Pranciškus
visiems šio laiško skaitytojams gailestingumas ir ramybė

Misericordia et misera – šiuos du žodžius šventasis Augustinas pavartojo pasakodamas apie Jėzaus susitikimą su svetimautoja (plg. Jn 8, 1–11). Sunku rasti gražesnį ir taiklesnį pasakymą Dievo meilei, einančiai pasitikti nusidėjėlio, nusakyti: „Liko tik jiedu – gailestingumas ir varganoji“ [1]. Kiek daug šiame pasakojime dieviškojo gailestingumo bei teisingumo! To pasakojimo mokymas apšviečia Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus pabaigą ir sykiu parodo kelią, kuriuo turėtume žengti ateityje.

1. Šis Evangelijos puslapis gali būti pagrįstai laikomas to, ką šventėme Šventaisiais metais, gailestingumo apsčiu laikotarpiu, paveikslu. Šis gailestingumas mūsų bendruomenėse ir toliau švęstinas bei praktikuotinas. Juk gailestingumas Bažnyčios gyvenime negali būti tik intarpas, bet yra pati jos egzistencija, daranti Evangelijos giliąją tiesą regimą ir apčiuopiamą. Visa apreiškiama gailestingume; visa išsisprendžia Tėvo gailestingoje meilėje.

Susitinka moteris ir Jėzus. Ji – svetimautoja, kurią pagal Įstatymą reikia užmušti akmenimis; jis – tas, kuris savo skelbimu bei visišku savęs dovanojimu, atvesiančiu jį ant kryžiaus, Mozės įstatymui grąžino jo pirminį tikslą. Svarbiausias dalykas yra ne įstatymas ir teisinis teisingumas, bet Dievo meilė, mokanti perskaityti kiekvieno žmogaus širdį, įžvelgti slapčiausią troškimą ir turinti būti pirmesnė už visa kita. Bet šiame Evangelijos pasakojime susitinka ne abstrakčiai nuodėmė ir nuosprendis, bet nusidėjėlė ir Išganytojas. Jėzus pažvelgė moteriai į akis ir perskaitė jos širdyje troškimą būti suprastai, kad jai būtų atleista ir ji būtų išlaisvinta. Nuodėmės varganumas aprengiamas meilės gailestingumu. Jėzus neskelbia nuosprendžio. Nusidėjėlės būklė kelia jam gailestį bei atjautą. Tiems, kurie norėjo ją nuteisti ir pasmerkti mirčiai, Jėzus atsako ilga tyla siekdamas, kad Dievo balsas nuaidėtų ne tik moters, bet ir jos kaltintojų sąžinėse. Pastarieji paleidžia iš rankų akmenis ir vienas po kito traukiasi šalin (plg. Jn 8, 9). Patylėjęs Jėzus taria: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? <...> Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (10–11 eil.). Šitai jai padeda žvelgti į ateitį su viltimi ir būti pasirengusiai pradėti savo gyvenimą iš naujo; nuo dabar, jeigu nori, ji gali „gyventi meile“ (plg. Ef 5, 2). Kartą aprengtas gailestingumu, net jei dėl nuodėmės ir išlieka, silpnumo būvis pranokstamas meilės, leidžiančios žvelgti tolyn ir gyventi kitaip.

2. Jėzus šito mokė ir tada, kai, vienam fariziejui pakvietus jį pietų, prie jo prisiartino moteris, visiems žinoma nusidėjėlė (plg. Lk 7, 36–50). Ji tepė Jėzaus kojas kvapiu tepalu, laistė jas savo ašaromis ir šluostė savo plaukais (plg. 37–38 eil.). Papiktintam fariziejui Jėzus atsakė: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (47 eil.).

Atleidimas yra Tėvo meilės, kurią Jėzus troško apreikšti visu savo gyvenimu, regimiausias ženklas. Nėra nė vieno Evangelijos puslapio, kuris nebūtų paženklintas meilės, siekiančios ligi atleidimo, imperatyvo. Todėl ir paskutinę savo žemiškosios egzistencijos akimirką, prikaltas prie kryžiaus, Jėzus taria atleidimo žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Niekas, ką atgailaujantis nusidėjėlis sudeda Dievo gailestingumo akivaizdoje, nelieka neaprėptas jo atleidimo. Štai kodėl nė vienas iš mūsų negalime kelti išlygų gailestingumui; jis visada yra dangiškojo Tėvo malonės aktas, besąlygiška ir neužtarnauta meilė. Todėl nevalia rizikuoti kliudyti meilės, kuria Dievas įžengia į kiekvieno žmogaus gyvenimą, pilnutinei laisvei.

Gailestingumas yra tas konkretus meilės veiksmas, kai atleidžiant perverčiamas ir perkeičiamas mūsų gyvenimas. Būtent šitaip reiškiasi jo dieviškasis slėpinys. Dievas yra gailestingas (plg. Iš 34, 6), jo gailestingumas yra amžinas (plg. Ps 136), karta po kartos kiekvieną žmogų, kuris juo pasitiki, apglėbia ir perkeičia dovanodamas jam savo paties gyvenimą.

3. Kiek daug džiaugsmo sužadinta tų dviejų moterų, svetimautojos ir nusidėjėlės, širdyse! Atleidimas leido joms pasijusti kaip niekada anksčiau laisvoms ir laimingoms. Gėdos ir skausmo ašaros virto šypsena tų, kurios žino, jog yra mylimos. Gailestingumas žadina džiaugsmą, nes širdis atsiveria naujo gyvenimo vilčiai. Atleidimo džiaugsmas nenusakomas, tačiau kaskart sušvinta mumyse, kai patiriame atleidimą. Jo versmė yra meilė, su kuria Dievas eina mūsų pasitikti sugriaudamas mus juosiančias savanaudiškumo sienas, kad padarytų mus gailestingumo įrankiais.

