1. Dievo veido žmonija ieško per visą savo istoriją, ji nuo pat pradžių pašaukta į meilės dialogą su Kūrėju [1]. Vyras ir moteris išties turi nesutramdomą religinį matmenį, kreipiantį jų širdis ieškoti Absoliuto, Dievo, To, kurio, kaip jaučia – nors ne visada sąmoningai, – jiems reikia. Šis ieškojimas sieja visus geros valios žmones. Netgi daugelis teigiančių, kad yra netikintys, pripažįsta šį gelminį širdies ilgesį – jo apimti ir įkvėpti, visi vyrai ir moterys trokšta laimės ir pilnatvės, geidžia, bet niekada iki soties nepasidžiaugia.

Šventasis Augustinas jį paveikiai nusakė Išpažinimuose: „Sukūrei mus sau, ir mūsų širdis nenurims, kol neatsiilsės tavyje“ [2]. Šis širdies nerimas kyla iš gelminės nuojautos, kad pirmiausia Dievas eina ieškoti žmogaus, slėpiningai jį traukdamas savęsp.

Ieškodami Dievo veikiai suvokiame, kad nė vienam negana savęs paties ir kad visi turime ryžtis, tikėjimo šviesos vedami, atsisakyti savo egocentriškumo, traukiami Šventojo Dievo Veido ir sykiu šventosios kito žemės [3], idant patirtume dar stipresnę bendrystę.

Kiekvienas krikščionis ir kiekvienas pašvęstasis asmuo krikštu yra kviečiamas prisiimti šią tikrojo Dievo ieškojimo piligrimystę. Šventosios Dvasios veikimu ji tampa sequela pressius Christi – dar didesnio supanašėjimo su Kristumi Viešpačiu keliu. Šis kelias įsidėmėtinai išreiškiamas vienuoliniu pašventimu ir ypač monastiniu gyvenimu, kuris nuo pat pradžių laikytas ypatingu būdu įgyvendinti krikštą.

2. Pašvęstieji savo pašventimo dėka „Viešpačiu seka ypatingu būdu, pranašišku būdu“ [4]. Jie yra kviečiami atpažinti Dievo artumo ženklus kasdieniame gyvenime ir išmintingai įžvelgti tuos klausimus, kuriuos Dievas ir mūsų laikų vyrai bei moterys mums kelia. Didysis iššūkis, metamas pašvęstiesiems, – ištverti ieškant Dievo „tikėjimo akimis pasaulyje, nepaisančiame Jo buvimo“ [5], ir nepaliauti siūlius tam pasauliui Kristaus skaistumo, neturto ir klusnumo gyvenimą kaip įtikimą ir patikimą ženklą, taip tampant „gyvąja Dievo žodžio egzegeze“ [6].

Nuo pat ypatingojo pašventimo gyvenimo Bažnyčioje pradžios vyrai ir moterys, pašaukti Dievo ir iš meilės jam visiškai atidavę savo gyvenimą Jo veido ieškojimui, trokšta rasti ir kontempliuoti Dievą pasaulio širdyje. Bendruomenės, pastatytos kaip miestai ant kalno ar žiburiai žibintuve (Mt 5, 14–15), nepaisant savo gyvenimo paprastumo, regimai rodo tikslą, kurio link keliauja visa bažnytinė bendruomenė, „žygiuojanti laiko keliais įsmeigusi akis į būsimą visa ko susivienijimą Kristuje“ [7], taip iš anksto skelbdama ateinančią Dangaus garbę [8].

3. Petro žodžiai: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4) turi ypatingą reikšmę visiems pašvęstiesiems, ypač kontempliatyviesiems, kurie gelmes siekiančioje bendrystėje su visais kitais krikščioniškojo gyvenimo pašaukimais yra „vienintelės „Bažnyčios veide atsispindinčios“ Kristaus šviesos spinduliai“ [9]. Dėl savo ypatingos charizmos jie didžiumą dienos praleidžia sekdami „Dievo Motina, nuolatos svarsčiusia savo Sūnaus žodžius ir visus įvykius (plg. Lk 2, 19. 51), ir Marija iš Betanijos, kuri, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių (plg. Lk 10, 39)“ [10]. Jų gyvenimas, „su Kristumi paslėptas Dieve“ (plg. Kol 3, 3), tampa besąlygiškos Viešpaties, pirmojo kontempliatyviojo, meilės vaizdiniu. Visas jų gyvenimas yra toks kristocentrinis, kad jie gali drauge su apaštalu sakyti: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21). Taip jie išreiškia pašaukimo į kontempliatyvųjį gyvenimą šerdyje slypintį jo visa apimantį pobūdį [11].

Kaip vyrai ir moterys, įsitraukę į žmonijos istoriją, kontempliatyvieji, patraukti Kristaus, nustelbiančio visus kitus savo grožiu (plg. Ps 45, 3), spindesio, esti pačioje Bažnyčios ir pasaulio širdyje [12]; jie nepaliaujamai ieškodami Dievo atranda jį kaip pašvęstojo gyvenimo autentiškumo esminį ženklą ir kriterijų. Vakarų vienuolystės tėvas šventasis Benediktas pabrėžė, kad vienuolis yra tas, kuris visą gyvenimą ieško Dievo. Siekiantį monastinio gyvenimo jis prašo patikrinti „si revera Deum quaerit“, ar jis tikrai ieško Dievo [13].

Šimtmečiams bėgant ypač nesuskaičiuojamai daug pašvęstųjų moterų „visą savo gyvenimą ir veiklą nukreipia į Dievo kontempliavimą“ [14], Bažnyčios, mergelės, sutuoktinės ir motinos, ženklą ir pranašystę. Jų gyvenimas yra gyvas ženklas ir priminimas tos Dievo ištikimybės, su kuria jis istorijos įvykių metu ir toliau stiprina savo tautą.

4. Monastinis gyvenimas, vienybės su kitomis krikščioniškomis konfesijomis elementas [15], įgauna savitą stilių, kuris yra pranašystė ir ženklas, „galintis ir turintis veiksmingai patraukti visus Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas“ [16]. Besimeldžiančiųjų, ypač kontempliatyviųjų, bendruomenės „tokia atsiskyrimo nuo pasaulio forma artimiau su Kristumi, pasaulio širdimi“, susivienija [17], tačiau neteigia tobuliau įvykdančios Evangeliją. Jos, gyvendamos krikšto reikalavimais, veikiau tarnauja visai Bažnyčiai kaip atpažinimo ir sukvietimo pavyzdys: ženklas, nurodantis kelią, ieškojimą, visai Dievo tautai primenantis pirmutinę ir galutinę jos gyvenimo prasmę [18].

Pagarba, gyrius ir padėka pašvęstajam gyvenimui ir kontempliatyviajam monastiniam gyvenimui

5. Nuo pirmųjų amžių Bažnyčia rodė didžiulę pagarbą ir nuoširdžią meilę tiems vyrams ir moterims, kurie paklusdami Tėvo kvietimui ir Dvasios skatinami pasirinko sekti Kristumi „artimiau“ [19], atsiduodami jam nepadalyta širdimi (plg. 1 Kor 7, 34). Skatinami besąlygiškos meilės Kristui ir žmonijai, pirmiausia vargšams ir kenčiantiesiems, jie yra kviečiami įvairiomis formomis – pašvęstųjų mergelių, našlių, atsiskyrėlių, monastinių ir apaštalaujančių vienuolių – atspindėti žemiškąjį Jėzaus, skaistaus, vargšo ir klusnaus, gyvenimą [20].

Kontempliatyvusis monastinis gyvenimas, kurį gyvena daugiausia moterys, šaknijasi vienuolyno tyloje, brandindamas vertingus malonės ir gailestingumo vaisius. Kontempliatyvusis moterų gyvenimas visada rodė Bažnyčioje ir Bažnyčiai jos besimeldžiančią širdį, serginčią malonę ir apstų apaštališkąjį vaisingumą ir regimai liudijančią slėpiningą ir įvairiopą šventumą [21].

