Desiderio desideravi 
hoc Pascha manducare vobiscum, 
antequam patiar (Lc 22, 15)

1. Brangieji broliai ir seserys,

Šiuo laišku noriu kreiptis į jus visus – po to, kai anksčiau buvau kreipęsis tik į vyskupus laišku, palydinčiu motu proprio laiško Traditionis custodes paskelbimą, – siekdamas pasidalyti su jumis kai kuriais apmąstymais apie liturgiją, esminį Bažnyčios gyvenimo dėmenį. Ši tema yra plati ir verta nuodugnaus tyrimo visais jos aspektais. Tačiau šiuo laišku neketinu išsamiai išnagrinėti šito klausimo. Noriu tiesiog pasiūlyti keletą minčių apmąstymams apie krikščioniškojo šventimo grožį ir tiesą.

Liturgija: išganymo istorijos „šiandien“

2. „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk 22, 15). Šie Jėzaus žodžiai, kuriais prasideda pasakojimas apie Paskutinę vakarienę, yra tas plyšys, pro kurį mums suteikiama nuostabi galimybė įžvelgti Švenčiausiosios Trejybės asmenų meilės mums gelmę.

3. Petras ir Jonas buvo pasiųsti paruošti Velykų vakarienės, tačiau, atidžiau pažvelgus, visa kūrinija, visa istorija – kuri galiausiai turėjo atsiskleisti kaip išganymo istorija – yra didysis pasiruošimas tai Vakarienei. Petras ir kiti dalyvauja prie šio stalo to nesuvokdami, bet jų reikia: kad dovana būtų dovana, būtina, jog kažkas būtų pasirengęs ją priimti. Šiuo atveju mūsų negali nestebinti begalinė disproporcija tarp dovanos didybės ir ją priimančiojo menkumo. Vis dėlto dėl Viešpaties gailestingumo ši dovana patikima apaštalams, kad ji pasiektų kiekvieną žmogų.

4. Toje Vakarienėje niekas nenusipelnė vietos, visi buvo pakviesti, tiksliau, patraukti karšto Jėzaus troškimo valgyti su jais Velykų vakarienę: jis žino, jog pats yra tos Velykų vakarienės Avinėlis; jis žino, kad jis yra velykinis Perėjimas. Tai absoliutus tos Vakarienės naujumas, vienintelė tikra naujovė istorijoje, todėl ta Vakarienė yra unikali, galutinė ir nepakartojama, „Paskutinė vakarienė“. Jo begalinis troškimas atkurti bendrystę su mumis buvo ir tebėra jo pirminis planas, kuris bus įvykdytas tik tuomet, kai kiekvienas žmogus iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių (Apr 5, 9) bus valgęs jo Kūno ir gėręs jo Kraujo. Todėl per Eucharistijos šventimą ta pati Vakarienė sudabartinama iki jo sugrįžimo.

5. Nors pasaulis to dar nežino, bet visi yra pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį (Apr 19, 9). Norint ten patekti tereikia apsivilkti vestuvinį tikėjimo drabužį, kuris kyla iš Jo žodžio klausymo (plg. Rom 10, 17): Bažnyčia pasiuva kiekvienam pritaikytą drabužį iš Avinėlio krauju išbaltinto audeklo (plg. Apr 7, 14). Negalime sau leisti nė akimirkos poilsio žinodami, kad dar ne visi gavo kvietimą į šį pokylį arba kad kiti jį pamiršo ar pasiklydo žmogiškojo gyvenimo vingiuose. Todėl sakiau: „Svajoju apie apsisprendimą misionieriauti, gebantį perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, darbotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra taptų tinkamu šiandienio pasaulio evangelizacijos, o ne savęs išsaugojimo kanalu“ (Evangelii gaudium, 27). Noriu, kad visi galėtų sėsti prie Avinėlio aukos pokylio ir gyventi juo.

6. Prieš mums atsakant į kvietimą – daug anksčiau – į mus nukreiptas jo troškimas: galbūt mes to nesuvokiame, bet kiekvieną kartą, kai einame į Mišias, pagrindinė mus patraukianti priežastis yra tai, kad jis trokšta mūsų. O mūsų galimas atsakas, kuris taip pat yra reikliausia askezė, kaip visada yra atsiduoti jo meilei, leistis būti jo patrauktiems. Per Paskutinę vakarienę Kristus tikrai jau troško kiekvieno mūsų vienijimosi su juo per Kūno ir Kraujo bendrystę.

7. Laužomos duonos turinys yra Jėzaus kryžius, jo klusnumo auka iš meilės Tėvui. Jei nebūtume turėję Paskutinės vakarienės, apeiginės Jo mirties anticipacijos, negalėtume suvokti, kaip mirties nuosprendžio įvykdymas gali būti tobulas ir Tėvui malonus garbinimo aktas, vienintelis tikras garbinimo aktas. O apaštalai po keleto valandų Jėzaus kryžiuje, jei būtų galėję pakelti jo svorį, būtų galėję įžvelgti, ką reiškė Jėzaus žodžiai: „atiduodamas kūnas“, „išliejamas kraujas“. Būtent tai mes atmename per kiekvieną Eucharistiją. Kai prisikėlęs iš numirusių Jėzus grįžta ir laužo duoną Emauso mokiniams, taip pat mokiniams, kurie grįžo į Galilėjos ežerą žvejoti žuvų, užuot žvejoję žmones, tas duonos laužymo gestas atveria jiems akis, išgydo jų kryžiaus siaubo sukeltą aklumą ir padaro juos pajėgius „regėti“ Prisikėlusįjį, tikėti Prisikėlimu.

8. Jei po Sekminių būtume atvykę į Jeruzalę vedami troškimo ne tik gauti informacijos apie Jėzų iš Nazareto, bet dar ir su juo susitikti, neturėtume kitos galimybės, kaip tik ieškoti jo mokinių, kad galėtume išgirsti jo žodžius ir pamatyti jo gestus, gyvesnius nei bet kada. Neturėtume kitos tikro susitikimo su juo galimybės, kaip tik patirti tai švenčiančioje bendruomenėje. Dėl to Bažnyčia visada kaip brangiausią turtą saugojo Viešpaties įsakymą: „Tai darykite mano atminimui.“

9. Nuo pat pradžių Bažnyčia suvokė, kad kalbama ne apie Viešpaties vakarienės, kad ir kokia šventa ji būtų, atvaizdavimą. Tai nebūtų prasminga, ir niekam nebūtų atėję į galvą „inscenizuoti“ tą iškiliausią Mokytojo gyvenimo momentą – ypač Marijos, Viešpaties Motinos, akyse. Nuo pat pradžių Šventosios Dvasios apšviesta Bažnyčia suvokė, jog tai, kas Jėzuje buvo regima, ką buvo galima pamatyti akimis ir paliesti rankomis, jo žodžiai ir gestai, įsikūnijusio Žodžio konkretumas – visa, kas su Juo susiję, perėjo į sakramentų šventimą. [1]

Liturgija: susitikimo su Kristumi vieta

10. Čia slypi visas galingas liturgijos grožis. Jei Prisikėlimas mums būtų tik sąvoka, idėja, mintis; jei Prisikėlusysis mums tik primintų tai, ką atmena kiti, kad ir tokie autoritetingi kaip apaštalai; jei ir mums nebūtų suteikta galimybė su juo iš tikrųjų susitikti, tai reikštų paskelbti, jog Žodžio, tapusio kūnu, naujovė išsemta. Tačiau Įsikūnijimas yra ne tik vienintelis istorijoje žinomas naujas įvykis, bet ir būdas, kurį Švenčiausioji Trejybė pasirinko, kad atvertų mums bendrystės kelią. Krikščioniškasis tikėjimas arba reiškia susitikimą su juo, su Gyvuoju, arba to tikėjimo nėra.

11. Liturgija laiduoja tokio susitikimo galimybę. Vien miglotas Paskutinės vakarienės atminimas nieko gero neduotų; mums reikia dalyvauti toje Vakarienėje, kad galėtume girdėti Jo balsą, valgyti jo Kūną ir gerti jo Kraują: mums reikia jo. Eucharistijoje ir visuose sakramentuose laiduojama susitikimo su Viešpačiu Jėzumi galimybė ir užtikrinama, kad mus pasieks jo Velykų slėpinio galia. Jėzaus aukos, kiekvieno jo žodžio, gesto, žvilgsnio ir jausmo išganinga galia mus pasiekia per sakramentų šventimą. Aš esu Nikodemas ir samarietė prie šulinio, apsėstasis iš Kafarnaumo ir paralyžiuotasis Petro namuose, atleidimą patyrusi nusidėjėlė ir kraujoplūdžiu serganti moteris, Jayro duktė ir aklasis iš Jericho, Zachiejus ir Lozorius, gerasis plėšikas ir Petras – abu gavę atleidimą. Viešpats Jėzus, kartą numiręs daugiau nebemiršta, nužudytasis Avinėlis per amžius gyvena [2] ir toliau mums atleidžia, mus gydo, gelbsti sakramentų galia. Jis mus myli konkrečiai per savo įsikūnijimą. Taip jis malšina savo troškulį, paskelbęs nuo kryžiaus (Jn 19, 28), kad trokšta mūsų.

