Kokie šiandien svarbiausi Bažnyčios poreikiai?

Nesistebėkite, jei mūsų atsakymas jums atrodys supaprastintas, prietaringas ar tiesiog nerealus: vienas svarbiausių poreikių yra gintis nuo to blogio, kurį mes vadiname demonu.

Prieš paaiškindami savo mintį, raginame jus tikėjimo šviesoje pažvelgti į žmogaus gyvenimo perspektyvą, kuri toje šviesoje atrodo be galo plati ir pasižymi skvarbia įžvalga. Iš tiesų vaizdas, kurį su visu tikroviškumu esame kviečiami kontempliuoti, yra labai gražus. Tai kūrinijos, Dievo darbo vaizdas; pats Dievas gėrėjosi jos esminiu grožiu kaip išoriniu savo išminties ir galybės atvaizdu (plg. Pr 1, 10 ir t. t.).

Taip pat labai įdomus yra ir visos žmonijos dramatiškos istorijos vaizdas, kuriame iškyla atpirkimo ir Kristaus istorija; mūsų išgelbėjimo istorija su nuostabiais apreiškimo turtais, pranašystėmis, šventumu, į antgamtinį lygmenį iškeltu gyvenimu, amžinaisiais pažadais (plg. Ef 1, 10). Apimant tai žvilgsniu neįmanoma nesižavėti (plg. šv. Augustinas, Soliloqui): viskas turi prasmę, tikslą, tvarką, viskas leidžia įžvelgti transcendentinę esatį, mintį, gyvenimą, galiausiai meilę, – taip, kad visa visata, per tai, kas ji yra ir kuo nėra, pasirodo mums kaip entuziastingas ir svaiginantis pasirengimas kažkam dar gražesniam ir tobulesniam (plg. 1 Kor 2, 9; 13, 12; Rom 8, 19–23). Todėl krikščioniška kosmoso ir gyvenimo vizija yra pergalingai optimistinė; ji pateisina mūsų džiaugsmą bei dėkingumą už gyvenimą, todėl mes, švęsdami Dievo šlovę, giedame jam savo laimę (plg. Mišių Gloria).

Biblinis mokymas

Tačiau ar ta vizija apima viską? Ar ji tiksli? Ar niekas neįneša į mūsų gyvenimą kokių nors trūkumų? Ar mūsų būtyje nėra disfunkcinių dalykų? O skausmas, mirtis? piktybė, žiaurumas, nuodėmė, vienu žodžiu, blogis? Argi nematome, kiek pasaulyje yra blogio, ypač moralinio blogio, kuris, nors ir skirtingai, yra nukreiptas kartu prieš žmogų ir prieš Dievą? Ar tai nėra liūdnas vaizdas, nepaaiškinamas slėpinys? Ir argi ne mus, Žodžio garbintojus, Gėrio šlovintojus, argi ne mus, tikinčiuosius, labiausiai jaudina ir trikdo matomas blogis, jo patirtis? Randame jį gamtoje, kur jo apraiškos, regis, nurodo netvarką. Randame jį žmonėse, kur matome silpnumą, trapumą, skausmą, mirtį ir dar blogesnį dalyką, dvilypį prieštaringą įstatymą, kai viena dalis norėtų gero, o kita krypsta į blogį. Tai kankynė, kurią šv. Paulius nuolankiai iškelia aikštėn, parodydamas išganingos malonės, Kristaus atnešto išganymo būtinybę ir laimę (plg. Rom 7). Prieš tai pagonis poetas atskleidė tą vidinį, pačioje žmogaus širdyje tūnantį konfliktą: video meliora proboque, deteriora sequor (Ovidijus, Metamorfozės 7, 19). Susiduriame su nuodėme, žmogaus laisvės iškrypimu ir gilumine mirties priežastimi, nes tai atskiria nuo Dievo, gyvybės šaltinio (Rom 5, 12); po to tai sudaro progą tamsiam ir priešiškam veikėjui, demonui, įsikišti į mus ir mūsų pasaulį ir palikti to įsikišimo padarinius. Blogis yra ne tik trūkumas, bet ir veiksminga galia, gyva dvasinė būtybė, iškrypusi ir iškreipianti kitus. Tai baisi, paslaptinga ir gąsdinanti tikrovė.

