Garbingieji Broliai, Brangieji Sūnūs [ir Dukterys]: Sveikinu Jus visus ir apaštališkai laiminu!

1. Įkvėpti dieviškosios Dvasios, šventieji rašytojai parašė knygas, kurias Dievas, tėviškai mylėdamas žmoniją, panorėjo skirti kaip naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“. [1] Todėl nenuostabu, kad Šventoji bendrija šį iš dangaus duotą lobį laiko brangiausiu tikėjimo ir dorovės tiesų šaltiniu ir dieviška norma. Gavusi šį nesužalotą lobį iš Apaštalų rankų, rūpestingai jį saugojo, gynė nuo bet kokio klaidingo bei iškraipyto aiškinimo ir uoliai naudojo jį savo kilnioje tarnyboje kaip įrankį užtikrinantį sielų išganymą. Tai aiškiai patvirtina bemaž kiekviename amžiuje nesuskaitomi liudijimai. Be to, vėlesniais laikais, pradėjus abejoti jų dieviška kilme ir teisingu aiškinimu, Bendrija netgi didesniu uolumu ir rūpesčiu ėmėsi Šv. Raštus ginti ir saugoti. Todėl jau šventasis Tridento Susirinkimas iškilmingu dekretu paskelbė, kad „ištisos knygos su visomis jų dalimis, kurios paprastai yra skaitomos Katalikų Bendrijoje ir kurios yra senojoje lotyniškoje Vulgatos laidoje, turi būti laikomos šventomis ir kanoniškomis“.[2] Gi mūsų laikais [I – vert.] Vatikano Susirinkimas, siekdamas atmesti klaidingas įkvėpimo sampratas, pareiškė, kad tas knygas Bendrija paskelbė laikytinas „Šventomis ir kanoniškomis ne dėl to, kad nors ir būtų buvusios sukurtos žmonių išmonę, o tik vėliau buvusios pripažintos įkvėptomis. Taip pat ne dėl to, kad jos perduodančios neklaidingą apreiškimą. Bet kaip tik dėl to, kad jos buvo parašytos Šv. Dvasios įkvėpimu ir, kad jų autorius yra Dievas ir tik kaip tokios jos buvo patikėtos Bendrijai“.[3] Šiuo iškilmingu katalikiškos tiesos aptarimu „ ištisoms knygoms ir visoms jų dalims“ priskiriamas toks dieviškas poveikis, kurio dėka jos yra laisvos nuo bet kokios klaidos. Kada ilgainiui kai kurie katalikų autoriai įsidrąsino Šv. Rašto tiesą apriboti tikėjimo ir dorovės dalykams, o visa kita, – ar tai liestų gamtos mokslus, ar istoriją, – laikyti tartum „pasakyta tarp kitko“ (obiter dicta) ir su tikėjimu – kaip jie teigė – neturint jokio ryšio, Leonas XIII, Mūsų nemaraus atminimo Pirmtakas, savo enciklikoje Providentissimus Deus, paskelbtoje 1893 m. lapkričio 18 d., teisingai ir vertai pasmerkė šias klaidas ir nurodė dieviškųjų Knygų studijoms išmintingas gaires ir nuostatus.

2. Baigiantis penkiasdešimtiesiems metams nuo šios Enciklikos, svarbiausio šventraštinių studijų vadovo paskelbimo, iš tikrųjų dera iš naujo į ją pažvelgti. Mes, skatinami to paties rūpesčio šventomis studijomis, kurį pareiškėme pačioje Mūsų Pontifikato pradžioje[4], nusprendėme, kad tai galėtų būti geriausiai atlikta, patvirtinant ir įteigiant tai, ką Mūsų Pirmtakas taip išmintingai nustatė bei jo įpėdiniai įnešė į šio darbo pratęsimą ir patobulinimą. Be to, ir nurodant tai, kas yra šiam tikslui reikalinga nūdien bei padrąsinant visus tuos Bendrijos sūnus, kurie atsideda šioms studijoms, taip reikalingam ir pagyrimo vertam reikalui.

I. ŠV. RAŠTO STUDIJOS IR POPIEŽIAI

1. LEONO XIII ĮNAŠAS

3. Pirmas ir didžiausias Leono XIII rūpestis buvo paaiškinti apie Šv. Knygų pateikiamą tiesą ir apginti ją nuo užpuolimų. Todėl jis I pareiškė svariais žodžiais, kad šventasis rašytojas nesuklydo, kai rašydamas apie gamtą, „Sekė tai, kas pojūčiais nuvokiama“, kaip sako Angeliškasis Daktaras,[5] išsireikšdamas „arba perkelta prasme, arba pasinaudodamas ano meto kasdienine kalba, kuri ir nūdien daugeliu atvejų tebenaudojama net žymiausių mokslo vyrų“. Aišku, kad patys „šventieji rašytojai, arba tiksliau kalbant, – žodžiai šv. Augustino[6], – Šventieji Dvasia, kalbėjusi per juos, nesiekė mokyti žmones apie visatoje regimų daiktų esmę, nes jie nieku nepatarnauja žmonių išganymui“.[7] Šį dėsnį „reikia taikyti ir grynai šalutiniams mokslams, o ypač istorijai“, atsakant „panašiu būdu į klaidingas priešų išvadas“ ir apsaugojant „istorišką Šv. Rašto tiesą nuo užpuolimų“.[8] Negalima kaltinti šventąjį autorių suklydus, jeigu „klaidas rankraščiuose padarė perrašinėtojai“, arba jeigu „tikra kurio nors skaitinio prasmė lieka neaiški“. Apskritai, visiškai klaidinga ir neleistina „arba apriboti Šv. Rašto įkvėpimą tik kai kuriomis jo dalimis, arba prileisti, kad šventasis autorius suklydo“, nes dieviškasis įkvėpimas „savo esme nesiderina su klaida, bet ją paneigia ir atmeta taip visapusiškai, ir būtinai, kaip nėra galima, kad pats Dievas, Tiesos Šaltinis, galėtų būti klaidos šaltiniu“.[9]

4. Taigi šį mokymą, paskelbtą Mūsų Pirmtako Leono XIII tokiu įsakymu, skelbiame ir Mes, pakartodami jį ir ragindami visus jo ištikimai laikytis. Mes tikime, kad tiems patiems patarimams ir paskatinimams, kuriais jis savo laiku labai išmintingai mokė, ypač nūdien turi būti paklūstama ne mažesniu rimtumu. Kilo nauji ir ne lengvi klausimai ir sunkumai tiek ryšium su paplitusiomis išankstinėmis racionalizmo nuomonėmis, tiek antikinės senovės paminklų aptikimo ir tyrinėjimo šen ir ten Rytuose dėka. Tas pats Mūsų Pirmtakas, apaštalinės pareigos skatinamas bei jausdamas reikalą, kad toks svarbus katalikiško apreiškimo šaltinis būtų pateiktas apdairiau bei vaisingiau ir nieku neiškraipytas Viešpaties kaimenei, siekė ir troško matyti „augantį skaičių paruoštų ir pasišventusių darbuotojų Šv. Rašto srityje; o labiausiai, kad tie, kuriuos Dievo malonė pašaukė į Kunigystę, turėtų nuolat su didesniu atsidėjimu Šv. Raštą skaityti, mąstyti, aiškinti“.[10]

Skatinimas Šv. Rašto studijoms

5. Štai kodėl tas pats Popiežius, jau anksčiau išgyręs ir pripažinęs Šv. Rašto Mokyklą (Ecole biblique. Vert.), įsteigta Jeruzalėje prie Šv. Stepono šventovės Vyriausiojo Dominikonų Ordino vadovo rūpesčiu, kurios dėka, paties Popiežiaus žodžiais tariant, „Šv. Rašto studijos padarė pažangą ir tikisi dar didesnių dalykų“, [11] paskutiniais savo gyvenimo metais nurodė dar kitą kelią. Jam rūpėjo šių studijų, taip šiltai pripažintų Providentissimus Deus enciklikoje, sėkmingesnis ugdymas ir galimai didesnė pažanga. Savo apaštaliniu laišku Vigilantiae, paskelbtu 1902 m. spalio 30 d., jis sudarė Tarybą, arba taip vadinamą Šv. Rašto komisiją, iš įžymių vyrų, „kurių pareiga būtų pasirūpinti, kad šventieji tekstai visur būtų nuodugniai aiškinami pagal laiko poreikius ir būtų apsaugoti ne tik nuo bet kokios klaidos šešėlio, bet taip pat nuo bet kokių skubotų nuomonių“.[12] Taigi taip pat ir Mes, sekdami Mūsų Pirmtakų pavyzdžiu, šią Tarybą patvirtinome ir išplėtėme bei naudojomės jos paslauga, norėdami – kaip daug sykių ir prieš tai – priminti Šv. Knygų aiškintojams anas sveikas katalikiškosios egzegezės taisykles, kurias perdavė šventieji Tėvai, Bendrijos Daktarai ir Popiežiai.[13]