12. Pirmasis mūsų susitikimas su jo Velykomis yra įvykis, ženklinantis visų tikinčiųjų į Kristų gyvenimą, – mūsų krikštas. Tai ne intelektinis pritarimas jo mintims ar sutikimas su jo nustatytu elgesio kodeksu, o veikiau pasinėrimas į jo kančią, mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų. Tai nėra magiškas gestas: magija yra priešinga sakramentų logikai, nes ji pretenduoja į galią Dievo atžvilgiu, todėl kyla iš gundytojo. Kaip tobula Įsikūnijimo tąsa – dėl Dvasios buvimo ir veikimo – mums suteikiama galimybė mirti ir prisikelti Kristuje.

13. Tai vyksta labai jaudinančiu būdu. Krikšto vandens palaiminimo malda [3] mums atskleidžia, kad Dievas sukūrė vandenį būtent dėl Krikšto. Taigi kurdamas vandenį Dievas galvojo apie kiekvieno iš mūsų Krikštą, ir ta mintis lydėjo visą jo veikimą išganymo istorijoje kaskart, kai jis, turėdamas tikslingą planą, naudojo vandenį. Sukūręs vandenį jis tarsi panorėjo jį ištobulinti, kad galiausiai jis taptų Krikšto vandeniu. Dievas norėjo pripildyti vandenį viršum jo dvelkusios Dvasios (plg. Pr 1, 2) judėjimo, kad jame kaip užuomazga glūdėtų pašventinimo galia; jis pasinaudojo vandeniu atnaujindamas žmoniją per tvaną (plg. Pr 6, 1–9, 29); suvaldė vandenį jį perskirdamas ir atverdamas išlaisvinimo kelią per Raudonąją jūrą (plg. Iš 14); pašventino vandenį Jordane, panardindamas jame Dvasios persmelktą Žodžio kūną (plg. Mt 3, 13–17; Mk 1, 9–11; Lk 3, 21–22). Galiausiai jis sumaišė vandenį su savo Sūnaus krauju, Dvasios dovana, neatskiriamai susieta su už mus paaukoto Avinėlio gyvybės ir mirties dovana, ir iš perverto šono išliejo jį ant mūsų (Jn 19, 34). Būtent į šį vandenį buvome panardinti, kad jo galia būtume įskiepyti į Kristaus Kūną ir kartu su juo prisikeltume nemirtingam gyvenimui (plg. Rom 6, 1–11).

Bažnyčia: Kristaus Kūno sakramentas

14. Kaip mums priminė Vatikano II Susirinkimas (plg. Sacrosanctum Concilium, 5), remdamasis tikrosios Tradicijos šulais – Šventuoju Raštu, tėvais ir Liturgija,– būtent iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo „nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“ [4]. Įstabi paralelė tarp pirmojo Adomo ir naujojo Adomo: kaip iš pirmojo Adomo šono, užmigdęs jį giliu miegu, Dievas sukuria Ievą, taip ir iš užmigusio mirties miegu ant kryžiaus naujojo Adomo šono gimsta naujoji Ieva – Bažnyčia. Su nuostaba priimame žodžius, skambančius, kaip galime įsivaizduoti, iš naujojo Adomo, žvelgiančio į Bažnyčią: „Ši pagaliau yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno“ (Pr 2, 23). Įtikėję Žodžiu ir nužengę į Krikšto vandenį tapome kaulu iš jo kaulų ir kūnu iš jo kūno.

15. Be šio įsijungimo į kūną neįmanoma patirti Dievo garbinimo pilnatvės. Iš tikrųjų tėra vienas tobulas ir Tėvui malonus garbinimo aktas, būtent Sūnaus klusnumas, kurio matas – jo mirtis ant kryžiaus. Vienintelė galimybė dalyvauti jo aukoje yra tapti „sūnumis Sūnuje“. Tokią dovaną esame gavę. Liturgijoje veikiantis subjektas visada yra vien tik Kristus-Bažnyčia, mistinis Kristaus Kūnas.

Teologinė liturgijos reikšmė

16. Susirinkimui – ir prieš jį vykusiam liturginiam sąjūdžiui – esame dėkingi už tai, kad iš naujo atradome teologinę liturgijos sampratą ir jos svarbą Bažnyčios gyvenime. Konstitucijoje Sacrosanctum Concilium išdėstyti bendrieji principai buvo esmingai svarbūs liturgijos reformai, jie ir toliau lieka svarbiausi skatinant pilnutinį, sąmoningą, aktyvų ir vaisingą dalyvavimą liturgijos šventime (plg. Sacrosanctum Concilium, 11; 14); „liturgija yra pirmasis ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji gali semtis tikrai krikščioniškos dvasios“ (Sacrosanctum Concilium, 14). Šiuo laišku norėčiau pakviesti visą Bažnyčią iš naujo atrasti, puoselėti ir išgyventi krikščioniškojo šventimo tiesą ir galią. Noriu, kad krikščioniškojo šventimo grožio ir šio šventimo būtinų padarinių Bažnyčios gyvenime neiškreiptų paviršutiniškas ir redukuotas jo vertės supratimas ar, dar blogiau, jis nebūtų pajungtas kokiai nors ideologinei vizijai įgyvendinti, kad ir kokia ji būtų. Kunigiškoji Jėzaus malda per Paskutinę vakarienę, kad visi būtų viena (Jn 17, 21), teisia visus mūsų susiskaldymus susibūrus aplink laužomą Duoną, gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį [5].

Liturgija: priešnuodis dvasinio supasaulėjimo nuodams

17. Ne kartą perspėjau dėl Bažnyčios gyvenimui pavojingos pagundos, „dvasinio supasaulėjimo“: tai išsamiai aptariau paraginime Evangelii gaudium (93–97), nurodydamas gnosticizmą ir neopelagijonybę kaip dvi tarpusavyje susijusias apraiškas, maitinančias šį dvasinį supasaulėjimą.

Pirmoji krikščioniškąjį tikėjimą susiaurina iki subjektyvizmo, kuris užsklendžia žmogų jo paties „proto bei jausmų imanencijoje“ (Evangelii gaudium, 94). Antroji paneigia malonės vaidmenį ir kliaujasi tik savo jėgomis, ir tai duoda pradžią „narciziškam ir autoritariškam elitiškumui, kai kiti, užuot juos evangelizavus, analizuojami ir klasifikuojami ir, užuot palengvinus prieigą prie malonės, energija švaistoma pastangoms kontroliuoti“ (Evangelii gaudium, 94).

Tokios iškreiptos krikščionybės formos gali turėti pražūtingų padarinių Bažnyčios gyvenimui.

18. Iš to, ką priminiau pirmiau, aišku, kad liturgija pačia savo esme yra veiksmingiausias priešnuodis šiems nuodams. Akivaizdu, kalbu apie liturgiją teologine prasme ir tikrai ne apie tai, ką Pijus XII apibūdino kaip dekoratyvinį ceremonialą ar vien tik kultą reglamentuojančių įstatymų bei potvarkių rinkinį [6].

19. Gnosticizmas nuodija mus subjektyvizmo nuodais, o liturginis šventimas išlaisvina iš autoreferenciškumo kalėjimo, kur maitinamasi savo protavimu ir savo jausena: šventimo aktas priklauso ne individui, bet Kristui-Bažnyčiai, Kristuje suvienytų tikinčiųjų visumai. Liturgijoje sakoma ne „aš“, bet „mes“, o bet koks siekis apriboti šį platųjį „mes“ visada yra demoniškas. Liturgija nepalieka mūsų vienų individualiai ieškoti tariamo Dievo slėpinio pažinimo, bet paima mus už rankos, drauge, kaip susirinkusią bendruomenę, kad vestų gilyn į slėpinį, kurį mums atskleidžia Žodis ir sakramentiniai ženklai. Liturgijoje tai daroma nuosekliai atsižvelgiant į Dievo veikimą, einant įsikūnijimo keliu, per simbolinę kūno kalbą, kuri skleidžiasi daiktuose, erdvėje ir laike.

