1. Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas. Kaip nurodė Sinodo tėvai, nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, „troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“ [1]. Atsiliepdama į tokį lūkestį, „krikščioniškoji žinia, skelbianti, kas yra šeima, išties yra geroji naujiena“ [2].

2. Sinodinis kelias leido atskleisti šeimos padėtį dabartiniame pasaulyje, praplėsti mūsų žvilgsnį ir iš naujo suvokti santuokos ir šeimos svarbą. Sykiu pasiūlytos tematikos sudėtingumas parodė poreikį ir toliau atvirai gilinti kai kuriuos dogminius, moralinius, dvasinius ir pastoracinius klausimus. Ganytojų ir teo­logų apmąstymai, jei bus ištikimi Bažnyčiai, sąžiningi, realistiški ir kūrybiški, padės mums pasiekti didesnį aiškumą. Debatai žiniasklaidoje, publikacijose ir net tarp Bažnyčios tarnautojų siekia nuo nežaboto troškimo viską keisti pakankamai neapmąsčius ir nepagrindus iki nuostatos viską spręsti taikant bendrąsias taisykles ar darant perdėtas išvadas iš kai kurių teologinių apmąstymų.

3. Atmindamas, kad laikas pranoksta erdvę, trokštu pakartoti, jog ne visos dogminės, moralinės ar pastoracinės diskusijos turi baigtis magisteriumo įsikišimu. Tiesa, Bažnyčioje būtini vieningas mokymas ir vieninga praktika, tačiau tai nekliudo egzistuoti įvairiems kai kurių mokymo aspektų ir kai kurių iš jo išplaukiančių pasekmių aiškinimo būdams. Taip bus tol, kol Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13), t. y. kol ligi galo įvesdins į Kristaus slėpinį ir įgalins visa matyti jo žvilgsniu. Be to, kiekvienoje šalyje ar kiekviename regione galima ieškoti labiau įkultūrintų sprendimų, paisančių vietinių tradicijų bei iššūkių. Juk „kultūros viena nuo kitos labai skiriasi ir kiekvieną bendrą principą <...>, jei norima, kad jis būtų paisomas bei taikomas, būtina įkultūrinti“ [3].

4. Kad ir kaip būtų, turiu pasakyti, kad sinodinis kelias buvo labai gražus ir suteikė daug šviesos. Dėkoju už gausybę pranešimų, padėjusių man visa apimtimi apsvarstyti pasaulio šeimų problemas. Visi Sinodo tėvų pasisakymai, kurių nuolat dėmesingai klausiau, man yra tarsi brangus daugiabriaunis brangakmenis, sudarytas iš daugybės teisėtų rūpesčių ir sąžiningų bei nuoširdžių klausimų. Todėl laikiau esant naudinga parengti posinodinį apaštališkąjį paraginimą, apimantį abiejų nesenų Sinodų šeimos klausimais ištaras ir papildytą pasvarstymų, kurie gali būti apmąstymų, dialogo bei pastoracinės praktikos gairės ir sykiu padrąsinti bei paskatinti šeimas, padėti joms vykdyti savo užduotis bei pakelti sunkumus.

5. Šis paraginimas ypatingą reikšmę įgyja Gailestingumo jubiliejinių metų kontekste. Pirmiausia todėl, kad jį krikščioniškosioms šeimoms pateikiu kaip pasiūlymą branginti santuokos ir šeimos dovanas ir išlaikyti tvirtą bei pilnutinę meilę tokioms vertybėms kaip dosnumas, įsipareigojimas, ištikimybė ir kantrumas. Antra, todėl, kad juo siekiama padrąsinti visus būti gailestingumo ir artumo ženklais ten, kur šeimos gyvenimas tobulai neįgyvendinamas ar nesirutulioja taikiai ir džiugiai.