Nukrypsta nuo biblinio ir bažnytinio mokymo, kas atsisako pripažinti jo egzistavimą; taip pat kas laiko jį savaimingu pradu, nekilusiu, kaip kiekvienas kūrinys, iš Dievo; arba įžvelgia jame pseudorealybę, konceptualią ir fantastinę nežinomų mūsų blogybių priežasčių personifikaciją. Blogio problema, sudėtinga ir absurdiška, žvelgiant su vienpusišku racionalumu, tampa varginanti. Ji sudaro didžiausią sunkumą mūsų religiniam visatos supratimui. Ne veltui metų metus dėl jos kentėjo šv. Augustinas: Quaerebam unde malum, et non erat exitus, ieškojau, iš kur kyla blogis, ir neradau, kas paaiškintų (Šv. Augustinas, Confess. VII, 5, 7, 11; PL, 32, 736, 739).

Taigi svarbu atkreipti dėmesį į blogį norint teisingai krikščioniškai suvokti pasaulį, gyvenimą, išganymą. Tai matome Evangelijos pradžioje, prasidedant viešajam Kristaus gyvenimui: kas neprisimena prasmių prisodrinto pasakojimo apie trejopą Kristaus gundymą? Taip pat tolesnių Evangelijos epizodų, kur demonas atsiranda Viešpaties kelyje ir minimas jo mokymuose (pvz., Mt 12, 43)? Ir kaip neprisiminti, kad Kristus, tris kartus kreipdamasis į demoną kaip į savo priešą, pavadino jį „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Jn 12, 31; 14, 30; 16,11)? Jo pragaištingo buvimo kėslai nurodomi daugelyje Naujojo Testamento vietų. Šv. Paulius vadina jį „šio pasaulio dievaičiu“ (2 Kor 4, 4) ir įspėja apie kovą tamsoje, kurioje mes, krikščionys, turime kautis ne su vienu demonu, bet su jų daugybe. Apaštalas sako: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne (vien) su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 11–12).

Įvairiose Evangelijos vietose nurodoma, kad yra ne vienas demonas, bet daug jų (Lk 11, 21; Mk 5, 9). Tačiau pagrindinis yra šėtonas, tai yra priešininkas, nedraugas, o šalia jo daugybė kitų, kurie visi yra Dievo kūriniai, bet nupuolę, nes maištavo ir buvo prakeikti (plg. Denz.-Sch. 800–428); Tai visas slėpiningas, nelaimingiausios dramos sujauktas pasaulis, kurį mes labai menkai tepažįstame.

Slaptas, klaidas sėjantis priešas

Vis dėlto apie tą velnišką pasaulį žinome nemažai dalykų, susijusių su mūsų gyvenimu ir visa žmonijos istorija. Demonas yra jau pirmoje žmonijos nelaimėje; tai klastingas ir lemtingas gundytojas nusidedant pirmąja, gimtąja nuodėme (Pr 3; Išm 1, 24). Nuo Adomo nuopuolio demonas įsigijo tam tikrą valdžią žmogui, iš kurios išlaisvinti gali tik Kristaus atpirkimas. Toji istorija tęsiasi ir šiandien: prisiminkime krikšto egzorcizmus ir daugelį Šventojo Rašto bei liturgijos nuorodų į agresyvią ir slegiančią „tamsybių valdžią“ (plg. Lk 22, 53; Kol 1, 13). Tai priešas numeris pirmas, gundytojas tikrąja to žodžio prasme. Tad žinome, kad ta tamsi ir nerimą kelianti būtybė tikrai egzistuoja ir dar su niekšiška klasta veikia; tai slaptas priešas, kuris žmonijos istorijoje sėja klaidas ir nelaimes. Prisiminkime evangelinį palyginimą apie gerą sėklą ir rauges – juo sintetiškai apibendrinamas ir paaiškinamas alogiškumas, kuris tartum valdo prieštaringas permainas: inimicus homo hoc fecit (Mt 13, 28). „Galvažudys nuo pat pradžios“ ir „melo tėvas“ – taip jį apibūdino Kristus (plg. Jn 8, 44–45). Vylingas apgavikas, trikdantis žmogaus moralinę pusiausvyrą. Gudrus ir klastingas viliotojas moka į mus įsismelkti per jusles, fantaziją, gašlumą, utopinę logiką bei netvarkingus socialinius kontaktus ir į mūsų veiksmų kaitą įtraukti nukrypimus, taip pat kenksmingus, nors iš pažiūros atitinkančius mūsų fizinę ir dvasinę struktūrą arba gilius instinktyvius troškimus.

