Atsidavimas Šventajam Raštui, „gyva ir švelni meilė“ rašytiniam Dievo žodžiui – tai šventojo Jeronimo gyvenimo ir darbų palikimas Bažnyčiai. Dabar, minint jo mirties 1600 metų sukaktį, tie žodžiai iš liturginio minėjimo [1] pradžios maldos leidžia mums iš esmės suprasti šią iškilią Bažnyčios istorijoje asmenybę ir jos neaprėpiamą meilę Kristui. Ta „gyva ir švelni meilė“ kaip didžiulė upė, maitinanti nesuskaičiuojamas sroves, liejosi jo nenuilstama mokslininko, vertėjo ir egzegeto veikla. Jeronimas nuodugniai išmanė Raštus, uoliai juos skleidė, įgudusiai aiškino biblinius tekstus, karštai ir kartais nekantriai gynė krikščionišką tiesą, buvo asketiškas, laikėsi griežtos eremitiškos drausmės; taip pat jis buvo mokslingas, didžiadvasis ir jautrus dvasinis vadovas – dėl viso to Jeronimas tebėra mums, XXI amžiaus krikščionims, svarbi asmenybė ir praėjus šešiolikai amžių po jo mirties.   

Įžanga

420 m. rugsėjo 30 d. šv. Jeronimas mirė Betliejuje, savo įkurtoje bendruomenėje netoli Gimimo grotos. Taip jis save patikėjo Viešpačiui, kurio visada ieškojo ir kurį pažino Raštuose, tam Viešpačiui, kurį kaip Teisėją jau buvo sutikęs jaudinančiame sapne veikiausiai 375 metų Gavėnią. Tas sapnas pasirodė esąs lemtingas jo gyvenimo posūkis, proga atsiversti ir pakeisti savo požiūrį. Jis išvydo save atvestą priešais Teisėją. Kaip pats prisiminė: „Kai manęs paklausė, kokia mano padėtis, atsakiau, kad esu krikščionis. Tačiau Teisėjas atkirto: Meluoji! Esi ciceronininkas, ne krikščionis.“ [2] Jeronimui nuo jaunumės patiko skaidrus lotynų klasikų grožis, o Biblijos raštai iš pradžių atrodė šiurkštūs ir parašyti netaisyklinga kalba, pernelyg grubūs jo išlavintam literatūriniam skoniui.

Šios patirtys įkvėpė Jeronimą visiškai atsidėti Kristui ir Jo žodžiui, stengtis savo vertimais ir aiškinimais padaryti dieviškuosius raštus prieinamesnius kitiems. Tai suteikė jo gyvenimui naują, svarbesnę kryptį – tapti Dievo žodžio tarnu, tarsi įsimylėjusiu „Rašto kūną“. Taigi visą gyvenimą siekęs žinių jis gerai pritaikė savo jaunystės studijas ir romėniškąjį išsilavinimą, skirdamas savąjį išsimokslinimą didesnei Dievo ir bažnytinės bendruomenės tarnystei.

To vaisius – šv. Jeronimas senovės Bažnyčioje tapo viena didžiausių asmenybių patristikos aukso amžiaus laikotarpiu. Jis buvo tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų: Rufino Akvilėjiečio jaunystės draugas, pažinojęs Ambraziejų ir dažnai susirašinėjęs su Augustinu. Rytuose jis pažinojo Grigalių Nazianzietį, Didimą Akląjį ir Epifanijų Salamietį. Krikščioniškojoje ikonografinėje tradicijoje vaizduojamas drauge su Augustinu, Ambraziejumi ir Grigaliumi Didžiuoju, kaip vienas iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios mokytojų.

Mano pirmtakai įvairiomis progomis pagerbė šv. Jeronimą. Prieš šimtą metų, minint 1500-ąsias jo mirties metines, Benediktas XV skyrė Jeronimui savo encikliką Spiritus Paraclitus (1920  m. rugsėjo 15 d.), pristatydamas jį pasauliui kaip doctor maximus explanandis Scripturis [mokytojas, labiausiai paaiškinantis Raštus] [3]. Visai neseniai Benediktas XVI jo asmenybei ir darbams paskyrė iš eilės dvi katechezes. [4] Dabar, minint jo mirties 1600 metų sukaktį, aš irgi trokštu priminti šv. Jeronimą ir dar kartą pabrėžti, kokia aktuali jo žinia ir mokymas, pradedant didžiule jo meile Raštui.

Iš tiesų Jeronimas tam tikra prasme dominavo kaip tikras vedlys ir autoritetingas liudytojas tiek Vyskupų Sinodo, skirto Dievo žodžiui, XII asamblėjoje [5], tiek mano pirmtako Benedikto XVI apaštališkajame paraginime Verbum Domini, paskelbtame šio šventojo šventės dieną, 2010 m. rugsėjo 30 d. [6]

Iš Romos į Betliejų

Šventojo Jeronimo gyvenimo kelionė vyko Romos imperijos keliais tarp Europos ir Rytų. Gimęs apie 345-uosius Stridone, Dalmatijos ir Panonijos, šiais laikais Kroatijos ir Slovėnijos, pasienyje, jis buvo patikimai auklėjamas krikščioniškoje šeimoje. Pagal tų laikų paprotį pakrikštytas jau suaugęs, maždaug tarp 358 ir 364 metų, tuo metu jis studijavo retoriką Romoje. Gyvendamas Romoje jis tapo nepasotinamu lotynų klasikų skaitytoju, mokėsi pas garsiausius tuo metu gyvenusius retorikos mokytojus.

Po studijų jis ilgai keliavo po Galiją, nuvyko iki pat imperijos miesto Tryro, dabar esančio Vokietijoje. Čia jis pirmą kartą susidūrė su Rytų vienuolyste, kurią skleidė šventasis Atanazas. Iš to kilo stiprus ir tvarus tokios patirties troškimas, nuvedęs jį į Akvilėją, kur kartu su keliais draugais, „palaimintųjų choru“ [7], jis pradėjo bendro gyvenimo laikotarpį.

