[Pradžia]

1. Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi. Šiame paraginime trokštu tikinčius krikščionis pakviesti į naują, tokio džiaugsmo paženklintą evangelizacijos etapą ir parodyti Bažnyčiai kelią artimiausiais metais.

I. Atsinaujinantis ir užkrečiamas džiaugsmas

2. Šiandieniame, įvairialypės bei gniuždančios vartojimo pasiūlos kupiname pasaulyje didelis pavojus yra individualistinis liūdesys, kylantis iš pernelyg patenkintos, bet geidžiančios širdies, iš liguistos paviršutiniškų malonumų paieškos, iš užsisklendusios sąmonės. Kai vidinis gyvenimas apsiriboja vien savais interesais, nebelieka vietos kitiems, nebeįsileidžiami vargšai, nebegirdimas Dievo balsas, nebejuntamas malonus jo meilės džiaugsmas, išblėsta entuziazmas daryti gera. Toks pavojus tikrai bei nuolat gresia ir tikintiesiems. Daugelis tam pasiduoda ir tampa irzliais, nepatenkintais, abejingais žmonėmis. Toks gyvenimas nėra kilnus ir pilnatviškas, Dievas to mums netrokšta, tai nėra gyvenimas Dvasioje, kylantis iš prisikėlusio Kristaus širdies.

3. Visus krikščionis, kad ir kur bei kokiomis aplinkybėmis jie gyventų, kviečiu šiandien pat atnaujinti savo asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent pasiryžti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam, nes „džiaugsmas, atneštas Viešpaties, skirtas visiems“ [1]. To, kuris surizikuoja, Viešpats neapgauna, ir kiekvienas, žengiantis nedidelį žingsnelį Jėzaus link, pamato, kad Jėzus išskėstomis rankomis jau laukė jo atėjimo. Ta akimirka yra proga Jėzui Kristui pasakyti: „Viešpatie, leidausi būti apgaunamas, tūkstančiais būdų bėgau nuo Tavo meilės, tačiau dar kartą esu čia, kad atnaujinčiau savo sandorą su Tavimi. Man Tavęs reikia. Išpirk mane iš naujo, Viešpatie, dar kartą priimk mane į savo atperkantį glėbį.“ Kaip gera grįžti pas jį, kai esi pražuvęs! Dar kartą primygtinai sakau: Dievas nenuilsdamas atleidžia, tiktai mes pailstame prašyti jo pasigailėjimo. Tas, kuris paragino atleisti „septyniasdešimt septynis kartus“ (Mt 18, 22), mums yra pavyzdys: jis atleidžia septyniasdešimt septynis kartus. Kartkartėmis jis nešasi mus ant savo pečių. Niekas negali iš mūsų atimti šios begalinės ir nepajudinamos meilės suteikto kilnumo. Savo švelnumu, kuris niekada nenuvilia ir visada sugrąžina džiaugsmą, jis įgalina mus pakelti galvą ir pradėti iš naujo. Nebėkime nuo Jėzaus prisikėlimo, niekada nenuleiskime rankų, kad ir kas nutiktų. Niekas negali pranokti jo gyvenimo, akinančio mus žengti pirmyn!

4. Senojo Testamento knygose skelbta apie išganymo džiaugsmą, kurio apsčiai bus mesijiniais laikais. Pranašas Izaijas džiugiai sveikindamas kreipiasi į laukiamą Mesiją: „Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja“ (9, 2). Ir ragina Ziono gyventojus sutikti jį giesmėmis: „Krykštauk ir džiūgauk!“ (12, 6). Tuos, kurie jį jau išvydo horizonte, pranašas kviečia pranešti apie tai kitiems: „Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Zionai! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!“ (40, 9). Visa kūrinija dalijasi šiuo išganymo džiaugsmu: „Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių“ (49, 13).

Zacharijas, regėdamas Viešpaties dieną, kviečia džiugiai sutikti ateinantį Karalių, nuolankų ir jojantį ant asilo: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, jis išaukštintas ir pergalingas“ (Zch 9, 9). Tačiau pagauliausiai ragina pranašas Sofonijas: kaip švytintį šventės ir džiaugsmo centrą jis priešais akis iškelia patį Dievą, perteikiantį savo tautai tą išganingą džiugesį. Kaskart, kai skaitau šį tekstą, mane vis pagauna jaudulys: „Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme“ (Sof 3, 17).

Tai džiaugsmas, mūsų išgyvenamas kasdien tarp nedidelių dalykų atsiliepiant į meilų Dievo, mūsų Tėvo, kvietimą: „Mano vaike, jeigu turi iš ko, vaišinkis <...>. Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ (Sir 14, 11. 14). Koks tėviškas švelnumas sklinda iš šių žodžių!

5. Džiaugtis primygtinai kviečia ir Evangelija, kurioje šlovingai spindi Kristaus kryžius. Pasitenkinsime keliais pavyzdžiais: „Džiūgauk!“ – pasveikina angelas Mariją (Lk 1, 28). Marijai lankantis pas Elzbietą, Jonas šokteli savo motinos įsčiose (plg. Lk 1, 41). Savo giesmėje Marija skelbia: „Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Jėzui pradedant savo tarnybą, Jonas sušunka: „Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta“ (Jn 3, 29). Pats Jėzus pradžiunga Šventąja Dvasia (plg. Lk 10, 21). Jo žinia yra džiaugsmo šaltinis: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Mūsų krikščioniškasis džiaugsmas trykšta iš jo sklidinos širdies šaltinio. Jis pažada mokiniams: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“ (Jn 16, 20). Ir primygtinai tikina: „Bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22). Vėliau mokiniai, pamatę Jėzų prisikėlusį, „nudžiugo“ (Jn 20, 20). Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad pirmoji bendruomenė „su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“ (2, 46). Kur praeidavo mokiniai, ten pasklisdavo „didelis džiaugsmas“ (8, 8), o jie persekiojami būdavo „pilni džiaugsmo“ (13, 52). Eunuchas, priėmęs krikštą, „džiūgaudamas traukė savo keliais“ (8, 39), o kalėjimo viršininkas „su visais namiškiais džiūgavo įtikėjęs Dievą“ (16, 34). Kodėl ir mums neįbridus į šią džiaugsmo upę?

6. Kai kurių krikščionių gyvenimas primena gavėnią be Velykų. Žinoma, sutinku, džiaugsmas neišgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybėmis, juolab sunkiomis akimirkomis. Džiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada išlieka bent kaip šviesos spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas. Suprantu žmones, linkusius liūdėti dėl didelių sunkumų, kuriuos tenka kęsti, bet ištikti didžiausių nelaimių pamažėle turime leisti tikėjimo džiaugsmui prabusti kaip slaptam, bet tvirtam pasitikėjimui: „Mano gyvenimas neteko ramybės, užmiršau, kas yra laimė. <...> Bet viltis sugrįžta atsiminus, kad ištikimoji Viešpaties meilė niekad neišsenka, gailestingumo jam niekad nestinga. Kas rytą jie nauji – didelė tavo ištikimybė! <...> Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties“ (Rd 3, 17. 21–23. 26).

7. Dažnai kyla pagunda teisintis bei skųstis, tarsi, kad galėtum džiaugtis, būtina patenkinti nesuskaičiuojamą daugybę sąlygų. Taip yra todėl, jog „technologinė visuomenė pridaugino malonumo progų, tačiau jai sunku sužadinti džiaugsmą“ [2]. Galima sakyti, kad gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį mačiau savo gyvenime, buvo neturtingų žmonių, turėjusių nedaug į ką įsikibti. Taip pat atmenu autentišką džiaugsmą tų, kurie didelių profesinių įsipareigojimų sūkuryje mokėjo išsaugoti dosnią ir paprastą tikinčią širdį. Šie džiaugsmai trykšta iš Jėzuje Kristuje apsireiškusio Dievo vis didesnės meilės šaltinio. Nenuilstamai kartoju Benedikto XVI žodžius, atvedančius į Evangelijos šerdį: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ [3].

8. Tik tas susitikimas – ar atnaujintas susitikimas – su Dievo meile, virstančia laimės kupina draugyste, išlaisvina mus iš mūsų užsisklendusios sąmonės ir susitelkimo į save. Visapusiškai žmogiškais tampame tada, kai esame daugiau negu žmonės, kai leidžiame Dievui išvesti mus iš mūsų pačių, kad pasiektume savo tikrąją būtį. Štai šitai yra evangelizacinės veiklos šaltinis. Juk jei kas nors patyrė šią meilę, grąžinančią gyvenimui prasmę, tai kaip jis gali netrokšti pasidalyti ja su kitais?

II. Malonus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas

9. Gėris visada linkęs sklisti. Bet kuri autentiška tiesos ir grožio patirtis pati savaime plinta, ir kiekvienas, išgyvenęs gilų išlaisvinimą, tampa jautresnis kitų poreikiams. Sklisdamas gėris įsitvirtina ir plėtojasi. Taigi tam, kuris trokšta kilniai ir pilnatviškai gyventi, nėra kito kelio, kaip tik kitą pripažinti bei siekti jam gėrio. Todėl kai kurie šventojo Pauliaus pasakymai nė kiek nestebina: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14); „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

10. Siūloma gyventi aukštesniu lygmeniu, bet ne mažiau intensyviai: „Gyvenimas stiprėja dovanojamas ir silpnėja, kai izoliuojamasi ir patogiai įsitaisoma. Iš tiesų, gyvenimu labiausiai mėgaujasi tie, kurie palieka saugų krantą ir ima degti užduotimi duoti gyvenimą kitiems“ [4]. Bažnyčia, kviesdama evangelizuoti, krikščionims tiktai atskleidžia tikrąją asmeninio savęs įgyvendinimo dinamiką: „Čia atrandame dar vieną gilų tikrovės dėsnį: gyvenimas auga ir bręsta tiek, kiek jo dovanojama kitų gyvenimo labui“ [5]. Tad evangelizuotojo veidas neturi nuolatos būti kaip per laidotuves! Atgaukime užsidegimą ir didinkime jį, „išsaugokime žavų ir malonų evangelizavimo džiaugsmą, net jei turime sėti su ašaromis. <...> Tegu mūsų laikų pasaulis, kuris ieško kartais skausmingai, o kartais viltingai, išgirsta Gerąją Naujieną ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų baimės skelbėjų, bet iš Evangelijos tarnautojų, kurių gyvenimas žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus džiaugsmu“ [6].

Amžinasis naujumas

11. Atnaujintu skelbimu tikintiesiems – taip pat drungniems ar nepraktikuojantiems – siūlomas naujas tikėjimo džiaugsmas ir vaisingas evangelizacinis darbas. Skelbimo šerdis ir esmė visada tie patys: Dievas, numirusiame ir prisikėlusiame Kristuje apreiškęs savo meilę. Jis vis atnaujina savo tikinčiuosius, kad ir kokio amžiaus jie būtų; jie „atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, – nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 31). Kristus yra „amžinoji Evangelija“ (Apr 14, 6) ir „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), tačiau jo turtingumas bei grožis neišsemiami. Jis visada jaunas ir yra nuolatinis naujumo šaltinis. Bažnyčia nepaliauja stebėjusis jo „turtų, išminties ir pažinimo gelme“ (Rom 11, 33). Kryžiaus Jonas yra pasakęs: „ta Dievo išminties bei žinojimo tankmė tokia gili ir milžiniška, kad siela, kad ir kiek ją pažintų, gali skverbtis vis giliau“ [7]. Šventasis Ireniejus irgi pareiškė: „Ateidamas Kristus atnešė visą naujumą“ [8]. Savo naujumu jis visada gali atnaujinti mūsų gyvenimą ir bendruomenę, ir krikščioniškoji naujiena nesensta net tamsiais ir Bažnyčios silpnumo laikais. Jėzus Kristus gali sulaužyti nuobodžias schemas, į kurias jį įspraudžiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviškuoju kūrybiškumu. Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui. Tiesą sakant, bet kuri autentiška evangelizacinė veikla visada yra „nauja“.

12. Nors ši užduotis reikalauja dosnaus įsipareigojimo, būtų klaidinga laikyti ją didvyriška asmenine užduotimi, nes tai pirmiausia yra Viešpaties darbas, anapus visko, ką mes galime atrasti ir suprasti. „Pirmutinis ir didžiausias evangelizuotojas“ [9] yra Kristus. Kad ir kokia būtų evangelizacijos forma, pirmutinis visada yra Dievas, pašaukęs mus bendradarbiauti su juo bei skatinantis Šventosios Dvasios galia. Tikrasis naujumas yra tas, kurį pats Dievas nori slėpiningai sukurti, kurį įkvepia, žadina, kreipia bei lydi tūkstančiais būdų. Visame Bažnyčios gyvenime visada turi matytis, kad iniciatyva yra Dievo, kad pirma „jis mus pamilo“ (1 Jn 4, 10) ir kad vienintelis „augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Toks įsitikinimas leidžia neprarasti džiaugsmo vykdant net tokią reiklią bei sunkią užduotį, apimančią visą mūsų gyvenimą. Dievas iš mūsų reikalauja visko, bet sykiu viską ir siūlo.

13. Šios užduoties naujumo nedera suvokti taip, tarsi ji suponuotų mus supančios ir vedančios pirmyn gyvosios istorijos nušalinimą ar užmiršimą. Atmintis yra mūsų tikėjimo matmuo, kurį galime vadinti „deuteronominiu“, analogišku Izraelio atminčiai. Jėzus palieka mums Eucharistiją kaip Bažnyčios kasdienį atminimą, vis labiau įvedantį mus į Velykas (plg. Lk 22, 19). Evangelizacinis džiaugsmas visada suspindi dėkingumo kupino atminimo fone: tai – malonė, kurios turime prašyti. Apaštalai niekada neužmiršo akimirkos, kai Jėzus palytėjo jų širdį: „Tai buvo apie dešimtą valandą“ (Jn 1, 39). Kartu su Jėzumi ši atmintis sudabartina mums tikrą „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kai kurie iš jų ypač prisidėjo, kad mūsų tikėjimo džiaugsmas sudygtų: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį“ (Žyd 13, 7). Kartais į tikėjimo gyvenimą mus įvesdina paprasti ir artimi žmonės: „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje“ (2 Tim 1, 5). Tikintysis iš pagrindų yra „žmogus, kuris atmena“.

III. Naujoji evangelizacija tikėjimui perteikti

14. Įsiklausant į Dvasią, padedančią bendruomeniškai atpažinti laiko ženklus, 2012 m. spalio 7–12 d. vyko Vyskupų sinodo 13-oji eilinė generalinė asamblėja tema „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perteikti“. Ten priminta, kad naujajai evangelizacijai pašaukti visi ir kad ji iš esmės vykdoma trijose srityse [10]. Pirmiausia minėtina paprastoji pastoracija, „gaivinama Dvasios ugnies, kad uždegtų širdis tikinčiųjų, reguliariai besilankančių bendruomenėje ir Viešpaties dieną susirenkančių pasimaitinti Dievo žodžiu ir amžinojo gyvenimo Duona“ [11]. Šiai sričiai priskirtini ir tikintieji, išlaikę įvairiais būdais reiškiamą tvirtą ir nuoširdų katalikiškąjį tikėjimą, bet dažnai nedalyvaujantys liturgijoje. Šia pastoracija siekiama padėti tikintiesiems augti, kad jie vis geriau ir visu savo gyvenimu atsilieptų į Dievo meilę.

Antra minėtina sritis yra „pakrikštytieji, kurių gyvensena neatitinka Krikšto reikalavimų“ [12], kurie širdimi nepriklauso Bažnyčiai ir nejaučia tikėjimo paguodos. Bažnyčia, kaip visada rūpestinga motina, deda pastangas, kad jie išgyventų atsivertimą, grąžinsiantį tikėjimo grožį ir troškimą įsipareigoti Evangelijai.

Galiausiai reikia neužmiršti, kad evangelizacija iš esmės susijusi su Evangelijos skelbimu tiems, kurie Kristaus nepažįsta ar visada buvo jį atmetę. Daugelis jų, akinami Dievo veido ilgesio, ieško Dievo paslapčia, taip pat ir šalyse, turinčiose seną krikščionybės tradiciją. Visi turi teisę gauti Evangeliją. Krikščionys privalo ją skelbti neišskirdami nė vieno ir daryti tai ne tarsi primesdami naują pareigą, bet kaip žmonės, trokštantys pasidalyti džiaugsmu, parodyti gražų horizontą, pasiūlyti viliojantį pokylį. Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet „patraukdama“ [13].

15. Jonas Paulius II mus pakvietė neužmiršti, jog būtina nesusilpninti Evangelijos skelbimo tiems, kurie toli nuo Kristaus, nes tai pirmutinė Bažnyčios užduotis [14]. Misijų veikla „ir šiandien tebėra didžiausias iššūkis Bažnyčiai“ [15] ir „užduotis misionieriauti turi išlikti pirmutinė“ [16]. Kas nutiktų, jei iš tikro rimtai atsižvelgtume į šiuos žodžius? Tiesiog pripažintume, kad misionieriškoji veikla yra viso Bažnyčios darbo paradigma. Turėdami tai prieš akis, Lotynų Amerikos vyskupai pareiškė, kad „nevalia ramiai, pasyviai laukiant, pasilikti savo bažnyčiose“ [17] ir kad būtina „nuo paprasčiausios saugojimo pastoracijos pereiti prie ryžtingai misionieriškosios pastoracijos“ [18]. Ši užduotis ir toliau išlieka Bažnyčiai didelio džiaugsmo šaltinis: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimties devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).

Šio paraginimo tikslas ir ribos

16. Mielai priėmiau Sinodo tėvų kvietimą parengti šį paraginimą [19]. Tai darydamas skinu gausius Sinodo darbų vaisius. Be to, pasitaręs su įvairiais asmenimis, ketinu išdėstyti ir savo rūpesčius, neduodančius man ramybės šiuo konkrečiu Bažnyčios evangelizacinio darbo momentu. Čia galima plėtoti nesuskaičiuojamas temas, susijusias su šiandienio pasaulio evangelizacija. Tačiau aš nusprendžiau negvildenti šių daugybės klausimų, reikalaujančių gilesnių studijų bei dėmesio. Taip pat nemanau, kad iš popiežiškojo Magisteriumo reikėtų laukti galutinio ar išsamaus žodžio apie visus su Bažnyčia ir pasauliu susijusius klausimus. Popiežiui nepridera vietoj vietinių vyskupų stengtis įvertinti kiekvieną problemą, išnyrančią jų teritorijoje. Šia prasme jaučiu poreikį skatinti išganingą „decentralizaciją“.

17. Nusprendžiau čia pasiūlyti kelias kryptis, galinčias paskatinti išjudinti visoje Bažnyčioje naują, užsidegimo ir veržlumo kupiną evangelizacijos etapą bei nurodyti jo gaires. Turėdamas tai prieš akis ir remdamasis dogminės konstitucijos Lumen gentium mokymu, nutariau tarp kitų temų išsamiau aptarti šiuos klausimus:

a) misionieriauti kylančios Bažnyčios reforma;
b) pastoracijos darbuotojų pagundos;
c) Bažnyčia kaip evangelizuojančios Dievo tautos visuma;
d) homilija ir jos rengimas;
e) socialinis vargšų įtraukimas;
f) taika ir socialinis dialogas;
g) dvasiniai motyvai misionieriauti.

18. Gali pasirodyti, kad šias temas išplėtojau pernelyg išsamiai. Tačiau pirmiausia ketinau ne pateikti traktatą, bet tik parodyti praktinę šių argumentų svarbą Bažnyčios šiandienės užduoties kontekste. Visos šios temos padeda konkrečiau apibrėžti evangelizacijos stilių, kurį kviečiu taikyti bet kurioje veikloje, kurią vykdote. Šitaip savo kasdieniame darbe galėsime atsiliepti į Dievo žodžio paraginimą: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).

Pirmas skyrius
PADARYTI BAŽNYČIĄ MISIONIERIŠKĄ

19. Evangelizacija atsiliepiama į Jėzaus priesaką misio­nieriauti: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Šiomis eilutėmis perteikiama akimirka, kai Prisikėlusysis siunčia savuosius skelbti Evangelijos visais laikais ir visur, kad tikėjimas pasklistų iki žemės pakraščių.

I. Iškeliaujanti Bažnyčia

20. Ši „iškeliavimo“ dinamika, kurią Dievas trokšta suteikti tikintiesiems, nuolatos reiškiasi Dievo žodyje. Abraomas atsiliepė į pašaukimą iškeliauti į naują žemę (plg. Pr 12, 1–3). Mozė išgirdo Dievo kvietimą: „Eikš! Aš siųsiu tave...“ (Iš 3, 10) ir išvedė tautą į Pažadėtąją žemę (plg. Iš 3, 17). O Jeremijui pasakė: „Kur tik tave siųsiu, tu eisi“ (Jer 1, 7). Šiame Jėzaus „eikite“ šiandien glūdi Bažnyčios evangelizacinės užduoties vis nauji scenarijai bei iššūkiai, ir visi esame pašaukti šitaip iš naujo misionieriškai „išeiti“. Kiekvienas krikščionis ir kiekviena bendruomenė suras savo kelią, kuriuo žengti liepia Viešpats, tačiau visi esame raginami atsiliepti į kvietimą išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos.

21. Evangelijos džiaugsmas, pripildantis mokinių bendruomenės gyvenimą, yra misionieriškasis džiaugsmas. Jį patyrė septyniasdešimt du išsiųsti mokiniai: jie grįžo kupini džiaugsmo (plg. Lk 10, 17). Jį išgyvena Jėzus, džiūgaujantis Šventojoje Dvasioje ir šlovinantis Tėvą, nes jo apreiškimas pasiekė vargdienius ir mažuosius (plg. Lk 10, 21). Sklidini nuostabos, tą džiaugsmą jaučia pirmi atsivertėliai, per Sekmines kiekvienas girdėdamas apaštalus skelbiant „savo kalba“ (Apd 2, 6). Tas džiaugsmas yra ženklas, kad Evangelija paskelbta ir duoda vaisių. Tačiau išėjimo ir dovanojimo, išėjimo iš savęs, ėjimo ir vis naujo, vis tolesnio sėjimo dinamika visada išlieka. Viešpats sako: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs!“ (Mk 1, 38). Pasėjęs sėklą kurioje nors vienoje vietoje, jis nepasilieka ten, norėdamas geriau paaiškinti ar parodyti daugiau ženklų, bet, Dvasios vedamas, traukia į kitus kaimus.

22. Žodžiui būdingos potencinės galimybės, kurių neišgalime numatyti. Evangelijoje kalbama apie sėklą, kuri, kartą pasėta, savaime auga ir tada, kai žemdirbys miega (plg. Mk 4, 26–29). Bažnyčia turi susitaikyti su ta nesuvokiama savaip ir įvairiomis, mūsų prognozes pranokstančiomis bei mūsų schemas laužančiomis formomis veikiančio Dievo žodžio laisve.

23. Bažnyčios artumas Jėzui yra artumas kelyje, todėl bendrystė „pačia savo esme įgauna misionieriškos bendrystės pavidalą“ [20]. Kad išliktų ištikima Mokytojo pavyzdžiui, Bažnyčiai šiandien gyvybiškai svarbu eiti skelbti Evangeliją visiems, visur, visomis progomis, nesvyruojant, noriai ir be baimės. Būtent tai angelas skelbia Betliejaus piemenims: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai!“ (Lk 2, 10). Apreiškimo knygoje kalbama apie angelą, „turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6).

Imtis iniciatyvos, įsitraukti, lydėti, duoti vaisių ir švęsti

24. „Iškeliaujanti“ Bažnyčia yra misionieriaujančių mokinių, kurie imasi iniciatyvos, įsitraukia, lydi, duoda vaisių ir švenčia, bendruomenė. „Primerear – imtis inicia­tyvos“: atleiskit už tokį neologizmą! Evangelizuojanti bendruomenė jaučia, kad Viešpats ėmėsi iniciatyvos, meile užbėgo jai į priekį (plg. 1 Jn 4, 10), todėl moka žengti pirmą žingsnį, be baimės imtis iniciatyvos, eiti kitų link, ieškoti nutolusiųjų bei kryžkelėse kviesti atstumtuosius. Gyventi neišsenkamu troškimu siūlyti gailestingumą, kuris yra Tėvo begalinio gailestingumo bei to gailestingumo galios pirmesnio patyrimo vaisius. Mėginkime vis labiau imtis iniciatyvos! Tada Bažnyčia mokės „įsitraukti“. Jėzus mazgojo savo mokiniams kojas. Viešpats įsitraukia ir įtraukia savuosius, priklaupdamas priešais kitus jų numazgoti. Bet po to iškart pasako mokiniams: „Būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17). Evangelizuojanti bendruomenė darbais ir veiksmais leidžiasi į kitų žmonių kasdienį gyvenimą, prie jų priartėja, prireikus nusižemina ir prisiima žmonijos gyvenimą, tautoje palytėdama kenčiantį Kristaus kūną. Evangelizuotojai taip įgauna „avių kvapą“ ir tos išgirsta jų balsą. Vadinasi, evangelizuojanti bendruomenė nusiteikia „lydėti“. Lydi žmoniją visuose procesuose, kad ir kokie jie sunkūs ir ilgi būtų. Jai nesvetimi ilgas laukimas ir apaštališka ištvermė. Evangelizacijai reikia daug kantrybės ir mokėjimo atsižvelgti į ribas. Likdama ištikima Viešpaties dovanai, ji geba „duoti vaisių“. Evangelizuojančiai bendruomenei visuomet rūpi vaisiai, nes Viešpats trokšta, kad ji būtų vaisinga. Ji rūpinasi grūdais ir nesisieloja dėl piktžolių. Pamatęs tarp grūdų piktžolių, sėjėjas nepradeda dejuoti ar panikuoti, bet suranda būdų, kaip padaryti, kad Dievo žodis konkrečioje situacijoje įsikūnytų ir duotų naujo gyvenimo vaisių, nors ir netobulų. Mokinys moka paaukoti visą gyvenimą ir rizikuoti liudyti Jėzų Kristų iki kankinystės, tačiau siekia ne prisidaryti priešų, bet veikiau, kad Dievo žodis būtų išgirstas ir išskleistų savo išlaisvinančią bei atnaujinančią galią. Pagaliau džiugi evangelizuojanti bendruomenė visada moka „švęsti“. Ji švenčia kiekvieną nedidelę pergalę, kiekvieną evangelizacinį žingsnį pirmyn. Džiugi evangelizacija tampa grožiu liturgijoje, atsiliepiant į reikalavimą skleisti gėrį kasdienybėje. Bažnyčia evangelizuoja ir evangelizuojama grožiu liturgijos, kuri taip pat yra evangelizacinės veiklos šventimas ir naujos paskatos dovanotis šaltinis.

II. Pastoracinis atsivertimas

25. Gerai žinau, kad dokumentai šiandien nebekelia tokio pat susidomėjimo kaip anksčiau ir yra greitai užmirštami. Nepaisydamas to, pabrėžiu, jog tai, ką čia ketinu pasakyti, yra programiškai reikšminga ir labai svarbu. Tikiuosi, kad visos bendruomenės pasirūpins imtis būtinų priemonių žengti pastoracinio ir misionierinio atsivertimo keliu, nepalikdamos dalykų tokių, kokie jie yra dabar. „Tiesiog administravimo“ šiandien neužtenka [21]. Visur pasaulyje pereikime į „nuolatinį misijos būvį“ [22].

26. Paulius VI kvietė stiprinti raginimą atsinaujinti galingai pabrėžiant, jog tai skirta ne tik pavieniams asmenims, bet ir visai Bažnyčiai. Prisiminkime šį atmintiną tekstą, nė šiandien nepraradusį savo jėgos: „Bažnyčia turi giliau save suvokti, apmąstyti savo slėpinį... Iš tokios apšviestos ir veiksmingos savivokos spontaniškai kils troškimas idealų Bažnyčios paveikslą – tokią, kokią kaip šventą bei nesuteptą Sužadėtinę (plg. Ef 5, 27) regėjo, kokios troško ir kokią mylėjo Kristus, – sugretinti su šiandieniu tikruoju Bažnyčios veidu... Todėl kils dosnus ir kone nekantrus poreikis atsinaujinti, t. y. ištaisyti jos narių trūkumus, kurie atskleidžiami ir atmetami per savivoką, tarsi vidinę savityrą, turint priešais akis Kristaus mums paliktą pavyzdį“ [23]. Vatikano II Susirinkimas bažnytinį atsivertimą pateikė kaip atsivėrimą nuolatiniam atsinaujinimui ištikimybės Jėzui Kristui dvasia: „Kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo esmę sudaro išaugusi ištikimybė jos pašaukimui <...>. Keliaujanti Bažnyčia Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio atsinaujinimo, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, visuomet reikalingas“ [24]. Kai kurios bažnytinės struktūros gali kliudyti evangelizacijos dinamikai, tačiau ir geros struktūros naudingos tik tada, kai jos įkvepiamos, palaikomos ir vertinamos gyvenimo. Be naujos gyvybės ir autentiškos evangelinės dvasios, be „Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui“ bet kuri nauja struktūra netrukus sugenda.

Neatidėliotinas bažnytinis atsinaujinimas

27. Svajoju apie apsisprendimą misionieriauti, gebantį perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, darbotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra taptų tinkamu šiandienio pasaulio evangelizacijos, o ne savęs išsaugojimo kanalu. Struktūrų reformą, kurios reikalauja pastoracinis atsivertimas, reikia suprasti tik šia prasme: kaip stengimąsi, kad visos struktūros taptų misionieriškesnės, kad ordinarinė pastoracija visose srityse būtų platesnė ir atviresnė, kad pastoracinius darbuotojus verstų persiimti nuolatine „iškeliavimo“ nuostata ir taip padėtų pozityviai atsiliepti visiems tiems, kuriems Jėzus siūlo savo draugystę. Kaip Jonas Paulius II sakė Okeanijos vyskupams, „norint, kad Bažnyčia netaptų kokio nors bažnytinio susitelkimo į save auka, bet kurio jos atsinaujinimo tikslas turi būti misija“ [25].

28. Parapija nėra atgyvenusi struktūra; kaip tik dėl jai būdingo didelio lankstumo ji gali įgyti labai įvairių formų, kokių reikalauja ganytojo ir bendruomenės atvirumas misijai bei misionieriškasis kūrybiškumas. Nors ir nėra vienintelė evangelizacinė institucija, ji geba nuolatos atsinaujinti ir prisitaikyti, būti „pačia Bažnyčia, apsigyvenusia tarp savo sūnų ir dukterų“ [26]. Tai suponuoja, kad parapija tikrai turi sąlytį su šeimomis bei tautos gyvenimu ir nevirsta nenaudinga, nuo žmonių atsiskyrusia struktūra ar grupe išrinktųjų, kuriems rūpi tik jie patys. Parapija yra Bažnyčios buvimas teritorijoje, Dievo žodžio klausymosi, augimo krikščioniškuoju gyvenimu, dialogo, skelbimo, dosnios meilės, adoracijos ir šventimo aplinka [27]. Savo veikla parapija skatina ir ugdo savo narius būti evangelizuotojais [28]. Ji yra bendruomenių bendruomenė, šventovė, kur ištroškę keleiviai gali atsigerti, ir nuolatinio išsiuntimo misionieriauti centras. Tačiau turime pripažinti, kad kvietimas peržiūrėti bei atnaujinti parapiją dar nedavė pakankamų vaisių siekiant labiau priartinti ją prie žmonių, padaryti gyvos bendrystės bei dalyvavimo aplinka ir visiškai nukreipti į misiją.

29. Kitos bažnytinės institucijos, bazinės ir mažosios bendruomenės, sąjūdžiai ir kitokių formų asociacijos yra Bažnyčios turtas, Dvasios dovanojamas evangelizuoti visas sritis ir visus sektorius. Jos dažnai iš naujo įžiebia užsidegimą evangelizuoti ir geba palaikyti dialogą su pasauliu, per tai atnaujindamos Bažnyčią. Tačiau būtų labai sveikintina, kad jos neprarastų ryšio su tokia turtinga vietinės parapijos tikrove ir noriai įsitrauktų į organišką dalinės Bažnyčios pastoraciją [29]. Tokia integracija neleis joms apsiriboti tik kokia nors viena Evangelijos bei Bažnyčios dalimi ir virsti klajokliais be šaknų.

30. Kiekviena dalinė Bažnyčia, vyskupo vadovaujama Katalikų Bažnyčios dalis, irgi pašaukta atsiversti ir tapti misionieriška. Ji yra evangelizacijos subjektas [30], nes ja apibrėžtoje vietoje konkrečiai reiškiasi vienatinė Bažnyčia ir joje tikrai „veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia“ [31]. Tai – tam tikroje vietoje įsikūnijusi Bažnyčia, aprūpinta visomis Kristaus dovanotomis išganymo priemonėmis, tačiau turinti vietinį veidą. Jos džiugus troškimas supažindinti su Jėzumi Kristumi reiškiasi ir pastangomis skelbti jį ten, kur tai yra dar reikalingiau, ir nuolatiniu ėjimu į savo teritorijos pakraščius ar į vis naujas socialines kultūrines sritis [32]. Ji įsipareigojusi būti visur, kur Prisikėlusiojo šviesos ir gyvybės labiausiai trūksta [33]. Kad tas impulsas misionieriauti būtų dar intensyvesnis, dosnesnis ir vaisingesnis, kiekvieną dalinę Bažnyčią taip pat raginu įsitraukti į ryžtingą įžvelgimo, apsivalymo ir atsinaujinimo procesą.

31. Vyskupui savo diecezinėje Bažnyčioje visuomet privalu skatinti misionierišką bendrystę turint priešais akis pirmųjų krikščionių bendruomenės, kurios tikintieji buvo vienos širdies ir vienos sielos (plg. Apd 4, 32), idealą. Todėl kartais jis turi žengti pirma, rodydamas tautai kelią bei palaikydamas jos viltį, kartais tiesiog būti tarp visų paprasto bei gailestingo artumo dvasia, o kai kada eiti tautai iš paskos, padėdamas atsilikusiesiems ir – pirmiausia – todėl, kad kaimenė pati turi uoslę, padedančią jai surasti naujus kelius. Vykdydamas savo užduotį skatinti dinamišką, atvirą ir misionierišką bendrystę, jis turėtų skatinti bei siekti brandinti Kanonų teisės kodekso siūlomus bendradarbiavimo organus [34] ir kitas pastoracinio dialogo formas, trokšdamas įsiklausyti į visus, o ne vien į kai kuriuos, kurie greiti įsiteikti ir berti komplimentus. Tačiau šio bendradarbiavimo tikslas pirmiausia turėtų būti ne bažnytinė organizacija, bet misionieriška svajonė pasiekti visus.

32. Kadangi aš pats esu pašauktas gyventi taip, kaip reikalauju iš kitų, turiu galvoti ir apie popiežystės atsivertimą. Kaip Romos vyskupas, privalau likti atviras siūlymams dėl savo tarnybos vykdymo, kad ji geriau išreikštų Jėzaus Kristaus norėtą prasmę ir labiau atitiktų dabartinius evangelizacijos poreikius. Jonas Paulius II prašė padėti surasti „primato vykdymo formą, kuri, neatmetant nieko, kas esminga jo misijai, būtų atvira naujai situacijai“ [35]. Šia linkme menkai pasistūmėjome. Popiežystė ir visuotinės Bažnyčios centrinės struktūros irgi turi įsiklausyti į pastoracinio atsivertimo kvietimą. Vatikano II Susirinkimas pareiškė, jog vyskupų konferencijos, panašiai kaip senosios patriarchinės Bažnyčios, „gali daug ir vaisingai prisidėti, kad kolegialumo dvasia būtų pritaikoma konkrečiai“ [36]. Tačiau šis pageidavimas iki galo neįgyvendintas, nes vyskupų konferencijų nuostatai, kuriuose jos būtų laikomos subjektais su apibrėžtomis kompetencijomis, įskaitant autentišką valdžią mokyti, pakankamai aiškiai dar nesuformuluoti [37]. Perdėta centralizacija, užuot padėjusi, sunkina Bažnyčios gyvenimą ir jos misionieriškąją dinamiką.

33. Misionieriškosios pakraipos pastoracija reikalauja atsisakyti patogaus pastoracinio kriterijaus „taip visada daryta“. Visus kviečiu drąsiai ir kūrybiškai iš naujo apmąstyti savo atitinkamos bendruomenės tikslus, struktūras, evangelizacijos stilių ir metodus. Pastangos konkrečiai apibrėžti tikslus tinkamai bendruomeniškai neieškant priemonių, kaip juos pasiekti, pasmerktos virsti gryna fantazija. Visus raginu dosniai ir drąsiai taikyti šio dokumento gaires nesivaržant ir nesibaiminant. Norint priimti išmintingus ir realistinius pastoracinius sprendimus, svarbu neiti vienam, bet visada kliautis broliais ir ypač vyskupų vadovavimu.

III. Iš Evangelijos širdies

34. Stengiantis viską įkelti į misionieriavimo perspektyvą, nuošalyje neliks ir žinios perteikimo būdas. Šiandieniame pasaulyje, išsiskiriančiame komunikavimo sparta ir žiniasklaidos šališka turinio atranka, gresia pavojus, kad mūsų skelbiama žinia bus sužalota bei susiaurinta iki kelių antraeilių aspektų. Iš to išplaukia, jog kai kurie Bažnyčios mokymo apie moralę klausimai bus išplėšti iš jiems prasmę suteikiančio konteksto. Didžiausia problema ta, kad skelbiama žinia tada sutapatinama su tokiais antraeiliais aspektais, kurie, nors ir svarbūs, kaip tokie nėra Jėzaus Kristaus žinios šerdis. Todėl pravartu būti realistais ir nemanyti, jog mūsų pašnekovams žinomas visas to, ką sakome, fonas arba kad tai, ką sakome, jie gali susieti su esminiu Evangelijos branduoliu, suteikiančiu tam prasmės, grožio ir patrauklumo.

35. Misionieriškojo pobūdžio pastoracija nesuderinama su padriku gausybės primygtinai peršamų mokymų perteikimu. Perėmus pastoracinį tikslą ir misionieriškąjį stilių, tikrai turintį pasiekti visus be išimties, skelbimas sutelkiamas į esminius dalykus, į tai, kas gražiausia, didžiausia, patraukliausia ir sykiu būtiniausia. Žinia supaprastėja, tačiau nepraranda gelmės ir tiesos, bet šitaip tampa įtikinamesnė ir šviesesnė.