2. LEONO XIII ĮPĖDINIŲ ĮNAŠAS

6. Atrodo, kad čia dera su dėkingumu prisiminti ir Mūsų Pirmtakus, kurie šioje srityje yra nemažai pasidarbavę. Gi šį įnašą pavadintume arba papildymu, arba vaisiumi vykusiai pradėto Leono XIII darbo. Pijus X, siekdamas nurodyti „tinkamą metodą paruošti gausiam būriui mokytojų, kurie gilaus ir tikro išsilavinimo dėka galėtų aiškinti Dievo Knygas katalikiškose mokyklose“, įvedė „…akademinius Šv. Rašto licenciato ir doktorato laipsnius..., teikiamus Šv. Rašto komisijos“.[14] Po to jis paskelbė nuostatą „Apie Šv. Rašto studijų metodą sektiną kunigų seminarijoje“, turėdamas prieš akis, kad šventųjų mokslų studentai „ne tik patys visapusiškai įsimintų Knygų prasmę, tikslą ir tiesą, bet kad ir pajėgtų sumaniai bei tinkamai ir Dievo žodžio tarnybą eiti bei Dievo įkvėpimu parašytąsias knygas nuo užpuolių... ginti“.[15] Pagaliau, kad „Romos Mieste būtų aukštesnių Šv. Knygų studijų centras sėkmingesniam šventraštinių ir kitų pagalbinių sričių studijų ugdymui pagal Katalikų Bendrijos mintį“, Pijus X įsteigė Popiežiškąjį Šv. Rašto institutą ir jį pavedė įžymiosios Jėzaus Draugijos globai, įsakydamas „aprūpinti ne eiline profesūra bei visokeriopomis šventraštinio mokymo priemonėmis“. Pijus X, nustatydamas gaires ir nurodydamas metodą, atvirai pareiškė, kad vykdo Leono XIII „sveiką ir našų planą“.[16]

Pijus XI: Nustatomi akademiniai laipsniai

7. Ilgainiui Mūsų tiesioginis Pirmtakas, nemaraus atminimo Pijus XI, papildė, nustatydamas tarp kitų dalykų, kad į seminarijas neturi būti „skiriamas Šv. Rašto dėstytoju asmuo, nebaigęs Šv. Rašto studijų bei nepasiekęs šios srities akademinių laipsnių prie Šv. Rašto komisijos ar Šv. Rašto institute“. Jis norėjo, kad šie laipsniai turėtų tas pačias teises ir tą pačią vertę kaip ir šventosios teologijos ar kanonų teisės laipsniai. Taip pat nustatė, kad nebūtų pavedama „privilegija, kanoniška teise susieta su pareiga dėstyti žmonėms Šv. Raštą, tam asmeniui, kuris tarp kitų dalykų, nėra pasiekęs licenciato ar doktorato Šv. Rašto srityje“. Kartu paragino tiek vienuolinių Ordinų bei religinių Kongregacijų Vadovus, tiek katalikiškojo pasaulio Vyskupus, kad siųstų savo gabesnius studentus lankyti Šv. Rašto instituto fakultetus, įsigyti akademinius laipsnius. Šį raginimą parėmė savo paties pavyzdžiu, paskirdamas iš savo dosnumo kiek reikia metinėms išlaidoms padengti.[17]

8. Po to kai, Pijui X užtariant ir patvirtinant, jau 1907 m. buvo „pavestas Benediktinų vienuoliams tyrinėjimų ir paruošiamųjų studijų darbas, kuriuo remtųsi nauja lotyniškoji Šv. Rašto, paprastai vadinamo Vulgata, laida“, [18] Pijus XI, norėdamas sutelkti ir užtikrinti tą patį darbą, reikalaujantį daug laiko ir stambių lėšų, – „sunkų ir atkaklų triūsą“, – kurio nepaprastą reikšmę jau buvo parodę išleisti šaunūs tomai, atstatė iš pamatų Mieste [Romoje Vert.] Šv. Jeronimo vienuolyną, kad jame būtų atsidedama tik šiam darbui, ir jį dosniai aprūpino biblioteka bei kitomis tyrinėjimui reikalingomis priemonėmis.[19]

3. POPIEŽIŲ RŪPINIMASIS

9. Neturėtume čia tylomis praeiti pro pastangas, kuriomis tie patys Mūsų Pirmtakai, pasitaikius progai, atkreipdavo dėmesį ar į Šv. Rašto studijas, ar jo naudojimą pamoksluose, ar apskritai, jo pamaldų skaitymą bei mąstymą. Iš tikro, Pijus X nuoširdžiai išgyrė Šv. Jeronimo draugiją, kuri puoselėja tarp tikinčiųjų ir išradingais būdais daro patrauklų tikrai girtiną paprotį skaityti ir mąstyti Evangelijas. Jis ragino ir toliau su entuziazmu tęsti šią veiklą, pavadindamas Šv. Jeronimo draugiją „naudingiausiu įsipareigojimu, labai tinkamu mūsų laikams“, – juk ji akivaizdžiai padeda „paneigti galvoseną, kad Bendrija yra priešinga ar net trukdo Šv. Raštų skaitymui gimtąja kalba“.[20] O Benediktas XV, švenčiant penkioliktąjį šimtmetį nuo Šv. Jeronimo, įžymiausio Šv. Rašto aiškinimo daktaro, mirties, šauniai įteigęs to paties Daktaro nurodymus bei normas, ir apskritai, priminęs eilę kitų šio pobūdžio perdėm naudingų ir neužmirštinų dėsnių, skatino „visus Bendrijos vaikus, o ypač dvasininkiją, gerbti Šv. Raštą pamaldžiu skaitymu ir uoliu mąstymu“. Be to, jis mokė, kad „šiuose puslapiuose ieškotina maisto, kuris brandina dvasinį gyvenimą“, o „ypatingas bendravimas su Šv. Raštu siejasi su šventai ir vaisingai atliktinu Dievo žodžio skelbimu“. Taip pat ir jis išgyrė veiklą paties šv. Jeronimo vardu pavadintos Draugijos, kurios pastangomis taip gausiai yra išplatinamos Evangelijų ir Apaštalų darbų knygos, „kad jau nebėra nė vienos krikščioniškos šeimos, kuri jų neturėtų, – visi apsipranta su kasdieniu jų skaitymu ir mąstymu“.[21]

4. DAUGERIOPOS INICIATYVOS VAISIAI

10. Teisinga ir malonu atvirai pripažinti, kad Šv. Rašto pažinimas ir naudojimas padarė tarp katalikų didžiulę pažangą ne tik šių Mūsų Pirmtakų iniciatyvos, nuostatų ir paskatinimų dėka, bet taip pat ir darbais bei triūsu tų, kurie uoliai prisidėjo ir jį mąstydami, tyrinėdami, apie jį rašydami, ir mokydami, skelbdami, versdami Šv. Knygas bei jas platindami. Iš mokyklų, puoselėjančių aukštesnes teologijos ar Šv. Rašto instituto studijas, o ypač iš Mūsų Popiežiškojo Šv. Rašto instituto, jau išėjo ir nuolat išeina daug Šv. Rašto žinovų, kurie, gyvos Šv. Rašto meilės gaivinami, įteigia tą patį gyva uolumą bręstančiai dvasininkijai ir jai perduoda jų pačių semtą mokslą. Be to, daugelis jų rašytu žodžiu ugdė ir ugdo visame pasaulyje Šv. Rašto studijas arba paruošdami spaudai šventąjį Tekstą, pataisytą pagal teksto kritikos taisykles, jį paaiškindami, pailiustruodami, išversdami į gimtąją kalbą, arba pateikdami jį tikintiesiems jų pamaldžiam skaitymui ir mąstymui, arba puoselėdami ir panaudodami pasaulietiškų mokslų pagalbą Šv. Raštui aiškinti. Mes tvirtai tikime, kad dėl šių ir joms panašių iniciatyvų, kurios kaskart gausėja ir darosi brandesnės, – kaip pavyzdžiui, Šv. Rašto draugijos, kongresai, bibliotekos, Evangelijų mąstymo būreliai, – ateityje pagarba Šv. Raštui, o taip pat ir Šv. Rašto pažinimas ir naudojimas tolydžio augs sielų gerovei. Svarbu tik, kad Šv. Rašto studijų metodas, Leono XIII nustatytas, jo įpėdinių išsamiau patikslintas, o Mūsų patvirtintas ir papildytas, – tikrai jis yra išimtinai saugus ir net išbandytas, – būtų tvirtai, stropiai ir ištikimai visų priimtas, nepaisant sunkumų, kurių, kaip visur, taip ir šiame kilniame darbe, niekuomet nestokos.

