1. 2005-aisiais, praslinkus dešimčiai metų, Afrika vėl kvies į pagrindines Pasaulinės ligonių dienos iškilmes, vyksiančias Kamerūne, Jaundėje, Marijos Apaštalų Karalienės šventovėje. Šis pasirinkimas suteikia progą išreikšti konkretų solidarumą su šio žemyno žmonėmis, kenčiančiais dėl rimtų sveikatos apsaugos trūkumų. Tuo taip pat bus žengtas tolesnis žingsnis įgyvendinant įsipareigojimus, Afrikos krikščionių priimtus prieš dešimtį metų vykusioje trečiojoje Pasaulinėje ligonių dienoje, būti „geraisiais samariečiais” sunkumus patiriantiems broliams bei seserims.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Ecclesia in Africa, atsižvelgdamas į daugelio Sinodo tėvų pastebėjimus, rašiau, kad „šiandienos Afriką galima palyginti su žmogumi, keliavusiu iš Jeruzalės į Jerichą; jis pakliuvo į plėšikų rankas, tie jį išrengė, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį” (plg. Lk 10, 30–37). Taip pat pridūriau, jog „Afrika yra žemynas, kur daugybė žmonių – vyrų ir moterų, vaikų ir jaunuolių – panašiai guli pakelėje būdami ligoti, sužeisti, bejėgiai, nustumti į nuošalę ir apleisti. Jiems neatidėliotinai reikalingi gerieji samariečiai, kurie ateitų į pagalbą” (41).

2. Pasaulinės ligonių dienos tikslas yra sužadinti sveikatos sąvokos apmąstymus, – plačiausia jos prasmė apima žmogaus darną su savimi pačiu ir jį supančiu pasauliu. Būtent šią viziją Afrika turtingai reiškia savo kultūrine tradicija, liudijama daugeliu meno formų, tiek pasaulietinių, tiek religinių, trykštančių džiaugsmu, ritmu ir muzikalumu.

Nelaimei, šiandien ši darna yra giliai pažeista. Daugybė ligų siaubia šį žemyną, tarp jų ypač AIDS rykštė, „sėjanti kančią ir mirtį daugelyje Afrikos vietų” (ten pat, 116). Daugelį Afrikos regionų niokojantys karai ir konfliktai apsunkina pastangas preventyviai užkirsti kelią šioms ligoms ir jas gydyti. Tremtinių ir pabėgėlių stovyklose prisiglaudusiems žmonėms dažnai trūksta išgyvenimui būtino maisto.

Raginu visus, kas gali, nepaliaujamai dėti visas pastangas siekiant užkirsti kelią šioms tragedijoms (plg. ten pat, 117). Taip pat primenu žmonėms, atsakingiems už ginklų prekybą, tai, ką rašiau tame dokumente: „Tie, kurie kursto karus Afrikoje, prekiaudami ginklais, yra baisių nusikaltimų žmonijai bendrininkai” (ten pat, 118).

3. Dėl AIDS dramos kitomis aplinkybėmis turėjau progų pabrėžti, kad ši liga išreiškia „dvasios patologiją”. Siekiant atsakingai kovoti su ja būtina plėtoti jos prevenciją, mokant gerbti šventą gyvybės vertę ir deramai elgtis su lytiškumu. Nors daugeliu atvejų užsikrečiama per kraują, ypač nėštumo metu – su šiomis infekcijomis reikia kovoti visais įmanomais būdais, – tačiau per lytinius santykius perduodamų infekcijų yra kur kas daugiau, ir jų galima išvengti tik atsakingai elgiantis ir laikantis skaistybės dorybės.

Vyskupai, dalyvavę minėtame 1994 m. Afrikos sinode, nurodė neatsakingos lytinės elgsenos padarinius, skatinančius šios ligos plitimą, ir suformulavo pasiūlymą, kurį čia noriu vėl pakartoti: „Reikia nuolat perteikti tikintiesiems, ypač jaunimui, krikščioniškos santuokos ir ištikimybės laiduojamą meilę, džiaugsmą, laimę ir taiką, taip pat skaistumo garantuojamą saugumą” (ten pat, 116).