36. Visos apreikštosios tiesos kyla iš to paties dieviškojo šaltinio ir tikimos tuo pačiu tikėjimu, tačiau kai kurios yra svarbesnės, tiesiogiškiau išreiškiančios Evangelijos širdį. Būtent tame pamatiniame branduolyje suspindi numirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje apreikštos Dievo išganomosios meilės grožis. Šiuo atžvilgiu Vatikano II Susirinkimas pareiškė, jog „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo, arba hierarchijos, nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“ [38]. Tas pat galioja tikėjimo dogmoms ir visam Bažnyčios mokymui, įskaitant mokymą apie moralę.

37. Šventasis Tomas Akvinietis mokė, kad hierarchijos esama ir Bažnyčios žinioje apie moralę, tarp dorybių ir iš jų kylančių aktų [39]. Svarbiausias čia yra „tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6). Artimo meilės darbai – tobuliausia Dvasios vidinės malonės išorinė apraiška: „Pagrindinis naujojo įstatymo elementas yra Šventosios Dvasios malonė, besireiškianti tikėjimu, kuris veikia meile“ [40]. Todėl jis teigia, kad išorinio veikimo plotmėje didžiausia iš dorybių yra gailestingumas: „Didžiausia iš dorybių yra gailestingumas, nes jam skirta būti dovanojamam kitiems ir – svarbiausia – palengvinti kitų vargą. Būtent tai yra aukščiau esančiojo užduotis. Štai kodėl sakoma, kad Dievui būdinga būti gailestingam ir kad per tai reiškiasi jo visagalybė“ [41].

38. Iš Susirinkimo mokymo, atspindinčio seną Bažnyčios įsitikinimą, svarbu padaryti pastoracines išvadas. Pirmiausia pasakytina, kad skelbiant Evangeliją būtina laikytis tinkamų proporcijų. Šitai liudija kai kurių temų bei akcentų dažnumas per pamokslus. Pavyzdžiui, jei klebonas per liturginius metus dešimt kartų kalba apie susivaldymą ir tik du ar tris kartus apie artimo meilę ar teisingumą, atsiranda disproporcija ir todėl šešėlyje atsiduria kaip tik tos dorybės, kurios pamoksluose ir katechezėje turėtų būti labiau iškeliamos aikštėn. Tas pat nutinka, kai kalbama daugiau apie įstatymą nei apie malonę, daugiau apie Bažnyčią nei apie Jėzų Kristų, daugiau apie popiežių nei apie Dievo žodį.

39. Kaip organiška vienybė tarp dorybių neleidžia nė vienos atskirti nuo krikščioniškojo idealo, lygiai taip negalima neigti nė vienos tiesos. Nevalia žaloti Evangelijos žinios vientisumo. Be to, kiekviena tiesa geriau suprantama, kai susiejama su darnia krikščioniškosios žinios visuma; šiame kontekste visos tiesos yra svarbios ir viena kitą apšviečia. Ištikimai skelbiant Evangeliją, akivaizdžiai aikštėn iškyla kai kurių tiesų centriškumas ir tampa aišku, kad krikščioniškoji moralė nėra stoikų etika, kad ji yra daugiau negu askezė, ne vien praktinė filosofija ar nuodėmių bei klaidų katalogas. Evangelija pirmiausia kviečia mus atsiliepti mylinčiam ir gelbėjančiam Dievui, atpažįstant jį kituose ir išeinant iš savęs ieškoti gėrio visiems. Šio kvietimo nevalia jokiomis aplinkybėmis užtemdyti! Visos dorybės skirtos šiam meilės atsakui. Jei toks kvietimas galingai ir patraukliai nesuspindi, Bažnyčios moraliniam statiniui gresia virsti kortų nameliu, ir tai yra mūsų didžiausias pavojus. Mat tada bus skelbiama ne Evangelija, bet kai kurie doktrininiai ar moraliniai momentai, išplaukiantys iš tam tikro ideologinio pasirinkimo. Žiniai tada grės pavojus prarasti savo šviežumą ir netekti „Evangelijos aromato“.

IV. Misija, įsikūnijanti žmogiškajame ribotume

40. Bažnyčia yra misionieriškoji mokinė. Ji turi augti apreikštojo žodžio aiškinimu ir tiesos supratimu. Egzegetams ir teologams tenka užduotis padėti bręsti „Bažnyčios sprendimui“ [42]. Kitu būdu prie to prisideda ir kiti mokslai. Turėdamas galvoje, pavyzdžiui, socialinius mokslus, Jonas Paulius II pareiškė, jog jų indėlis padeda Bažnyčiai „atrasti konkrečių gairių Magisteriumo misijai plėtoti“ [43]. Be to, Bažnyčioje yra nesuskaičiuojama daugybė klausimų, kuriuos reikia tirti ir apmąstyti su didele laisve. Įvairios filosofinės, teologinės ir pastoracinės minties linijos, jei Šventosios Dvasios suderintos pagarbos bei meilės dvasia, gali prisidėti prie Bažnyčios augimo, geriau išreikšdamos itin turtingą Dievo žodžio lobį. Svajojantiems apie visų monolitiškai, be jokių niuansų ginamą mokymą tai gali atrodyti nepageidaujamas jėgų išbarstymas. Tačiau iš tikrųjų tokia įvairovė padeda geriau išryškinti bei plėtoti įvairius Evangelijos neišsemiamo turto aspektus [44].

41. Sykiu milžiniški ir spartūs kultūriniai pokyčiai reikalauja, kad nuolatinis dėmesys būtų nukreiptas į pastangas amžinąsias tiesas reikšti kalba, aikštėn iškeliančia jų nuolatinį naujumą. Todėl krikščioniškojo mokymo pavelde reikėtų skirti du dalykus: „turinį <...> ir jo raiškos būdus“ [45]. Kartais tikintieji, klausydamiesi visiškai ortodoksinės kalbos, dėl savo pačių kalbos kitokios vartosenos ir kitokio supratimo pasiima tai, kas neatitinka tikrosios Jėzaus Kristaus Evangelijos. Šventai siekdami perteikti tiesą apie Dievą ir žmogų, kai kada patys peršame jiems netikrą dievą ir žmogiškąjį idealą, kuris nėra tikrai krikščioniškas. Taigi liekame ištikimi formuluotei, tačiau neperduodame turinio. Tai labai rimtas pavojus. Atminkime, „reikšti tiesą galima įvairiomis formomis. Ir pasirodo, jog, norint šiandieniams žmonėms perteikti Evangelijos naujieną jos nekintama reikšme, būtina atnaujinti raiškos formas“ [46].

42. Skelbiant Evangeliją tai labai svarbu, jei išties nuoširdžiai trokštame, kad visi geriau pajustų jos grožį ir ją priimtų. Kita vertus, Bažnyčios mokymo niekada neįstengsime perteikti kaip visiems visiškai lengvai suprantamo ir visų noriai branginamo dalyko. Tikėjimas visada išlaiko kryžiaus aspektą, tam tikrą nesuprantamumą, tačiau tai negriauna pritarimo tvirtumo. Yra dalykų, kurie suprantami ir branginami tik remiantis tokiu pritarimu, kuris yra meilės brolis, pranokstantis aiškumą, kokį gali duoti samprotavimai ir argumentai. Todėl atmintina, kad bet kurį tikėjimo mokymą turi lydėti evangelizacinė nuostata, žadinanti širdies pritarimą artumu, meile ir liudijimu.

43. Nuolatos tirdama, Bažnyčia taip pat gali pripažinti, kad tam tikri papročiai, tiesiogiai nesusiję su Evangelijos branduoliu, bet iš dalies giliai įsišakniję istorijoje, šiandien jau nebėra lygiai taip pat tinkamai aiškinami, o jų žinia nėra, kaip įprasta, suprantama. Jie gali būti gražūs, bet šiandien nebetarnauti taip, kaip anksčiau, Evangelijai perteikti. Neturime bijoti jų peržiūrėti. Lygiai taip pat yra bažnytinių normų ar priesakų, kurie ankstesnėse epochose buvo labai veiksmingi, bet dabar kaip gyvenimo gairės nebeturi tos pačios auklėjamosios jėgos. Šventasis Tomas Akvinietis pabrėžė, jog Kristus ir apaštalai Dievo tautai priesakų davė „labai nedaug“ [47]. Cituodamas šventąjį Augustiną, jis pabrėžė, jog vėlesnių Bažnyčios priesakų reikalautina santūriai, kad „tikinčiųjų gyvenimas nebūtų apsunkintas“, o mūsų religija nevirstų vergove, kai „Dievo gailestingumas panoro, kad ji būtų laisva“ [48]. Šis įspėjimas, pareikštas prieš kelis šimtmečius, šiandien labai aktualus. Jis turi būti vienas iš kriterijų šiandien apmąstant, kaip atnaujinti Bažnyčią bei jos skelbimą, kad būtų tikrai įmanoma pasiekti visus.

44. Kita vertus, ir ganytojai, ir visi tikintieji, lydintys savo brolius tikėjimo ar atsivėrimo Dievui keliu, privalo neužmiršti to, ko labai aiškiai moko Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys“ [49].

Todėl, nemenkinant evangelinio idealo vertės, būtina gailestingai ir kantriai lydėti galimais kasdien save statydinančio asmens augimo etapais [50]. Kunigams primenu, kad klausykla turi būti ne kankinimų kamera, bet Viešpaties gailestingumo, skatinančio mus daryti galimą gėrį, vieta. Mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų. Visus turi pasiekti Dievo išganomosios meilės, slėpiningai veikiančios kiekviename žmoguje nepaisant jo trūkumų ir klaidų, paguoda bei paskata.

45. Tad regime, kad evangelizacinės pastangos susijusios su kalba ir aplinkybėmis. Nuolat siekiama Evangelijos tiesą geriau perteikti apibrėžtame kontekste, niekada neatsisakant tiesos, gėrio ir šviesos, kuriuos, nors ir netobulai, galima atnešti. Misionieriška širdis suvokia šias ribas ir silpniesiems pasidaro silpna, kad laimėtų visus (plg. 1 Kor 9, 22). Ji niekada neužsisklendžia, niekada nesitraukia ten, kur jai saugu, niekada nesirenka nelanksčios gynybinės nuostatos. Ji žino, kad pati turi augti Evangelijos supratimu bei Dvasios kelių įžvelgimu ir niekada neatsisakyti galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu.

V. Motina atvira širdimi

46. „Iškeliaujanti“ Bažnyčia yra Bažnyčia atvirais vartais. Iškeliauti kitų link, kad pasiektum žmogiškuosius pakraščius, nereiškia bėgti į pasaulį be krypties ir prasmės. Daug kartų geriau sulėtinti žingsnį, išdrįsti pažvelgti kitiems į akis bei į juos įsiklausyti ar atsisakyti skubos, kad palydėtum tą, kuris pasiliko kelio pakraštyje. Kartais Bažnyčia yra kaip sūnaus palaidūno tėvas, laikantis atvirus vartus, kad anas sugrįžęs galėtų nesunkiai įeiti vidun.

47. Bažnyčia pašaukta būti visada atvirais Tėvo namais. Vienas iš konkrečių tokio atvirumo ženklų yra bažnyčios visada atvertomis durimis. Tas, kuris, paskatintas Dvasios, prisiartina ieškodamas Dievo, nesusidurs su uždarų durų šaltumu. Tačiau esama dar ir kitų durų, kurių nevalia užverti. Visi kokiu nors būdu gali dalyvauti bažnytiniame gyvenime, visi gali tapti bendruomenės dalimi, tad dėl kokios nors priežasties neužvertini ir sakramentų vartai. Pirmiausia tai pasakytina apie sakramentą, kuris yra „vartai“, – apie Krikštą. Eucharistija, nors ir yra sakramentinio gyvenimo pilnatvė, nėra premija tobuliesiems, bet dosnus vaistas ir maistas silpniesiems [51]. Tokie įsitikinimai turi ir pastoracinių padarinių, kuriuos esame pašaukti protingai ir drąsiai apsvarstyti. Dažnai elgiamės kaip malonės kontrolieriai, o ne palengvintojai. Tačiau Bažnyčia yra ne muitinė, o Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su jo varganu gyvenimu.

48. Jei visa Bažnyčia persiims misionieriavimo dinamika, ji turės eiti pas visus be išimties. Bet pas kuriuos pirma? Evangelijoje pateikta labai aiški gairė: pirmiausia ne pas turtingus draugus bei kaimynus, bet pas vargšus ir ligonius, pas tuos, kurie dažnai negerbiami ir užmirštami, pas tuos, kurie „neturi kuo atsilyginti“ (Lk 14, 14). Šiuo atžvilgiu neturėtų būti nei abejonių, nei pasiteisinimų, silpninančių šią tokią aiškią žinią. Šiandien ir visada „vargšai yra pirmutiniai Evangelijos adresatai“ [52], o jiems dovanai skirta evangelizacija – Karalystės, kurią atnešti atėjo Jėzus, ženklas. Neišsisukinėjant būtina patvirtinti, kad mūsų tikėjimą ir vargšus sieja neišardomas ryšys. Niekada nepalikime jų vienų.

49. Iškeliaukime, iškeliaukime visiems pasiūlyti Jėzaus Kristaus gyvenimo. Kartoju visai Bažnyčiai tai, ką daug sykių sakiau Buenos Airių kunigams bei pasauliečiams: man mielesnė gatvėse nubrozdinta, sužeista ir išpurvinta nei užsisklendimo ir patogaus įsikibimo į saugumą susargdinta Bažnyčia. Nenoriu Bažnyčios, kuriai rūpi būti dėmesio centre ir kuri galiausiai pakliūva į uždarą minčių ir procedūrų tinklą. Jei kas nors mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti ir kamuoti, tai tik daugybė mūsų brolių, gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos, be juos priimančios tikėjimo bendruomenės, be gyvenimo prasmės horizonto. Tikiuosi, kad mūsų baimę suklysti nustelbs baimė užsisklęsti struktūrose, teikiančiose klaidingą saugumo jausmą, būti įkalintiems taisyklių, paverčiančių mus negailestingais teisėjais, įpročių, padedančių nusiraminti, kai lauke laukia alkstanti minia ir Jėzus be paliovos kartoja: „Tai jūs duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37).

Antras skyrius
BENDRUOMENINIO ĮSIPAREIGOJIMO KRIZĖJE

50. Prieš imantis kai kurių pamatinių su evangelizacijos veikla susijusių klausimų, derėtų glaustai priminti, kokioje aplinkoje turime gyventi ir veikti. Šiandien dažnai kalbama apie „diagnozavimo perteklių“, ne visada lydimą realiai įgyvendinamų sprendimo pasiūlymų. Kita vertus, nepadėtų ir grynai sociologinis požiūris, siekiantis visą tikrovę neva neutraliai bei nešališkai aprėpti savo metodologija. Tai, ką čia ketinu pasiūlyti, veikiau atitinka evangelinės įžvalgos kryptį. Tai – mokinio misionieriaus požiūris, kurį „savo šviesa ir galia gaivina Šventoji Dvasia“ [53].

51. Ne popiežiaus užduotis pateikti smulkmenišką ir išsamią dabartinės tikrovės analizę, tačiau visas bendruomenes raginu „visada gebėti budriai studijuoti laiko ženklus“ [54]. Tai rimta pareiga, nes tam tikra dabarties tikrovė, jei nebus surasta gerų sprendimų, gali duoti pradžią dehumanizacijos procesams, kuriuos bus sunku sustabdyti. Pravartu aiškiai parodyti, kas gali būti Karalystės vaisius ir kas prieštarauja Dievo planui. Tai reiškia ne tik gerų ir blogų dvasių judesių atpažinimą bei aiškinimą, bet ir – tai svarbiausia – geros dvasios pasirinkimą ir blogos atmetimą. Savaime suprantamu dalyku laikau įvairias analizes, pateiktas kituose visuotinio Magisteriumo dokumentuose, taip pat pasiūlytas regioninių ar nacionalinių episkopatų. Šiame paraginime ketinu, žvelgdamas iš pastoracijos taško, tik glaustai aptarti kai kuriuos tikrovės aspektus, galinčius sustabdyti ar susilpninti Bažnyčios atsinaujinimo misionieriavimo linkme dinamiką tiek dėl to, kad tai susiję su Dievo tautos gyvenimu ir kilnumu, tiek dėl to, jog veikia asmenis, tiesiogiai įsitraukusius į bažnytines institucijas ir vykdančius evangelizacijos užduotis.

I. Kai kurie šiandienio pasaulio iššūkiai

52. Žmonija šiuo metu išgyvena istorinę pervartą, kurią liudija pažanga įvairiose srityse. Pagirtini pasiekimai, prisidedantys prie žmonių gerovės, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo ir komunikavimo srityse. Vis dėlto nevalia užmiršti, jog mūsų laikų didžiumos vyrų ir moterų kasdienis gyvenimas nėra užtikrintas, o tai kelia liūdnų padarinių. Daugėja kai kurių patologijų. Daugelio žmonių, net vadinamosiose turtingose šalyse, širdis užvaldo baimė ir neviltis. Gyvenimo džiaugsmas dažnai išblėsta, mažėja pagarbos, gausėja smurto, vis akivaizdesnė tampa nelygybė. Reikia kovoti dėl gyvenimo, dažnai net stokojančio orumo. Šią epochinę permainą lėmė milžiniška kokybinė ir kiekybinė sparčiai auganti pažanga mokslo ir technologijų srityje bei tų naujovių spartus taikymas įvairiose gamtos ir gyvenimo plotmėse. Gyvename žinių ir informacijos amžiuje, pagimdžiusiame naujų galios, labai dažnai anoniminės, formų.

„Ne“ išstūmimo ekonomikai

53. Kaip įsakymu „Nežudyk“ aiškiai brėžiama riba siekiant laiduoti žmogaus gyvybės vertę, lygiai taip šiandien turime tarti „ne“ išstūmimo ir nelygybės ekonomikai. Tokia ekonomika žudo. Neturėtų taip būti, kad akcijų kurso nuosmukis dviem taškais biržoje patraukia didelį dėmesį, o pagyvenusio benamio mirtis iš šalčio lieka nepastebėta. Tai – išstūmimas. Nevalia ilgiau toleruoti to, kad maistas išmetamas, kai kiti žmonės badauja. Tai – nelygybė. Šiandien viskas palenkta konkurencijos ir stipresniojo įstatymui, kai stipresnysis maitinasi išnaudodamas silpnesnįjį. Todėl didžiulės gyventojų masės jaučiasi išstumtos į pakraščius: neturi darbo, perspektyvos, išeities. Pats žmogus laikomas vartojimo gėrybe, kurią pasinaudojus galima išmesti. Atsirado „išmetimo“ kultūra, kuri netgi skatinama. Tai ne vien išnaudojimo ir engimo reiškinys, bet ir kai kas nauja: išstumiant iš pagrindų pakertamas priklausymas visuomenei, kurioje žmogus gyvena, tada jis atsiduria ne žemutiniame sluoksnyje, pakraštyje ar tarp bejėgių, bet apskritai už visuomenės ribų. Išstumtieji yra ne „išnaudojamieji“, bet atstumtieji, „atmatos“.

54. Šiame kontekste kai kas tebegina „gerovės sklidimo“ (trickle-down) ekonomiką, kai manoma, kad bet kuris ekonomikos augimas, skatinamas laisvosios rinkos, savaime pagimdys pasaulyje didesnę lygybę bei socialinę integraciją. Tokia nuomonė, niekada nepatvirtinta faktais, išreiškia negrabų bei naivų pasitikėjimą ekonominę galią savo rankose sutelkusiųjų gerumu ir sakralizuotais vyraujančios ekonominės sistemos mechanizmais. Tuo metu išstumtieji ir toliau laukia. Siekiant išlaikyti kitus išstumiančią gyvenseną ar užsidegimą šiuo savanaudišku idealu, išsirutuliojo abejingumo globalizacija. Kone nepastebimai praradome gebėjimą parodyti užuojautą girdėdami kitų skausmingą šauksmą, nebeverkiame regėdami kitų dramas, nesistengiame rūpintis kitais, tarsi tai būtų kieno nors kito, o ne mūsų atsakomybė. Gerovės kultūra daro mus nejautrius: mes netenkame ramybės, kai rinka siūlo kažką, ko dar nenusipirkome, tačiau visi tie galimybių stygiaus suluošinti gyvenimai mums tėra nė kiek nejaudinantis reginys.

„Ne“ naujajai pinigų stabmeldystei

55. Viena iš tokios situacijos priežasčių yra mūsų nusistatytas santykis su pinigais, nes mes ramiai taikstomės su jų valdžia mums ir mūsų visuomenėms. Dabar išgyvenama finansinė krizė verčia užmiršti tai, kad jos ištakos yra gili antropologinė krizė – pirmenybės žmogui neigimas! Susikūrėme naujų stabų. Senojo aukso veršio garbinimas (plg. Iš 32, 1–35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansus ir, pirmiausia, didžiulį orientavimosi į žmogų stygių, žmogaus būtybė susiaurinama iki vieno iš jos poreikių – vartojimo.

56. Mažumos pajamoms eksponentiškai didėjant, dauguma vis labiau tolsta nuo tų nedaugelio laimingųjų gerovės. Toks disbalansas kyla iš ideologijų, ginančių absoliučią rinkos autonomiją ir finansines spekuliacijas. Todėl neigiama valstybių, įpareigotų budriai saugoti bendrąjį gėrį, teisė kontroliuoti. Randasi nauja neregima, kartais virtuali, tironija, vienašališkai ir nepalenkiamai primetanti savo įstatymus ir taisykles. Be to, skolos ir palūkanos už jas nutolina šalis nuo jų ekonomikos įgyvendinamų galimybių, o piliečius – nuo jų realios perkamosios galios. Visa tai papildo plačiai paplitusi korupcija ir savanaudiškas mokesčių vengimas. Galios ir turto troškimas beribis. Tokioje sistemoje, kuri linkusi dėl didesnio pelno praryti bet ką, visa, kas trapu, kaip antai, aplinka, lieka neapsaugota nuo sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle.

„Ne“ pinigams, kurie, užuot tarnavę, valdo

57. Už tokios nuostatos slypi etikos ir Dievo atmetimas. Į etiką paprastai žvelgiama su tam tikra pašaipia nepagarba. Ji laikoma duodančia priešingus rezultatus, per daug žmogiška, nes pinigus ir valdžią daro santykiniu dalyku. Ji išgyvenama kaip grėsmė, nes smerkia manipuliavimą asmeniu bei jo žeminimą. Galiausiai etika kreipia į Dievą, laukiantį saistančio atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos. Jei jos suabsoliutinamos, Dievas, vienintelis likęs nekontroliuojamas ir nemanipuliuojamas, atrodo netgi pavojingas, nes kviečia žmogų pilnatviškai save įgyvendinti ir niekam nevergauti. Etika – neideologizuota etika – įgalina kurti pusiausvyrą ir žmoniškesnę socialinę tvarką. Šiuo atžvilgiu raginu finansų žinovus ir įvairių šalių valdančiuosius apmąstyti vieno Antikos išminčiaus žodžius: „Nesidalyti savo turtais su vargšais reiškia vogti ir atimti iš jų gyvenimą. Gėrybės, kurias turime, yra ne mūsų, bet jų“ [55].

58. Etikos neignoruojanti finansinė reforma reikalautų iš politinių vadovų energingai pakeisti nuostatą. Raginu juos ryžtingai ir toliaregiškai imtis šio iššūkio neignoruojant, žinoma, kiekvienos aplinkos savitumo. Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti! Popiežius myli visus, turtingus ir vargšus, bet jam tenka pareiga Kristaus vardu priminti, kad turtingieji turi padėti vargšams, juos gerbti ir skatinti. Raginu praktikuoti nešališką solidarumą bei ekonomiką ir finansus žmogaus labui atgręžti į etiką.

„Ne“ smurtą gimdančiai nelygybei

59. Šiandien daug kur reikalaujama daugiau saugumo. Tačiau smurto nebus įmanoma išrauti tol, kol visuomenėje ir tarp tautų nebus panaikintas išstūmimas ir nelygybė. Vargšai ir neturtingesnės tautos kaltinami smurtu, tačiau tol, kol nebus sulygintos galimybės, įvairios agresijos ir karo formos turės derlingą dirvą, kuri anksčiau ar vėliau sukels sprogimą. Kol visuomenė – lokalinė, nacionalinė ar pasaulinė – kažkurią savo dalį bus palikusi pakraščiuose, tol nebus politinių programų, tvarkos palaikymo jėgų ar žvalgybos, išgalinčių neribotą laiką laiduoti ramybę. Ne tik todėl, kad nelygybė kursto sistemos išstumtuosius smurtiškai reaguoti, bet ir dėl to, kad socialinė ir ekonominė sistema yra iš pagrindų neteisinga. Kaip gėris linkęs sklisti, lygiai taip ir blogis, kuriam pritariama, t. y. neteisingumas, linksta plėsti savo kenksmingą galią ir tyliai griauti politinės bei socialinės sistemos pagrindus, kad ir kokie tvirti jie atrodytų. Kiekviena veikla turi padarinių, taigi ir visuomenės struktūrose lizdą susisukusiam blogiui visada bus būdingas griovimo bei mirties potencialas. Blogis, susikristalizavęs į neteisingas socialines struktūras, neleidžia tikėtis geresnės ateities. Dar toli esame nuo vadinamosios „istorijos pabaigos“, nes darnaus ir taikaus vystymosi sąlygos tinkamai neįdiegtos ir neįgyvendintos.

60. Dabartinės ekonomikos mechanizmai skatina karštligiškai vartoti, tačiau pasirodo, kad nežabotas vartojimas, lydimas nelygybės, dvigubai kenkia socialiniam audiniui. Šitaip socialinė nelygybė anksčiau ar vėliau sukels smurtą, kuriam kelio neužkirs jokios ginklavimosi varžybos. Tai tik kurstys tuščias didesnio saugumo trokštančiųjų viltis, nes šiandien žinome, jog ginklai ir smurtinis engimas, užuot ką nors išsprendę, tik įžiebia naujų ir dar blogesnių konfliktų. Kai kas, pasitelkdami nederamus apibendrinimus, pačius vargšus ir neturtingas šalis kaltina dėl jų bėdų ir kaip sprendimą siūlo juos nuraminsiantį, prijaukintomis ir neagresyviomis būtybėmis paversiantį „auklėjimą“. Visa tai tik dar labiau erzina, kai išstumtieji regi augant socialinį vėžį – daugelio šalių vyriausybėse, versle ir institucijose, nepaisant valdančiųjų politinės ideologijos, giliai įsišaknijusią korupciją.

Kai kurie kultūriniai iššūkiai

61. Evangelizuojame ir mėgindami atsiliepti į įvairius iššūkius [56]. Kartais jie reiškiasi tikrų pasikėsinimų į tikėjimo laisvę formomis ar naujais krikščionių persekiojimais, kai kuriose šalyse pasiekusiais nerimą keliantį neapykantos ir smurto lygį. Tačiau daug kur tai veikiau yra paplitęs reliatyvistinis abejingumas, susijęs su nusivylimu ir ideologijų krize, kuri radosi kaip reakcija į visa, kas atrodo totalitariška. Tai kenkia ne vien Bažnyčiai, bet ir apskritai visam visuomeniniam audiniui. Pripažinkime: kultūroje, kurioje kiekvienas nori būti savo subjektyvios tiesos nešėju, piliečiams sunku pajusti troškimą dalyvauti bendrame projekte, pranokstančiame asmeninius interesus bei norus.

62. Vyraujančioje kultūroje pirmutinė vieta atitenka tam, kas išoriška, netarpiška, regima, greita, paviršutiniška, laikina. Tai, kas tikra, užleidžia vietą regimybei. Globalizacija, daugelyje šalių paskleisdama tendencijas, priklausančias kitoms, ekonomiškai išsivysčiusioms, tačiau etiškai nusilpusioms kultūroms, paspartino jų kultūrinių šaknų irimą. Tai įvairiuose Vyskupų sinoduose patvirtino skirtingų žemynų vyskupai. Pavyzdžiui, Afrikos vyskupai, tęsdami enciklikos Sollicitudo rei socialis mintis, prieš kelerius metus atkreipė dėmesį, jog Afrikos šalis norima paversti tiesiog „mechanizmo dalimis, milžiniško krumpliaračio dantukais. Taip dažnai nutinka visuomenės komunikavimo priemonių srityje: jos dažniausiai valdomos iš centrų šiauriniame pusrutulyje, todėl ne visada prideramai atsižvelgia į tų šalių prioritetus bei problemas ir ne visuomet gerbia jų kultūrinį veidą“ [57]. Panašiai ir Azijos vyskupai pabrėžė „įtaką, iš išorės daromą Azijos kultūroms. Randasi naujų elgesio formų, kylančių iš pernelyg didelio atvirumo komunikavimo priemonėms <...>. Todėl neigiami žiniasklaidos bei pramogų pramonės aspektai kelia grėsmę tradicinėms vertybėms“ [58].

63. Daugelio šalių katalikiškajam tikėjimui iššūkį šiandien kelia naujų religinių sąjūdžių gausėjimas. Vieni iš jų linksta į fundamentalizmą, kiti, regis, siūlo dvasingumą be Dievo. Šis reiškinys, viena vertus, yra žmogiškoji reakcija į materialistinę, vartotojišką bei individualistinę visuomenę, bet taip pat būdas pasipelnyti iš sunkios padėties periferijos bei skurdo zonos gyventojų, besistengiančių išgyventi didelių žmogiškųjų kančių sūkuryje ir mėginančių sudurti galą su galu. Tokie religiniai sąjūdžiai, mokantys subtiliai daryti įtaką, vyraujančio individualizmo paženklintoje aplinkoje užpildo sekuliaristinio racionalizmo paliktą tuštumą. Be to, būtina pripažinti, jog dėl to, kad dalis mūsų pakrikštytųjų nesijaučia priklausantys Bažnyčiai, kaltos ir kai kurios mūsų struktūros bei kai kurių mūsų parapijų ir bendruomenių svetingumo stoka arba biurokratinė nuostata atsiliepiant į mūsų tautų gyvenimo paprastas ir sudėtingas problemas. Daug kur pastoracinio aspekto atžvilgiu viršų ima administracinis, vyrauja sakramentalizacija be jokių kitų evangelizacijos formų.

64. Sekuliarizacijos procesas linksta tikėjimą ir Bažnyčią apriboti privačia ir asmenine aplinka. Be to, neigiant bet kokią transcendenciją, vis labiau iškreipiama etika, susilpnėjo asmeninės bei socialinės nuodėmės pajauta, vis labiau įsigali reliatyvizmas, sąlygojantis visuotinę dezorientaciją, ypač paauglystės ir jaunystės tarpsniais, išsiskiriančiais ypatingu pažeidžiamumu kaitai. Kaip taikliai pastebėjo Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai, Bažnyčiai primygtinai tikinant, jog egzistuoja objektyvios moralinės normos, „kai kas mūsų kultūroje tokį mokymą aiškina esant neteisingą, tai yra prieštaraujantį pagrindinėms žmogaus teisėms. Tokie tvirtinimai paprastai kyla iš moralinio reliatyvizmo formos, susijusios, ne be pagrindo, su įsitikinimu, kad žmogaus teisės absoliučios. Laikantis tokio požiūrio, Bažnyčia suvokiama kaip skatinanti ypatingus išankstinius nusistatymus ir besikišanti į individualios laisvės erdvę“ [59]. Gyvename informacijos visuomenėje, kuri užtvindo mus duomenimis be atrankos, kaip vienodai reikšmingais, ir galiausiai veda baisaus paviršutiniškumo moralės klausimų srityje link. Todėl būtinas auklėjimas, kuris mokytų kritiškai mąstyti ir brendimo metu siūlytų vertybes.

65. Nepaisant visuomenę užgriuvusios sekuliarizmo bangos, Bažnyčia daugelyje šalių – taip pat tose, kur krikščionys yra mažuma, – viešosios nuomonės akimis išliko pasitikėjimo verta, solidarumo bei rūpinimosi stokojančiaisiais srityje patikima institucija. Ji nekart tarpininkavo skatinant spręsti su taika, santarve, aplinka, gyvybės apsauga, žmogaus ir piliečių teisėmis ir t. t. susijusias problemas. O koks didelis visame pasaulyje yra katalikiškųjų mokyklų ir universitetų indėlis! Tai labai gerai. Tačiau keliant kitus, mažiau viešuomenei priimtinus klausimus, mums nelengva parodyti, kad tai darome iš ištikimybės tam pačiam įsitikinimui žmogaus asmens kilnumu ir bendrajam gėriui.

66. Šeima, kaip ir visos bendruomenės bei visi socialiniai saitai, išgyvena gilią kultūrinę krizę. Šeimos atveju saitų trapumas tapo ypač rimtas dalykas, nes šeima yra pamatinė visuomenės ląstelė, vieta, kur mokomasi kartu gyventi būnant skirtingiems bei priklausyti vienas kitam ir kur tėvai vaikams perteikia tikėjimą. Santuoką linkstama laikyti vien emocinio pasitenkinimo forma, kurią galima steigti bet kaip ir keisti kaip patinka. Tačiau santuokos būtinas indėlis į visuomenę pranoksta emociškumą ir besikeičiančius poros poreikius. Pasak Prancūzijos vyskupų mokymo, ji atsiranda „ne iš meilės jausmo, netvaraus pagal apibrėžimą, bet iš tvirto įsipareigojimo, kurį prisiima sutuoktiniai, sutikę sudaryti visišką gyvenimo bendrystę“ [60].

67. Postmodernistinis globaliu tapęs individualizmas skatina gyvenseną, silpninančią tarpasmeninių ryšių plėtojimąsi bei tvarumą ir iškreipiančią šeimos saitus. Pastoracija turėtų aiškiau parodyti, kad santykis su mūsų Tėvu reikalauja tarpasmeninius saitus gydančios, skatinančios ir stiprinančios bendrystės bei kreipia tokios bendrystės link. Pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, iš naujo randantis įvairioms karo ir konflikto formoms, mes, krikščionys, turime primygtinai siūlyti pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti „vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2). Kita vertus, šiandien steigiamos daugeriopos sąjungos teisėms ginti ir kilniems tikslams siekti. Taip reiškiasi daugelio piliečių troškimas prisidėti prie socialinės bei kultūrinės pažangos statydinimo.

Tikėjimo įkultūrinimo iššūkiai

68. Kai kurių šalių – pirmiausia vakarietiškų – krikščioniškasis substratas yra gyva tikrovė. Čia, pirmiausia tarp labiausiai vargstančiųjų, yra moralinių atsargų, saugančių autentiško krikščioniškojo humanizmo vertybes. Žvelgiant į tikrovę tikėjimo akimis negalima nepripažinti to, ką sėja Šventoji Dvasia. Manyti, kad autentiškų krikščioniškųjų vertybių nėra ten, kur dauguma gyventojų pakrikštyti ir daugialypiais būdais reiškia savo tikėjimą bei solidarumą, reikštų netikėti Jos laisvu bei dosniu veikimu. Tai reiškia pripažinti daugiau nei „Žodžio sėklas“, nes kalbama apie autentišką katalikiškąjį tikėjimą su jam būdingais raiškos bei priklausymo Bažnyčiai būdais. Nėra gerai ignoruoti tikėjimo paženklintos kultūros esminės svarbos, nes tokia evangelizuotoji kultūra, nors ir ribota, turi daugiau išteklių atsispirti šiandienio sekuliarizmo puolimui nei tiesiog vien tikinčiųjų visuma. Evangelizuotoje liaudiškojoje kultūroje glūdinčios tikėjimo ir solidarumo vertybės gali paskatinti teisingesnės bei labiau tikinčios visuomenės statydinimą, ir ji turi ypatingos išminties, kurią reikia mokėti pripažinti padėkos kupinu žvilgsniu.

69. Norint įkultūrinti Evangeliją, primygtinai būtina evangelizuoti kultūrą. Katalikiškosios tradicijos šalyse tai reikštų globoti, sergėti ir stiprinti jau esamus turtus, o kitų religinių tradicijų ar iš pagrindų sekuliarizuotose šalyse – skatinti naujus kultūros evangelizacijos procesus, net jei tam reikėtų ilgalaikio planavimo. Vis dėlto nevalia ignoruoti raginimo nuolatos augti. Kiekvienai kultūrai ir socialinei grupei reikia apsivalyti ir bręsti. Turint priešais akis katalikų liaudiškąją kultūrą, tenka pripažinti kai kurias silpnybes, kurias dar turėtų išgydyti Evangelija: mačizmą, alkoholizmą, smurtavimą šeimoje, retą dalyvavimą Eucharistijoje, tikėjimą likimu ar prietarais, vedančiais į burtininkavimą, ir pan. Tačiau kaip tik liaudiškasis pamaldumas gali būti geriausias išeities taškas išgyti ir tapti laisvam.

70. Tiesa ir tai, kad kartais labiau nei krikščioniškasis pamaldumas akcentuojamos kai kurių grupių tradicijos išorinės formos ar hipotetiniai privatūs apreiškimai, kurie suabsoliutinami. Egzistuoja tam tikra krikščionybė, sudaryta iš pamaldumo, būdingo individualiam bei sentimentaliam tikėjimo gyvenimui, iš tikrųjų neatitinkančio autentiško „liaudiškojo pamaldumo“. Kai kurie skatina tokias išraiškas nesirūpindami socialine pažanga bei tikinčiųjų ugdymu ir kai kada daro tai siekdami ekonominės naudos ar kokios nors galios kitų atžvilgiu. Nevalia ignoruoti to, kad pastaraisiais dešimtmečiais katalikams nepavyko išvengti pertrūkio krikščioniškąjį tikėjimą perduodant iš kartos į kartą. Neneigtina, jog daugelis jaučiasi nusivylę ir nustojo tapatintis su katalikiškąja tradicija, daugėja tėvų, nekrikštijančių ir nemokančių savo vaikų melstis, jaučiama tam tikra migracija į kitas tikėjimo bendruomenes. Štai kelios to pertrūkio priežastys: dialogo erdvės šeimose stygius, komunikavimo priemonių įtaka, reliatyvistinis subjektyvizmas, rinkos skatinamas nežabotas vartotojiškumas, vargingiausiųjų pastoracinės globos stoka, nuoširdaus svetingumo mūsų institucijose trūkumas ir mūsų neišgalėjimas atkurti mistinės prieigos prie tikėjimo religinio pliuralizmo aplinkoje.

