kurie visuose žemynuose nenuilstamai mokote sąžines supratingumo ir dialogo!

Taip pat kreipiuosi į jus, vyrai moterys, kurie jaučiate pagundą griebtis nepriimtinų teroristinių priemonių ir taip iš pagrindų pakirsti reikalą, už kurį kovojate!

Visi išgirskite nuolankų Petro įpėdinio šauksmą: šiandien, brėkštant Naujiesiems 2004 metams, taika tebėra galima! O jei taika galima, ji yra ir pareiga!

Konkreti iniciatyva

1. Mano pirmoji žinia Pasaulinės taikos dienos proga 1979 m. sausio pradžioje buvo skirta temai: „Taikos labui mokyti taikos“.

Ta Naujųjų metų žinia sekiau garbingo atminimo popiežiaus Pauliaus VI, troškusio, kad kiekvienų metų sausio 1-ąją būtų švenčiama Pasaulinė maldos už taiką diena, pėdomis. Prisimenu šio popiežiaus žodžius, pasakytus 1968 metų pradžios proga: „Trokštu, kad ši diena, kaip vilties bei pažado ženklas, būtų švenčiama kiekvienais metais kalendoriaus, matuojančio ir ženklinančio žmogaus gyvenimo kelią per laiką, pradžioje, idant taika, kupina savo teisingos ir išganingos pusiausvyros, vyrautų būsimos istorijos raidoje“ [1].

Atsiliepdamas į mano garbingojo pirmtako Petro Soste norą, troškau, kad ši kilni tradicija kasmet būtų tęsiama, ir pirmą pilietinių metų dieną skirdavau taikai pasaulyje apmąstyti ir maldai už ją.

Per dvidešimt penkerius savo popiežiavimo metus, kuriuos Viešpats man iki šiol dovanojo, be perstojo Bažnyčioje ir pasaulyje kėliau balsą, kviesdamas tikinčiuosius ir visus geros valios žmones įsipareigoti taikos reikalui ir prisidėti prie šio pirmapradžio gėrio įgyvendinimo, per tai laiduojant pasauliui geresnius laikus, ženklinamus taikaus sambūvio ir abipusės pagarbos.

Ir šiais metais jaučiu pareigą paakinti visų žemynų vyrus bei moteris švęsti naują Pasaulinės taikos dieną. Į savanaudiškumą ir neapykantą nugrimzdusiai, galios ir keršto ištroškusiai žmonijai kaip niekada būtina vėl atrasti santarvės kelią.

Taikos mokslas

2. Vienuolika kartų Taikos dienos proga į pasaulį kreipęsis popiežius Paulius VI laipsniškai nurodė kelią, kuriuo būtina žengti siekiant taikos idealo. Šis didysis popiežius pamažu apžvelgė įvairius tikrojo „taikos mokslo“ skyrius. Pravartu prisiminti popiežiaus Pauliaus VI mums paliktų raštų šia proga temas [2]. Kiekvienas iš jų šiandien tebėra labai aktualus. Negana to, prieš akis plėtojantis karų, trečiojo tūkstantmečio pradžioje tebekruvinančių pasaulį, pirmiausia Artimuosius Rytus, dramai, šie raštai kai kada virsta pranašiškais įspėjimais.

Taikos elementorius

3. Per dvidešimt penkerius savo popiežiavimo metus savo ruožtu stengiausi eiti mano garbingojo pirmtako nužymėtu keliu. Kiekvienų naujųjų metų pradžioje kviečiau geros valios žmones proto ir tikėjimo šviesoje apmąstyti įvairius tvarkingo sambūvio aspektus.

Iš to radosi mokymo apie taiką sintezė, savotiškas elementorius šia pamatine tema: elementorius, nesunkiai suprantamas geranoriškiems žmonėms ir kartu labai reiklus visiems, kuriems rūpi žmonijos ateitis [3].

Įvairūs taikos aspektai jau pakankamai išsamiai nušviesti. Belieka darbuotis, kad taikaus sambūvio idealas bei jo aiškūs reikalavimai įsirėžtų į asmenų ir tautų sąmonę. Mes, krikščionys, pareigą mokytis taikos bei mokyti to kitus laikome esmine savo religijos dalimi. Skelbti taiką krikščioniui reiškia skelbti Kristų, kuris yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14), reiškia skelbti jo Evangeliją, kuri yra „taikos Evangelija“ (Ef 6, 15), raginti visus žmones gyventi „taikdario“ palaiminimu (plg. Mt 5, 9).

Taikos mokymas

4. Jau 1979 m. Pasaulinės taikos dienos proga savo žinią pavadinau: “Taikos labui mokyti taikos“. Šiandien tai svarbu kaip niekada, nes žmoniją tebekamuojamų tragedijų akivaizdoje žmonės linkę pasiduoti fatalizmui, tarsi taika būtų nepasiekiamas idealas.