Iš pirminės pašvęstųjų Kristui mergelių individualios patirties kaip savaiminis vaisius subrendo būtinybė meile atsiliepti į Kristaus Sužieduotinio meilę; tai veikiai įgavo apibrėžtą padėtį ir Bažnyčios pripažintą tvarką. Bažnyčia pradėjo priimti viešus mergystės įžadus. Laikui bėgant dauguma pašvęstųjų mergelių susivienijo, jos pradėjo gyventi cenobitinį gyvenimą, kurį Bažnyčia rūpinosi apsaugoti ir išlaikyti atitinkama disciplina. Ja remiantis klauzūra laikyta kontempliatyvios dvasios ir griežtai kontempliatyvaus tikslo, kurio siekė šios cenobitės, saugotoja. Tačiau ilgainiui sąveikaujant Dvasiai, kuri veikia tikinčiųjų širdyse ir visada kildina naujas mokinystės formas, ir motiniškai bei rūpestingai globojant Bažnyčiai, susidarė tokios kontempliatyviojo gyvenimo formos ir toks visiškai kontempliatyvus gyvenimas [22], kokį žinome šiandien. Vakaruose kontempliatyvi dvasia pasireiškė charizmų daugumu ir įvairumu, o Rytuose ji išlaikė didžią vienybę [23], bet visada liudydama visiškai Dievui atiduoto gyvenimo turtingumą ir grožį.

Amžiams bėgant tų seserų, susitelkusių ties Viešpačiu, kaip savo pirmąja ir vienintele meile (plg. Oz 2, 21–25), patirtis subrandino gausių šventumo ir misijos vaisių. Šis apaštališkas veiksmingumas spinduliuoja iš vienuolynų per maldą ir auką! Kokį džiaugsmą ir kokią pranašystę skelbia pasauliui vienuolynų tyla!

Už visus šventumo ir malonės vaisius, kurių Viešpats visada duodavo per moterų monastinį gyvenimą, giedokime „Aukščiausiajam, Visagaliui, gerajam Viešpačiui“ padėkos himną „Laudato si`“ [24].

6. Brangiosios kontempliatyviosios seserys, kokia būtų Bažnyčia be jūsų ir tų, kurie gyvena žmonijos nuošalėje ir tarnauja evangelizacijos priešakinėse linijose? Bažnyčia labai gerbia jūsų visiškai dovanojamą gyvenimą. Bažnyčia kliaujasi jūsų malda ir jūsų auka nešant mūsų laikų vyrams bei moterims gerąją Evangelijos naujieną. Bažnyčiai reikia jūsų!

Šiam pasauliui, bent didžiajai jo daliai, paklūstančiai galios, gerovės ir vartojimo logikai, nelengva suprasti ypatingą jūsų pašaukimą ir paslėptą misiją, tačiau jam jų nepaprastai reikia. Kaip jūrininkui šėlstančioje jūroje reikia švyturio, nurodančio kelią į uostą, taip pasauliui reikia jūsų. Būkite švyturiai tiems, kurie yra arti, o labiausiai tiems, kurie yra toli. Būkite žibintai, vedantys vyrus ir moteris, keliaujančius tamsiosios nakties metą. Būkite ryto sargai (plg. Iz 21, 11–12), paskelbiantys saulės užtekėjimą (plg. Lk 1, 78). Savo perkeistu gyvenimu ir tyloje apmąstytais žodžiais rodykite mums Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Jn 14, 6), vienatinis Viešpats, teikiantis pilnatvę mūsų egzistencijai ir apsčiai dovanojantis gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Šaukite mums kaip Andriejus Simonui: „Radome Viešpatį!“ (plg. Jn 1, 41). Skelbkite kaip Marija Magdalietė prisikėlimo rytmetį: „Mačiau Viešpatį!“ (plg. Jn 20, 18). Išlaikykite gyvą savo dovanojamo gyvenimo pranašiškąjį matmenį. Nebijokite gyventi evangelinio gyvenimo džiaugsmu pagal savo charizmą.

Bažnyčios lydėjimas ir vadovavimas

7. Susirinkimų ir popiežių Magisteriumas visada rodė ypatingą rūpestingumą visų pašvęstojo gyvenimo formų atžvilgiu, skelbdamas svarbius nutarimus. Tarp jų atkreiptinas ypatingas dėmesys į du didžiuosius Vatikano II Susirinkimo dokumentus: dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium ir dekretą dėl vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimo Perfectae caritatis.

Pirmasis įtraukia pašvęstąjį gyvenimą į ekleziologiją Dievo tautos, kuriai pašvęstasis gyvenimas visiškai priklauso dėl bendrojo pašaukimo į šventumą, įsišaknijusio krikšto pašventinime [25]. Antrasis ragina pašvęstuosius tinkamai atsinaujinti pagal pasikeitusias laiko sąlygas, pateikdamas tokiam atsinaujinimui nepakeičiamus kriterijus: ištikimybę Kristui, Evangelijai, savo charizmai, Bažnyčiai ir šiandienos žmogui [26].

Negalime nepaminėti mano pirmtako šventojo Jono Pauliaus II posinodinio apaštališkojo paraginimo Vita consecrata. Šis dokumentas, surinkęs Vyskupų sinodo apie pašvęstąjį gyvenimą derlių, turi elementų, vis dar labai svarbių tęsiant pašvęstojo gyvenimo atnaujinimą ir Evangelijos liudijimo mūsų laikais atgaivinimą (plg. pirmiausia 59 ir 68 skirsnius).

Taip pat negalime nepaminėti šių dokumentų, parodančių nuolatinį pamokomą vadovavimą kontempliatyviajam gyvenimui:

– Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos (PGIAGDK) direktyvų Potissimum institutioni, 1990 m. vasario 2 d. Jose plačiai nagrinėjama būtent kontempliatyvioji pašvęstojo gyvenimo forma (IV skyrius, 78–85).

– Tarpdikasterinis dokumentas Sviluppi (1992 m. sausio 6 d.) aptaria pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą stygių apskritai ir iš dalies į kontempliatyvųjį gyvenimą (Nr. 81).

– Katalikų Bažnyčios katekizmas, paskelbtas apaštališkąja konstitucija Fidei depositum (1992 m. spalio 11 d.), yra itin svarbus visus tikinčiuosius supažindinant su jūsų gyvenimo būdu ir padedant jį suprasti: ypač 915–933 skiltys, skirtos visoms šio gyvenimo formoms; 1672 skiltis – apie jūsų nesakramentinį pašventimą ir abatų bei abačių palaiminimą; 1974 ir 2102 skiltys susieja Dešimt įsakymų su evangelinių patarimų profesija. 2518 skiltis aptaria glaudų ryšį tarp širdies tyrumo, skelbiamo šeštajame palaiminime, žadančio Dievo regėjimą, ir meilės tikėjimo tiesoms; 1691 ir 2687 skiltys giria ištvermingą užtarimą, kuriuo kreipiasi į Dievą kontempliatyvieji vienuolynai – nepamainomos vietos, kuriose asmeninė malda ir malda bendruomenėje yra darniai sujungtos; 2715 skiltis atkreipia dėmesį į kontempliatyviųjų prerogatyvą laikyti savo žvilgsnį nukreiptą į Jėzų ir jo gyvenimo bei tarnystės slėpinius.

– PGIAGDK instrukcijos Congregavit nos (1994 m. vasario 2 d.) 10 ir 34 skiltyse susieta tyla ir vienuma su įžvalgiu bendruomenės seseriško gyvenimo reikalavimu, taip pat pabrėžta, kad atsiskyrimas nuo pasaulio dera su kasdiene maldos atmosfera.

– PGIAGDK instrukcijos Verbi sponsa, Ecclesia (1999 m. gegužės 13 d.) 1–8 skiltyse pateikiama puiki istorinė sisteminė viso ligtolinio Magisteriumo sintezė klauzūrinio kontempliatyviųjų vienuolių gyvenimo misijinės ir eschatologinės reikšmės klausimu.

– Galiausiai PGIAGDK instrukcijoje Iš naujo pradėti nuo Kristaus (2002 m. gegužės 19 d.) raginama nepaliaujamai kontempliuoti Kristaus veidą; monastiniai vienuoliai ir vienuolės laikomi Bažnyčios choralinio šlovinimo ir tylios maldos viršūne (Nr. 25) ir drauge giriami, kad jų gyvenime centrinė ir išskirtinė vieta visada tenka Valandų liturgijai ir Eucharistijos šventimui (ten pat).