Kokie reikšmingi mums ir seni žodžiai, kuriais vadovavosi pirmieji krikščionys: „Apsirenkite džiaugsmu, visada patinkančiu ir priimtinu Dievui. Mėgaukitės juo. Kiekvienas besidžiaugiantis žmogus daro gera, galvoja gera ir niekina liūdesį... Nusigręžiantys nuo liūdesio ir apsirengiantys visokiu džiaugsmu gyvens Dieve“ [2]. Gailestingumo patyrimas dovanoja džiaugsmą. Neleiskime jo iš mūsų atimti įvairioms bėdoms bei rūpesčiams. Tegul jis lieka giliai įsišaknijęs mūsų širdyje ir skatina visada giedrai žvelgti į kasdienį gyvenimą.

Kultūroje, kurioje dažnai vyrauja technika, regis, gausėja įvairiausio liūdesio ir vienatvės, į kuriuos įpuola ir daug jaunuolių. Ateitis atrodo kupina netikrumo, neteikiančio stabilumo. Tada dažnai apninka melancholija, liūdesys ir nuobodulys, galintys pamažu sukelti neviltį. Norint išsklaidyti iliuzijas, dirbtiniais rojais žadančias lengvą laimę, reikia vilties ir tikro džiaugsmo liudytojų. Gausybės žmonių jaučiamą tuštumą galima užpildyti viltimi, kurią nešiojamės širdyje, ir iš jos kylančiu džiaugsmu. Būtina pažinti džiaugsmą, apsireiškiantį gailestingumo palytėtoje širdyje. Todėl branginkime apaštalo žodžius: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4; plg. 1 Tes 5, 16).

4. Šventėme intensyvius Metus, per kuriuos mums buvo apsčiai dovanota gailestingumo malonės. Kaip audringas ir išganingas vėjas visoje žemėje pūtė Viešpaties gerumas ir gailestingumas. Ir Dievo taip ilgai į mus nukreipto meilės kupino žvilgsnio akivaizdoje neįmanoma išlikti abejingam, nes jis keičia gyvenimą.

Pirmiausia jaučiame poreikį Viešpačiui padėkoti ir pasakyti: „Tu esi gailestingas, Viešpatie, savo kraštui <...>. Tu atleidi savo tautos kaltę“ (Ps 85, 2–3). Būtent taip ir įvyko: Dievas sutrypė mūsų kaltes ir įmetė į gelmes visas mūsų nuodėmes (plg. Mch 7, 19); neatmena jų, atsuko joms visoms nugarą (plg. Iz 38, 17); kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo jo yra mūsų nuodėmės (plg. Ps 103, 12).

Šiais Šventaisiais metais Bažnyčia išmoko įsiklausyti ir labai intensyviai išgyventi artumą Tėvo, kuris Šventosios Dvasios veikimu išryškino Jėzaus Kristaus dovaną ir įsakymą dėl atleidimo. Viešpats tikrai iš naujo apsilankė tarp mūsų. Bažnyčia pajuto jo gaivinantį dvelksmą, o jo žodžiai nurodė mums užduotį: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

5. Dabar, pasibaigus šiam Jubiliejui, atėjo metas pažvelgti į priekį ir suvokti, kaip ir ateityje ištikimai, džiugiai ir karštai patirti dieviškojo gailestingumo lobius. Mūsų bendruomenės naujosios evangelizacijos baruose ir toliau veikliai bei dinamiškai galės darbuotis tiek, kiek „pastoracinis atsivertimas“, į kurį kvietėme [3], bus kasdien ženklinamas gailestingumo atnaujinančios jėgos. Neapribokime savo veiklos; neliūdinkime Dvasios, nuolatos parodančios mums naujus kelius, kaip nešti visiems išganingąją Evangeliją.

Pirmiausia esame pašaukti švęsti gailestingumą. Kokia turtinga yra Bažnyčios malda, kai ji Dievo šaukiasi kaip gailestingojo Tėvo! Liturgijoje gailestingumas ne tik vis primenamas, bet ir tikrai sulaukiamas bei išgyvenamas. Nuo Eucharistijos šventimo pradžios iki pabaigos gailestingumas vis minimas dialoge tarp besimeldžiančios bendruomenės ir Tėvo, kuris džiaugiasi galėdamas išlieti savo gailestingąją meilę, širdies. Po pradinio prašymo atleisti esame iškart nuraminami: „Tepasigaili mūsų visagalis Dievas ir, atleidęs kaltes, tenuveda mus į amžinąjį gyvenimą.“ Kupina lygiai tokio pat pasitikėjimo, bendruomenė Viešpaties artumo akivaizdon susirenka pirmiausia šventosiomis prisikėlimo dienomis. Didžiąją gailestingumo dovaną siekiama priminti daugelyje Pradžios maldų. Štai gavėnios laikotarpiu, pavyzdžiui, meldžiamės: „Dieve, gailestingumo ir gerumo šaltini, liepęs pasninkais, maldomis ir gerais darbais gydyti sužeistas sielas, maloniai pažvelk į mus, išpažįstančius savo kaltumą, ir nuimk naštas, kurios slegia mūsų sąžines“ [4]. Į didžiąją Eucharistijos maldą esame panardinami dėkojimo giesme, kurioje skelbiama: „Tu taip mylėjai pasaulį, taip jo gailėjai, jog mūsų atpirkti siuntei Išganytoją – savo Sūnų. Pagal tavo šventąją valią jis viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į mus tapo“ [5]. Ketvirtoji Eucharistijos malda yra himnas Dievo gailestingumui: „Gailėdamasis žmonių, juos skatinai tavęs ieškoti ir ieškantiems padėdavai rasti.“ „Pasigailėk, meldžiame, mūsų visų“ [6] – tai primygtinis prašymas, kunigo tariamas Eucharistijos maldoje meldžiant dalies amžinajame gyvenime. Po „Tėve mūsų“ kunigas tęsia maldą šaukdamasis ramybės ir išvadavimo iš nuodėmių gailestingai padedant Viešpačiui. O prieš ramybės palinkėjimą vienas kitam, kaip brolystės ir abipusės meilės apraišką, gautojo atleidimo šviesoje kunigas iš naujo meldžia: „Žiūrėk tad ne mūsų nuodėmių, bet savosios Bažnyčios tikėjimo“ [7]. Kupini nuolankaus pasitikėjimo, šiais žodžiais per šventąją Motiną Bažnyčią prašome vienybės ir ramybės dovanos. Dieviškojo gailestingumo viršūnė yra Eucharistijos auka, Kristaus Velykų slėpinio, iš kurio trykšta išganymas visai žmonijai, visai istorijai ir visam pasauliui, atminimas. Vienu žodžiu, kiekviena Eucharistijos šventimo akimirka susijusi su Dievo gailestingumu.