Apie 374 metus, keliaudamas po Antiochiją, jis nusprendė pasitraukti į Chalkidės dykumą, kad iš pašaknių suvoktų asketinį gyvenimą, kuriame daug vietos buvo skirta biblinių kalbų, pirmiausia graikų, paskiau hebrajų, studijoms. Jis studijavo vadovaujamas krikštyto žydo, supažindinusio jį su hebrajų kalba ir jos garsais, kurie jam pasirodė „šaižūs ir aspiruoti“ [8].

Jeronimas sąmoningai pasirinko dykumą ir eremitinį gyvenimą, įžvelgdamas juose gilią prasmę: jis juos laikė pamatinių egzistencinių apsisprendimų, artumo ir susitikimo su Dievu vieta. Čia per kontempliaciją, vidinius išmėginimus ir dvasines kovas jis pradėjo labiau suvokti savo silpnumą, savo ir kitų ribotumą. Taip pat čia jis atrado ašarų svarbą. [9] Dykuma išmokė jį jautrumo Dievo artumui, mums būtino pasikliovimo Juo, dykumoje jis pajuto iš Dievo gailestingumo ateinančią paguodą. Čia norėčiau prisiminti apokrifinį pasakojimą. Jame Jeronimas klausia Viešpaties: „Ko norėtum iš manęs?“ Kristus atsiliepia: „Tu dar man visko neatidavei.“ – „Viešpatie, Tau atidaviau visa ką.“ – „Vieno man neatidavei.“ – „Ko?“ – „Atiduok man savo nuodėmes, kad galėčiau džiaugtis vėl jas atleisdamas.“ [10]

Toliau jis atsiduria Antiochijoje, čia miesto vyskupo Paulino įšventinamas kunigu, vėliau, apie 379 m., apsistoja Konstantinopolyje, čia susitinka su Grigaliumi Nazianziečiu ir toliau tęsia savo studijas. Jis išvertė iš graikų kalbos į lotynų kalbą kelis svarbius veikalus (Origeno homilijas ir Euzebijaus metraščius) ir dalyvavo 381 metais čia vykusiame Susirinkime. Šie studijų metai atskleidė jo dosnų užsidegimą ir palaimintą žinių troškulį, skatinusį jį nenuilstamai ir aistringai darbuotis. Jis sakė: „Kartkartėmis aš nusivildavau, kartais pasiduodavau, bet tada vėl pradėdavau iš užsispyrimo mokytis.“ Jo mokslų „karčios sėklos“ sunokino „gardžių vaisių“. [11]

382 metais Jeronimas sugrįžo į Romą ir stojo tarnauti popiežiui Damazui, šis, vertindamas puikias jo turimas dovanas, padarė jį vienu iš artimų savo bendradarbių. Čia Jeronimas įsitraukė į nuolatinę veiklą, tačiau neapleisdamas dvasinių dalykų. Remiamas romėnių didikių, norėjusių atsidėti radikaliam evangeliniam gyvenimui, – Marcelės, Paulės ir jos dukters Eustochijos, – Aventino kalvoje jis įkūrė Aukštutinį kambarį, skirtą Šventojo Rašto skaitymui ir kruopščioms studijoms. Jeronimas buvo egzegetas, mokytojas ir dvasinis vadovas. Tuo metu jis ėmėsi peržiūrėti ankstesnius lotyniškus Evangelijų vertimus, galbūt ir kitas Naujojo Testamento dalis. Jis toliau vertė Origeno homilijas ir Biblijos komentarus, rašė laiškus, viešai paneigdavo eretikų rašytojų teiginius, kartais nesantūriai, bet visada genamas nuoširdaus troškimo apginti tikrąjį tikėjimą ir Rašto lobius.

Šį įtemptą ir vaisingą laikotarpį nutraukė popiežiaus Damazo mirtis. Jeronimas buvo priverstas išvykti iš Romos, juo pasekė draugai ir kelios moterys, trokštančios toliau gyventi dvasinį gyvenimą ir tęsti jau pradėtas Biblijos studijas. Atvykęs į Egiptą susitiko su didžiu teologu Didimu Akluoju. Tada nuvyko į Palestiną ir 386 metais galutinai įsikūrė Betliejuje. Jis vėl pradėjo tyrinėti Biblijos tekstus, studijas įšaknydinęs tose vietose, apie kurias šie tekstai pasakojo.

Kokios svarbios Jeronimui buvo šventosios vietos, matome ne tik iš jo apsisprendimo gyventi Palestinoje nuo 386-ųjų iki mirties, bet ir iš jo pagalbos piligrimams. Betliejuje, artimoje jo širdžiai vietovėje, Gimimo grotos apylinkėse, jis įsteigė vienuolynus „dvynius“ – vyrų ir moterų – su svečių namais keliaujantiems į šventąsias vietas piligrimams priimti. Tai buvo dar vienas jo dosnumo ženklas piligrimams, vedamiems ir kultūrinių, ir dvasinių ieškojimų, atvykstantiems į tą kraštą pamatyti ir palytėti išganymo istorijos vietų. [12]

Įdėmiai klausydamasis Šventojo Rašto Jeronimas atrado save, Dievo ir brolių veidą, potraukį į bendruomeninį gyvenimą. Iš čia kilo jo troškimas gyventi su draugais, kaip Akvilėjos laikais, paskatinęs jį steigti vienuolines bendruomenes, siekiančias cenobitinio vienuolinio gyvenimo idealo. Jose vienuolynas laikytas palestra – mokykla, kurioje lavinasi tie, kurie „laiko save mažiausiais iš visų, kad būtų pirmi iš visų“, kurie laimingi skurde ir geba mokyti kitus savo gyvenimo būdo. Jeronimas jį laikė ugdomuoju patyrimu, kaip gyventi „paklūstant vienam vyresniajam daugelio draugijoje“, idant išmoktum nuolankumo, kantrumo, tylos ir romumo, suvokiant, kad „tiesa nemėgsta tamsių kerčių ir nesiprašo pas šnabždėtojus“. [13] Jis taip pat pripažino, kad „ilgėjosi ankštų vienuolyno celių“ ir „troško skruzdžių uolumo, kur visi dirba drauge, niekas nepriklauso nė vienam ir viskas priklauso kiekvienam“. [14]

