Brangūs broliai ir seserys!

1. Nepaprasta visuomenės komunikavimo priemonių plėtotė ir didesnis prieinamumas teikia ypatingas ne tik individų, bet ir šeimų gyvenimo praturtinimo galimybes. Sykiu šeimoms šiandien tenka nauji iššūkiai, kylantys iš visuomenės komunikavimo priemonių įvairių ir dažnai prieštaringų pranešimų. Tema, parinkta 2004 m. Pasaulinei visuomenės komunikavimo priemonių dienai – „Medijos šeimoje: rizika ir turtas”, – labai aktuali, nes akina blaiviai apmąstyti tai, kaip šeimos naudojasi komunikavimo priemonėmis, ir kaip komunikavimo priemonės traktuoja šeimą ir šeimos rūpesčius.

Šių metų tema taip pat primena visiems, tiek komunikuotojams, tiek asmenims, į kuriuos jie kreipiasi, kad visam komunikavimui būdingas moralinis matmuo. Kaip sakė pats Viešpats, burna kalba tai, ko pertekusi širdis (plg. Mt 12, 34–35). Žmonių moralinį lygį kelia arba smukdo jų tariami žodžiai ir jų pasirenkamos žinios. Štai kodėl atsakingiems profesionaliems visuomenės komunikavimo srities darbuotojams, tėvams ir ugdytojams būtina išmintingai ir įžvalgiai naudoti visuomenės komunikavimo priemones. Juk jų sprendimai daro didelę įtaką vaikams ir jaunuoliams, už kuriuos jie atsakingi ir kurie galiausiai yra visuomenės ateitis.

2. Dėl visuomenės komunikavimo rinkos pavyzdžio neturinčio plėtimosi pastaraisiais dešimtmečiais daugeliui šeimų visame pasaulyje, net turinčioms gana kuklias pajamas, jų namuose tapo prieinami milžiniški ir įvairūs komunikavimo priemonių ištekliai. Todėl joms atsivėrė praktiškai neribotos informacijos, ugdymosi, kultūrinio turtėjimo ir net dvasinio augimo galimybės, toli pranokstančios tas, kurias anksčiau turėjo daugelis šeimų.

Sykiu tos pačios komunikavimo priemonės geba padaryti šeimoms daug žalos, pateikdamos nepakankamą ar net iškreiptą gyvenimo, šeimos, religijos ir moralės viziją. Šią galią stiprinti ar griauti tokias tradicines vertybes kaip religija, kultūra ir šeima aiškiai suvokė Vatikano II Susirinkimas, kuris moko: „Deramam naudojimuisi šiomis priemonėmis būtina, kad visi, kurie jomis naudojasi, būtų susipažinę su moralės normomis ir jų tvirtai laikytųsi” (Inter mirifica, 4). Bet kurios formos komunikavimas turi visados vadovautis etiniu pagarbos tiesai ir žmogaus asmens orumui kriterijumi.

3. Šios mintys ypač tinka šeimai traktuoti visuomenės komunikavimo priemonėse. Viena vertus, santuoka ir šeimos gyvenimas dažnai vaizduojami jautriai, realistiškai ir kartu simpatiškai, aukštinant tokias vertybes kaip meilė, ištikimybė, atleidimas ir dosnus savęs atidavimas kitiems. Tas pats pasakytina ir apie visuomenės komunikavimo priemonių pasiūlą, kur pripažįstami susituokusių porų ir šeimų neišvengiamai išgyvenami pralaimėjimai ir nusivylimai – įtampos, konfliktai, nesėkmės, klaidingi sprendimai ir skausmingi poelgiai, tačiau kartu stengiamasi atskirti tai, kas teisinga, nuo to, kas klaidinga, tikrą meilę nuo jos klastočių ir parodyti šeimos kaip pamatinio visuomenės vieneto nepamainomumą.

Kita vertus, visuomenės komunikavimo priemonės šeimą ir šeimos gyvenimą perdėm dažnai vaizduoja netinkamai. Neištikimybė, nesantuokiniai lytiniai santykiai ir moralinio bei dvasinio požiūrio į santuokinę sandorą stygius pateikiami nekritiškai, kartais sykiu net ginant skyrybas, kontracepciją, abortus ir homoseksualumą. Toks vaizdavimas, skatinantis priešiškumą santuokai ir šeimai, kenkia visuomenės bendrajam gėriui.

4. Sąžiningas komunikavimo etinio matmens apmąstymas turi virsti praktinėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama pašalinti visuomenės komunikavimo priemonių keliamus pavojus šeimos gerovei ir laiduoti, kad šie galingi komunikavimo įrankiai liktų autentiškais praturtinimo šaltiniais. Ypatinga atsakomybė tenka komunikuotojams, taip pat viešajai valdžiai ir tėvams.

Popiežius Paulius VI pabrėžė, kad profesionalūs komunikavimo srities darbuotojai turėtų „žinoti ir gerbti šeimos poreikius, o tai kartais reikalauja didelės drąsos ir visada didelio atsakomybės jausmo” (Žinia 1969 m. Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga). Nelengva atsispirti komerciniams spaudimams ar reikalavimams taikytis prie pasaulietinių ideologijų, bet būtent tai yra atsakingo komunikuotojo pareiga. Rizikuojama daug kuo, nes kiekvienas kėsinimasis į pamatinę šeimos vertybę yra kėsinimasis į tikrąjį žmonijos gėrį.