Gailestingumo mums apsčiai dovanojama visame sakramentiniame gyvenime. Nėra nereikšminga, kad Bažnyčia nuorodą į gailestingumą panoro aiškiai išreikšti dviejų sakramentų, vadinamų „išgydymo“ sakramentais – Sutaikinimo ir Ligonių patepimo, formulėmis. Išrišimo formulėje sakoma: „Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę“ [8], o Ligonių patepimo formulėje: „Šiuo šventu Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone“ [9]. Tad Bažnyčios maldoje nuoroda į gailestingumą yra toli gražu ne įterptinė, bet itin veiksminga, t. y. kai kupini tikėjimo gailestingumo šaukiamės, jis ir duodamas; kai tai gyvai ir realiai išpažįstame, šitai mus iš tikrųjų perkeičia. Šį pamatinį mūsų tikėjimo turinį privalu nuolat turėti omenyje: pirma nuodėmės mums apreiškiama Dievo meilė, iš meilės jis sukūrė pasaulį ir žmones. Meilė yra pirmutinis aktas, kuriuo Dievas leidžia save pažinti ir eina mūsų pasitikti. Todėl laikykime širdį atvirą tikėjimui, kad esame mylimi Dievo. Jo meilė visada pirmesnė, mus lydi ir išlieka greta mūsų nepaisydama mūsų nuodėmės.

6. Tokiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja Dievo žodžio klausymasis. Krikščionių bendruomenėje Dievo žodis skelbiamas kiekvieną sekmadienį, kad Viešpaties diena būtų apšviesta šviesos, sklindančios iš Velykų slėpinio [10]. Eucharistijos šventime tarsi regime tikrą Dievo ir jo tautos dialogą. Skaitant Biblijos skaitinius, per skelbiamus nepaliaujamus gailestingumo darbus primenama mūsų išganymo istorija. Dievas dar ir šiandien kalba su mumis kaip su draugais, „kalbasi“ su mumis [11], norėdamas priimti į savo bendrystę ir parodyti gyvenimo kelią. Jo žodžiu išreiškiami mūsų poreikiai bei rūpesčiai ir teikiamas vaisingas atsakymas, kad galėtume konkrečiai patirti jo artumą. Kokia tad yra svarbi homilija, kur „tiesą lydi grožis ir gėris“ [12], kad gailestingumo didybės akivaizdoje sujaudintų tikinčiųjų širdis! Raginu rūpestingai rengtis homilijai ir labai rūpintis skelbimu. Homilija bus juo vaisingesnė, juo labiau pats kunigas bus patyręs Viešpaties gailestingąjį gerumą. Įtikinamai perteikti tai, kad Dievas mus myli, yra ne retorinės pastangos, bet kunigystės įtikimumo sąlyga. Vadinasi, gyventi gailestingumu yra geriausias būdas skelbti paguodą ir atsivertimą pastoraciniame gyvenime. Homilija, lygiai kaip ir katechezė, visada turi būti palaikoma karštos krikščioniškojo gyvenimo širdies.

7. Biblija yra didysis pasakojimas apie įstabius Dievo gailestingumo darbus. Kiekvienas puslapis persmelktas gailestingumo Tėvo, panorusio nuo sukūrimo akimirkos įspausti visatai savo meilės ženklus. Šventoji Dvasia per pranašus ir išminties raštiją formavo Izraelio istoriją Dievo švelnumo bei artumo, nepaisant tautos neištikimybės, pažinimo linkme. Jėzaus gyvenimas ir jo skelbimas esmingai ženklina krikščionių bendruomenės istoriją – bendruomenės, kuri, remdamasi Kristaus įsakymu, savo užduotį suvokė kaip buvimą nuolatiniu jo gailestingumo bei atleidimo įrankiu (plg. Jn 20, 23). Per Šventąjį Raštą, išlaikytą gyvą Bažnyčios tikėjimo, Viešpats ir toliau kalba savo Sužadėtinei bei parodo jai kelius, kuriais ji turėtų žengti, kad visus pasiektų išganymo Evangelija. Labai trokštu, kad Dievo žodis būtų vis labiau gerbiamas, pažįstamas ir skleidžiamas, idant per jį būtų geriau suvokiamas meilės, sklindančios iš tos gailestingumo versmės, slėpinys. Tai aiškiai primena apaštalas: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16).

Būtų pravartu, kad kiekviena bendruomenė vieną sekmadienį per liturginius metus atnaujintų įsipareigojimą skleisti ir labiau pažinti Šventąjį Raštą – vieną sekmadienį visą skirtų Dievo žodžiui siekdama suvokti neišsemiamus lobius, kylančius iš Dievo nuolatinio dialogo su savo tauta. Tą laiką derėtų kūrybingai papildyti iniciatyvomis, skatinančiomis tikinčiuosius būti gyvais Dievo žodžio perteikimo įrankiais. Tarp šių iniciatyvų, savaime suprantama, neturėtų stokoti ir pastangų labiau paskleisti lectio divina, maldingu šventojo teksto skaitymu siekiant palaikyti bei skatinti dvasinį gyvenimą. Lectio divina gailestingumo temomis leis konkrečiai patirti, koks vaisingas yra šventasis tekstas, skaitomas Bažnyčios visos dvasinės tradicijos šviesoje, ir kiek daug iš to neišvengiamai atsiranda konkrečių gailestingosios meilės poelgių bei darbų [13].