Jeronimas savo studijas laikė ne malonia pramoga ir ne savitikslėmis, o veikiau dvasinėmis pratybomis ir priemone priartėti prie Dievo, taip pat ir klasikinį savo išsilavinimą pritaikė brandžiau tarnaudamas bažnytinei bendruomenei. Turime galvoje popiežiui Damazui suteiktą pagalbą, moterų mokymą, ypač hebrajų kalbos, pradedant nuo pirmojo Aukštutinio kambario įsteigimo Aventine. Jeronimas įgalino Paulę ir Eustochiją stoti į „vertėjų kovą“ [15] ir – tai buvo negirdėta tais laikais – skaityti ir giedoti psalmes originalo kalba. [16]

Savo išmanymu Jeronimas tarnavo kitiems, taip patvirtindamas, kad išsilavinimas būtinas kiekvienam evangelizuotojui. Savo draugui Nepocijonui jis priminė: „Kunigo pamokslui skonį suteikti turi Rašto skaitymas. Noriu, kad būtum ne deklamuotojas ar daugžodžiautojas apsimetėlis, bet suprantantis šventą doktriną (mysterii) ir nuodugniai pažįstantis savo Dievo mokymą (sacramentorum). Neišmanantiems žmonėms būdinga svaidytis tuščiais žodžiais ir užkariauti nepatyrusių žmonių susižavėjimą malant liežuviu. Neturintys gėdos neretai aiškina, ko patys neišmano, ir dedasi dideliais žinovais vien todėl, kad jiems pavyksta įtikinti kitus.“ [17] 

Betliejuje Jeronimo praleisti metai iki pat mirties 420-aisiais buvo pats vaisingiausias ir intensyviausias jo gyvenimo laikotarpis, visiškai atsidavus Rašto studijoms ir didžiuliam darbui verčiant visą Senąjį Testamentą remiantis hebrajišku originalu. Tuo pačiu metu jis komentuoja pranašų knygas, psalmes ir Pauliaus laiškus, rašo Biblijos studijų vadovus. Į savo veikalus jis sudėjo vertingą triūsą – tai buvo lyginimo ir bendradarbiavimo vaisius, pradedant rankraščių perrašinėjimu ir rinkimu, baigiant apmąstymais ir diskusijomis: „Niekada nepasitikėjau savo jėgomis studijuoti dieviškąsias knygas, <...> turiu įprotį užduoti kausimus net apie tai, ką maniau žinantis, juo labiau apie tai, dėl ko nesu tikras.“ [18] Todėl, suvokdamas savo ribotumą jis prašė maldos ir užtarti jo pastangas versti šventuosius tekstus „ta pačia Dvasia, kuria jie buvo parašyti“ [19]. Nepamiršo jis išversti ir egzegezei būtinų autorių, tokių kaip Origenas, kūrinių, „kad padarytų juos prieinamus norintiems nuodugniau studijuoti šią medžiagą“ [20].

Jeronimo mokslinė veikla atsiskleidžia kaip pastangos bendruomenėje ir tarnaujant bendruomenei, ji reikalo susirinkti [sinodiškumo] pavyzdys ir mums, mūsų laikams bei įvairioms kultūrinėms Bažnyčios institucijoms, kad jos visada būtų „vieta, kurioje žinios tampa tarnyste, nes be žinių, gimstančių bendradarbiaujant ir tampančių bendradarbiavimu, nevyksta tikra ir integrali žmogaus raida“ [21]. Tokios bendrystės pamatas yra Raštas, kurio negalime skaityti vieni: „Įkvepiant Šventajai Dvasiai, Biblija buvo parašyta Dievo tautos ir Dievo tautai. Tik bendrystėje su Dievo tauta galime kaip „Mes“ tikrai prasiskverbti iki paties Dievo mums pasakyti norėtos tiesos šerdies.“[22]

Dievo žodžio maitinama stipri gyvenimo patirtis leido Jeronimui, rašiusiam daug laiškų, tapti dvasios vadovu. Jis daugeliui tampa kelionės palydovu, įsitikinęs, kad „jokio meno neišmokstama be mokytojo“. Rustikui rašė: „Noriu, kad tu tai suprastum, tad imu tave už rankos kaip senas jūreivis, išgyvenęs kelis laivo sudužimus, mėginantis pamokyti nepatyrusį jūreivį.“[23] Iš to taikaus pasaulio kampelio jis sekė žmonijos istoriją didžių perversmų epochoje, paženklintoje tokių įvykių kaip labai jį sujaudinęs Romos nusiaubimas 410 m.

Laiškuose jis ginčijosi mokymo klausimais, nuolat gindamas teisingą tikėjimą, kartu atsiskleidė kaip santykių žmogus, galintis būti ir tvirtas, ir mielas, visiškai įsipareigojęs, tačiau be pasaldinimų, patyręs, kad „meilė yra neįkainojama“[24]. Tai taip pat matyti iš to, kad jis savo vertimo darbus ir komentarus pateikė kaip munus amicitiae [draugystės dovaną, pareigą]. Jie turėjo būti dovana pirmiausia jo draugams, tiems, su kuriais susirašinėjo ir kuriems buvo skirti jo veikalai – visus juos Jeronimas ragino skaityti savo veikalus veikiau draugišku nei kritišku žvilgsniu, – sykiu tai turėjo būti dovana ir jo skaitytojams, jo amžininkams ir tiems, kurie ateis po jų.[25]

Paskutinius gyvenimo metus Jeronimas praleido maldingai vienumoje ir bendruomenėje skaitydamas Raštą, kontempliuodamas ir tarnaudamas broliams bei seserims savo raštais. Visa tai vyko Betliejuje, netoli grotos, kurioje iš Mergelės Marijos gimė Amžinasis Žodis. Jeronimas buvo įsitikinęs, kad „palaiminti tie, kurie savyje nešioja kryžių, prisikėlimą, Kristaus gimimo ir Dangun žengimo vietas! Palaiminti tie, kurie savo širdyje turi Betliejų, kurių širdyse kasdien gimsta Kristus!“ [26]