II. ŠIUOLAIKINĖS ŠV. RAŠTO STUDIJOS

11. Visiems lengva pastebėti, kad Šv. Rašto studijos ir pagalbinių mokslų sąlygos pagrindinai pakito paskutinių penkiasdešimties metų būvyje. Mat, – nuošaliai paliekant visa kita, – tuo laiku, kada Mūsų Pirmtakas paskelbė encikliką Providentissimus Deus, vargu ar bent viena vietovė Palestinoje buvo tyrinėjama, naudojantis šiuolaikiniais archeologinių atkasinėjimų metodais. Tačiau nūdien šitokio pobūdžio tyrinėjimai yra kur kas dažnesni ir, tikslesniais metodais bei patirtimi įsigytais įgūdžiais, pateikia mums daugiau ir patikimų žinių. Kiek daug šviesos teisingiau ir vispusiškiau Šv. Knygoms pažinti buvo gauta, suvokia visi tie, kurie atsideda šioms studijoms. Archeologinių atkasimų reikšmę padidina dažnas atradimas rašytinių dokumentų, labai naudingų žiliausioms senovės kalboms, raštijai, įvykiams, gyvenimo būdui ir religijoms pažinti. Nemažesnės svarbos turi labai dažnas mūsų amžiuje papirusų atradimas ir tyrinėjimas. Jie padeda suprasti raštiją, visuomeninius ir asmeninius papročius ypač iš laikotarpio, kuriame gyveno Išgelbėtojas.

12. Be to, buvo aptikti ir įžvalgiu kruopštumu paruošti spaudai Šv. Knygų rankraščiai; Bendrijos Tėvų egzegezė buvo ištyrinėta plačiau ir išsamiau; ir pats senovės žmonių kalbėjimo, pasakojimo ir rašymo būdas buvo paaiškintas gausybe pavyzdžių. Šios palankios aplinkybės, atsivėrusios ne be apvaizdaus Dievo plano mūsų amžiuje, savitai šaukia ir skatina Šv. Knygų aiškintojus, kad jie uoliai panaudotų taip dosniai gaunamą šviesą gilesniam supratimui, aiškesniam lukštenimui ir suprantamesniam Dievo žodžių perdavimui. Didžiausiu pasitenkinimu Mes stebime, kaip rūpestingai patys aiškintojai atsiliepė ir tebeatsiliepia į šį iššūkį. Tai nėra nei baigminis, nei mažiausiai svarbus vaisius Providentissimus Deus enciklikos, kurią Mūsų Pirmtakas Leonas XIII, lyg pramatydamas šį Šv. Rašto studijų sužydėjimą, pašaukė katalikus egzegetus į darbą ir jiems išmintingai nurodė šiame darbe sektiną kryptį ir metodą.

13. Taip pat ir Mes šia enciklika trokštame laiduoti, kad šis darbas ne tik nenutrūkstamai tęstųsi, bet kad jis nuolatos tobulėtų ir darytųsi vaisingesnis.To tikslo siekdami, Mes norime ypač visiems parodyti tai, kas dar lieka atlikti, ir kokia dvasia katalikas egzegetas turėtų imtis nūdienos sąlygose tokios svarbios ir kilnios pareigos, ir ypač iš naujo paskatinti bei iš naujo padrąsinti darbininkus, taip įtemptai besidarbuojančius Viešpaties vynuogyne.

1. GRĮŽIMAS PRIE PRADINIŲ TEKSTŲ

14. Jau Bendrijos Tėvai, o ypač Augustinas, primygtinai patarė katalikui aiškintojui, besiimančiam Šv. Raštų tyrinėjimo ir aiškinimo, mokytis senųjų kalbų ir grįžti prie pradinių tekstų.[22] Tačiau tokios buvo tuomet išprusimo sąlygos, kad nedaugelis, o ir tie patys netobulai, mokėjo hebrajų kalbą. Viduramžiais, kad scholastinė teologija buvo pačiame žydėjime, net graikų kalbos mokėjimas Vakaruose buvo taip retas, kad patys įžymieji daktarai, aiškindami šventąjį Tekstą, remdavosi lotyniškuoju vertimu, vadinamu Vulgata.

15. Priešingai, mūsų laikais, ne tik graikų kalba, kuri buvo Renesanso raštijos tarsi prikelta, yra įprasta kone visiems antikos ir raštijos žinovams, bet taip pat ir hebrajų bei kitų orientalių kalbų žinojimas yra plačiai paplitęs tarp išsilavinusių žmonių. Be to, nūdien yra tiek daug priemonių šioms kalboms išmokti, kad Šv. Rašto aiškintojas, nesirūpindamas jų pažinimu, uždarytų sau kelią į pradinius tekstus ir neišvengtų lengvabūdiškumo bei tingumo priekaišto. Egzegeto pareiga yra rūpestingai ir jautriai įsisavinti net prasmės užuominas, išsiliejusias dieviškosios Dvasios įkvėpimu per šventojo rašytojo plunksną, kad suvoktų visa širdimi jo mintį.

16. Todėl jis nuolat uoliai tesistengia tobulai išmokti Šv. Rašto tautų kalbas ir savo aiškinimą paremti priemonėmis, kurias pateikia filologija. Tikrai, to pasiekti nuoširdžiai stengėsi šv. Jeronimas, kiek tai buvo įmanoma jo amžiaus mokslo šviesoje; to paties nenuilstančiu uolumu troško ir gana sėkmingai įgyvendino nemažas skaičius didžiųjų XVI ir XVII a. egzegetų, nors tuometinis kalbų pažinimas ir buvo mažesnis už dabartinį. Taigi tuo pačiu būdu reikia aiškinti pradinį tekstą, kuris, būdamas paties autoriaus ranka parašytas, yra svarbesnis už bet kokį, net ir geriausią, seną ar šiuolaikinį vertimą. Tai, neabejotinai, gali būti lengviau ir sėkmingiau atlikta, jeigu su kalbų žinojimu, sąryšyje su tuo pačiu tekstu, jungiama taip pat ir įsigytieji literatūrinės kritikos įgūdžiai.

Literatūrinės teksto kritikos svarba

17. Kaip svarbi yra šio pobūdžio kritika vykusiai pastebėjo Augustinas, tarp duotinių nuostatų Šv. Knygų tyrinėtojui, į pirmą vietą pastatęs pastangas gauti patikimą tekstą. „Rankraščių pataisymas – turėtų visų pirmiausia atkreipti dėmesį tų, kurie nori pažinti dieviškuosius Raštus, kad nepataisytieji užleistų vietų pataisytiesiems“.²³ Iš tikrųjų, nūdien šis menas, vadinamas teksto kritika ir nešąs svarius bei girtinus rezultatus pasaulietiškus  kūrinius leidžiant, yra perdėm teisėtai naudojamas ir Šv. Knygų atveju kaip tik dėl to, kad to reikalauja pati pagarba Dievo žodžiui. Jos tikslas kaip tik ir yra užtikrinti, kad šventasis Tekstas, kiek tai įmanoma, būtų galimai tobuliau apvalytas nuo iškraipymų, kilusių dėl perrašinėtojų neatidumo, – išlaisvintas nuo intarpų ir praleidimų, žodžių pakeitimo ar pakartojimų ir nuo bet kokių šio pobūdžio klaidų, kurios paprastai įsibrauna į raštus daugelio šimtmečių tėkmėje.

18. Vargu ar reikalinga ir pastebėti, kad šio pobūdžio kritiką kai kurie kritikai prieš keletą dešimtmečių naudojo perdėm savarankiškai ir dažnai piktnaudžiavo ir dėl to, kad norėjo įnešti į šventąjį Tekstą savo pačių išankstines pažiūras. Nūdien ši kritika yra priėmusi tokius tvirtus ir nusistovėjusius dėsnius, kad yra tapusi vertingiausiu įrankiu šventojo Teksto kritiškai ir patikimai laidai, o jos piktnaudą galima lengvai pastebėti. Beveik nereikia nei priminti, – tai, be abejo, yra gerai žinoma ir aišku visiems Šv. Rašto žinovams, – kokioje pagarboje Bendrija laikė šį meną – teksto kritikos studijas nuo pat pirmųjų amžių iki mūsų dienų.

