Brangūs broliai ir seserys!

1. Esu dažnai kartojęs, kad Bažnyčios misijų veikla yra būtina taip pat prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui. Kaip teigiau enciklikoje Redemptoris missio, misija toli gražu nėra baigta, todėl visomis jėgomis turime įsipareigoti šiai tarnystei (plg. 1). Visa Dievo tauta kiekvienu piligrimystės per istoriją momentu yra pašaukta dalyvauti Išganytojo troškulyje (Jn 19, 28). Šį troškimą gelbėti sielas visuomet stipriai išgyvendavo šventieji – pakanka pamąstyti, pavyzdžiui, apie misijų globėją šventąją Teresę iš Lizjė ar didį Afrikos apaštalą vyskupą Comboni, kurį neseniai galėjau su džiaugsmu pakelti į altorių garbę.

Mūsų dienomis žmonijai tenkantys socialiniai ir religiniai iššūkiai ragina tikinčiuosius atnaujinti misionierišką uolumą. Taip! Būtina vėl drąsiai imtis misijos „ad gentes”, pradedant skelbti Atpirkėją Kristų kiekvienam žmogui. Tarptautinis Eucharistinis kongresas, kuris ateinantį spalį, misijų mėnesį, bus švenčiamas Guadalajaroje, Meksikoje, bus puiki proga ugdyti bendrą misijinę savimonę prie Kristaus Kūno ir Kraujo stalo.

Bažnyčia, susibūrusi apie altorių, geriau suvokia savo kilmę ir misijinę užduotį. „Eucharistija ir misija”, kaip liudija šios Pasaulinės misijų dienos tema, yra neatskiriama. Eucharistijos slėpinio ryšio su Bažnyčios slėpiniu apmąstymą šiemet papildys iškalbinga Švč. Mergelės Marijos sąsaja, kadangi sukanka 150 metų nuo Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo (1854–2004). Kontempliuokime Eucharistiją Marijos akimis. Pasitikėdama Dievo Motinos užtarimu, Bažnyčia rodo visoms tautoms Kristų, Išganymo Duoną, kad visos tautos galėtų jį atpažinti ir priimti kaip vienintelį žmonijos Išganytoją.

2. Grįždamas dvasia į Paskutinės vakarienės menę, pernai Didįjį ketvirtadienį pasirašiau encikliką Ecclesia de Eucharistia. Iš jos dabar norėčiau pasitelkti keletą ištraukų, kurios mums, brangūs broliai ir seserys, padės išgyventi būsimąją Pasaulinę misijų dieną eucharistine dvasia.

„Eucharistija statydina Bažnyčią, o Bažnyčia Eucharistiją švenčia” (26): parašiau tai, pastebėjęs, jog Bažnyčios misija tęsia Kristaus misiją (plg. Jn 20, 21) ir semiasi dvasinių jėgų iš jo Kūno ir Kraujo bendrystės. Eucharistijos tikslas yra „visų žmonių bendrystė su Kristumi ir jame su Tėvu ir Šventąja Dvasia” (Ecclesia de Eucharistia, 22). Dalyvaudami Eucharistijos aukoje galime geriau suprasti atpirkimo visuotinumą ir, nuosekliai imant, suvokti, kokia neatidėliotina Bažnyčios misija ir jos programa, kurios „šerdis galiausiai yra pats Kristus. Jį būtina pažinti, mylėti ir juo sekti, norint jame gyventi trinitarinį gyvenimą ir su juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale” (ten pat, 60).

Bažnyčia, susibūrusi apie Eucharistiją, auga kaip Dievo tauta, šventovė ir šeima: viena, šventa, katalikiška ir apaštališka. Tuo pat metu Bažnyčia geriau suvokia savo kaip visuotinio išganymo sakramento ir regimos tikrovės, turinčios hierarchinę struktūrą, pobūdį. Žinoma, „negalima sukurti jokios krikščioniškos bendruomenės, jei jos pamatas ir šerdis nebus Švenčiausiosios Eucharistijos šventimas” (ten pat, 33; plg. Presbyterorum ordinis, 6). Kiekvienų Mišių pabaigoje, kai celebrantas palieka bendruomenę, tardamas žodžius: „Ite, Missa est”, visi turėtų pasijusti kaip Eucharistijos misionieriai, pasiųsti nešti į kiekvieną aplinką gautą didžiulę dovaną. Kiekvienas, sutikęs Kristų Eucharistijoje, negali neskelbti savo gyvenimu gailestingos Atpirkėjo meilės.