Miesto kultūros iššūkiai

71. Tikslas, kurio link keliauja visa žmonija, yra Naujoji Jeruzalė, Šventasis Miestas (plg. Apr 21, 2–4). Įdomu, kad Apreiškime sakoma, jog žmonijos ir istorijos pilnatvė tikrove tampa mieste. Turime žvelgti į miestą kontempliatyviu žvilgsniu, tikėjimo žvilgsniu, atrandančiu Dievą, gyvenantį jo namuose, gatvėse, aikštėse. Gyvenimo atsparos bei prasmės paieškas, į kurias leidžiasi asmenys ir grupės, lydi Dievo artumas. Jis gyvena tarp piliečių skatindamas solidarumą, brolybę, gėrio, tiesos, teisingumo troškimą. Tas artumas ne įsivaizduotinas, bet atrastinas, atidengtinas. Dievas nesislepia nuo tų, kurie jo ieško nuoširdžiai, nors ir darydami tai apgraibomis, netiksliai ir miglotai.

72. Mieste religinis aspektas perteikiamas įvairiomis gyvensenomis, papročiais, susijusiais su tam tikra, nuo kaimo gyventojų besiskiriančia laiko, teritorijos ir santykių jausena. Kasdieniame gyvenime piliečiams dažnai tenka grumtis dėl išgyvenimo, ir toje kovoje glūdi gili egzistencijos pajauta, paprastai apimanti ir gilų religinį jausmą. Turime tai apmąstyti, kad galėtume pradėti tokį dialogą, kokį su samariete užmezgė Jėzus prie šulinio, kur ji norėjo numalšinti troškulį (plg. Jn 4, 7–26).

73. Naujų kultūrų ir toliau atsiranda tose milžiniškose žmogiškosiose santalkose. Krikščionis jose nebėra vienintelis prasmės skatintojas ar steigėjas, bet gauna iš jų kalbą, simbolius, žinias ir paradigmas, kurios siūlo naujas gyvenimo gaires, dažnai prieštaraujančias Jėzaus Evangelijai. Nauja kultūra tvinksi ir sumanoma mieste. Sinodas konstatavo, kad pokyčiai šiose didžiulėse erdvėse ir kultūra, kuri ten reiškiasi, yra pirmutinė naujosios evangelizacijos vieta [61]. Tai verčia galvoti apie naujo pobūdžio maldos ir bendrystės erdves, patrauklesnes ir reikšmingesnes miesto gyventojams. Kaimo vietovės dėl masinių komunikavimo priemonių įtakos irgi nėra nuošalyje nuo šių kultūrinių permainų, reikšmingai keičiančių ir jų gyvenimo būdą.

74. Būtina evangelizacija, gebanti aikštėn iškelti naujus santykio su Dievu, kitais bei aplinka būdus ir įkvėpti pamatines vertybes. Būtina pasiekti tas vietas, kur formuojasi nauji pasakojimai ir naujos paradigmos, Jėzaus žodžiu pasiekti giliausius miesto dvasios klodus. Nevalia užmiršti, kad miestas yra daugiakultūrė aplinka. Didmiesčiuose galima atrasti jungiamąjį audinį, kur žmonių grupės dalijasi tokiu pat gyvenimo įsivaizdavimu bei panašiomis svajonėmis ir buriasi į naujus žmogiškuosius sektorius, kultūrines teritorijas, neregimus miestus. Įvairios kultūrinės formos išties gyvuoja viena šalia kitos, tačiau labai dažnai praktikuoja segregaciją ir smurtą. Bažnyčia pašaukta tarnauti sunkiam dialogui. Kita vertus, yra žmonių, turinčių tinkamų priemonių savo asmeniniam bei šeimyniniam gyvenimui plėtoti, ir gausybė „nepiliečių“, „pusiau piliečių“ ar „miesto atliekų“. Miestas gimdo savotišką nuolatinį dviprasmiškumą – siūlydamas savo gyventojams begalines galimybes, sykiu kelia daugybę sunkumų daugelio pilnatviškai gyvenimo plėtotei. Toks prieštaravimas sukelia skausmingų kančių. Daug kur pasaulyje miestai yra masinių protestų arena, kur tūkstančiai gyventojų reikalauja laisvės, galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, teisingumo bei kelia įvairių pretenzijų, kurių, jei į jas nebus supratingai reaguojama, nebus įmanoma nutildyti jėga.

75. Nevalia ignoruoti ir to, kad mieste lengvai plinta prekyba narkotikais ir žmonėmis, piktnaudžiavimas nepilnamečiais ir jų išnaudojimas, pagyvenusių ir sergančių žmonių apleistis, įvairios nusikalstamumo ir korupcijos formos. Sykiu tai, kas galėjo būti puiki susitikimo ir solidarumo erdvė, dažnai virsta atskirties ir abipusio nepasitikėjimo vieta. Namai ir butai labiau statomi tam, kad izoliuotų ir apsaugotų, o ne kad jungtų ir vienytų. Evangelijos skelbimas būtų pagrindas atkurti žmogaus gyvenimo orumą tokiuose kontekstuose, nes Jėzus trokšta miestuose duoti apsčiai gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Evangelijos siūloma nepakartojama ir pilnatviška žmogaus gyvenimo prasmė yra geriausias vaistas nuo miesto blogybių, net ir turint galvoje, kad šiai tikrovei netinka viena evangelizacijos programa ir vienodas bei nelankstus evangelizacijos stilius. Tačiau iš pagrindų žmogiškas gyvenimas ir liudijimo raugo įterpimas į kiekvieno iššūkio šerdį bet kurioje kultūroje, bet kuriame mieste daro krikščionį geresnį, o miestą vaisingesnį.

II. Pastoracijos darbuotojų pagundos

76. Jaučiu didžiulį dėkingumą už visų Bažnyčioje dirbančiųjų pastangas. Nenorėčiau čia aptarinėti įvairių pastoracijos darbuotojų veiklos, pradėdamas vyskupais ir baigdamas kukliausios ir mažiausiai regimos tarnystės vykdytojais. Veikiau apmąstysiu iššūkius, kurie visiems kyla dabartinės globalizuotos kultūros aplinkoje. Tačiau pirmiausia ir teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad Bažnyčios indėlis šiandieniame pasaulyje yra milžiniškas. Mūsų skausmas ir gėda dėl kai kurių Bažnyčios ir mūsų pačių nuodėmių neturėtų versti užmiršti, kiek daug krikščionių paskiria gyvenimą meilei: daugybei žmonių padeda gydytis arba ramiai numirti laikinosiose ligoninėse; neturtingiausiose pasaulio vietovėse lydi įvairių priklausomybių vergais tapusius žmones; atsiduoda vaikų ir jaunuolių auklėjimui; rūpinasi visų paliktais pagyvenusiais žmonėmis; stengiasi perteikti vertybes priešiškoje aplinkoje; įkvėpti žmogumi tapusio Dievo, daugybe kitų būdų pasiaukojamai rodo meilę žmonijai. Dėkoju už pavyzdį, kurį man rodo krikščionys, džiugiai aukojantys tam savo gyvenimą bei laiką. Tas liudijimas man labai naudingas ir palaiko mano asmeninį siekį nugalėti savanaudiškumą, kad galėčiau dar labiau save dovanoti.

77. Nepaisant to, būdami savo amžiaus vaikai, visi esame kaip nors veikiami dabartinės globalizuotos kultūros, kuri, nors ir siūlo vertybes bei naujas galimybes, gali taip pat apriboti, sąlygoti ir net susargdinti. Pripažįstu, būtina kurti pastoracijos darbuotojams motyvuoti bei gydyti tinkamas erdves, „vietas, kur būtų galima atnaujinti savo tikėjimą į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, pasidalyti svarbiausiais klausimais ir kasdieniais rūpesčiais, pagal Evangelijos kriterijus giliai ištirti savo egzistenciją bei patirtį siekiant savo individualius bei socialinius pasirinkimus kreipti į gėrį bei grožį“ [62]. Sykiu trokštu atkreipti dėmesį į kai kurias pagundas, šiandien ypač apninkančias pastoracijos darbuotojus.

„Taip“ misionieriškojo dvasingumo iššūkiui

78. Šiandien galima matyti, kad daug pastoracijos darbuotojų, įskaitant pašvęstuosius asmenis, perdėtai rūpinasi savo asmeninėmis autonomijos bei atvangos erdvėmis, o tai savo užduotis verčia išgyventi kaip gyvenimo priedėlį, tarsi tai nebūtų tapatybės dalis. Sykiu dvasinis gyvenimas painiojamas su kai kuriais religiniais momentais, kurie teikia tam tikrą paguodą, tačiau neskatina susitikti su kitais, įsipareigoti pasaulyje, karštai evangelizuoti. Todėl galima pastebėti, kad daugeliui evangelizuotojų, nors jie ir meldžiasi, būdinga padidėjęs individualizmas, tapatybės krizė ir išblėsęs polėkis. Šios trys blogybės viena kitą skatina.

79. Žiniasklaidos kultūra ir kai kurie intelektualiniai sluoksniai kartais skleidžia ryškų nepasitikėjimą Bažnyčios žinia ir tam tikrą cinizmą. Todėl daugelis pastoracijos darbuotojų, nors jie ir meldžiasi, įgyja nevisavertiškumo kompleksą, verčiantį juos reliatyvizuoti ar slėpti savo krikščioniškąją tapatybę bei įsitikinimus. Taip atsiranda ydingas ratas, nes tada jie nėra laimingi dėl to, ką daro, nesusitapatina su evangelizacine misija, o tai silpnina įsipareigojimą. Galop misijos džiaugsmą jie uždusina savotiška manija būti kaip visi ir turėti tai, ką turi ir kiti. Tada užduotis evangelizuoti tampa priverstinė ir jai skiriama mažai pastangų bei labai nedaug laiko.

80. Kad ir koks būtų jų dvasinis stilius ar savita mąstysena, pastoracijos darbuotojus apninka reliatyvizmas, dar pavojingesnis už reliatyvizmą, susijusį su mokymu. Čia turime reikalų su giliausiais ir nuoširdžiausiais apsisprendimais, nulemiančiais gyvenimo būdą. Tokio praktinio reliatyvizmo esmė yra elgtis taip, tarsi Dievo nebūtų, priimti tokius sprendimus, lyg neturėtume vargšų, planuoti taip, tartum kiti neegzistuotų, darbuotis taip, lyg nepriėmusiųjų Evangelijos nebebūtų. Paminėtina, kad net ir regimai turintieji tvirtus doktrininius bei dvasinius įsitikinimus dažnai nupuola į gyvenseną, kuri skatina gvieštis ekonominio saugumo, valdžios ir žmogiškosios garbės ir, užuot atidavus gyvenimą kitiems vykdant misiją, stengtis tuos dalykus bet kokiais būdais įgyti. Tegul niekas iš mūsų neatima misionieriškojo užsidegimo!

„Ne“ savanaudiškam vangumui

81. Tuo metu, kai reikia daugiau misionieriškosios dinamikos, nešančios pasauliui druską ir šviesą, daugelis pasauliečių baiminasi, kad kas nors pakvies juos atlikti kokią nors apaštalavimo užduotį, ir stengiasi išvengti bet kurio įsipareigojimo, galinčio atimti iš jų laisvalaikį. Šiandien, pavyzdžiui, pasidarė labai sunku surasti darbui parapijoje parengtų katechetų, kurie savo užduotis ten vykdytų kelerius metus. Tačiau kažkas panašaus nutiko ir su kunigais, kuriems maniakiškai rūpi jų asmeninis laikas. Šitaip dažnai būna todėl, kad žmogus jaučia primygtinį poreikį išsaugoti savo autonomijos erdvę, tarsi užduotis evangelizuoti būtų pavojingas nuodas, o ne džiugus atsakas į meilę Dievo, kuris šaukia į misiją ir daro mus pilnatviškus bei vaisingus. Kai kurie spiriasi iki galo patirti misijos skonį ir lieka nugrimzdę į kaustantį vangumą.

82. Problema ne visada yra veiklos perteklius, pirmiausia tai netikusiai išgyventa veikla, tinkamai nemotyvuota, neturinti dvasingumo, persmelkiančio veiklą ir darančio ją trokštamą. Todėl taip ir nutinka, kad pareigos pasidaro pernelyg varginančios ir kartais net susargdina. Tas nuovargis ne giedras, bet kupinas įtampos, slegiantis, nekeliantis pasitenkinimo ir galiausiai atstumiantis. Tokio pastoracinio nuovargio ištakos gali būti įvairios. Vieni jam pasiduoda, nes imasi neįgyvendinamų projektų ir nesitenkina tuo, ką galėtų ramiai padaryti; kiti – nes nenori taikstytis, jog procesas sunkus, ir trokšta, kad viskas nukristų iš dangaus; treti – nes neištveria, kadangi įgyvendina kelis projektus ar iš tuštybės svajoja apie sėkmę, ketvirti prarado realų ryšį su žmonėmis nuasmenintoje pastoracijoje, verčiančioje daugiau dėmesio skirti organizacijai, o ne žmonėms, todėl jiems labiau rūpi „žygio maršrutas“, o ne pats žygis. Dar kitus vangumas apninka, nes jie nemoka laukti ir trokšta patys diktuoti gyvenimui ritmą. Kasdienis troškimas pasiekti tiesioginių rezultatų lemia, kad pastoracijos darbuotojai sunkiai pakenčia prieštaravimus, tariamas nesėkmes, kritiką, kryžių.

83. Taip iškyla didesnė grėsmė, būtent „Bažnyčios kasdienio gyvenimo pilkas pragmatizmas, kai atrodo, kad viskas funkcionuoja gerai, bet iš tikrųjų tikėjimas blėsta ir grimzta į skurdą“ [63]. Formuojasi kapo psichologija, pamažu paverčianti krikščionis muziejinėmis mumijomis. Nusivylę tikrove, Bažnyčia ir savimi pačiais, jie jaučia nuolatinę pagundą panirti į salsvą, beviltišką liūdesį, užvaldantį širdį kaip „brangiausias demono eliksyras“ [64]. Pašaukti skleisti šviesą ir gyvybę, jie galop susižavi dalykais, keliančiais vien tamsą ir vidinį nuovargį bei silpninančiais apaštalavimo dinamiką. Nepaisydamas viso to, primygtinai raginu: tegul niekas iš mūsų neatima evangelizacijos džiaugsmo!

„Ne“ steriliam pesimizmui

84. Evangelijos džiaugsmo iš mūsų niekas negali atimti (plg. Jn 16, 22). Mūsų pasaulio – ir Bažnyčios – blogybės niekada negali duoti dingsties susilpninti savo įsipareigojimą bei užsidegimą. Laikykime jas iššūkiais, skatinančiais mus augti. Be to, tikėjimo akimis gebame atpažinti šviesą, tamsoje skleidžiamą Šventosios Dvasios, neužmiršdami, kad „kur pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Mūsų tikėjimui tenka iššūkis įžvelgti vyną, į kurį gali būti paverstas vanduo, ir atrasti kviečio grūdą, augantį tarp piktžolių. Praslinkus penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo, nors ir esame slegiami mūsų amžiaus bėdų ir toli gražu ne naivūs optimistai, didėlesnis realizmas neturėtų reikšti nei menkesnio pasitikėjimo Dvasia, nei menkesnio dosnumo. Turėdami tai galvoje, dar kartą pasiklausykime palaimintojo Jono XXIII žodžių, ištartų tą įsimintiną 1962 m. spalio 11-ąją: „Kartais apgailestaujant tenka girdėti balsus tų, kurie, nors ir degdami religiniu uolumu, iš tikrųjų nėra nei pakankamai objektyvūs, nei vadovaujasi išmintingu sprendimu. Dabartiniame žmonių visuomenės būvyje jie negeba įžvelgti nieko, išskyrus sugedimą ir bėdas. <...> O mes ryžtingai nesutinkame su tais nelaimės pranašais, visada skelbiančiais, kad bus tik blogiau, tarsi artintųsi pasaulio pabaiga. Dabartiniame žmogiškųjų reikalų būvyje, kai žmonija, regis, žengia į naują dalykų tvarką, veikiau matytini slėpiningi dieviškosios Apvaizdos planai, laike įgyvendinami per žmonių darbus pranokstant jų lūkesčius ir išmintingai viską, net žmogiškąsias nesėk­mes, kreipiant Bažnyčios gėrio link“ [65].

85. Viena rimčiausių pagundų, slopinančių užsidegimą ir drąsą, yra pralaimėjimo jausmas, jis paverčia mus nepatenkintais ir nusivylusiais pesimistais niūriais veidais. Niekas negali eiti į mūšį visiškai neįsitikinęs, kad nugalės. Kas pradeda nepasitikėdamas, tas jau yra pralaimėjęs pusę mūšio ir užkasa savo talentus. Net ir skausmingai suvokiant savo trapumą, būtina žengti pirmyn nepasiduodant ir neužmirštant to, ką Viešpats yra pasakęs šventajam Pauliui: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Krikščioniškoji pergalė visada yra kryžius, tačiau kryžius sykiu yra pergalės vėliava, su kovingu švelnumu nešama stojant prieš blogio atakas. Negeroji pralaimėjimo dvasia yra sesuo pagundos pirma laiko atskirti kviečius nuo raugių, baimingo ir egocentriško nepasitikėjimo vaisius.

86. Akivaizdu, kad kai kur atsirado dvasinių „dykumų“, tai visuomenių, trokštančių statydinti be Dievo ar naikinančių savo krikščioniškąsias šaknis, rezultatas. „Krikščioniškasis pasaulis tampa sterilus, išsekęs, kaip pernelyg eksploatuota žemė virsta smėlynais“ [66]. Kitose šalyse smurtinis priešinimasis krikščionybei verčia krikščionis slapta praktikuoti tikėjimą savo mylimoje šalyje. Šitai yra dar viena labai skausminga dykumos forma. Net sava šeima ar darbo vieta gali būti dykynė aplinkoje, kurioje privalu išlaikyti bei stengtis skleisti tikėjimą. „Bet kaip tik patirdami dykumą, šią tuštumą galime iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą, jo gyvybinę svarbą mums, vyrams ir moterims. Dykumoje vėl atrandamas vertingumas to, kas esminga gyvenimui; tad šiandieniame pasaulyje yra nesuskaičiuojamų, dažnai neišreikštai ar neigiamai pasireiškiančių ženklų, liudijančių Dievo, gyvenimo galutinės prasmės troškulį. Ir dykumoje pirmiausia reikia tikinčių žmonių, pačiu savo gyvenimu rodančių kelią į Pažadėtąją žemę ir taip palaikančių viltį“ [67]. Bet kuriuo atveju tomis aplinkybėmis esame pašaukti būti žmonėmis-amforomis, iš kurių kiti galėtų atsigerti. Kartais amfora virsta sunkiu kryžiumi, tačiau būtent ant kryžiaus perdurtas Viešpats atidavė mums save kaip gyvojo vandens šaltinį. Tegul niekas iš mūsų neatima vilties!

„Taip“ naujiems santykiams, dovanotiems Kristaus

87. Šiandien, kai žmogiškojo komunikavimo tinklai ir priemonės neregėtai išsiplėtojo, jaučiame iššūkį atrasti ir perteikti „mistiką“ bendro gyvenimo, įsimaišymo tarp kitų ir susitikimo su kitais, apglėbimo ir palaikymo, dalyvavimo tame šiek tiek chaotiškame sraute, kurį galima paversti tikra brolybės patirtimi, solidariu karavanu, šventąja kelione. Didesnės komunikavimo galimybės šitaip tampa didesnėmis susitikimo ir visų solidarumo galimybėmis. Jei šiuo keliu galėtume eiti, tai būtų labai gera, sveika, išlaisvintų, žadintų viltį! Išeiti iš savęs pačių ir susivienyti su kitais yra labai gerai. Užsisklęsti savyje reiškia ragauti kartų imanencijos nuodą, o žmonija sulig kiekvienu mūsų savanaudišku sprendimu tik blogės.

88. Krikščioniškasis idealas visada kvies nugalėti įtarumą, nuolatinį nepasitikėjimą, baimę netekti privatumo, šiuolaikinio pasaulio peršamas gynybines nuostatas. Daugelis bando pabėgti nuo kitų į patogų privatumą ar nedidelį artimiausių žmonių ratelį ir išsižada Evangelijos socialinio matmens realizmo. Mat kaip kai kurie trokšta grynai dvasinio Kristaus, be kryžiaus ir kūno, lygiai taip jie pageidauja tarpasmeninių ryšių, perteikiamų per įmantrius aparatus, ekranus ir sistemas, kurias užsigeidus galima įjungti ir išjungti. O Evangelija visada kviečia leistis į riziką susitinkant su kito veidu, su mums iššūkius keliančiu fiziniu artumu, su kitų žmonių skausmu bei prašymais, su užkrečiamu džiaugsmu nuolat būnant petys prie peties. Autentiškas tikėjimas į įsikūnijusį Dievo Sūnų neatsiejamas nuo savęs dovanojimo, nuo priklausymo bendruomenei, nuo tarnavimo, susitaikinimo su kitais. Dievo Sūnus savo įsikūnijimu mus pakvietė švelnumo revoliucijai.

89. Izoliacija, kuri yra imanentizmo atmaina, gali reikštis klaidinga autonomija, nepaliekančia vietos Dievui ir religijos srityje galinčia įgyti dvasinio vartotojiškumo pavidalą, žymintį liguistą individualizmą. Sugrįžimas prie to, kas sakralu, ir mūsų epochai būdingi dvasiniai ieškojimai yra dviprasmiški reiškiniai. Tačiau didesnis iššūkis nei ateizmas šiandien mums yra gebėti tinkamai atsiliepti į daugelio žmonių jaučiamą Dievo alkį, kad jie nemėgintų jo numalšinti klaidingais pasiūlymais ar bekūniu Jėzumi Kristumi, nereikalaujančiu įsipareigoti kitų labui. Bažnyčioje neradę juos gydančio, išlaisvinančio, gyvybės bei ramybės teikiančio ir sykiu į solidarią bendrystę bei vaisingą misionieriavimą šaukiančio dvasingumo, jie galop neatsispirs apgaulingiems pasiūlymams, kurie nei skatina žmogiškumą, nei paiso pagarbos Dievui.

90. Autentiškos liaudiškojo pamaldumo formos yra įsikūnijusios, nes kyla iš krikščioniškojo tikėjimo įsikūnijimo liaudiškojoje kultūroje. Būtent todėl jos apima asmenišką santykį ne su harmonizuojančiomis energijomis, bet su Dievu, Jėzumi Kristumi, su Marija, su šventaisiais. Jie turi kūną, turi veidą. Gali skatinti santykius, o ne bėgimą į individualizmą. Kituose mūsų visuomenės sluoksniuose vis labiau vertinamos įvairios „gerovės dvasingumo“ be bendruomenės formos, „klestėjimo teologija“ be broliškų įsipareigojimų ar beveidė subjektyvi patirtis, susiaurėjusi iki imanentistinės vidinės paieškos.

91. Svarbus iššūkis yra parodyti, kad sprendimas nėra bėgti nuo asmeniško bei reiklaus ir sykiu mus kitiems tarnauti įpareigojančio santykio su Dievu. Būtent tai šiandien vyksta, kai tikintieji tartum slapstosi, laikosi atokiai nuo kitų ir subtiliai laksto iš vienos vietos į kitą ar puola nuo vienos užduoties prie kitos nekaldindami nuolatinių bei tvirtų saitų: „Imaginatio locorum et mutatio multos fefellit“ [68]. Tai prastas vaistas, apnuodijantis dvasią ir kartais kūną. Būtina padėti suvokti, jog vienintelis būdas yra išmokti susitikti su kitais tinkamai nusiteikus, be jokio vidinio pasipriešinimo, branginant bei priimant juos kaip bendrakeleivius. Dar geriau – išmokti atrasti Jėzų kitų veide, balse, prašymuose. Taip pat išmokti kentėti apkabinant nukryžiuotąjį Jėzų, kai esame neteisingai puolami ar sulaukiame nedėkingumo, nenuilstamai pasirinkdami brolybę [69].

92. Būtent tai tikrasis gydymas, nes santykio su kitais būdas, kuris, užuot nuodijęs, tikrai gydo, yra mistinė, kontempliatyvioji brolybė, mokanti išvysti sakralinę artimo didybę, atrasti Dievą kiekviename žmoguje, pakelti bendro gyvenimo naštą laikantis įsikibus į Dievo meilę, atverti širdį dieviškajai meilei, kad laimės kitam būtų siekiama taip, kaip to siekia gerasis Tėvas. Čia ir dabar, taip pat ten, kur kaimenė maža (plg. Lk 12, 32), Viešpaties mokiniai pašaukti gyventi kaip bendruomenė, kuri yra žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13–16). Pašaukti vis naujaip liudyti evangelizuojantį priklausymą [bendruomenei] [70]. Tegul niekas iš mūsų neatima bendruomenės!

„Ne“ dvasios supasaulėjimui

93. Dvasinio supasaulėjimo, besidangstančio religingumu ir net meile Bažnyčiai, esmė yra ieškoti ne Dievo garbės, bet žmogiškosios garbės ir asmeninės gerovės. Jis yra tai, ką Viešpats prikišo fariziejams: „Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote“ (Jn 5, 44). Subtilus būdas ieškoti „ne Kristaus Jėzaus, bet savo naudos“ (Fil 2, 21) reiškiasi gausybe formų, nelygu asmenybės tipas ir aplinka, į kurią įsiskverbia. Kadangi tai susiję su regimybės siekimu, ne visada yra lydima viešų nuodėmių; iš išorės viskas atrodo nepriekaištingai. Jei įsiskverbtų į Bažnyčią, „pakenktų be galo labiau nei koks nors tiesiog moralinis pasaulietiškumas“ [71].

94. Tokį supasaulėjimą gali maitinti du glaudžiai susiję šaltiniai. Vienas jų – žavėjimasis gnosticizmu, subjektyvizme užsisklendusiu tikėjimu, kai domimasi vien tam tikra patirtimi ar samprotavimų bei žinių seka manant, kad tai gali paguosti ir apšviesti, bet subjektas galiausiai lieka užsisklendęs savo paties proto bei jausmų imanencijoje. Kitas – į save atsigręžusi ir prometėjiška neopelagijonybė, kai galiausiai pasitikima tik savo paties jėgomis ir jaučiamasi pranašesniam už kitus, nes laikomasi tam tikrų normų arba nepajudinamos ištikimybės tam tikram praeičiai būdingam katalikiškam stiliui. Toks tariamas doktrininis bei drausminis tikrumas duoda pradžią narciziškam ir autoritariškam elitiškumui, kai kiti, užuot juos evangelizavus, analizuojami bei klasifikuojami ir, užuot palengvinus prieigą prie malonės, energija švaistoma pastangoms kontroliuoti. Abiem atvejais iš tikrųjų nesidomima nei Jėzumi Kristumi, nei kitais. Tai antropocentrinio imanentiškumo apraiškos. Sunku įsivaizduoti, kad iš tokio susiaurintos krikščionybės pavidalo galėtų kilti autentiška evangelizacinė dinamika.

95. Tas klastingas supasaulėjimas reiškiasi gausybe viena kitai prieštaraujančių nuostatų, tačiau jas visas sieja ta pati pretenzija „užvaldyti Bažnyčios erdvę“. Vieni demonstratyviai rūpinasi liturgija, mokymu ir Bažnyčios prestižu, bet ne autentišku Evangelijos skleidimu Dievo tautoje ir konkrečiais istorijos poreikiais. Tada Bažnyčios gyvenimas virsta muziejiniu eksponatu ar nedaugelio nuosavybe. Kitų tas pats dvasinis supasaulėjimas reiškiasi galėjimu pasipuikuoti socialiniais ir politiniais laimėjimais arba tuščiagarbyste, susijusia su praktinių reikalų tvarkymu, arba potraukiu į savivertės bei savirealizacijos dinamiką. Dvasinis supasaulėjimas taip pat gali virsti įvairiais pasirodymo būdais įsitraukiant į intensyvų socialinį gyvenimą, kupiną kelionių, susitikimų, vakarienių, priėmimų. Arba skleidžiasi vadybiniu funkcionalizmu, perkrautu statistikomis, planavimais ir vertinimais, kai pagrindinis naudos gavėjas yra ne Dievo tauta, bet veikiau Bažnyčia kaip organizacija. Visais atvejais trūksta įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus įspaudo, užsisklendžiama elitinėse grupėse, bet neieškoma nei nutolusiųjų, nei milžiniškos Kristaus ištroškusiųjų minios. Tai nebe evangelinis užsidegimas, o tuščias mėgavimasis egocentriniu pasitenkinimu savimi.

96. Tad šitaip skatinamas tuščiagarbiškumas tų, kurie tenkinasi turėdami bent kokią nors valdžią ir kuriems mieliau būti sumuštos kariuomenės generolams, o ne paprastiems toliau besigrumiančio eskadrono kareiviams. Kaip dažnai išmąstome smulkmeniškus ir gerai suręstus ekspansionistinius apaštalavimo planus, visai kaip nugalėti generolai! Taip paneigiame savąją Bažnyčios istoriją, šlovingą aukomis, viltimi, kasdiene kova, tarnavimui atiduotu gyvenimu, nuolatiniu varginančiu darbu ir „mūsų veido prakaitu“. Tuo tarpu tuščiai leidžiame laiką aptarinėdami „tai, ką reikėtų padaryti“, – tai „turėjimo padaryti“ nuodėmė, – kaip kokie dvasiniai mokytojai bei pastoracijos žinovai, kurie nurodinėja tai, ko patys nevykdo. Leidžiamės į begalines fantazijas ir prarandame sąlytį su skausminga mūsų tikinčios tautos tikrove.

97. Kas į tokį supasaulėjimą įpuola, tas žvelgia iš aukšto ir iš tolo, atmeta brolių pranašystes, suniekina tuos, kurie kelia klausimus, nuolatos prikiša kitiems jų klaidas ir yra apsėstas troškimo pasirodyti. Savo širdį jis yra nukreipęs į uždarą savojo imanentiškumo bei savų interesų horizontą ir todėl nei mokosi iš savo nuodėmių, nei yra autentiškai atviras atleidimui. Tai baisus sugedimas, dangstomas gėrio regimybės. To būtina išvengti išjudinant Bažnyčią, kad ji išeitų iš savęs, imtųsi į Jėzų Kristų sutelktos misijos, įsipareigotų vargšų labui. Tegul Dievas išlaisvina iš supasaulėjusios Bažnyčios, prisidengusios dvasiniais ar pastoraciniais drabužiais! Nuo to dusinančio supasaulėjimo išgyjama įkvepiant gryno Šventosios Dvasios oro – Dvasios, išlaisvinančios mus iš susitelkimo į save, slepiamo išorinio religiškumo be Dievo. Tegul niekas neatima iš mūsų Evangelijos!

„Ne“ tarpusavio karui

98. Kiek karų Dievo tautoje ir įvairiose bendruomenėse! Gyvenamuosiuose kvartaluose, darbo vietose – kiek pavydo sukeltų karų, taip pat tarp krikščionių! Dvasinis pasaulietiškumas verčia kai kuriuos krikščionis kariauti su kitais krikščionimis, kliudančiais jiems siekti valdžios, prestižo, pasitenkinimo ir ekonominio saugumo. O kai kurie, kurstydami nesutarimų dvasią, nustoja gyventi nuoširdžiu priklausymu Bažnyčiai. Užuot priklausę visai Bažnyčiai su jos turtinga įvairove, priklauso tam tikrai grupei, kurią laiko skirtinga ar ypatinga.

99. Pasaulis draskomas karų ir smurto arba yra sužeistas paplitusio individualizmo, skaldančio ir vieną prieš kitą nuteikiančio žmones, kiekvienam vaikantis savo asmeninės gerovės. Įvairiose šalyse iš naujo įsiplieskia konfliktai ir seni nesutarimai, laikyti jau iš dalies įveiktais. Labai prašau visų pasaulio bendruomenių krikščionis patraukliai ir šviesiai liudyti brolišką bendrystę. Kad visi galėtų stebėtis, kaip vieni kitais rūpinatės, vieni kitus palaikote ir lydite: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Štai ko iš visos širdies Jėzus meldė Tėvo: „Tegul visi bus viena <...> mumyse <...>, kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Atkreipkime dėmesį į pavydo pagundą! Esame vienoje valtyje ir plaukiame į tą patį uostą! Prašykime malonės džiaugtis kitų vaisiais, kurie yra visų.

100. Sužeistiesiems senų nesantaikų sunku priimti mūsų raginimą atleisti ir susitaikyti, nes jie mano, jog nesuvokiame jų skausmo ar siekiame, kad jie atsisakytų savo atminties ir idealų. Tačiau autentiškai broliškos ir susitaikiusios bendruomenės liudijimas visada yra traukianti šviesa. Todėl man skaudu regėti, kad kai kuriose krikščionių bendruomenėse ir net tarp pašvęstųjų narių atsiranda vietos įvairioms neapykantos formoms, susiskaldymui, apkalboms, šmeižtams, kerštui, pavydui, troškimui bet kokia kaina primesti savo idėjas, galiausiai persekiojimams, primenantiems negailestingą raganų medžioklę. Ką tokia elgsena norime evangelizuoti?!

101. Prašykime Viešpaties, kad padėtų mums suprasti meilės įstatymą. Kaip gera turėti šį įstatymą! Kaip gera mylėti vieniems kitus nepaisant visko! Taip, nepaisant visko! Kiekvienam iš mūsų adresuoju Pauliaus paraginimą: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Ir dar vieną: „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). Visiems mums nesvetimi simpatijos ir antipatijos jausmai, ir galbūt kaip tik dabar esame ant ko nors supykę. Ištarkime Viešpačiui bent šiuos žodžius: „Viešpatie, pykstu ant to ar ano. Meldžiuosi tau už jį ir ją.“ Melstis už žmogų, ant kurio pykstame, yra gražus žingsnis meilės link ir evangelizacijos aktas. Padarykime tai šiandien! Tegul niekas iš mūsų neatima broliškos meilės idealo!

Kiti bažnytiniai iššūkiai

102. Pasauliečiai, trumpai tariant, sudaro Dievo tautos daugumą. Jiems tarnauja mažuma – įšventintieji tarnautojai. Pasauliečių tapatybė ir misija Bažnyčioje vis geriau suvokiama. Turime nemažai, nors ir nepakankamai, pasauliečių, išsiskiriančių stipriu bendruomeniniu jausmu ir labai ištikimai besidarbuojančių artimo meilės, katechezės, tikėjimo šventimo srityse. Tačiau tos iš Krikšto ir Sutvirtinimo kylančios pasauliečių atsakomybės suvokimas reiškiasi ne visur vienodu būdu. Kai kada todėl, kad jie neišugdyti prisiimti svarbios atsakomybės, kai kada dėl to, jog dėl perdėto klerikalizmo, laikančio juos atokiai nuo sprendimų priėmimo, savo Bažnyčioje nesuranda erdvės reikštis ir veikti. Net jei daug kas ir labiau įsitraukia į pasauliečių tarnybas, tai neatsispindi krikščioniškųjų vertybių skvarba socialiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime. Dažnai apsiribojama užduotimis Bažnyčios viduje, realiai neįsipareigojant taikyti Evangeliją visuomenei perkeisti. Pasauliečių ugdymas ir profesinių bei intelektualiųjų sluoksnių evangelizavimas yra svarbus pastoracijos iššūkis.

103. Bažnyčia pripažįsta nepakartojamą moterų socia­linį indėlį, kurį lemia jautrumas, intuicija ir tam tikri ypatingi gebėjimai, labiau būdingi moterims nei vyrams. Pavyzdžiui, ypatingas moteriškas dėmesingumas kitiems, ypač besireiškiantis motinyste, nors ir ne vien ja. Džiugu regėti, kad daugybė moterų dalijasi su kunigais pastoracine atsakomybe padėdamos lydėti asmenis, šeimas ar grupes ir suteikdamos naujų impulsų teologiniams apmąstymams. Tačiau, kad moterys dar veiksmingiau veiktų Bažnyčioje, būtina labiau išplėsti to veikimo erdves. Juk „moteriškasis talentas reikalingas visose socialinio gyvenimo apraiškose; todėl privalu laiduoti moterų buvimą taip pat darbo srityje“ [72] ir įvairiose instancijose, kur priimami svarbūs sprendimai – tiek Bažnyčioje, tiek socialinėse struktūrose.

104. Reikalavimai paisyti moterų teisėtų teisių remiantis tvirtu įsitikinimu vyro ir moters vienodu kilnumu verčia Bažnyčią giliai susimąstyti, kelia jai iššūkius, kurių negalima paviršutiniškai išvengti. Kunigystė rezervuota vyrams kaip Sužadėtinio Kristaus, dovanojančio save Eucharistijoje, ženklas, ir šis klausimas nediskutuotinas, bet tai gali tapti ypatingų konfliktų priežastimi, jei sakramentinė galia per daug tapatinama su valdžia. Būtina neužmiršti, kad kalbėdami apie kunigiškąją galią kalbame „apie funkciją, o ne apie kilnumą ar šventumą“ [73]. Tarnaujamoji kunigystė yra viena priemonių, Jėzaus naudojamų tarnauti savo tautai, o didus kilnumas kyla iš Krikšto, prieinamo visiems. Kunigo panašumas į Galvą Kristų – tai yra pagrindinį malonės šaltinį – nereiškia išaukštinimo, iškeliančio jį virš kitų. Bažnyčioje funkcijos „nesuteikia pranašumo kitų atžvilgiu“ [74]. Iš tiesų viena moteris – Marija yra svarbesnė nei vyskupai. Net tarnaujamosios kunigystės funkciją laikant „hierarchine“, neišleistina iš akių, kad ji „visa skirta Kristaus narių šventumui“ [75]. Jos esmė yra ne galia, suprantama kaip viešpatavimas, bet galia teikti Eucharistijos sakramentą, ir būtent iš to kyla jos valdžia, kuri visados yra tarnavimas tautai. Tai kelia didelį iššūkį ganytojams bei teologams, galintiems padėti geriau suprasti, ką šitai reiškia žvelgiant į galimą moterų vaidmenį priimant svarbius sprendimus įvairiose Bažnyčios aplinkose.