8. Gailestingumas ypatingu būdu švenčiamas Sutaikinimo sakramentu. Šią akimirką jaučiamės apkabinti Tėvo, kuris ateina pirmas atkurti buvimo jo vaikais malonės. Esame nusidėjėliai ir nešiojamės prieštaravimo tarp to, ką norėtume padaryti ir ką, priešingai, konkrečiai darome, naštą (plg. Rom 7, 14–21); vis dėlto malonė visada užbėga mums už akių ir pasirodo mums kaip gailestingumas, kuris tampa veiksmingas per susitaikymą ir atleidimą. Dievas leidžia suvokti savo neapsakomą meilę kaip tik tada, kai suvokiame esą nusidėjėliai. Malonė yra stipresnė ir įveikia bet kurį galimą pasipriešinimą, nes meilė nugali viską (plg. 1 Kor 13, 7).

Atleidimo sakramente Dievas parodo atsivertimo į Jį kelią ir kviečia iš naujo patirti Jo artumą. Tą atleidimą galima gauti pradedant, visų pirma, gyventi meile. Šitai taip pat primena apaštalas Petras rašydamas: „Meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Nuodėmes atleidžia tik Dievas, tačiau jis prašo, kad ir mes atleistume kitiems, kaip Jis atleidžia mums: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Kaip liūdna, kai liekame užsisklendę ir negebame atleisti! Tada viršų paima pagieža, pyktis, kerštas, padarydami gyvenimą nelaimingą ir sužlugdydami džiugias pastangas būti gailestingiems.

9. Malonės patirtis, kuria Bažnyčia taip veiksmingai gyveno Jubiliejaus metais, tikrai pasitarnavo Gailestingumo misionieriams. Savo pastoracine veikla jie nori parodyti, kad Dievas nebrėžia ribų tiems, kurie atgailaujančia širdimi jo ieško, nes prie visų artinasi kaip Tėvas. Patyriau daug džiugių liudijimų apie susitikimą su Viešpačiu Išpažinties sakramente. Nepraleiskime progos išgyventi tikėjimą kaip sutaikinimo patirtį. „Susitaikinkite su Dievu“ (2 Kor 5, 20) yra raginimas, kuriuo apaštalas kreipiasi ir mūsų dienomis, kad kiekvienas tikintysis atrastų meilės galią, kuri padaro mus „nauju kūriniu“ (plg. 2 Kor 5, 17).

Kiekvienam Gailestingumo misionieriui reiškiu savo padėką už šią vertingą tarnystę, kuria siekiama padaryti atleidimo malonę veiksmingą. Tačiau ši ypatinga tarnyba nepasibaigia Šventųjų durų uždarymu. Trokštu, kad ji iki atskiro potvarkio būtų tęsiama kaip konkretus ženklas to, kad Jubiliejaus malonė ir toliau tebėra gyva bei veiksminga įvairiose pasaulio dalyse. Liudydama mano rūpestį bei artumą, Gailestingumo misionierius šiuo laikotarpiu globos bei tinkamesnių formų šiai vertingai tarnybai vykdyti suras Popiežiškoji taryba naujajai evangelizacijai skatinti.

10. Kunigus iš naujo kviečiu labai rūpestingai rengtis Išpažinties tarnybai, kuri yra tikra kunigiškoji užduotis. Nuoširdžiai dėkoju už jūsų tarnystę ir prašau būti svetingus visiems; liudyti tėviškąjį švelnumą nepaisant nuodėmės sunkumo; stengtis padėti apmąstyti padarytą blogį; aiškiai išdėstyti moralinius principus; surasti laiko lydėti tikinčiuosius jų atgailos kelyje, kantriai prisitaikant prie jų žingsnių; toliaregiškai perprasti kiekvieną individualų atvejį; dosniai teikti Dievo atleidimą. Kaip Jėzus svetimautojos akivaizdoje pasirinko tylėti, kad išgelbėtų ją nuo mirties, taip ir kunigas klausykloje tebūna didžiadvasiškas suvokdamas, kad kiekvienas penitentas primena jam jo paties asmeninį būvį – nusidėjėlio, bet sykiu ir gailestingumo tarno.

11. Norėčiau, kad visi apmąstytume apaštalo žodžius, kuriuos jis parašė savo gyvenimo pabaigoje pripažindamas Timotiejui, jog pirmasis iš nusidėjėlių buvęs jis pats, tačiau jo buvo „pasigailėta“ (1 Tim 1, 16). Šiuose žodžiuose glūdi galinga jėga, galinti ir mus paskatinti apmąstyti savo egzistenciją ir išvysti, kaip Dievo gailestingumas keičia, atverčia ir reformuoja mūsų širdį: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta“ (1 Tim 1, 12–13).

Todėl su vis nauju pastoraciniu užsidegimu atminkime apaštalo žodžius: „O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Mums pirmiems atleista dėl šios tarnystės; mes pirmi padaryti atleidimo visuotinumo liudytojais. Nei joks įstatymas, nei įsakas negali kliudyti Dievui apkabinti savo sūnų, kuris grįžta pas Jį pripažindamas, jog suklydo, tačiau yra pasiryžęs vėl pradėti iš naujo. Vien laikytis įsikibus į įstatymą – tai žlugdyti tikėjimą ir dieviškąjį teisingumą. Įstatymas turi propedeutinę vertę (plg. Gal 3, 24), tačiau jo tikslas yra meilė (plg. 1 Tim 1, 5). O krikščionis pašauktas gyventi Evangelijos naujybe, „gyvybę teikiančiu Dvasios įstatymu“ (Rom 8, 2). Taip pat sudėtingesniais atvejais, kai kyla pagunda pirmenybę teikti iš taisyklių kylančiam teisingumui, privalu tikėti iš dieviškosios malonės trykštančia jėga.

Mes, nuodėmklausiai, savo akimis regėjome daug atsivertimų. Todėl pajuskime atsakomybę už veiksmus ir žodžius, kurie turėtų pasiekti penitento širdies gelmes, kad pastarasis patirtų atleidžiančio Tėvo švelnumą. Nežlugdykime tokių akimirkų elgsena, galinčia prieštarauti ieškomo gailestingumo patirčiai. Veikiau padėkime asmeninės sąžinės erdvę apšviesti begaline Dievo meile (plg. 1 Jn 3, 20).