„Išminties“ aspektas Jeronimo gyvenime

Norėdami iki galo perprasti šventojo Jeronimo asmenybę, turime suvienyti dvi plotmes, nusakančias jo kaip tikinčiojo gyvenimą: viena vertus, absoliutų ir griežtą atsidavimą Dievui, visokio žmogiško pasitenkinimo atsižadėjimą iš meilės nukryžiuotam Kristui (plg. 1 Kor 2, 2; Fil 3, 8. 10) ir, kita vertus, atsidėjimą kruopščioms studijoms, turint tikslą vis labiau suvokti krikščioniškąjį slėpinį. Šis šventojo Jeronimo įstabus liudijimas gali būti pavyzdys pirmiausia vienuoliams, nes visi gyvenantys asketišką ir maldingą gyvenimą yra raginami atsidėti reikliam tyrimų ir apmąstymų darbui. Drauge tai pavyzdys mokslininkams, kuriems būtina niekada nepamiršti, jog žinios turi religinę vertę tik tada, kai jos grindžiamos išskirtine meile Dievui, atmetus visus žmogiškus užmojus ir pasaulietiškus siekius.

Šie du Jeronimo gyvenimo aspektai atspindėti meno istorijoje. Šventąjį Jeronimą dažnai vaizduodavo didieji Vakarų tapybos meistrai, laikydamiesi dviejų skirtingų ikonografinių tradicijų. Vieną iš jų galima nusakyti kaip monastinę ir atgailavimo – Jeronimas buvo vaizduojamas pasninko išsekintu kūnu, gyvenantis dykumoje, suklupęs ar kniūbsčias ant žemės, daugeliu atvejų įsikibęs į uolą ir besimušantis į krūtinę, nukreiptomis į nukryžiuotą Viešpatį akimis. Šiai tradicijai priklauso jaudinantis Leonardo da Vinci šedevras, dabar saugomas Vatikano muziejuje. Kita tradicija vaizduoja Jeronimą mokslininko apdarais, sėdintį prie rašomojo stalo, ketinantį versti ir aiškinti šventuosius Raštus, aplink jį ritiniai ir pergamentai, jis atsidavusiai gina tikėjimą savo mokslingumu ir raštais. Garsus pavyzdys – ne kartą Jeronimą šia poza pavaizdavęs Albrechtas Diureris.

Abu aspektai sujungti į vieną Caravaggio paveiksle, saugomame Borgezių galerijoje Romoje: išties vienoje scenoje vyresnio amžiaus asketas vaizduojamas apsirengęs paprastu raudonu apsiaustu, ant stalo – kaukolė, simbolizuojanti žemiškosios tikrovės tuštybę; vis dėlto sykiu jis akivaizdžiai vaizduojamas kaip mokslininkas, jo akys nukreiptos į knygą, o ranka mirko plunksną rašale – rašytojui būdingas veiksmas.

Šie du „išminties“ aspektai buvo itin akivaizdūs Jeronimo gyvenime. Jo kaip tikro „Betliejaus liūto“ kalbėsena galėjo atrodyti grėsminga, tačiau visada tarnaudavo tiesai, kuriai jis buvo besąlygiškai įsipareigojęs. Savo pirmajame veikale Šventojo Pauliaus, Tėbų atsiskyrėlio, gyvenimas jis paaiškino, kad liūtai gali ne tik riaumoti, bet ir verkti. [27] Iš pradžių atrodžiusius du paskirus šventojo Jeronimo charakterio aspektus Šventoji Dvasia sujungė vidinio brandinimo vyksmu.

Meilė Šventajam Raštui

Skiriamasis šv. Jeronimo dvasingumo bruožas neabejotinai buvo aistringa jo meilė Dievo žodžiui, patikėtam Bažnyčiai Šventajame Rašte. Visi Bažnyčios Mokytojai – ypač gyvenę ankstyvaisiais krikščionybės amžiais – savo mokymo turinį ėmė išskirtinai iš Biblijos. Vis dėlto Jeronimas tai darė sistemingiau ir savičiau.

Egzegetai pastaraisiais laikais pripažino pasakojamąjį ir poetinį Biblijos genialumą, taip pat didžiulį jos išraiškingumą. O Jeronimas pabrėžė, koks nuolankus Šventajame Rašte Dievo Apreiškimas, išdėstytas šiurkščiais ir beveik primityviais hebrajų kalbos tonais, palyginti su įmantria ciceroniškąja lotynų kalba. Pats jis atsidėjo Šventojo Rašto studijoms ne dėl estetinių sumetimų, o – kaip gerai žinoma – tik todėl, kad Raštas leido jam pažinti Kristų. Išties nepažinti Rašto reiškia nepažinti Kristaus. [28]

Jeronimas mus moko, kad studijuotina ir aiškintina ne tik Evangelijos ir apaštalų Tradicija, išdėstyta Apaštalų darbuose ir Laiškuose, bet norint suprasti Kristaus tiesą ir turtus reikalingas ir visas Senasis Testamentas. [29] Pati Evangelija mums tai atskleidžia: joje mums kalbama apie Jėzų kaip Mokytoją, kuris aiškindamas savo slėpinį remiasi Moze, pranašais ir psalmėmis (plg. Lk 4, 16–21; 24, 27. 44–47). Petro ir Pauliaus skelbimas Apaštalų darbuose irgi grindžiamas Senuoju Testamentu, be kurio negalime iki galo suprasti, kas yra Dievo Sūnus, Mesijas ir Gelbėtojas. Senasis Testamentas neturėtų būti laikomas ir tiesiog didžiuliu rinkiniu citatų, įrodančių, kad išsipildė senosios pranašystės apie Jėzaus iš Nazareto asmenį. Veikiau tik remiantis Senojo Testamento provaizdžiais įmanu giliau suvokti Kristaus įvykio, apreikšto Jo mirtimi ir prisikėlimu, prasmę. Šiandien mums reikia iš naujo atrasti nepamainomą Senojo Testamento indėlį į katechezę ir skelbimą, taip pat teologinį aiškinimą. Jis turėtų būti skaitomas ir įsisavinamas kaip neįkainojamas dvasinio peno šaltinis (plg. Ez 3, 1–11; Apr 10, 8–11). [30]