105. Tradicinė jaunimo pastoracija irgi patyrė socialinių permainų poveikį. Jaunimas įprastinėse struktūrose dažnai nesuranda atsakymų į savo rūpesčius, poreikius, problemas ir žaizdas. Mums, suaugusiesiems, sunku kantriai įsiklausyti, suprasti jų rūpesčius ir prašymus, išmokti kalbėtis su jais jiems suprantama kalba. Būtent todėl auklėjimo pastangos neduoda laukiamų vaisių. Sąjungų bei sąjūdžių, kuriuose vyrauja jaunimas, gausėjimą bei plitimą galima aiškinti kaip veikimą Šventosios Dvasios, kuri atveria naujus kelius, atitinkančius jų lūkesčius ir gilaus dvasingumo bei konkretesnio priklausymo jausmo paiešką. Vis dėlto būtina laiduoti, kad šie sambūriai aktyviau dalyvautų visos Bažnyčios pastoracijoje [76].

106. Net jei jaunuolius ne visada lengva užkalbinti, pažangos pasiekta dviejose srityse – suvokimo, kad evangelizuoti ir auklėti pašaukta visa bendruomenė, ir primygtinio poreikio, kad jaunuoliai labiau reikštųsi. Reikia pripažinti, jog šiandien, įsipareigojimui bei bendruomeniniams saitams išgyvenant krizę, daug jaunuolių pasaulio blogybių akivaizdoje siūlo savo solidarią pagalbą ir įvairiomis formomis tarnauja bei savanoriauja. Kai kurie dalyvauja Bažnyčios gyvenime, savo vyskupijose ar kitose vietose duodami pradžią tarnavimo grupelėms bei įvairioms misionieriavimo iniciatyvoms. Gražu, kad jaunuoliai yra „keliaujantys tikėjimo skelbėjai“, džiugiai nešantys Jėzų į kiekvieną gatvę, kiekvieną aikštę, kiekvieną žemės kampelį!

107. Daug kur trūksta pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą. Dėl to dažnai kaltas užkrečiančio užsidegimo apaštalauti stygius bendruomenėse, todėl šie pašaukimai nekelia entuziazmo ir nėra patrauklūs. Autentiški pašaukimai trykšta ten, kur yra gyvybė, užsidegimas, noras nešti Kristų kitiems. Parapijose, net kur kunigai nėra labai uolūs ir kupini džiaugsmo, būtent broliškas ir karštas bendruomenės gyvenimas žadina troškimą save visą paskirti Dievui ir evangelizacijai, ypač tada, kai tokios gyvos bendruomenės primygtinai meldžia pašaukimų ir turi drąsos siūlyti savo jaunuoliams ypatingo pašvęstumo kelią. Kita vertus, nors pašaukimų ir trūksta, šiandien aiškiau suvokiame poreikį geriau atrinkti kandidatus į kunigystę. Nevalia pripildyti seminarijų bet kaip motyvuotais kandidatais, ypač jei tie motyvai susiję su emociniu nesaugumu, valdžios, žmogiškosios garbės ar ekonominės gerovės siekimu.

108. Kaip sakiau, neketinau pateikti išsamios analizės, bet kviečiu bendruomenes papildyti ir praturtinti šias perspektyvas pradedant nuo joms pačioms ar kaimyninėms bendruomenėms kylančių iššūkių suvokimo. Tikiuosi, jog tai darydamos jos turės prieš akis tai, kad kaskart, kai mėginame perskaityti šiandienės tikrovės laiko ženklus, visada pravartu įsiklausyti į jaunuolius ir garbaus amžiaus žmones. Ir vieni, ir kiti yra tautų viltis. Garbaus amžiaus žmonės prisideda atmintimi ir patyrimo išmintimi, kviečiančia kvailai nekartoti tų pačių praeities klaidų. O jaunuoliai mus ragina atgaivinti ir stiprinti viltį, nes pateikia naujų tendencijų žmonijai bei atveria mums ateitį, kad neliktume įkalinti ilgėdamiesi struktūrų ir įpročių, nebeteikiančių gyvybės šiandieniam pasauliui.

109. Iššūkiai yra tam, kad būtų įveikti. Būkime realistai, tačiau nepraraskime džiaugsmo, drąsos ir vilties kupino atsidavimo! Tegul niekas iš mūsų neatima jėgų misio­nieriauti!

Trečias skyrius
EVANGELIJOS SKELBIMAS

110. Aptaręs kai kuriuos šiandienės tikrovės iššūkius, dabar noriu priminti užduotį, tenkančią mums visada ir visur, nes „tikra evangelizacija neįmanoma be aiškaus skelbimo, kad Jėzus yra Viešpats“, ir be „pirmenybės Jėzaus Kristaus skelbimui bet kurioje evangelizacijos veikloje“ [77]. Atsiliepdamas į Azijos vyskupų rūpesčius, Jonas Paulius II pareiškė: kad Bažnyčia „atliktų Apvaizdos jai numatytą paskirtį, absoliučią pirmenybę turite teikti evangelizacijai kaip džiaugsmo kupinam, kantriam ir laipsniškam Jėzaus Kristaus išganingosios mirties ir prisikėlimo skelbimui“ [78]. Tai galioja visiems.

I. Evangeliją skelbia visa Dievo tauta

111. Evangelizacija yra Bažnyčios užduotis. Tačiau šis evangelizacijos subjektas yra kur kas daugiau nei darni ir hierarchinė institucija, nes tai pirmiausia – Dievo link žengianti tauta. Bažnyčia, žinoma, yra slėpinys, besišaknijantis Trejybėje, tačiau istorijoje konkrečiai reiškiasi kaip keliaujanti ir evangelizuojanti tauta, visada pranokstanti kiekvieną, nors ir būtiną, institucinę išraišką. Siūlau stabtelėti prie tokio Bažnyčios, kurios giliausias pagrindas yra laisva ir neužtarnauta Dievo iniciatyva, supratimo.

Tauta visiems

112. Dievo siūlomas išganymas yra jo gailestingumo darbas. Jokia žmogaus veikla, kad ir kokia gera, nebūtų pelniusi tokios didelės dovanos. Iš grynos malonės Dievas traukia mus prie savęs, kad su savimi suvienytų [79]. Siunčia savo Dvasią į mūsų širdis, kad taptume jo vaikai, kad perkeistų mus ir padarytų gebančius savo gyvenimu atsiliepti į jo meilę. Bažnyčia Jėzaus Kristaus pašaukta būti Dievo siūlomo išganymo sakramentu [80]. Evangelizuodama ji bendradarbiauja kaip nepaliaujamai ir visiškai nekontroliuojamai veikiančios dieviškosios malonės įrankis. Tai, pradėdamas Sinodo apmąstymus, taikliai išreiškė Benediktas XVI: „Visada svarbu žinoti, kad pirmasis žodis, tikroji iniciatyva, tikroji veikla kyla iš Dievo ir tik įsitraukdami į šią dieviškąją iniciatyvą, tik melsdami šios dieviškosios iniciatyvos galime ir mes – kartu su Juo ir Jame – tapti evangelizuotojais“ [81]. Malonės pirmumo principas turi būti švyturys, nuolatos apšviečiantis mūsų apmąstymus apie evangelizaciją.

113. Šis Dievo įgyvendinamas ir Bažnyčios džiugiai skelbiamas išganymas yra visiems [82]. Dievas davė pradžią vienam būdui susivienyti su kiekvienu iš žmonių visais laikais. Nusprendė susišaukti juos kaip tautą, o ne kaip atskirus individus [83]. Niekas savęs neišgano vienas, tai yra nei kaip atskiras individas, nei savo išgalėmis. Dievas traukia mus prie savęs atsižvelgdamas į sudėtingą tarpasmeninių santykių tinklą, neišvengiamą gyvenant žmonių bendruomenėje. Ši Dievo pasirinkta bei sušaukta tauta yra Bažnyčia. Jėzus neliepė apaštalams suformuoti išskirtinės grupės, elito grupės. Jis nurodė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Šventasis Paulius patvirtina, kad Dievo tautoje, Bažnyčioje, „nebėra nei žydo, nei graiko; <...> visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Tiems, kurie jaučiasi toli nuo Dievo ir Bažnyčios, būgštauja ar yra abejingi, norėčiau pasakyti: labai pagarbiai ir meiliai Viešpats ir tave kviečia būti jo tautos dalimi!

114. Būti Bažnyčia reiškia būti Dievo tauta atitinkant didįjį Tėvo meilės planą. Tai reiškia būti Dievo raugu žmonijoje. Tai yra skelbti ir nešti Dievo išganymą į mūsų pasaulį, kuris dažnai pasiklysta ir kuriam reikia padrąsinančių, viltį žadinančių, naujų jėgų kelionei suteikiančių atsakymų. Bažnyčia turi būti neužtarnauto gailestingumo vieta, kur visi galėtų jaustis priimti, mylimi, sulaukę atleidimo ir drąsinami tinkamai gyventi pagal Evangeliją.

Daugybės veidų tauta

115. Ši Dievo tauta įsikūnija pasaulio tautose, iš kurių kiekviena turi savą kultūrą. Kultūros sąvoka yra vertinga priemonė įvairioms krikščioniškojo gyvenimo raiškos formoms Dievo tautoje suprasti. Galvoje turima tam tikros visuomenės gyvensena, ypatingi jos narių santykiai: tarpusavio, su kitais kūriniais ir su Dievu. Taip suprantama kultūra aprėpia visą tautos gyvenimą [84]. Kiekviena tauta turi teisėtą autonomiją plėtoti savą kultūrą istorijos raidoje [85]. Taip yra todėl, kad žmogaus asmuo „savo prigimtimi reikalingas visuomeninio gyvenimo“ [86] ir yra susijęs su visuomene, kurioje konkrečiai reiškiasi jo santykis su tikrove. Žmogus visuomet yra įmestas į kultūrą: „esama kuo glaudžiausio ryšio tarp prigimties ir kultūros“ [87]. Malonė suponuoja kultūrą, o Dievo dovana įsikūnija kultūroje, kuri ją priima.

116. Per šiuos du krikščionybės tūkstantmečius tikėjimo malonę gavo, ją savo kasdieniame gyvenime išskleidė ir savo kultūrai savitu būdu toliau perdavė nesuskaičiuojama gausybė tautų. Kokiai nors bendruomenei priimant išganymo skelbimą, Šventoji Dvasia perkeičiančia Evangelijos jėga praturtina jos kultūrą. Tad krikščionybė, kaip liudija Bažnyčios istorija, neturi vienintelio kultūros modelio, bet, „likdama visiškai pati savimi, neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios tradicijai, turės daugybės kultūrų bei tautų, kuriose bus priimta bei suleis šaknis, veidą“ [88]. Tautų, kurios kiekviena patiria Dievo dovaną pagal savo kultūrą, įvairove Bažnyčia išreiškia savo autentišką katalikiškumą ir „įvairialypio Bažnyčios veido grožį“ [89]. Evangelizuotos tautos krikščioniškosiomis raiškos formomis Šventoji Dvasia daro Bažnyčią gražesnę iškeldama aikštėn naujus Apreiškimo aspektus ir suteikdama Bažnyčiai naują veidą. Įkultūrindama Bažnyčia „įvesdina tautas su jų kultūromis į savo bendruomenę“ [90], nes kiekvienos tautos siūlomos „teigiamos vertybės ir formos praturtina Evangelijos skelbimo, supratimo bei gyvenimo ja būdą“ [91]. Šitaip „Bažnyčia, priimdama skirtingų kultūrų vertybes, tampa sponsa ornata monilibus suis – sužadėtine, pasipuošusia savo brangakmeniais“ [92].

117. Tinkamai suprantama kultūrinė įvairovė nekelia grėsmės Bažnyčios vienybei. Būtent Tėvo ir Sūnaus siųstoji Šventoji Dvasia perkeičia mūsų širdis ir daro mus gebančius įžengti į tobulą Švenčiausiosios Trejybės bendrystę, kur visa tampa vieninga. Ji statydina Dievo tautos bendrystę bei darną. Pati Šventoji Dvasia yra darna, lygiai kaip ji yra Tėvo ir Sūnaus meilės saitas [93]. Būtent iš jos kyla gausių dovanų įvairovė, ir būtent ji sykiu statydina vienybę, kuri yra ne vienodybė, bet patraukli daugialypė darna. Evangelizacija džiugiai pripažįsta šią turtingą daugialypę įvairovę, kurią Dvasia pagimdo Bažnyčioje. Laikyti krikščionybę monokultūrine ir monotoniška prieštarautų įsikūnijimo logikai. Nors ir tiesa, kad kai kurios kultūros buvo artimai susijusios su Evangelijos skelbimu bei krikščioniškosios minties plėtojimusi, apreikštoji žinia iš tikrųjų nė su viena nesutampa ir išsiskiria transkultūriniu turiniu. Todėl evangelizuojant naujas kultūras arba kultūras, dar negirdėjusias krikščioniškojo skelbimo, išvien su Evangelijos pasiūla nebūtina brukti kurios nors apibrėžtos kultūrinės formos, kad ir kokios gražios bei senos. Žinia, kurią skelbiame, visada būna apvilkta kokiu nors kultūriniu drabužiu, tačiau Bažnyčioje kartais pasiduodame tuščiagarbiškai savos kultūros sakralizacijai ir dėl to galime pasirodyti labiau kupini fanatizmo nei autentiško užsidegimo evangelizuoti.

118. Okeanijos vyskupai prašė Bažnyčios „plėtoti Kristaus tiesos supratimą ir pateikimą remiantis regiono tradicijomis bei kultūromis“ ir ragino „visus misionierius darniai veikti su vietiniais krikščionimis siekiant laiduoti, kad Bažnyčios tikėjimas ir gyvenimas reikštųsi kiekvienai kultūrai būdinga teisėta forma“ [94]. Negalime reikalauti, jog visų žemynų visos tautos, išreikšdamos krikščioniškąjį tikėjimą, mėgdžiotų būdus, Europos tautų priimtus tam tikru istorijos momentu, nes tikėjimo negalima įsprausti į kuriai nors vienai dalinei kultūrai būdingus supratimo bei raiškos rėmus [95]. Jokia viena kultūra tikrai negali iki galo išsemti Kristaus atpirkimo slėpinio.

Visi esame misionieriaujantys mokiniai

119. Visuose pakrikštytuose nuo pirmo iki paskutinio veikia pašventinančioji Dvasios jėga, akinanti evangelizuoti. Dievo tauta yra šventa dėl šio patepimo, padarančio ją neklystančią in credendo. Tai reiškia, kad tikint neklystama, net jei ir nerandama žodžių savo tikėjimui išreikšti. Dvasia neleidžia išklysti iš tiesos ir veda į išganymą [96]. Kaip dalį savo meilės žmonijai slėpinio, Dievas dovanojo visiems tikintiesiems tikėjimo instinktą – sensus fidei, padedantį atpažinti, kas tikrai ateina iš Dievo. Dvasios artumas suteikia krikščionims tam tikrą bendraprigimtiškumą su dieviškąja tikrove ir išmintį, leidžiančią jiems intuityviai suvokti, nors ir neturint tinkamų priemonių tai tiksliai išreikšti.

120. Gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa misionieriaujančiu mokiniu (plg. Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas, ir būtų neteisinga manyti, kad evangelizacijos planą turi vykdyti kvalifikuoti darbuotojai, o likusi tauta būti tik jų veiklos adresatu. Naujoji evangelizacija turėtų apimti naują suvokimą, kad aktyvus veikėjas yra kiekvienas pakrikštytasis. Toks įsitikinimas tampa kiekvienam krikščioniui tiesiogiai skirtu raginimu neišsižadėti pareigos evangelizuoti čia ir dabar; tam, kuris tikrai patyrė išganingąją Dievo meilę, nereikia daug paskaitų ir ilgų pamokymų, kad eitų ir skelbtų. Kiekvienas krikščionis yra misionierius, jei yra susitikęs su Dievo meile Jėzuje Kristuje. Nebesakome, kad esame „mokiniai“ ir „misionieriai“; visada esame „mokiniai misionieriai“. Jei tuo dar netikime, pažvelkime į pirmuosius mokinius, kurie, vos patyrę Jėzaus žvilgsnį, kupini džiaugsmo nuėjo skelbti: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Samarietė, vos pabaigusi pokalbį su Jėzumi, tampa misioniere, ir daug samariečių įtikėjo Jėzų „dėl moters liudijimo“ (Jn 4, 39). Taip pat Paulius po susitikimo su Jėzumi Kristumi „beregint ėmė skelbti“, kad „Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20). Tai ko laukiame mes?

121. Tikrai visi esame pašaukti augti kaip evangelizuotojai. Stengiamės geriau išsilavinti, sustiprinti savo meilę ir aiškiau liudyti Evangeliją. Šia prasme turime leistis būti kitų nuolatos evangelizuojami, tačiau tai nereiškia savo užduoties evangelizuoti atsisakymo, tiesiog privalome surasti atitinkančių esamą situaciją būdų, kaip perteikti Jėzų. Kad ir kaip būtų, visi esame pašaukti vienas kitam aiškiai liudyti išganingąją Viešpaties meilę – Viešpaties, kuris, nepaisydamas mūsų netobulumo, siūlo savo artybę, savo žodį, jėgą ir prasmę mūsų gyvenimui. Tavo širdis žino, kad gyvenimas be Jo nėra toks pats, vadinasi, tai, ką atradai, kas tau padeda gyventi bei teikia viltį, turi perteikti ir kitiems. Mūsų netobulumas neduoda dingsties to nedaryti; priešingai, misija nuolatos skatina nesitenkinti vidutiniškumu ir toliau augti. Tikėjimo liudijimas, kuriam šiandien pašauktas kiekvienas krikščionis, akina kartu su šventuoju Pauliumi ištarti: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti <...>, veržiuosi pirmyn, į tikslą“ (Fil 3, 12–14).

Liaudiškojo pamaldumo evangelizacinė jėga

122. Lygiai taip pat galime manyti, kad ir įvairios tautos, kuriose įkultūrinta Evangelija, yra veiklūs kolektyviniai evangelizacijos subjektai, Evangelijos skelbėjai. Taip yra iš tikrųjų, nes kiekviena tauta yra savo kultūros kūrėja bei savo istorijos pagrindinė veikėja. Kultūra – dinamiškas dalykas, nuolatos atkuriamas tautos; kiekviena karta perduoda ateinančiai kartai su įvairiomis egzistencinėmis situacijomis susijusių nuostatų visumą, kurią pastaroji turi perdirbti atsižvelgdama į jai kylančius iššūkius. Žmogus yra „vaikas ir tėvas kultūros, kurioje gyvena“ [97]. Jei tautoje įkultūrinta Evangelija, perduodant kultūrą vis naujais būdais perduodamas ir tikėjimas; štai kodėl tokia svarbi evangelizacija, suprantama kaip įkultūrinimas. Kiekviena Dievo tautos dalis, įkeldama Dievo dovaną į savo gyvenimą pagal savo genijų, liudija priimtąjį tikėjimą ir naujos, iškalbingos išraiškos formos jį praturtina. Galima sakyti, kad „tauta nuolatos evangelizuoja pati save“ [98]. Čia atsiskleidžia liaudiškojo pamaldumo, Dievo tautos spontaniškos misionieriškosios veiklos autentiškos išraiškos svarba. Tai nuolatos besiplėtojanti tikrovė, kurios pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia [99].

123. Liaudiškasis pamaldumas padeda mums suvokti, kaip priimtasis tikėjimas kultūroje įsikūnija ir perduodamas toliau. Kartais traktuotas su nepasitikėjimu, jis per kelis dešimtmečius po Susirinkimo buvo įvertintas naujaip. Lemiamą impulsą tam suteikė Paulius VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Ten jis teigia, kad per liaudiškąjį pamaldumą „pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai“ [100] ir kad jis „daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą“ [101]. Arčiau mūsų dienų Benediktas XVI Lotynų Amerikoje nurodo, jog tai yra „brangus Katalikų Bažnyčios lobis“ ir per tai „rodosi Lotynų Amerikos tautų siela“ [102].

124. Aparesidos dokumente nusakomi turtai, kuriuos Šventoji Dvasia neužtarnautai išskleidžia liaudiškajame pamaldume. Tame mylimame žemyne, kur tiek daug krikščionių savo tikėjimą išreiškia per liaudiškąjį pamaldumą, vyskupai jį taip pat vadina „liaudiškuoju dvasingumu“ arba „liaudiškąja mistika“ [103]. Tai – tikras „dvasingumas, įsikūnijęs paprastų žmonių kultūroje“ [104]. Jis nėra be turinio, bet tą turinį atranda ir išreiškia labiau simboliškai, o ne naudodamasis diskursiniu protu ir tikėjimo akte labiau akcentuoja credere in Deum, o ne credere Deum [105]. „Tai teisėtas būdas gyventi tikėjimu, būdas jaustis Bažnyčios dalimi ir būti misio­nieriumi“ [106]; tai atneša su savimi misionieriškumo, išėjimo iš savęs paties ir buvimo keliauninku malonę: „Kartu keliauti į šventoves ir dalyvauti kitose liaudiškojo pamaldumo apraiškose, pasiimant kartu vaikus ar pakviečiant kitus žmones, jau savaime yra evangelizacijos aktas“ [107]. Negniaužkime ir nesistenkime kontroliuoti šios misionieriškosios galios!

125. Norint suprasti šią tikrovę, būtina artintis prie jos su Gerojo Ganytojo, trokštančio ne teisti, bet mylėti, žvilgsniu. Tik remdamiesi iš meilės kylančiu emociniu įsijautimu galime įvertinti teologalinį gyvenimą, glūdintį krikščioniškųjų tautų, pirmiausia neturtingųjų, pamaldume. Turiu galvoje tvirtą tikėjimą motinų, prie sergančių vaikų lovų įsikibusių rožinio, nors ir negebančių pasakyti įprastų Credo frazių; didžiules viltis, dedamas į žvakę, uždegamą kukliame būste prašant Marijos pagalbos; gilios meilės kupiną žvilgsnį, kreipiamą į nukryžiuotą Kristų. Kas myli šventą tikinčią Dievo tautą, tas negali tokių veiksmų laikyti vien prigimtiniu to, kas dieviška, ieškojimu. Jie yra teologalinio gyvenimo, įkvėpto mūsų širdyse išlietos Šventosios Dvasios (plg. Rom 5, 5), apraiškos.

126. Liaudiškajame pamaldume, kadangi tai yra įkultūrintos Evangelijos vaisius, glūdi veikli evangelizacinė jėga, kurios nevalia nuvertinti, mat tai reikštų, jog neatpažįstame Šventosios Dvasios veikimo. Priešingai, esame pašaukti tokį pamaldumą skatinti ir stiprinti, kad pagilintume įkultūrinimo procesą, kuris niekados nesibaigia. Liaudiškojo pamaldumo išraiškos formos gali mus daug ko pamokyti ir gebančiam skaityti yra locus theologicus, kuriai skirtinas dėmesys, ypač dabar, kai galvojame apie naująją evangelizaciją.

Asmuo asmeniui

127. Šiandien, kai Bažnyčia trokšta smarkiai misionieriškai atsinaujinti, yra viena skelbimo forma, kuri mums visiems turi būti kasdienė pareiga. Tai Evangelijos nešimas tiems, su kuriais turime reikalų, tiek artimiausiems, tiek nepažįstamiems asmenims. Toks skelbimas neformalus, įgyvendinamas per pokalbį, toks, koks būna misionieriui lankantis kieno nors namuose. Būti mokiniu reiškia būti nuolatos pasirengusiam nešti kitiems Jėzaus meilę, o tai spontaniškai nutinka bet kur – gatvėje, aikštėje, darbe, kelyje.

128. Šio – visada pagarbaus ir švelnaus – skelbimo pirmutinis momentas yra asmeniškas dialogas, per kurį kitas žmogus dalijasi savo džiaugsmais, viltimis, rūpesčiais dėl jam brangių žmonių ir kitais dalykais, kurių pilna jo širdis. Tik po tokio pokalbio galima pateikti Dievo žodį, galbūt paskaitant kokią nors Biblijos vietą ar ką nors papasakojant, bet niekada neužmirštant pagrindinės žinios – asmeninės žmogumi tapusio, už mus save atidavusio, gyvo ir mums savo išganymą bei draugystę siūlančio Dievo meilės. Ta žinia reikia dalytis nuolankiai ir liudijant, kaip žmogui, visada pasirengusiam mokytis, suvokiant, kad ta žinia tokia turtinga ir didelė, kad mus visada pranoks. Kartais ji gali būti išreiškiama tiesiau, kartais per asmeninį liudijimą, pasakojimą, veiksmą arba ta forma, kurią konkrečiomis aplinkybėmis padiktuos pati Šventoji Dvasia. Jei atrodo protinga ir tam yra sąlygų, būtų gerai brolišką bei misionierišką susitikimą užbaigti trumpa malda, įtraukiant į ją rūpesčius, kuriais pasidalijo pašnekovas. Tada jis aiškiai pajus, kad buvo išgirstas ir suprastas, kad jo situacija atiduota Dievui į rankas, ir suvoks, jog Dievo žodis tikrai užkalbina jo egzistenciją.

129. Nereikia manyti, kad Evangelijos žinia visada perteiktina apibrėžtomis nusistovėjusiomis formulėmis ar tiksliais žodžiais, išreiškiančiais absoliučiai nekintamą turinį. Ji perduodama tokiomis įvairiomis formomis, kad jų visų neįmanoma nusakyti ar sukataloguoti, ir visų jų kolektyvinis subjektas yra Dievo tauta su savo nesuskaičiuojamais gestais bei ženklais. Tad jei Evangelija įsikūnijusi kurioje nors kultūroje, ji perteikiama ne vien asmens asmeniui. Tai verčia mus suvokti, kad šalyse, kuriose krikščionys yra mažuma, dalinės Bažnyčios turi ne tik raginti kiekvieną pakrikštytąjį skelbti Evangeliją, bet ir veikliai skatinti bent pradines įkultūrinimo formas. Galiausiai dėtinos pastangos, kad Evangelija būtų skelbiama atitinkamai kultūrai būdingomis kategorijomis, taip siekiant naujos sintezės su ta kultūra. Tie procesai visada lėti, tačiau kartais mus per daug kausto baimė. Jei leisime abejonėms ir būgštavimams nuslopinti bet kokią drąsą, gali nutikti, kad, užuot kūrybiškai veikę, tiesiog patogiai tūnosime nesiekdami jokios pažangos. Tada savo indėliu prie istorinių procesų neprisidėsime, likdami Bažnyčios bergždžios stagnacijos stebėtojais.

Charizmos tarnaujant evangelizuojančiai bendrystei

130. Evangelizuojančią Bažnyčią Šventoji Dvasia praturtina įvairiomis charizmomis. Šios dovanos skirtos Bažnyčiai atnaujinti ir statydinti [108]. Jos nėra uždaras paveldas, patikėtas kokiai nors vienai jį saugančiai mažai grupei; priešingai tai – Dvasios dovanos, įtrauktos į Bažnyčios kūną, kreipiančios į centrą, kuris yra Kristus, ir tada tampančios paskata evangelizuoti. Aiškus charizmos autentiškumo ženklas yra jos bažnytiškumas, gebėjimas darniai įsitraukti į šventos Dievo tautos gyvenimą visų labui. Dvasios sužadinta autentiška naujybė, kad įsitvirtintų, neturi mesti šešėlio ant kitokių dvasingumų ir dovanų. Juo labiau charizma bus nukreipusi žvilgsnį į Evangelijos šerdį, juo bažnytiškiau ji bus įgyvendinama. Bendrystėje, nors tai kainuoja ir pastangų, charizma atsiskleidžia autentišku ir slėpiningu vaisingumu. Atsiliepdama į šį iššūkį, Bažnyčia gali būti taikos pasaulyje pavyzdys.

131. Skirtumai tarp asmenų ir bendruomenių kartais gali būti nemalonūs, tačiau Šventoji Dvasia, tos įvairovės autorė, iš visko gali išgauti kokio nors gėrio ir paversti tai patrauklia evangelizacijos dinamika. Įvairovė visada sutaikytina padedant Šventajai Dvasiai; tiktai ji gali duoti pradžią įvairovei, daugiui, daugialypumui ir sykiu sukurti vienybę. O mes, siekdami įvairovės ir užsisklęsdami savo ypatingumuose, išskirtinybėse, keliame susiskaldymus ir, kita vertus, trokšdami savo žmogiškaisiais planais sukurti vienybę, galiausiai primetame vienodumą, vienalytiškumą. Tai Bažnyčios misijai nenaudinga.

Kultūra, mintis ir švietimas

132. Evangelijos skelbimas kultūros pasauliui taip pat apima jos skelbimą profesionaliems kultūros darbuotojams, moksliniams bei akademiniams sluoksniams. Tai tikėjimo, proto ir mokslo susitikimas, kuriuo siekiama naujo pokalbio apie įtikimumą, originalios apologetikos [109], padėsiančios sukurti prielaidas, kad Evangeliją išgirstų visi. Kai į žinios skelbimą įtraukiamos kai kurios proto ir mokslo kategorijos, tos kategorijos virsta evangelizacijos priemone: tai vanduo, virtęs vynu. Kartą įtrauktos į skelbimą, jos tampa ne tik atpirktos, bet ir Dvasios priemone pasauliui apšviesti bei atnaujinti.

133. Kadangi evangelizuotojo pastangų pasiekti kiekvieną asmenį ir to, kad Evangelija skelbiama kultūroms kaip visumai, nepakanka, tai norint apmąstyti, ką daryti, kad Evangelija pasiektų įvairius kultūrinius kontekstus bei adresatus, labai svarbi yra teologija – ne vien pastoracinė, – puoselėjanti dialogą su mokslais ir žmogiškosios patirties sritimis [110]. Bažnyčia, įsipareigojusi evangelizacijai, brangina ir remia teologų charizmą ir jų teologinius tyrinėjimus, skatinančius dia­logą su kultūros ir mokslo pasauliu. Raginu teologus tęsti šią tarnystę kaip Bažnyčios išganomosios misijos dalį. Tačiau būtina, kad jiems patiems rūpėtų Bažnyčios ir pačios teologijos evangelizacinis tikslas ir jie nesitenkintų rašomojo stalo teologija.

134. Universitetas yra tinkamiausia aplinka apmąstyti ir plėtoti šias evangelizacines pastangas tarp disciplinų ir integruotai. Katalikiškosios mokyklos, visada mėginančios auklėjamąją užduotį jungti su aiškiu Evangelijos skelbimu, labai vertingu indėliu prisideda prie kultūros evangelizacijos, taip pat šalyse bei miestuose, kur nepalanki situacija verčia įtempti kūrybines jėgas ieškant tinkamų būdų [111].

II. Homilija

135. Dabar aptarkime skelbimą liturgijos srityje, reikalaujantį rimto ganytojų įvertinimo. Daugiausia – ir net gana smulkmeniško – dėmesio skirsiu homilijai ir rengimuisi jai, nes dėl šios svarbios tarnybos esama daug nusiskundimų, kurių negalime ignoruoti. Homilija yra kriterijus, įgalinantis įvertinti ganytojo artumą savo tautai ir gebėjimą su ja bendrauti. Žinome, kad tikintieji laiko ją labai svarbia; ir jie, ir patys įšventintieji tarnautojai dėl homilijų dažnai kankinasi – vieni jų klausydami, kiti jas sakydami. Liūdna, kad taip yra. O juk homilija gali būti intensyvus ir laimingas Dvasios patyrimas, paguodą teikiantis susitikimas su Dievo žodžiu, nuolatinis atsinaujinimo bei augimo šaltinis.

136. Atnaujinkime pasitikėjimą skelbimu, grįstu įsitikinimu, kad per pamokslininką pasiekti kitus trokšta būtent Dievas ir kad Jis savo galią skleidžia per žmogiškąjį žodį. Šventasis Paulius įtaigiai kalba apie poreikį skelbti, nes Viešpats panoro pasiekti kitus ir mūsų žodžiais (plg. Rom 10, 14–17). Mūsų žodžiais Viešpats užkariaudavo žmonių širdis. Jie iš visur rinkdavosi jo paklausyti (plg. Mk 1, 45). „Stebėdavosi“ jo mokymu (plg. Mk 6, 2), jausdavo, kad jis kalba kaip turintis galią (plg. Mk 1, 27). Apaštalai, kuriuos paskyrė, „kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 14), žodžiais patraukė į Bažnyčios glėbį visas tautas (plg. Mk 16, 15. 20).

Liturginis kontekstas

137. Nevalia užmiršti, „kad liturginis Dievo žodžio skelbimas, pirmiausia per Eucharistijos šventimą, labiau yra ne pamokymo bei katechezės laikas, bet Dievo su savo tauta pokalbis, kurio metu jai skelbiami įstabūs išganymo darbai ir kaskart iš naujo primenami Sandoros reikalavimai“ [112]. Homilija ypač vertinga todėl, kad kyla iš eucharistinio konteksto ir, būdama Dievo ir jo tautos dialogo iškiliausias momentas iki sakramentinio susivienijimo, pranoksta bet kokią katechezę. Homilija tęsiamas tarp Viešpaties ir jo tautos jau pradėtas dialogas. Homilijos sakytojas turi pažinti savo bendruomenės širdį, kad aptiktų vietas, kur glūdi gyvas bei karštas Viešpaties troškimas ir kur tas pirma buvęs kupinas meilės dialogas yra užgesęs ar nebegali duoti vaisių.

138. Homilija negali būti pramoginis reginys, ji neatitinka žiniasklaidinių išteklių logikos, tačiau šventimą turi daryti gyvą ir prasmingą. Šis žanras ypatingas, nes tai yra skelbimas liturginio šventimo aplinkoje, todėl turi būti trumpas ir nepriminti konferencijos ar paskaitos. Pamokslininkas gali išlaikyti žmonių dėmesį valandą, tačiau tuomet jo žodis tampa svarbesnis už tikėjimo šventimą. Jei homilija per ilga, nukenčia du liturginio šventimo bruožai – darna tarp dalių ir ritmas. Skelbimas į liturginę aplinką įtraukiamas kaip Tėvui teikiamo atnašavimo dalis ir kaip malonės, Kristaus išliejamos per šventimą, perteikimas. Ta pati aplinka reikalauja, kad skelbimas susirinkimą ir patį pamokslininką kreiptų į gyvenimą keičiantį susivienijimą su Kristumi Eucharistijoje. Todėl pamokslininko žodžiai neturėtų užimti per daug laiko, kad labiau nei tarnautojas suspindėtų Viešpats.

Motinos pokalbis

139. Sakėme, kad Dievo tauta, nuolatos joje veikiant Dvasiai, save nepaliaujamai evangelizuoja. Ką toks įsitikinimas reiškia pamokslininkui? Tai mums primena, kad Bažnyčia yra motina ir tautai skelbia kaip motina, kuri kalbasi su savo vaiku žinodama, kad vaikas pasitiki, jog visa, ko ji moko, yra gera, nes žino, kad jinai jį myli. Be to, gera motina moka atpažinti visa, ką Dievas į jos vaiką įdėjo, įsiklausyti į jo rūpesčius ir iš jo mokytis. Motinos ir vaiko pokalbiai, kuriuose mokoma ir mokomasi, taisoma ir pagiriama už gerus dalykus, vyksta vadovaujantis šeimoje vyraujančia meilės dvasia; taip yra ir sakant homiliją. Šventoji Dvasia, įkvėpusi evangelijas ir veikianti Dievo tautoje, įkvepia ir būdą, kaip įsiklausyti į tautos tikėjimą ir kaip skelbti per kiekvieną Eucharistiją. Tad krikščioniškasis pamokslas tautos kultūros širdyje atranda gyvojo vandens šaltinį, padedantį pamokslininkui sužinoti, ką pasakyti, ir surasti būdą tai tinkamai pasakyti. Visiems mums patinka, kai su mumis kalbama mūsų gimtąja kalba, taip ir tikėjimo srityje malonu, kai į mus prabylama „gimtosios kultūros“ kategorijomis, motinos tarme (plg. 2 Mak 7, 21. 27), – širdis tada linksta geriau klausytis. Tokios kalbos tonacija įkvepia drąsos, ramybės, jėgų, užsidegimo.

140. Tokia motiniškai bažnytinė aplinka, kurioje rutuliojasi Viešpaties dialogas su savo tauta, skatintina ir puoselėtina pamokslininko nuoširdžiu artumu, jo balso tono šiluma, kalbėsenos romumu, džiugiais gestais. Net ir tada, kai homilija tampa šiek tiek nuobodoka, ji visada bus vaisinga, jei jausis ta motiniškai bažnytinė dvasia, panašiai kaip ir įkyroki motinos patarimai ilgainiui duoda vaisių vaikų širdyje.

141. Viešpaties ištekliai, naudoti kalbantis su savo tauta, apreiškiant savo slėpinį, patraukiant paprastus žmones tokiu iškiliu bei reikliu mokymu, kelia nuostabą. Manau, kad to paslaptis yra Jėzaus žvilgsnis į tautą, regintis daugiau nei vien jos silpnybes ir nuodėmes: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32); štai tokia dvasia skelbė Jėzus. Kupinas džiaugsmo Dvasioje, jis šlovina Tėvą, traukiantį prie savęs mažutėlius: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Viešpačiui tikrai patinka kalbėtis su savo tauta, o pamokslininkui tenka užduotis leisti tą Viešpaties pasitenkinimą pajusti žmonėms.