Sutaikinimo sakramentas vėl turi atsidurti krikščioniškojo gyvenimo centre; tam reikia kunigų, paskiriančių savo gyvenimą „sutaikinimo tarnystei“ (plg. 2 Kor 5, 18) taip, kad nė vienam, kuris tikrai atgailauja, nebūtų kliudoma artintis prie Tėvo, laukiančio jo sugrįžtant, meilės ir visiems būtų siūloma galimybė patirti išlaisvinančią atleidimo galią.

Tinkama proga galėtų būti iniciatyvos „24 valandos Viešpačiui“ šventimas gavėnios 4-ojo sekmadienio aplinkoje. Ši iniciatyva sulaukė daug pritarimo vyskupijose ir išlieka galingas pastoracinis raginimas intensyviai išgyventi Išpažinties sakramentą.

12. Turėdamas prieš akis tokį poreikį ir siekdamas, kad tarp prašymo būti sutaikintam ir Dievo atleidimo nebūtų jokių kliūčių, nuo dabar visiems kunigams suteikiu įgaliojimą savo tarnybos galia išrišti aborto nuodėmę. Tai, ką buvau apribojęs Jubiliejaus laikotarpiu [14], dabar pratęsiama, nepaisant visų nuostatų, kurie tam prieštarautų. Norėčiau tvirtai pabrėždamas pakartoti, kad abortas yra sunki nuodėmė, nes padaro galą nekaltai gyvybei. Vis dėlto ne mažiau primygtinai galiu ir turiu pareikšti, jog nėra nė vienos nuodėmės, kurios Dievo gailestingumas negalėtų pasiekti ir sunaikinti atradęs atgailaujančią širdį, prašančią sutaikinimo su Tėvu. Todėl kiekvienas kunigas tebūna penitentams jų ypatingos susitaikinimo kelionės vedlys, paspirtis ir paguoda.

Tikintiesiems, dėl įvairių motyvų lankantiems Šventojo Pijaus X brolijos kunigų globojamas bažnyčias, leidau galiojamai ir teisėtai gauti savo nuodėmių išrišimą [15]. Siekdamas tokiems tikintiesiems pastoracinio gėrio ir pasitikėdamas jų kunigų gera valia, galinčia leisti, padedamiems Dievo, grįžti į pilnutinę bendrystę Katalikų Bažnyčioje, savo sprendimu nustatau pratęsti šį įgaliojimą ir po Jubiliejaus iki naujo potvarkio šiuo atžvilgiu, kad niekam netrūktų sakramentinio sutaikinimo per Bažnyčios atleidimą ženklo.

13. Gailestingumas taip pat reiškiasi kaip paguoda. „Paguoskite manąją tautą, guoskite ją“ (Iz 40, 1) – šie skvarbūs pranašo žodžiai aidi ir šiandien, kad vilties žodis pasiektų visus kamuojamus kančios ir skausmo. Niekada neleiskime iš savęs atimti vilties, kylančios iš tikėjimo į prisikėlusį Viešpatį. Tiesa dažnai esame reikliai bandomi, tačiau niekada neturime prarasti tikrumo, kad Viešpats mus myli. Jo gailestingumas taip pat reiškiasi daugelio brolių ir seserų artumu, palankumu ir palaikymu liūdesio bei kančios dienomis. Nušluostyti ašaras yra konkretus veiksmas, nugriaunantis vienatvės sieną, kuria dažnai būname apjuosti.

Mums visiems reikia paguodos, nes nė vienas nesame apsaugoti nuo kančios, skausmo ir nesupratingumo. Kiek skausmo gali sukelti pagiežingas žodis, pavydo ir pykčio vaisius! Kiek kančių sukelia išdavystės, smurto ir apleistumo patirtis! Kiek kartėlio kyla artimo žmogaus mirties akivaizdoje! Išgyvenant šias dramas, Dievas vis dėlto nėra toli. Padrąsinantis žodis, apkabinimas, leidžiantis pajusti, kad esi suprastas, paglostymas, parodantis meilę, sustiprinanti malda... – visa tai yra Dievo artumo išraiškos per brolių ir seserų teikiamą paguodą.

Kartais labai padėti gali ir tyla, nes kartais nebūna žodžių atsakyti į kenčiančiųjų klausimus. Tačiau žodžių trūkumą gali kompensuoti atjauta tų, kurie yra artimi, myli ir tiesia ranką. Netiesa, kad tyla – kapituliacijos aktas; priešingai, tai jėgos ir meilės aktas. Tyla irgi yra mūsų paguodos kalbos dalis, nes virsta konkrečiu būdu, leidžiančiu dalyvauti brolio ar sesers kančioje.

14. Tokiais ypatingais mūsų laikais, paženklintais gausybės krizių, apimančių ir šeimas, yra svarbu, kad galingas paguodos žodis pasiektų mūsų šeimas. Santuokos dovana yra didžiulis pašaukimas, į kurį, padedant Kristaus malonei, atsilieptina dosnia, ištikima ir kantria meile. Nepaisant daugybės problemų ir siūlomų alternatyvų, šeimos grožis lieka nepakitęs: „Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas“ [16]. Gyvenimo kelias, įgalinantis vyrą ir moterį susitikti, vienas kitą pamilti ir Dievo akivaizdoje pažadėti vienas kitam amžiną ištikimybę, dažnai būna pertraukiamas kančios, išdavystės ir vienatvės. Džiaugsmas, sukeliamas vaikų dovanojimo, nėra apsaugotas nuo tėvų rūpesčių dėl jų auginimo bei ugdymo, dėl tikrai gyventi vertos ateities.