Tuo tarpu Bažnyčia visada mokė ir tebemoko labai paprastos aksiomos: taika galima. Negana to, Bažnyčia nenuilstamai kartoja: taika yra pareiga. Taika turi remtis keturiais ramsčiais, palaimintojo Jono XXIII nurodytais enciklikoje Pacem in terris, - tiesa, teisingumu, meile ir laisve. Tad visi taikos mylėtojai, trokštantys parengti visai žmonijai geresnius laikus, privalo šių idealų mokyti naujas kartas.

Teisėtumo mokymas

5. Nuo pareigos mokyti taikos neatsiejama neatidėliotina būtinybė mokyti asmenis ir tautas gerbti tarptautinę tvarką ir laikytis įsipareigojimų, prisiimtų jiems teisėtai atstovaujančios valdžios. Taika ir tarptautinė teisė artimai susijusios: teisė skatina taiką.

Jau civilizacijos aušroje besiburiančios žmonių bendruomenės stengėsi sudaryti sutartis, leidžiančias išvengti savavališko jėgos naudojimo ir kylančius nesutarimus spręsti taikiai. Greta įvairių tautų teisinių sistemų laipsniškai radosi normų visuma, pavadinta jus gentium (tautų teise). Laiko tėkmėje ji buvo išplėsta bei patikslinta įvairių tautų istorinės raidos šviesoje.

Šis procesas smarkiai paspartėjo atsiradus šiuolaikinėms valstybėms. Nuo XVI a. teisininkai, filosofai ir teologai plėtojo įvairias tarptautinės teisės sritis, grįsdami ją pamatiniais prigimtinės teisės postulatais. Tokiomis sąlygomis vis aiškesnį pavidalą įgijo visuotiniai principai, ankstesni bei viršesni už valstybių teisę ir atsižvelgiantys į žmonių šeimos vienybę bei bendrą pašaukimą.

Iš jų neabejotinai pagrindinis yra šis: pacta sunt servanda, privalu laikytis laisva valia pasirašytų susitarimų. Tai esminė ir būtina bet kurio atsakingai besitariančių šalių santykio prielaida. Jos pažeidimas gimdo tik neteisėtumą, lydimą nesutarimų bei konfliktų, kurie negali neturėti ilgalaikių neigiamų atgarsių. Todėl šią pamatinę taisyklę pravartu įsidėmėti ir prisiminti pirmiausia tada, kai jaučiama pagunda, užuot rėmusis teisės jėga, griebtis jėgos teisės.

Vienas iš tokių momentų neabejotinai buvo drama, kurią žmonijai teko išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą, - iki tol nematyta smurto, griovimo ir mirties bedugnė.

Teisės paisymas

6. Šis karas, jo siaubai ir pasibaisėtini žmogaus orumo pažeidimai, kuriems jis davė dingstį, paakino iš pagrindų atnaujinti tarptautinę teisės tvarką. Smarkiai sušiuolaikintos normų ir institucijų sistemos šerdimi tapo taikos gynimas ir skatinimas. Pasaulio taikai ir saugumui prižiūrėti, valstybėms skatinti šiuos pamatinius žmonijos gėrius išlaikyti bei laiduoti buvo įsteigta Jungtinių Tautų Organizacija, į kurią įeina Saugumo taryba, turinti plačius įgaliojimus veikti. Draudimas naudoti jėgą tapo pagrindine sistemos ašimi; šis draudimas, remiantis gerai žinomu Jungtinių Tautų chartijos VII skyriumi, numato dvi išimtis. Pirmoji patvirtina prigimtinę teisėtos gynybos teisę, kurią vykdyti privalu pagal numatytas sąlygas ir Jungtinių Tautų kontekste: vadinasi, laikantis ir tradicinių būtinumo bei proporcionalumo apribojimų.

Kita išimtis susijusi su kolektyvinio saugumo sistema, suteikiančia Saugumo tarybai kompetenciją bei atsakomybę palaikyti taiką, sprendimo galias ir didelę vertinimo laisvę.

Sistema, parengta Jungtinių Tautų chartijos, turėjo „apsaugoti būsimąsias kartas nuo karo rykštės, du kartus per vieno žmogaus gyvenimą sukėlusios neapsakomas kančias žmonijai“ [4]. Deja, tarptautinės bendrijos suskilimas į priešiškus blokus, šaltasis karas vienoje pasaulio dalyje, smurtiniai konfliktai kitose srityse, terorizmo reiškinys vėlesniais dešimtmečiais vis labiau nutolino nuo iškart po karo kilusių idėjų bei lūkesčių.