4. Kiekvienas turi jaustis įtrauktas į kovą su AIDS. Šioje srityje vyriausybių vadovai bei valdžios atstovai privalo pateikti piliečiams aiškią ir teisingą informaciją apie šią problemą, taip pat numatyti pakankamai lėšų jaunimo ugdymui ir sveikatos apsaugai. Drąsinu tarptautines organizacijas šioje srityje plėtoti iniciatyvas, įkvėptas solidarumo ir išminties, taip pat visuomet siekti ginti žmogiškąjį orumą ir apsaugoti nepažeidžiamą teisę gyventi.

Labai pagirtinos farmacijos pramonės įmonės, siekiančios išlaikyti AIDS gydyti vartojamų vaistų žemą kainą. Žinoma, moksliniams tyrinėjimams sveikatos apsaugos srityje būtinos finansinės lėšos, taip pat reikia papildomų lėšų pateikti į rinką naujai atrastus medikamentus, tačiau žvelgiant į tokią ypatingą bėdą kaip AIDS, žmogaus gyvybės išsaugojimas turi būti svarbesnis už bet kurį kitą kriterijų.

Prašau pastoracinių darbuotojų „AIDS ištiktiems broliams bei seserims suteikti įmanomą medžiaginę, moralinę bei dvasinę pagalbą. Primygtinai raginu pasaulio mokslininkus ir politinius vadovus, kad vadovaudamiesi meile ir derama pagarba kiekvienam žmogui, jie panaudotų visas įmanomas priemones šiai rykštei sustabdyti” (ten pat, 116).

Norėčiau pasigėrėdamas prisiminti daugelį sveikatos apsaugos darbuotojų, vienuolių ir savanorių, kurie kaip gerieji samariečiai gyvena šalia AIDS aukų ir rūpinasi jų artimaisiais. Šiuo požiūriu neįkainojamas indėlis tūkstančių katalikiškųjų sveikatos apsaugos institucijų, padedančių Afrikos žmonėms, varginamiems visokių ligų, ypač AIDS, maliarijos, tuberkuliozės.

Pastaraisiais metais pastebėjau, kad mano raginimai dėl AIDS aukų nebuvo veltui. Su pasitenkinimu mačiau, kad įvairios šalys ir institucijos, koordinuodamos savo pastangas, parėmė praktines kampanijas, skirtas prevencijai ir ligonių globai.

5. Dabar kreipiuosi ypač į jus, kitų žemynų vyskupų konferencijų broliai Vyskupai, kviesdamas didžiadvasiškai vienyti jėgas su Afrikos ganytojais ir veiksmingai dorotis su šia ir kitomis neatidėliotinomis bėdomis. Popiežiškoji sveikatos apsaugos pastoracijos taryba kaip ir praeityje prisidės koordinuodama ir ugdydama šį bendradarbiavimą, ragindama kiekvieną Vyskupų konferenciją veiksmingai prisidėti.

Bažnyčios dėmesys Afrikos problemoms grindžiamas ne tik filantropiška užuojauta vargstantiems žmonėms, bet taip pat skatinamas ryšio su Atpirkėju Kristumi, kurio veidą Bažnyčia atpažįsta kiekvieno kenčiančio žmogaus bruožuose. Todėl tikėjimas ragina Bažnyčią visiškai atsidėti rūpinimuisi ligoniais, kaip ji ir darydavo istorijos tėkmėje. Viltis leidžia Bažnyčiai, nepaisant visokiausių jos kelyje sutinkamų kliūčių, ištvermingai laikytis savo misijos. Galiausiai meilė pasiūlo jai teisingą prieigą įvairiose situacijose, leidžia suvokti kiekvienos ypatingumą ir atitinkamai atsiliepti.

Su šia giluminio dalyvavimo nuostata Bažnyčia eina pas gyvenimo sužeistuosius, dovanodama jiems Kristaus meilę daugeriopa pagalba, kurią jai įteigia „meilės išradingumas” (Novo millennio ineunte, 50). Bažnyčia kartoja kiekvienam: drąsos, Dievas tavęs nepamiršo. Dievas kenčia su tavimi. Aukodamas savo kentėjimus gali bendradarbiauti su juo atperkant pasaulį.