Pačiai viešajai valdžiai tenka svarbi pareiga skatinti santuoką ir šeimą dėl visuomenės gerovės. Deja, šiandien daugelis pritaria ginčytiniems liberaliems argumentams, kuriuos perša tam tikros grupės, palaikančios praktikas, gilinančias šeimos krizę ir silpninančias pačios šeimos sampratą, ir tuo grindžia savo elgesį. Nepaprastai svarbu, kad viešoji valdžia, nesigriebdama cenzūravimo, nustatytų reguliacinę politiką ir reguliacines procedūras, laiduojančias, kad visuomenės komunikavimo priemonės nesikėsins į šeimos gėrį. Įgyvendinant tokią politiką, turėtų galėti dalyvauti šeimų atstovai.

Asmenys, atsakingi už politiką komunikavimo priemonių srityje ir viešajame sektoriuje, irgi privalo siekti komunikavimo priemonių išteklių teisingo paskirstymo nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu, sykiu stengdamiesi nepažeisti tradicinių kultūrų. Komunikavimo priemonės neturėtų atrodyti turinčios programą, priešišką sveikoms tradicinių kultūrų vertybėms, ar siekiančios pakeisti tas vertybes sekuliarizuotos vartojimo visuomenės vertybėmis, laikant tai globalizacijos procesų dalimi.

5. Tėvai, kaip pirmutiniai ir svarbiausi savo vaikų ugdytojai, kartu patys pirmi moko juos naudotis komunikavimo priemonėmis. Jie pašaukti mokyti savo vaikus „saikingai, kritiškai, budriai ir protingai naudotis šiomis priemonėmis” (Familiaris consortio, 76). Kai tėvai tai daro nuolatos ir tinkamai, šeimos gyvenimas labai praturtėja. Net ir gana mažus vaikus galima pamokyti svarbių dalykų apie komunikavimo priemones, būtent to, kad jos gaminamos žmonių, trokštančių perteikti savo žinias; kad tos žinios dažnai akina ką nors daryti – pirkti tam tikrą gaminį, abejotinai elgtis, – kas nenaudinga vaikui ar nesuderinama su moralės tiesa; kad vaikai neturėtų nekritiškai priimti ar mėgdžioti tai, ką atranda visuomenės komunikavimo priemonėse.

Tėvai taip pat turėtų reglamentuoti naudojimąsi komunikavimo priemonėmis namie. Tai reiškia planuoti ir atrinkti programas, griežtai riboti laiką, kurį vaikai skiria komunikavimo priemonėms, paversti pramogą šeimos patirtimi, neleisti naudotis kai kuriomis komunikavimo priemonėmis ir reguliariai jų visų atsisakyti kitokios šeimos veiklos labui. Tėvai pirmiausia turėtų rodyti savo vaikams gerą apgalvoto, selektyvaus naudojimosi komunikavimo priemonėmis pavyzdį. Jiems galėtų būti naudinga kartu su kitomis šeimomis gvildenti bei aptarinėti naudojimosi komunikavimo priemonėmis keliamas problemas ir jų teikiamas galimybes. Šeimos turėtų tiesiai sakyti prodiuseriams, reklamuotojams bei viešajai valdžiai, kas joms patinka ir kam jos nepritaria.

6. Visuomenės komunikavimo priemonės turi milžinišką teigiamą potencialą sveikoms žmogiškoms ir šeimiškoms vertybėms skatinti, taip prisidėdamos prie visuomenės atnaujinimo. Profesionalūs komunikuotojai, turint omenyje jų didelę galią formuoti idėjas ir daryti poveikį elgesiui, privalo suvokti, kad jiems tenka moralinė atsakomybė ne tik už visokius galimus padrąsinimus, pagalbą ir paramą šeimoms, bet ir už išmintingą, nuovokų ir padorų temų, susijusių su lytiškumu, santuoka ir šeimos gyvenimu, pateikimą.

Komunikavimo priemonės daugelyje namų ir šeimų kasdien svetingai priimamos kaip pažįstami svečiai. Šią Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną akinu profesionalius komunikuotojus ir šeimas pripažinti šią nepakartojamą privilegiją ir nuo jos neatsiejamą atsakomybę. Tegu visi įsitraukusieji į komunikavimo lauką suvokia tikrai esą „milžiniškos dvasinės galios, priklausančios žmonijos paveldui ir skirtos praturtinti visą žmonijos bendruomenę, tvarkytojai ir valdytojai” (Kreipimasis į komunikavimo priemonių specialistus, Los Angeles, 1987 m. rugsėjo 15 d., 8)! Ir tegu šeimos, besistengiančios gyventi kaip gyvybės ir meilės bendruomenė, skiepyti jaunuoliams sveikas moralines vertybes ir skatinti solidarumo, laisvės ir taikos kultūrą, komunikavimo priemonėse visuomet atranda paramos, padrąsinimo ir įkvėpimo šaltinį!

Vatikanas, 2004 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II