20. Neopelagijonybė svaigina prielaida, kad išganymas pelnomas mūsų pačių pastangomis, o liturginis šventimas mus apvalo ir skelbia, jog tikėjimu priimama išganymo dovana duodama neatlygintinai. Dalyvavimas eucharistinėje aukoje nėra mūsų pačių nuopelnas, tarsi dėl jo galėtume girtis prieš Dievą ar brolius ir seseris. Kiekvieno šventimo pradžia man primena, kas esu, esu kviečiamas išpažinti savo nuodėmes ir prašyti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius, brolius ir seseris melsti už mane Viešpatį Dievą. Iš tikrųjų nesame verti įeiti į jo namus; mums reikia jo žodžio, kad būtume išgelbėti (plg. Mt 8, 8). Mes galime girtis tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi (plg. Gal 6, 14). Liturgija neturi nieko bendra su asketišku moralizavimu. Ji yra Viešpaties Velykų slėpinio dovana, ir, jei priimama su klusnumu, atnaujina mūsų gyvenimą. Į Vakarienės menę žmogus įžengia tik patrauktas Jo troškimo valgyti Velykų vakarienę su mumis: Desiderio desideravi hoc Pascha manducare vobiscum, antequam patiar (Lk 22, 15).

Kasdien iš naujo atrasti krikščioniškojo šventimo tiesos grožį

21. Tačiau turime būti atidūs: kad liturgijos priešnuodis būtų veiksmingas, privalome kasdien iš naujo atrasti krikščioniškojo šventimo tiesos grožį. Dar kartą primenu teologinę prasmę, taip gražiai nusakytą konstitucijoje Sacrosanctum Concilium, 7: liturgija yra Kristaus kunigystė, mums apreikšta ir dovanota jo Velykų slėpinyje, sudabartinama ir veikianti juslėmis suvokiamais ženklais (vandeniu, aliejumi, duona, vynu, gestais, žodžiais), kad Dvasia, panardindama mus į Velykų slėpinį, perkeistų visą mūsų gyvenimą, darydama mus vis panašesnius į Kristų.

22. Nuolatinis iš naujo atrandamas liturgijos grožis nereiškia ritualinio estetizmo siekio, kai rūpestingai laikomasi išorinio apeigų formalumo ar pasitenkinama skrupulingu rubrikų laikymusi. Akivaizdu, kad šiuo teiginiu jokiu būdu nenoriu pritarti priešingam požiūriui, kai paprastumas painiojamas su aplaidžiu banalumu, esminiai dalykai – su nemokšišku paviršutiniškumu, o apeiginių veiksmų konkretumas – su perdėtu praktiniu funkcionalizmu.

23. Kalbėkime aiškiai: reikia pasirūpinti visais šventimo aspektais (erdve, laiku, gestais, žodžiais, daiktais, drabužiais, giesme, muzika...) ir laikytis kiekvienos rubrikos. Tuo atidžiai pasirūpinus iš susirinkusios bendruomenės nebūtų atimta tai, kas jai deramai priklauso, būtent dalyvauti Velykų slėpinyje, švenčiamame pagal Bažnyčios nustatytas apeigas. Tačiau net jei būtų užtikrinta šventimo kokybė ir tinkamas vyksmas, to nepakaktų, kad mūsų dalyvavimas būtų visavertis.

Nuostaba dėl Velykų slėpinio: esminė liturginio akto dalis

24. Jei pristigtume nuostabos žvelgdami į Velykų slėpinį, kuris reiškiasi sakramentinių ženklų konkretumu, mums grėstų pavojus izoliuotis nuo kiekvieną liturginį šventimą užliejančio malonės vandenyno poveikio. Nors pastangos gerinti šventimo kokybę yra pagirtinos, jų nepakanka, panašiai kaip nepakanka raginimo labiau siekti vidinio išgyvenimo; ir šiam siekiui kyla pavojus susiaurėti iki tuščio subjektyvumo, jei nepriimamas krikščioniškojo slėpinio apreiškimas. Susitikimas su Dievu yra ne individualus vidinės paieškos vaisius, bet mums dovanotas įvykis. Dievą galime sutikti per naują Įsikūnijimo faktą: per Paskutinę vakarienę jis netgi trokšta būti mūsų valgomas. Būtų nelaimė, jei nesižavėtume šios dovanos grožiu. 

25. Kalbėdamas apie nuostabą dėl Velykų slėpinio, visai neturiu omenyje to, ką, man regis, kartais norima išreikšti miglotu pasakymu „slėpinio pajauta“: kartais tarp tariamų priekaištų liturginei reformai priekaištaujama ir dėl to, esą iš šventimo buvo išdildyta slėpinio pajauta. Nuostaba, apie kurią kalbu, nėra apstulbimas neaiškios tikrovės ar mįslingų apeigų akivaizdoje. Priešingai, tai nuostaba dėl to, kad išganomasis Dievo planas buvo apreikštas Jėzaus Velykų slėpiniu (plg. Ef 1, 3–14), o jo poveikis ir toliau mus pasiekia švenčiant „slėpinius“, sakramentus. Išlieka tiesa, kad apreiškimo pilnatvė, atsižvelgiant į mūsų žmogiškąjį baigtinumą, pasižymi mus pranokstančia apstybe ir išsipildys laikų pabaigoje, kai Viešpats sugrįš. Tačiau jei nuostaba yra tikra, tuomet nėra pavojaus nesuvokti Dievo prezencijos kitoniškumo, net ir toje artumoje, kurios siekta Įsikūnijimu. Jei reforma būtų išdildžiusi tą neaiškią „slėpinio pajautą“, tai veikiau būtų nuopelnas, o ne pagrindas kaltinimams. Grožis, kaip ir tiesa, visuomet kelia nuostabą, o kai jis siejamas su Dievo slėpiniu, veda į garbinimą.

26. Nuostaba yra esminė liturginio akto dalis: ši nuostata būdinga žmonėms, suvokiantiems ypatingą akistatą su simboliniais gestais; nuostaba pasižymi žmonės, patiriantys simbolio galią, kuri pasireiškia ne nuoroda į kokią nors abstrakčią sąvoką, bet veikiau savo konkretybėje talpina ir įprasmina tai, ką jis išreiškia.

Reikia rimto ir gyvybingo liturginio ugdymo

27. Todėl esminis klausimas yra toks: kaip atgauti gebėjimą visavertiškai išgyventi liturginį veiksmą? Toks buvo Susirinkimo reformos tikslas. Iššūkis nepaprastai sudėtingas, nes šiuolaikiniai žmonės – ne visose kultūrose vienodai – prarado gebėjimą įsitraukti į simbolinį vyksmą, kuris yra esminis liturginio akto bruožas.

28. Postmodernybėje žmogus jaučiasi dar labiau pasimetęs, neturintis jokių orientyrų, praradęs vertybes, nes jos pasidarė abejotinos, tapęs visišku našlaičiu, išgyvenantis susiskaldymą, kuriame prasmės horizontas atrodo neįmanomas. Negana to, postmodernybę dar labiau slegia ankstesnės epochos sunkus palikimas, nulemtas individualizmo ir subjektyvizmo (tai dar kartą primena pelagijonybės ir gnosticizmo problemas), taip pat abstraktaus dvasingumo, prieštaraujančio pačiai žmogaus prigimčiai, nes žmogus yra įsikūnijusi dvasia ir todėl geba simboliškai veikti ir simboliškai suvokti.

29. Susibūrusi į Vatikano II Susirinkimą Bažnyčia norėjo užmegzti dialogą būtent su šia modernybės tikrove, dar kartą patvirtindama, kad supranta, jog yra Kristaus sakramentas, tautų šviesa (Lumen gentium), yra pasiryžusi įsiklausyti į Dievo žodį (Dei Verbum) ir pripažįsta savais mūsų laikų žmonių džiaugsmus bei viltis (Gaudium et spes). Didžiosios Susirinkimo konstitucijos yra tarpusavyje neišskiriamai susijusios, ir neatsitiktinai didžiulė visuotinio Susirinkimo refleksijos pastanga prasidėjo nuo liturgijos apmąstymo (Sacrosanctum Concilium); Susirinkimas yra aukščiausia Bažnyčios sinodalumo išraiška – saugoti šį turtą esu pašauktas kartu su jumis visais.