6. Tekstą pradėsiu Šventojo Rašto įkvėpta pradžia, suteikiančia jam tinkamą toną. Kad neatitrūkčiau nuo tikrovės, tuo remdamasis aptarsiu dabartinę šeimos padėtį. Tada priminsiu kai kuriuos esminius Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą elementus, per tai atvesdamas prie dviejų pagrindinių skyrių, kurie skirti meilei. Paskui išryškinsiu kai kuriuos pastoracinius būdus tvirtai ir vaisingai šeimai pagal Dievo planą statydinti ir vieną skyrių paskirsiu vaikų auklėjimui. Po to paraginsiu būti gailestingiems ir pastoraciškai išmintingiems susiduriant su situacijomis, ne visiškai atitinkančiomis Viešpaties pageidaujamas, ir pabaigoje pateiksiu glaustus šeimos dvasingumo metmenis.

7. Dėl dvejus metus trukusio Sinodo minčių turtingumo šiame paraginime skirtingais stiliais aptariama daug ir įvairių temų. Tuo galima paaiškinti neišvengiamai didelę dokumento apimtį. Todėl nerekomenduoju perskaityti greitai. Ir šeimoms, ir šeimų pastoracijos darbuotojams bus naudingiau, jei jie kantriai gilinsis skyrius po skyriaus arba ieškos to, ko reikia atitinkamomis konkrečiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, galimas daiktas, kad sutuoktiniams labiau rūpės ketvirtas ir penktas skyriai, pastoracijos darbuotojus ypač domins šeštas skyrius, o visiems labai aktualus pasirodys aštuntas skyrius. Tikiuosi, jog kiekvienas skaitydamas pasijus pašauktas kupinas meilės rūpintis šeimos gyvenimu, nes ji yra „ne problema, bet pirmiausia galimybė“ [4].

Pirmas skyrius
ŽODŽIO ŠVIESOJE

8. Biblija pilna šeimų, kartų, pasakojimų apie meilę ir šeimos krizes, ir taip yra nuo pirmo puslapio, kur arenon įžengia smurto naštos slegiama, bet sykiu jėgų toliau gyventi kupina Adomo ir Evos šeima (plg. Pr 4), iki paskutinio, pasakojančio apie Sužadėtinės ir Avinėlio vestuves (plg. Apr 21, 2. 9). Jėzaus minimais dviem namais, pastatytais ant uolos arba ant smėlio (plg. Mt 7, 24–27), vaizduojama gausybės šeimų situacija, sukurta jų narių laisvės, nes, pasak poeto, „kiekvieni namai yra žiburys“ [5]. Vedami psalmininko, įženkime dabar į vieną iš tų namų per giesmę, kuri ir šiandien skamba ir žydų, ir krikščionių vestuvių liturgijoje:

„Laimingi visi, kurie pagarbiai Viešpaties bijo,
kurie jo keliais eina!
Maitinsies savo triūso vaisiais, –
būsi laimingas ir tau seksis.
Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis
tavo namų židinyje,
o vaikai – lyg vynmedžio atžalos
prie tavo stalo.
Taip bus palaimintas žmogus,
kuris pagarbiai Viešpaties bijo.
Telaimina tave Viešpats iš Siono!
Patirk Jeruzalės klestėjimą
per visas savo gyvenimo dienas;
pamatyk savo vaikų vaikus.
Tebūna ramybė Izraeliui!“ (Ps 128, 1–6).

Tu ir tavo žmona

9. Perženkime slenkstį tų giedrų namų, kur šeima susėdusi už šventiško stalo. Centre išvystame porą, tėvą ir motiną, drauge ir visą jų meilės istoriją. Jie įkūnija pirminį planą, primygtinai primintą paties Kristaus: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį?“ (Mt 19, 4). Pakartojamas Pradžios knygos įsakymas: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24).

10. Dviejuose didinguose Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose vaizduojama pamatinė žmonių poros tikrovė. Šiame pradiniame Biblijos tekste suspindi kai kurios esminės ištaros. Pirmoji, sutrauktai cituojama Jėzaus, skamba taip: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Stebėtina, kad „Dievo paveikslas“ čia susiejamas su pora, „vyru ir moterimi“. Ką tai reiškia – ar tai, kad pats Dievas yra lytiškas arba kad jis lydimas dieviškosios palydovės, kaip tikėjo kai kurios senovės religijos? Akivaizdu, kad ne. Mes žinome, kaip Biblija aiškiai kaip stabmeldystę atmetė tokį tarp kanaaniečių Šventojoje Žemėje paplitusį tikėjimą. Dievo transcendentiškumas išlaikomas, tačiau kadangi jis yra ir Kūrėjas, žmonių poros vaisingumas yra gyvas ir veiksmingas „paveikslas“, kuriamojo akto regimas ženklas.