Santuokos sakramento malonė ne tik sustiprina šeimą, kad ši būtų tinkama vieta gyventi gailestingumu, bet ir įpareigoja krikščionių bendruomenę ir visą pastoraciją išryškinti didžiulę šeimos kaip pavyzdžio vertę. Tačiau šiais Jubiliejaus metais nevalia išleisti iš akių šeimos sudėtingos dabartinės tikrovės. Gailestingumo patirtis įgalina mus žvelgti į visus žmogiškuosius sunkumus vadovaujantis Dievo meilės, nenuilstamai svetingos bei lydinčios, nuostata [17].

Nevalia užmiršti, jog kiekvienas su savimi nešasi savo asmeninės istorijos turtus bei naštas; jie kiekvieno žmogaus skirtingi. Mūsų gyvenimas, kupinas džiaugsmų bei skausmų, yra unikalus ir nepakartojamas, rutuliojasi stebimas gailestingojo Dievo. Pirmiausia iš kunigo tai reikalauja dėmesingo, gilaus ir toliaregiško dvasinio įžvalgumo, kad kiekvienas be išimties bet kurioje gyvenimo situacijoje galėtų konkrečiai pajusti, jog yra priimtas Dievo, veikliai dalyvauti bendruomenės gyvenime ir būti įtrauktas į tą Dievo tautą, kuri nenuilstamai žengia Dievo karalystės pilnatvės, teisingumo, meilės, atleidimo ir gailestingumo karalystės link.

15. Ypatinga svarba tenka mirties akimirkai. Bažnyčia į šį dramatišką perėjimą visada žvelgė Jėzaus Kristaus prisikėlimo, atvėrusio kelią įsitikrinti būsimuoju gyvenimu, šviesoje. Mums tenka didžiulis iššūkis, pirmiausia šiuolaikinėje kultūroje, dažnai subanalinančioje mirtį tiek, kad ji virsta tiesiog fikcija arba yra paslepiama. Mirtis, priešingai, laikytina skausmingu bei neišvengiamu perėjimu, kuriam būtina rengtis, tačiau sykiu yra kupina prasmės kaip kraštutinis meilės aktas paliekamų asmenų ir Dievo, pas kurį einama, atžvilgiu. Visose religijose mirties, lygiai kaip ir gimimo, akimirka lydima religiškai. Laidotuvių pamaldas išgyvename kaip vilties kupiną maldą už mirusiojo sielą ir kaip paguodą tiems, kurie kenčia dėl mylimo asmens išėjimo.

Esu įsitikinęs, jog gyvo tikėjimo gaivinamoje pastoracijoje turėtume apčiuopiamai parodyti, kad liturginiai ženklai ir mūsų maldos yra Viešpaties gailestingumo apraiška. Jis pats taria vilties žodžius, nes niekas ir niekada negali atskirti mūsų nuo jo meilės (plg. Rom 8, 35). Kunigo dalyvavimas šioje akimirkoje yra svarbi pastoracijos forma, leidžianti patirti krikščionių bendruomenės artumą silpnumo, vienatvės, netikrumo ir liūdesio valandą.

16. Jubiliejus baigiasi ir Šventosios durys užsiveria. Tačiau mūsų širdies gailestingumo vartai lieka visada plačiai atlapoti. Supratome, kad Dievas pasilenkia prie mūsų (plg. Oz 11, 4), kad ir mes galėtume juo sekti bei lenktis prie savo brolių. Daugelio troškimas grįžti į jų laukiančio Tėvo namus taip pat skatina nuoširdžiai ir dosniai liudyti dieviškąjį švelnumą. Šventosios durys, pro kurias žengėme šiais Jubiliejaus metais, nukreipė mus meilės keliu, kuriuo ištikimai ir džiugiai žengti esame pašaukti kiekvieną dieną. Šis gailestingumo kelias leidžia sutikti gausybę brolių ir seserų, tiesiančių rankas, kad jas kas nors paimtų tapdamas bendražygiu.

Norint būti arti Kristaus, būtina tapti artimu broliams bei seserims, nes niekas Tėvui taip nepatinka kaip konkretus gailestingumo ženklas. Dėl pačios savo prigimties gailestingumas regimas ir apčiuopiamas tampa per konkretų bei dinamišką veiksmą. Kartą patyrus jo tiesą, nuo jos nebeatsitraukiama: ji auga ir keičia į gyvenimą. Tai tikras naujas kūrimas: jis sukuria naują širdį, gebančią pilnatviškai mylėti, nuvalo akis, kad jos pažintų paslėptus vargus. Kokie teisingi yra žodžiai, kuriais Bažnyčia meldžiasi Velyknatį perskaičius pasakojimą apie sukūrimą: „Dieve, nuostabiai žmogų sukūręs ir dar nuostabiau jį atpirkęs“ [18]!

Gailestingumas atperka ir atnaujina, nes yra dviejų širdžių susitikimas – pasitikti ateinančios Dievo širdies ir žmogaus širdies. Pastaroji sušyla, o pirmoji išgydo: akmens širdis paverčiama gyva širdimi (plg. Ez 36, 26), gebančia mylėti nepaisant nuodėmės. Tada suvokiu, kad tikrai esu „naujas kūrinys“ (plg. Gal 6, 15): esu mylimas, vadinasi, egzistuoju; esu gavęs atleidimą, vadinasi, atgimstu naujam gyvenimui; manęs „pasigailėjo“, vadinasi, tapau gailestingumo įrankiu.

17. Šventaisiais metais, pirmiausia „gailestingumo sekmadieniais“, galėdavau apčiuopiamai įsitikinti, kiek daug gera yra pasaulyje. To dažnai nesuvokiama, nes tai dažnai vyksta diskretiškai ir tyliai. Net jei ir nepatraukia dėmesio, yra begalės konkrečių gerumo ir švelnumo mažutėliams ir bejėgiams, vienatvės ir apleistumo kamuojamiesiems ženklų. Yra ir mylinčiųjų, nestokojančių solidarumo su vargšais ir nelaimingaisiais. Dėkokime Viešpačiui už šias brangias dovanas, kviečiančias sužeistos žmonijos silpnumo akivaizdoje tapti artimaisiais. Kupinas dėkingumo priešais akis turiu daugybę savanorių, kasdien skiriančių laiko savo atsidavimu rodyti Dievo artumą. Jų tarnystė yra autentiškas gailestingumo darbas, padedantis gausybei žmonių artintis prie Bažnyčios.