Žodžiai, uždegantys širdį

142. Dialogas yra daug daugiau nei kokios nors tiesos perteikimas. Jis vyksta iš malonumo kalbėtis ir dėl to, kad konkrečiai praturtina tuos, kurie vienas kitą myli. Šio dalyko esmė yra ne daiktai, bet patys asmenys, per dialogą dovanojantys save vienas kitam. Grynai moralizuojantis ar indoktrinuojantis skelbimas, taip pat toks, kuris virsta egzegezės paskaita, susiaurina homilijoje glūdintį ir tarytum sakramentinį pobūdį įgyjantį širdžių bendravimą: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Homilijoje tiesą lydi grožis ir gėris. Tai nėra abstrakti tiesa ar šalti silogizmai, nes sykiu perteikiamas Viešpaties taikytų įvaizdžių, kuriais jis skatino praktikuoti gėrį, grožis. Tikinčios tautos atmintyje, kaip ir Marijos, turi per kraštus lietis stebėjimasis Dievu. Jos širdis, vildamasi jai paskelbtos meilės džiugaus bei galimo praktikavimo, jaučia, kad kiekvienas Rašto žodis pirmiausia yra dovana ir tik po to reikalavimas.

143. Įkultūrinto skelbimo esmė yra perteikti Evangelijos žinios sintezę, o ne tarp savęs nesusijusias idėjas ar vertybes. Kur tavo sintezė, ten ir tavo širdis. Skirtumas tarp sintezės teikiamos šviesos ir tarp savęs nesusijusių idėjų teikiamos šviesos yra toks pat, kaip tarp širdies užsidegimo ir nuobodulio. Pamokslininkui tenka labai graži ir sunki užduotis suvienyti mylinčias širdis – Viešpaties ir jo tautos. Dievo ir jo tautos dialogas sustiprina jų sandorą ir sutvirtina meilės saitą. Homilijos metu tikinčiųjų širdys nutyla leisdamos kalbėti Jam. Viešpats ir jo tauta tiesiogiai, be tarpininkų, kalbasi tūkstančiais būdų. Tačiau homilijoje jie nori, kad kas nors taptų priemone ir jų jausmus išreikštų taip, jog po to kiekvienas galėtų pasirinkti, kaip pokalbį tęsti. Žodis yra esminis tarpininkas ir reikalauja ne tik dviejų pašnekovų, bet ir pamokslininko, kad šis pateiktų jį kaip tokį laikydamasis įsitikinimo, „kad mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus“ (2 Kor 4, 5).

144. Kalbėti iš širdies reiškia ne tik būti užsidegusiam, bet ir apšviestam viso Apreiškimo bei kelio, kurį Dievo žodis nuėjo Bažnyčios ir mūsų tikinčios tautos širdyje istorijos tėkmėje. Krikščioniškoji tapatybė, tas apkabinimas, kurį per Krikštą Tėvas dovanoja mums, mažiems vaikams, kaip sūnums palaidūnams – ir ypač mylimiems Marijos, – akina trokšti akimirkos, kai vėl būsime apkabinti gailestingojo Tėvo, laukiančio mūsų šlovėje. Padėti žmonėms pajusti, kad jie gyvena tarp tų dviejų apkabinimų yra sunki, bet graži Evangelijos skelbėjo užduotis.

III. Rengimasis pamokslui

145. Pasirengimas pamokslui yra tokia svarbi užduotis, kad studijoms, maldai, apmąstymui bei pastoraciniam kūrybiškumui derėtų skirti daugiau laiko. Su didele meile norėčiau čia pasiūlyti, kaip reikėtų rengtis homilijai. Kai kam šios nuorodos pasirodys akivaizdžios, tačiau vis dėlto manau, jog jas pravartu pateikti, kad neužmirštume būtinybės šiai vertingai tarnybai skirti ypatingo laiko. Kai kurie klebonai neretai tvirtina, jog tai neįmanoma dėl daugybės atliktinų užduočių; vis dėlto drįstu prašyti, kad šiai užduočiai kiekvieną savaitę skirtumėte užtektinai asmeninio ir bendruomeninio laiko, net jei jo mažiau liks kitoms, nors ir svarbioms, užduotims. Pasitikėjimas pamokslavimą veikiančia Šventąja Dvasia yra ne vien pasyvus, bet ir aktyvus bei kūrybiškas. Tai reiškia siūlyti save kaip įrankį (plg. Rom 12, 1) su visais savo gebėjimais, kad jais galėtų pasinaudoti Dievas. Pamokslininkas, kuris nesirengia pamokslui, yra ne „dvasingas“, bet nesąžiningas ir neatsakingas gautųjų dovanų atžvilgiu.

Tarnavimas tiesai

146. Po Šventosios Dvasios šaukimosi pirmutinis žingsnis yra visą dėmesį skirti bibliniam tekstui, turinčiam būti pamokslo pagrindu. Kai stabtelima stengiantis suvokti, kokia yra teksto žinia, tarnaujama tiesai [113]. Būtent puoselėdami širdies nuolankumą galime pripažinti, kad Dievo žodis mus visada pranoksta, kad esame ne „šeimininkai ir savininkai, bet tiktai sergėtojai, šaukliai, tarnai“ [114]. Toks nuolankumo, nuostabos ir pagarbos Dievo žodžiui kupinas nusiteikimas reiškiasi laiko skyrimu maksimaliai atidžiam studijavimui, kurį lydi šventa baimė manipuliuoti. Kad galėtum aiškinti Biblijos tekstą, reikia būti kantriam, atsikratyti bet kokios skubos, skirti tam laiko, dėmesio ir nelaukiant atlygio tam atsidėti. Kad atsidurtum giedro dėmesingumo aplinkoje, būtina atidėti į šalį visus slegiančius rūpesčius. Neverta skaityti biblinio teksto, jei trokštama greitų, lengvų ar tiesioginių rezultatų. Todėl rengiantis pamokslui reikia meilės. Tik mylimiems dalykams ar asmenims skiriama laiko nelaukiant atsako ir be skubos; o čia juk kalbame apie meilę Dievui, kuris nori kalbėti. Skatinami tokios meilės, kaip atsidavę mokiniai galime praleisti tiek laiko, kiek reikia: „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9).

147. Pirmiausia reikia būti tikram, kad skaitomo žodžio reikšmė tinkamai suprantama. Norėčiau čia pabrėžti tai, kas atrodo akivaizdu, bet į ką ne visada atsižvelgiama: studijuojamam Biblijos tekstui yra du ar trys tūkstančiai metų, jo kalba labai skiriasi nuo vartojamos šiandien. Todėl nors ir atrodo, jog suprantame žodžius, išverstus į mūsų kalbą, šitai nereiškia, kad teisingai suprantame, ką norėjo pasakyti šventasis autorius. Yra įvairių literatūrinės analizės priemonių: atkreipti dėmesį į pasikartojančius ar išsiskiriančius žodžius, pažinti teksto struktūrą ir dinamiką, pasverti veikėjų vaidmenį ir t. t. Tačiau tikslas nėra suprasti visas teksto smulkmenas, daug svarbiau atrasti pagrindinę žinią, tai, kas tekstui teikia struktūrą bei vienybę. Pamokslininkui neskiriant tam pastangų, jo pamokslui gali trūkti vientisumo ir tvarkos, jo kalba bus vien įvairių padrikų idėjų visuma, nepajėgianti sujaudinti kitų. Pagrindinė žinia yra tai, ką autorius pirmiausia norėjo perteikti, o tai reiškia ne tik suprasti mintį, bet ir poveikį, kokio siekė autorius. Jei tekstas parašytas paguosti, juo nederėtų naudotis klaidoms taisyti; jei paraginti – jis netaikytinas pamokymams; jei ko nors pamokyti apie Dievą – juo nederėtų naudotis įvairioms teologinėms idėjoms aiškinti; jei parašytas paskatinti šlovinti ar misionieriauti, nesinaudokime juo karščiausioms naujienoms pranešti.

148. Žinoma, norint tinkamai suprasti teksto pagrindinės žinios prasmę, būtina jį susieti su visos Biblijos mokymu, perduodamu Bažnyčios. Tai svarbus Biblijos aiškinimo principas, kuriuo atsižvelgiama į tai, kad Šventoji Dvasia įkvėpė ne kurią nors vieną Biblijos dalį, bet visą Bibliją, ir kad kai kuriais klausimais tauta, remdamasi patirtimi, paaugo Dievo valios supratimu. Taip išvengiama klaidingų ar šališkų aiškinimų, prieštaraujančių kitiems to paties Rašto mokymams. Tačiau tai nereiškia, kad galima susilpninti skelbtinam tekstui būdingą ypatingą akcentą. Vienas iš nuobodaus ir neveiksmingo pamokslo trūkumų ir yra negebėjimas perteikti skelbiamam tekstui būdingos jėgos.

Žodžio pritaikymas asmeniui

149. Pamokslininkas „pirmiausia pats turi gerai susigyventi su Dievo žodžiu. Nepakanka būti susipažinusiam su kalbiniu ar egzegetiniu aspektu, nors tai ir būtina; prie Dievo žodžio reikia artėti nuolankia ir maldinga širdimi, idant ji įsiskverbtų į jo minties ir jausmų gelmes ir sukurtų naują mąstyseną“ [115]. Pravartu kasdien, kiekvieną sekmadienį atnaujinti savo užsidegimą rengtis homilijai ir tikrinti, ar mumyse auga meilė skelbiamam Dievo žodžiui. Neužmirština, kad Dievo žodžio skelbimui „ypač svarbus yra didesnis ar mažesnis tarnybą atliekančiojo šventumas“ [116]. Pasak šventojo Pauliaus, „skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris skaito mūsų širdies gelmėje“ (1 Tes 2, 4). Jei trokštame patys įsiklausyti į žodį, kurį turime skelbti, šitai vienaip ar kitaip pajus ir Dievo tauta: „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34). Sekmadienio skaitiniai visu spindesiu suskambės tautos širdyje, jei pirma suskambės ganytojo širdyje.

150. Jėzų pykdė tariami, kitiems labai reiklūs mokytojai, mokę Dievo žodžio, tačiau patys nesileidę būti jo apšviesti: „Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti“ (Mt 23, 4). Apaštalas Jokūbas ragino: „Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas“ (Jok 3, 1). Kas trokšta pamokslauti, pirma turi nusiteikti būti sujaudintas Dievo žodžio bei įkūnyti jį savo kasdieniame gyvenime. Tada pamokslas bus labai intensyvios bei vaisingos pastangos norint „perteikti kitiems tai, ką pats esi kontempliavęs“ [117]. Todėl prieš konkrečiai rengiantis tam, ką pasakyti per pamokslą, pirma reikia būti pačiam sužeistam Dievo žodžio, kuriuo norima sužeisti kitus, nes tas žodis yra gyvas ir veiksmingas, tartum kalavijas, kuris „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Tai pastoraciniu požiūriu svarbu. Ir mūsų epochoje žmonės mieliau klausosi liudytojų: „mūsų amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo“ ir jam „reikia skelbėjų, kalbančių apie Dievą, kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį“ [118].

151. Iš mūsų nereikalaujama būti be trūkumų, bet veikiau, kad nuolatos augtume, gyventume troškimu žengti pirmyn Evangelijos keliu ir nenuleistume rankų. Pamokslininkas turi būti tikras tuo, kad Dievas jį myli, kad Kristus jį išganė, kad Jo meilė visada yra galutinis žodis. Tokio grožio akivaizdoje jis dažnai jaus, jog savo gyvenimu deramai Jo nešlovina, ir nuoširdžiai trokš geriau atsiliepti į tokią didelę meilę. Tačiau jei jis nestabtelės atvira širdimi paklausyti Dievo žodžio, jei neleis jam paliesti savo gyvenimo, save užkalbinti, paraginti, paskatinti, jei neskirs laiko maldai su Dievo žodžiu, bus netikras pranašas, apgavikas ar lėkštas apsimetėlis. Tačiau pripažindamas savo skurdumą bei trokšdamas vis labiau įsipareigoti jis galės visada dovanoti save Jėzui Kristui ištardamas kaip ir Petras: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu“ (Apd 3, 6). Viešpats trokšta pasitelkti mus kaip gyvus, laisvus ir kūrybingus žmones, pirma perveriamus jo žodžio, o tik po to jį skelbiančius; jo žinia turi realiai pereiti per pamokslininką, ne tik per jo protą, bet pagauti ir visą jo būtį. Šventoji Dvasia, įkvėpusi Dievo žodį, yra ta, „kuri šiandien, kaip ir Bažnyčios pradžioje, veikia kiekviename Evangelijos skelbėjuje, kuris leidžiasi būti jos valdomas ir vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius, kurių jie patys vieni nebūtų galėję atrasti“ [119].

Dvasinis skaitymas

152. Yra konkretus būdas išgirsti tai, ką Viešpats nori pasakyti savo žodyje, ir leistis būti perkeičiamam Dvasios. Tas būdas vadinamas lectio divina. Tai Dievo žodžio skaitymas maldos metu leidžiant jam mus apšviesti bei atnaujinti. Toks maldingas Biblijos skaitymas nėra atsietas nuo studijų, kuriomis pamokslininkas stengiasi atrasti pagrindinę teksto žinią; priešingai, mėgindamas atrasti, kas ta žinia sakoma jo gyvenimui, jis turi nuo to pradėti. Teksto dvasinis skaitymas turi remtis jo žodine reikšme. Kitaip galima lengvai išskaityti tekste tai, kas palanku mums, kas patvirtina mūsų apsisprendimus, atitinka mūsų mąstymo schemas. Tai galiausiai prilygtų to, kas šventa, naudojimui savo naudai ir klaidintų Dievo tautą. Niekada nevalia užmiršti, kad kartais ir „šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14).

153. Ramiai skaitant tekstą, Dievo akivaizdoje pravartu, pavyzdžiui, paklausti: „Viešpatie, ką man tas tekstas sako? Ką šia žinia norėtum pakeisti mano gyvenime? Kas šiame tekste mane trikdo? Kodėl manęs tai nedomina?“ arba: „Kas šiame žodyje man patinka, mane akina? Kas mane traukia? Kodėl mane traukia?“ Stengiantis įsiklausyti į Viešpatį, normalu, kad kyla pagundų. Viena iš jų yra tiesiog jaustis trikdomam ar slegiamam ir užsiverti; kita labai paplitusi pagunda pradėti galvoti, ką tekstas sako kitiems, taip vengiant taikyti jį savo gyvenimui. Taip pat pasitaiko, kad imama ieškoti pasiteisinimų, leidžiančių sušvelninti apibrėžtą teksto žinią. Kitais kartais manome, jog Dievas iš mūsų reikalauja didelio apsisprendimo, kurio dar nesame pasirengę priimti. Iš daugelio žmonių tai atima susitikimo su Dievo žodžiu džiaugsmą, tačiau tai reikštų užmiršti, kad nė vieno nėra kantresnio už Dievą Tėvą, kad niekas nemoka taip laukti kaip jis. Jis visada kviečia žengti tik mažą žingsnelį ir nereikalauja visiško atsako, kol nesame nuėję kelio, įgalinančio aiškiai atsakyti. Jis tiesiog trokšta, kad nuoširdžiai žvelgtume į savo gyvenimą ir neapsimetinėdami pateiktume jį jam, kad būtume nusiteikę toliau augti ir prašytume iš jo to, ko dar nepavyko pasiekti.

Įsiklausant į tautą

154. Pamokslininkui privalu mokėti įsiklausyti į tautą siekiant atrasti, ką tikintiesiems reikia išgirsti. Pamokslininkas yra Dievo žodžio ir sykiu tautos kontempliuotojas. Šitaip jis atranda lūkesčius, turtus ir ribotumus, taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei pasaulį būdus, suvokdamas, kad jei neatsižvelgs į konkrečią tautą, į kurią kreipiasi, nevartos jos kalbos, ženklų bei simbolių, tai neatsakys į jos keliamus klausimus [120]. Tai reiškia, kad Biblijos teksto žinią būtina susieti su žmonių situacija, su tai, kuo gyvenama, su patirtimi, kuriai reikia Dievo žodžio šviesos. Tokiomis pastangomis reiškiama ne prisitaikėliška ar diplomatinė, bet giliai religinė ir pastoracinė nuostata. Iš esmės „norint išskaityti Dievo žinią įvykiuose, užtenka vien tikro vidinio budrumo“ [121], ir tai daug daugiau nei surasti, ką įdomaus pasakyti. Atrasti stengiamasi, „ką Viešpats nori pasakyti tomis ar kitokiomis konkrečiomis aplinkybėmis“ [122]. Tad ir rengimasis pamokslui virsta evangelinio atpažinimo praktikavimu, kai mėginama – Dvasios šviesoje – pažinti Dievo „kvietimą, girdimą toje pačioje istorinėje situacijoje“ [123].

155. Taip ieškant galima tiesiog pasiremti kokia nors dažna žmogaus patirtimi, kaip antai, susitikimo džiaugsmas, nusivylimai, vienatvės baimė, užuojauta kenčiantiesiems, nesaugumas ateities akivaizdoje, rūpinimasis brangiu žmogumi ir t. t.; tačiau norint pažinti, kas iš tiesų dedasi jų gyvenime, būtina ugdyti jautrumą. Atminkime, jog niekada nereikia atsakinėti į klausimus, kurių niekas nekelia; taip pat netikslinga sužadinti susidomėjimą pateikiant einamųjų įvykių kroniką: tam skirtos televizijos programos. Tačiau vis dėlto galima pradėti nuo kokio nors įvykio, kad Dievo žodis galingai suskambėtų kviesdamas atsiversti, garbinti, konkrečiai praktikuoti brolybę bei tarnystę ir t. t., nes kai kurie žmonės mėgsta kartais išgirsti per pamokslą tikrovės komentarų, nesileisdami būti užkalbinami asmeniškai.

Pedagoginės priemonės

156. Kai kurie mano galį būti geri pamokslininkai dėl to, kad žino, ką sakyti, tačiau nesirūpina tuo, kaip sakyti, kaip konkrečiai rutulioti pamokslą. Jie skundžiasi, kai kiti jų nesiklauso ar nevertina, bet tikriausiai nėra stengęsi ieškoti tinkamo žinios pateikimo būdo. Atminkime, kad „evangelizacijos turinio akivaizdi svarba neturėtų užtemdyti jos būdų bei priemonių svarbos“ [124]. Rūpinimasis pamokslo sakymo būdu taip pat yra giliai dvasinė nuostata. Tai reiškia atsiliepti į Dievo meilę visus savo gebėjimus bei kūrybiškumą skiriant jo patikėtai užduočiai, tačiau sykiu tai yra ir puikios artimo meilės pratybos, nes kitiems juk nenorime siūlyti prastos kokybės dalyko. Biblijoje, pavyzdžiui, patariama rengtis pamokslui stengiantis, kad jis būtų tinkamo ilgio: „Kalbėk trumpai, bet taupiais žodžiais daug pasakyk“ (Sir 32, 8).

157. Tik pavyzdžio dėlei priminsime kelias praktines priemones, galinčias pamokslą praturtinti ir padaryti patrauklesnį. Vienas iš svarbiausių dalykų yra išmokti vartoti įvaizdžius, tai yra kalbėti įvaizdžiais. Pavyzdžiai kartais vartojami siekiant ką nors suprantamiau paaiškinti, tačiau pavyzdžiais dažnai taikoma vien į protą; įvaizdžiai, priešingai, padeda įvertinti ir priimti perduoti norimą žinią. Iš patrauklus įvaizdžio žinią suvokiame kaip pažįstamą, artimą, galimą, su mūsų gyvenimu susijusį dalyką. Nusisekęs įvaizdis gali suteikti perduoti trokštamai žiniai skonio, sužadinti troškimą ir nukreipti valią Evangelijos linkme. Gera homilija, kaip man sakydavo senas mokytojas, turi turėti „idėją, jausmą ir įvaizdį“.

158. Jau Paulius VI sakė, kad tikintieji „daug tikisi iš šio skelbimo ir daug iš jo gauna, jei jis būna paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas“ [125]. Paprastumas susijęs su vartojama kalba. Norint išvengti pavojaus kalbėti tuščiai, ta kalba adresatams turi būti suprantama. Dažnai pasitaiko, kad pamokslininkai vartoja žodžius, išmoktus per studijas ir tam tikroje aplinkoje, bet nepriklausančius žmonių, kurie klausosi, bendrajai kalbai. Tie žodžiai būdingi teologijai ir katechezei, bet jų reikšmė daugumai krikščionių nesuprantama. Pamokslininkui kyla didelis pavojus priprasti prie savo kalbos ir manyti, kad ją vartoja ir savaime supranta ir kiti. Jei norima prisitaikyti prie kitų kalbos, kad Dievo žodis juos pasiektų ir būtų daugelio išgirstas, būtina dalytis žmonių gyvenimu ir noriai rodyti jiems dėmesį. Paprastumas ir aiškumas yra du skirtingi dalykai. Kalba gali būti gan paprasta, tačiau pamokslas nelabai aiškus. Dėl padrikumo, logikos stygiaus ar noro vienu metu aptarti daug dalykų pamokslas gali pasirodyti nesuprantamas. Todėl dar viena būtina užduotis yra rūpintis, kad pamokslas būtų temiškai vientisas, turėtų aiškią tvarką, o ištaros sujungtos taip, kad žmonėms būtų lengva sekti pamokslininko kalbą ir suvokti jos logiką.

159. Dar vienas bruožas – pozityvi kalba, kai ne tiek pabrėžiama, ko nevalia daryti, bet labiau siūloma tai, ką galima geriau padaryti. Net jei ir nurodomi neigiami dalykai, visada reikia aikštėn iškelti ir patrauklią teigiamą vertybę, neįklimpstant į dejones, skundus, kritiką ar sąžinės graužatį. Be to, pozityvus pamokslas visada žadina viltį, kreipia į ateitį, neleidžia būti to, kas negatyvu, belaisviu. Kaip būtų gera, kad kunigai, diakonai ir pasauliečiai reguliariai susitikinėtų bendromis pastangomis ieškoti patrauklesnio skelbimo priemonių!

IV. Evangelizacija kerigmai pagilinti

160. Viešpaties priesakas skelbti Evangeliją apima kvietimą augti tikėjimu; tai liudija žodžiai: „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 20). Tad akivaizdu, kad pirmasis skelbimas turi duoti pradžią ugdymo ir brendimo keliui. Evangelizacija siekia ir augimo, o tai reikalauja labai rimtai traktuoti kiekvieną asmenį ir Dievo jam numatytą planą. Kiekvienam žmogui vis labiau reikia Kristaus, ir evangelizacija negali taikstytis, kad kas nors tenkintųsi mažu, bet veikiau turi siekti, kad jis galėtų sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

161. Nebūtų teisinga tokį kvietimą augti išskirtinai ar pirmiausia aiškinti kaip pažinimą to, ko moko tikėjimas. Tai to, ką nurodė Viešpats, „laikymasis“, taip atsiliepiant į jo meilę, kai drauge su visomis dorybėmis pabrėžiamas naujasis įsakymas, kuris yra svarbiausias, didžiausias ir iš kurio mes geriausiai atpažįstami kaip jo mokiniai: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Akivaizdu, kad Naujojo Testamento autoriai, norėdami kiek įmanoma geriau perteikti moralinės krikščioniškosios žinios pačią esmę, pateikia neišvengiamą reikalavimą mylėti artimą: „Kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą. <...> Meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8. 10). Šventasis Paulius, laikantis, kad meilės įsakymas yra ne tik įstatymo santrauka, bet ir jo šerdis bei tikslas, sako: „Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14). Paulius krikščionių kelią siūlo bendruomenėms kaip augimo meile kelią: „Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems“ (1 Tes 3, 12). Šventasis Jokūbas irgi ragina krikščionis vykdyti „karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Jok 2, 8), kad neliktų nevykdomas koks nors įsakymas.

162. Kita vertus, už šį atsako bei augimo kelią visada yra pirmesnė dovana, nes pirma Viešpats paragina: „krikštydami juos vardan...“ (Mt 28, 19). Tėvo dovanojamas įvaikinimas ir iniciatyva dovanoti malonę (plg. Ef 2, 8–9; 1 Kor 4, 7) įgalina nuolatinį Dievui patinkantį ir garbę jam teikiantį pašventinimą. Tad mums reikia leisti save perkeisti Kristuje vis tobulesniu gyvenimu „pagal Dvasią“ (Rom 8, 5).

Kerigminė ir mistagoginė katechezė

163. Tokiam augimui tarnauja auklėjimas ir katechezė. Turime įvairių su katecheze susijusių tekstų bei pagalbinių priemonių, pasiūlytų Šventojo Sosto ir įvairių episkopatų. Primenu apaštališkąjį paraginimą Catechesi tradendae (1979), Bendrąjį katechezės vadovą (1997) ir kitus dokumentus, kurių aktualaus turinio čia nėra reikalo kartoti. Norėčiau tik stabtelėti prie kelių pasvarstymų, kuriuos, mano akimis, verta pabrėžti.

164. Iš naujo atradome, kad pamatinis vaidmuo katechezei tenka ir pirmajame skelbime, arba „kerigmoje“, turinčioje būti evangelizacinės veiklos ir bet kurių bažnytinio atsinaujinimo pastangų šerdimi. Kerigma yra trejybiška. Ji yra Dvasios ugnis – Dvasios, dovanojančios save ugnies liežuvių pavidalu ir paskatinančios įtikėti Jėzų Kristų, jo mirtimi ir prisikėlimu apreiškiančios ir perteikiančios begalinį Tėvo gailestingumą. Iš katecheto lūpų vis suskamba pirmasis skelbimas: „Jėzus Kristus tave myli, atidavė savo gyvybę, kad tave išgelbėtų ir dabar kasdien šalia tavęs gyvena, kad tave apšviestų, sustiprintų, išlaisvintų.“ Kai sakoma, kad toks skelbimas yra „pirmasis“, tai nereiškia, kad po to jis užmirštamas arba pakeičiamas kitais jį pranokstančiais turiniais. Jis yra pirmas kokybine prasme, nes tai pagrindinis skelbimas, vis išgirstinas įvairiais būdais ir vis skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais [126]. Todėl ir „kunigas, kaip ir Bažnyčia, turi būti nuolatos evangelizuojamas“ [127].

165. Nereikia manyti, kad katechezėje kerigmos vėliau atsisakoma kokio nors tariamai „solidesnio“ ugdymo naudai. Nieko nėra solidžiau, giliau, patikimiau, prasmingiau ir išmintingiau už tokį skelbimą. Visas krikščioniškasis ugdymas yra kerigmos gilinimas: jis vis labiau ir geriau įkūnijamas, tačiau visada ir toliau apšviečia katecheto pastangas bei įgalina tinkamai suprasti kiekvienos katechezėje gvildenamos temos reikšmę. Tai – skelbimas, atsiliepiantis į kiekvieno žmogaus širdyje gyvą begalybės troškimą. Kerigmos centrinė vieta reikalauja tokių skelbimo bruožų, kurių šiandien visur labai reikia: jis turi išreikšti išganomąją Dievo meilę pirma moralinio ir religinio įpareigojimo, neprimetinėti tiesos ir atsižvelgti į laisvę, būti kupinas džiaugsmo, gyvas, skatinti, išsiskirti darniu pilnatviškumu, neleidžiančiu skelbimui kartais virsti labiau filosofiniu nei evangeliniu mokymu. Iš evangelizuotojo tai reikalauja padedančių geriau priimti skelbimą nuostatų: artumo, atvirumo dialogui, kantrumo, nuoširdaus ir nesmerkiančio svetingumo.

166. Dar vienas katechezės bruožas, išsiskleidęs pastaraisiais dešimtmečiais, yra mistagoginis įvesdinimas [128], iš esmės reiškiantis du dalykus: būtinybę laipsniškai ugdyti patirtį įtraukiant visą bendruomenę ir atnaujintą įkrikščioninimo liturginių ženklų branginimą. Daugelyje vadovėlių ir planų tokio mistagoginio atsinaujinimo – turinčio reikštis įvairiomis formomis, nelygu kiekvienos ugdymo bendruomenės supratimas, – būtinybė dar neatsispindi. Katechetinis susitikimas yra Dievo žodžio skelbimas ir visada yra į tą žodį sutelktas, tačiau reikia ir tinkamos aplinkos bei patrauklaus motyvo, iškalbingų simbolių, įtraukimo į platų augimo procesą ir visų asmens matmenų integracijos bendruomeniniame klausymosi bei atsako kelyje.

167. Gerai, kad kiekviena katechezė ypatingą dėmesį skiria „grožio keliui“ (via pulchritudinis) [129]. Skelbti Kristų reiškia rodyti, kad tikėti į Jį ir sekti paskui Jį yra ne tik teisinga, bet ir gražu, kad tai pripildo gyvenimą naujo spindesio bei gilaus džiaugsmo, taip pat išbandymų sūkuryje. Šiuo atžvilgiu visas autentiško grožio apraiškas galima laikyti keliu, padedančiu susitikti su Viešpačiu Jėzumi. Čia neskatiname estetinio reliatyvizmo [130], galinčio užtemdyti nepertraukiamą ryšį tarp tiesos, gėrio ir grožio, bet akiname susigrąžinti pagarbą grožiui, kad galėtume pasiekti žmogaus širdį ir leisti joje suspindėti Prisikėlusiojo tiesai ir gėriui. Jei, pasak Augustino, mylime tik tai, kas gražu [131], žmogumi tapęs Sūnus, begalinio grožio apreiškimas, yra labiausiai mylėtinas ir traukia mus prie savęs meilės saitais. Tada būtina į tikėjimo perteikimą įtraukti ir ugdymą per via pulchritudinis. Pageidautina, kad kiekviena dalinė Bažnyčia skatintų evangelizuojant pasitelkti meną, tęsdama turtingas praeities tradicijas, tačiau sykiu nuošalyje nepalikdama gausių šiandienių raiškos formų, kad perteiktų tikėjimą nauja „palyginimų kalba“ [132]. Būtina turėti drąsos atrasti naujų ženklų, naujų simbolių, naują kūną Dievo žodžiui perteikti, skirtingų įvairiose kultūrinėse aplinkose gyvuojančių grožio formų, taip pat netradicinius grožio būdus, kurie evangelizuotojams galbūt nedaug ką reiškia, bet kitiems yra ypač patrauklūs.

168. O dėl moralinio katechezės dėmens, kviečiančio augti ištikimybe evangelinei gyvensenai, pageidautina visada nurodyti trokštiną gėrį, siūlyti brandų, pilnatvišką, vaisingą gyvenimą, kurio šviesoje galime suprasti, kodėl smerkiame jį užtemdyti galintį blogį. Turėtume būti ne apokaliptinių diagnozių žinovai ar niūrūs teisėjai, kuriems patinka visur matyti pavojus ar suklydimus, bet džiaugsmo kupini šaukliai, siūlantys tai, kas iškilu, gėrio ir grožio, suspindinčių Evangelijai ištikimame gyvenime, sergėtojai.

Asmeninis palydėjimas augimo procese

169. Civilizacijoje, paradoksaliai paženklintoje anonimiškumo ir sykiu maniakiškai besidominčioje kitų gyvenimo smulkmenomis, begėdiškai sergančioje liguistu smalsumu, Bažnyčiai būtina atidžiai žvelgti į kitą, būti jautriai ir visada, kai būtina, stabtelėti prie kito. Šiame pasaulyje įšventintieji tarnautojai ir kiti pastoracijos darbuotojai gali skleisti Jėzaus ir jo asmeninio žvilgsnio malonų kvapą. Bažnyčia turėtų savo narius – kunigus, vienuolius ir pasauliečius – supažindinti su šiuo „lydėjimo menu“, kad visi nuolatos mokytųsi priešais šventąją kito žemę nusiauti sandalus (plg. Iš 3, 5). Pagarbiu ir atjautos kupinu, bet sykiu gydančiu, išlaisvinančiu bei bręsti krikščioniškuoju gyvenimu raginančiu žvilgsniu turime suteikti mūsų kelionei sveiką artumo ritmą.

170. Net jei ir atrodo akivaizdu, dvasinis palydėjimas visada turi vesti prie Dievo, kuriame galime pasiekti tikrąją laisvę. Kai kurie manosi esą laisvi keliaudami nuošaliai nuo Dievo, bet nepastebėdami, kad egzistenciškai lieka našlaičiai, be pastogės, be namų, kur visados galėtų sugrįžti. Nustoja būti piligrimais ir klaidžioja, vis suka ratus apie save pačius ir niekur nenukeliauja. Bet jų palydėjimas duotų priešingus rezultatus, jei taptų savotiška terapija, skatinanti asmenis dar labiau užsisklęsti ir liautis su Kristumi keliavus pas Tėvą.

171. Labiau nei kada nors anksčiau mums reikia vyrų ir moterų, kurie, remdamiesi sava kitų lydėjimo patirtimi, žinotų, kaip elgtis, išsiskirtų protingumu, supratingumu, mokėjimu laukti, nuolankumu Dvasiai, kad visas mums patikėtas avis galėtų apsaugoti nuo vilkų, tykančių išsklaidyti kaimenę. Turime išmanyti klausymosi meną, kuris yra daugiau nei girdėti. Pirmutinis dalykas bendraujant su kitu yra širdies geba, įgalinanti artumą, be kurio nebūna tikro dvasinio susitikimo. Klausymasis padeda surasti tinkamą gestą ir žodį, išmušantį mus iš patogaus žiūrovo būvio. Tik taip pagarbiai ir su atjautimu klausydamiesi galime pateikti autentiško augimo būdų, sužadinti troškimą siekti krikščioniškojo idealo, visapusiškai atsiliepti į Dievo meilę ir geriau puoselėti tai, ką Dievas pasėjo mūsų gyvenime. Bet visada reikia kantrumo to, kuris žino, ko mokė šventasis Tomas: galima turėti malonę ir mylėti, bet „dėl kokių nors priešingų polinkių“ [133], išliekančių ir toliau, nepraktikuoti vienos ar kitos dorybės. Kitaip tariant, nors organiškas dorybių sąryšis visada ir būtinai egzistuoja in habitu, pasitaiko veiksnių, trukdančių įgyvendinti šiuos dorybingus pradus. Todėl būtina „pedagogika, mokanti asmenį žingsnis po žingsnio pilnutinai įaugti į slėpinį“ [134]. Norint pasiekti brandos, tai yra kad asmenys gebėtų priimti tikrai laisvus ir atsakingus sprendimus, reikia laiko ir nepaprastos kantrybės. Pasak palaimintojo Petro Faberio, „laikas yra Dievo šauklys“.

172. Palydėtojas moka pripažinti, jog kiekvieno subjekto situacija Dievo atžvilgiu ir jo gyvenimas malonėje yra slėpinys, kurio nė vienas iš išorės negali pažinti. Evangelija mums siūlo žmogų pataisyti ir padėti jam augti remiantis jo veiksmų objektyvaus blogumo pripažinimu (plg. Mt 18, 15), bet nespręsti apie jo atsakomybę ir kaltę (plg. Mt 7, 1; Lk 6, 37). Bet kuriuo atveju geras palydėtojas nepasiduoda fatalistinėms nuotaikoms ar baimei. Jis visada ragina panorėti išgyti, pasiimti savo neštuvus, apkabinti savo kryžių, viską palikti, vis iš naujo išeiti skelbti Evangelijos. Asmeninė leidimosi būti palydimam bei gydomam patirtis, kai pavyksta iki galo nuoširdžiai atskleisti savo gyvenimą palydinčiajam, mus moko būti kantrius bei supratingus kitų atžvilgiu ir įgalina atrasti būdų, kaip paskatinti juos pasitikėti, atsiverti ir nusiteikti augti.

173. Autentiškas dvasinis palydėjimas visada prasideda ir vyksta tarnavimo evangelizacinei užduočiai aplinkoje. Tokio palydėjimo ir tokio ugdymo apaštalavimo metu pavyzdys yra Pauliaus santykis su Timotiejumi ir Titu. Patikėdamas užduotis pasilikti kiekviename mieste ir sutvarkyti, „kas buvo likę nesutvarkyta“ (plg. Tit 1, 5; plg. 1 Tim 1, 3–5), jis jiems nurodo asmeninio gyvenimo ir pastoracinės veiklos kriterijus. Visa tai labai skiriasi nuo bet kokio pobūdžio intymistinio, į izoliuotą savirealizaciją orientuoto palydėjimo. Mokiniai misionieriai palydi mokinius misionierius.

Orientuojantis į Dievo žodį

174. Dievo žodžiu turi maitintis ne tik homilija. Klausomu, apmąstomu, išgyvenamu, švenčiamu ir liudijamu Dievo žodžiu remiasi visa evangelizacija. Šventasis Raštas yra evangelizacijos versmė. Todėl būtina nepaliaujamai ugdyti tikinčiuosius klausytis Dievo žodžio. Bažnyčia neevangelizuoja, jei nesileidžia būti nuolatos evangelizuojama. Būtina, kad Dievo žodis „vis labiau taptų visos bažnytinės veiklos širdimi“ [135]. Klausomas ir švenčiamas, pirmiausia per Eucharistiją, Dievo žodis gaivina bei stiprina krikščionių dvasią ir daro juos gebančius autentiškai liudyti Evangeliją kasdieniame gyvenime. Jau seniai įveikėme Dievo žodžio ir Sakramento priešpriešą. Skelbiamas, gyvas ir veiksmingas Dievo žodis parengia priimti Sakramentą, o Sakramente tas žodis būna veiksmingiausias.

175. Šventojo Rašto studijos turėtų būti visiems tikintiesiems atviri vartai [136]. Esmingai svarbu, kad apreikštasis žodis iš pagrindų padarytų katechezę ir visas pastangas perduoti tikėjimą vaisingas [137]. Norint evangelizuoti, būtina gerai pažinti Dievo žodį, o tai reikalauja, kad vyskupijos, parapijos ir visi katalikiškieji sambūriai siūlytų rimtas ir nuolatines Biblijos studijas, taip pat skatintų maldingą asmeninį ir bendruomeninį jos skaitymą [138]. Neieškome apgraibomis ir neturėtume laukti, kad Dievas dar tartų savo žodį, nes iš tikrųjų „Dievas jau yra kalbėjęs, nebėra didysis Nepažįstamasis, bet jau yra save parodęs“ [139]. Priimkime iškilų apreikštojo žodžio lobį.