11. Pora, kuri myli ir duoda pradžią gyvybei, yra tikra gyva „skulptūra“ (ne iš akmens ar aukso, kokia draudžiama Dekaloge), gebanti išreikšti Dievą Kūrėją ir Išganytoją. Todėl vaisinga meilė tampa Dievo vidinės tikrovės simboliu (plg. Pr 1, 28; 9, 7; 17, 2–5. 16; 28, 3; 35, 11; 48, 3–4). Štai kodėl Pradžios knygos pasakojimas, sekdamas vadinamąja „kunigiškąja tradicija“, persunktas įvairių genealogijų (plg. 4, 17–22. 25–26; 5; 10; 11, 10–32; 25, 1–4. 12–17. 19–26; 36): iš tiesų, žmonių poros gebėjimas duoti pradžią gyvybei yra kelias, kuriuo rutuliojasi išganymo istorija. Turint tai priešais akis, vaisingas poros santykis tampa įvaizdžiu Dievo slėpiniui atrasti bei nusakyti – slėpiniui, kuris yra pagrindas krikščioniškojo požiūrio į Trejybę, įžvelgiančio Dieve Tėvą, Sūnų ir meilės Dvasią. Dievas Trejybė yra meilės bendrystė, o šeima – jo gyvas atspindys. Aiškumo čia mums teikia šventojo Jono Pauliaus II žodžiai: „Mūsų Dievas savo giliausiame slėpinyje yra ne vienatvė, bet šeima, nes jis kaip toks yra tėvystė, sūnystė ir šeimos esmė, kuri yra meilė. Ta meilė dieviškojoje šeimoje yra Šventoji Dvasia.“ [6] Tad šeima nėra kas nors svetima pačiai dieviškajai esmei [7]. Šis trejybinis poros aspektas naujaip išreiškiamas Pauliaus teologijoje, apaštalui porą susiejant su Kristaus ir Bažnyčios vienybės „slėpiniu“ (plg. Ef 5, 21–33).

12. Tačiau Jėzus, apmąstydamas santuoką, primena mums kitą Pradžios knygos puslapį – antrą skyrių, kur pateikiamas nuostabus, iškalbingų smulkmenų turtingas poros paveikslas. Paminėsime tik dvi. Pirmoji yra žmogaus nerimas – jis ieško „sau tinkamo bendrininko“ (18. 20 eil.), gebančio išsklaidyti ramybės jam neduodančią vienatvę, kurios nenumaldo gyvūnų bei visos kūrinijos artumas. Originaliu hebrajišku posakiu daroma užuomina apie tiesioginį santykį – tarsi veidas į veidą, akis į akį – tyliame dialoge, nes mylint tyla dažnai būna iškalbingesnė nei žodžiai. Tai – susitikimas su veidu, su „tu“, atspindinčiu Dievo meilę ir esančiu, pasak biblinio išminčiaus, „didžiausiu savo vyro turtu, į jį panašia pagalbininke, ištikima parama“ (Sir 36, 24). O sužadėtinė Giesmių giesmėje, įstabiai išpažindama meilę ir abipusį dovanojimąsi, sušunka: „Mylimasis man, aš jam; <...> Aš esu mylimojo, o mano mylimasis yra mano“ (2, 16; 6, 3).