18. Atėjo metas suteikti erdvės gailestingumo kūrybiškumui siekiant įkvėpti naujus darbus, kurie būtų malonės vaisiai. Bažnyčia šiandien turi pasakoti apie „daugel kitų ženklų“, kuriuos padarė Jėzus ir kurie „nesurašyti“ (Jn 20, 30), kad iškalbingai paliudytų Kristaus ir gyvenančios Juo bendruomenės meilės vaisingumą. Praėjus dviem tūkstančiams metų, gailestingumo darbai ir toliau daro Dievo gerumą regimą.

Dar ir šiandien ištisos tautos kenčia alkį bei troškulį, didelį susirūpinimą kelia badaujančių vaikų vaizdai. Ieškodamos maisto, darbo, namų ir taikos, ir toliau iš vienų šalių į kitas migruoja minios žmonių. Nuolatinė kančių priežastis yra įvairiausios ligos; jų kamuojamiems žmonėms reikia padėti, juos paguosti ir palaikyti. Kalėjimuose laisvės atėmimą dažnai lydi didžiuliai vargai dėl nehumaniškų gyvenimo sąlygų. Vis dar labai paplitęs neraštingumas, trukdantis vaikams lavintis bei grasinantis naujomis vergystės formomis. Kraštutinio individualizmo kultūra, pirmiausia Vakaruose, griauna solidarumo ir atsakomybės už kitus jausmą. Daugeliui šiandien nepažįstamas lieka pats Dievas; šitai yra didžiulis skurdas ir didelė kliūtis pripažinti neliečiamą žmogaus gyvybės kilnumą.

Vienu žodžiu, gailestingumo darbai kūnui ir sielai mūsų dienomis patvirtina didžiulį teigiamą gailestingumo kaip socialinės vertybės poveikį. Jis iš tiesų skatina atsiraitoti rankoves ir kibti į darbą siekiant atkurti milijonų žmonių, mūsų brolių ir seserų, kilnumą – jie, kaip ir mes, pašaukti statydinti „miestą su tvirtais pamatais“ [19].

19. Šiais Šventaisiais metais būta daug konkrečių gailestingumo ženklų. Bendruomenės, šeimos ir pavieniai tikintieji iš naujo atrado dalijimosi džiaugsmą ir solidarumo grožį. Tačiau to negana. Pasaulyje vis atsiranda naujų dvasinio ir materialinio skurdo formų, besikėsinančių į žmogaus kilnumą. Todėl Bažnyčia turi visada būti budri ir pasirengusi identifikuoti naujus gailestingumo darbus ir dosniai, su užsidegimu juos įgyvendinti.

Todėl visomis išgalėmis stenkimės suteikti meilei konkretų pavidalą ir sykiu išmaniai daryti gailestingumo darbus, kurie išsiskiria imlumu, todėl linkę mirksniu plėstis ir nežino ribų. Šiuo atžvilgiu esame pašaukti nuo seno žinomiems gailestingumo darbams suteikti naują pavidalą. Mat gailestingumas liejasi per kraštus, verčia peržengti ribas, duoda vaisių. Jis yra kaip raugas tešloje (plg. Mt 13, 33) ir kaip garstyčios grūdelis, virstantis medžiu (plg. Lk 13, 19).

Pavyzdžiui, gailestingumo darbas kūnui aprengti nuogą (plg. Mt 25, 36. 38. 43. 44). Jis nukelia mus į pradžią, į Rojaus sodą, kai Adomas ir Eva susivokė esą nuogi ir pajutę, kad Viešpats artinasi, susigėdo ir pasislėpė (plg. Pr 3, 7–8). Žinome, kad Viešpats juos nubaudė, bet vis dėlto „padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė“ (Pr 3, 21). Gėda įveikiama ir orumas atkuriamas.

Pažvelgime taip pat į Jėzų ant Golgotos. Dievo Sūnus ant kryžiaus yra nuogas; kareiviai paima jo tuniką ir meta dėl jos burtą (plg. Jn 19, 23–24); jis niekuo neapsivilkęs. Ant kryžiaus ryškiausiai apsireiškia Jėzaus dalijimasis dalia su tais, kurie yra praradę orumą, nes iš jų atimta tai, kas būtiniausia. Panašiai kaip Bažnyčia yra pašaukta būti „Kristaus tunika“ [20] ir aprengti savo Viešpatį, taip ji įpareigota solidarizuotis su pasaulio nuogaisiais, kad jie atgautų iš jų pagrobtą orumą. Jėzaus žodžiai: „Buvau nuogas – mane aprengėte“ (Mt 25, 36) įpareigoja negręžti žvilgsnio nuo naujų skurdo bei marginalizacijos formų, trukdančių žmonėms oriai gyventi.

Neturėti darbo ir negauti teisingo atlyginimo; negalėti turėti namų ar žemės, kur gyventi; būti diskriminuojamam dėl tikėjimo, rasės, socialinio statuso... – šito ir daugelio kitų dalykų, kurie kėsinasi į žmogaus orumą, akivaizdoje krikščionims visada privalu dosniai ir solidariai atsiliepti gailestingumo veiksmais. Kiek daug šiandien situacijų, kuriose galime atkurti žmonių orumą ir prisidėti prie žmogaus gyvenimo! Tik atminkime gausybę vaikų, kenčiančių nuo įvairiausio smurto, atimančio iš jų gyvenimo džiaugsmą. Man atmintin įsispaudė jų liūdni ir sutrikę veidai; jie prašo, kad padėtume išlaisvinti juos iš šiuolaikinio pasaulio vergovės. Tie vaikai yra rytojaus jaunuoliai. Argi mes rengiame juos gyventi oriai ir atsakingai? Argi jie gali viltingai žvelgti į dabartį ir ateitį.