Ketvirtas skyrius
EVANGELIZACIJOS SOCIALINIS MATMUO

176. Evangelizuoti reiškia daryti Dievo Karalystę esamą pasaulyje. Tačiau „bet kuriam daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui, kuriuo mėginama perteikti turtingą, daugiasluoksnę ir dinamišką evangelizacijos tikrovę, gresia pavojus ją nuskurdinti arba netgi iškreipti“ [140]. Dabar norėčiau pasidalyti savo rūpesčiais dėl evangelizacijos socialinio matmens, būtent todėl, kad to matmens prideramai neišryškinus visada gresia pavojus iškreipti autentišką ir pilnatvišką užduoties evangelizuoti reikšmę.

I. Kerigmos bendruomeniniai ir socialiniai padariniai

177. Kerigmai neišvengiamai būdingas socialinis turinys: bendruomeninis gyvenimas ir įsipareigojimas kitiems glūdi pačioje Evangelijos šerdyje. Pirmojo skelbimo turinys turi tiesioginį moralinį padarinį, kurio esmė yra meilė.

Tikėjimo išpažinimas ir socialinis įsipareigojimas

178. Išpažinti Tėvą, be galo mylintį kiekvieną žmogų, reiškia atrasti, kad „Jis jam taip suteikia begalinį kilnumą“ [141]. Išpažinti mūsų žmogišką kūną prisiėmusį Dievo Sūnų reiškia, jog kiekvienas žmogus paimtas į pačią Dievo širdį. Išpažinimas, kad Jėzus dėl mūsų praliejo savo kraują, neleidžia nė trupučio abejoti mus sukilninančia beribe meile. Jo atpirkimas turi socialinę reikšmę, nes „Dievas Kristuje atperka ne tik pavienį asmenį, bet ir socialinius santykius tarp žmonių“ [142]. Išpažinti, kad Šventoji Dvasia veikia visame kame, reiškia pripažinti jos mėginimą įsismelkti į kiekvieną žmogiškąją situaciją ir visus socialinius saitus: „Šventoji Dvasia išsiskiria begaliniu kūrybingumu, būdingu dieviškajam protui, mokančiam atrišti visus žmogiškųjų reikalų mazgus, net pačius sudėtingiausius ir nesuprantamiausius“ [143]. Evangelizuojant mėginama bendradarbiauti ir su tokiu išlaisvinančiu Dvasios veikimu. Pats Trejybės slėpinys primena mums, kad esame sukurti pagal dieviškosios bendrystės paveikslą, todėl patys vieni savęs negalime nei įgyvendinti, nei išganyti. Remdamiesi Evangelijos šerdimi, pripažįstame artimą evangelizacijos ir žmogiškojo skatinimo sąsają, turinčią neišvengiamai reikštis bei plėtotis visoje evangelizacijos veikloje. Pirmojo skelbimo, kviečiančio leistis būti mylimam Dievo ir mylėti jį jo paties dovanojama meile, priėmimas žmogaus gyvenime bei veikloje sukelia pirmutinę ir pamatinę reakciją – trokšti bei siekti gėrio kitiems, nuoširdžiai rūpintis jais.

179. Tas neišardomas ryšys tarp išganomojo skelbimo priėmimo ir veiksmingos broliškos meilės atskleidžiamas kai kuriuose Rašto tekstuose, juos pravartu atidžiai apsvarstyti bei apmąstyti siekiant suvokti visus iš jų išplaukiančius padarinius. Prie tos žinios dažnai esame pripratę, ją beveik mechaniškai kartojame, tačiau nesirūpiname, kad ji turėti realų poveikį mūsų gyvenimui bei mūsų bendruomenėms. Koks pavojingas ir žalingas toks įpratimas, skatinantis mus prarasti stebėjimąsi, žavėjimąsi brolybės bei teisingumo Evangelija ir užsidegimą ja gyventi! Dievo žodis moko, kad brolis kiekvienam iš mūsų yra nuolatinė Įsikūnijimo tąsa: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Tai, ką darome kitiems, turi transcendentinį matmenį: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7, 2); ir tai yra atsakas į Dievo gailestingumą mums: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota <...>. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 36–38). Šie tekstai išreiškia absoliučią pirmenybę „išėjimui iš savęs brolių link“ kaip vienam iš dviejų pagrindinių įsakymų, kurie pagrindžia kiekvieną moralinę normą, ir kaip aiškiausiam ženklui, įgalinančiam įvertinti dvasinį augimą atsiliepiant į visiškai neužtarnautą Dievo dovaną. Dėl to „ir meilės tarnystė yra esminis Bažnyčios misijos matmuo ir jos pačios esmės būtina išraiška“ [144]. Kaip Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška, lygiai taip iš tokios prigimties neišvengiamai trykšta ir veiksminga meilė artimui, supratinga, padedanti ir skatinanti atjauta.

Mus šaukianti Karalystė

180. Skaitant Raštą tampa visiškai aišku, kad Evangelija nepasiriboja vien asmeninio ryšio su Dievu siūlymu. Mūsų meilės atsako nevalia suvokti ir kaip vien nedidelių asmeninių gestų kokio nors stokojančiojo atžvilgiu sankaupos; tada tai tebūtų savotiška „meilė à la carte“, veiksmų savo sąžinei nuraminti serija. Siūloma Dievo Karalystė (Lk 4, 43); kalbama apie meilę Dievui, kuris karaliauja pasaulyje. Kiek Jis karaliaus tarp mūsų, tiek socialiniame gyvenime bus erdvės visų brolybei, teisingumui, taikai, kilnumui. Tad ir skelbimas, ir krikščioniškoji patirtis turi socialinių padarinių. Ieškokime Dievo Karalystės: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Jėzaus planas yra įsteigti Tėvo Karalystę; jis ragina savo mokinius: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 10, 7).

181. Karalystė, jau prasidėjusi ir auganti tarp mūsų, susijusi su viskuo ir primena atpažinimo principą, kurį Paulius VI taikė tikrajam vystymuisi: „visi žmonės ir visas žmogus“ [145]. Žinome, kad „evangelizacija nebūtų tobula, jei neatsižvelgtų į Evangelijos ir žmogaus konkretaus gyvenimo, tiek asmeninio, tiek visuomeninio, nepaliaujamą sąveiką“ [146]. Tai – Evangelijos dinamikai būdingas visuotinumo kriterijus, nes Tėvas trokšta išgelbėti visus žmones ir savo išganomuoju planu visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti palenkdamas tai vienam Viešpačiui, kuris yra Kristus (plg. Ef 1, 10). Jo įsakymas yra: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15), nes „kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Visa kūrinija taip pat reiškia visus žmogiškosios prigimties aspektus: „Užduočiai skelbti Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną būdingas visuotinumas. Jo meilės įsakymas aprėpia visus egzistencijos matmenis, visus asmenis, visas bendro gyvenimo aplinkas ir visas tautas. Niekas, kas žmogiška, jai nėra svetima“ [147]. Tikra krikščioniškoji viltis, ieškanti eschatologinės Karalystės, visada kuria istoriją.

Bažnyčios mokymas socialiniais klausimais

182. Bažnyčios mokymą apie kontingentines situacijas galima toliau ir naujai plėtoti, dėl to diskutuoti, bet mes negalime išvengti tam tikro konkretumo – nesileisdami į smulkmenas, – jei nenorime, kad didieji socialiniai principai liktų tik bendri, niekam tiesiogiai nerūpintys nurodymai. Kad jie „galėtų daryti veiksmingesnę įtaką sudėtingoms šiandienėms situacijoms“ [148], iš jų būtina išrutulioti praktinių padarinių. Ganytojai, atsižvelgdami į įvairių mokslų indėlį, turi teisę reikšti nuomonę apie viską, kas susiję su žmogaus gyvenimu, nes užduotis evangelizuoti apima pilnatvišką viso žmogaus skatinimą ir to reikalauja. Nebegalima tvirtinti, atseit religija turi apsiriboti privačia aplinka ir yra tik tam, kad parengtų sielą dangui. Dievas savo vaikams, nors jie ir yra pašaukti amžinajai pilnatvei, trokšta laimės ir šioje žemėje, nes viską sukūrė „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), kad visi galėtų džiaugtis. Iš to išplaukia, kad krikščioniškasis atsivertimas reikalauja peržiūrėti „ypač visa tai, kas susiję su socialine tvarka ir bendrojo gėrio siekiu“ [149].

183. Todėl niekas negali iš mūsų reikalauti užsklęsti religiją slaptingame vidiniame asmeniniame gyvenime atsisakant daryti bet kokią įtaką socialiniam ir nacionaliniam gyvenimui, rūpintis pilietinės visuomenės institucijų sveikumu, reikšti nuomonę apie piliečius dominančius įvykius. Kas galėtų tvirtinti, kad šventojo Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintosios Teresės iš Kalkutos žinią reikia uždaryti šventovėje ir nutildyti? Jie patys su tuo nebūtų sutikę. Autentiškas tikėjimas – jis niekada nėra patogus ir individualistinis – visuomet neatsiejamas nuo stipraus troškimo keisti pasaulį, perduoti vertybes, palikti ką nors geresnio pasibaigus žemiškajai kelionei. Mylime šią nuostabią planetą, kurioje mus apgyvendino Dievas, ir mylime joje gyvenančius žmones su visomis jų dramomis ir vargais, troškimais ir viltimis, su jų vertybėmis ir trapumu. Žemė bendri mūsų namai, ir visi esame broliai. Nors „teisingumas yra pagrindinis politikos tikslas“, Bažnyčia irgi „negali ir neturi atsisakyti pastangų teisingumo labui“ [150]. Visi krikščionys, taip pat ganytojai, pašaukti rūpintis geresnio pasaulio statydinimu. Tai būtina, nes Bažnyčios socialinė mintis yra pirmiausia pozityvi ir konstruktyvi: akina keistis ir šia prasme liudija viltį, kylančią iš meilės kupinos Jėzaus Kristaus širdies. Sykiu ji savo įsipareigojimą sieja „su kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių įsipareigojimais socialinėje srityje tiek teorinių apmąstymų, tiek praktinės veiklos lygmenimis“ [151].

184. Čia ne laikas plėtoti visus rimtus socialinius klausimus, ženklinančius dabartinį pasaulį; kai kuriuos jau pakomentavau antrajame skyriuje. Tai ne socialinis dokumentas, o šioms įvairioms temoms apmąstyti turime labai tinkamą priemonę – „Bažnyčios socialinio mokymo santrauką“. Šiuo dokumentu naudotis ir jį studijuoti primygtinai siūlau. Be to, nei popiežius, nei Bažnyčia neturi socialinės tikrovės aiškinimo ar siūlymo, kaip spręsti šiuolaikines problemas, monopolio. Galiu pakartoti tai, ką aiškiai nurodė Paulius VI: „Tokių įvairių situacijų akivaizdoje sunku pateikti vieną žinią ir pasiūlyti vieną visiems tinkamą sprendimą. To nei siekiame, nei tai yra mūsų užduotis. Būtent krikščioniškosios bendruomenės turi objektyviai analizuoti padėtį savo šalyse“ [152].

185. Toliau pamėginsiu dėmesį sutelkti į du didžiulius klausimus, kuriuos šią istorijos valandą laikau pagrindiniais. Juos išplėtosiu labiau, nes, manau, jie lems žmonijos ateitį. Pirmiausia aptarsiu vargšų įtraukimo į visuomenę, po to taikos bei socialinio dialogo klausimą.

II. Vargšų įtraukimas į visuomenę

186. Iš mūsų tikėjimo į vargšu tapusį ir visada vargšams bei atstumtiesiems artimą Kristų išplaukia pareiga rūpintis visapusišku visuomenės apleistų žmonių vystymusi.

Susivieniję su Dievu girdime šauksmą

187. Visi krikščionys ir visos bendruomenės pašaukti būti Dievo įrankiais išlaisvinant ir skatinant vargšus taip, jog jie galėtų pilnatviškai įsitraukti į visuomenę; šitai reikalauja mūsų nuolankumo ir atidumo, kad išgirstume vargšo šauksmą ir atskubėtume jam padėti. Pakanka pavartyti Šventąjį Raštą norint suprasti, kaip gerasis Tėvas trokšta išklausyti vargšų šauksmus: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti <...>. O dabar eikš! Aš siųsiu tave“ (Iš 3, 7–8. 10) ir kaip jam rūpi jų vargai: „Izraeliečiai šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats pažadino jiems gelbėtoją“ (Ts 3, 15). Likti kurčiam, kai esame Dievo įrankiai vargšų šauksmui išgirsti, reiškia nusigręžti nuo Dievo valios ir jo plano, nes vargšas „šauksis Viešpaties“ „prieš tave“, ir „tu užsitrauksi kaltę“ (Įst 15, 9). Solidarumo su vargšo bėdomis stoka daro tiesioginę įtaką mūsų santykiui su Dievu: „Jei iš savo kartėlio skausmo jis tave keiktų, jo Kūrėjas išgirs jo skundo maldą“ (Sir 4, 6). Vis pasikartoja senas klausimas: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17). Prisiminkime taip pat, su kokiu įsitikinimu apaštalas Jokūbas pasitelkia engiamųjų šauksmo įvaizdį: „Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis“ (5, 4).

188. Bažnyčia pripažino, jog reikalavimas išgirsti tokį šauksmą kyla iš paties išlaisvinančio malonės veikimo kiekviename iš mūsų, todėl ta užduotis nėra rezervuota tik kai kuriems: „Bažnyčia, vedama gailestingumo ir meilės žmogui Evangelijos, girdi teisingumo reikalaujantį šauksmą ir trokšta visomis išgalėmis į jį atsiliepti“ [153]. Šiame kontekste tampa suprantamas Jėzaus nurodymas savo mokiniams: „Tai jūs duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37), o tai reiškia tiek bendradarbiavimą šalinant struktūrines skurdo priežastis bei skatinant visapusį vargšų vystymąsi, tiek paprastus ir kasdienius solidarumo veiksmus susidūrus su labai konkrečiu vargu. Žodis „solidarumas“ yra šiek tiek nuvalkiotas ir kartais klaidingai aiškinamas, tačiau žymi daugiau nei atsitiktinius dosnumo aktus. Jis reikalauja ugdyti naują mąstyseną, kuriai rūpėtų bendruomenė, pirmenybė visų gyvenimui, o ne tam, kad gėrybes pasisavintų saujelė žmonių.

189. Solidarumas yra spontaniška reakcija to, kuris pripažįsta nuosavybės socialinę funkciją ir visuotinę gėrybių paskirtį kaip tikrovę, pirmesnę už privačią nuosavybę. Asmeninė gėrybių nuosavybė pateisinama tuo, kad jos saugomos ir didinamos tam, jog geriau tarnautų bendrajam gėriui, todėl solidarumas įgyvendintinas kaip apsisprendimas atiduoti vargšui tai, kas jam priklauso. Toks solidarumo supratimas ir praktikavimas, kai šitai tampa kūnu, atveria kelią kitoms struktūrinėms pertvarkoms bei jas įgalina. Jei struktūrų keitimas neįkvepia naujų įsitikinimų ir nuostatų, tos pačios struktūros anksčiau ar vėliau suges, pasidarys slegiančios ir neveiksmingos.

190. Kartais būtina išgirsti ištisų tautų, neturtingesnių žemės tautų šauksmą, nes „taika remiasi pagarba ne tik žmogaus, bet ir tautų teisėms“ [154]. Deja, žmogaus teisės net pasitelkiamos asmeninėms ar turtingesnių tautų teisėms įnirtingai ginti. Su visa pagarba kiekvienos tautos nepriklausomybei ir kultūrai visada privalu atminti – planeta yra visos žmonijos bei visai žmonijai; ir vien faktas, jog kai kurie žmonės gimsta mažiau išteklių turinčiose ar mažiau išsivysčiusiose vietovėse, nepateisina to, kad jie gyvena mažiau oriai. Būtina dar kartą pakartoti: „Laimingesnieji turėtų atsisakyti kai kurių savo teisių, kad dosniau skirtų savo gėrybes tarnavimui kitiems“ [155]. Siekdami tinkamiau kalbėti apie savo teises, turime labiau praplėsti žvilgsnį ir atverti ausis kitų tautų ar kitų mūsų šalies regionų šauksmui. Privalome puoselėti solidarumą, turintį „leisti visoms tautoms tapti savo likimo statydintojomis“ [156] taip, lygiai kaip ir „kiekvienas žmogus pašauktas tobulėti“ [157].

191. Visur ir visomis aplinkybėmis krikščionys, skatinami savo ganytojų, yra pašaukti išgirsti šauksmą, kaip šitai aiškiai pabrėžė Brazilijos vyskupai: „Trokštame kasdien gyventi brazilų tautos, ypač nei žemės, nei pastogės, nei duonos, nei sveikatos neturinčių priemiesčių bei kaimo gyventojų, kurių teisės pažeidinėjamos, džiaugsmais ir viltimis, baime ir liūdesiu. Matant jų vargą, girdint jų šauksmus ir pažįstant jų kančią, piktina žinojimas, jog maisto visiems yra pakankamai ir badą lemia netikęs gėrybių ir pajamų paskirstymas. Problemą dar pasunkina paplitusi švaistymo praktika“ [158].

192. Tačiau to neužtenka, svajojame apie daugiau. Kalbame apie pastangas ne tik užtikrinti, kad visi turėtų maisto ar „orų pragyvenimą“, bet ir „gerovę jos daugialypiais aspektais“ [159]. Tai apima švietimą, prieinamą sveikatos apsaugą ir pirmiausia darbą, nes laisvu, kūrybišku, atsakingu ir solidariu darbu žmogus išreiškia ir daro kilnesnį savo gyvenimą. Teisingas atlyginimas įgalina tinkamai pasiekti visas kitas gėrybes, skirtas jomis bendrai naudotis.

Ištikimybė Evangelijai, kad bergždžiai nebėgtume

193. Imperatyvas išgirsti vargšų šauksmą mumyse tampa kūnu, kai mus giliausiai sujaudina kitų kančia. Dar kartą perskaitykime kai kuriuos Dievo žodžio mokymus apie gailestingumą, kad jie galingai nuaidėtų Bažnyčios gyvenime. Evangelija skelbia: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Apaštalas Jokūbas moko, jog gailestingumas kitiems leidžia pergalingam išeiti iš dieviškojo teismo: „Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą. Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (2, 12–13). Šiame tekste Jokūbas reiškiasi kaip po tremties labai turtingo hebrajiškojo dvasingumo, gailestingumui priskiriančio ypatingą išganomąją vertę, paveldėtojas: „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“ (Dan 4, 24). Turint tą patį prieš akis, išminties raštijoje kalbama apie išmaldą kaip konkretų gailestingumą stokojančiajam: „Išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes“ (Tob 12, 9). Dar vaizdingiau tai išreiškia Siracidas: „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (3, 30). Ta pati išvada pateikiama Naujajame Testamente: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Ši tiesa giliai persmelkė Bažnyčios tėvų mąstyseną ir kaip kultūrinė alternatyva pranašiškai priešinosi pagoniškam hedonistiniam individualizmui. Prisiminkime tik vieną pavyzdį: „Kaip, kilus gaisro pavojui, puolame ieškoti vandens gesinti, <...> lygiai taip ir tada, kai iš mūsų šiaudų plyksteli nuodėmės liepsna ir dėl to sutrinkame, turėtume džiaugtis radę progą padaryti gailestingumo darbą, tarsi toks darbas būtų mums siūlomas šaltinis gaisrui užgesinti“ [160].

194. Ta žinia tokia aiški, tiesi, paprasta ir iškalbinga, jog jokia bažnytinė hermeneutika neturi teisės jos nureikšminti. Bažnyčios apmąstymai neturėtų tų tekstų užtemdyti ar susilpninti jų paraginamosios reikšmės, bet, priešingai, padėti drąsiai ir karštai jais persiimti. Kam daryti sudėtingu dalyku tai, kas paprasta? Sąvokiniai įrankiai skirti sąlyčiui su tikrove, kurią norima paaiškinti, palengvinti, o ne nuo jos nutolinti. Tai pirmiausia galioja bibliniams paraginimams, kuriais taip ryžtingai kviečiama broliškai mylėti, nuolankiai bei dosniai tarnauti, būti teisingiems, gailestingiems vargšui. Jėzus šį kitų pripažinimo kelią nurodė savo žodžiais ir darbais. Kodėl reikėtų temdyti tai, kas taip aišku? Rūpinkimės, kad ne tik neįpultume į klaidingus mokymus, bet ir liktume ištikimi tam šviesiam gyvenimo bei išminties keliui. Juk „tikratikystės“ „gynėjams kartais prikišamas pasyvumas, atlaidumas ar nusikalstamas bendrininkavimas nepakenčiamai neteisingų situacijų bei jas palaikančių režimų atžvilgiu“ [161].

195. Kai šventasis Paulius nuvyko pas apaštalus į Jeruzalę išsiaiškinti, ar jis ne bergždžiai stengiasi (plg. Gal 2, 2), jie nurodė, kad pagrindinis autentiškumo kriterijus yra neužmiršti vargšų (plg. Gal 2, 10). Šis didis kriterijus, būtent, kad Pauliaus bendruomenės nepersiimtų pagonių individualistine gyvensena, labai aktualus šiandieniame kontekste, kai krypstama naujos individualistinės pagonybės link. Tikrąjį Evangelijos grožį ne visada gebame tinkamai išreikšti, tačiau niekada negali stigti šio ženklo – pirmenybės teikimo mažiausiesiems, kuriuos visuomenė atstumia ir atmeta.

196. Kartais būname sudiržusios širdies ir kietakakčiai, užmaršūs, pramogaujame, mėgaujamės visuomenės siūlomomis nepaprastomis galimybėmis vartoti ir linksmintis. Taip randasi tam tikras visuotinis susvetimėjimas, nes „susvetimėjusi visuomenė yra ta, kuri per visuomenines organizacijas, gamybą ir vartojimą trukdo ir tą dovaną [save] atiduoti, ir siekti žmonių solidarumo“ [162].

Privilegijuota vargšų padėtis Dievo tautoje

197. Dievas savo širdyje taip teikia pirmenybę vargšams, kad pats „tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Vargdienių paženklintas visas mūsų atpirkimo kelias. Tas išganymas pasiekė mus per nuolankios mergaitės nedideliame mieste, esančiame didžiulės imperijos pakraštyje, ištartą „taip“. Išganytojas gimė prakartėlėje, tarp galvijų, kaip nutinka neturtėlių vaikams; buvo paaukotas šventykloje duodant du balandžiukus – auką tų, kurie neišgali paaukoti avinėlio (plg. Lk 2, 24; Kun 5, 7); užaugo paprastų darbininkų namuose ir savo rankomis užsidirbdavo sau duonos. Jam pradėjus skelbti Karalystę, paskui jį sekė beturčių būriai, paliudijantys jo paties žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes ji patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Slegiamiems kančios ir skurdo jis skelbė, kad jie yra pačioje Dievo širdyje: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo Karalystė“ (Lk 6, 20), ir save su jais tapatino: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“, mokydamas, kad gailestingumas jiems yra raktas į dangų (plg. Mt 25, 35 ir t.).

198. Bažnyčiai pirmenybės teikimas vargšams yra pirmiau teologinė, o ne kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė kategorija. Būtent jiems Dievas rodo „savo pirmutinį gailestingumą“ [163]. Toks dieviškasis pasirinkimas turi padarinių visų krikščionių, pašauktų būti „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5), gyvenimui. To įkvėpta, Bažnyčia pasirinko teikti pirmenybę vargšams suprasdama tai, kaip ypatingą krikščioniškosios artimo meilės praktikos formą, liudijamą visos Bažnyčios tradicijos [164]. Toks pasirinkimas – mokė Benediktas XVI – „glūdi kristologiniame tikėjime į Dievą, tapusį dėl mūsų vargšu, kad per savo neturtą mus praturtintų“ [165]. Todėl trokštu neturtingos Bažnyčios vargšams. Jie gali mus daug pamokyti. Jie ne tik dalijasi su mumis sensus fidei, bet ir kentėdami pažįsta kenčiantį Kristų. Visiems būtina leistis būti jų evangelizuojamiems. Naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią bei pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti.

199. Mūsų įsipareigojimas neturėtų apsiriboti vien veiksmais ar skatinimo bei paramos programomis; Dvasia pirmiausia skatina ne perdėtą aktyvizmą, bet dėmesį kitam „laikant jį tartum viena su manimi pačiu“ [166]. Toks meilės kupinas dėmesys kitam yra tikro rūpinimosi jo asmeniu pradžia, ir iš to kyla troškimas veiksmingai siekti jo gerovės. Tai reiškia imti branginti vargšų gerumą, jų buvimo būdą, kultūrą, tikėjimo gyvenseną. Autentiška meilė visada yra kontempliatyvi, įgalina tarnauti kitam ne iš poreikio ar tuštybės, bet todėl, kad tai – gražu, tikra. „Būtent iš meilės, dėl kurios kitas žmogus malonus, jam kas nors duodama dovanai“ [167]. Vargšas, kai yra mylimas, „labai vertinamas“ [168], ir tai autentišką pirmenybės teikimą vargšams skiria nuo bet kurios ideologijos, nuo bet kurio ketinimo pasinaudoti vargšais siekiant asmeninių ar politinių interesų patenkinimo. Tik remdamiesi šiuo realiu ir nuoširdžiu artumu galime lydėti vargšus išlaisvinimo keliu. Tik tai leidžia vargšams pasijusti kiekvienoje krikščionių bendruomenėje „kaip namie“. „Argi tai nebūtų didingiausias ir veiksmingiausias Gerosios Naujienos apie Karalystę pateikimas?“ [169]. Neteikiant pirmenybės neturtingiesiems, „Evangelijos skelbimas, kuris pats yra pirmutinė meilės forma, gali likti nesuprastas ar paskęsti žodžių jūroje, į kurią mus kasdien panardina dabartinė komunikacijos visuomenė“ [170].

200. Kadangi šis paraginimas skirtas Katalikų Bažnyčios nariams, norėčiau skausmingai konstatuoti, jog didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius. Milžiniška gausybė vargšų yra ypač atvira tikėjimui, jaučia Dievo poreikį, ir mes privalome siūlyti jiems Jo draugystę, palaiminimą, žodį, sakramentų šventimą ir augimo bei brendimo tikėjimu kelią. Pirmenybės teikimas vargšams daugiausia turi reikštis pirmenybiniu bei prioritetiniu religiniu dėmesiu.

201. Niekas neturėtų sakyti, jog nuošaliai nuo vargšų laikosi todėl, kad jo gyvenimiškieji apsisprendimai verčia daugiau dėmesio skirti kitoms užduotims. Tokie pasiteisinimai dažnai girdimi akademiniuose, verslo, profesiniuose ir net bažnytiniuose sluoksniuose. Nors ir galima bendrai pasakyti, jog tikinčių pasauliečių pašaukimas bei užduotis yra keisti įvairias žemiškosios tikrovės sritis, kad kiekviena žmogaus veikla būtų perkeista Evangelijos [171], vis dėlto nė vienam nevalia jaustis atleistam nuo rūpinimosi vargšais ir socialiniu teisingumu: „Iš visų reikalaujame dvasinio atsivertimo, karštos meilės Dievui ir artimui, uolių pastangų siekiant teisingumo ir taikos, evangelinio vargšų bei neturto suvokimo“ [172]. Bijau, kad ir šie žodžiai – vien komentarų objektas be realių praktinių padarinių. Nepaisydamas to, tikiu krikščionių atvirumu bei geranoriškumu ir prašau bendruomeniškai ieškoti naujų būdų, kaip atsiliepti į šį vėl pateikiamą raginimą.

Ekonomika ir pajamų paskirstymas

202. Poreikis šalinti struktūrines skurdo priežastis yra neatidėliotinas ne tik turint pragmatinių sumetimų pasiekti rezultatų bei tvarkyti visuomenę, bet ir dėl būtinybės išgyti iš ligos, kuri visuomenę silpnina bei gniuždo ir tik veda į naują krizę. Paramos projektai, kuriais atsiliepiama į kai kuriuos primygtinius poreikius, laikytini vien laikinu atsaku. Kol iš pagrindų nespręsime vargšų problemos atsisakydami rinkų bei finansinių spekuliacijų absoliučios autonomijos ir imdamiesi struktūrinių nelygybės priežasčių [173], tol neišspręsime pasaulio problemų ir apskritai jokių problemų. Nelygybė yra socialinių blogybių šaknis.

203. Kiekvieno žmogaus orumo ir bendrojo gėrio klausimai turi formuoti bet kurią ekonominę politiką, tačiau kartais atrodo, kad jie tėra priedai, iš išorės prikabinti priedai politiniam diskursui papildyti, tačiau stokojantys ir perspektyvos, ir visapusio vystymosi programų. Kiek daug žodžių tapo nepatogūs šiai sistemai! Ją erzina kalbos apie etiką, apie pasaulinį solidarumą, apie silpnųjų kilnumą, erzina, kad kalbama apie Dievą, reikalaujantį įsipareigoti teisingumui. Kartais tie žodžiai tampa juos sumenkinančios oportunistinės manipuliacijos objektu. Patogus abejingumas šių klausimų akivaizdoje daro mūsų gyvenimą tuščią, o mūsų žodžius visiškai bereikšmius. Verslininko pašaukimas yra kilnus darbas, bet tik tada, kai jį jaudina platesnė gyvenimo reikšmė; tai jam leidžia tikrai tarnauti bendrajam gėriui, savo pastangomis gausinti ir visiems prieinamesnes daryti šio pasaulio gėrybes.

204. Nebegalime pasitikėti aklomis jėgomis ir neregima rinkos ranka. Teisingumo augimas reikalauja daugiau nei ekonominio augimo, nors pastarąjį ir suponuoja, reikalauja sprendimų, programų, mechanizmų ir procesų, tiksliai orientuotų į geresnį pajamų paskirstymą, darbo vietų kūrimą, vargšų visapusišką skatinimą, pranokstantį paprastą paramos teikimą. Toli gražu nenoriu piršti neatsakingo populizmo, bet ekonomika nebegali siūlyti vaistų, kurie yra naujas nuodas, kaip antai įsivaizdavimo, kad pelningumą galima padidinti apribojant darbo rinką ir taip padauginant naujų išstumtųjų.

205. Prašau Dievo pagausinti politikų, gebančių pradėti autentišką dialogą, kaip veiksmingai gydyti mūsų pasaulio blogybių giliąsias šaknis, o ne paviršinę regimybę! Politika, kuri taip juodinama, iš tikrųjų yra iškiliausias pašaukimas ir viena iš brangiausių artimo meilės formų, nes siekia bendrojo gėrio [174]. Turime įsitikinti, kad meilė yra „ne tik mikrosantykių – tarp draugų, šeimoje ir nedidelėse grupėse, – bet ir makrosantykių – visuomeninių, ekonominių ir politinių – pradas“ [175]. Meldžiu Viešpatį padovanoti daugiau politikų, kuriems tikrai rūpėtų visuomenė, liaudis, vargšų gyvenimas! Tiems, kurie valdo ir turi finansinę galią, privalu pakelti žvilgsnį aukščiau ir išplėsti savo perspektyvą, rūpintis, kad visiems piliečiams būtų prieinamas orus darbas, švietimas ir sveikatos priežiūra. Ir kodėl nesikreipus į Dievą, kad jis įkvėptų tokius planus? Esu įsitikinęs, jog iš atvirumo transcendencijai gali išsirutulioti nauja politinė bei ekonominė mąstysena, padėsianti įveikti absoliučią ekonomikos ir socia­linio bendrojo gėrio perskyrą.

206. Ekonomika, kaip rodo jau pats žodis, turėtų būti menas pasiekti, kad būtų tinkamai tvarkomi bendrieji namai, kurie yra pasaulis. Kiekviena reikšmingesnė ekonominė veikla, pradėta kurioje nors planetos dalyje, daro poveikį visumai; todėl kiekvienai vyriausybei savo veikloje privalu vadovautis bendra atsakomybe. Juk tampa vis sunkiau vietiniu lygmeniu surasti būdų, kaip spręsti milžiniškus pasaulinius prieštaravimus, kurie užgriūva vietinę politiką gausybe spręstinų problemų. Jei tikrai trokštame sveikos pasaulinės ekonomikos, šioje istorijos stadijoje būtina veiksmingesnė sąveika, kuri, išsaugodama tautų suverenumą, laiduotų ekonominę gerovę visoms, o ne tik kelioms šalims.

207. Bet kuriai Bažnyčios bendruomenei, kuri nori likti patogioje ramybėje, kūrybiškai nesirūpinti ir veiksmingai neprisidėti, kad vargšai oriai gyventų ir nė vienas nebūtų atstumtas, taip pat gresia pavojus iširti, net jei ir kalbama socialinėmis temomis ar kritikuojama vyriausybė. Ji nesunkiai panirs į dvasinį supasaulėjimą, maskuojamą religinės praktikos ir ženklinamą nevaisingų susitikimų ar tuščių kalbų.

208. Jei ką nors mano žodžiai žeidžia, tai sakau, kad juos tariu kupinas meilės ir geriausių ketinimų, atokiai nuo kokių nors asmeninių interesų ar politinės ideologijos. Mano žodžiai nėra nei priešo, nei priešininko. Man tiktai rūpi, kad tie, kurie yra pagauti individualistinės, abejingos ir savanaudiškos mąstysenos, išsilaisvintų iš tų gėdingų pančių ir pasiektų žmogiškesnę, tauresnę, vaisingesnę gyvenseną bei mąstyseną, taip padarydami savo žemiškąją kelionę kilnesnę.

Rūpintis silpnaisiais

209. Jėzus, tobulas evangelizuotojas ir įasmeninta Evangelija, ypač tapatinasi su mažutėliais (plg. Mt 25, 40). Tai mums primena, kad visi mes, krikščionys, esame pašaukti rūpintis šios žemės pačiais silpniausiais. Tačiau vadovaujantis vyraujančiu „sėkmės“ ir „kliovimosi vien savo jėgomis“ modeliu, regis, beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime.

210. Būtina skirti dėmesio naujoms skurdo ir silpnumo formoms – benamiams, narkomanams, pabėgėliams, seniesiems vietiniams gyventojams, vis vienišesniems ir labiau apleistiems garbaus amžiaus žmonėms ir t. t. Esame pašaukti atpažinti juose kenčiantį Kristų, net jei tai mums regimai neatneša apčiuopiamos ir tiesioginės naudos. Ypač man rūpi migrantai, nes esu Bažnyčios be sienų, laikančios save visų motina, ganytojas. Todėl raginu šalis dosniai atsiverti; toks atsivėrimas, užuot griovęs vietinę tapatybę, priešingai, pajėgus kurti naujus kultūrinės sintezės pavidalus. Kokie gražūs miestai, įveikiantys liguistą nepasitikėjimą, integruojantys skirtinguosius ir tokį veiksmą paverčiantys nauju vystymosi veiksniu! Kokie gražūs miestai, kurių architektūrinis išplanavimas teikia daug erdvių, skatinančių jungtis, megzti ryšius, pripažinti kitą!

211. Tačiau mane visada skaudino įvairialypės prekybos žmonėmis aukų dalia. Trokštu, kad būtų išgirstas šauksmas Dievo, klausiančio mūsų visų: „Kurgi tavo brolis?“ (Pr 4, 9). Kur tavo brolis vergas? Kur tas, kurį tu kasdien žudai savo nedideliame slaptame fabrike, prostitucijos tinkle, vaikuose, kuriais naudojiesi versdamas juos elgetauti, tame, kuris turi dirbti slapta, nes yra nelegaliai įdarbintas? Neapsimetinėkime, jog mūsų tai neliečia. Tai – didelis bendrininkavimas. Klausimas skirtas visiems! Tie mafiniai, iškrypę nusikaltimai suleido šaknis mūsų miestuose, daugelio rankos suteptos krauju dėl patogaus ir nebylaus bendrininkavimo.

212. Dvigubai skurdesnės yra moterys, kurioms tenka kęsti išstūmimą, blogą elgesį ir smurtavimą, nes turi mažiau galimybių ginti savo teises. Vis dėlto ir tarp jų nuolatos atrandame įstabiausių kasdienio didvyriškumo pavyzdžių ginant savo šeimos silpnuosius bei jais rūpinantis.

213. Tarp tų silpnųjų, kuriais Bažnyčia trokšta labiausiai rūpintis, taip pat yra dar negimę kūdikiai, bejėgiškiausi ir nekalčiausi iš visų; kad su jais būtų galima daryti viską, ko tik užsigeidžiama, šiandien stengiamasi paneigti jų žmogiškąjį kilnumą atimant iš jų gyvybę ir remiant įstatymus, kurie tam netrukdytų. Norint pajuokti Bažnyčios pastangas apginti negimusių kūdikių gyvybę, jos pozicija dažnai vaizduojama kaip ideologinė, tamsybiška, konservatyvi. Ir vis dėlto tas negimusios gyvybės gynimas artimai susijęs su bet kurios žmogaus teisės gynimu. Juo suponuojamas įsitikinimas, kad žmogiškoji būtybė visada yra šventas ir neliečiamas dalykas bet kurioje situacijoje ir bet kurioje raidos stadijoje. Ji yra tikslas pats savaime ir niekada nėra priemonė kitiems sunkumams spręsti. Tokio įsitikinimo atsisakius, nelieka tvirto ir tvaraus pagrindo žmogaus teisėms ginti, nes tada jos visada bus priklausomos nuo kokių nors galingųjų besikeičiančių susitarimų. Kiekvienos žmogiškosios gyvybės neliečiamybei pripažinti pakanka vien proto, tačiau jei žvelgsime remdamiesi ir tikėjimu, „bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją“ [176].

214. Kadangi tai klausimas, esmingai susijęs su mūsų žinia apie žmogaus asmens vertę, neverta laukti, kad Bažnyčia šiuo klausimu pakeis savo poziciją. Norėčiau šiuo atžvilgiu būti visiškai sąžiningas. Tai nėra numanomos reformos ar „modernizacijos“ dalykas. Įsivaizdavimas, neva problemos spręstinos sunaikinant žmogaus gyvybę, nerodo pažangumo. Tačiau sykiu tiesa ir tai, jog per mažai padarėme, kad tinkamai lydėtume moteris, atsiduriančias labai sunkiose situacijose, kai abortas siūlosi kaip greitas joms didelę baimę keliančių problemų sprendimas, ypač tada, kai jose auganti gyvybė yra smurto padarinys arba prasidėjo kraštutinio skurdo aplinkoje.