8. Praėjus penkiasdešimčiai metų po Vatikano II Susirinkimo, atitinkamai pasikonsultavęs ir rūpestingai ištyręs, manau, kad reikia Bažnyčiai pateikti, įtraukiant specia­lias nuorodas lotyniškųjų apeigų vienuolynams, šią Apaštališkąją konstituciją. Ji atsižvelgia tiek į intensyvią ir vaisingą kelionę, kurią Bažnyčia nukeliavo pastaraisiais dešimtmečiais remdamasi Vatikano II Visuotinio Susirinkimo mokymu, tiek į pasikeitusią socialinę bei kultūrinę situaciją. Tais praėjusiais dešimtmečiais matėme sparčius istorinius pokyčius, kviečiančius į dialogą. Tuo pačiu metu reikia išlaikyti pamatines kontempliatyviojo gyvenimo vertybes. Per šias vertybes – tylą, dėmesingą klausymąsi, pašaukimą į vidinį gyvenimą, pastovumą – kontempliatyvusis gyvenimas gali ir privalo mesti iššūkį šiandienei mąstysenai.

Šiuo dokumentu noriu naujai patvirtinti savo asmeninę pagarbą drauge su visos Bažnyčios dėkingumu už nepakartojamą sequela Christi formą, kurios laikosi kontempliatyviojo gyvenimo vienuolės; daugeliui tai yra tikrai kontempliatyvus gyvenimas, neįkainojama ir nepakeičiama dovana, kurią Šventoji Dvasia ir toliau kildina Bažnyčioje.

Ten, kur būtina ar tinkama, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija ištirs klausimus ir suderins su Tautų evangelizavimo kongregacija ir Rytų Bažnyčių kongregacija.

Esminiai kontempliatyviojo gyvenimo elementai

9. Nuo pirmųjų amžių iki mūsų dienų Bažnyčioje visada gyvavo kontempliatyvusis gyvenimas, vienais laikotarpiais labai stiprus, kitais – sunykęs. Jis gyvuoja dėl nuolatinio Viešpaties buvimo drauge ir dėl savito Bažnyčios gebėjimo atsinaujinti ir prisitaikyti prie visuomenės pokyčių: jį visada išlaiko gyvą Dievo veido ieškojimas ir besąlygiška meilė Kristui; tai jo ypatingas ir jam būdingas elementas.

Pašvęstasis gyvenimas – tai ugningos meilės Viešpačiui ir žmonijai istorija: kontempliatyviajame gyvenime ši istorija diena iš dienos skleidžiasi aistringai ieškant Dievo veido, palaikant artimą santykį su Juo. Kristui Viešpačiui, kuris „pirmas mus pamilo“ (1 Jn 4, 19) ir „atidavė už mus save“ (Ef 5, 2), jūs, kontempliatyviosios moterys, atsiliepiate aukodamos visą savo gyvenimą, gyvenamą Jame ir Jam, „jo didybės šlovei“ (Ef 1, 12). Šioje kontempliacijos dinamikoje esate balsas Bažnyčios, kuri nepaliaujamai garbina, dėkoja, maldauja ir užtaria visą žmoniją, ir savo malda esate paties Dievo bendradarbės, pakeliančios jo garbingojo kūno puolusius narius [27].

Asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje atrandate Viešpatį kaip savo gyvenimo lobį (plg. Lk 12, 34), savo gėrį, „visą gėrį, aukščiausią gėrį“, savo „turtą ir patenkinimą“ [28] ir tikėjimu tikros, kad „vien Dievo gana“ [29], pasirenkate geresniąją dalį (plg. Lk 10, 42). Savo gyvenimą patikėjote ir savo žvilgsnį įsmeigėte į Viešpatį, pasitraukusios į savo širdies celę (plg. Mt 6, 5), gyvendamos klauzūros vienumoje ir seserišką gyvenimą bendruomenėje. Taip esate Kristaus, siekiančio susitikti su Tėvu ant kalno (plg. Mt 14, 23), atvaizdas.

10. Bažnyčia visais amžiais žvelgė į Mariją kaip į summa contemplatrix [30]. Nuo apreiškimo iki prisikėlimo, per visą tikėjimo piligrimystę, pasiekusią viršūnę kryžiaus papėdėje, Marija kontempliavo joje gyvenantį Slėpinį. Marijoje įžvelgiame mistinį pašvęstojo asmens, įsišaknijusio nuolankioje išmintyje, kuri skonėjasi galutinio išsipildymo slėpiniu, kelią.

Sekdamas Mergelės Motinos pavyzdžiu kontempliatyvusis yra asmuo, susitelkęs į Dievą ir jam Dievas yra unum necessarium (plg. Lk 10, 42), o visa kita matoma iš kitos perspektyvos, nes žvelgiama naujomis akimis. Kontempliatyvusis asmuo suvokia daiktų vertę, bet tai neužvaldo jo širdies ir neaptemdo jo proto; priešingai, jie tarnauja kaip kopėčios Dievui pasiekti. Kontempliatyviajam viskas „kalba“ [31] apie Aukščiausiąjį! Panirę į kontempliacijos slėpinį mato dalykus dvasios akimis. Tai leidžia jiems kontempliuoti pasaulį ir asmenis Dievo žvilgsniu, kai kiti „turi akis, bet nemato“ (Ps 115, 5; 135, 16; plg. Jer 5, 21), nes jie žvelgia kūno akimis.

11. Taigi kontempliuoti reiškia turėti Kristuje Jėzuje, kurio veidas nuolat atgręžtas į Tėvą (plg. Jn 1, 18), Dvasios veikimo perkeistą žvilgsnį, žvilgsnį, kupiną pagarbios baimės Dievui ir jo darbams. Kontempliuoti – tai turėti šviesų protą, Žodžio aidėjimas ir Dvasios balsas juntami kaip švelnaus vėjelio dvelksmas (plg. 1 Kar 19, 12). Neatsitiktinai kontempliacija gimsta iš tikėjimo, jis yra kontempliacijos durys ir vaisius: tik per pasitikintį „Štai aš!“ (plg. Lk 2, 38) galima įžengti į Slėpinį.

Šioje ramioje tyloje ir proto bei širdies susikaupime gali kilti įvairių pagundų, dėl kurių jūsų kontempliacija virstų dvasinės kovos vieta. Šią kovą turite kovoti drąsiai visos Bažnyčios vardu ir jos visos labui. Bažnyčia laiko jus ištikimais sargais, stipriais ir nepasiduodančiais mūšyje. Tarp klastingiausių kontempliatyviajam kylančių pagundų Dykumos tėvų vadinamas „vidudienio demonas“ – pagunda pasiduoti vangumui, rutinai, abejingumui ir sukaustančiai akedijai. Kaip atkreipiau dėmesį apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium, taip pamažiukais „Formuojasi kapo psichologija, pamažu paverčianti krikščionis muziejinėmis mumijomis. Nusivylę tikrove, Bažnyčia ir savimi pačiais, jie jaučia nuolatinę pagundą panirti į salsvą, beviltišką liūdesį, užvaldantį širdį kaip brangiausias demono eliksyras“ [32].

Įžvelgtini dalykai ir atnaujintini nuostatai

12. Kaip pagalbą kontempliatyviosioms pasiekti jų specifinio pašaukimo tikslą, nusakytą pirmiau, kviečiu apmąstyti ir įžvelgti dvylika pašvęstojo gyvenimo bendrai paėmus ir ypač monastinės tradicijos aspektų: ugdymą, maldą, Dievo žodį, Eucharistiją ir Sutaikinimą, brolišką gyvenimą bendruomenėje, autonomiją, federacijas, klauzūrą, darbą, tylą, komunikavimo priemones ir askezę. Šiomis įžvalgomis tesinaudojama pagarbiai atsižvelgiant į įvairių monastinių šeimų specifines charizmines tradicijas. Drauge tebūna laikomasi šios konstitucijos paskutinėje dalyje išdėstytų nuostatų ir konkrečių praktinių gairių, kurias veikiai paskelbs Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija.

Ugdymas

13. Pašvęstojo asmens ugdymas yra kelionė, turinti atvesti iki supanašėjimo su Viešpačiu Jėzumi ir persiėmimo jo jausmais visiškai atsiduodant Tėvui; šis vyksmas be pabaigos, jis turi siekti pačias asmens gelmes, taip, kad jis visomis savo nuostatomis ir visa elgsena parodytų, jog visiškai ir džiaugsmingai priklauso Kristui. Todėl tam reikia nuolatinio atsivertimo į Dievą. Ugdymu siekiama formuoti širdį, protą ir visą gyvenimą palengvinant žmogiškosios, kultūrinės, dvasinės ir pastoracinės plotmių integraciją [33].