19. Kadangi ši mokslo šaka nūdien yra pasiekusi tokio aukšto lygio, Šv. Rašto žinovams tenka kilni, nors ne visuomet lengva, užduotis visomis priemonėmis stengtis, kad galimai veikiau katalikų rūpesčiu būtų išleistos ir Šv. Knygų, ir senųjų vertimų, laidos paruoštos pagal teksto kritikos dėsnius, oriai gerbiant šventą Tekstą ir reikliai paisant teksto kritikos dėsnių. Tegul visi įsimena, kad šis ilgalaikis darbas reikalingas ne tik tam, kad būtų teisingai suprasti dieviškuoju įkvėpimu duotieji Raštai, bet jo reikalauja ir mūsų meilė bei dėkingumas apvaizdžiajam Dievui, kuris nuo savo šlovės sosto atsiuntė šias knygas tarsi Tėvo laiškus savo vaikams.

Tridento susirinkimo nuostatų prasmė

20. Nereikia manyti, kad šis pradinių tekstų naudojimas pagal kritikos metodus siaurina kokiu nors būdu anuos nuostatus, kuriuos iškilmingai pareiškė, ryšium su lotyniškąja Vulgata, Tridento Susirinkimas.[24] Istoriškai yra tikra, kad Susirinkimo Pirmininkai įvykdė gautą įgaliojimą prašyti popiežių Susirinkimo vardu, kad būtų pataisytas, kiek tai įmanoma, visų pirma lotyniškasis, po to aišku graikiškasis bei hebrajiškasis Šv. Rašto leidiniai ir ilgainiui paskleisti Dievo Bendrijos naudai.[25] Jeigu šis noras ir negalėjo būti visapusiškai įgyvendintas dėl ano meto sunkumų bei kitų priežasčių, nūdien, mes esame tikri, jog visa tai yra įmanoma tobuliau ir vispusiškiau padaryti jungtinėmis katalikų mokslininkų jėgomis.

21. O kai Tridento Sinodas [Susirinkimas. Vert.] norėjo, kad „visi naudotųsi kaip tikru“ lotyniškuoju vertimu, tai, kaip visi žinojo, turėjo galvoje tik lotyniškąją Bendriją, jos viešą Šv. Rašto naudojimą, ir tai, be abejonės, jokių būdu nemažina pradinių tekstų svorio ir reikšmės. Juk tada buvo kalbama ne apie pradinius tekstus, bet apie tuo metu naudojamus lotyniškuosius vertimus, kurių tarpe to paties Susirinkimo teisėtu pareiškimu pirmenybė duotina tam, „kuris buvo patvirtintas pačioje Bendrijoje savo ilgaamžiu naudojimu“. Taigi šis ypatingas Vulgatos svoris, arba kaip sakoma tikrumas (authentia), buvo patvirtintas ne dėl teksto kritikos svarstymų, bet daugiau dėl jos įprasto naudojimo Bendrijoje tiekos šimtmečių tėkmėje. Žinoma, šiuo naudojimu parodoma, kad Vulgata, kaip ją suprato ir supranta Bendrija, tikėjimo ir dorovės dalykuose yra visiškai laisva nuo bet kokios klaidos. Taigi, pačiai Bendrijai liudijant ir patvirtinant, ji gali būti cituojama ginčuose, paskaitose ir pamoksluose be pavojaus ir be baimės suklysti. Vulgatos tikrumas (authentia) nėra apibūdinamas teksto kritika, bet jos naudojimo teisėtumu.

22. Dėl tos priežasties šis Vulgatos tikrumas tikėjimo dalykuose visiškai nedraudžia – nūdien netgi bemaž reikalauja – arba, kad pati tikėjimo tiesa būtų paremta bei patvirtinta pradiniais tekstais, arba kad būtų kreipiamasi visada į tuos pačius pradinius tekstus, kurių dėka teisinga Šv. Knygų prasmė visur nūdien vis labiau aiškėja ir yra tiksliau aptariama. Tikinčiųjų dvasinei gerovei bei geresniam Dievo žodžio supratimui Tridento Susirinkimo nuostatai nedraudžia daryti vertimą į gimtąją kalbą netgi iš pačių pradinių tekstų, kaip tai, Mūsų žiniomis, jau ir yra vykusiai padaryta su Bendrijos patvirtinimu daugelyje kraštų.

2. ŠV. KNYGŲ AIŠKINIMAS

23. Katalikas egzegetas, visapusiškai paruoštas senųjų kalbų žinojimu ir kritikos mokslo įgūdžiais, tesiima užduoties, kuri yra iš visų jam patikėtų svarbiausia, būtent, atrasti ir išdėstyti tikrąją Šv. Knygų prasmę. Šitai atlikdami aiškintojai telaiko prieš akis, kad pirmasis ir svarbiausias jų siekis yra atidžiai suvokti ir aiškiai aptarti tą Šv. Rašto prasmę, kuri vadinama žodine – literaline. Žodinę prasmę jie teištyrinėja visu kruopštumu pagal savo kalbų žinojimą, pasinaudodami kontekstu ir panašių vietų palyginimu. Visos šios priemonės paprastai yra naudojamos pasaulietiškų raštų aiškinime, norint suvokti ir aptarti autoriaus mintį.

24. Šv. Knygų aiškintojai, turėdami omenyje, kad čia kalbama apie dieviškai įkvėptą tekstą, paties Dievo patikėtą Bendrijos rūpesčiui ir aiškinimui, turėtų ne mažesniu uolumu skaitytis su Bendrijos magisterijumo pareiškimais ir paaiškinimais, lygiai kaip ir su aiškinimu, kurį pateikė šventieji Tėvai, bei su „tikėjimo analogija“, kaip išmintingai pastebėjo Leonas XIII savo enciklikoje Providentissimus Deus.[26] Nuoširdžiu uolumu tepaaiškina ne vien tik dalykus, kurie priklauso istorijai, archeologijai, filologijai bei kitiems šio pobūdžio mokslams, – Mūsų apgailestavimui, taip yra daroma kai kuriuose komentaruose, – bet, juos išmintingai panaudojus egzegezei, teparodo ypatingai atskirų knygų ar skaitinių teologinį tikėjimo ir dorovės mokymą taip, kad jų aiškinimas padėtų ne tik teologijos profesoriams perteikti ir nušviesti tikėjimo dogmas, bet pagelbėtų ir kunigams išaiškinti krikščioniškąjį mokslą žmonėms bei patarnautų visiems tikintiesiems gyventi šventai ir kaip krikščioniui tinka.

Teisingas dvasinės Šv. Rašto prasmės naudojimas

25. Pirmoje eilėje, pateikdami jau minėtąjį Šv. Rašto teologinį aiškinimą, jie paveikiai nutildys tuos, kurie tvirtina, kad reikia ieškoti užuovėjos kažkokiame dvasiniame ir mistiniame Šv. Rašto aiškinime, teigdami, kad Šv. Rašto komentaruose vargu ar rasi ką nors, kas pakeltų mintį į Dievą, maitintų dvasią, ugdytų dvasinį gyvenimą. Kad čia jie nepagrįstai kalba, jau rodo patirtis tų, kurie išugdė savo dvasią, buvo paskatinti didesnei Dievo meilei, dažnai apsvarstydami ir apmąstydami Dievo žodį. Tą pačią tiesą liudija ir nuolatinis Bendrijos mokymas bei jos įžymiausių Mokytojų priminimai. Aišku, ne visa dvasinė prasmė yra pašalinama iš Šv. Rašto.

26. Visa tai, kas Senajame Testamente pasakyta ar padaryta, taip išmintingai buvo Dievo nustatyta ir įvykdyta, kad praeities įvykiai dvasine prasme kreiptų į tai, kas dar turėjo įvykti naujoje malonės Sandoroje. Todėl egzegetas privalo atskleisti ir paaiškinti ne tik žodinę [literalinę] prasmę, kurią šventasis autorius turėjo mintyje ir išreiškė, bet ir dvasinę, jeigu tik aišku, kad ji buvo Dievo duota. Tik Dievas galėjo šią prasmę ir žinoti, ir mums apreikšti. Iš tikrųjų, šią dvasinę prasmę mums atskleidžia šventosiose Evangelijose pats dieviškasis Išgelbėtojas; Mokytojo pavyzdžiu sekdami, ją išpažįsta Apaštalai; ją liudija ir pastovus Bendrijos mokymas, pagaliau, ją apčiuopiamai  pateikia įsisenėję liturgijos poreikiai, – čia galima pritaikyti plačiai žinomą dėsnį: Lex precandi lex credendi est (Kaip meldžiamasi, taip ir tikima).