215. Dar yra ir kitų silpnų ir beginklių būtybių, kurios dažnai pajungiamos ekonominių interesų valiai ar nekontroliuojamam išnaudojimui. Galvoje turiu visą kūriniją. Mes, žmonės, esame ne tik naudos gavėjai, bet ir kitų kūrinių sergėtojai. Per mūsų kūniškumą Dievas taip artimai susivienijo su mus supančiu pasauliu, kad žemės pavertimas dykuma yra tartum visų liga, o kokios nors rūšies išmirimą galime prilyginti suluošinimui. Nepalikime po savęs griovimo ir mirties ženklų, kenkiančių mūsų ir būsimųjų kartų gyvenimui [177]. Čia prisidedu prie jaudinančios ir pranašiškos raudos, prieš kelerius metus pasigirdusios iš Filipinų vyskupų: „Miškuose gyveno neįsivaizduojama vabzdžių įvairovė, ir jų vaidmuo buvo svarbus ekosistemoje <...> Ore skraidžiojo paukščiai, jų žvilgančios plunksnos ir skirtingos giesmės pripildydavo miškų žalumą spalvų ir melodijų <...> Dievas šitokią žemę paskyrė mums, jo ypatingiems kūriniams, bet ne tam, kad ją sugriautume ir paverstume dykra <...> Po lietaus vienintelę naktį pažvelk į šokolado rudumo upes savo aplinkoje ir atmink, kad jos jūron nešą gyvą žemės kraują <...> Kaip gali žuvys plaukioti nutekamuosiuose kanaluose – jais užteršdami pavertėme Pasigo ir kitas upes? Kas nuostabų jūros pasaulį pavertė negyvomis ir bespalvėmis povandeninėmis kapinėmis?“ [178].

216. Maži, bet tvirti Dievo meile, kaip šventasis Pranciškus Asyžietis, visi kaip krikščionys esame pašaukti rūpintis trapiais žmonėmis ir trapiu pasauliu, kuriame gyvename.

III. Bendrasis gėris ir socialinė taika

217. Daug kalbėjome apie džiaugsmą ir meilę, bet Dievo žodis mini ir taikos vaisius (plg. Gal 5, 22).

218. Socialinės taikos nevalia suvokti kaip irenizmo ar vien smurto nebuvimo, pasiekto vienai visuomenės daliai primetus savo valią kitai. Lygiai tokia pat netikra būtų ir taika, tarnaujanti dingstimi pateisinti visuomeninę tvarką, nutildančią ir nuraminančią neturtinguosius taip, kad labiau pasiturintys ir toliau galėtų mėgautis savo gyvensena, kai kiti turi stengtis išgyventi kaip išmano. Socialiniai reikalavimai, susiję su pajamų paskirstymu, vargšų įtraukimu į visuomenę ir žmogaus teisėmis, negali būti tildomi teisinant tai popieriniu sutarimu ar vienadiene taika dėl laimingos mažumos. Žmogaus asmens kilnumas ir bendrasis gėris yra vertesni už nedaugelio, kurie nenori atsisakyti savo privilegijų, ramybę. Kai šioms vertybėms iškyla grėsmė, prireikia pranašiško balso.

219. „Taika nėra vien karo nebuvimas, visada trapus jėgų pusiausvyros vaisius. Ji statydinama diena iš dienos siekiant Dievo panorėtosios tvarkos, išsiskiriančios vis tobulesniu teisingumu tarp žmonių“ [179]. Galiausiai taika, kuri nėra pilnatviško visų vystymosi vaisius, neturės ateities ir visada bus naujų konfliktų bei įvairių smurto formų sėkla.

220. Kiekvienos šalies gyventojai savo gyvenimo socialinį matmenį plėtoja veikdami savo tautoje kaip atsakingi piliečiai, o ne kaip valdančių jėgų gujama masė. Atminkime, kad „būti atsakingu piliečiu yra dorybė, o dalyvauti politiniame gyvenime – moralinė pareiga“ [180]. Tačiau norint tapti tauta reikia daugiau, būtinas nuolatinis procesas, į kurį įtraukiama kiekviena karta. Tai lėtas ir sunkus darbas, reikalaujantis noro įsitraukti ir mokytis siekio plėtoti susitikimo kultūrą įvairialypėje darnoje.

221. Kai siekiama pažangos kuriant tautą taikos, teisingumo ir brolystės dvasia, reikia paisyti keturių principų, susijusių su dvipole įtampa, būdinga kiekvienai socialinei tikrovei. Jie kyla iš didžiųjų Bažnyčios socialinio mokymo postulatų ir yra „pirmutiniai ir pamatiniai parametrai, kuriais privalu remtis aiškinant bei vertinant socialinius reiškinius“ [181]. Todėl dabar ir norėčiau jums pristatyti šiuos keturis principus, konkrečiai kreipiančius į socialinio gyvenimo ir tautos, kai skirtumai darniai dera bendrame projekte, statydinimą. Tai darau įsitikinęs, kad šių principų taikymas gali būti autentiškas kelias į taiką kiekvienoje šalyje ir visame pasaulyje.

Laikas pranoksta erdvę

222. Tarp pilnatvės ir ribos egzistuoja dvipolė įtampa. Pilnatvė žadina norą turėti viską, o riba mums atrodo kaip priešais mus stovinti siena. „Laikas“ platesne prasme susijęs su pilnatve kaip priešais mus atsiveriančio horizonto išraiška, o akimirka yra ribos, susijusios su apibrėžta erdve, išraiška. Piliečiai gyvena tarp akimirkos konjunktūros ir laiko, platesnio horizonto, utopijos, atveriančios mums ateitį kaip galutinę mus traukiančią priežastį, šviesos. Iš to išplaukia pirmutinis principas, kurio reikia paisyti statydinant tautą: laikas pranoksta erdvę.

223. Šis principas įgalina ilgalaikį darbą nepasiduodant greitų rezultatų troškimo manijai. Padeda kantriai pakelti sunkias ir nemalonias situacijas ar planų keitimą, primetamą tikrovės dinamikos. Kviečia prisiimti įtampą tarp pilnatvės ir ribos, pirmenybę teikiant laikui. Viena iš nuodėmių, kartais regimų socialinėje-politinėje veikloje, yra teikti pirmenybę galios erdvei, o ne procesų laikui. Teikti pirmenybę erdvei reiškia beprotiškai stengtis viską išspręsti šią akimirką, mėginti užvaldyti visas galios bei savęs įtvirtinimo erdves. Tai reiškia sustingdyti procesus ir stengtis juos sustabdyti. Teikti pirmenybę laikui reiškia užsiimti labiau procesų išjudinimu, o ne erdvių turėjimu. Laikas erdves rikiuoja, apšviečia ir paverčia nuolat ilgėjančios grandinės be atžangos grandimis. Tai – pirmenybės teikimas veiksmams, duodantiems visuomenėje pradžią naujiems dinamiškiems procesams ir įtraukiantiems kitus asmenis ir grupes, kurie galės juos toliau plėtoti, kad jie duotų vaisių reikšminguose istoriniuose įvykiuose. Be baimės, bet remiantis aiškiu įsitikinimu ir ryžtingai.

224. Kartais savęs klausiu, kas yra tie, kurie šiandieniame pasaulyje iš tikrųjų labiau stengiasi pradėti tautą statydinančius procesus, o ne siekti nedelsiamų rezultatų, duodančių lengvų, greitų ir vienadienių politinių dividendų, bet nekuriančių žmogiškosios pilnatvės. Istorija juos tikriausiai įvertins pagal kriterijų, suformuluotą Romano Guardini: „Vienintelis matas norint tinkamai įvertinti epochą yra klausti, kokiu mastu joje plėtojosi ir autentiškai brendo žmogiškosios egzistencijos pilnatvė atsižvelgiant į tos epochos savitas sąlygas bei teikiamas galimybes“ [182].

225. Šis kriterijus labai tinka ir evangelizacijai, reikalaujančiai turėti priešais akis horizontą, imtis tinkamų ir ilgalaikių procesų. Pats Viešpats savo žemiškajame gyvenime daug kartų aiškino mokiniams, kad yra dalykų, kurių jie dar nepajėgia suprasti ir turi laukti Šventosios Dvasios (plg. Jn 16, 12–13). Palyginimu apie sėklą ir rauges (plg. Mt 13, 24–30) nusakomas svarbus evangelizacijos aspektas, kurio esmė parodyti, kad priešas gali įsiveržti į Karalystės erdvę ir pasėti raugių, tačiau galiausiai jos bus nustelbtos kviečių gerumo.

Vienybė stipresnė už konfliktą

226. Konflikto nevalia ignoruoti ar slėpti. Turite jo imtis. Tačiau jei į konfliktą įsiveliame, netenkame perspektyvos, horizontai susiaurėja, o tikrovė lieka subirusi į fragmentus. Užsisklęsdami konfliktinėje konjunktūroje, prarandame tikrovės gilios vienybės jausmą.

227. Kilus konfliktui, vieni tiesiog žvilgteli ton pusėn ir nueina, tarsi nieko nebūtų nutikę, nusiplauna rankas, kad galėtų toliau gyventi savo gyvenimą. Kiti į konfliktą įsitraukia taip, jog tampa jo kaliniais, pameta horizontą, projektuoja į instituciją savo pačių sumaištį ir nepasitenkinimą, ir tada vienybė tampa neįmanoma. Tačiau yra ir trečias, tinkamesnis, būdas, kaip laikytis konflikto atžvilgiu. Tai pasiryžti konfliktą pakelti, išspręsti ir paversti naujo proceso jungiamąja grandimi. „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).

228. Šitaip tampa galima plėtoti bendrystę nesutariant, tačiau tai įstengia daryti tik taurios asmenybės, išdrįstančios pakilti virš konflikto bei iš akių neišleidžiančios kitų giliausio kilnumo. Todėl būtina postuluoti socialinei draugystei megzti būtiną principą: vienybė pranoksta konfliktą. Solidarumas, suvokiamas savo giliausia prasme kaip iššūkis, tada tampa istorijos kūrimo erdve, gyva aplinka, kurioje konfliktai, įtampos ir priešybės gali susijungti į daugialypę vienybę, duodančią pradžią naujam gyvenimui. Tai ne sinkretizmas, vieno įsiurbimas į kitą, bet sprendimas aukštesniu lygmeniu, išsaugant tai, kas vertinga abiejose pusėse.

229. Šis evangelinis kriterijus primena mums, kad Kristus savyje suvienijo viską – dangų ir žemę, Dievą ir žmogų, laiką ir amžinybę, kūną ir dvasią, asmenį ir visuomenę. Aiškus tos vienybės ir visko sutaikinimo savyje ženklas yra taika. Kristus „yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Evangelijos skelbimas visada pradedamas taikos palinkėjimu, taika vainikuoja ir kiekvieną akimirką stiprina mokinių tarpusavio santykius. Taika galima todėl, kad Viešpats nugalėjo pasaulį ir jo nuolatinį konfliktiškumą, darydamas savo „kryžiaus krauju taiką“ (Kol 1, 20). Tačiau skverbdamiesi į šių biblinių tekstų gelmę atrasime, kad pirmutinė aplinka, kurioje esame pašaukti pasiekti tokio skirtybių sutaikinimo, yra mūsų pačių vidus, mūsų pačių gyvenimas, kuriam visada grėsmę kelia subirimo į fragmentus dialektika [183]. Širdimis, subyrėjusiomis į tūkstančius gabalėlių, bus sunku statydinti autentišką socialinę taiką.

230. Taikos žinia yra ne išsiderėtos taikos žinia, bet įsitikinimas, kad Dvasios vienybė suderina visą įvairovę. Nugali visus konfliktus naujoje, daug žadančioje sintezėje. Įvairovė yra graži, kai sutinka nuolat įsitraukti į sutaikinimo procesą ir galop sudaryti savotišką kultūrinį paktą, leidžiantį išnirti „sutaikintajai įvairovei“, kaip taikliai moko Kongo vyskupai: „Mūsų etnosų įvairovė yra turtas <...> Tik vienybe, širdžių atsivertimu ir susitaikymu galime prisidėti prie mūsų šalies pažangos“ [184].

Tikrovė svarbiau už idėją

231. Dvipolė įtampa taip pat egzistuoja tarp idėjos ir tikrovės. Tikrovė tiesiog yra, o idėja išrutuliojama. Vengiant, kad idėja galiausiai atsiskirtų nuo tikrovės, tarp abiejų turi vykti nuolatinis dialogas. Gyventi vien žodžių, įvaizdžių, išvedžiojimų karalijoje pavojinga. Todėl būtina postuluoti trečią principą: tikrovė viršesnė už idėją. Tai reiškia, jog reikia vengti įvairių tikrovės dangstymo formų – angeliško purizmo, to, kas reliatyvu, totalitarizmo, deklaratyvaus nominalizmo, daugiau formalių negu realių projektų, antiistorinio fundamentalizmo, gerumo stokojančių etinių sistemų, intelektualumo be išminties.

232. Idėja – sąvokinė plėtotė – skirta tikrovei suvokti, suprasti ir vairuoti. Nuo tikrovės atsieta idėja gimdo neveiksmingus idealizmus bei nominalizmus, daugių daugiausia galinčius klasifikuoti ar apibrėžti, bet ne uždegti imtis veiksmo. Tai, kas tam skatina, yra proto apšviesta tikrovė. Būtina nuo formalaus nominalizmo pereiti prie darnaus objektyvumo. Priešingu atveju tiesa manipuliuojama, tai tartum kūno mankštą pakeisti kosmetika [185]. Kai kurie politikai – ir religiniai vadovai – klausia, kodėl žmonės jų nesupranta ir nepalaiko, kai jų pasiūlymai tokie logiški ir aiškūs. Tikriausiai todėl, kad tie pasiūlymai susiję su grynųjų idėjų karalija ir politiką ar tikėjimą susiaurina iki retorikos. Kiti užmiršo paprastumą ir iš kitur importavo žmonėms svetimą racionalumą.

233. Tikrovė viršesnė už idėją. Šis kriterijus susijęs su Dievo žodžio įkūnijimu bei įgyvendinimu praktikoje. „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Tikrovės – Žodžio, kuris įsikūnijo ir visada stengiasi „įsikūnyti“, – kriterijus yra evangelizacijai esminis. Viena vertus, jis akina laikyti Bažnyčios istoriją išganymo istorija, atsiminti mūsų šventuosius, įkultūrinusius Evangeliją mūsų tautų gyvenime, priimti turtingą dutūkstantmetę Bažnyčios tradiciją nesistengiant rutulioti nuo to lobio atsietos minties, tartum mes norėtume iš naujo išrasti Evangeliją. Kita vertus, tas kriterijus skatina įgyvendinti Dievo žodį, realizuoti jį teisingumo ir meilės darbais, kad tas žodis būtų vaisingas. Dievo žodžio nepraktikuoti, neversti jo tikrove reiškia statyti ant smėlio, likti grynosios idėjos plotmėje ir nugrimzti į bergždžias intymizmo bei gnosticizmo atmainas, pasmerkiančias žodžio dinamiką sterilumui.

Visuma pranoksta dalį

234. Įtampa kyla ir tarp globalizacijos bei lokalizacijos. Norint nenupulti į kasdienį smulkmeniškumą, dėmesio būtina skirti ir visuotinumui. Sykiu nevalia išleisti iš akių to, kas lokalu, kas abiem kojomis stovi ant žemės. Suderinti abu dalykus trukdo nukrypimas į vieną iš dviejų kraštutinumų: vienas iš jų, kai piliečiai gyvena abstrakčiu bei į globalizmą linkusiu universalizmu, yra tartum paskutiniame traukinio vagone užsimaskavę keleiviai, kurie prasižioję ir kaskart paplodami žavisi kitų žmonių dirbtinai tviskančiu pasauliu, ir kitas kraštutinumas, kai pavirstama folkloriniu muziejumi vietinių atsiskyrėlių, pasmerktų vis kartoti tą patį, neimlių kitoniškumui ir negebančių įvertinti to grožio, kurį Dievas skleidžia už jų sienų.

235. Visuma yra daugiau negu dalis ir sykiu daugiau nei paprasta dalių suma. Todėl nevalia leistis būti perdėm apniktam ribotų ir dalinių klausimų. Būtina praplėsti žvilgsnį, kad pažintume didesnį gėrį, atnešiantį naudos mums visiems. Ir tai daryti ne pabėgant, nukertant šaknis. Būtina giliau suleisti šaknis į savo vietovės, kuri yra Dievo dovana, derlingą žemę bei istoriją. Triūstina mažuose dalykuose, skiriant dėmesį tam, kas arti, bet turint platesnį akiratį. Lygiai taip pat žmogus, kuris nuoširdžiai integruodamasis į bendruomenę išlaiko savo asmeninį savitumą ir neslepia savo tapatybės, neužkerta kelio, bet gauna vis naujų paskatų savo paties vystymuisi. Tai nei viską slopinanti globali sfera, nei bergždumą gimdanti izoliuota dalis.

236. Mūsų modelis nėra savo dalių nepranokstantis rutulys, kur kiekvienas taškas vienodai nutolęs nuo centro ir tarp dviejų taškų nėra jokio skirtumo. Tas modelis yra daugiasienis, atspindintis visų dalių, išlaikančių savo originalumą, konvergenciją. Laikantis tokio daugiasienio modelio, tiek pastoracinėje, tiek politinėje veikloje stengiamasi surinkti tai, ką kiekvienas turi geriausio. Juo aprėpiami ir vargšai – jų kultūra, projektai ir potencialas. Net žmonės, kuriuos galima kritikuoti dėl jų klaidų, gali prisidėti kuo nors, kas neturėtų pražūti. Tai – sąjunga tautų, visuotinėje tvarkoje išlaikančių savo savitumą, ir visuma žmonių visuomenėje, ieškančioje bendrojo gėrio, tikrai aprėpiančio visus.

237. Mums, krikščionims, šis principas taip pat kai ką sako apie Evangelijos, kurią Bažnyčia mums perduoda ir kurios mus skelbti siunčia, visumą ar vientisumą. Jos turtinga pilnatvė apima visus – mokslininkus ir darbininkus, verslininkus ir menininkus, vienu žodžiu, visus. „Liaudiškoji mistika“ savaip priima visą Evangeliją ir įkūnija ją maldos, brolybės, teisingumo, kovos ir šventės formomis. Geroji Naujiena yra Tėvo, norinčio, kad nepražūtų nė vienas iš jo mažutėlių, džiaugsmas. Tai – Gerojo Ganytojo, suradusio ir ant pečių parsinešančio pražuvusią avį, džiaugsmas. Evangelija yra raugas, įrauginantis visą tešlą, ir miestas, spindintis ant aukšto kalno ir apšviečiantis visas tautas. Evangelijai būdingas visumos kriterijus ir jis jai esminis: ji yra Geroji Naujiena tol, kol skelbiama visiems, kol daro vaisingus bei gydo visus žmogaus matmenis, kol visus suburia prie Dievo Karalystės stalo. Visuma pranoksta dalį.

IV. Socialinis dialogas kaip indėlis į taiką

238. Evangelizacija taip pat apima dialogo kelią. Kad tarnautų pilnatviškam žmogaus vystymuisi ir siektų bendrojo gėrio, Bažnyčia šiuo metu privalo reikštis trijose dialogo srityse: tai dialogas su valstybėmis, dialogas su visuomene – suvokiamas kaip dialogas su kultūra ir mokslu – ir dialogas su kitais tikinčiaisiais, nepriklausančiais Katalikų Bažnyčiai. Visais atvejais „Bažnyčia kalba remdamasi tikėjimo teikiama šviesa“ [186], prisideda savo dutūkstantmete patirtimi ir visada atmena žmonių gyvenimą bei kančias. Tai pranoksta žmogaus protą, tačiau sykiu gali būti reikšminga ir praturtinti tuos, kurie netiki ir šaukiasi proto jų akiračiui išplėsti.

239. Bažnyčia skelbia „taikos Evangeliją“ (Ef 6, 15) ir, rūpindamasi šiuo tokiu dideliu visuotiniu gėriu, pasirengusi bendradarbiauti su visais nacionaliniais ir tarptautiniais valdžios organais. Skelbdama Jėzų Kristų, kuris yra įasmeninta taika (plg. Ef 2, 14), naujoji evangelizacija ragina kiekvieną pakrikštytąjį būti sutaikinimo ir sutaikintojo gyvenimo įtikimo liudijimo įrankiu [187]. Kultūroje, pirmenybę teikiančioje dialogui kaip susitikimo formai, metas ieškoti būdų vieningai nuomonei ir sutarimui pasiekti, neatsiejant to nuo rūpinimosi teisinga, atminti gebančia ir nė vieno neatstumiančia visuomene. Pagrindinis veikėjas, šio proceso istorinis subjektas, yra žmonės ir jų kultūra, ne kokia nors klasė, frakcija, grupė, elitas. Mums nereikia saujelės plano saujelei ar plano apsišvietusios arba balsios mažumos, įsivaizduojančios, jog kalba visų vardu. Reikia bendro gyvenimo sutarties, socialinio ir kultūrinio pakto.

240. Valstybei tenka užduotis rūpintis bei skatinti visuomenės bendrąjį gėrį [188]. Remdamasi subsidiarumo bei solidarumo principais ir stengdamasi plėtoti politinį dialogą bei ieškoti sutarimo, ji atlieka niekam nedeleguotiną vaidmenį siekdama visapusiško visų vystymosi. Tas vaidmuo dabartinėmis aplinkybėmis reikalauja didelio socialinio nuolankumo.

241. Puoselėdama dialogą su valstybe ir visuomene, Bažnyčia nedisponuoja visų dalinių klausimų sprendimais. Vis dėlto kartu su įvairiomis socialinėmis jėgomis ji remia pasiūlymus, geriausiai atitinkančius žmogaus kilnumą ir bendrąjį gėrį. Tai darydama ji visada aiškiai pateikia žmogaus egzistencijos pamatines vertybes, kad politiniu veikimu būtų įgyvendinami jomis grįsti įsitikinimai.

Dialogas tarp tikėjimo, proto ir mokslo

242. Tikėjimo ir mokslo dialogas irgi yra taiką skatinanti evangelizacijos dalis [189]. Scientizmas ir pozityvizmas atsisako „galiojančiomis pažinimo formomis pripažinti tas, kurios skiriasi nuo būdingų tiksliesiems mokslams“ [190]. Bažnyčia siūlo kitą kelią, reikalaujantį atsakingą naudojimąsi empiriniams mokslams būdinga metodologija derinti su kitomis pažinimo sritimis, kaip antai filosofija, teologija ir pačiu tikėjimu, išaukštinančiu žmogų iki slėpinio, pranokstančio žmogaus prigimtį bei supratimą. Tikėjimas nebijo proto; priešingai, jo ieško ir juo pasitiki, nes „ir proto, ir tikėjimo šviesa kyla iš Dievo“ [191] ir jie negali vienas kitam prieštarauti. Evangelizacija domisi mokslo pažanga, kad ją apšviestų tikėjimo ir prigimtinio įstatymo šviesa, idant ji visuomet paisytų žmogaus visais jo egzistencijos tarpsniais centriškumo ir aukščiausios vertės. Tas dialogas, atveriantis naujus horizontus minčiai ir išplečiantis proto galimybes, gali praturtinti visą visuomenę. Tai taip pat darnos ir taikos kelias.

243. Bažnyčia nesiekia sustabdyti įstabios mokslo pažangos. Priešingai, ji džiaugdamasi ir net mėgaudamasi pripažįsta milžinišką Dievo žmogaus protui dovanotą potencialą. Kai mokslai, griežtai laikydamiesi savo savito objekto srities ribų, prieina išvadą, kurios protas negali paneigti, tikėjimas jai neprieštarauja. Tikintieji taip pat negali reikalauti, kad jiems patinkanti mokslinė, bet pakankamai neįrodyta nuomonė įgytų tikėjimo dogmos svorį. Tačiau kartais kai kurie mokslininkai peržengia savo disciplinos formalaus objekto ribas ir imasi tvirtinimų ar išvadų, pranokstančių jų mokslinę sritį. Tada siūlomas ne protas, bet tam tikra ideologija, užkertanti kelią autentiškam, taikiam ir vaisingam dialogui.

Ekumeninis dialogas

244. Įsipareigojimas ekumenizmui atitinka Viešpaties Jėzaus maldą, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21). Krikščioniškasis skelbimas bus daug įtikinamesnis, jei krikščionys įveiks savo susiskaldymus ir Bažnyčia įgyvendins „jai būdingą katalikiškumo pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso pagal krikštą, bet yra atsiskyrę nuo visiškos bendrystės su ja“ [192]. Turime visada atminti, kad esame keliauninkai ir keliaujame drauge. Šiuo atžvilgiu turime be įtarumo ir varžymosi patikėti savo širdį bendrakeleiviui pirmiausia žvelgdami į tai, ko ieškome, – taikos vienatinio Dievo veide. Pasitikėjimas kitais ir taika yra menas. Jėzus yra pasakęs: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9). Šiomis pastangomis ir tarp mūsų išsipildo sena pranašystė: „Jie perkals savo kalavijus į arklus“ (Iz 2, 4).

245. Žvelgiant šioje šviesoje, ekumenizmas prisideda prie žmonių šeimos vienybės. Konstantinopolio patriarcho, Jo Šventenybės Baltramiejaus I ir Kenterberio arkivyskupo, Jo Malonybės Rowano Douglas’o Williamso dalyvavimas Sinode [193] buvo tikra Dievo dovana ir vertingas krikščioniškasis liudijimas.

246. Atsižvelgiant į krikščionių susiskaldymo labai neigiamą poveikį liudijimui pirmiausia Azijoje ir Afrikoje, neatidėliotina tampa kelių į vienybę paieška. Misionieriai tuose žemynuose dažnai mini kritiką, apgailestavimus ir pajuoką, kurių sulaukia dėl susiskaldymo tarp krikščionių papiktinimo. Sutelkę dėmesį į mus vienijančius įsitikinimus ir atmindami tiesų hierarchijos principą, galėtume sparčiau pajudėti bendrų skelbimo, tarnavimo ir liudijimo formų link. Nepaprasta gausybė dar negirdėjusiųjų Jėzaus Kristaus žinios neleidžia mums likti abejingiems. Todėl pastangos dėl vienybės, padedančios lengviau priimti Jėzų Kristų, nebegali likti vien diplomatija ar priverstinės pareigos vykdymu, bet turi virsti būtinu evangelizacijos būdu. Dėl krikščionių susiskaldymo ženklų smurto draskomose šalyse tie, kurie turėtų būti aktyvus taikos raugas, duoda dar vieną dingstį smurtauti. Kiek daug ir kokių brangių dalykų mus vienija! Jei tikrai tikėtume laisvu ir dosniu Dvasios veikimu, kiek daug vieni kitus galėtume pamokyti! Tai ne tik leistų kitus geriau pažinti, bet ir gautume tai, ką Dvasia tarp jų pasėjo kaip dovaną ir mums. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: iš dialogo su broliais ortodoksais mes, katalikai, galime daugiau sužinoti apie vyskupų kolegia­lumo reikšmę ir jų sinodiškąją patirtį. Per dovanų mainus Dvasia gali mus vis labiau vesti į tiesą ir gėrį.

Santykiai su judaizmu

247. Ypatingas žvilgsnis krypsta į žydų tautą; Dievas niekada neatšaukė Sandoros su ja, nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29). Bažnyčia, besidalijanti su judaizmu svarbia Šventojo Rašto dalimi, Sandoros tautą ir jos tikėjimą laiko savo pačios krikščioniškosios tapatybės šventąja šaknimi (plg. Rom 11, 16–18). Būdami krikščionys, judaizmo negalime laikyti svetima religija nei priskirti žydų prie tų, kuriems būtina atsisakyti stabų ir atsiversti į tikrąjį Dievą (plg. 1 Tes 1, 9). Išvien su jais tikime į istorijoje veikiantį vienatinį Dievą ir priimame bendrą apreikštąjį Dievo žodį.

248. Dialogas ir draugystė su Izraelio vaikais yra Jėzaus mokinių gyvenimo dalis. Šiltas suartėjimas verčia mus nuoširdžiai ir su kartėliu apgailestauti dėl baisių jų pakeltų persekiojimų, ypač tų, į kuriuos buvo įsitraukę krikščionys.

249. Dievas ir toliau veikia Senosios Sandoros tautoje ir gausina išminties lobius, kylančius iš jos susitikimo su Dievo žodžiu. Todėl priimdama judaizmo vertybes praturtėja ir Bažnyčia. Nors kai kurie krikščioniškieji įsitikinimai judaizmui nepriimtini, o Bažnyčia negali atsisakyti skelbti Jėzaus kaip Viešpaties ir Mesijo, yra daug papildomumo, leidžiančio kartu skaityti žydų Bibliją ir vieni kitiems padėti gvildenti Dievo žodžio turtus, dalytis gausybe etinių įsitikinimų ir bendromis pastangomis siekti teisingumo bei tautų vystymosi.

Dialogas tarp religijų

250. Nepaisant įvairių kliūčių bei sunkumų, ypač fundamentalizmo abiejose pusėse, atvirumo tiesai ir meilei nuostata turi lydėti ir dialogą su nekrikščioniškųjų religijų tikinčiaisiais. Toks dialogas tarp religijų yra būtina taikos pasaulyje sąlyga ir todėl krikščionių bei kitų religinių bendruomenių pareiga. Šis dialogas pirmiausia yra pokalbis apie žmogaus gyvenimą arba tiesiog, kaip pasiūlė Indijos vyskupai, „atvirumo jiems nuostata dalijantis jų džiaugsmais bei skausmais“ [194]. Taip mokomės priimti kitus ir jų skirtingus buvimo, mąstymo ir raiškos būdus. Vadovaudamiesi šitokiu metodu, galime drauge įsipareigoti tarnauti teisingumui bei taikai, ir būtent tai turėtų būti pagrindinis mūsų mainų kriterijus. Dialogas, kuriuo ieškoma socialinės taikos ir teisingumo, jau pats savaime, ne vien pragmatiniu aspektu, yra etinė pareiga kurti naujas socialines sąlygas. Pastangos gvildenant tam tikrą temą gali virsti procesu, per tarpusavio įsiklausymą apvalysiančiu ir praturtinsiančiu abi puses. Todėl tos pastangos gali būti meilės tiesai apraiška.

251. Šiame dialoge, visada maloniame ir nuoširdžiame, niekada nevalia užmiršti esminės sąsajos tarp dialogo ir skelbimo, verčiančio Bažnyčią palaikyti ir stiprinti santykius su nekrikščionimis [195]. Sutaikinamasis sinkretizmas galiausiai būtų totalitarizmas išdrįsusiųjų imtis sutaikinimo atsižadant vertybių, kurios juos pranoksta bei kurių jie nėra šeimininkai. Tikrasis atvirumas – tai savo giliausių įsitikinimų laikymasis, aiškiai bei džiugiai teigiant savo tapatybę ir sykiu būnant atviram „kito supratimui“ ir „suvokimui, kad dialogas praturtina visus“ [196]. Diplomatinis atvirumas, kai vengiant problemų viskam sakoma „taip“, nenaudingas, nes tai būtų būdas, kaip kitą apgauti ir paneigti gėrį, gautą kaip dovaną, kuria būtina dosniai dalytis su kitais. Evangelizacija ir dialogas tarp religijų toli gražu nėra priešybės, bet vienas kitą palaiko ir maitina [197].

252. Šioje epochoje labai svarbūs tampa santykiai su islamo tikinčiaisiais, šiandien ypač matomais daugelyje krikščioniškosios tradicijos šalių, kuriose jie gali laisvai praktikuoti savo kultą ir yra visuomenės dalis. Niekada nevalia užmiršti, jog jie „išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną“ [198]. Šventuosiuose islamo raštuose išlaikyta dalis krikščionių mokymo; Jėzus Kristus ir Marija labai gerbiami, ir nuostabu regėti, kaip islamo jaunuoliai ir pagyvenę vyrai ir moterys kasdien skiria laiko maldai ir ištikimai dalyvauja savo religinėse apeigose. Sykiu daugelis jų yra tvirtai įsitikinę, kad jų visas gyvenimas yra iš Dievo ir Dievui. Taip pat pripažįsta būtinybę atsiliepti Dievui etinėmis pastangomis bei gailestingumu vargšams.

253. Dialogui su islamu palaikyti būtini tinkamai parengti pokalbio partneriai, ne tik tvirtai ir džiugiai suleidę šaknis į savo tapatybę, bet ir gebantys pripažinti kitų vertybes, suprasti jų reikalavimus grindžiančius rūpesčius bei išryškinti bendrus įsitikinimus. Mes, krikščionys, turėtume maloniai ir pagarbiai priimti islamo imigrantus, atvykstančius į mūsų šalis, lygiai kaip ir tikimės, ir prašome būti priimami bei gerbiami islamiškosios tradicijos šalyse. Prašau, nuolankiai meldžiu, kad tos šalys garantuotų krikščionims laisvę praktikuoti savo kultą ir gyventi savo tikėjimu, atsižvelgdamos į laisvę, kuria islamo tikintieji mėgaujasi Vakarų šalyse! Susirūpinimą keliančio smurtinio fundamentalizmo incidentų akivaizdoje palankumas autentiškiems islamo tikintiesiems turėtų skatinti vengti neapykantos kupinų apibendrinimų, nes tikrasis islamas ir teisingas Korano aiškinimas prieštarauja bet kokiam smurtui.

254. Nekrikščionys neužtarnautos dieviškosios iniciatyvos dėka ir būdami ištikimi savo sąžinei gali gyventi „nuteisinti Dievo malone“ [199] ir šitaip „būti susiję su Jėzaus Kristaus Velykų slėpiniu“ [200]. Tačiau dėl sakramentinio pašvenčiamosios malonės matmens dieviškasis veikimas linksta tarp jų duoti pradžią ženklams, apeigoms ir sakralinėms išraiškoms, kurie savo ruožtu artina kitus prie bendruomeninės keliavimo Dievop patirties [201]. Nors ir stokoja Kristaus įsteigtų sakramentų reikšmės ir veiksmingumo, jie gali būti kanalai, sukurti pačios Dvasios nekrikščionims išlaisvinti iš bedieviško imanentizmo ar vien individualios religinės patirties. Pati Dvasia visur kuria praktinės išminties formas, padedančias pakelti nepriteklius ir gyventi taikiau bei darniau. Mes, krikščionys, irgi galime gauti naudos iš tokių per amžius sukauptų turtų, galinčių padėti geriau gyventi savo ypatingais įsitikinimais.

Socialinis dialogas religijos laisvės kontekste

255. Sinodo tėvai priminė svarbą gerbti religijos laisvę, laikomą pagrindine žmogaus teise [202]. Ji apima „laisvę pasirinkti tikrąja laikomą religiją ir viešai reikšti savo tikėjimą“ [203]. Sveikas pliuralizmas, iš tikrųjų gerbiantis kitus ir vertybes kaip tokias, nereiškia religijos apribojimo privačia sritimi, kai siekiama ją nutildyti ir nutremti į tamsias sąžinės gelmes ar į uždarų bažnyčių, sinagogų ir mečečių paribį. Tai galiausiai būtų nauja diskriminacijos ir autoritarizmo forma. Privalomos pagarbos agnostikų ar netikinčiųjų mažumai nevalia primesti nutildant tikinčios daugumos įsitikinimus ar ignoruojant tradicinių religijų turtingumą. Ilgainiui tai sukels veikiau nepasitenkinimą nei pakantą ir taiką.

256. Svarstant apie viešąjį religijos poveikį, būtina skirti skirtingus jos praktikavimo būdus. Kalbėdami apie religijų klaidas, intelektualai ir žurnalistai savo komentaruose dažnai šiurkščiai ir labai neakademiškai apibendrina neretai negebėdami suvokti, kad ne visi tikintieji – ir ne visa religinė valdžia – yra vienodi. Kai kurie politikai naudojasi šia painiava savo diskriminaciniams veiksmams pateisinti. Kitais kartais su panieka žvelgiama į raštus, kilusius iš tikėjimo įsitikinimų aplinkos, užmirštant, kad klasikiniai religiniai raštai gali būti reikšmingi visoms epochoms, nes turi motyvuojančios jėgos, visada atveriančios naujus horizontus, stimuliuojančios mintį, praplečiančios protą bei stiprinančios jautrumą. Raštai niekinami dėl trumparegiško racionalistinio žvilgsnio. Ar protinga ir išmintinga ištremti juos į tamsą vien dėl to, kad jie atsiradę religinio tikėjimo kontekste? Juose glūdi giliai humanistiniai principai, turintys racionalią vertę, nors ir yra persmelkti religinių simbolių bei mokymų.

257. Būdami tikintieji, jaučiamės artimi ir tiems, kurie, nepriklausydami jokiai religinei tradicijai, nuoširdžiai ieško tiesos, gerumo ir grožio, kurių didžiausia apraiška ir versmė, mūsų įsitikinimu, yra Dievas. Juos laikome brangiais sąjungininkais siekiant apsaugoti žmogaus kilnumą, statydinant taikų tautų sugyvenimą ir sergint kūriniją. Ypatinga erdvė yra vadinamieji naujieji areopagai, kaip antai „pagonių kiemas“, kur „tikintieji ir netikintieji gali kalbėtis pamatinėmis etikos, meno, mokslo ir transcendencijos paieškos temomis“ [204]. Ir tai yra taikos mūsų sužeistam pasauliui kelias.

258. Remdamasis kai kuriomis socialinėmis temomis, svarbiomis žmonijos ateičiai, mėginau dar kartą išryškinti Evangelijos skelbimo neišvengiamą socialinį matmenį ir padrąsinti visus krikščionis visada tai išreikšti savo žodžiais, nuostatomis ir veiksmais.

Penktas skyrius
DVASIOS PRIPILDYTI EVANGELIZUOTOJAI

259. Dvasios pripildyti evangelizuotojai – tai evangelizuotojai, kurie be baimės atsiveria Šventosios Dvasios veikimui. Per Sekmines Dvasia paskatino apaštalus išeiti iš savęs pačių ir pavertė juos Dievo didžių darbų skelbėjais, kuriuos kiekvienas pradėjo suprasti savo kalba. Be to, Šventoji Dvasia įlieja jėgos Evangelijos naujybę skelbti drąsiai (parresia), garsiai ir visur bei visada, taip pat einant prieš srovę. Tvirtai remdamiesi malda, šaukimės šiandien Šventosios Dvasios, be kurios kiekvienai veiklai gresia pavojus likti tuščiai, o skelbimui – galiausiai be sielos. Jėzus trokšta evangelizuotojų, skelbiančių Gerąją Naujieną ne tik žodžiais, bet pirmiausia ir Dievo artumo perkeistu gyvenimu.