13. Iš tokio susitikimo, išsklaidančio vienatvę, kyla nauja gyvybė ir šeima. Štai antrasis momentas, kurį galime išryškinti: Adomas, kuris taip pat yra visų laikų ir visų mūsų planetos regionų žmogus, drauge su savo žmona duoda pradžią naujai šeimai, kaip, cituodamas Pradžios knygą, patvirtina Jėzus: vyras „glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mt 19, 5; plg. Pr 2, 24). Veiksmažodis „glausis“ originaliame hebrajiškame tekste žymi artimą darną, fizinį ir vidinį susijungimą ligi tiek, kad vartojamas susivienijimui su Dievu nusakyti: „Glaudžiuosi prie tavęs“ (Ps 63, 9), – gieda maldininkas. Per tai santuokinis susivienijimas išreiškiamas ne tik savo lytiniu bei kūniniu aspektu, bet ir kaip savanoriškas dovanojimasis mylint. Tokio susivienijimo vaisius yra „tapti vienu kūnu“ ir fiziškai susiglaudžiant, ir suvienijant savo širdis bei gyvenimus, ir galiausiai iš dviejų gimsiančiame vaike, kuris savyje ir genetiškai, ir dvasiškai turės abu „kūnus“.

Tavo vaikai yra vynmedžio atžalos

14. Grįžkime prie psalmininko giesmės. Namuose, kur už stalo sėdi vyras ir žmona, yra ir vaikų, kurie „lyg vynmedžio atžalos“ (Ps 128, 3), tai yra kupini energijos ir gyvastingumo. Tėvai yra tarsi namo pamatas, o vaikai – lyg šeimos „gyvieji akmenys“ (plg. 1 Pt 2, 5). Reikšminga, kad Senajame Testamente antras pagal dažnumą po dievybę žyminčio žodžio (JHVH, „Viešpats“) yra žodis „vaikas“ (ben, „sūnus“) – žodis, giminingas hebrajiškam veiksmažodžiui banah, reiškiančiam „statydinti“. Todėl 127 psalmėje vaikų dovana aukštinama įvaizdžiais, susijusiais ir su namo statyba, ir su socialiniu bei komerciniu gyvenimu, verdančiu prie miesto vartų: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. <...> Vaikai iš tikrųjų yra Viešpaties dovana, įsčių vaisius – palaiminimas. Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs. Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose“ (1. 3–5 eil.). Tokie įvaizdžiai išties atspindi senovės visuomenės kultūrą, tačiau vaikų buvimas kiekvienuose namuose yra šeimos pilnatvės ženklas pačioje išganymo istorijos tėkmėje karta po kartos.

15. Atsižvelgdami į tai, galime paminėti dar vieną šeimos matmenį. Žinome, kad Naujajame Testamente kalbama apie „Bažnyčią, kuri renkasi namuose“ (plg. 1 Kor 16, 19; Rom 16, 5; Kol 4, 15; Fm 2). Šeimos gyvenamoji erdvė gali virsti namų Bažnyčia, Eucharistijos, Kristaus, sėdinčio prie to paties stalo, artumo buveine. Neužmirštama yra Apreiškimo knygoje aprašyta scena: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (3, 20). Tai – namai, kuriuose yra Dievas, bendrai meldžiamasi; todėl jie palaiminti Viešpaties. Būtent tai tvirtinama 128 psalmėje, kurią pasirinkome kaip pagrindą: „Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai Viešpaties bijo. Telaimina tave Viešpats iš Siono!“ (eil. 4–5).

16. Biblijoje šeima taip pat laikoma vaikų katekizavimo vieta. Tai suspindi aprašant Paschos šventimą (plg. Iš 12, 26–27; Įst 6, 20–25) ir vėliau aiškiai išnyra žydų haggadah, tai yra dialoginiame pasakojime, lydinčiame Paschos valgymo apeigas. Dar labiau tikėjimo skelbimas šeimoje aukštinamas vienoje psalmėje: „Dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo, neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet būsimai kartai pasakosime apie Viešpaties galybę ir jo darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus. Jis davė įstatus Izraeliui, Mokymą – Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams jį perteikti savo vaikams, kad būsimoji karta jį pažintų – jų vaikai, kurie dar gims, – kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams“ (78, 3–6). Todėl šeima yra vieta, kur tėvai savo vaikams tampa pirmais tikėjimo mokytojais. Tai – „amatas“, perduodamas asmens asmeniui: „Kai ateityje tavo sūnus klaus tave <...>, tu jam atsakysi <...>“ (Iš 13, 14). Taip giesmę Viešpačiui užtrauks vis naujos kartos, „vaikinai ir merginos, ir seni žmonės, ir maži vaikai“ (Ps 148, 12).