30. Baigdamas antrąją Susirinkimo sesiją (1963 m. gruodžio 4 d.), šventasis Paulius VI išreiškė šią mintį:

„Be to, šios karštos ir sudėtingos diskusijos anaiptol neliko be gausių vaisių. Buvo sėkmingai užsklęsta tema, kurią nagrinėti imtasi pirmiau už visas kitas, kuri tam tikra prasme Bažnyčioje yra svarbesnė už kitas, tiek pačia savo esme, tiek iškilumu – kalbame apie šventąją liturgiją – tad šiandien iškilmingai skelbiame šio darbo rezultatą. Todėl mūsų siela džiūgauja nuoširdžiu džiaugsmu. Šiuo faktu pripažįstame, kad buvo laikomasi tinkamos vertybių ir pareigų tvarkos: buvo pripažinta Dievui derama garbinga vieta; pripažinta, kad mūsų pirmoji pareiga yra kreiptis maldomis į Dievą; kad šventoji liturgija yra pirminis šaltinis dieviškuose mainuose, per kuriuos mums perteikiamas Dievo gyvenimas; ji taip pat yra pirmoji dvasinio gyvenimo mokykla. Liturgija yra pirmoji dovana, kurią turime dovanoti krikščionių tautai, vienijamai su mumis tikėjimu ir karštomis maldomis. Tai pirminis kvietimas žmonijai, kad atsirištų jos nebylus liežuvis ir lietųsi šventa bei nuoširdi malda, kad žmonės patirtų tą neapsakomą sielą gaivinančią galią, kai kartu su mumis skelbia Dievo šlovę ir žmogaus širdies viltis per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje“ [7].

31. Šiame laiške negaliu su jumis nuodugniau panagrinėti šios ištraukos įvairių formuluočių turtingų prasmių ir siūlau jums patiems tai apmąstyti. Jei liturgija yra „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ (Sacrosanctum Concilium, 10), tuomet gerai suprantame, koks svarbus šis liturgijos klausimas. Būtų banalu, jei įtampas, deja, kylančias dėl šventimo, aiškintume tik kaip skirtingo jautrumo apeigų formai nulemtą skirtumą. Problema pirmiausia yra ekleziologinė. Nesuprantu, kaip galima sakyti, kad pripažįstame Susirinkimo galiojimą, – nors mane stebina, kad katalikas gali drįsti to nepripažinti, – ir tuo pat metu nepriimti liturginės reformos, gimusios iš konstitucijos Sacrosanctum Concilium, kurioje išreiškiama liturgijos tikrovė, glaudžiai susieta su Bažnyčios vizija, taip nuostabiai aprašyta konstitucijoje Lumen gentium. Todėl, kaip jau paaiškinau savo laiške visiems vyskupams, jaučiau pareigą patvirtinti, kad „atitinkamai pagal Vatikano II Susirinkimo dekretus paskelbtos šventojo Pauliaus VI ir šventojo Jono Pauliaus II liturginės knygos yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška“ (Motu proprio Traditionis custodes, 1).

Liturginės reformos nepriėmimas, taip pat paviršutiniškas jos supratimas atitraukia mus nuo įsipareigojimo ieškoti atsakymų į klausimą, kurį nuolat kartoju: kaip galime augti, kad visapusiškai išgyventume liturginį vyksmą? Kaip išlaikyti nuostabą dėl to, kas vyksta prieš mūsų akis šventimo metu? Mums reikia rimto ir gyvybingo liturginio ugdymo.

32. Grįžkime į Jeruzalės Aukštutinį kambarį: Sekminių rytą gimsta Bažnyčia, pradinė naujosios žmonijos ląstelė. Atverti ankštą dvasinio individualizmo erdvę gali tik bendruomenė – vyrų ir moterų, kurie yra susitaikę, nes patyrė atleidimą, gyvi, nes Jis yra gyvas, teisingi, nes juose gyvena Tiesos Dvasia.

33. Būtent Sekminių bendruomenė gali laužyti duoną tvirtai žinodama, kad Viešpats gyvas, prisikėlęs iš numirusių, esantis savo žodžiu, gestais, savo Kūno ir Kraujo auka. Nuo to momento šventimas tampa privilegijuota – nors ir ne vienintelė – susitikimo su juo vieta. Žinome, kad tik dėl šio susitikimo žmogus tampa tikrąja prasme žmogumi. Tik Sekminių Bažnyčia gali suvokti žmogų kaip asmenį, atvirą visapusiškam santykiui su Dievu, su kūrinija ir su broliais bei seserimis.

34. Čia iškyla lemiamas liturginio ugdymo klausimas. Romano Guardini sako: „Tuo taip pat nurodoma pirmoji praktinė užduotis: nešami šio vidinio mūsų laikmečio virsmo, turime iš naujo mokytis išgyventi religinį santykį kaip visybiški žmonės“ [8]. Būtent tai įgalina liturgija, į tai mus turi vesti ugdymas. Guardini nedvejodamas pareiškia, kad be liturginio ugdymo „apeigų ar tekstinės reformos mažai tepadės“ [9]. Neketinu čia išsamiai aptarti labai plačios liturginio ugdymo temos. Noriu tik pasiūlyti keletą atspirties taškų apmąstymams. Manau, galima išskirti du aspektus: ugdymą, padedantį išgyventi liturgiją ir pačios liturgijos atliekamą ugdymą. Pirmasis priklauso nuo antrojo, kuris yra esminis.

35. Būtina rasti būdus, kaip vykdyti ugdymą, apimantį liturgijos studijas. Nuo pat liturginio sąjūdžio pradžios šiuo atžvilgiu daug nuveikta, prie to vertingai prisidėjo mokslininkai ir akademinės institucijos. Tačiau šias žinias reikia skleisti ne tik akademinėje aplinkoje, bet ir prieinamu būdu, kad kiekvienas tikintysis galėtų augti pažindamas teologinę liturgijos prasmę – tai lemiamas klausimas, kuriuo grindžiamas bet koks supratimas ir bet kuri liturginė praktika. Juo grindžiamas ir augimas krikščioniškojo šventimo srityje, padedantis kiekvienam įgyti gebėjimą suvokti euchologinius tekstus, apeigų dinamiką ir jų antropologinę reikšmę.

36. Galvoju apie įprastinį ritmą, kai mūsų bendruomenės susirenka švęsti Eucharistijos Viešpaties dieną, sekmadienį po sekmadienio, nuo vienų Velykų iki kitų, taip pat ypatingais atskiro žmogaus ar bendruomenės gyvenimo momentais, įvairiais amžiaus tarpsniais. Įšventintieji tarnautojai atlieka itin svarbią pastoracinę veiklą paimdami pakrikštytus tikinčiuosius už rankos ir vesdamiesi juos pakartotinai išgyventi Velykas. Visada prisiminkime, kad švenčiantysis subjektas yra Bažnyčia, Kristaus Kūnas, o ne tik kunigas. Iš studijų pasisemtos žinios yra tik pirmas žingsnis, įgalinantis įžengti į švenčiamą slėpinį. Akivaizdu, kad susirinkimui vadovaujantys tarnautojai, norėdami vesti savo brolius ir seseris, turi žinoti kelią, pažinti jį ne tik iš teologijos studijų žemėlapio, bet ir per dažnai praktikuojamą gyvo tikėjimo patirtį, maitinamą maldos, suvokiamą ne tik kaip atliktiną prievolę. Šventimų dieną kiekvienas kunigas girdi vyskupo tariamus žodžius: „Apmąstyk, ką darysi, sek tuo, ką švęsi, ir gyvenk pagal Viešpaties Kryžiaus slėpinį“ [10].

37. Organizuojant liturgijos studijas seminarijose būtina atsižvelgti į pačiame šventime glūdintį ypatingą potencialą, įgalinantį perteikti organišką teologinių žinių viziją. Kiekvienoje teologijos disciplinoje, vadovaujantis jai būdinga perspektyva, dera atskleisti jos glaudų ryšį su liturgija, per kurią išryškėja ir yra įgyvendinamas bendras kunigų ugdymas (plg. Sacrosanctum Concilium, 16). Liturgija ir išminties žinija grindžiamas teologinis ugdymas seminarijose neabejotinai turėtų teigiamų padarinių pastoracinėje veikloje. Nėra nė vieno bažnytinio gyvenimo aspekto, kuriame liturgija nebūtų jo viršūnė ir šaltinis. Visuminė, organiška ir integruota pastoracinė veikla yra ne tiek ištobulintų programų rezultatas, o veikiau kyla iš bendruomenės gyvenimo centre esančios sekmadienio Eucharistijos, kuri yra bendrystės pagrindas. Teologinė liturgijos samprata jokiu būdu neleidžia šių žodžių interpretuoti viską susiaurinant iki kulto aspekto. Šventimas, kuris neevangelizuoja, nėra autentiškas, panašiai kaip ir skelbimas, kuris šventimo metu neveda į susitikimą su prisikėlusiu Viešpačiu: be meilės liudijimo abu šie dalykai būtų tarsi žvangantis varis ar skambantys cimbolai (1 Kor 13, 1).