Nauja tarptautinė tvarka

7. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Jungtinių Tautų Organizacija, nors ir ribotai bei vėluodama, daugiausia dėl savo narių aplaidumo, nemenkai prisidėjo prie pagarbos žmogaus orumui skatinimo, tautų laisvės ir plėtros reikalavimų, taip rengdama kultūrinę bei institucinę dirvą taikos statydinimui.

Nacionalinių vyriausybių veiklą galingai akino suvokimas, kad Jungtinių Tautų idealai labai paplitę; tą daugiausia lėmė nevyriausybinėse organizacijose ir žmogaus teisių sąjūdžiuose besidarbuojančių asmenų konkretūs solidarumo ir taikos gestai.

Tai reikšminga paskata imtis reformos, leisiančios Jungtinėms Tautoms veiksmingiau siekti užsibrėžtų tikslų, kurie tebegalioja: „Žmonijai, žengiančiai į naują ir sunkesnį savo autentiškos raidos etapą, šiandien reikia aukštesnio tarptautinės tvarkos lygio“ [5]. Valstybės turi laikyti šį tikslą aiškia moraline ir politine pareiga, reikalaujančia išminties ir ryžto. Dar kartą kartoju troškimą, kurį suformulavau 1995 m.: „Jungtinių Tautų Organizacija turėtų iš šaltos administracinės institucijos virsti moraliniu centru, kur visos pasaulio tautos jaustųsi kaip namie ir plėtotų bendrą buvimo, taip sakant, 'tautų šeima' suvokimą“ [6].

Pražūtinga terorizmo rykštė

8. Šiandien tarptautinė teisė priversta siūlyti, kaip išnarplioti konfliktines situacijas, kylančias iš pakitusio šiuolaikinio pasaulio peizažo. Šių konfliktinių situacijų veikėjai dažnai būna ne valstybės, bet dariniai, pagimdyti irstančių valstybių arba susiję su nepriklausomybės reikalavimais ar organizuotu nusikalstamumu. Teisinei sistemai, sudarytai iš ne vieną amžių plėtotų normų, skirtų suverenių valstybių santykiams reguliuoti, sunku spręsti konfliktus, apimančius ir darinius, kuriems nebūdingi tradicinio valstybingumo bruožai. Tai pirmiausia pasakytina apie teroristų grupes.

Terorizmo rykštė per pastaruosius kelerius metus tapo skausmingesnė ir sukėlė žiaurių skerdynių, kurios, padidinusios įtampą ir pagilinusios problemas, ypač Artimuosiuose Rytuose, dialogo ir derybų kelią padarė dar sunkesnį.

Nepaisant to, kova su terorizmu, jei norima, kad ji būtų sėkminga, neturi apsiriboti vien represinėmis ir baudžiamosiomis operacijomis. Esmingai svarbu, kad jėgos naudojimą, jei jis būtinas, lydėtų drąsi ir skaidri teroristinių aktų motyvų analizė. Sykiu su terorizmu turėtų būti kovojama ir politiniu bei pedagoginiu lygmeniu: viena vertus, šalinant priežastis, duodančias pradžią neteisingumui, dažnai pastūmėjančiam į beviltiškus ir kruviniausius aktus; kita vertus, reikalaujant švietimo, kupino pagarbos žmogaus gyvybei bet kuriomis aplinkybėmis, dvasios. Žmogaus giminės vienybė iš tikro yra galingesnė negu žmones ir tautas perskiriantys atsitiktiniai pasidalijimai.

Būtinoje kovoje su terorizmu tarptautinė teisė šiandien pašaukta sukurti teisines priemones, aprūpintas veiksmingais nusikalstamumo prevencijos, priežiūros ir represijos mechanizmais. Demokratinės vyriausybės gerai žino, kad jėgos naudojimas prieš teroristus negali pateisinti teisinės valstybės principų atsisakymo. Politiniai sprendimai, kuriais siekiama sėkmės neatsižvelgiant į pagrindines žmogaus teises, nepriimtini, nes tikslas niekada nepateisina priemonių.

Bažnyčios indėlis

9. „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Šie žodžiai, kuriais kviečiama darbuotis milžiniškuose taikos baruose, nesulauktų tokio karšto atgarsio žmogaus širdyje, jei neatitiktų gilaus troškimo ir mumyse gyvos nesunaikinamos vilties. Ir taikdariai nebūtų vadinami Dievo vaikais, jei Dievas iš prigimties nebūtų taikos Dievas. Būtent dėl šios priežasties Bažnyčios pasaulyje skelbiamoje išganymo žinioje glūdi mokymo elementai, esmingai reikšmingi taikaus tautų sambūvio principams.