Apie demoną, jo įtaką individualiems asmenims, bendruomenėms, visai visuomenei ir įvykiams reikėtų iš naujo studijuoti labai svarbų katalikų mokymo skyrių, tačiau šiandien tuo mažai domimasi. Kai kas mano, jog šitai kompensuoti gali psichoanalitikų ir psichiatrų studijos arba, deja, kai kuriuose kraštuose labai paplitusio spiritizmo patirtys. Būgštaujama atkristi į senąsias manichėjų teorijas arba baugius fantastinius ir prietaringus iškraipymus. Šiandien labai norime pasirodyti, kad esame tvirti ir nusikratę prietarų, dedamės pozityvistais, tačiau tikime daugybe magiškų arba liaudiškų prietarų arba, dar blogiau, savo sielą – pakrikštytą, tiek kartų aplankytą Eucharistinio Buvimo ir apgyventą Šventosios Dvasios! – atveriame nešvankioms juslinėms praktikoms, pražūtingiems svaigalams, ideologiniams madingų klaidų apžavams, tiems plyšiams, pro kuriuos piktasis gali įsiskverbti ir pakeisti žmogaus mentalitetą. Niekas nesako, kad kiekviena nuodėmė tiesiogiai randasi iš velnio veikimo (plg. S. Th. 1, 104, 3); tačiau taip pat tiesa, jog tas, kuris budriai nesaugo savo moralės su tam tikru griežtumu (plg. Mt 12, 45; Ef 6, 11), tas pasiduoda mysterium iniquitatis įtakai, kurią nurodo šv. Paulius (2 Tes 2, 3–12), ir gali pakenkti savo išganymui.

Mūsų mokymas gali atrodyti neaiškus, tarsi aptemdytas patį demoną gaubiančių tamsybių. Tačiau smalsumas, kurį sužadina tikrumas dėl jo įvairiopo egzistavimo, teisėtai kelia du klausimus: ar yra velnio veikimo ženklų ir kokie tie ženklai? Ir kokios yra apsigynimo nuo tokio klastingo pavojaus priemonės?

Piktojo veikimo tikrovė

Atsakymas į pirmąjį klausimą reikalauja didelio atsargumo, net jeigu piktojo ženklai atrodo akivaizdūs (plg. Tertulijonas, Apol., 23). Galėtume numanyti jo pražūtingą veikimą ten, kur Dievo neigimas yra radikalus, subtilus ir absurdiškas, kur melas galingai ir veidmainiškai priešinasi akivaizdžiai tiesai, kur meilę užgesina šaltas ir žiaurus egoizmas, kur Kristaus vardui priešinamasi su sąmoninga ir maištinga neapykanta (plg. 1 Kor 16, 22; 12, 31), kur Evangelijos dvasia yra mistifikuojama ir paneigiama, kur neviltis laikoma galutiniu žodžiu ir t. t. Čia susiduriame su tokia plačia ir sudėtinga diagnostika, kad šiuo metu nedrįstame į ją gilintis bei jos patvirtinti; tačiau ji visus dramatiškai domina, ir net modernioji literatūra yra jai paskyrusi nemažai garsių puslapių (plg., pvz., Ch. Moellerio atliktą Bernanoso kūrinių studiją Littér. du XX siècle, I, p. 397 ir t.; P. Macchi. Il volto del male in Bernanos; taip pat plg. Satan, Etudes Carmélitaines, Desclée de Br. 1948). Blogio problema lieka viena didžiausių ir nuolatinių problemų žmogaus dvasiai net ir po pergalingo atsakymo, kurį mums davė Jėzus Kristus. Evangelistas šv. Jonas rašo: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19).

Krikščionio gynyba

Kitas klausimas – kaip reikia gintis, kokių priemonių imtis prieš demono veiklą? Į jį lengviau suformuluoti atsakymą, nors ir sunku jį taikyti. Galėtume pasakyti: visa tai, kas gina mus nuo nuodėmės, tuo pačiu metu saugo ir nuo to neregimojo priešo. Malonė yra lemiama apsauga. Nekaltumas yra tartum tvirtovė. Ir kiekvienas teprisimena, kaip apaštalų mokyme kareivio ginkluotė simbolizuoja dorybes, kurios krikščionį padaro nepažeidžiamą (plg. Rom 13, 12; Ef 6, 11, 14, 17; 1 Tes 5, 8). Krikščionis turi būti kovingas, budrus ir tvirtas (1 Pt 5, 8). Vis dėlto kartais reikia imtis specialių askezės priemonių siekiant išvengti tam tikrų velnio puolimų. Jėzus mus to moko ir nurodo priemones: maldą ir pasninką (Mk 9, 29). Apaštalas pataria laikytis pagrindinės taisyklės: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21; Mt 13, 29).

Todėl, suvokdami negandas, su kuriomis susiduria sielos, Bažnyčia ir pasaulis, stenkimės, kad mūsų pagrindinės maldos kreipinys „Tėve mūsų, <…> gelbėk mus nuo pikto“ būtų prasmingas ir veiksmingas.

Tam tepadeda ir mūsų apaštališkasis palaiminimas.