38. Įšventintiems tarnautojams ir visiems pakrikštytiesiems liturginis ugdymas pirmine šio žodžio prasme nelaikytinas dalyku, kuris įgyjamas kartą visiems laikams: kadangi švenčiamo slėpinio dovana pranoksta mūsų gebėjimą pažinti, šis įsipareigojimas, be abejo,  turės lydėti kiekvieno tikinčiojo nuolatinį ugdymą su mažutėliams būdingu nuolankumu ir atvirumu nuostabai.

39. Paskutinė pastaba apie seminarijas: be studijų programos, jose taip pat turi būti sudaryta galimybė patirti šventimą, kuris būtų ne tik pavyzdinis apeigų požiūriu, bet ir autentiškas bei gyvas, leidžiantis išgyventi tikrą bendrystę su Dievu, tą pačią bendrystę, kurios siekiama ir teologinėmis žiniomis. Tik Dvasios veikimas gali ištobulinti mūsiškį Dievo slėpinio pažinimą, nes tai ne tik protu suvokiamas dalykas, bet ir visą gyvenimą paliečiantis santykis. Tokia patirtis labai svarbi, kad seminaristai, tapę įšventintais tarnautojais, galėtų lydėti bendruomenes toje pačioje kelionėje, pažįstant Dievo slėpinį, kuris yra meilės slėpinys.

40. Ši aplinkybė skatina mus pamąstyti apie anksčiau minėtą antrąją prasmę, kurią galime numanyti vartodami sąvoką „liturginis ugdymas“. Turiu omenyje tai, kad per dalyvavimą liturginiame šventime kiekvienas yra ugdomas pagal savo pašaukimą. Netgi žinios, gaunamos iš studijų, apie kurias ką tik kalbėjau, kad jos netaptų savotišku racionalizmu, turi pasitarnauti įgyvendinant pačios liturgijos ugdomąjį poveikį kiekviename tikinčiajame į Kristų.

41. Iš viso to, ką pasakėme apie liturgijos esmę, tampa aišku, kad Kristaus slėpinio, lemiamo mūsų gyvenimo klausimo, pažinimas vyksta ne per tam tikros idėjos įsisavinimą protu, bet per tikrą egzistencinį įsitraukimą į jo asmenį. Šia prasme liturgija nėra susijusi su „žinojimu“, ir jos pirminis tikslas nėra pedagoginis, nors ji turi didelę pedagoginę vertę (plg. Sacrosanctum Concilium, 33). Liturgija veikiau yra šlovinimas, dėkojimas už Sūnaus Velykų įvykį, patiriant jo gelbstinčią galią, pasiekiančią mūsų gyvenimą. Šventimas susijęs su mūsų klusnumu Dvasios veikimui, per liturgiją ji veikia, kol mumyse išryškės Kristus (plg. Gal 4, 19). Mūsų ugdymo pilnatvė yra panašumas į Kristų. Kartoju: tai ne protinis, abstraktus procesas, bet tapimas Juo. Tam ir duota Dvasia, kurios veikimu visada tik to ir siekiama, kad būtų kuriamas Kristaus Kūnas. Tas pasakytina ir apie Eucharistinę duoną ir apie kiekvieną pakrikštytąjį, pašauktą vis labiau tapti tuo, ką jis priėmė kaip dovaną per Krikštą, t. y. būti Kristaus Kūno nariu. Leonas Didysis rašo: „Mūsų dalyvavimas Kristaus Kūne ir Kraujyje neturi kito tikslo, kaip tik paversti mus tuo, ką valgome“ [11].

42. Šis egzistencinis įsitraukimas vyksta – tęstinai ir nuosekliai laikantis įsikūnijimo metodo – sakramentiniu būdu. Liturgijai atlikti būtini dalykai yra visiška dvasinių abstrakcijų priešingybė: tai duona, vynas, aliejus, vanduo, kvapsniai, ugnis, pelenai, akmuo, audeklas, spalvos, kūnas, žodžiai, garsai, tyla, gestai, erdvė, judėjimas, veiksmas, tvarka, laikas, šviesa. Visa kūrinija yra Dievo meilės apraiška, ir nuo tada, kai ši meilė visa savo pilnatve pasireiškė Jėzaus kryžiuje, ji traukia visą kūriniją. Visa kūrinija apimama tam, kad galėtų tarnauti susitikimui su įsikūnijusiu, nukryžiuotu, mirusiu, prisikėlusiu, įžengusiu pas Tėvą Žodžiu. Taip giedama šventinant Krikšto vandenį, aliejų šventajai krizmai, taip pat atnašaujant duoną ir vyną, žemės ir žmonių darbo vaisius.

43. Liturgija šlovina Dievą ne todėl, kad galime ką nors pridėti prie nepasiekiamos šviesos, kurioje gyvena Dievas, grožio (plg. 1 Tim 6, 16); taip pat negalime papildyti tobulos angelų giesmės, kuri amžinai skamba dangaus buveinėse. Liturgija šlovina Dievą, nes leidžia mums – čia žemėje – švenčiant slėpinius regėti Dievą ir, matant jį, semtis gyvybės iš jo Velykų. Mes, mirę dėl savo nuodėmių ir per malonę prikelti gyventi su Kristumi (plg. Ef 2, 5), esame Dievo šlovė. Ireniejus, doctor unitatis, mums tai primena: „Dievo šlovė – gyvas žmogus, o žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas: jei jau Dievo apsireiškimas per kūriniją suteikia gyvybę visoms žemėje gyvenančioms būtybėms, tai juo labiau Tėvo pasirodymas per Žodį yra gyvybės priežastis regintiems Dievą!“ [12].

44. Guardini rašo: „Čia išryškėja pirmoji liturginio ugdymo darbo užduotis: žmogus turi vėl atgauti simbolinės raiškos gebėjimą“ [13]. Tai visiems, tiek įšventintiems tarnautojams, tiek tikintiesiems, tenkanti pareiga. Užduotis nelengva, nes šiuolaikinis žmogus tapo neraštingas, jis nebegeba perskaityti simbolių, net nenumano, kad jie egzistuoja. Taip atsitinka ir su mūsų kūno simboliu. Mūsų kūnas yra simbolis, nes tai intymus sielos ir kūno ryšys; jis yra dvasinės sielos regimybė kūniškoje tvarkoje; ir čia slypi žmogaus unikalumas, asmens savitumas, netaikytinas jokiai kitai gyvosios būtybės formai. Mūsų atvirumas transcendencijai, Dievui, yra konstitutyvus dalykas: to nepripažinimas neišvengiamai nulemia, kad nepažįstame ne tik Dievo, bet ir savęs. Užtenka pažvelgti į paradoksalų elgesį su kūnu: kartais juo rūpinamasi beveik obsesyviai, vadovaujantis amžinos jaunystės mitu, o kartais kūnas traktuojamas kaip medžiaginis ir visai atsiejamas nuo žmogiškojo orumo reikalavimų. Iš tikrųjų kūnui vertės negalima suteikti vien tik paties kūno pagrindu. Kiekvienas simbolis tuo pat metu yra ir galingas, ir trapus. Jei jis negerbiamas, jei su juo nesielgiama pagal tai, kas jis yra, jis suyra, praranda savo galią, tampa nereikšmingas.

Mes nebemokame žvelgti šventojo Pranciškaus žvilgsniu – saulę jis vadino sese, nes jam taip atrodė – matė ją gražią ir spindinčią didžiu spindesiu ir, kupinas nuostabos, giedojo, kad ji „neša Aukščiausiojo žymę“ [14]. Šių laikų žmogui, praradusiam gebėjimą suvokti kūno ir kiekvieno kūrinio simbolinę reikšmę, simbolinė liturgijos kalba tampa beveik nesuprantama. Vis dėlto keliamas klausimas ne apie tokios kalbos atsisakymą. Jos negalima išsižadėti, nes būtent ją Šventoji Trejybė pasirinko, kad mus pasiektų per Žodžio kūną. Veikiau reikia atgauti gebėjimą naudotis liturgijos simboliais ir juos suprasti. Neturime prarasti vilties, nes šis kokybinis dėmuo žmoguje, kaip ką tik minėjau, yra konstitutyvus; nepaisant materializmo ir spiritualizmo blogio – abu jie neigia sielos ir kūno vienybę – jis, kaip ir kiekviena tiesa, visada pasirengęs vėl išryškėti.

45. Taigi klausimas, kurį noriu iškelti, yra toks: kaip galime atgauti gebėjimą naudotis simboliais? Kaip galime vėl išmokti juos perskaityti ir gebėti jais gyventi? Gerai žinome, kad sakramentų šventimas per Dievo malonę yra veiksmingas pats savaime (ex opere operato), tačiau tai negarantuoja visapusiško žmonių įsitraukimo, jei neįmanoma pasiekti jų tinkamo nusiteikimo šventimo kalbos atžvilgiu. Simbolių skaitymas yra ne intelektinio žinojimo ar sąvokų įsisavinimo dalykas, bet gyva patirtis.