Visiškas Jeronimo atsidavimas Raštui matyti iš jo ugningos kalbėsenos ir rašymo stiliaus, panašių į senovės pranašų. Iš jų Bažnyčios Mokytojas perėmė vidinę ugnį, tapusią veržliu ir pribloškiančiu žodžiu (plg. Jer 5, 14; 20, 9; 23, 29; Mal 3, 2; Sir 48, 1; Mt 3, 11; Lk 12, 49), reikalingu išreikšti deginantį tarnaujančiojo Dievo reikalui uolumą. Kaip ir Elijo, Jono Krikštytojo ir apaštalo Pauliaus, Jeronimo kalbą pakurstė ir pavertė provokuojančia bei, regis, šiurkščia pasipiktinimas melu, veidmainyste ir melagingu mokymu. Geriau suprasime poleminį jo raštų matmenį, jei skaitysime juos atsižvelgdami į tikrąją pranašų tradiciją. Taigi Jeronimas iškyla kaip nepalenkiamo tiesos liudytojo pavyzdys, jis griežtai priekaištauja, kad paskatintų atsiversti. Savo raiškos ir vaizdinių stiprumu jis rodosi kaip drąsus tarnas, trokštantis įtikti ne kitiems, o tik vienam Viešpačiui (Gal 1, 10), dėl kurio jis ir lieja visą dvasinę savo energiją.

Šventojo Rašto studijos

Karšta šventojo Jeronimo meilė dieviškiesiems Raštams buvo persmelkta klusnumo. Pirmiausia Dievui, apsireiškusiam žodžiais, kurių buvo privalu pagarbiai klausytis [31], tada tiems Bažnyčios atstovams, kurie atstovavo gyvajai Tradicijai, aiškinančiai apreikštąją žinią. „Tikėjimo klusnumas“ (Rom 1, 5; 16, 26) vis dėlto nėra tiesiog pasyvus ko nors, kas jau žinoma, priėmimas. Priešingai, jis reikalauja veiklių asmeninių pastangų, kad suprastume, kas pasakyta. Šventąjį Jeronimą galime laikyti Žodžio „tarnu“, ištikimu ir darbščiu, visiškai atsidavusiu tikėjimo brolių ugdymui, kad šie labiau suvoktų jiems patikėtąjį šventąjį „turtą“ (plg. 1 Tim 6, 20; 2 Tim 1, 14). Nesuprantant, ką parašė įkvėptieji autoriai, pats Dievo žodis netenka veiksmingumo (plg. Mt 13, 19) ir negali rastis meilė Dievui.

Biblijos puslapiai ne visada tučtuojau prieinami. Kaip Izaijas sakė (29, 11), net žinantiems, kaip „skaityti“, t. y. turintiems pakankamą intelektinį išsilavinimą, šventoji knyga atrodo „užantspauduota“, sandariai uždaryta aiškinimui. Todėl būtina, kad įsiterptų tinkamas liudytojas ir įduotų raktą nuo išlaisvinančios žinios, kuri yra Kristus Viešpats. Jis vienas geba sulaužyti antspaudus ir atverti knygą (plg. Apr 5, 1–10) ir taip atskleisti nuostabų malonės išliejimą (plg. Lk 4, 17–21). Daugelis, netgi praktikuojantys krikščionys, atvirai sako, kad jie negeba skaityti Biblijos (plg. Iz 29, 12) ne dėl neraštingumo, bet dėl to, kad yra nepasirengę biblinei kalbai, jos išraiškos būdams ir senovinėms kultūrinėms tradicijoms. To padarinys – biblinis tekstas tampa nesuprantamu, tarsi būtų užrašytas nežinomu raidynu ir pinklia kalba.

Todėl reikia tarpininkaujančio vertėjo, atliekančio savo „diakoniškąją“ funkciją, patarnaujančio žmonėms, negebantiems suvokti to, kas pranašiškai parašyta, prasmės. Čia galime įsivaizduoti diakoną Pilypą, kurį Viešpats pasiuntė prieiti prie vežime sėdėjusio eunucho, skaičiusio pastraipą iš Izaijo (53, 7–8), bet nepajėgusio atskleisti jos prasmės. „Ar ir supranti, ką skaitąs?“ – paklausė Pilypas. Eunuchas atsakė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!“ (Apd 8, 30–31). [32]

Jeronimas gali būti mūsų vadovas, nes kaip Pilypas (plg. Apd 8, 35) jis kiekvieną skaitytoją veda prie Jėzaus slėpinio, atsakingai ir sistemingai teikdamas egzegetinę ir kultūrinę informaciją, kurios reikia teisingai ir vaisingai skaitant Raštą. [33] Jis tinkamai ir išmintingai naudojosi visais jo laikais prieinamais metodiniais šaltiniais: kalbų, kuriomis buvo perduotas Dievo žodis, išmanymu, kruopščia rankraščių analize ir vertinimu, nuodugniais archeologiniais tyrimais, taip pat aiškinimo istorijos išmanymu, – kad parodytų, kaip teisingai suprasti įkvėptuosius Raštus.

Šis pavyzdinis šv. Jeronimo veiklos matmuo yra didžiai svarbus ir šiandienos Bažnyčioje. Jei, kaip Dei Verbum moko, Biblija yra „šventosios teologijos siela“ [34] ir dvasinės krikščioniškosios religinės praktikos branduolys, [35] būtina, kad Biblijos aiškinimas būtų grindžiamas specifiniais įgūdžiais.