Kontempliatyviojo pašvęstojo asmens ugdymas ypač turi būti nukreiptas į darnią bendrystę su Dievu ir seserimis, laikantis tylos, saugomos klauzūrinio gyvenimo kasdienybėje, atmosferos.

14. Dievas Tėvas yra tikrasis – par excellence – ugdytojas, bet šiame „amatininko“ darbe jis naudojasi žmogiškaisiais tarpininkais, ugdytojais ir ugdytojomis. Jie yra vyresnieji broliai ir seserys, kurių pagrindinė misija yra atskleisti „sekimo Viešpačiu grožį ir charizmos, per kurią jis vyksta, vertybę“ [34].

Ugdymas, ypač nuolatinis, „yra esminis vienuolinio pašventimo reikalavimas“ [35], jis remiasi bendruomene ir kasdieniu gyvenimu. Todėl seserys turėtų atminti, kad įprasta vieta, kurioje prasideda ugdymo kelias, yra vienuolynas ir kad seseriškas gyvenimas bendruomenėje su visomis jo apraiškomis turėtų prie to kelio prisidėti.

15. Šiandienos socialiniame, kultūriniame ir religiniame kontekste vienuolynams derėtų kreipti didesnį dėmesį į pašaukimų ir dvasinį įžvelgimą, nepasiduodant pagundai mąstyti apie kiekį ir veiksmingumą [36]. Jie turėtų užtikrinti asmeninį kandidatų palydėjimą ir jiems tinkamus ugdymo kursus, neišleisdami iš akių, kad pradiniam ugdymui ir vykstančiam po laikinosios profesijos reikia skirti, kiek įmanoma, „pakankamai laiko“ [37], ne mažiau kaip devynerius metus ir ne daugiau kaip dvylika [38].

Malda

16. Liturginė ir asmeninė malda yra pamatinės ir būtinos jūsų kontempliacijai maitinti. „Malda yra pašvęstojo gyvenimo šerdis“ [39], juo labiau ji tokia yra kontempliatyviajame gyvenime. Šiandien daugelis žmonių nežino, kaip melstis. Daugelis paprasčiausiai nejaučia poreikio melstis arba savo ryšį su Dievu apriboja maldavimu padėti, užklupus sunkumams, kai nėra į ką kreiptis pagalbos. Kitiems malda yra tiesiog gyrius laimės akimirkomis. Recituodamos ir giedodamos gyrių Viešpačiui Valandų liturgijoje, jūs irgi meldžiatės už tuos žmones ir kaip pranašės maldaujate visų išganymo [40]. Asmeninė malda padės jums išlikti susivienijusioms su Viešpačiu kaip vynmedžio šakelės ir taip jūsų gyvenimas subrandins gausių vaisių (plg. Jn 15, 1–15). Tačiau niekada nepamirškite, kad maldos gyvenimas ir kontempliacija negali būti susitelkimas į save pačius, jie privalo išplėsti širdį, kad apkabintumėte visą žmoniją, ypač kenčiančius.

Per užtariamąją maldą jūs atliekate pagrindinį vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Meldžiatės ir užtariate daugybę mūsų brolių ir seserų, kurie yra kaliniai, migrantai, pabėgėliai ir persekiojimo aukos. Meldžiatės už daugybę sužeistų šeimų, bedarbius, vargšus, ligonius, kenčiančius nuo priklausomybių, o kur dar kai kurios aplinkybės, kurios kasdien būna neatidėliotinos. Jūs esate kaip tie žmonės, kurie nunešė paralyžiuotąjį Viešpačiui, kad šis jį išgydytų (plg. Mk 2, 2–12). Savo malda dieną ir naktį atnešate Dievui gyvenimą tokios daugybės savo brolių bei seserų, kurie dėl įvairių priežasčių negali ateiti pas jį ir patirti jo gydančio gailestingumo, nors Jis kantriai jų laukia. Savo maldomis galite išgydyti daugelio brolių žaizdas.

Mergelė Marija yra nepranokstamas pavyzdys kontempliuojantiems Kristų. Jos Sūnaus veidas priklauso išskirtinai jai. Ji yra Motina ir Mokytoja, kaip tobulai prisiderinti prie jos Sūnaus; savo pavyzdžiu ir motinišku artumu ji jus stiprina, jus, savo ypatingus vaikus, jūsų kasdienėje ištikimybėje maldai (plg. Apd 1, 14) [41].

17. Išėjimo knyga atskleidžia, kad Mozė savo malda nulėmė savo tautos likimą. Jis užsitikrino pergalę prieš priešą ištisai laikydamas iškeltas rankas ir melsdamas Viešpatį pagalbos (plg. Iš 17, 11). Mane stulbina šis labai iškalbingas jūsų maldos už visą žmoniją ir Bažnyčią, ypač už silpnuosius ir stokojančiuosius, galios ir veiksmingumo vaizdinys. Dabar, kaip ir pirma, galime daryti išvadą, kad žmonijos likimą nulemia maldingos širdys ir kontempliatyviųjų moterų iškeltos rankos. Štai kodėl aš raginu likti ištikimas pagal savo konstitucijas liturginei ir asmeninei maldai, kuri parengia pirmajai ir ją pratęsia. Raginu „niekam neteikti pirmenybės prieš opus Dei“ [42]. Tegu niekas nekliudo, niekas neatitraukia, niekas nepertraukia jūsų garbinimo tarnystės [43]. Taip per kontempliaciją būsite perkeistos į Kristaus atvaizdą [44], o jūsų bendruomenės taps tikrosiomis maldos mokyklomis.

18. Visa tai reikalauja dvasingumo, pagrįsto Dievo žodžiu, sakramentinio gyvenimo galia, Bažnyčios Magisteriumo mokymu ir jūsų steigėjų raštais, dvasingumo, įgalinančio jus tapti dangaus dukromis ir žemės dukromis, mokinėmis ir misionierėmis pagal jūsų savitą gyvenseną. Tačiau tai taip pat reikalauja laipsniško asmeninės ir liturginės maldos ir pačios kontempliacijos gyvenimo ugdymo, neužmirštant, kad juos iš esmės maitina kryžiaus „skandalingas grožis“.

Dievo žodžio centriškumas

19. Vienas iš svarbiausių monastinio gyvenimo elementų apskritai yra Dievo žodžio centriškumas ir asmeniniame, ir bendruomeniniame gyvenime. Šventasis Benediktas tai pabrėžė prašydamas savo vienuolius noriai klausytis šventųjų skaitinių: „lectiones sanctas libenter audire“ [45]. Šimtmečių tėkmėje vienuolystė tapo lectio divina globėja. Šiandien lectio divina rekomenduojama visai Dievo tautai ir reikalaujama, kad ją praktikuotų visi pašvęstieji [46]. Jūs pačios esate kviečiamos padaryti ją savo kontempliacijos ir kasdienio gyvenimo maistu, kad galėtumėte šiuo perkeičiančiu Dievo žodžio patyrimu dalytis su kunigais, diakonais, kitais pašvęstaisiais ir pasauliečiais. Laikykite šį dalijimąsi tikra bažnytine misija.

Malda ir kontempliacija neabejotinai yra pačios tinkamiausios vietos priimti Dievo žodį, nes ir viena, ir kita kyla iš žodžio klausymosi. Visa Bažnyčia, ypač visiškai atsidėjusios kontempliacijai bendruomenės, turi naujai atrasti Dievo žodžio, kuris, pasak mano pirmtako šventojo Jono Pauliaus II, yra „svarbiausias kiekvieno krikščioniškojo dvasingumo šaltinis“ [47], centriškumą. Dievo žodžiu turite maitinti savo gyvenimą, savo maldą, savo kontempliaciją ir savo kasdienę kelionę, jis turi tapti jūsų bendruomenėms ir seserijoms bendrystės principu. Juk jos yra kviečiamos priimti tą žodį, jį apmąstyti, kontempliuoti ir prisidėti prie jo įgyvendinimo, perdavimo ir dalijimosi vaisiais, subrandintais šios patirties. Taip augsite autentišku bendrystės dvasingumu [48]. Čionai raginu jus vengti „individualistinės prieities pavojaus, neužmirštant, kad Dievo žodis mums duotas bendruomenei statydinti, pakeliui Dievop suvienyti mus tiesoje. <...> Štai kodėl svarbu Šventąjį Raštą skaityti ir jo klausytis Bažnyčios bendrystėje“ [49].