46. Pirmiausia turime atgauti pasitikėjimą kūrinija. Noriu pasakyti, jog dalykai, iš kurių sakramentai „padaryti“, kyla iš Dievo, yra į jį orientuoti ir jo prisiimti, ypač per įsikūnijimą, idant taptų išganymo įrankiais, Dvasios nešėjais, malonės kanalais. Čia išryškėja didžiulis atotrūkis tiek nuo materialistinio, tiek nuo spiritualistinio požiūrio. Jei sukurtieji dalykai turi tokį nepamainomą vaidmenį sakramentiniame veikime, kuriuo įgyvendinamas mūsų išganymas, tuomet turime žvelgti į juos nauju žvilgsniu, kuris būtų ne paviršutiniškas, bet kupinas pagarbos ir dėkingumo. Sukurtuose dalykuose nuo pat pradžių glūdi sakramentų pašvenčiamosios malonės užuomazga.

47. Svarstant apie tai, kaip mus formuoja liturgija, kyla kitas svarbus klausimas dėl ugdymo, reikalingo įgyti vidinį nusiteikimą, kuris leistų mums naudotis liturginiais simboliais ir juos suprasti. Noriu tai išreikšti paprastai. Galvoju apie tėvus, o gal net labiau senelius, taip pat mūsų klebonus ir katechetus. Daugelis iš mūsų būtent iš jų išmokome liturgijos gestų galios, pavyzdžiui, kryžiaus ženklo, atsiklaupimo, mūsų tikėjimo formulių. Galbūt neprisimename tokio mokymosi, bet galime lengvai įsivaizduoti gestą, kai didesnė ranka paima mažą vaiko ranką ir lėtai lydi ją pirmą kartą ženklindama jo kūną išganymo ženklu. Judesį lydi žodžiai, kurie taip pat tariami lėtai, beveik taip, tarsi norėtų užvaldyti kiekvieną gesto akimirką ir visą kūną: „Vardan Dievo – Tėvo... ir Sūnaus... ir Šventosios Dvasios.... Amen.“ O tada vaiko ranka paleidžiama ir stebima, kaip jis tai kartoja pats, pasiruošus, jei reikės, ateiti jam į pagalbą – dabar tas gestas yra perduotas, kaip drabužis, kuris augs kartu su vaiku ir tik Dvasiai žinomu būdu bus įprasmintas. Nuo to momento tas gestas, jo simbolinė jėga, yra mūsų, jis priklauso mums; arba, tiksliau sakant, mes priklausome jam, jis suteikia mums formą, esame jo formuojami. Čia nebūtina daug kalbėti, viską iki galo suprasti tame geste. Reikia būti mažutėliu, tiek jį perduodant, tiek priimant. Visa kita yra Dvasios darbas. Taip esame įvesdinami į simbolinę kalbą. Negalime leisti, kad iš mūsų būtų atimtas toks turtas. Augdami turėsime daugiau priemonių suprasti, tačiau visada su sąlyga, kad išliksime maži.

Ars celebrandi

48. Vienas iš būdų puoselėti ir ugdyti gyvą liturgijos simbolių supratimą neabejotinai yra rūpintis šventimo menu, ars celebrandi. Šis nusakymas taip pat gali būti įvairiai interpretuojamas. Jo prasmė tampa aiški, jei remiamės teologine liturgijos prasme, aprašyta jau ne kartą minėtoje konstitucijoje Sacrosanctum Concilium, 7. Ars celebrandi nevalia traktuoti tik kaip rubrikų reglamento paisymą, juo labiau jo nereikėtų laikyti vaizduotės žadinamu – kartais nežabotu – kūrybiškumu be taisyklių. Apeiga pati savaime yra norma, o norma niekada nėra savitikslė, ji visada tarnauja aukštesnei tikrovei, kurią siekia saugoti.

49. Šventimo mene, kaip ir bet kuriame kitame mene, reikia įvairių žinių. 

Pirmiausia reikia suprasti liturgijai būdingą dinamiką. Šventimo veiksmas yra vieta, kurioje per atminimą sudabartinamas Velykų slėpinys, kad jame dalyvaudami pakrikštytieji galėtų jį patirti savo gyvenime. Be tokio supratimo šventimas lengvai nukrypsta į išorinių dalykų akcentavimą (daugiau ar mažiau rafinuotą) arba rūpinimąsi tik rubrikomis (to laikantis daugiau ar mažiau griežtai).

Būtina žinoti, kaip Šventoji Dvasia veikia kiekviename šventime. Šventimo menas turi derėti su Dvasios veikimu. Tik taip jis bus laisvas nuo subjektyvizmo, kai linkstama vadovautis individualia jausena; taip pat laisvas nuo kultūrinių invazijų, kai nekritiškai perimami kultūros elementai, kurie neturi nieko bendra su teisingu įkultūrinimo procesu. 

Galiausiai būtina suvokti simbolinės kalbos dinamiką, jos savitumą bei veiksmingumą.

50. Iš šių trumpų pastabų akivaizdu, kad šventimo mene nevalia improvizuoti. Kaip ir kiekvienas menas, jis reikalauja nuoseklaus taikymo. Amatininkui pakanka technikos. Tačiau menininkui, be techninių žinių, reikia ir įkvėpimo, kuris yra teigiama turėjimo forma. Tikras menininkas neturi meno kaip nuosavybės, menas „turi“ jį. Šventimo meno neišmokstama lankant viešojo kalbėjimo ar įtaigių komunikavimo technikų kursus (vertinu ne intencijas, bet matau poveikį). Kiekviena priemonė gali būti naudinga, tačiau ji turi tarnauti liturgijos esmei ir Šventosios Dvasios veikimui. Reikia uolaus atsidavimo šventimui, ir tai leis pačiam šventimui perteikti mums savo meną. Guardini rašo: „Turime suprasti, kaip giliai tebesame įsišakniję individualizme ir subjektyvizme, kaip nesame pratę prie didybei deramų reikalavimų ir kokie maži yra mūsų religinio gyvenimo masteliai. Turime pažadinti maldos didybės suvokimą, valią egzistenciškai įsitraukti į maldą. Tačiau kelias tai pasiekti yra drausmė, silpnadvasiško sentimentalumo atsisakymas; rimtas darbas, atliekamas paklūstant Bažnyčiai, susijęs su mūsų religine būtimi ir veikimu“ [15]. Taip išmokstama šventimo meno.

51. Kalbėdami šia tema esame linkę manyti, kad ji susijusi tik su įšventintais tarnautojais, atliekančiais vadovavimo tarnystę. Iš tikrųjų tai yra nuostata, kuria pašaukti gyventi visi pakrikštytieji. Galvoju apie visus liturginiam sambūriui būdingus gestus ir žodžius: rinkimąsi, ėjimą procesijoje, sėdėjimą, stovėjimą, klūpojimą, giedojimą, tylėjimą, atliepus, žiūrėjimą, klausymąsi. Yra daugybė būdų, kuriais susirinkusi bendruomenė vieningai (plg. Neh 8, 1) dalyvauja šventime. Kai visi kartu daro tą patį gestą, visi kartu vienbalsiai taria žodžius, kiekvienam žmogui perduodama viso susirinkimo stiprybė. Tai vienodumas, kuris ne tik nemarina, bet, priešingai, ugdo atskirus tikinčiuosius atrasti autentišką savo asmenybės unikalumą, kuris pasireiškia ne individualistinėmis nuostatomis, bet suvokimu, kad jie yra vienas kūnas. Tai nėra liturginio etiketo laikymasis. Tai veikiau „drausmė“ Guardini prasme, ji mus ugdo, jei autentiškai jos laikomės. Tai gestai ir žodžiai, kurie mūsų vidiniame pasaulyje įveda tvarką ir sukelia tam tikrus jausmus, sužadina nuostatas, elgesį. Jais nėra išsakomas idealas, kuris turėtų mus įkvėpti, veikiau tai veikla, įtraukianti visą kūną, t. y. apimanti kūno ir sielos vienovę.