27. Šia dvasine prasmę, paties Dievo turėtą mintyje ir apreikštą, katalikai egzegetai teatskleidžia ir teišdėsto tuo kruopštumu, kurio reikalauja Dievo žodžio orumas. Tačiau sąžiningai tesusilaiko nuo kitų perkeltinių prasmių skelbiant jas tikra Šv. Rašto prasme. Iš tikrųjų, gali būti naudinga, ypač pamoksluose pavaizduoti ir pateikti tikėjimo ir dorovės dalykus laisvesniu Šv. Teksto panaudojimu perkeltine prasme. Tik niekuomet neturėtų būti užmiršta, kad šitoks Šv. Rašto žodžių panaudojimas yra Šv. Raštui išorinis ir pašalinis. Be to, nereikėtų taip pat užmiršti, kad mūsų laikais šitokiame Šv. Rašto žodžių naudojime glūdi pavojus. Tikintieji, o ypač tie, kurie nusimano šventuosiuose ir pasaulietiškuose moksluose, labiau ieško to, ką pats Dievas mums byloja Šv. Raštuose, negu to, ką kūrybingas kalbėtojas ar rašytojas gali pakišti, šmaikščiai panaudodamas Knygų žodžius. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“,[27] – jam nereikia dirbtino puošnumo bei žmogiško pritaikymo, kad išjudintų paveiktų širdis. Patys šventieji Puslapiai, parašyti Dievo Dvasios įkvėpimu, savaime yra turtingi įgimta prasme: praturtinti dieviška jėga, jie savyje turi reikšmę: išpuošti dangišku grožiu, jie patys švyti ir žėri, jeigu tik jie yra taip išsamiai ir taikliai aiškintojo pateikiami, kai visi juose paslėptieji išminties ir supratimo turtai iškeliami į šviesą.

Bendrijos Tėvų studijos

28. Katalikui egzegetui, atliekant šią užduotį, itin daug padės dėmesingas skaitymas raštų, kuriais šventieji Tėvai, Bendrijos Daktarai ir įžymieji praėjusių amžių aiškintojai lukšteno Šv. Knygas. Mat jie, nors pasaulietišku požiūriu ir kalbų žinojimu kartais ir buvo menkiau išsimokslinę, tačiau dėl Dievo jiems skirtos Bendrijoje užduoties, pasižymi savitai patraukliu dangiškųjų dalykų supratimu ir neįprastu proto įžvalgumu. Šių savybių dėka jie prasiskverbia į pačias Dievo žodžio gelmes ir iškelia į šviesą tai, kas pavaizduoja Kristaus mokymą ir padeda ugdyti gyvenimo šventumą.

29. Tikrai apgailestautina, kad tokie vertingi krikščioniškosios senovės turtai yra bemaž nepažįstami daugumai mūsų laikų autorių. Taip pat apgailestautina, kad egzegezės istorijos tyrinėtojai padarė dar ne visa ko reikia tokio svarbaus dalyko pažinimui ir įvertinimui. O kad būtų daug darbuotojų, kurie kruopščiai tyrinėdami katalikiškosios Šv. Rašto egzegezės autorius bei jų veikalus ir semdami iš jų bemaž neiškuopiamus turtus, dosniai parodytų, kaip giliai jie dieviškąjį Šv. Knygų mokymą suprato ir pavaizdavo, ir padėtų mūsų laikų aiškintojams jų pavyzdžiu pasekti ir ieškoti tinkamų Šv. Rašto paaiškinimų!

30. Tik tokiu būdu ilgainiui bus sukurta laiminga ir vaisinga santarvė tarp senųjų autorių mokymo bei išraiškos dvasino patrauklumo ir šiuolaikinių autorių platesnio išsimokslinimo bei brandesnių įgūdžių. Ši santarvė atneš naujų vaisių dieviškųjų Knygų lauke, niekuomet visapusiškai neišartame ir neišnaudotame.

3. YPATINGIEJI EGZEGETŲ UŽDAVINIAI

31. Be to, dera pagrįstai tikėtis, kad ir mūsų laikai gali duoti savo įnašą į įžvalgesnį ir tikslesnį Šv. Rašto aiškinimą. Juk nemaža dalykų, ypač ryšium su istorija, arba iš viso nebuvo aiškinti, arba nevisiškai aiškinti praėjusių amžių būvyje, kadangi aiškintojai stokojo žinių, be kurių buvo neįmanoma dalykus suprasti ir juos tiksliai aptarti. Kaip sunkūs ir tarsi neprieinami patiems Tėvams buvo kai kurie skaitiniai rodo, tarp kitų dalykų, jų vis naujos pastangos aiškinti pirmuosius Pradžios knygos skyrius, pakartoti šv. Jeronimo bandymai taip išversti Psalmes, kad jų literalinė, arba pačiais žodžiais išreikštoji, prasmė būtų aiškiai atskleista.

32. Šv. Rašte yra daug knygų bei skaitinių, kurių sunkumus atskleidė tik neseni laikai. Išsamiau pažinus senovę, iškilo nauji klausimai, padedantys aiškiau suprasti dalykus. Todėl kai kurie tyrinėtojai, neteisingai suprasdami Šv. Rašto studijų sąlygas, klaidingai tvirtina, kad mūsų amžiaus egzegetui nelieka nieko naujo pridėti prie to, ką krikščioniškoji senovė yra atskleidus. Priešingai, šie mūsų laikai įnešė į dienos šviesą labai daug dalykų, reikalaujančių naujo ištyrinėjimo ir naujo pasvėrimo; jie primygtinai skatina šiuolaikinį aiškintoją veržlioms studijoms.

Įkvėptojo autoriaus asmenybė

33. Mūsų laikais, gausėjant naujiems klausimams ir naujiems sunkumams, Dievui laiminant, kartu iškyla ir naujos egzegezės priemonės bei brandesni įgūdžiai. Tarp jų ypatingo dėmesio yra verta tai, kad katalikai teologai, sekdami šventųjų Tėvų ir ypač Angeliškojo ir Visuotinio Daktaro pavyzdžiu, ištyrė ir paaiškino Šv. Rašto įkvėpimo prigimtį bei padarinius tiksliau ir išsamiau, negu tai buvo įprasta daryti praėjusių šimtmečių būvyje. Pradėdami išsamiu tiesos paaiškinimu, kad šventasis autorius, rašydamas šventąją knygą, yra Šventosios Dvasios organon, arba įrankis, ir tai apdovanotas gyvybe ir protu, jie teisingai pastebi, kad šventasis rašytojas, dieviško veikimo įtakoje, taip panaudojo savo sugebėjimus, kad iš jo parašytos knygos visi gali lengvai daryti išvadas apie „kiekvieno jų įgimtą būdą ir taip pat apie kiekvieno asmens savybes bei bruožus“.[28] Taigi aiškintojai, skaitydamiesi su naujausiųjų tyrinėjimų įnešta šviesa, tesistengia visu rūpestingumu suvokti šventojo rašytojo savitąjį būdą ir jo gyvenimo sąlygas, gyvenamąjį laikotarpį, rašytinius ir žodinius šaltinius, panaudotąsias išraiškos formas.

34. Tokiu būdu galima vispusiškiau aptarti, kas buvo įkvėptasis autorius ir tai, ką jis norėjo pasakyti, savo knygą rašydamas Dievo įkvėpimu. Iš tikrųjų, kiekvienam aišku, kad svarbiausias aiškinimo dėsnis yra suvokti ir aptarti tai, ką šventasis rašytojas norėjo pasakyti, kaip išmintingai moko šv. Atanazas: „Čia, kaip ir visose Šv. Rašto vietose, įsidėmėtina, kokia proga Apaštalas kalbėjo: mes turime rūpestingai ir sąžiningai atkreipti dėmesį į tai, kam ir kodėl jis rašė, kad, šitų dalykų nežinodami ar klaidingai juos suprasdami, nenukryptume nuo tikrosios autoriaus minties“.[29]

Išraiškos formų reikšmė

35. Kokia yra žodinė [literalinė] kurio nors skaitinio prasmė, nėra taip akivaizdu senųjų Rytų autorių žodžiuose ir raštuose, kaip kad mūsų amžiaus rašytojų darbuose. Mat tai, ką jie žodžiais norėjo pasakyti, nėra įmanoma apibrėžti vien gramatikos ar filologijos taisyklėmis bei vien tik pasakojimo kontekstu. Aiškintojas privalo tarsi dvasia grįžti į anuos tolimus Rytų amžius ir, istorijos, archeologijos, etnologijos bei kitų mokslo šakų padedamas, tiksliai atpažinti ir suvokti kokias literatūrines, kaip sakoma, formas anas senojo amžiaus autoriaus būtų galėjęs panaudoti ir iš tikro panaudojo.