Istorija mus moko, jog taikos statydinti neįmanoma negerbiant etinės ir teisinės tvarkos; anot seno posakio: “Serva ordinem et ordo servabit te“ (laikykis tvarkos, ir tvarka tave išlaikys). Tarptautinė teisė turėtų laiduoti, kad galingesniojo teisė nevyrautų. Jos esminis tikslas yra „pakeisti materialią ginklų jėgą moraline teisės jėga“ [7], numatant atitinkamas sankcijas pažeidėjams ir adekvačią kompensaciją aukoms. Visa tai taikytina ir tiems valdantiesiems, kurie nebaudžiami pažeidinėja žmogaus orumą bei teises, dangstydamiesi nepriimtina dingstimi, jog tai esą jų valstybės vidiniai reikalai.

1997.m. sausio 13 d. kreipdamasis į prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpusą, pabrėžiau, kad tarptautinė teisė yra pirmutinė taikos kūrimo priemonė: „Tarptautinė teisė per ilgai buvo karo ir taikos teisė. Manau, kad ji vis labiau kviečiama tapti vien taikos kaip teisingumo ir solidarumo sąlygos teise. O šiame kontekste teisę turėtų įkvėpti moralė, kuri galėtų tiesti teisei kelią rodydama, kas yra gera ir bloga“ [8].

Amžių tėkmėje Bažnyčia, remdamasi daugelio krikščioniškųjų mąstytojų filosofiniais bei teologiniais apmąstymais, daug prisidėjo, kad tarptautinė teisė būtų atgręžta į visos žmonių šeimos bendrąjį gėrį. Pirmiausia mūsų laikų istorijoje popiežiai ryžtingai pabrėždavo tarptautinės teisės kaip taikos laido svarbą, nes buvo įsitikinę, jog „teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką“ (Jok 3, 18). Bažnyčia ir toliau to visomis išgalėmis siekia nepraeinamoje Evangelijos šviesoje ir telkdamasi būtiną maldos pagalbą.

Meilės civilizacija

10. Baigdamas šiuos apmąstymus, laikau savo pareiga priminti, jog tam, kad tikra taika įsitvirtintų pasaulyje, teisingumą turi papildyti meilė. Teisė tikrai yra pirmutinis kelias, vedantis į taiką, ir tautas būtina mokyti gerbti šią teisę. Tačiau kelionės tikslas bus nepasiekiamas, jei teisingumo nepapildys meilė. Teisingumas ir meilė kartais rodosi kaip priešiškos jėgos. Tačiau iš tiesų tai tėra du vienos tikrovės veidai, du žmogiškosios egzistencijos matmenys, turintys vienas kitą papildyti. Tą mums patvirtina istorinė patirtis. Ji rodo, kaip teisingumas dažnai neišgali išsilaisvinti iš pykčio, neapykantos ir net žiaurumo. Teisingumo vieno neužtenka. Negana to, jei jis neatsiveria gilesnei jėgai, kuri yra meilė, jis netgi gali paneigti pats save.

Būtent dėl to ne kartą priminiau krikščionims ir visiems geros valios žmonėms, jog be atleidimo neįmanoma išspręsti nei asmenų, nei tautų problemų. Nėra taikos be atleidimo! Vėl kartoju tai prieš akis pirmiausia turėdamas Palestinoje ir Viduriniuosiuose Rytuose tebetrunkančią krizę: labai rimtos problemos, jau per ilgai kamuojančios šių sričių gyventojus, nebus išspręstos tol, kol nebus pasiryžta peržengti paprasto teisingumo logiką ir atsiverti atleidimo logikai.

Krikščionis žino, jog Dievą užmegzti ryšį su žmogumi skatina meilė. Ir meilė yra tai, ko jis kaip atsako laukia iš žmogaus. Meilė taip pat yra iškiliausias ir kilniausias santykis tarp pačių žmonių. Tad meilė turėtų gaivinti visas žmogaus gyvenimo sritis ir apimti taip pat tarptautinę tvarką. Tiktai žmonija, kurioje vyraus „meilės civilizacija“, galės džiaugtis autentiška ir tvaria taika.

Brėkštant Naujiesiems metams, visų kalbų, religijų ir kultūrų vyrams bei moterims norėčiau priminti antikinę maksimą: “Omnia vincit amor“ (meilė viską nugali)! Taip, broliai ir seserys kiekvienoje pasaulio dalyje, galiausiai nugalės meilė! Kiekvienas tesistengia paskubinti šią pergalę! Juk šios pergalės širdies gelmėje trokšta visi.

Vatikanas, 2003 m. gruodžio 8 d.

JONAS PAULIUS II