6. Kasmetinis Pasaulinės ligonių dienos šventimas kiekvienam suteikia progą geriau suvokti sveikatos apsaugos pastoracijos svarbą. Mūsų epochoje, paženklintoje sekuliarizmo persmelkta kultūra, kai kam kyla pagunda iki galo nepripažinti šios pastoracijos srities vertingumo.

Jie mano, kad žmogiškasis likimas nulemiamas kitose srityse. Tačiau būtent ligos metu primygtiniausiai jaučiamas poreikis rasti tinkamus atsakymus į galutinius žmogaus gyvenimo klausimus: būtent apie skausmo, kančios ir pačios mirties prasmę, – mirties, suvokiamos ne tik kaip mįslė, su kuria sunku susidurti, bet kaip slėpinys, kuriuo Kristus įtraukia į save mūsų gyvenimus, atverdamas juos naujam ir galutiniam gimimui – gyventi amžinai.

Kristuje glūdi tikrosios, pilnutinės sveikatos viltis; jo atnešamas išgelbėjimas yra tikrasis atsakymas į galutinius žmogaus klausimus. Nėra prieštaravimo tarp žemiškosios sveikatos ir amžinojo išganymo, nes Viešpats mirė dėl visuminio žmogaus ir visos žmonijos išganymo (1 Pt 1, 2–5, Didžiojo penktadienio liturgija, Kryžiaus pagarbinimas). Išganymas sudaro galutinį Naujosios Sandoros turinį.

Todėl būsimosios Pasaulinės ligonių dienos proga skelbkime Afrikos ir visos žmonijos visiškos sveikatos viltį, įsipareigodami dar ryžtingiau darbuotis dėl šio didžio dalyko.

7. Evangelijoje skelbdamas palaiminimus Viešpats byloja: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti” (Mt 5, 4). Prieštaravimas, kuris iš pažiūros egzistuoja tarp kentėjimo ir džiaugsmo, yra įveikiamas Šventosios Dvasios guodžiančiu veikimu. Šventoji Dvasia, darydama mus panašius į nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus slėpinį, nuo šiol atveria mus džiaugsmui, pasieksiančiam viršūnę per palaimingąjį susitikimą su Atpirkėju. Iš tikrųjų žmogus siekia ne tik fizinės ar dvasinės gerovės, bet taip pat „sveikatos”, kuri pasireiškia visiška darna su Dievu, savimi ir žmonija. Šis tikslas gali būti pasiektas tik per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį.

Švenčiausioji Mergelė Marija per Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų slėpinius yra iškalbingas išankstinis šios tikrovės pasitikimas. Pradėta be nuodėmės šešėlio ji tobulai priima dieviškąją valią, savo buvimu tarnauja žmonėms ir nuosekliai yra pilna tos giluminės darnos, iš kurios trykšta džiaugsmas. Todėl mes teisėtai kreipiamės į ją šaukdamiesi jos kaip „mūsų linksmybės priežasties”. Mergelės duodamas džiaugsmas išlieka net išbandymų metu. Galvojant apie Afriką, apdovanotą didžiuliais žmogiškaisiais, kultūriniais ir religiniais ištekliais, tačiau taip pat kankinamą neapsakomų kentėjimų, mano lūpomis spontaniškai prabyla malda:

O Marija, Nekaltai Pradėtoji Mergele,
skausmų ir vilties Moterie, būk palanki kiekvienam kenčiančiam žmogui
ir išmelsk kiekvienam gyvenimo pilnatvę.
Pažvelk motinišku žvilgsniu ypač į tuos Afrikoje,
kurie ištikti AIDS ar kitos mirtinos ligos yra ypatingoje bėdoje.
Pažvelk į motinas, gedinčias savo vaikų;
pažvelk į senelius, kurie stokoja išteklių paremti savo našlaičius anūkus.
Apkabink juos visus, ir priglausk prie savo motiniškos širdies.
Afrikos ir viso pasaulio Karaliene,
Švenčiausioji Mergele, melski už mus!

Iš Vatikano 2004 m. rugsėjo 8 d.

JONAS PAULIUS II