52. Tarp visą tikinčiųjų susirinkimą saistančių apeiginių aktų ypatinga reikšmė tenka tylai. Keletą kartų tai aiškiai nurodyta rubrikose: visas eucharistinis šventimas panardinamas į tylą, kuri yra prieš jo pradžią ir žymi kiekvieną apeiginio vyksmo momentą. Tyla yra atgailos akte; po kvietimo „Melskimės“; Žodžio liturgijoje (prieš skaitinius, tarp skaitinių ir po homilijos); Eucharistijos maldoje; po Komunijos [16]. Tai nėra vidinis prieglobstis, kuriame galima pasislėpti intymioje izoliacijoje, tarsi tik pakenčiant išsiblaškymą sukeliančias apeigas – tokia tyla prieštarautų pačiai šventimo esmei. Liturginė tyla yra kur kas daugiau. Ji simbolizuoja visą šventimo vyksmą gaivinančios Šventosios Dvasios buvimą ir veikimą, todėl dažnai tampa apeigų sekos kulminacija. Būtent todėl, kad tyla yra Dvasios simbolis, ji turi galią išreikšti daugialypį Dvasios veikimą. Peržvelgiant ką tik minėtus momentus, tyla nuteikia atgailai ir skatina atsivertimo troškimą; ji žadina norą klausytis Žodžio ir melstis; įgalina garbinti Kristaus Kūną ir Kraują; intymioje Komunijos bendrystėje tyla atskleidžia, ką Dvasia nori nuveikti mūsų gyvenime, kad panašėtume su laužoma Duona. Todėl esame kviečiami itin rūpestingai atlikti simbolinį tylos gestą: per jį Dvasia mus ugdo.

53. Kiekviename geste ir žodyje slypi tikslus veiksmas, kuris visada naujas, nes atitinka naują mūsų gyvenimo momentą. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje, pateikdamas paprastą pavyzdį. Mes atsiklaupiame, kad paprašytume atleidimo, palenktume savo puikybę, atiduotume Dievui savo ašaras, maldautume jo įsikišimo, dėkotume už gautą dovaną: tai visada tas pats gestas, kuris iš esmės sako, kad Dievo akivaizdoje esame maži. Vis dėlto, atliekamas skirtingais gyvenimo momentais, jis formuoja mūsų gilią vidujybę, o vėliau pasireiškia išoriškai mūsų santykiuose su Dievu ir broliais bei seserimis. Atsiklaupimas taip pat yra menas, atsiklaupti reikia visiškai suvokiant šio gesto simbolinę prasmę ir poreikį išreikšti savo buvimo Viešpaties akivaizdoje būdą. Ir jei visa tai siejama su šiuo paprastu gestu, juo labiau tai tinka Žodžio šventimui. Kokio meno turime išmokti skelbdami Žodį, klausydami jo, leisdami jam įkvėpti mūsų maldą, kad jis taptų mūsų gyvenimu? Visa tai verta didžiausio dėmesio – ne formalaus ar tik išorinio, bet gyvybiškai svarbaus ir vidinio, kad kiekvienas šventimo gestas ir kiekvienas žodis, išreikštas „meniškai“, formuotų asmens ir bendruomenės krikščioniškąją tapatybę.

54. Tiesa, kad šventimo menas ars celebrandi įpareigoja visą švenčiantį susirinkimą, tačiau taip pat tiesa, kad įšventintieji tarnautojai turi juo ypatingai rūpintis. Lankydamasis krikščionių bendruomenėse pastebėjau, jog jų liturginio šventimo išgyvenimo būdą sąlygoja ir pakreipia – į geresnę ar, deja, į blogesnę pusę – tai, kaip jų klebonas vadovauja susirinkimui. Galima sakyti, jog yra įvairių vadovavimo liturgijai „modelių“. Štai galimas sąrašas nuostatų, kurios, nors priešingos viena kitai, apibūdina aiškiai netinkamą vadovavimo būdą: kietas griežtumas arba perdėtas kūrybiškumas; sudvasintas misticizmas arba praktiškas funkcionalizmas; nevaldomas skubotumas arba pabrėžtinas lėtumas, abejingas aplaidumas arba perdėtas rafinuotumas, pernelyg didelis lipšnumas arba hieratinis šaltumas. Nors šis pavyzdžių spektras platus, manau, šių modelių neadekvatumas turi bendrą šaknį: perdėtą šventimo stiliaus personalizaciją, kartais rodančią prastai slepiamą maniją būti dėmesio centre. Dažnai tokie dalykai dar akivaizdesni, kai mūsų švenčiama liturgija transliuojama internetu, o tai ne visuomet yra tinkama ir apie tai turėtume pagalvoti. Beje, tai nėra labiausiai paplitusios elgsenos, vis dėlto liturginiai susirinkimai neretai patiria tokį „piktnaudžiavimą“.

55. Apie vadovavimo liturgijai svarbą bei subtilumą būtų galima daug kalbėti. Įvairiomis progomis esu kalbėjęs apie reiklią pareigą sakyti homiliją [17]. Dabar apsiribosiu kai kuriais platesniais samprotavimais norėdamas kartu su jumis apmąstyti, kaip mus formuoja liturgija. Turiu omenyje reguliarų sekmadienio Mišių ritmą mūsų bendruomenėse, todėl kalbu apie kunigus ir netiesiogiai apie visus įšventintus tarnautojus.

56. Kunigas išgyvena jam savitą dalyvavimą šventime dėl Šventimų sakramentu gautos dovanos, ir šis savitumas reiškiasi vadovavimu liturginiam sambūriui. Kaip ir visos kitos pareigos, kurias jis yra pašauktas atlikti, pirmiausia tai nėra bendruomenės jam paskirta pareiga, bet veikiau padarinys per šventimus išlietos Šventosios Dvasios, įgalinančios jį tokiai užduočiai. Kunigas, vadovaudamas liturgiją švenčiančiam susirinkimui, taip pat yra ugdomas.

57. Kad ši tarnystė būtų atliekama gerai – net meniškai, – labai svarbu, kad kunigas gyvai suvoktų, jog dėl Dievo gailestingumo jis ypatingu būdu sudabartina prisikėlusio Viešpaties buvimą. Įšventintasis tarnautojas pats yra vienas iš Viešpaties buvimo būdų, ir dėl to krikščionių susirinkimas yra unikalus ir skiriasi nuo bet kurio kito susirinkimo (plg. Sacrosanctum Concilium, 7). Šis faktas suteikia „sakramentinio“ svarumo (plačiąja prasme) visiems liturgijai vadovaujančio tarnautojo gestams ir žodžiams. Susirinkusieji švęsti turi teisę tuose gestuose ir žodžiuose pajusti Viešpaties troškimą, kad jis šiandien, kaip ir per Paskutinę vakarienę, kartu su mumis valgo Velykų vakarienę. Taigi pagrindinis vaidmuo tenka prisikėlusiam Viešpačiui, o ne mūsų pačių nebrandumui, prisiimančiam jam nepriklausantį vaidmenį, laikyseną ir prisistatymo būdą. Pats kunigas turėtų būti užvaldytas šio bendrystės troškimo, kurį Viešpats turi kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Jis tarsi atsiduria viduryje tarp meile degančios Jėzaus širdies ir kiekvieno tikinčiojo širdies, kuri yra Viešpaties meilės objektas. Vadovauti Eucharistijai – tai būti panardintam į Dievo meilės krosnį. Kai mums bus leista suprasti ar bent nujausti šią tikrovę, tikrai nebereikės surašytų gairių, nurodančių tinkamą elgesį. Jei mums to reikia, tai dėl mūsų širdies kietumo. Aukščiausia, todėl ir reikliausia norma yra pati Eucharistijos šventimo tikrovė su parinktais žodžiais, gestais, jausmais, ir mums leidžiama suprasti, ar jie adekvačiai išreiškia savo paskirtį. Akivaizdu, kad ir čia negalima improvizuoti: tai yra menas, ir reikia, kad kunigas jį taikytų, ištvermingai rūpintųsi Viešpaties meilės ugnimi, kurios jis atėjo įžiebti žemėje (plg. Lk 12, 49).

58. Kai pirmoji bendruomenė, paklusdama Viešpaties įsakymui laužo duoną, ją stebi Marija, lydinti pirmuosius Bažnyčios žingsnius: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14). Mergelė Motina budėdama „prižiūri“ apaštalams patikėtus savo Sūnaus gestus. Priėmusi angelo Gabrieliaus žodžius, ji savo įsčiose laikė Žodį, tapusį kūnu, – taip dabar Mergelė laiko Bažnyčios įsčiose tuos gestus, kurie sudaro jos Sūnaus kūną. Kunigas, kuris dėl Šventimų sakramentu gautos dovanos kartoja tuos gestus, yra sergimas Mergelės įsčiose. Ar mums čia reikia normos, kuri nurodytų, kaip elgtis?

59. Kunigai, tapę Viešpaties meilės ugnies įžiebimo žemėje įrankiais, saugomi Marijos, Mergelės, tapusios Bažnyčia (kaip apie ją giedojo šventasis Pranciškus), įsčiose, leidžiasi būti veikiami Dvasios, kuri nori užbaigti darbą, pradėtą per jų šventimus. Dvasios veikimas suteikia jiems galimybę vadovauti eucharistiniam susirinkimui su Petro, suvokiančio, kad yra nusidėjėlis (Lk 5, 1–11), baime, su giliu kenčiančio tarno nuolankumu (plg. Iz 42 ir t.), su troškimu būti jiems patikėtų žmonių „suvalgytais“ per kasdienę tarnystę.