17. Kaip moko Biblijos išminčiai (plg. Pat 3, 11–12; 6, 20–22; 13, 1; 22, 15; 23, 13–14; 29, 17), tėvams tenka pareiga rimtai vykdyti savo auklėjamąją užduotį. Vaikai pašaukti priimti ir praktikuoti įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Iš 20, 12), kur veiksmažodis „gerbti“ žymi visų šeimyninių bei visuomeninių pareigų vykdymą aplaidumo neteisinant religiniais sumetimais (plg. Mk 7, 11–13). Juk „kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį“ (Sir 3, 3–4).

18. Evangelija mums irgi primena, kad vaikai nėra šeimos nuosavybė, bet turi nueiti savo gyvenimo kelią. Jėzus, klausydamas savo žemiškųjų tėvų, yra klusnumo jiems pavyzdys (plg. Lk 2, 51), lygiai taip pat neabejotina, jog jis sykiu rodo, kad vaiko gyvenimiškasis apsisprendimas ir jo paties krikščioniškasis pašaukimas gali pareikalauti atsiskyrimo dėl Dievo karalystės (plg. Mt 10, 34–37; Lk 9, 59–62). Negana to, jis pats, būdamas dvylikos metų, Marijai ir Juozapui atsako turįs atlikti aukštesnę, istorinę šeimą pranokstančią užduotį (plg. Lk 2, 48–50). Todėl jis pabrėžia kitų, už šeimos santykius tvirtesnių saitų poreikį: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21). Kita vertus, mažiems vaikams – senovės Artimųjų Rytų visuomenėje laikytiems beteisiais subjektais ir šeimos nuosavybės dalimi – Jėzus rodo tokį dėmesį, kad dėl jų paprasto bei spontaniško pasitikėjimo kitais net siūlo suaugusiesiems iš jų mokytis: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias Dangaus Karalystėje“ (Mt 18, 3–4).

Kančios ir kraujo kelias

19. Idilija, pateikiama 128 psalmėje, nėra nesuderinama su karčia tikrove, ženklinančia visą Šventąjį Raštą. Ta tikrovė yra šeimos gyvenimą ir jos artimą gyvenimo ir meilės bendrystę draskantis skausmas, blogis, smurtas. Ne be pagrindo Kristaus kalba apie santuoką (plg. Mt 19, 3–9) pateikta disputo dėl skyrybų kontekste. Dievo žodyje nuolatos liudijama tas tamsus matmuo, atsiveriantis jau pačioje pradžioje, kai sulig nuodėme meilės ir tyrumo santykis tarp vyro ir moters virsta valdžia: „Aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ (Pr 3, 16).

20. Kančios ir kraujo kelias driekiasi per daugelį Biblijos puslapių. Nuo brolžudiško smurto, kai Kainas nužudo savo brolį Abelį, ir nuo įvairių kivirčų tarp Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sūnų bei žmonų tas kelias per kruvinas Dovydo šeimos tragedijas atveda iki gausių šeimyninių sunkumų, atspindimų pasakojimo apie Tobiją ar likimo valiai palikto Jobo karšto išpažinimo: „Nuo manęs jis atitolino mano brolius, visiškai atšalo nuo manęs mano pažįstami. <...> Mano žmona bjaurisi mano kvapu, mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės“ (Job 19, 13. 17).

21. Pats Jėzus gimė kuklioje šeimoje, netrukus turėjusioje bėgti į svetimą kraštą. Jis įžengia į Petro namus, kuriuose guli serganti pastarojo uošvė (plg. Mk 1, 30–31); jis leidžiasi būti įtraukiamas į mirties dramą Jayro ir Lozoriaus namuose (plg. Mk 5, 22–24. 35–43; Jn 11, 1–44); išgirsta nevilties kupiną Naino našlės šauksmą dėl mirusio sūnaus (plg. Lk 7, 11–15); nedideliame kaime atsiliepia į tėvo, kurio vaiką kamuoja epilepsija, maldavimą (plg. Mk 9, 17–27). Susitinka su muitininkais, kaip antai Matu ir Zachiejumi, jų namuose (plg. Mt 9, 9–13; Lk 19, 1–10), kalbasi su nusidėjėliais, kaip antai moterimi, įsiveržusia į fariziejaus namus (plg. Lk 7, 36–50). Jėzus pažįsta šeimos būgštavimus bei įtampas ir įtraukia tai į savo palyginimus: apie vaikus, kurie palieka tėvų namus ir ieško nuotykių (plg. Lk 15, 11–32), netinkamai elgiasi (plg. Mt 21, 28–31) ar tampa smurto aukomis (plg. Mk 12, 1–9). Jam taip pat rūpi vestuvės, kurioms gali kilti keblumų dėl vyno stygiaus (plg. Jn 2, 1–10) arba dėl neatvykusių kviestinių svečių (plg. Mt 22, 1–10), jam pažįstamas neturtingos šeimos išgąstis praradus monetą (plg. Lk 15, 8–10).