Gailestingumo socialinis modelis verčia veikti ir nusipurtyti abejingumą bei dviveidiškumą, kad planai ir projektai neliktų negyva raide. Tegul Šventoji Dvasia mums padeda visada būti pasirengusiems veikliai ir nešališkai prisidėti, kad teisingumas ir orus gyvenimas neliktų proginiais žodžiais, bet virstų konkrečiu įsipareigojimu liudyti Dievo karalystės artumą.

20. Esame pašaukti skatinti gailestingumo kultūrą, grįstą iš naujo atrastu susitikimu su kitais, – kultūrą, kai niekas nežvelgia į kitą abejingai, nenusuka žvilgsnio nuo brolių bei seserų kančių. Gailestingumo darbai yra „rankų darbo“ – nė vienas nėra panašus į kitą; mūsų rankos gali juos suformuoti tūkstančiais pavidalų, nors juos įkvepiantis Dievas yra vienas, lygiai kaip viena ir tokia pati yra „medžiaga“, iš kurios jie padaryti, – būtent pats gailestingumas, kaskart įgyjantis skirtingą formą.

Gailestingumo darbai išties paveikia visą žmogaus gyvenimą. Todėl paprastais veiksmais, gebančiais pasiekti kūną ir sielą, tai yra žmogaus gyvenimą, galima sukelti tikrą kultūrinę revoliuciją. Kaip tik tokios užduoties gali imtis krikščionių bendruomenė suvokdama, kad Viešpaties žodis nuolat ją kviečia išeiti iš abejingumo bei individualizmo, kuriuose mėginama užsisklęsti siekiant patogiai ir be problemų gyventi. „Vargšų jūs visada turėsite su savimi“ (Jn 12, 8), – sako Jėzus savo mokiniams. Nėra alibio, galinčio pateisinti nieko neveikimą žinant, kad Jis susitapatino su kiekvienu iš jų.

Gailestingumo kultūra formuojasi uoliai meldžiantis, nuolankiai atsiveriant Dvasios veikimui, susipažįstant su šventųjų gyvenimu ir konkrečiai artinantis prie vargšų. Šitai primygtinai ragina nepražiūrėti situacijų, kur turėtume įsipareigoti. Pagunda teoriškai samprotauti apie gailestingumą įveikiama tiek, kiek mūsų kasdieninis gyvenimas pavirsta dalyvavimu ir dalijimusi. Kita vertus, neturėtume užmiršti žodžių, kuriais apaštalas Paulius, pasakodamas apie savo susitikimą su Petru, Jokūbu ir Jonu po atsivertimo, išryškino esminį savo užduoties ir viso krikščioniškojo gyvenimo aspektą: „Tik turėjome prisiminti jų vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti“ (Gal 2, 10). Nevalia užmiršti vargšų – šis raginimas, akivaizdžiai išplaukiantis iš Evangelijos, aktualus kaip niekada.

21. Jubiliejaus patirtis tegu priverčia mus įsidėmėti apaštalo Petro žodžius: „Seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Pt 2, 10). Pavydžiai nesaugokime tik sau to, ką esame gavę; mokėkime dalytis su kenčiančiais broliais ir seserimis, kad juos palaikytų Tėvo gailestingumo jėga. Tegul mūsų bendruomenės atsiveria stengdamosi pasiekti tuos, kurie gyvena jų teritorijose, kad visi per tikinčiųjų liudijimą patirtų Dievo glamonę.

Šis laikas yra gailestingumo metas. Kiekviena mūsų kelionės diena paženklinta Dievo artumo. Jis kreipia mūsų žingsnius galia malonės, kurią Dvasia įlieja į širdį, kad ją perkeistų ir padarytų gebančią mylėti. Tai – gailestingumo visiems ir kiekvienam metas, kad niekas nemanytų, jog yra svetimas Dievo artumui ir jo švelnumo galiai. Tai – gailestingumo metas, kad silpnieji ir bejėgiai, nutolusieji ir vienišieji galėtų patirti brolių ir seserų, remiančių juos varguose, artumą. Tai – gailestingumo metas, kad vargšai pajustų pagarbų bei atidų žvilgsnį tų, kurie, nugalėję abejingumą, atrado, kas gyvenime esminga. Tai – gailestingumo metas, kad kiekvienas nusidėjėlis nenuilstamai prašytų atleidimo ir pajaustų jį visada priimančio bei priglaudžiančio Tėvo ranką.

Švenčiant Socialiai atskirtųjų jubiliejų, kai visose pasaulio katedrose bei šventovėse užsiveria Gailestingumo durys, į galvą atėjo mintis, kad kaip dar vieną konkretų šių ypatingųjų Šventųjų metų ženklą visoje Bažnyčioje 33-iąjį eilinio laiko sekmadienį reikėtų švęsti Pasaulinę vargšų dieną. Tai leistų tinkamai pasirengti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, susitapatinusio su mažutėliais bei vargdieniais ir teisiančio mus pagal gailestingumo darbus (plg. Mt 25, 31–46), iškilmei. Ši diena padėtų bendruomenėms ir kiekvienam pakrikštytajam apmąstyti tai, kad neturtas yra Evangelijos šerdis ir nebus nei teisingumo, nei socialinės taikos tol, kol prie mūsų namų durų gulės Lozorius (plg. Lk 16, 19–21). Ši diena taip pat būtų tikra naujosios evangelizacijos forma (plg. Mt 11, 5), įgalinanti atnaujinti Bažnyčios veidą šiai nuolat siekiant pastoracinio atsivertimo, kad galėtų būti gailestingumo liudytoja.

22. Į mus visada nukreiptos Dievo Motinos gailestingosios akys. Ji pirmutinė parodė kelią ir lydi mus šiame meilės liudijimo kelyje. Gailestingumo Motina visus surenka po savo apsiaustu, kaip dažnai vaizduojama mene. Pasitikėkime jos motiniška pagalba bei klausykime jos amžino patarimo žvelgti į Jėzų, spindintį Dievo gailestingumo veidą.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2016-ųjų Viešpaties ir ketvirtųjų mano pontifikato metų lapkričio 20-ąją, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę.

PRANCIŠKUS