60. Pats šventimas ugdo kunigą tokiai liturginio vadovavimo kokybei – kartoju, tai nėra tik intelektinis įsitraukimas, nors į jį dera įsitraukti visu mūsų protu, taip pat visais jausmais. Taigi kunigas mokomas vadovauti tais žodžiais ir gestais, kuriuos liturgija įdeda į jo lūpas ir rankas. 

Jis nesėdi soste [18], nes Viešpats viešpatauja su tarnaujančiojo nuolankumu. 

Jis neatitraukia dėmesio nuo centrinę vietą užimančio altoriaus, simbolizuojančio Kristų, iš kurio perverto šono išsiliejo kraujas ir vanduo – Bažnyčios sakramentų versmė ir kuris yra mūsų šlovinimo bei dėkojimo centras [19].

Artindamasis prie altoriaus atnašauti aukos, kunigas ugdomas nuolankumo ir atgailos žodžiais: „Priimk mus, Viešpatie, nusižeminusius ir gailesčio kupinus. Tegul tau, Dieve, patinka šiandienė mūsų auka“ [20].

Vykdydamas jam patikėtą tarnystę, kunigas negali pasikliauti savimi, nes liturgija kviečia jį prašyti, kad būtų apvalytas vandens ženklu: „Nuplauk, Viešpatie, mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes“ [21].

Žodžiai, kuriuos liturgija deda į jo lūpas, yra skirtingo turinio, reikalauja specifinės intonacijos: dėl tų žodžių svarbos iš kunigo reikalaujama tikro ars dicendi. Jie suteikia pavidalą jo vidiniams jausmams: tiek maldaujant Tėvą liturginio susirinkimo vardu, tiek kreipiantis į susirinkimą ir raginant jį, tiek vienbalsiai su visu susirinkimu tariant aklamaciją.

Eucharistinėje maldoje, kurioje dalyvauja visi pakrikštytieji pagarbiai klausydamiesi ir tylėdami, taip pat įsiterpdami per aklamacijas [22], liturgijos vadovas yra įgaliotas visos šventosios tautos vardu Tėvo akivaizdoje atminti jo Sūnaus auką per Paskutinę vakarienę, kad ta didžiulė dovana būtų iš naujo sudabartinta ant altoriaus. Toje aukoje jis dalyvauja pats aukodamasis. Kunigas negali pasakoti Tėvui apie Paskutinę vakarienę, pats netapdamas jos dalyviu. Jis negali sakyti: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“, jei negyvena tuo pačiu troškimu paaukoti savo kūną, savo gyvybę už jam patikėtus žmones. Tai vyksta jam vykdant tarnystę.

Visu tuo ir daugeliu kitų dalykų kunigas nuolat formuojamas per šventimo vyksmą.

* * *

61. Šiame laiške norėjau tiesiog pasidalyti keliais apmąstymais, kurie, be abejo, neišsemia didžiulio šventųjų slėpinių šventimo lobio. Prašau visų vyskupų, kunigų ir diakonų, seminarijų ugdytojų, teologijos fakultetų ir mokyklų dėstytojų bei visų katechetų padėti šventajai Dievo tautai semtis iš tos pirminės krikščioniškojo dvasingumo versmės. Esame nuolat kviečiami iš naujo atrasti bendrųjų principų, atskleistų pirmuosiuose konstitucijos Sacrosanctum Concilium punktuose, turtingumą, suvokdami glaudų ryšį tarp šios pirmosios Susirinkime paskelbtos konstitucijos ir visų kitų konstitucijų. Todėl negalime grįžti prie tos apeigų formos, kurią Susirinkimo tėvai cum Petro et sub Petro jautė būtinybę reformuoti, ir Šventosios Dvasios vedami bei vadovaudamiesi savo, kaip ganytojų, sąžine patvirtino principus, iš kurių gimė reforma. Šventieji popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II, ex decreto Sacrosancti Œcumenici Concilii Vaticani II patvirtindami reformuotas liturgines knygas, laidavo ištikimybę Susirinkimo reformai. Dėl šios priežasties parašiau apaštališkąjį laišką Traditionis custodes, kad Bažnyčia daugybe įvairių kalbų galėtų melstis viena ir ta pačia malda, galinčią išreikšti jos vienybę [23]. Kaip jau rašiau, siekiu, kad ši vienybė būtų atkurta visoje Romos apeigų Bažnyčioje.

62. Norėčiau, kad šis laiškas padėtų mums atgaivinti nuostabą gėrintis krikščioniškojo šventimo tiesos grožiu, primintų autentiško liturginio ugdymo būtinybę ir padėtų pripažinti, koks svarbus yra šventimo menas, tarnaujantis Velykų slėpinio tiesai ir visų pakrikštytųjų, kiekvieno pagal savo pašaukimą, dalyvavimui šiame slėpinyje.

Visas šis turtas netoli mūsų: jis yra mūsų bažnyčiose, mūsų krikščioniškose šventėse, Viešpaties dienos centriškume, mūsų švenčiamų sakramentų galybėje. Krikščioniškasis gyvenimas yra nuolatinė augimo kelionė: esame kviečiami leistis būti ugdomi džiaugsmingai ir bendrystėje.

63. Todėl noriu palikti jums dar vieną nuorodą, kuria galite vadovautis mūsų kelyje. Kviečiu iš naujo atrasti liturginių metų ir Viešpaties dienos prasmę. Tai taip pat Susirinkimo mums skiriama užduotis (plg. Sacrosanctum Concilium, 102–111).

64. Atsižvelgdami į tai, ką priminėme anksčiau, suprantame, kad liturginiai metai suteikia mums galimybę augti Kristaus slėpinio pažinimu, panardinti savo gyvenimą į jo Velykų slėpinį ir laukti jo sugrįžimo. Tai tikras nuolatinis ugdymas. Mūsų gyvenimas nėra atsitiktinė chaotiška įvykių seka, tai planinga kelionė, kuri nuo Velykų iki Velykų mus daro panašius į Jį, su palaiminga viltimi laukiant mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo [24].

65. Velykų atnaujintoje laiko tėkmėje Bažnyčia kas aštuonias dienas sekmadienį švenčia Išganymo įvykį. Sekmadienis pirmiausia yra Dievo dovana savo tautai, o tik po to įsakymas (dėl šios priežasties Bažnyčia jį saugo įsakymu). Sekmadienio šventimas krikščionių bendruomenei suteikia galimybę būti formuojamai per Eucharistiją. Nuo sekmadienio iki sekmadienio Prisikėlusiojo žodis nušviečia mūsų gyvenimą, siekdamas mumyse nuveikti tai, kam buvo siųstas (plg. Iz 55, 10–11). Nuo sekmadienio iki sekmadienio bendrystė su Kristaus Kūnu ir Krauju ir mūsų gyvenimą nori padaryti Tėvui malonia auka per brolišką bendrystę, kuri tampa dalijimusi, priėmimu, tarnavimu. Nuo sekmadienio iki sekmadienio laužomos duonos galia mus palaiko skelbiant Evangeliją, o per tai atsiskleidžia mūsų šventimo tikrumas.

Atsisakykime ginčų ir kartu įsiklausykime į tai, ką Dvasia sako Bažnyčiai, sergėkime bendrystę ir toliau stebėkimės liturgijos grožiu. Mums dovanotas Velykų slėpinys – tesaugo mus tai, kad Viešpats ir toliau trokšta valgyti Velykų vakarienę su mumis. Į visa tai žvelgiant Marijai, Bažnyčios Motinai.

Paskelbta Romoje, Laterano Šv. Jono bazilikoje, 2022 m. birželio 29-ąją, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, dešimtaisiais mano pontifikato metais.

PRANCIŠKUS

---

Tevirpa visa žmonija, tesudreba visata, tedžiūgauja dangus,
kai Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, tampa esamas 
ant altoriaus, kunigo rankose.
O nuostabi aukštybe ir stulbinantis kilnume!
O didis nuolankume! O nuolanki didybe!
Visatos Viešpats, Dievas ir Dievo Sūnus
tiek nusižemino, kad dėl mūsų išganymo
pasislėpė po menku duonos pavidalu!
Štai, broliai, Dievo nuolankumas –
Jo akivaizdoje atverkite savo širdis;
ir jūs nusižeminkite, kad Jis jus išaukštintų.
Nieko iš savęs nepasilaikykite sau,
kad su visa esybe jus priimtų Tas,
kuris jums visiškai pasiaukoja.

Šventasis Pranciškus Asyžietis
Laiškas visam ordinui II, 26–29