20. Lectio divina, arba Dievo žodžio skaitymas su malda, – tai menas, kuris padeda pereiti nuo Šventojo Rašto teksto prie gyvenimo. Tai egzistencinė Šventojo Rašto hermeneutika, kurios dėka galime užpildyti spragą tarp dvasingumo ir kasdienybės, tarp tikėjimo ir gyvenimo. Lectio divina metu vykstantis procesas siekia vesti mus nuo klausymosi prie pažinimo ir nuo pažinimo prie meilės.

Dėl biblinio judėjimo, kuris naujai sustiprėjo ypač po Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos Dei Verbum paskelbimo, šiandien visi yra kviečiami nuolat artėti prie Šventojo Rašto per stropų Biblijos teksto skaitymą su malda, kad dialogas su Dievu taptų Dievo tautos kasdienybe. Lectio divina turi padėti jums išsiugdyti klusnią, išmintingą ir įžvalgią širdį (plg. 1 Kar 3, 9. 12), kad atpažintumėte, kas ateina iš Dievo ir kas gali nuo jo atitolinti; įgyti tą antgamtinį instinktą, kuris leido jūsų steigėjams ir steigėjoms nesitaikstyti su pasaulio mąstysena, bet atsinaujinti dvasia, „kad galėtų suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2) [50].

21. Jūsų dienos laikas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis tebūna suskirstytas Dievo žodžio. Tada jūsų bendruomenės ir seserijos taps mokyklomis, kur Dievo žodžio klausomasi, juo gyvenama ir jis skelbiamas tiems, su kuriais susitinkate.

Pagaliau nepamirškite, kad „lectio divina dinamika neužsibaigia tol, kol nepasiekia veiksmo (actio), kuris akina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti kitiems“ [51]. Tuo būdu ji duos gausių vaisių kelyje link supanašėjimo su Kristumi, o tai yra viso mūsų gyvenimo tikslas.

Eucharistijos ir Sutaikinimo sakramentai

22. Eucharistija yra išskirtinis susitikimo su Jėzumi sakramentas. Jame „glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus“ [52]. Eucharistija yra visų pakrikštytųjų gyvenimo ir viso pašvęstojo gyvenimo, bet ypatingai kontempliatyvaus gyvenimo širdis. Iš tiesų jūsų gyvenimo paaukojimas ypatingu būdu sujungia jus su velykiniu mirties ir prisikėlimo slėpiniu, kuris sudabartinamas Eucharistijoje. Juk duonos laužymas drauge pakartoja ir sudabartina Jėzaus savęs dovanojimą: jis „save sulaužė, nuolat laužo mums“ ir mūsų prašo, kad savo ruožtu „atiduotume save, laužytume save kitiems“ [53]. Kad šis turtingas slėpinys vyktų ir gyvybiškai reikštųsi, reikia, jog Eucharistijos šventimas būtų kruopščiai, skoningai ir saikingai paruoštas ir kad jame būtų dalyvaujama pilnutinai, tikint ir sąmoningai.

Eucharistijoje širdies žvilgsnis atpažįsta Jėzų [54].Šventasis Jonas Paulius II mums primena: „Kontempliuoti Kristų reiškia mokėti jį atpažinti visur, kur jis rodosi, daugialypėse jo buvimo čia ir dabar formose, tačiau pirmiausia gyvajame jo kūno ir kraujo sakramente. Bažnyčia gyva eucharistiniu Kristumi, ji jo maitinama, jo apšviečiama. Eucharistija yra tikėjimo slėpinys ir kartu „šviesos slėpinys“. Kaskart, kai Bažnyčia ją švenčia, tikintieji tam tikru būdu gali išgyventi dviejų mokinių iš Emauso potyrį: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31)“ [55]. Tad Eucharistija kasdien jus įveda į meilės, kuri yra santuokinė meilė, slėpinį: „Kristus kaip pasaulio Atpirkėjas yra Bažnyčios Sutuoktinis. Eucharistija yra mūsų atpirkimo sakramentas. Tai Sutuoktinio, Sutuoktinės sakramentas“ [56].

Todėl yra pagirtina tradicija pratęsti šventimą eucharistine adoracija, kuri yra išskirtinis momentas tam, kad persiimtumėte Žodžio duona, sulaužyta Mišiose, ir pratęstumėte dėkojimą.

23. Iš Eucharistijos trykšta nuolatinio atsivertimo pareiga, o jo sakramentinė išraiška yra Sutaikinimas. Dažnas asmeninis ar bendruomeninis Sutaikinimo, arba Atgailos, sakramento šventimas tebūna jums išskirtinė galimybė kontempliuoti gailestingąjį Tėvo veidą, Jėzų Kristų [57], atnaujinti širdį ir nutyrinti jūsų santykį su Dievu kontempliacijoje.

Džiaugsmingai patiriant šiame sakramente iš Dievo gaunamą atleidimą, ištrykšta malonė tapti gailestingumo pranašais ir tarnais bei susitaikinimo, atleidimo ir ramybės įrankiais, tais pranašais ir tarnais, kurių šiandien pasauliui nepaprastai reikia.

Broliškas gyvenimas bendruomenėje

24. Broliškas gyvenimas bendruomenėje yra esminis visų vienuolių gyvenimo, bet ypač monastinio gyvenimo elementas, nors ir skirtingas charizmų įvairove.

Bendrystės ryšys yra parodymas tos meilės, kuri, ištryškusi iš Tėvo širdies, užlieja mus per paties Jėzaus dovanojamą mums Šventąją Dvasią. Bažnyčia, Dievo šeima, tik padarydama tą meilę regimą, yra gilios vienybės su Juo ženklas ir save parodo kaip buveinę, kurioje įmanoma tai patirti ir atsigaivinti visiems. Viešpats Kristus, kai kuriuos žmones pakviesdamas dalytis Jo gyvenimu, suburia bendruomenę, kuri liudija, „kad yra įmanoma žemiškų gėrybių, broliškos meilės, gyvenimo ir veiklos programos bendrystė, kuri kyla iš priimto kvietimo laisviau ir iš arčiau sekti Viešpatį Jėzų“ [58]. Broliškas gyvenimas, kurio dėka pašvęstieji ir pašvęstosios pirmųjų krikščionių pavyzdžiu stengiasi būti „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32), „yra iškalbingas trinitarinio tikėjimo išpažinimas“ [59].

25. Broliška bendrystė yra Dievo būties ir jo savęs dovanojimo būdo atspindys, liudijimas, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Pašvęstasis gyvenimas išpažįsta, jog tiki ir gyvena Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meile, ir todėl broliška bendruomenė tampa Dievo – trejybinės Meilės malonės atspindžiu.

Skirtingai negu eremitai, gyvenantys „vienatvės tyloje“ [60] ir taip pat labai vertinami Bažnyčios, monastinis gyvenimas apima bendruomeninį gyvenimą nuolatinio augimo procese, kuris padeda išgyventi tikrą brolišką bendrystę, koinoniją. Tai reikalauja, kad visi jo nariai jaustųsi bendruomenės kūrėjai, o ne tik jos teikiamų privalumų vartotojai. Bendruomenė gyvuoja tada, kai gimsta ir yra kuriama visų bendromis pastangomis, kiekvienam prisidedant savo dovanomis, puoselėjant stiprų bendrystės dvasingumą, kuris įgalina pajusti ir išgyventi savitarpio priklausomybę [61].Tik tokiu būdu bendruomeninis gyvenimas taps pagalba vienas kitam įgyvendinant savo pašaukimą [62].

26. Jūs, kurie pasirinkote monastinį gyvenimą, visada atsiminkite, kad mūsų laikų vyrai ir moterys laukia iš jūsų tikros broliškos bendrystės liudijimo, kuris galingai parodytų susiskaldymų ir skirtingumų draskomai visuomenei, jog yra įmanoma ir gera gyventi kartu (plg. Ps 133, 1), nepaisant kartų, ugdymo, o kartais ir kultūrų skirtumų. Jūsų bendruomenės tebūna patikimas įrodymas, kad šie skirtumai ne tik kad nėra kliūtis broliškam gyvenimui, bet kaip tik jį praturtina. Atminkite, kad vienybė ir bendrystė nereiškia vienodumo ir kad jos maitinasi dialogu, dalijimusi, savitarpio pagalba ir nuoširdžiu žmogiškumu, ypač trapiausių ir labiausiai pagalbos reikalingų narių atžvilgiu.