36. Mat senosios Rytų tautos, reikšdamos savo mintis, ne visuomet naudojo tokias pat formas ir tokius išraiškos būdus, kuriuos mes nūdien naudojame, bet veikiau tokias formas ir tokius išraiškos būdus, kurie jų laikais ir jų šalyse buvo įprasti. O kokios jos buvo egzegetas negali tartum iš anksto nustatyti. Gali tai pasiekti tik kruopščiai tyrinėdamas senąją Rytų raštiją. Šis gi paskutiniųjų dešimtmečių būvyje, didesniu reiklumu bei uolumu parodė, kokios ar tai poetinio vaizdavimo, ar tai gyvenimo įstatymų ir taisyklių apipavidalinimo, ar tai, pagaliau, istorijos įvykių užrašymo buvo naudojamos išraiškos formos. Toks ištyrinėjimas kartu akivaizdžiai paliudijo, kad izraeliečių tauta pasižymėjo ypatingu pranašumu tarp kitų Rytų tautų savo istorijos rašymu tiek dėl pasakojamų įvykių senumo, tiek dėl jų patikimumo. Tai, neabejotinai, reikia priskirti dieviškojo įkvėpimo malonei ir ypatingajam Šv. Rašto istorijos tikslui, kuris siejasi su religija.

37. Nepaisant to, nė vienas asmuo, kuris turi teisingą Šv. Rašto įkvėpimo sampratą, perdaug nenustebs atradęs, kad net šventieji Autoriai, panašiai kaip ir kiti senovės rašytojai, naudojo tam tikrus aprašymo ir pasakojimo būdus, tam tikras idiomas, [liaudies kalbėjimo būdus. Vert.], ypač būdingus semitinėms kalboms, vadinamas approximationes [apytikrumo posakiais. Vert.] bei tam tikrą hiperbolinį [perdedamąjį] kalbėjimo būdą, o retkarčiais net ir paradoksus, kurių pagalba giliau paveikiamas žmogaus protas. Šv. Knygoms nėra svetimas joks minėtų kalbėjimo būdų, kuriuos savo kalboje išreikšti minčiai naudojo senovės, ypač Rytų, tautos. Tik su ta sąlyga, kad panaudotas išraiškos būdas niekuo neprieštarauja Dievo šventumui ir tiesai, kaip su jam įprasta išmintimi pastebi Angeliškasis Daktaras šiais žodžiais: „Šv. Rašte dieviški dalykai yra mums duodami tarp žmonių žmonėms įprastu naudotis būdu“.[30] Juk kaip asmeniškasis Dievo žodis tapo panašus į žmogų visuose dalykuose, „išskyrus nuodėmę“.[31] Taip ir Dievo žodžiai, parašyti žmonių kalba, supanašėjo visais atžvilgiais, išskurus klaidą. Čia slypi apvaizdžiojo Dievo synkatabasis, arba „suartėjimas [su žmogumi]“, kurį jau šv. Jonas Krizostomas garsino didžiausiu gyriumi, pakartotinai tvirtindamas, kad jis randamas Šv. Knygose.[32]

38. Vadinasi, katalikas egzegetas, kad patenkintų šiuolaikinius šventraštinių studijų poreikius, aiškinant Šv. Raštą ir teigiant bei parodant jį laisvu nuo klaidos, tepanaudoja protingai šią priemonę, – teištiria kruopščiai ką gali duoti šventojo rašytojo naudotas išraiškos būdas, arba literatūrinė forma, teisingam ir tikram Šv. Rašto aiškinimui. Taip pat tebūna tikras, kad dėmesio stoka jo darbo sričiai neša didelę žalą katalikiškajai egzegezei. Neretai, – norime priminti tiktai vieną atvejį, – kada kai kas prikaišioja, kad šventieji Autoriai nuklydo nuo istorinės tiesos ar netiksliai užrašė faktus, iš arčiau į reikalą pasižiūrėjus, paaiškėja, kad tai yra tik senųjų priimti kalbėjimai ir pasakojimo būdai. Jais buvo įprasta naudotis visuomeninio gyvenimo tarpusavio santykiuose, – jie buvo priimti senųjų bendru naudojimu.

39. Taigi, kada šitokie išraiškos būdai pasitaiko Dievo žodyje, kuris, būdamas skirtas žmonėms, yra išreikštas žmonių būdu, sveikas protas reikalauja, kad jie nebūtų laikomi didesne klaida, kaip nebuvo laikomas klaida jų naudojimas kasdieniniame gyvenime. Susipažinus ir atidžiai suvokus senųjų kalbėjimo ir rašymo būdus bei įgūdžius, galima išspręsti daug klausimų, keliamų prieš dieviškųjų Knygų patikimumą ir istoriškumą. Šio pobūdžio studijos ves nemažiau sėkmingai prie išsamesnio ir aiškesnio šventojo Autoriaus minties supratimo.

Šventraštinių senienų studijos

40. Tegu atkreipia mūsų šventraštinių studijų puoselėtojai deramu stropumu dėmesį į šį poreikį ir te nepalieka nuošalyje nė vieno iš atradimų ar tai iš archeologijos, ar tai iš senovės istorijos bei senovinės rašos. Visa tai gali padėti išsamiau susipažinti su senųjų autorių galvosena, – jų mintijimo, pasakojimo, rašymo būdu. Teatkreipia dėmesį į šį poreikį ir katalikai pasauliečiai: Jeigu jie atsidėtų stropiai tyrinėti ir lukštenti senovės paminklus ir padėtų, pagal sugebėjimus, išspręsti iki šiol neišspręstus ar nesuprastus klausimus, jie padarytų įnašą ne vien tik pasaulietiško mokslo pažangai, bet kartu ir šauniai pasitarnautų krikščioniškajam reikalui.

41. Visas žmogiškas žinojimas, net ir ne religinis, turi tarsi įskiepytą orumą ir pranašumą. Juk tai yra tarsi ribotas dalyvavimas beribiame Dievo žinojime, pasiekiantis naują ir kilnesnį orumą, kai yra panaudojamas apšviesti dieviškiems dalykams.

4. KAIP SPRĘSTI SUNKIUS KLAUSIMUS?

42. Veržlus, anksčiau minėtas Rytų senienų tyrinėjimas, paties pradinio teksto tikslesnis lukštenimas, išsamesnis ir tikslesnis Šv. Rašto ir orientalinių kalbų žinojimas, Dievui padedant nūdien padėjo teisingai išspręsti nemaža klausimų, kuriuos mūsų nemaraus atminimo Pirmtako Leono XIII metu kėlė ne katalikai ar Bendrijai priešiški kritikai prieš Šv. Knygų autentiškumą – senumą, dorovės mokymą ir istoriškumą. Nūdien katalikai egzegetai, sumaniai panaudodami tuos pačius, ne sykį savo priešininkų piktnaudotus ginklus, pateikė aiškinimus, kurie derinasi ir su katalikiškuoju tikėjimu bei tikruoju tikėjimo kraičiu, ir kartu išsprendžia klausimus, iškeltus naujųjų tyrinėjimų bei naujų atradimų ar paliktus mums iš senovės.

43. Tokiu būdu, pasitikėjimas Knygų verte ir istoriškumu, kai kurių manymu, dėl daugelio puldinėjimų šiek tiek nuskurdintas, nūdien katalikų sluoksniuose yra visiškai atstatytas. Be to, netrūksta net ne katalikų autorių, kurie rimtu ir bešališku tyrinėjimu pasiekė to, kad, atsisakę savo nesenų pažiūrų, bent šen ir ten grįžo prie brandesnių nuomonių. Šią permainą didele dalimi reikia sieti su anuo nenuilstančiu triūsu, kuriuo katalikai Šv. Knygų tyrinėtojai, gausybės sunkumų ir kliūčių nesugluminti, visomis jėgomis stengėsi tinkamai panaudoti tai, kas mokytų žmonių šiuolaikiniais tyrinėjimais pasiekta archeologijos ir filologijos mokslų srityse naujiems klausimams nušviesti.