260. Šiame paskutiniame skyriuje nepateiksiu krikščioniškojo gyvenimo santraukos, neplėtosiu tokių didžių temų kaip malda, Eucharistijos adoracija ar tikėjimo šventimas; apie tai turime ir vertingų Magisteriumo tekstų, ir žinomų autorių garsių raštų. Nesiekiu nei papildyti, nei pranokti tokio turto. Tiesiog pasiūlysiu kelias mintis apie naujosios evangelizacijos dvasią.

261. Kai tvirtinama, jog kas nors turi „dvasios“, paprastai norima nurodyti kokį nors vidinį motyvą, skatinantį, motyvuojantį, drąsinantį ir įprasminantį asmeninę bei bendruomeninę veiklą. Evangelizacija su dvasia skiriasi nuo visų užduočių, kurios išgyvenamos kaip slegianti, tiesiog pakeltina pareiga, ar prisiimamos kaip tai, kas prieštarauja mūsų polinkiams ir troškimams. Kaip norėčiau surasti žodžių, padrąsinančių imtis karštesnės, džiugesnės, dosnesnės, drąsesnės, meilės ir užkrečiamo gyvumo kupinos evangelizacijos! Tačiau žinau, kad jokios motyvacijos neužteks, jei širdyje nedegs Šventosios Dvasios ugnis. Evangelizacija su dvasia galiausiai yra evangelizacija su Šventąja Dvasia, nes ji yra Bažnyčios evangelizacijos siela. Prieš pateikdamas kelis motyvus bei dvasinius patarimus, dar kartą šaukiuosi Šventosios Dvasios, meldžiu ją ateiti ir atnaujinti, supurtyti, paskatinti Bažnyčią drąsiai išeiti iš už savų sienų evangelizuoti visų tautų.

I. Naujo užsidegimo misionieriauti motyvai

262. Pripildyti Dvasios evangelizuotojai yra evangelizuotojai, kurie meldžiasi ir darbuojasi. Evangelizacijai nereikia nei mistinių pasiūlymų be tvirto socialinio ir misionieriško įsipareigojimo, nei socialinio bei pastoracinio kalbėjimo ir veikimo be širdį perkeičiančio dvasingumo. Tokia dalinė bei skaldanti pasiūla pasiekia tik nedideles grupeles ir neturi jėgos plačiau prasiskverbti, nes luošina Evangeliją. Visada būtina puoselėti vidinę erdvę, suteikiančią pastangoms bei veiklai krikščionišką prasmę [205]. Be ilgėlesnių adoracijos, maldingo susitikimo su Dievo žodžiu, nuoširdaus pokalbio su Viešpačiu akimirkų užduotys greitai praranda prasmę, dėl nuovargio ir sunkumų netenkame jėgų ir užsidegimas išblėsta. Bažnyčia negali išsiversti be maldos plaučių, ir mane be galo džiugina, kad visose bažnytinėse institucijose gausėja maldos, užtarimo, Dievo žodžio maldingo skaitymo, Eucharistijos nuolatinės adoracijos grupių. Sykiu „reikia atmesti bet kurį intymistinį ir individualistinį dvasingumą, vargiai suderinamą su artimo meilės reikalavimais ir dar mažiau – su Įsikūnijimo logika“ [206]. Gresia pavojus, kad tam tikri maldos momentai taps dingstimi vengti dovanoti savo gyvenimą misijai, nes gyvensenos individualizavimas gali paskatinti krikščionis ieškoti prieglobsčio netikrame dvasingume.

263. Naudinga atminti pirmuosius krikščionis ir istorijos tėkmėje gausybę brolių, kurie, pilni džiaugsmo ir sklidini drąsos, nepaliaujamai skelbė Evangeliją ir išsiskyrė didžiule veiklia ištverme. Kai kas save guodžia, kad šiandien sunkiau; vis dėlto turime pripažinti, jog Romos imperijos aplinka nebuvo palanki nei Evangelijai skelbti, nei kovoti dėl teisingumo, nei ginti žmogaus kilnumą. Istorijoje visada būta žmogiškojo silpnumo, liguistos savęs paieškos, patogaus egoizmo ir pagaliau mūsų visų tykančio geidulingumo. Tokia tikrovė, prisidengusi vienu ar kitu drabužiu, visada egzistuoja ir kyla labiau iš žmogaus ribotumo nei iš aplinkybių. Todėl nesakykime, kad šiandien sunkiau; yra kitaip. Veikiau mokykimės iš šventųjų, ėjusių pirma mūsų ir nebijojusių imtis savo epochos sunkumų. To siekdamas siūlau stabtelėti ir vėl prisiminti kai kuriuos motyvus, kurie mums padėtų sekti jais mūsų dienomis [207].

Asmeninis susitikimas su išganinga Jėzaus meile

264. Pirmutinis motyvas evangelizuoti yra mūsų gautoji Jėzaus meilė; patyrimas, kad esame jo išgelbėti, skatina mus jį vis labiau mylėti. Tačiau kokia tai meilė, jei nejaučiama poreikio kalbėti apie mylimą asmenį, jį pristatyti, su juo supažindinti? Jei nejaučiame intensyvaus troškimo tą meilę rodyti, turime stabtelėti maldoje ir paprašyti, kad Jėzus vėl mus sujaudintų. Kasdien turime melsti, prašyti jo malonės atverti mūsų šaltą širdį ir supurtyti mūsų drungną bei paviršutinišką gyvenimą. Atsistoję priešais jį atvira širdimi, leiskime jam į mus pažvelgti, atpažinkime tą meilės žvilgsnį, kokį Natanaelis atrado tą dieną, kai Jėzus jį sutiko bei jam pasakė: „Kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“ (Jn 1, 48). Kaip saldu stovėti priešais krucifiksą ar klūpoti priešais Švenčiausiąjį, tiesiog būnant jo akivaizdoje! Kaip gera leisti jam palytėti mūsų egzistenciją ir būti paskatintam skleisti jo naują gyvenimą! Kas po to nutinka, galiausiai yra tai, kad: „ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums“ (1 Jn 1, 3). Geriausias motyvas apsispręsti skleisti Evangeliją yra ją kontempliuoti kupinam meilės, neskubant versti puslapio ir skaitant širdimi. Jei ją šitaip ragaujame, jos grožis mus pribloškia, visada sužavi. Todėl neatidėliotinai būtina susigrąžinti kontempliatyviąją dvasią, leidžiančią kasdien iš naujo atrasti, kad esame paveldėtojai lobio, kuris padaro mus labiau žmogiškais, padeda naujaip gyventi. Nėra nieko už jį geresnio, ką galėtume perduoti kitiems.

265. Visas Jėzaus gyvenimas, jo elgesys su vargšais, jo gestai, nuoseklumas, kasdienis ir paprastas dosnumas, begalinis atsidavimas – visa yra brangu ir turi prasmę mūsų asmeniniam gyvenimui. Kaskart, kai tai atrandame, įsitikiname, kad kaip tik to kitiems ir reikia, nors jie to ir nepripažįsta: „Aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd 17, 23). Kartais užsidegimas misionieriauti išblėsta užmiršus, kad Evangelija atsiliepia į svarbiausius žmogaus poreikius, nes visi esame sukurti tam, ką siūlo Evangelija, – draugystei su Jėzumi ir broliškai meilei. Kai pavyks tinkamai ir gražiai išreikšti esminį Evangelijos turinį, žinia tikrai atsilieps į giliausius širdies poreikius: „Misionierius įsitikinęs, kad paskiri žmonės ir tautos dėl Dvasios veikimo jau trokšta, nors ir nesąmoningai, pažinti tiesą apie Dievą, žmogų ir kelią, vedantį į išlaisvinimą iš nuodėmės ir mirties. Užsidegimas skelbti Kristų kyla iš įsitikinimo, jog atsiliepiama į tokį troškimą“ [208]. Užsidegimas evangelizuoti tokiu įsitikinimu ir remiasi. Turime gyvenimo ir meilės lobį, kuris negali apgauti, žinią, kuri negali nei suklaidinti, nei nuvilti. Tai – atsakas, pasiekiantis giliausias žmogaus gelmes, mus palaikantis ir sukilninantis. Tai – tiesa, kuri neišeina iš mados ir geba prasiskverbti ten, kur niekas kitas nepajėgia. Mūsų begalinį liūdesį gali išgydyti tik begalinė meilė.

266. Vis dėlto tokį įsitikinimą palaiko nuolat atnaujinama asmeninė Jo draugystės bei žinios ragavimo patirtis. Neįmanoma ištvermingai su užsidegimu evangelizuoti remiantis savo paties patirtimi neįsitikinus, jog ne tas pats Jėzų pažinti ir Jėzaus nepažinti, eiti su juo ar eiti tamsoje, galėti klausytis jo žodžio ir to žodžio nepažinti, skirtingas dalykas galėti Jį kontempliuoti, garbinti, Jame ilsėtis ir negalėti. Nėra tas pats mėginti statydinti pasaulį vadovaujantis jo Evangelija ir imtis to remiantis vien savo protu. Gerai žinome, kad gyvenimas su Jėzumi tampa daug pilnatviškesnis ir kad su Juo lengviau surasti kiekvieno dalyko prasmę. Evangelizuojame kaip tik dėl to. Tikras misionierius, niekada nepaliaujantis būti mokiniu, žino, jog Jėzus eina kartu su juo, kalba kartu su juo, kvėpuoja, dirba kartu su juo. Jaučia, kad gyvas Jėzus yra su juo visoje misionieriškoje veikloje. Kuris Jėzaus pačioje pastangų misionieriauti šerdyje neatranda, greitai praranda užsidegimą ir nustoja būti tikras tuo, ką skelbia, pristinga jėgos ir aistros. Tas, kuris pats neįsitikinęs, nedega, netikras, neįsimylėjęs, neįtikins nė vieno.

267. Susivieniję su Jėzumi ieškome to, ko ieško ir jis, mylime tai, ką myli ir jis. Galiausiai, ko ieškome, yra Tėvo šlovė, gyvename ir veikiame jo „malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6). Trokšdami beatodairiškai ir nuolatos dovanotis, neturime būti akinami jokio kito motyvo. Šis motyvas galutinis, svarbiausias, didžiausias, visa kito pagrindas ir galutinė prasmė. Būtent Dievo šlovės Jėzus ieškojo visą gyvenimą. Jis yra Sūnus, visa savo esybe amžinai laimingas „Tėvo prieglobstyje“ (Jn 1, 18). Esame misionieriai pirmiausiai todėl, kad Jėzus pasakė: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“ (Jn 15, 8). Pirma visa to, kas mums rūpi ar ne, mus domina ar ne, mums naudinga ar ne, pirma visų mūsų siaurų troškimų, ribotų supratimo ir motyvų, evangelizuojame dėl didesnės mus mylinčio Tėvo šlovės.

Dvasinis malonumas būti tauta

268. Dievo žodis taip kviečia mus pripažinti, kad esame tauta: „Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta“ (1 Pt 2, 10). Norėdami būti autentiški evangelizuotojai, taip pat privalome išsiugdyti dvasinį norą likti artimi žmonių gyvenimui atrasdami, kad tai yra didesnio džiaugsmo šaltinis. Misija yra aistra Jėzui, bet sykiu ir aistra jo tautai. Stovėdami priešais nukryžiuotą Jėzų, pažįstame visą jo mus sukilninančią ir palaikančią meilę, tačiau, jei nesame akli, pajuntame, kad tas Jėzaus žvilgsnis prasiplečia ir, kupinas karštos meilės, nukrypsta į visą jo tautą. Taip iš naujo patiriame, jog jis nori mumis pasinaudoti, kad taptų vis artimesnis savo mylimai tautai. Jis mus paima iš tautos ir siunčia į tautą taip, kad mūsų tapatybė be tokios priklausomybės negali būti suprantama.

269. Pats Jėzus yra to mus į tautos šerdį įvesdinančio apsisprendimo evangelizuoti pavyzdys. Kaip gera matyti, kad jis toks artimas visiems! Kalbėdamas su kuo nors, žvelgdavo savo pašnekovui į akis didelio susidomėjimo ir meilės kupinu žvilgsniu: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (Mk 10, 21). Matome, kad jis atviras susitikti su kitu, kai kelyje prie jo prisiartina aklasis (plg. Mk 10, 46–52), kai valgo ir geria su nusidėjėliais (plg. 2, 16), nesukdamas galvos dėl to, kad kiti jį laiko rijūnu ir vyno gėrėju (plg. Mt 11, 19). Regime jo paslaugumą, kai prostitutė tepa jo kojas (plg. Lk 7, 36–50) arba kai nakčia priima Nikodemą (plg. Jn 3, 1–15). Jėzaus dovanojimasis ant kryžiaus yra ne kas kita, kaip šio stiliaus, ženklinusio jo visą gyvenimą, viršūnė. Pakerėti tokio pavyzdžio, ir mes trokštame iki galo įsitraukti į visuomenę, dalytis gyvenimu su visais, įsiklausyti į jų rūpesčius, materialiai ir dvasiškai jiems padėti ištikus bėdai, džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su verkiančiais ir stengtis išvien su kitais statydinti naują pasaulį. Tačiau tai turėtų būti ne pareiga, ne sekinanti našta, bet vaisius asmeninio apsisprendimo, kuris džiugina ir dovanoja tapatybę.

270. Kartais jaučiame pagundą būti krikščionimis, besistengiančiais išlaikyti protingą atstumą nuo Viešpaties žaizdų. Tačiau Jėzus nori, kad mes prisiliestume prie žmogaus vargo, prisiliestume prie kitų kenčiančio kūno. Tikisi, kad liausimės ieškoję asmeninių ir bendruomeninių prieglobsčių, leidžiančių laikytis atstu nuo žmogiškųjų dramų branduolio, tikrai prisiliesime prie konkretaus kitų gyvenimo ir pažinsime švelnumo jėgą. Tai darant gyvenimas tampa įstabiai sudėtingas, ir tada gyvename intensyvia buvimo tauta patirtimi, priklausymo tautai patirtimi.

271. Tiesa, santykiaudami su pasauliu, esame kviečiami nurodyti savo vilties pagrindą, tačiau ne kaip kritikuojantys ir smerkiantys priešai. Mes labai aiškiai įspėti: „Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3, 16) ir „kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Esame raginami stengtis nugalėti „pikta gerumu“ (Rom 12, 21), nepailsdami „daryti gera“ (Gal 6, 9) ir nesiekti pačiam atrodyti aukštesniu, bet „aukštesniu už save“ (Fil 2, 3) laikyti kitą. Iš tiesų Viešpaties apaštalai buvo „visų žmonių mylimi“ (Apd 2, 47; plg. 4, 21. 33; 5, 13). Akivaizdu, jog Jėzus Kristus nori, kad būtume ne tartum iš aukšto žvelgiantys kunigaikščiai, bet tautos vyrai ir moterys. Tai ne popiežiaus nuomonė nei koks nors pastoracinis pasirinkimas iš kelių galimų; tai tokie aiškūs, tiesūs ir akivaizdūs Dievo žodžio nurodymai, jog nereikia jokių aiškinimų, kurie tik susilpnins jų įspėjamąją galią. Gyvenkime jais sine glossa – be komentarų. Tada patirsime misionierišką bendro gyvenimo su Dievui ištikima tauta džiaugsmą, stengdamiesi uždegti ugnį pasaulio širdyje.

272. Meilė žmonėms yra dvasinė jėga, skatinanti pilnatviškai susitikti su Dievu, nes kas nemyli brolio, tas „vaikščioja tamsoje“ (1 Jn 2, 11), „pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14) ir „nepažino Dievo“ (1 Jn 4, 8). Benediktas XVI yra pasakęs: „Kas nusuka akis nuo artimo, tampa aklas ir Dievo atžvilgiu“ [209], ir kad meilė yra vienintelė šviesa, „vis iš naujo apšviečianti tamsų pasaulį ir suteikianti drąsos gyventi bei veikti“ [210]. Kai gyvename artėdami prie kitų ir siekdami jų gėrio, mūsų širdys atsiveria didžiausioms ir gražiausioms Viešpaties dovanoms. Kaskart, kai mylėdami susitinkame su kitu žmogumi, tampame gebantys atrasti ką nors nauja Viešpatyje. Kaskart, kai atveriame akis pažinti kitą, mūsų tikėjimas dar geriau pažįsta Dievą. Todėl, trokšdami mūsų dvasinio gyvenimo augimo, negalime atsižadėti būti misionieriais. Pastangos evangelizuoti praturtina protą ir širdį, atveria dvasinius horizontus, daro mus imlesnius Dvasios veikimui atpažinti, verčia išeiti iš mūsų ribotų dvasinių schemų. Sykiu visiškai savo darbui atsidavęs misionierius jaučia džiaugsmą, kad yra trykštantis ir kitus atgaivinantis šaltinis. Būti misionieriumi gali tik tas, kuris gerai jaučiasi siekdamas gerovės artimui, trokšta kitiems laimės. Toks širdies atvirumas yra laimės šaltinis, nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Neturi geresnio gyvenimo tas, kuris nuo kitų bėga, slepiasi, vengia dalytis, atsisako duoti, užsisklendžia savo patogybėje. Tai prilygsta lėtai savižudybei.

273. Misija tautos šerdyje nėra mano gyvenimo dalis ar papuošalas, kurį galiu nusiimti, ne gyvenimo priedas ar vienas iš momentų. Tai – kažkas, ko negaliu išrauti iš savo būties savęs nesugriaudamas. Aš esu misija šioje žemėje ir todėl čia esu. Būtina pripažinti: esame paženklinti ugnimi tos misijos – šviesti, laiminti, gaivinti, kelti, gydyti, išlaisvinti. Tai parodo, kas visa savo siela yra medicinos seselė, mokytojas, politikas – tas, kuris iš pagrindų apsisprendė būti su kitais ir kitiems. Tačiau jei kas nors daro perskyrą tarp pareigos ir asmeninio gyvenimo, visa pasidaro pilka, ir jis nuolatos ieškos pripažinimo ar gins savo poreikius. Nustojama būti tauta.

274. Norėdami dalytis gyvenimu su žmonėmis ir dosniai save dovanoti, taip pat turime pripažinti, kad mūsų atsidavimo vertas kiekvienas asmuo. Ne dėl savo fizinės išvaizdos, gebėjimų, kalbos, mąstysenos ar pasitenkinimo, kokį gali pasiūlyti, bet dėl to, kad yra Dievo kūrinys. Jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir kažkiek atspindi jo šlovės. Kiekvienas žmogus yra Viešpaties begalinio švelnumo objektas, ir Jis pats gyvena jo gyvenime. Jėzus Kristus išliejo ant kryžiaus savo brangųjį kraują dėl kiekvieno žmogaus. Nepaisant to, kas regima, kiekvienas yra nepaprastai šventas ir vertas mūsų meilės bei atsidavimo. Todėl jei man pavyksta padėti gyventi geriau bent vienam žmogui, tai jau yra pakankamas pagrindas dovanoti savo gyvenimą. Gražu būti tikinčia Dievo tauta. O pilnatvę įgyjame nugriaudami sienas ir savo širdis pripildydami veidų ir vardų!

Prisikėlusiojo ir jo Dvasios slėpiningas veikimas

275. Antrajame skyriuje apmąstėme gilaus dvasingumo stygių, besireiškiantį pesimizmu, fatalizmu, nepasitikėjimu. Kai kurie žmonės neatsideda misijai, nes mano, kad nieko neįmanoma pakeisti ir todėl bergždžia stengtis. Galvoja taip: „Kam man atsisakyti patogumų ir malonumų, jei nepamatysiu jokių svarbių vaisių?“ Su tokia galvosena misionieriumi tapti neįmanoma. Tokia nuostata kaip tik yra sąmoningas išsisukinėjimas siekiant likti užsisklendusiam patogybėje, tinginystėje, nepasitenkinimo kupiname liūdesyje, savanaudiškoje tuštumoje. Tokia nuostata yra savižudiška, nes „žmogus negali gyventi be vilties: jo gyvenimas, pasmerktas bereikšmiškumui, taps nepakeliamas“ [211]. Jei manome, kad niekas nepasikeis, prisiminkime, jog Jėzus Kristus nugalėjo nuodėmę bei mirtį ir yra sklidinas galios. Jėzus Kristus tikrai gyvas. Kitaip tariant, „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“ (1 Kor 15, 14). Evangelijoje mums pasakojama, kad pirmiesiems mokiniams išvykstant skelbti Viešpats veikė drauge ir jų žodžius patvirtindavo ženklais (plg. Mk 16, 20). Tai vyksta ir šiandien. Esame pakviesti tai atrasti, tuo gyventi. Prisikėlęs ir pašlovintas Kristus yra gilioji mūsų vilties versmė, ir jo pagalbos vykdant jo patikėtąją misiją niekada nestigs.

276. Jo prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai – neprilygstama jėga. Tiesa, dažnai atrodo, kad Dievo nėra: regime nemąžtantį neteisingumą, piktumą, abejingumą ir žiaurumą. Tačiau taip pat tikra ir tai, kad tamsybėje visada pradeda kaltis kažkas nauja, kas anksčiau ar vėliau duoda vaisių. Ant plyno lauko vėl užsispyrusiai ir nenugalimai rodosi gyvybė. Kad ir kaip būtų juoda, gėris grįžta, kalasi ir skleidžiasi. Pasaulyje kasdien atgimsta grožis, prisikelia perkeistas istorijos dramų. Vertybės visada vėl pasirodo naujais pavidalais, ir žmogus, tiesą sakant, dažnai atgimsta iš, regis, negrįžtamo būvio. Tai – prisikėlimo jėga, ir kiekvienas evangelizuotojas yra tokios dinamikos įrankis.

277. Nuolatos pasitaiko ir naujų sunkumų, nesėkmės patirčių, žmogiškosios menkystės, pridarančios tiek blogio. Visi iš patirties žinome, kad užduotis kartais neteikia trokšto pasitenkinimo, vaisiai menki, pokyčiai lėti, todėl linkstama pasiduoti nuovargiui. Tačiau ne tas pats, kai rankos iš nuovargio nuleidžiamos akimirkai ir kai nustojama stengtis apėmus chroniškam nepasitenkinimui, sielą išsausinančiam vangumui. Gali atsitikti, kad širdis kovoti pavargsta dėl to, jog siekiama padaryti karjerą, trokštama pripažinimo, aplodismentų, premijų, postų, šitaip ieškant tiktai savęs paties; rankų nenuleidžiame, bet nebėra polėkio, trūksta prisikėlimo. Taip Evangelija, gražiausia šiame pasaulyje žinia, lieka palaidota po gausybe atsikalbinėjimų.

278. Tikėti taip pat reiškia tikėti į Jį, tikėti, kad Jis tikrai mus myli, yra gyvas ir geba slėpiningai veikti, neapleidžia, savo galia bei begaliniu kūrybingumu iš blogio išgauna gėrį. Reiškia tikėti, kad Jis pergalingai žengia istorijoje, o su juo ir „visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apr 17, 14). Tikime Evangelija, sakančia, kad Dievo Karalystė pasaulyje jau yra ir auga įvairiais būdais: kaip garstyčios grūdelis, virstantis didžiuliu augalu (plg. Mt 13, 31–32), kaip raugas, nuo kurio tešla pakyla (plg. Mt 13, 33), ir kaip gera sėkla, auganti tarp raugių (plg. Mt 13, 24–30) ir galinti mus visada maloniai nustebinti. Ji yra, vis ateina iš naujo, vis kovoja, kad iš naujo sužydėtų. Kristaus prisikėlimas visur daigina šio naujo pasaulio pradus; ir net nupjauti, jie vėl išdygsta, nes Viešpaties prisikėlimas jau persunkė slaptą istorijos audinį, nes Kristus prisikėlė ne tuščiai. Nelikime šio gyvos vilties kelio nuošalyje!

279. Kadangi ne visada regime tuos daigus, privalome turėti vidinio tikrumo, t. y. būti įsitikinę, jog Dievas gali veikti bet kurioje situacijoje, net tarp regimų nesėkmių, nes „šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7). Tas tikrumas yra tai, ką vadiname „slėpinio pajauta“. Tai tikras žinojimas, kad tie, kurie atiduoda bei dovanoja save Dievui iš meilės, tikrai duos vaisių (plg. Jn 15, 5). Tas vaisingumas dažnai neregimas, neapčiuopiamas, negalimas išmatuoti. Gerai suvokiame, jog mūsų gyvenimas duos vaisių, bet nesiekiame žinoti kaip, kur, kada. Esame tikri – darbas, atliktas su meile, nepražūva, nepražūva joks nuoširdus rūpinimasis kitais, nė vienas meilės Dievui aktas, nepražūva joks dosnus triūsas, joks skausmingas kantrumas. Visa tai gaubia mūsų pasaulį kaip gyva jėga. Kartais atrodo, kad mūsų pastangos neduoda vaisių, tačiau misija nėra nei verslas ar įmonės projektas, nei humanitarinė organizacija, nei renginys norint suskaičiuoti, kiek žmonių dalyvavo paveikti mūsų propagandos; tai daug gilesnis, matavimui neprieinamas dalykas. Galbūt Viešpats mūsų įsipareigojimu naudojasi norėdamas suteikti palaiminimų kitose pasaulio vietovėse, į kurias niekada nenukaksime. Šventoji Dvasia veikia, kaip nori, kada nori ir kur nori; mes save atiduodame nesiekdami išvysti regimų rezultatų. Tiktai žinome, kad save dovanoti būtina. Žengdami kūrybingo bei dosnaus atsidavimo keliu, mokykimės ilsėtis švelniose Tėvo rankose. Eikime pirmyn, atiduokime visas jėgas, bet leiskime Jam padaryti mūsų pastangas vaisingas taip, kaip jam patinka.

280. Kad išlaikytume užsidegimą misionieriauti, būtina tvirtai pasitikėti Šventąja Dvasia, nes ji „ateina pagalbon mūsų silpnumui“ (Rom 8, 26). Tačiau tokį dosnų pasitikėjimą reikia palaikyti, todėl turime nuolatos šauktis Šventosios Dvasios. Ji gali išgydyti visa, kas silpnina mūsų pastangas misionieriauti. Tiesa, toks pasitikėjimas neregimybe gali sukelti tam tikrą svaigulį, tartum nerti į jūrą nežinant, ką ten rasime. Aš pats tai daug sykių patyriau. Tačiau nėra didesnės laisvės, kaip leistis būti nešamam Dvasios, atsisakius noro viską apskaičiuoti ir sukontroliuoti, leisti jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, stumti, kur ji nori. Ji gerai žino, ko reikia kiekvienai epochai ir kiekvienai akimirkai. Būtent tai ir reiškia būti slėpiningai vaisingiems!

Užtarimo misionieriškoji galia

281. Užtarimas yra maldos forma, ypač skatinanti paskirti save evangelizacijai bei siekti gerovės kitiems. Žvilgtelėkime akimirką į tokio didžio evangelizuotojo kaip šventasis Paulius vidų, kad suprastume, kokia buvo jo malda. Ji buvo kupina žmonių: „...visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas...“, nes jus „turiu savo širdyje“ (Fil 1, 4. 7). Taip atrandame, kad užtariamoji malda neatsiejama nuo tikros kontempliacijos, nes kontempliacija, paliekanti kitus už durų, yra apgaulė.

282. Šita nuostata taip pat virsta padėka Dievui už kitus: „Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus“ (Rom 1, 8). Tokia padėka nuolatinė: „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę“ (1 Kor 1, 4); „Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu“ (Fil 1, 3). Tai ne įtarus, neigiamas ir vilties stokojantis, bet dvasinis, gilaus tikėjimo žvilgsnis, pripažįstantis, kad juose veikia pats Dievas. Sykiu tai dėkingumas, trykštantis iš tikrai kitiems dėmesingos širdies. Tada, kai evangelizuotojas pabaigia maldą, jo širdis būna dosnesnė, išsilaisvinusi iš uždarumo ir trokštanti daryti gera bei dalytis gyvenimu su kitais.

283. Dievo didieji vyrai ir didžiosios moterys buvo labai geri užtarėjai. Užtarimas yra nelyginant „raugas“ Trejybės prieglobstyje. Tai įžengimas į Tėvą ir naujų matmenų, apšviečiančių bei perkeičiančių konkrečią situaciją, atradimas. Galima sakyti, kad užtarimas sujaudina Dievo širdį, bet iš tikrųjų Jis visada būna pirmesnis, tad savo užtarimu galime pasiekti tik tai, kad Jo galia, meilė ir ištikimybė aiškiau reikštųsi tautoje.

II. Marija – evangelizacijos Motina

284. Su Šventąja Dvasia tautos viduryje visada yra Marija. Ji kartu su mokiniais šaukėsi Dvasios (plg. Apd 1, 14) ir taip padarė galimą misionieriavimo protrūkį per Sekmines. Marija yra evangelizuojančios Bažnyčios Motina, ir be jos iki galo nesuprasime naujosios evangelizacijos dvasios.

Jėzaus dovana savo tautai

285. Ant kryžiaus, kai Jėzus savo kūnu kentė dramatišką nuodėmės pasaulio ir dieviškojo gailestingumo susitikimą, papėdėje paguodai galėjo regėti savo motiną ir draugą. Tą lemtingą akimirką, pirma nei pareiškė atlikęs Tėvo jam patikėtą darbą, Jėzus tarė Marijai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Po to mylimam draugui pasakė: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27). Tais Jėzaus žodžiais ant mirties slenksčio nėra išreiškiamas vien tik pamaldus rūpinimasis savo motina; veikiau jie yra apreiškimo formulė, kuria aikštėn iškeliamas ypatingos išganomosios misijos slėpinys. Jėzus paliko mums savo motiną kaip mūsų motiną. Tik šitai padaręs, Jėzus galėjo pajusti, kad viskas „atlikta“ (Jn 19, 28). Kryžiaus papėdėje, aukščiausiąją naujojo sukūrimo valandą, Kristus mus atveda pas Mariją. Atveda pas ją, nes nenori, kad keliautume be motinos, ir tauta tame motinos įvaizdyje perskaito visus Evangelijos slėpinius. Viešpačiui nepatinka, kad Bažnyčiai trūksta moters ikonos. Marija, pagimdžiusi jį su tokiu tikėjimu, lydi ir kitus savo palikuonis, „kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą“ (Apr 12, 17). Vidinį ryšį tarp Marijos, Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo, savaip gimdančių Kristų, nuostabiai išreiškė Izaokas Žvaigždiškis: „Kas dieviškai įkėptuose Raštuose bendrai sakoma apie mergelę ir motiną Bažnyčią, konkrečiai galioja Mergelei Marijai <...> Panašiai galima sakyti, kad kiekviena tikinti siela yra Dievo Žodžio sužadėtinė, Kristaus motina, duktė ir sesuo, mergelė ir vaisinga motina <...> Kristus, praleidęs devynis mėnesius Marijos įsčiose, Bažnyčios tikėjimo tabernakulyje lieka iki amžių pabaigos, o tikinčios sielos pažinime ir meilėje – per amžių amžius“ [212].

286. Keliais varganais vystyklais ir meilės gausa Marija pavertė gyvulių tvartą Jėzaus namais. Ji yra nuolanki Tėvo tarnaitė, pratrūkstanti džiugiu šlovinimu. Bičiulė, nuolat besirūpinanti, kad mūsų gyvenime netrūktų vyno. Ta, kurios širdį pervėrė kalavijas, supranta visus skausmus. Būdama visų motina, ji yra vilties ženklas tautoms, kenčiančioms gimdymo skausmus, kol subręs teisingumas. Misionierė, prisiartinanti prie mūsų ir lydinti mus gyvenimo kelyje bei savo motiniška meile atverianti širdis tikėjimui. Kaip tikra motina eina, kovoja su mumis ir nepaliaudama skleidžia Dievo meilės artumą. Per įvairias pamaldumo Marijai formas, paprastai susijusias su tam tikromis šventovėmis, dalyvauja kiekvienos tautos, priėmusios Evangeliją, istorijoje ir tampa tos tautos istorinės tapatybės dalimi. Daug krikščionybę išpažįstančių tėvų prašo pakrikštyti jų vaikus Marijos šventovėse, taip išreikšdami tikėjimą motiniškuoju Marijos, gimdančius naujus vaikus Dievui, veikimu. Ten, šventovėse, galima stebėti, kaip Marija suburia apie save vaikus, kurie, nepaisydami nuovargio, atkeliavo, kad ją pamatytų ir būtų jos pamatyti. Ten jie atranda Dievo jėgos gyvenimo kančiai ir nuovargiui pakelti. Kaip ir šventąjį Joną Didaką, Marija glostydama juos motiniškai guodžia ir jiems sako: „Tenurimsta tavo širdis <...> Argi aš ne tavo Motina?“ [213].

Naujosios evangelizacijos Žvaigždė

287. Gyvosios Evangelijos Motinos prašome užtarimo, kad šį kvietimą į naują evangelizacijos etapą išgirstų visa bažnytinė bendruomenė. Ji yra tikėjimu gyvenanti ir keliaujanti moteris [214], o „jos išskirtinė tikėjimo kelionė yra nuolatinis atramos taškas Bažnyčiai“ [215]. Tikėjimo kelyje ji leidosi nuvedama Dvasios į tarnavimo bei vaisingumo dalią. Šiandien, žvelgdami į ją, prašome padėti mums skelbti išganymo žinią visiems ir kad nauji mokiniai taptų veikliais evangelizuotojais [216]. Šioje evangelizacijos kelionėje netrūksta sausros, tamsos ir net tam tikro nuovargio, kuriuos Nazarete patyrė ir Marija augant Jėzui: „Štai Evangelijos, t. y. Gerosios Naujienos, džiaugsmingosios naujienos pradžia. Tačiau šioje pradžioje nesunku įžiūrėti tam tikrą širdies skausmą, susijusį su savotiška tikėjimo naktimi – šv. Kryžiaus Jono žodžiais tariant, – kuri yra tartum šydas, per kurį reikia artintis prie Neregimojo ir artimai gyventi su slėpiniu. Iš tiesų būtent taip Marija daugelį metų gyveno šalia savo Sūnaus slėpinio ir žengė savo tikėjimo taku“ [217].

288. Bažnyčios evangelizacinei veiklai būdingas ir marijiškasis stilius. Mat kaskart, kai pažvelgiame į Mariją, įtikime revoliucine švelnumo ir meilės galia. Joje išvystame, kad nuolankumas ir švelnumas yra ne silpnųjų, bet stipriųjų dorybės ir kad norint pasijusti svarbiam nebūtina blogai elgtis su kitais. Žvelgdami į ją atrandame, jog ta, kuri šlovino Dievą, nes jis „numeta galiūnus nuo sostų“ ir „turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53), yra ta pati, kuri mūsų teisingumo paieškoms suteikia namų šilumos. Ji taip pat rūpestingai „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Marija moka atpažinti Dievo Dvasios pėdsakus didžiuosiuose įvykiuose ir tuose, kurie atrodo nepastebimi. Ji kontempliuoja Dievo slėpinį pasaulyje, žmonijos istorijoje ir kasdieniame mūsų kiekvieno gyvenime. Nazarete ji yra maldos ir darbo moteris, taip pat moteris, pasirengusi nedelsdama „skubiai“ (Lk 1, 39) iškeliauti iš kaimo padėti kitiems. Ta teisingumo ir švelnumo, kontempliavimo ir keliavimo pas kitus dinamika ir yra tai, kas ją daro bažnytiniu evangelizacijos pavyzdžiu. Prašome jos motiniško užtarimo, kad Bažnyčia taptų namai daugeliui, motina visoms tautoms ir įgalintų naujo pasaulio gimimą. Prisikėlusysis galingai, pripildydamas mus didžiulio pasitikėjimo bei tvirčiausios vilties, taria: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Su Marija, kupini pasitikėjimo, žengiame to pažado link tardami jai:

Mergele ir Motina Marija,
kuri, vedama Dvasios,
į savo nuolankaus tikėjimo gelmę
priėmei gyvybės Žodį,
padėk ištarti mums „taip“
primygtinesniam nei kada nors anksčiau kvietimui
skelbti Jėzaus Gerąją Naujieną.

Kupina Kristaus artumo,
tu pradžiuginai Joną Krikštytoją,
priversdama jį šoktelėti savo motinos įsčiose.
Virpėdama iš džiaugsmo,
giedojai apie Viešpaties įstabius darbus.
Sklidina nepajudinamo tikėjimo,
tu tvirtai stovėjai kryžiaus papėdėje
ir sulaukei džiugios prisikėlimo paguodos,
kartu su mokiniais laukei Dvasios,
kad gimtų evangelizuojanti Bažnyčia.

Išprašyk mums naujo iš prisikėlimo kylančio užsidegimo
visiems nešti gyvybės Evangeliją,
nugalinčią mirtį.
Suteik šventos drąsos ieškoti naujų būdų,
kad visus pasiektų
neblėstanti grožio dovana.

Išklausymo ir kontempliacijos Mergele,
meilės Motina, amžinųjų vestuvių Nuotaka,
užtark Bažnyčią, kurios esi tyriausiasis paveikslas,
kad ji niekada savyje neužsisklęstų
ir nenustotų aistringai statydinusi Karalystės.

Naujosios evangelizacijos Žvaigžde,
padėk suspindėti bendrystės,
tarnystės, karšto ir dosnaus tikėjimo,
teisingumo ir meilės vargšams liudijimui,
kad Evangelijos džiaugsmas
pasklistų po visą žemę
ir nė vienam pakraščiui nestigtų jos šviesos.

Gyvosios Evangelijos Motina,
džiaugsmo mažutėliams Versme,
melski už mus.
Amen. Aleliuja.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2013-ųjų, pirmųjų mano popiežystės metų, lapkričio 24-ąją, Jėzaus Kristaus Visatos Karaliaus iškilmės dieną, užbaigiant Tikėjimo metus.

PRANCIŠKUS