3. Gyvenant Eucharistija taip pat būtina praleisti daug laiko adoruojant priešais Švenčiausiąjį Sakramentą; tai patirtis, kurią aš pats išgyvenu kasdien, semdamasis iš jos stiprybės, paguodos ir paramos (plg. Ecclesia de Eucharistia, 25). Vatikano II Susirinkimo teigimu, Eucharistija yra „viso krikščioniškojo gyvenimo esmė ir viršūnė” (Lumen gentium, 11), „viso Evangelijos skelbimo šaltinis ir viršūnė” (Presbyterorum ordinis, 5). Duona ir vynas, žmogaus darbo vaisius, Šventosios Dvasios galia perkeisti į Kristaus Kūną ir Kraują, tampa „naujo dangaus ir naujos žemės” (Apr 21, 1) laidu, skelbiamu kasdienėje Bažnyčios misijoje. Kristuje, kurio esamybę garbiname Eucharistijos slėpinyje, Tėvas ištarė galutinį žodį dėl žmonijos ir istorijos.

Kaip galėtų Bažnyčia įvykdyti savo pašaukimą nesimaitindama šiuo pašventinančiu maistu, negrįsdama savo misijinės veiklos šia nepakeičiama parama? Norint evangelizuoti pasaulį, reikia apaštalų, kurie yra Eucharistijos šventimo, adoracijos ir kontempliacijos „ekspertai”.

4. Eucharistijoje iš naujo išgyvename Atpirkimo slėpinį, kurio viršūnė yra Viešpaties aukoje, kaip nusakyta konsekracijos žodžiais: „<…> mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. <...> mano kraujas, kuris už jus išliejamas” (plg. Lk 22, 19 – 20). Kristus mirė už visus; taip pat visiems skirta išganymo dovana, kurią Eucharistija sudabartina istorijoje: „tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19). Šis įgaliojimas patikėtas tarnautojams, pašventintiems Šventimų sakramentu. Visi žmonės yra pakviesti į šį pokylį ir auką, kad galėtų dalyvauti Kristaus gyvenime: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 56–57). Jo pamaitinti tikintieji ima suvokti, jog misijų užduotis reiškia būti „priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta” (Rom 15, 16), vis labiau tapti „vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32) ir liudyti jo meilę iki pat žemės pakraščių.

Kasdien atnaujinanti altoriaus auką Bažnyčia, keliaujanti per šimtmečius Dievo tauta, laukia šlovingo Kristaus atėjimo. Tai skelbia po konsekracijos apie altorių susibūrusi Eucharistinė bendruomenė. Kartkartėmis Bažnyčia su atnaujintu tikėjimu kartoja savo troškimą galutinai susitikti su Tuo, kuris iki galo įvykdys savo visuotinį išganymo planą.

Šventoji Dvasia savo neregimu, tačiau galingu veikimu vadovauja krikščioniškajai tautai jos dvasiniame kelyje, kuriame krikščionys neišvengiamai susiduria su sunkumais ir išgyvena Kryžiaus slėpinį. Eucharistija yra paguoda ir galutinės pergalės laidas visiems kovojantiems su blogiu ir nuodėme; ji yra stiprinanti „Gyvybės duona” visiems tiems, kurie savo ruožtu tampa „laužoma duona” savo broliams, kurie savo ištikimybę Evangelijai apmoka net kankinyste.

5. Kaip jau minėjau, šiemet sukanka 150-osios metinės nuo Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Marija buvo „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta” (Lumen gentium, 53). Enciklikoje Ecclesia de Eucharistia rašiau: „Žvelgdami į ją pradedame pažinti perkeičiančią Eucharistijos jėgą. Joje išvystame meilėje atnaujintą pasaulį” (62). Marija, tapusi „pirmuoju ‘tabernakuliu’ istorijoje” (ten pat, 55), mums atskleidžia Kristų ir aukoja mus Kristui, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jei „Bažnyčia ir Eucharistija yra neatsiejamai suvienyta, tas pats pasakytina apie Mariją ir Eucharistiją” (Ecclesia de Eucharistia, 57).

Tikiuosi, kad laimingai sutapus Tarptautiniam Eucharistiniam kongresui su 150-osiomis Nekaltojo Marijos Prasidėjimo dogmos paskelbimo metinėmis, tai suteiks parapijoms ir misijų institutams galimybę sustiprinti savo misijinį uolumą, kad kiekvienoje bendruomenėje būtų „tikras Eucharistijos ‘alkis’” (Ten pat, 33).

Tai taip pat gera proga paminėti vertingą Popiežiškųjų misijų draugijų indėlį į Bažnyčios apaštališkąją veiklą. Jos labai brangios mano širdžiai ir visų vardu dėkoju joms už vertingą tarnystę naujosios evangelizacijos ir misijos Ad gentes labui. Prašau jūsų paremti jas dvasiškai ir materialiai, kad taip pat per jų indėlį Evangelijos skelbimas galėtų pasiekti visas žemės tautas. Su šiais jausmais, prašydamas motiniškos Marijos, „Eucharistijos moters”, užtarimo, iš širdies suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano 2004 m. balandžio 19 d.

JONAS PAULIUS II