27. Galiausiai atminkite, kad broliškas gyvenimas bendruomenėje yra ir pirmasis Evangelijos skelbimo būdas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Todėl raginu jus neapleisti priemonių, kurios jį stiprina, kaip siūlo ir atkreipia dėmesį Bažnyčia [63], nuolat budint ties šiuo jautriu ir tikrai neantraeiliu monastinio gyvenimo aspektu. Šalia dalijimosi Dievo žodžiu ir Dievo patirtimi bei bendruomeninės įžvalgos „dar galima priminti brolišką perspėjimą, gyvenimo peržvalgą ir kitas tradicines formas. Tai konkretūs būdai, kaip perteikti tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia gausiai teikia bendruomenės kūrimui ir jos misijos pasaulyje įvykdymui, kad jos tarnautų kitiems ir būtų išlietos į bendruomenę“ [64].

Kaip neseniai sakiau savo susitikime su pašvęstaisiais, susirinkusiais į Romą Pašvęstojo gyvenimo metų uždarymo proga [65],jūsų didžiausias rūpestis tebūna jūsų artumas seserims, kurias Viešpats jums dovanojo kaip brangią dovaną. Kita vertus, kaip kartodavo šv. Benediktas, bendruomeniniame gyvenime esminis dalykas yra „gerbti senolius ir mylėti jaunus žmones“ [66].Šioje įtampoje tarp prisiminimų ir pažadėtos ateities, kurią reikia harmoningai suderinti, yra įsišaknijęs broliško gyvenimo bendruomenėje vaisingumas.

Vienuolynų autonomija

28. Autonomija padeda kiekvienos bendruomenės gyvenimo stabilumui ir vidinei vienybei, garantuodama geriausias sąlygas kontempliacijai. Vis dėlto ši autonomija neturi reikšti nepriklausomumo arba izoliacijos, ypač nuo kitų to paties Ordino arba tos pačios charizminės šeimos vienuolynų.

29. Suvokdamos, kad „ateitis kuriama ne izoliuojantis bei kliaujantis vien savo jėgomis, bet tapatinantis su tiesa bendrystės, kuri vis labiau atsiveria susitikimui, dialogui, dėmesingam įsiklausymui, abipusei pagalbai“ [67], rūpinkitės apsisaugoti „nuo egocentrizmo ligos“ [68] ir puoselėkite bendrystės tarp įvairių vienuolynų svarbą, kaip kelią į ateitį, taip atnaujindamos ir sudabartindamos jūsų autonomijoje įrašytas amžinąsias vertybes [69].

Federacijos

30. Federacija yra svarbi vienuolynų, turinčių tą pačią charizmą, bendrystės struktūra, kad jie neliktų izoliuoti.

Pagrindinis federacijų tikslas – skatinti kontempliatyvų gyvenimą jas sudarančiuose vienuolynuose pagal savosios charizmos reikalavimus ir užtikrinti pagalbą nuolatiniam bei pradiniam ugdymui, taip pat praktiniuose reikaluose, keičiantis vienuolėmis ir dalijantis materialiomis gėrybėmis; šiems tikslams įgyvendinti federacijos turi būti palaikomos ir jų turi daugėti [70].

Klauzūra

31. Atsiskyrimas nuo pasaulio, būtinas visiems, kurie seka Kristumi vienuoliniame gyvenime, jums, kontempliatyviosios seserys, ypatingai pasireiškia klauzūra, ta Bažnyčios kaip sužadėtinės intymumo vieta, tuo „išskirtinės Bažnyčios – Sužieduotinės vienybės su savo už viską labiau mylimu Viešpačiu“ [71] ženklu.

Klauzūra yra apibrėžta keturiomis skirtingomis formomis ir laipsniais [72]:šalia bendros visiems vienuoliniams institutams klauzūros dar yra trys klauzūros rūšys,būdingos kontempliatyvaus gyvenimo bendruomenėms, vadinamos popiežiškąja, konstitucine ir monastine. Popiežiškoji klauzūra – tai toji, kuri atitinka „Apaštalų Sosto išleistas normas“ [73] ir yra nesuderinama su išorinėmis apaštalavimo tarnystėmis [74]. Konstitucinę klauzūrą apibrėžia savosios Konstitucijos normos. O monastinė klauzūra, nors ir laikosi griežtesnės drausmės [75], lyginant su bendrąja klauzūra, leidžia prie pagrindinės dieviškojo kulto užduoties pridėti platesnes svečių priėmimo ir svetingumo formas, visada laikantis savo Konstitucijų. Bendroji klauzūra yra iš visų keturių mažiausiai uždara [76].

Klauzūros laikymosi būdų įvairovė to paties Ordino viduje turi būti laikoma praturtinimu, o ne kliūtimi bendrystei, suderinant skirtingas išraiškas į aukštesnę vienovę [77]. Ši bendrystė galės pasireikšti įvairiomis bendravimo ir bendradarbiavimo formomis, ypač nuolatiniame ir pradiniame ugdyme [78].

Darbas

32. Darbas taip pat ir jums yra dalyvavimas veikime, kurį Dievas Kūrėjas toliau vykdo pasaulyje. Ši veikla jus labai suartina su visais tais, kurie atsakingai dirba, kad pragyventų iš savo rankų darbo vaisių (plg. Pr 3, 19), kad prisidėtų prie kuriamojo darbo ir tarnautų žmonijai. Darbas ypač leidžia jums pasijusti solidarioms su vargšais, kurie negali pragyventi nedirbdami ir kurie dažnai, nors ir turėdami darbą, yra reikalingi dosnios brolių pagalbos.

Kad darbas neužgesintų kontempliacijos dvasios, kaip mus moko didieji šventieji, kurie buvo kontempliatyvūs, ir kad jūsų gyvenimas būtų neturtingas „tikrovėje ir dvasioje“, gyventinas „uoliai laikantis saikingumo“, kaip iš jūsų reikalauja evangelinio neturto patarimo profesija iškilmingu įžadu [79], darbas tebūna atliktas atsidavusiai ir ištikimai, nepasiduodant šiuolaikinei kultūrai būdingam efektyvumo siekimo mentalitetui ir aktyvizmui. Tegul jums vis dar galioja ir visada tegalios benediktiniškosios tradicijos šūkis „ora et labora“, kuris moko rasti pusiausvyrą tarp veržimosi link Absoliuto ir uolumo atliekant kasdienes pareigas, tarp kontempliacijos ramybės ir gyvumo tarnystėje.

Tyla

33. Manau, kad kontempliatyviame gyvenime, o ypač atsidėjusiame vien tik kontempliacijai, svarbu atkreipti dėmesį į tylą, kurioje gyvena Esatis, kaip erdvę, būtiną Žodžio klausymui bei permąstymui (ruminatio),ir prielaidą tikėjimo žvilgsniui, kuris atpažįsta Dievo buvimą savo gyvenime, savo brolių ir seserų, kuriuos Viešpats jums dovanoja, gyvenimuose ir šiuolaikinio pasaulio įvykiuose. Tyla yra mūsų pačių ištuštinimas, kad padarytume vietos priimti kitus. Vidiniame triukšme neįmanoma priimti nieko. Jūsų visiškai kontempliatyvus gyvenimas reikalauja „laiko ir gebėjimo nutilti, kad būtų galima išgirsti“ [80] Dievo balsą ir žmonijos šauksmą. Todėl tenutyla kūno kalba ir teprabyla Dvasios kalba, kylanti iš meilės, kuria kiekviena iš jūsų myli Viešpatį [81].

Čia jums tylos pavyzdys yra Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri gebėjo priimti Žodį, nes buvo tylos moteris: ne bergždžios, tuščios tylos, bet priešingai, pripildytos, turtingos tylos. Mergelės ir Motinos tyla yra kupina taip pat ir artimo meilės, kuri paruošia priimti Kitą ir kitus.

Komunikavimo priemonės

34. Mūsų visuomenėje skaitmeninė kultūra turi lemiamą poveikį formuojant mąstyseną ir bendraujant su pasauliu, ypač su kitais žmonėmis. Tokia kultūrinė aplinka negali palikti nepalietusi ir kontempliatyvių bendruomenių. Be abejonės, šios priemonės gali būti naudingi ugdymo ir bendravimo įrankiai, bet raginu jus apdairiai ištirti, kad jos pasitarnautų kontempliatyviam gyvenimui ugdyti ir būtinam bendravimui, bet netaptų proga laiko švaistymui ir pabėgimui nuo broliško gyvenimo bendruomenėje, nepakenktų jūsų pašaukimui, nebūtų kliūtis jūsų gyvenimui, kuris visas yra skirtas kontempliacijai [82].