Garsūs Biblijos tyrimų centrai (Popiežiškasis Biblijos institutas Romoje, Jeruzalėje – Prancūzijos biblinių ir archeologinių tyrimų mokykla ir Studium Biblicum Franciscanum), taip pat patristikos centrai (Šv. Augustino patristikos institutas Romoje) neabejotinai tarnauja šiam tikslui, tačiau ir kiekvienas teologijos fakultetas turi stengtis užtikrinti, kad Šventojo Rašto būtų mokoma taip, jog studentai įgytų deramus interpretavimo gebėjimus – atlikti ir biblinio teksto egzegezę, ir biblinės teologijos sintezę. Deja, Rašto turtingumo daugelis nepaiso arba jį sumenkina, nes nėra gavę šioje srityje esminių žinių. Negana stiprinti kunigų ir katechetų bažnytines studijas, lavinant jų gebėjimą suprasti Šventąjį Raštą, reikia skatinti ir išplėstinį visų krikščionių ugdymą, kad kiekvienas galėtų atsiversti šventąją knygą ir iš jos pasiimti neįkainojamų išminties, vilties ir gyvenimo vaisių. [36]

Čia priminsiu popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimą, išsakytą apaštališkajame paraginime Verbum Domini: „Žodžio sakramentiškumą galima suprasti panašiai kaip Kristaus realų buvimą pašventintų duonos ir vyno pavidalais. <…> Šv. Jeronimas taip rašo apie nuostatą, kurios turėtume laikytis Eucharistijos ir Dievo žodžio atžvilgiu: „Skaitome Šventąjį Raštą. Manau, kad Evangelija yra Kristaus kūnas; manau, kad Šventasis Raštas yra jo mokymas. Ir kai jis sako: kas nevalgo mano kūno ir negeria mano kraujo (plg. Jn 6, 53), tai šiuos žodžius galima suprasti ir kaip [eucharistinį] Slėpinį, tačiau Rašto žodžiai, Dievo mokymas, irgi yra tikras Kristaus kūnas ir kraujas.“ [37]

Deja, daugelis krikščionių šeimų, regis, negeba supažindinti savo vaikų su visu Viešpaties žodžio grožiu ir dvasine galia, kaip kad buvo prisakyta Toroje (plg. Įst 6, 6). Todėl įsteigiau Dievo Žodžio sekmadienį, [38] skatindamas maldingai skaityti Bibliją ir artimiau pažinti Dievo žodį. [39] Taip visos kitos pamaldumo išraiškos taps prasmingesnės, sutvarkytos pagal vertybių hierarchiją ir nukreiptos į tikėjimo viršūnę – visišką įsitraukimą į Kristaus slėpinį.

Vulgata

„Saldžiausi varginančios sėjos vaisiai“ [40], sunokę Jeronimui studijuojant graikų ir hebrajų kalbas, – Senasis Testamentas, jo išverstas iš originalo hebrajų kalbos į lotynų kalbą. Iki to laiko Romos imperijos krikščionys visą Bibliją galėjo skaityti tik graikų kalba. Naujojo Testamento knygos buvo parašytos graikiškai; taip pat egzistavo visas Senasis Testamentas, išverstas į graikų kalbą, vadinamoji Septuaginta, jį išvertė Aleksandrijos žydų bendruomenė maždaug antrame amžiuje prieš Kristų. Bet skaičiusieji lotyniškai neturėjo pilnutinės Biblijos versijos savo kalba, tik dalinius ir nepabaigtus vertimus iš graikų kalbos. Jeronimui ir jo darbo tęsėjams priklauso nuopelnas, kad jie peržiūrėjo ir iš naujo išvertė visą Raštą. Pradėjęs Romoje peržiūrėti Evangelijas ir psalmes, skatinamas popiežiaus Damazo, Jeronimas Betliejuje vienumoje ėmėsi versti visas Senojo Testamento knygas tiesiai iš hebrajų kalbos. Šis darbas truko daugelį metų.

Šiam vertimo darbui atlikti Jeronimas naudojosi turimomis graikų ir hebrajų kalbų žiniomis, taip pat puikiu lotyniškuoju išsilavinimu ir jam prieinamomis filologinėmis priemonėmis, ypač Origeno Hexapla. Galutiniame tekste laikomasi tęstinumo, vartojant jau įprastas formuluotes, ir, neaukojant lotynų kalbos elegancijos, ištikimiau perteikiamas hebrajų kalbos stilius. Rezultatas – paminklas, palikęs pėdsaką Vakarų kultūros istorijoje, formavęs jos teologinę kalbą. Jeronimo vertimas, nors iš pradžių susilaukė šiek tiek atmetimo, veikiai tapo bendru tiek mokslininkų, tiek eilinių tikinčiųjų paveldu. Iš čia pavadinimas „Vulgata“ [41]. Viduramžių Europa mokėsi skaityti, melstis ir mąstyti iš Jeronimo verstos Biblijos puslapių. „Šventasis Raštas tapo savotišku „neaprėpiamu žodynu“ (P. Claudel) ir „ikonografiniu atlasu“ (M. Chagall), maitinusiu krikščioniškąją kultūrą ir meną.“ [42] Literatūrą, meną ir netgi liaudies kalbą tolydžio formavo Jeronimo Biblijos vertimas, palikdamas mums didžius grožio ir maldingumo lobius.

Dėl šio nenuginčijamo fakto Tridento Susirinkimas dekretu Insuper paskelbė šimtmečiais Bažnyčioje naudojamą Vulgatą esant „autentišką“ ir patvirtino jos vertę kaip studijų, pamokslavimo ir viešų disputų įrankio. [43] Vis dėlto Susirinkimas nesiekė sumenkinti originalo kalbų svarbos, kurią nuolat primindavo Jeronimas, ir juo labiau nedraudė ateityje imtis išsamaus vertimo. Šventasis Paulius VI, laikydamasis Vatikano II Susirinkimo Tėvų nuorodų, troško, kad būtų užbaigtas Vulgatos peržiūros darbas ir ji galėtų tarnauti visai Bažnyčiai. Tad 1979 metais šventasis Jonas Paulius II apaštališkąja konstitucija Scripturarum Thesaurus [44] paskelbė apie tipinį leidimą, vadinamąją „Neovulgatą“.