22. Tokia glausta apžvalga liudija, kad Dievo žodis yra ne abstrakčių tezių seka, bet kelionės palydovas krizę ar kokį nors skausmą išgyvenančioms šeimoms ir kreipia į kelio tikslą, kai Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4).

Tavo rankų triūsas

23. 128 psalmės pradžioje tėvas vaizduojamas kaip darbininkas, kuris savo rankų darbu palaiko šeimos fizinę gerovę ir giedrumą: „Maitinsies savo triūso vaisiais, – būsi laimingas ir tau seksis“ (2 eil.). Tai, kad darbas yra žmogaus oraus gyvenimo dalis, akivaizdu iš pirmųjų Biblijos puslapių, kur sakoma: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Žmogus vaizduojamas kaip darbininkas, kuris „sunkiai uždirba duoną“ (plg. Ps 127, 2), taip pat save ugdo perkeisdamas medžiagą ir išnaudodamas kūrinijos jėgas.

24. Darbas sykiu leidžia plėtotis visuomenei, išlaikyti šeimą, laiduoti jos tvirtumą ir vaisingumą: „Patirk Jeruzalės klestėjimą per visas savo gyvenimo dienas; pamatyk savo vaikų vaikus!“ (Ps 128, 5–6). Patarlių knygoje taip pat pateikiama motinos užduotis šeimoje – jos darbas nusakomas visomis kasdienėmis smulkmenomis, už kurias ją giria sutuoktinis ir vaikai (plg. 31, 10–31). Pats apaštalas Paulius didžiavosi gyvenąs nebūdamas našta kitiems, nes pragyvendavo iš savo rankų darbo (plg. Apd 18, 3; 1 Kor 4, 12; 9, 12). Jis buvo taip įsitikinęs būtinybe dirbti, kad savo bendruomenėms nustatė geležinę taisyklę: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10; plg. 1 Tes 4, 11).

25. Taigi galime suprasti nedarbo ar nuolatinio darbo stokos sukeliamus kentėjimus, kaip pasakojama Rutos knygoje, Jėzaus palyginime apie darbininkus, kurie buvo priversti tuščiai laukti miesto aikštėje (plg. Mt 20, 1–16); tai rodo taip pat Jėzaus patirtis sutinkant žmones, varginamus skurdo ir bado. Deja, ši tikrovė matoma ir šiandien daugelyje šalių, kur darbo galimybių stygius atsiliepia šeimos gyvenimo giedrumui.

26. Nevalia užmiršti nė nuodėmės sukeliamo socialinio nuosmukio, kai žmogus gamtos atžvilgiu elgiasi kaip tironas, ją niokodamas, naudodamasis ja savanaudiškai ir net žiauriai. Padariniai – dirvos virtimas dykra (plg. Pr 3, 17–19), ekonominiai ir socialiniai disbalansai, prieš kuriuos balsą garsiai kėlė pranašai nuo Elijo (plg. 1 Kar 21) iki neteisingumą smerkusio Jėzaus (plg. Lk 12, 13–21; 16, 1–31).