Dar neišspręsti klausimai

44. Nepaisant to, niekas neturėtų nustebti , kad dar ne visi klausimai yra išspręsti ir sunkumai nugalėti. Ir nūdien keblūs klausimai tebeaitrina katalikų egzegetų protus. Dėl to neturėtume nustoti drąsos. Nereikia užmiršti, kad žmonijos moksluose reikalai klostosi panašiai kaip ir gamtoje: daigai auga tik pamažėle, o vaisiai skinami tik po ilgo triūso. Taip nutiko, kad kai kurie ginčytini klausimai, likę neišspęsti iš praeities ir lyg ore pakibę, mūsų dienomis, Šv. Rašto studijų pažangos dėka, susilaukė patenkinamų atsakymų. Nuoseklu tikėtis, kad ir klausimai, dabar painūs ir sunkūs, ryžtingų pastangų dėka bus ilgainiui visapusiškai atsakyti.

45. O kai ilgai lauktasis atsakymas nesiskubina ar mūsų nepatenkina, tai galbūt dėl to, kad sėkmingas atsakymas yra skirtas sekančioms kartoms. Nereikėtų rūstauti, jeigu ir mūsuose pasitvirtina tai, į ką Tėvai, o ypač Augustinas,[33] atkreipė dėmesį savo laikais, būtent, kad Dievas šventąsias Knygas, savo paties įkvėptas, pašlakstė ir sunkumais, jog būtume paskatinti su didesniu dėmesiu jas skaityti ir tyrinėti ir, sveikai pajutę savo ribotumą, mokytumėmės nuolankumo. Nieko nuostabaus, jeigu vienas ar kitas klausimas ir niekuomet nebus visapusiškai atsakytas. Mat kartais kalbama apie dalykus, kurie savaime yra paslaptingi, ne sykį atitolę nuo mūsų laikų ir mūsų buitinės patirties. Egzegezė, kaip ir visi svarbieji mokslai, turi savo paslaptis, kurios mūsų protui yra neprieinamos ir nesiduoda atskleidžiamos jokiomis pastangomis.

Ieškotina atsakymo į sunkiuosius klausimus

46. Šiose tad aplinkybėse, katalikas egzegetas, gyvos ir veržlios meilės įkvėptas ir nuoširdžiai atsidavęs šventajai Motinai Bendrijai, neturėtų susilaikyti nuo galynėjimosi su sunkiausiai, iki šiol dar neišrištais klausimais. Ir tai ne tik tam, kad atremtų priešų priekaištus, bet stengiantis atrasti patenkinamą paaiškinimą, atitinkantį Bendrijos mokymą, – ypač įprastinį jos mokymą apie Šv. Rašto neklaidingumą, – ir tuo pačiu metu sutinkantį su sveikomis pasaulietiškųjų mokslų išvadomis.

47. Teatsimena visi kiti Bendrijos vaikai, kad šių stropiųjų darbininkų pastangos turi būti vertinamos ne tik palankiai bei su tikru nuoširdumu, bet ir su didžiausia meile. Be to, visi turėtų vengti ano nesantūraus uolumo, kai manoma, kad tai, kas nauja, ir tik dėl to kad nauja, reikia pulti ar įtarti. Te turi ypatingai prieš akis tą faktą, kad Bendrijos mokyme – nuostatuose ir nurodymuose turima reikalo su tiesomis apie tikėjimą ir dorovę; kad tarp gausybės dalykų, aprašomų Šv. Knygose – teisinės, istorinėse, išminties, pranašiškose – mažai tėra tekstų, kurių prasmė yra įsakmiai Bendrijos aptarta. Taip pat tėra mažai ir tų tekstų, kurių prasmė yra šventųjų Tėvų vienbalsiai nurodyta. Taigi lieka daug ir svarbių tekstų, kuriuos tyrinėdami ir lukštendami katalikai egzegetai gali ir privalo panaudoti savo sugebėjimus taip, kad kiekvienas įneštų savo dalį visų naudai, didesnei šventojo mokslo pažangai ir Bendrijos apgynimui ir garbei.

48. Tikroji Dievo vaikų yra ištikima Bendrijos mokymui ir su dėkingumu priima bei panaudoja pasaulietiškų mokslų įnašą. Ši laisvė, įvairiais būdais skatinama ir visų pasitikėjimu palaikoma, yra sąlyga ir šaltinis to sveiko įnašo ir tos tikros katalikiškojo mokslo pažangos, apie kurią Mūsų nemaraus atsiminimo Pirmtakas Leonas XIII teisingai pastebi: „jeigu nebus palaikoma darna galvojimo, paremto tvirtais dėsniais, neįmanoma tikėtis pažangos tiekos skirtingų mokslininkų studijų“.[34]

5. ŠV. RAŠTO NAUDOJIMAS TIKINČIŲJŲ MOKYME

49. Kas tik pagalvoja apie tuos milžiniškus darbus, katalikiškosios egzegezės atliktus bemaž dviejų tūkstantmečių būvyje, kad Dievo žodis, duotas žmonėms per Šv. Raštą, būtų kasdien vispusiškiau bei teisingiau suprastas ir labiau pamiltas, tas lengvai įsitikina, jog tikintieji, o ypač kunigai turi svarbią pareigą dažnai ir nuoširdžiai naudotis šiuo didžiausių protų tiekos šimtmečių tėkmėje sukurtuoju lobynu. Dievas davė Šv. Knygas žmonėms ne tam, kad patenkintų jų smalsumą ar aprūpintų juos studijų ir tyrinėjimo medžiaga, bet tam, kaip pastebi Apaštalas, kad šie dieviški nurodymai galėtų mus „pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ ir, „kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“.[35]

50. Taigi kunigai, būdami įpareigoti rūpintis tikinčiųjų išganymu, patys uoliomis studijomis ištyrę ir malda bei pasninku įsiminę šventuosius puslapius, tedalina uoliai tikintiesiems dangiškus Dievo žodžio turtus pamokslais, pritaikymais ir paraginimais. Tepavaizduoja šauniais pavyzdžiais iš šventosios istorijos, o ypač iš Kristaus, mūsų Viešpaties, Evangelijos. Rūpestingai vengdami anų savavalių bei pertemptų pritaikymų, – tai ne Dievo žodžių panaudojimas, bet jų piktnaudojimas, – tepatiekia Dievo žodžius taip, kad tikintieji ne tik būtų paveikiami ir uždegami jais gyventi, bet ir visa širdimi pajaustų didžiausią pagarbą Šv. Raštui.

51. Vyskupai tesistengia šią pagarbą ugdyti ir brandinti jiems pavestų tikinčiųjų tarpe. Taip pat tedrąsina apaštališko uolumo kupinų vyrų [ir moterų] poslinkius, siekiančius pagyrimo vertomis pastangomis, įžiebti ir kurstyti katalikuose Šv. Knygų pažinimą ir meilę. Tegloboja ir teremia religines draugijas, kurių tikslas yra platinti tarp tikinčiųjų Šv. Knygas, ypač Evangelijas, ir skatinti jų kasdienį uolų ir pamaldų skaitymą krikščioniškose šeimose. Savo žodžiu ir pavyzdžiu rūpestingai tegu veikia, kad laikantis liturginių nuostatų su Bendrijos vadovybės patvirtinimu Šv. Raštas būtų išverstas į gimtąsias kalbas. Teruošia viešas svarstybas, arba paskaitas, – jas gali skaityti patys ar pavesti kalbėtojams, kurie yra tam pasiruošę.

52. Visi Autoriaus tarnai pagal savo galimybes teremia ir teplatina įvairių savo kaimenės grupių tarpe periodinius spaudinius, labai vykusiai ir su pasigėrėtinu sėkmingumu leidžiamus įvairiose pasaulio šalyse; juose arba moksliškai nagrinėjami bei paaiškinami šventraštiniai klausimai, arba tyrinėjimų vaisiai pritaikomi sielovadai ir tikintiesiems. Tebūna visi Altoriaus tarnai tikri, kad visa tai ir bet kokia kita panašaus pobūdžio veikla, – ką apaštališkas uolumas ar nuoširdi Dievo žodžio meilė ras tinkamu šiam kilniam tikslui, – bus veiksminga talka sielovadoje.