Askezė

35. Askezė su visomis priemonėmis, kurias Bažnyčia siūlo savęs apvaldymui ir širdies nutyrinimui, taip pat padeda mums išsilaisvinti iš visko, kas susiję su „pasaulietiškumu“, kad galėtume gyventi pagal Evangelijos logiką, kuri yra dovanojimo logika, ypač savęs dovanojimo, kaip atsiliepimo į pirmąją ir vienintelę mūsų gyvenimo meilę. Tada galėsite atsiliepti ir į brolių bei sesių lūkesčius, taip pat į moralinius ir dvasinius reikalavimus, būdingus kiekvienam iš trijų evangelinių patarimų, kuriuos jūs prisiėmėte iškilmingu įžadu [83].

Šiuo atžvilgiu jūsų visiškai padovanotas gyvenimas įgyja galingą pranašišką prasmę: kuklumas, neprisirišimas prie daiktų, savęs išsižadėjimas klusnume, santykių skaidrumas – viskas jums yra radikaliau ir reikliau, kadangi pasirinkote atsižadėti taip pat ir „erdvės, kontaktų ir daugelio sukurtųjų vertybių [...], kaip ypatingo būdo paaukoti kūną“ [84].Pastovumu pasižyminčio gyvenimo pasirinkimas tampa iškalbingu ištikimybės ženklu mūsų globalizuotam pasauliui, pripratusiam prie greitų ir lengvų pasikeitimų, rizikuojančiam niekur neįleisti šaknų.

Taip pat ir broliškų santykių sferai klauzūriniame gyvenime iškyla didesni reikalavimai [85], nes šiose bendruomenėse ryšiai yra nuolatiniai ir labai artimi. Jūs galite būti pavyzdys ir pagalba Dievo tautai ir šiandienos žmonijai, kuri pasižymi įvairiais susiskaldymais, o kartais yra tiesiog jų draskoma, kaip pasilikti šalia brolio ar sesers net ir ten, kur reikia suderinti skirtingas nuomones, sumažinti įtampą ir išspręsti konfliktus, priimti kito žmogaus trapumą. Askezė taip pat yra priemonė priimti savo silpnumą ir patikėti jį Dievo ir bendruomenės švelniai meilei.

Pagaliau, askezės pastangos yra būtinos tam, kad su meile ir ištikimai atliktumėte savo kasdienes pareigas, ir tai yra proga dalytis likimu su daugybe brolių pasaulyje ir tyliai bei vaisingai aukotis už juos.

Seserų vienuolių liudijimas

36. Brangios seserys, tai, ką parašiau šioje Apaštališkojoje konstitucijoje, yra jums, priėmusioms kontempliatyvų pašaukimą, veiksminga pagalba atnaujinti savo gyvenimą ir savo misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. Tegul Viešpats atlieka jūsų širdyse savo darbą ir visiškai teperkeičia jus į save, galutinį kontempliatyvaus gyvenimo tikslą [86],o jūsų bendruomenės arba seserijos tebūna tikros kontempliacijos ir maldos mokyklos.

Pasauliui ir Bažnyčiai reikia jūsų, kaip „švyturių“, kurie nušviečia kelią mūsų laikų vyrams ir moterims. Tokia tebūna jūsų pranašystė. Jūsų pasirinkimas – tai ne pabėgimas nuo pasaulio iš baimės, kaip kai kurie galvoja. Jūs pasiliekate pasaulyje, nepriklausydamos jam (plg. Jn 18, 19), ir, nors esate nuo jo atskirtos ženklais, kurie išreiškia jūsų priklausymą Kristui, jūs nesiliaujate nuolat užtarusios žmoniją, parodydamos Viešpačiui jos baimes ir viltis, jos džiaugsmus ir kančias [87].

Neleiskite mums prarasti šio jūsų dalyvavimo žmoniškesnio ir drauge artimesnio Evangelijai pasaulio kūrime. Susivienijusios su Dievu, klausykitės šauksmo (plg. Iš 3, 7; Jok 5, 4) savo brolių ir seserų, kurie yra „atmetimo kultūros“ [88]aukos arba kuriems paprasčiausiai reikia Evangelijos šviesos. Mokykitės klausymosi meno, „kuris yra daugiau nei girdėti“ [89], ir praktikuokite „svetingumo dvasingumą“, priimdamos į savo širdį ir nešdamos savo maldoje visa, kas yra susiję su žmogumi, sukurtu pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Kaip rašiau apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium, „užtarimas neatskiria mūsų nuo tikrosios kontempliacijos, nes kontempliacija, paliekanti kitus už durų, yra apgaulė“ [90].

Tada jūsų liudijimas bus tarsi būtinas papildymas liudijimo tų, kurie, būdami kontempliatyvūs pasaulyje, liudija Evangeliją, nors lieka visiškai pasinėrę žemiškojo miesto reikaluose ir jo statyme.

37. Brangios kontempliatyviosios seserys, gerai žinokite, kad jūsų pašvęstojo gyvenimo forma, kaip ir bet kuri kita, „yra dovana Bažnyčiai, gimsta Bažnyčioje, auga Bažnyčioje ir visa yra skirta Bažnyčiai“ [91].Tad būkite stiprioje vienybėje su Bažnyčia, kad taptumėte joje gyvas pratęsimas Marijos, mergelės, sužadėtinės ir motinos, kuri priima ir saugo Žodį, kad atiduotų jį pasauliui, taip padėdama Kristui gimti ir augti žmonių širdyse, ištroškusiose, nors patys jie dažnai to nesuvokia, To, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kaip Marija, būkite ir jūs „laiptai“, kuriais nužengia Dievas, kad susitiktų su žmogumi, o žmogus užkopia, kad susitiktų su Dievu ir kontempliuotų jo veidą Kristaus veide.

IŠVADOS

Remdamasis tuo, kas iki šiol svarstyta, patvarkau ir nustatau šiuos dalykus:

1 straipsnis. Pagal KTK 20 kan. ir turint galvoje 37 pirmiau einančius straipsnius, su šios apaštališkosios konstitucijos Vultum Die quaerere paskelbimu ir išleidimu yra panaikinami:

1. KTK kanonai, kurie iš dalies tiesiogiai prieštarauja bet kuriam šios Konstitucijos straipsniui;

2. ir, dar konkrečiau, norminantys straipsniai šių dokumentų:

– 1950 m. lapkričio 21 d. Pijaus XII apaštališkosios konstitucijos Sponsa Christi dalis Statuta generalia monialium;

– Šventosios vienuolių kongregacijos instrukcijos Inter praeclara (1950 m. lapkričio 23 d.);

– Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos instrukcijos Verbi sponsa (1999 m. gegužės 13 d.), apie monastinių vienuolių kontempliatyvų gyvenimą ir klauzūrą.

2 straipsnis. § 1. Ši Konstitucija yra skirta tiek Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijai, tiek atskiriems kontempliatyvaus gyvenimo arba integraliai kontempliatyvaus gyvenimo moterų vienuolynams, susijungusiems į federacijas ir nesusijungusiems.

§ 2. Ši Apaštališkoji konstitucija reguliuoja dalykus, išvardytus pirmiau nr. 12 ir išplėtotus nr. 13–35.

§ 3. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, jeigu reikės, suderinusi su Rytų Bažnyčių kongregacija arba Tautų evangelizavimo kongregacija, sureguliuos šių konstitucinių normų įgyvendinimo skirtingus būdus skirtingose monastinėse tradicijose ir atsižvelgdama į charizminių šeimų skirtumus.

3 straipsnis. § 1. Atskiri vienuolynai per tinkamas struktūras, kurios turi būti numatytos kuriant bendruomenės gyvenimo planus, tegul skiria ypatingą dėmesį nuolatiniam ugdymui, nes jis yra tarsi humus visiems ugdymo etapams, pradedant pirminiu ugdymu.

§ 2. Kad būtų užtikrintas tinkamas nuolatinis ugdymas, federacijos teskatina bendradarbiavimą tarp vienuolynų, keičiantis ugdomąja medžiaga ir naudojantis skaitmeninėmis bendravimo priemonėmis, visada išsaugant reikalingą diskretiškumą.

§ 3. Šalia rūpestingo parinkimo seserų, pašauktų kaip ugdytojos lydėti kandidates asmeninio brendimo kelyje, atskiri vienuolynai ir federacijos testiprina ugdytojų ir jų bendradarbių ugdymą.