Vertimas kaip įkultūrinimas

Versdamas Bibliją Jeronimas ją vykusiai „įkultūrino“ į lotynų kalbą ir kultūrą. Jo darbas tapo nuolatiniu misionieriškos Bažnyčios veiklos pavyzdžiu. Tiesą sakant, „Kokiai nors bendruomenei priimant išganymo skelbimą, Šventoji Dvasia praturtina jos kultūrą suteikdama jai perkeičiančios Evangelijos jėgos.“ [45] Čia randasi tam tikra apykaita: kaip Jeronimo vertime itin akivaizdūs skoliniai iš klasikinės lotynų kalbos ir kultūros, taip ir pats jo vertimas savo kalba, simboliniu ir itin vaizdingu turiniu savo ruožtu tapo kultūros kuriamuoju elementu. 

Jeronimo vertimo darbas mus moko, kad kiekvienos kultūros vertybės ir pozityvūs pavidalai praturtina visą Bažnyčią. Kiekviename naujame vertime Dievo žodis skelbiamas, suprantamas ir patiriamas skirtingais būdais, tai praturtina patį Raštą, nes, pasak gerai žinomo Grigaliaus Didžiojo pasakymo, Raštas auga su skaitytoju, [46] amžiams bėgant įgaudamas naujų akcentų ir naują atskambį. Biblijai ir Evangelijai įžengiant į skirtingas kultūras, Bažnyčia vis akivaizdžiau tampa nuotaka, besidabinanti vėriniais (plg. Iz 61, 10). Drauge ji liudija, kad Bibliją nuolat reikia versti į kiekvienos kultūros ir kartos lingvistines ir mąstymo kategorijas, įskaitant sekuliarizuotą ir globalią mūsų laikų kultūrą. [47]

Teisingai sakoma, kad esama panašumo tarp vertimo kaip „lingvistinio“ svetingumo akto ir kitų svetingumo pavidalų. [48] Štai kodėl vertimas siejasi ne tik su kalba, bet iš tikrųjų atspindi ir platesnį etinį sprendimą, susijusį su visa pasaulėžiūra. Be vertimo skirtingos kalbinės bendruomenės negebėtų tarpusavyje bendrauti; užvertume istorijos duris vienas kitam ir paneigtume galimybę statydinti susitikimo kultūros statinį. [49] Iš tikrųjų be vertimo ne tik negali būti tokio svetingumo, bet ir išaugtų priešiškumas. Vertėjas yra tiltų statytojas. Kiek skubotų sprendimų yra priimama, kiek smerkiama ir konfliktuojama dėl to, kad nesuprantame kitų asmenų kalbos ir atkakliai vildamiesi nesiekiame šio begalinės meilės įrodymo – vertimo!

Jeronimui irgi teko atsilaikyti prieš vyraujančią jo laikų nuomonę. Romos imperijos aušroje mokančiųjų graikų kalbą buvo gana daug, o jo laikais šis mokėjimas tapo retenybe. Jeronimas, tapęs vienu geriausių krikščioniškosios graikų kalbos ir literatūros žinovų, imdamasis studijuoti hebrajų kalbą, leidosi į dar sunkesnę ir vienišesnę kelionę. Jei, kaip sakoma, „mano kalbos ribos yra mano pasaulio ribos“ [50], galime tarti, kad dėl šventojo Jeronimo daugelio kalbų išmanymo visapusiškiau suvokiame krikščionybę ir nuodugniau suprantame jos šaltinius.

Švenčiant šią šventojo Jeronimo mirties sukaktį, mūsų žvilgsnis krypsta į išskirtinį misionieriškąjį gyvybingumą, kurį rodo tai, kad Dievo žodis yra išverstas į daugiau kaip tris tūkstančius kalbų. Daugybė misionierių atliko neįkainojamą darbą – leido gramatikas, žodynus ir kitas kalbines priemones, leidžiančias labiau bendrauti ir įgyvendinti „misionierišką svajonę pasiekti visus“ [51]! Turime paremti šį darbą ir prisidėti prie jo, padėdami įveikti bendravimo ribas ir prarastas progas susitikti. Daug dar lieka padarytina. Sakoma, kad be vertimo negali būti nė supratimo: [52] nesuprastume nei savęs, nei kitų.

Jeronimas ir Petro Sostas

Jeronimas visada turėjo ypatingą ryšį su Romos miestu, Roma buvo jo dvasinis uostas, į kurį jis vis sugrįždavo. Romoje jis buvo išauklėtas humanistu ir išugdytas krikščioniu. Jeronimas buvo homo romanus. Itin savitai su miestu jį siejo lotynų kalba, kurios mokovas jis buvo ir kurią stipriai mylėjo, o pirmiausia jis buvo susisaistęs su Romos Bažnyčia ir ypač su Petro Sostu. Ikonografinėje tradicijoje Jeronimas anachroniškai vaizduojamas apsisiautęs purpuriniu kardinolo apsiaustu, tai ženklas, kad jis priklausė Romos kunigijai valdant popiežiui Damazui. Romoje jis pradėjo tikslinti ankstesnį savo vertimą. Netgi kai dėl pavydo ir nesusipratimų buvo priverstas palikti miestą, liko stipriai susisaistęs su Petro Sostu.

Jeronimui Romos Bažnyčia yra derli dirva, kurioje Kristaus sėkla subrandina gausių vaisių. [53] Neramiais laikais, kai besiūlį Bažnyčios drabužį dažnai draskydavo krikščionių skaldymaisi, Jeronimas žiūri į Petro Sostą kaip į tikrą orientyrą: „Aš, kuris seku ne ką kitą, kaip Kristų, jungiuosi bendrystėje su Petro Sostu. Žinau, kad ant šios uolos pastatyta Bažnyčia.“ Vykstant ginčams prieš arijonus jis rašė Damazui: „Tas, kuris nerenka su tavimi, barsto; kas nėra Kristaus, yra antikristo.“ [54] Todėl Jeronimas galėjo taip pat teigti: „Kas yra susivienijęs su Petro Sostu, tas yra mano.“ [55]

Jeronimas dažnai dalyvaudavo aštriuose ginčuose dėl tikėjimo. Jis taip mylėjo tiesą ir karštai gynė Kristų, kad galbūt perlenkdavo lazdą savo laiškuose ir raštuose pratrūkdamas smarkiais žodžiais. Vis dėlto jis gyveno siekdamas ramybės: „Aš irgi noriu ramybės; ir ne tik noriu, bet ir maldauju! Tačiau aš noriu Kristaus ramybės, tikros ramybės, ramybės be priešiškumo, taikos, kurioje nebeslypi karas; taikos, kuri ne pavergia priešininkus, bet suvienija draugystėje!“ [56]

Šiandien labiau nei bet kada mūsų pasauliui reikia gailestingumo ir bendrystės vaistų. Čia vėl norėčiau pakartoti: rodykime spindintį ir patraukiantį broliškos bendrystės liudijimą. [57] „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Jėzus karštai meldė Tėvą, kad „visi būtų viena <…> mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21).