Studijų programa seminarijoje

53. Kiekvienam savaime aišku, kad kunigai galės visa tai našiai atlikti tik tada, jeigu ir jie patys, būdami seminarijose, įsižiebs veržlia ir tvirta meile Šv. Raštui. Teprižiūri Vyskupai, kurių pareiga yra visu uolumu ir tėviškai rūpintis savo seminarijomis, kad ir šioje srityje būtų padaryta visa, kas tik gali būti naudinga šiam tikslui. Šv. Rašto profesoriai teišdėsto seminarijose šventraštinį kursą taip, kad tuo Šv. Rašto pažinimu jie paruoštų kandidatus Kunigystei ir Dievo žodžio skelbimui bei įkvėptų jiems tą meilę, be kurios yra tuščia tikėtis našių apaštalavimo vaisių.

54. Todėl jie savo egzegetiniame aiškinime tekreipia ypatingą dėmesį į teologinę tiesą, vengdami nenaudingų samprotavimų ir nekreipdami dėmesio į dalykus, kurie labiau patenkina smalsumą negu ugdo tikrą žinojimą ir tvirtą pamaldumą. Žodinę prasmę, o ypač teologinę, tepateikia taip sumaniai, teįdiegia taip tvirtai, kad ir jų studentams atsitiktų taip, kaip atsitiko Jėzaus Kristaus mokiniams pakeliui į Emausą, kada, išgirdę Mokytojo žodžius, jie kreipėsi vienas į kitą stebėdamiesi: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai [jis kelyje] atvėrė mums Raštų prasmę?!“.[36]

55. Tokiu būdu Dievo Raštas taps būsimųjų Bendrijos kunigų branginamas kaip tyras ir neišsenkantis jų pačių dvasinio gyvenimo šaltinis ir šventos pamokslavimo pareigos, kuriai jie rengiasi, penas ir jėga. Jeigu seminarijoje šio svarbiausiojo dalyko profesoriai visa tai atliks, tesidžiaugia ir tebūna tikri, kad jie atliko darbą, glaudžiai susijusį su apaštaline sielogana, Bendrijos pažanga, Dievo garbe ir šlove.

Dievo žodžio vertinimas

56. Visa tai, apie ką lyg šiol kalbėjome, garbingieji Broliai ir mylimieji Sūnūs [ir Dukros], yra naudinga kiekviename amžiuje, bet ypač naudinga mūsų kupinais sielvarto laikais, kada bemaž visos tautos ir valstybės skęsta nelaimių jūroje, kada nuožmus karas viską paverčia griuvėsiais ir žudynėmis, ir kada, dėl aršiausios tarpusavio neapykantos, kurstomos tarp tautų, Mūsų širdgėlai, vienur ar kitus yra prislopintas ne tik krikščioniškas saikingumas ir meilė, bet ir pats žmoniškumo jausmas. Kas gali pagydyti šias žmonių šeimos mirtinas žaizdas, jeigu ne tas, kurio pagalbos šaukėsi kupinas meilės ir pasitikėjimo Apaštalų Kunigaikštis šiais žodžiais: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.[37]

57. Todėl reikia visais būdais sugrąžinti visus prie šio gailestingiausiojo Atpirkėjo: Jis yra dieviškasis sielvarto prislėgtųjų Guodėjas, jis yra dieviškasis sielvarto prislėgtųjų Guodėjas, jis yra tas, kuris moko visus, – kas jie bebūtų – ar valdžios žmonės, ar pavaldiniai, kurių pareiga paklusti ir nusilenkti, – jis visus moko tikro dorumo, tauraus teisingumo, dosnios meilės. Pagaliau, Jis, ir tik Jis vienintelis, yra tas, kuris gali būti tvirtas taikos ir ramybės pamatas bei apsauga: „Juk niekas kitas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“.[38] Šį išganymo autorių, Kristų, žmonės pažins tuo vispusiškiau, pamils tuo karščiau, paseks tuo ištikimiau, kuo uoliau jie bus paskatinti pažinti ir skaityti Šv. Raštus, ypač Naująjį Testamentą, nes, kaip Šv. Jeronimas, Stridono daktaras, sako: „Nepažinti Šv. Raštų yra nepažinti Kristaus“;[39] ir vėl: „Jeigu yra šis tas, kas šiame gyvenime stiprina išmintingą žmogų ir padeda neprarasti giedrumo tarp pasaulio ūkanų ir vėtrų, tai pirmoje vietoje aš laikau Raštų mąstymą ir pažinimą“.[40]

58. Iš čia tie, kurie yra vargų ir nelaimių nuvarginti bei užguiti, semsis tikros paguodos ir dieviškos jėgos visam kantriai pakelti; čia – būtent Evangelijose – Kristus, iškiliausias ir didžiausias teisingumo, meilės ir gailestingumo pavyzdys, yra visiems artimas; čia sužalotai ir nuogąstaujančiai žmonijai yra atviri šaltiniai anos dieviškos malonės, be kurios nei tautos, nei jų vadai niekuomet nepasieks ir nesukurs taikos tarp valstybių ir santaikos tarp širdžių; čia, pagaliau, visi pažins Kristų, „kuris yra visų kunigaikštysčių ir valdžių galva“[41] ir „kuris Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“.[42]

BAIGIAMOJI DALIS

59. Garbingieji Broliai ir mylimieji Sūnūs [ir Dukros], išdėsčius ir aptarus dalykus, reikalingus Šv. Rašto studijų pritaikymui prie šiuolaikinių poreikių, belieka tėvišku jautrumu pasveikinti Šv. Rašto mokslininkus, išrinktus ir pašauktus tokiai tarnybai, ištikimus Bendrijos sūnus, besilaikančius jos mokymo bei nuostatų, ir padrąsinti, kad su nuolat atnaujintomis jėgomis, visu uolumu ir visu atsidėjimu tęstų taip sėkmingai pradėtą darbą. Kilnia Mes vadiname jų tarnybą, nes kas gali būti kilnesnio už pareigą patį Dievo žodį, Šventosios Dvasios įkvėpimu duotą žmonėms, kruopščiai lukštenti, aiškinti, pateikti tikintiesiems, apginti nuo netikinčiųjų?

60. Šiuo dvasiniu maistu tesigaivina ir tesimaitina aiškintojo dvasia „tikėjimo kurstymui, vilties paguodai, meilės puoselėjimui“.[43] „Gyventi šiais dalykais, mąstyti šiuos dalykus, nieko kito nežinoti, nieko daugiau neieškoti, ar neatrodo jums, kad tai yra jau čia žemėje išankstinis dangaus karalystės jautimas?“.[44] Tesimaitina tuo pačiu maistu ir tikinčiųjų protai, tesisemia iš čia Dievo pažinimo ir meilės tobulumo pažangos ir savo sielos laimės. Taigi tepasišvenčia Dievo žodžio aiškintojai šiam šventam darbui širdimi. „Tesimeldžia, kad suprastų“ (Orent ut intelligant).[45] Tetriūsia, kad eitų vis gilyn į šventųjų Puslapių paslaptis, tedėsto ir tesako pamokslus, kad Dievo žodžio lobius ir kitiems atvertų.

61. Telenktyniauja šiuolaikiniai Šv. Rašto žinovai, pagal savo sugebėjimus, su tuo, ką anie žymūs praeities amžių Šv. Rašto žinovai pasiekė, kad kaip praeityje, taip ir šiomis dienomis, Bendrija turėtų sau mokytų daktarų dieviškiesiems Raštams aiškinti, o tikintieji pajustų visą Šv. Rašto šviesą, iš jų žodžio plaukiančią jėgą ir džiugesį. Šioje labai sunkioje ir svarbioje tarnyboje ir jie patys telaiko sau „Šv. Knygas paguoda“[46] ir te neužmiršta pažadėto atlyginimo: „Išmanantieji spinduliuos kaip dangus, o tie, kurie moko teisumo daugelį, švies kaip žvaigždės be paliovos amžinai“.[47]

62. O dabar Mes linkime visiems Bendrijos Sūnums [ir Dukroms], o ypač šventraštinių mokslų profesoriams, jaunajai kunigijai ir pamokslininkams, kad jie Dievo žodžius nuolat apmąstydami, pajustų kaip gera maloni yra Dievo dvasia.[48] Kaip dangiškų malonių ir tėviško Mūsų palankumo išraišką, su didele meile Viešpatyje, Mes suteikiame jums, garbingieji Broliai ir mylimieji Sūnūs [ir Dukros], apaštalinį palaiminimą.

Rašyta Romoje, prie Švento Petro, rugsėjo 30-ąją dieną, Šv. Jeronimo, iškiliausio Šv. Rašto aiškintojo Daktaro šventėje, 1943 metais, o Mūsų Pontifikato penktaisiais.

PIJUS XII, POPIEŽIUS