§ 4. Seserys, pašauktos atlikti jautrią ugdymo tarnystę, gali, servatis de iure servandis, lankyti specialius kursus ir už savo vienuolyno ribų, išsaugodamos tinkamą ir suderintą su savos charizmos reikalavimais klimatą. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija patvirtins specialias normas šioje srityje.

§ 5. Vienuolynai skirs ypatingą dėmesį dvasių atskyrimui ir pašaukimų atpažinimui, užtikrins kandidatėms asmeninį palydėjimą ir parengs tinkamus ugdymo metodus, visada turėdami galvoje, kad pradiniam ugdymui reikia skirti pakankamai daug laiko.

§ 6. Nors tarptautinės ir daugiakultūrės bendruomenės rodo charizmos universalumą, jokiu būdu negalima verbuoti kandidačių iš kitų šalių, turint vienintelį tikslą – užtikrinti vienuolyno išlikimą. Turi būti parengti kriterijai, kad būtų užtikrintas to laikymasis.

§ 7. Siekiant užtikrinti kokybišką ugdymą, atsižvelgiant į aplinkybes, tebūna kuriami keliems vienuolynams bendri pradinio ugdymo namai.

4 straipsnis. § 1. Turint omenyje, kad malda yra kontempliatyvaus gyvenimo šerdis, kiekvienas vienuolynas peržiūrės savo dienos ritmą, patikrindamas, ar jos centras yra Viešpats.

§ 2. Bus įvertinti bendruomeniniai liturgijos šventimai, keliant klausimą, ar jie tikrai yra gyvas susitikimas su Viešpačiu.

5 straipsnis. § 1. Žinant lectio divina svarbą, kiekvienas vienuolynas tenustato tinkamą laiką ir būdus šiam Šventojo Rašto skaitymo/klausymo, ruminatio, maldos su juo, kontempliacijos ir pasidalijimo juo reikalavimui.

§ 2. Atsižvelgiant į tai, kad pasidalijimas perkeičiančia Žodžio patirtimi su kunigais, diakonais, kitais pašvęstaisiais ir pasauliečiais yra tikros bažnytinės bendrystės išraiška, kiekvienas vienuolynas nusistatys šio dvasinio spinduliavimo į išorę ad extra būdus.

6 straipsnis. § 1. Kiekvienas vienuolynas, rengdamas savo bendruomeninį ir brolišką planą, šalia kruopštaus pasiruošimo Eucharistijos šventimui, tenumato deramą laiką Eucharistijos adoracijai, suteikdamas galimybę joje dalyvauti ir vietinės Bažnyčios tikintiesiems.

§ 2. Ypatingas dėmesys tebus skiriamas kapelionų, nuodėmklausių ir dvasios vadovų parinkimui, atsižvelgiant į savo charizmos specifiką ir seseriško gyvenimo bendruomenėje reikalavimus.

7 straipsnis. § 1. Tos, kurios yra pašauktos atlikti vadovavimo tarnystę, tegul ne tik rūpinasi savo ugdymu, bet ir tesivadovauja tikros seserystės ir tarnavimo dvasia, kad skatintų džiugią laisvės ir atsakomybės atmosferą, kuri ugdo asmeninę ir bendruomeninę įžvalgą bei dalijimąsi tiesoje tuo, kas daroma, galvojama ir jaučiama.

§ 2. Bendruomenės planas tebūna atviras ir teskatina dalijimąsi kiekvienos sesers žmogiškomis ir dvasinėmis dovanomis, kad narės viena kitą praturtintų ir kad augtų seseriška meilė.

8 straipsnis. § 1. Juridinę autonomiją turi atitikti tikra gyvenimo autonomija, o tai reiškia: bent minimalus seserų skaičius ir kad bent jau didžioji dalis jų nebūtų garbingo amžiaus; reikalingas gyvybingumas pačioms gyvenant pagal savo charizmą ir ją perduodant; realios galimybės ugdyti narius ir vadovauti vienuolynui; liturginio, seseriško ir dvasinio gyvenimo orumas bei kokybė; reikšmingumas vietinėje Bažnyčioje ir įsitraukimas į ją; pragyvenimo galimybės; pritaikytas vienuolyno pastatas. Šie kriterijai turi būti taikomi visuotinai ir turint bendrą viziją.

§ 2. Tuo atveju, kai nėra patenkinami reikalavimai realiai vienuolyno autonomijai, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija įvertins, ar reikia įkurti komisiją ad hoc, sudarytą iš vietos Ordinaro, federacijos Prezidentės, jos pavaduotojos ir to vienuolyno Abatės arba Priorės. Kiekvienu atveju tokio įsikišimo tikslas tebūna pradėti palydėjimo procesą vienuolynui atgaivinti arba inicijuoti jo uždarymą.

§ 3. Šis procesas galėtų numatyti ir prijungimą prie kito vienuolyno arba perdavimą federacijos Prezidentei ir jos Tarybai, jeigu vienuolynas yra įsijungęs į federaciją. Kiekvienu atveju galutinį sprendimą priima Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija.

9 straipsnis. § 1. Pradžioje visi vienuolynai turės įsijungti į kurią nors federaciją. Jei dėl ypatingų priežasčių vienuolynas negalės būti įjungtas į federaciją, kapitulos balsavimu turi būti prašoma leidimo Šventojo Sosto, kuris turi atlikti tinkamą ištyrimą, ar leisti tam vienuolynui nepriklausyti federacijai.

§ 2. Federacijos galės būti sudarytos ne tiek ir ne tik pagal geografinį kriterijų, bet ir pagal dvasios bei tradicijų artimumą. Būdus, kaip tai padaryti, nurodys Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija.

§ 3. Taip pat bus užtikrinta pagalba ugdymo srityje ir konkrečiuose poreikiuose, keičiantis vienuolėmis ir dalijantis materialinėmis gėrybėmis, kaip turi nustatyti Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, kuri, be to, dar apibrėš federacijos Prezidentės ir Tarybos kompetencijas.

§ 4. Bus skatinamas moterų vienuolynų įjungimas, net ir teisinis, į atitinkamą vyrų vienuolių Ordiną. Taip pat bus palankiai žiūrima į įvairių Ordinų konfederacijas ir tarptautinių komisijų įkūrimą, o jų įstatus patvirtins Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija.

10 straipsnis. § 1. Kiekvienas vienuolynas, rimtai apsvarstęs ir gerbdamas savo tradicijas bei Konstitucijų reikalavimus, teatsiklausia Šventojo Sosto, ar gali pasirinkti tokią klauzūros formą, kurios norėtų, jeigu reikalaujama kitokios, negu galioja dabar.

§ 2. Kartą pasirinkęs ir gavęs pritarimą vienai iš numatytų klauzūros formų, kiekvienas vienuolynas tesistengia jos laikytis ir gyventi pagal jos reikalavimus. 

11 straipsnis. § 1. Nors kai kurios monastinės bendruomenės pagal savąją teisę gali turėti pajamų, tačiau jos vis tiek neatleidžiamos nuo pareigos dirbti.

§ 2. Kontempliacijai atsidėjusių bendruomenių darbo vaisiai tenebūna skirti vien tik užsitikrinti orų pragyvenimą, bet, jeigu tik įmanoma, taip pat atsiliepti į vargšų ir neturtingų vienuolynų poreikius.

12 straipsnis. Kiekvieno vienuolyno dienotvarkė tenumato tinkamus tylos laikotarpius, kad taip būtų prisidėta prie maldos ir kontempliacijos atmosferos. 

13 straipsnis. Kiekvienas vienuolynas savo bendruomenės plane tenumato tinkamas priemones, kuriomis išreiškiamos monastinio gyvenimo asketinės pastangos, kad jis taptų dar labiau pranašiškas ir labiau tikėtinas.

Baigiamoji nuostata

14 straipsnis. § 1. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, laikydamasi šios Apaštališkosios konstitucijos dvasios ir nustatytų normų, išleis naują Instrukciją šios Konstitucijos 12 punkte išvardytomis temomis.

§ 2. Kai kiekvieno instituto Konstitucijų arba Regulų straipsniai bus priderinti prie naujų nuostatų, jie turės būti pateikti patvirtinti Šventajam Sostui.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, birželio 29-ąją, Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, 2016-aisiais, ketvirtaisiais mano pontifikato metais.

PRANCIŠKUS