Mylėti, ką Jeronimas mylėjo

Baigdamas šį laišką norėčiau dar kartą kreiptis į visus. Tarp daugelio pagyrimų, kuriuos Jeronimui žeria vėlesnės kartos, yra ir šis: jis buvo ne tik vienas iš didžiausių „bibliotekos“ mokslininkų – „bibliotekos“, kuri laikui bėgant praturtino, pradedant Šventųjų Raštų lobiais, krikščionybę, – bet jam pritaikytina ir tai, ką jis pats parašė apie Nepocijoną: „Stropiai skaitydamas ir nuolat apmąstydamas jis pavertė savo širdį Kristaus biblioteka.“ [58] Jeronimas negailėjo pastangų savo bibliotekai praturtinti, ją jis visada laikė būtina tikėjimo ir dvasinio gyvenimo supratimo dirbtuve; tai yra puikus pavyzdys ir dabarčiai. Bet jis ėjo toliau. Jam studijos neapsiribojo lavinimosi jaunumėje metais, tai buvo nuolatinis įsipareigojimas, kasdienė jo gyvenimo pirmenybė. Trumpai tariant, galime sakyti, kad jis įsisavino visą biblioteką ir daugeliui kitų tapo žinių šaltiniu. Postumijonas, IV amžiuje keliavęs po Rytus, norėdamas atrasti vienuolinių judėjimų, savo akimis matė Jeronimo gyvenimo būdą, mat buvo pas jį keletą mėnesių apsistojęs. Jis jį taip nusakė: „[Jeronimas] visada užsiėmęs skaitymu, visada įnikęs į savo knygas: jis nesiilsi nei dieną, nei naktį; nuolat ką nors arba skaito, arba rašo.“ [59]

Šiuo klausimu dažnai pagalvoju apie tai, ką šiandien patiria jaunas žmogus, savo mieste užėjęs į knygyną ar lankydamasis interneto svetainėje, ieškodamas religinių knygų skyriaus. Dauguma atvejų šis skyrius, jei jis ir yra, būna nugrūstas į pašalį, jame trūksta reikšmingų veikalų. Žvelgiančiam į tas knygų lentynas ar interneto puslapius jaunuoliui sunku suprasti, kad religinės tiesos klausimas gali būti uždegantis nuotykis, sujungiantis širdį ir protą; kad Dievo troškulys nuo amžių iki dabar uždega didžius protus; kad dvasinio gyvenimo brendimas užkrėtė teologus ir filosofus, menininkus ir poetus, istorikus ir mokslininkus. Viena iš problemų, su kuria šiandien susiduriame, yra susijusi ne tik su religija, – tai neraštingumas: trūksta hermeneutinių įgūdžių, kurie mus paverstų įtikimais savo kultūrinės tradicijos aiškintojais ir vertėjais. Ypač noriu mesti iššūkį jauniems žmonėms: eikite ieškoti savo paveldo. Krikščionybė paverčia jus nepranokstamo kultūros paveldo paveldėtojais, jį privalote įsisavinti. Aistringai žvelkite į šią istoriją, kuri yra jūsų. Išdrįsk įsmeigti žvilgsnį į tą nerimastingą jaunąjį Jeronimą, kuris, kaip ir Jėzaus palyginimo veikėjas, pardavė viską, kas jam priklauso, kad nusipirktų „brangų perlą“ (Mt 13, 46).

Jeronimas tikrai gali būti vadinamas „Kristaus biblioteka“, neišsenkama biblioteka, kuri ir praėjus šešiolikai šimtmečių mus moko, ką reiškia Kristaus meilė, meilė, neatskiriama nuo susitikimo su Jo žodžiu. Štai kodėl į dabartinę sukaktį gali būti žiūrima kaip į raginimą mylėti tai, ką Jeronimas mylėjo, naujai atrasti jo raštus ir leistis būti paliečiamiems tvirto jo dvasingumo, nusakomo iš esmės kaip nenuilstamas ir karštas troškimas labiau pažinti Dievą, pasirinkusį save apreikšti. Kaip galime mūsų laikais nepaisyti Jeronimo patarimo, kurį jis vis duodavo savo amžininkams: „Nuolat skaitykite dieviškuosius Raštus, niekada neišleiskite šventos knygos iš rankų“ [60]?

Šviesus to pavyzdys yra Mergelė Marija, jos Jeronimas pirmiausia šaukėsi kaip Mergelės ir Motinos, o sykiu ir kaip maldingo Rašto skaitymo pavyzdžio. Marija apmąstė tuos dalykus savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), „nes ji buvo šventa moteris, skaitė Šventąjį Raštą, žinojo pranašus ir prisiminė, kad angelas Gabrielius jai pasakė tą patį, ką pranašai išpranašavo <…>. Ji žvelgė į savo naujagimį, savo vienatinį sūnų, gulintį ėdžiose ir verkiantį. Tai, ką ji matė, iš tiesų buvo Dievo Sūnus; ji palygino tai, ką matė, su tuo, ką skaitė ir girdėjo.“ [61] Tad patikėkime save Dievo Motinai, kuri labiau nei bet kas kitas gali išmokyti mus skaityti, medituoti, kontempliuoti ir melstis Dievui, be paliovos ateinančiam į mūsų gyvenimą.

Duota Romoje, Šv. Jono bazilikoje Laterane, Šv. Jeronimo minėjimo dieną, rugsėjo 30-ąją, 2020-aisiais, aštuntais mano pontifikato metais.

PRANCIŠKUS