Švelnus apkabinimas

27. Kristus kaip skiriamąjį savo mokinių ženklą pirmiausia pateikė meilės ir dovanojimosi kitiems įstatymą (plg. Mt 22, 39; Jn 13, 34). Ir tai padarė nurodydamas principą, tėvo ir motinos paprastai įkūnijamą savo gyvenime: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Meilės vaisius taip pat yra gailestingumas ir atleidimas. Šiuo atžvilgiu labai iškalbinga scena, kurioje vaizduojama svetimautoja, Jeruzalės šventyklos aikštėje iš pradžių apsupta kaltintojų, o paskui viena su Jėzumi, kuris jos nepasmerkia, bet pakviečia į kilnesnį gyvenimą (plg. Jn 8, 1–11).

28. Meilės horizonte, tokiame esminiame krikščioniškajai santuokos ir šeimos patirčiai, išsiskiria dar viena dorybė, dažnai ignoruojama šiais karštligiškų ir paviršutiniškų santykių laikais, – švelnumas. Meskime žvilgsnį į mielą ir įtaigią 131 psalmę. Kaip ir kituose tekstuose (plg. Iš 4, 22; Iz 49, 15; Ps 27, 10), tikinčiojo ir jo Viešpaties vienybė išreiškiama tėviškos ir motiniškos meilės bruožais. Prieš akis iškyla motinos ir kūdikio, naujagimio, kuris pažindytas miega savo motinos glėbyje, jautrus ir švelnus artumas. Kaip rodo hebrajiškas žodis gamûl, kūdikis yra pamaitintas ir dabar sąmoningai laikosi įsitvėręs motinos, kuri jį laiko prie savo krūtinės. Vadinasi, artumas yra sąmoningas, o ne vien biologinis. Todėl psalmininkas gieda: „Netgi esu patenkintas ir ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių“ (Ps 131, 2). Atkreipti dėmesį galime ir į dar vieną sceną, kur pranašas Ozėjas Dievui kaip tėvui į lūpas įdeda šiuos jaudinančius žodžius: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau <...> mokiau <...> vaikščioti, savo rankose juos nešiojau <...> Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (11, 1. 3–4).

29. Būtent tokiu žvilgsniu, aprėpiančiu tikėjimą ir meilę, malonę ir įsipareigojimą, žmogiškąją šeimą ir dieviškąją Trejybę, žvelgiame į šeimą, Dievo žodžio patikimą vyro, moters ir vaikų rankoms, kad jie taptų asmenų bendryste pagal Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės paveikslą. Vaikų gimdymas ir auklėjimas savo ruožtu yra Tėvo kuriamojo darbo atspindys. Šeima, kad augtų meile ir vis labiau virstų šventykla, kur gyvena Dvasia, pašaukta dalytis kasdiene malda, Dievo žodžio skaitymu ir eucharistine bendryste.

30. Kiekviena šeima turėtų turėti priešais akis Nazareto šeimos, jos kasdienio triūso ir net košmaro, kai teko pakelti nesuvokiamą Erodo smurtą, – patirties, tragiškai pasikartojančios ir gausybėje šiandienių atstumtų ir beginklių pabėgėlių šeimų, – paveikslą. Šeimos kviečiamos, kaip išminčiai, žvelgti į Kūdikį ir Motiną, parpulti ir jį pagarbinti (plg. Mt 2, 11). Raginamos, kaip Marija, drąsiai ir giedrai gyventi liūdnais ir džiugiais šeimos iššūkiais bei sergėti ir svarstyti širdyje įstabius Dievo darbus (plg. Lk 2, 19. 51). Marijos širdies lobyne yra ir visi kiekvieno iš mūsų šeimos įvykiai, kuriuos ji rūpestingai saugo. Todėl ji mums gali padėti savo šeimos istorijoje atpažinti Dievo žinią.

Antras skyrius
ŠEIMOS TIKROVĖ IR IŠŠŪKIAI

31. Šeimos gerovė yra esminis dalykas pasaulio ir Bažnyčios ateičiai. Santuoka ir šeima, jų dabartiniai sunkumai bei iššūkiai nesuskaičiuojamai daug kartų analizuoti. Konkrečiai tikrovei pravartu skirti dėmesio, nes „Dvasios reikalavimai bei raginimai aidi ir pačiuose istoriniuose įvykiuose“, per kuriuos „Bažnyčia gali būti skatinama giliau suvokti neišsemiamą santuokos ir šeimos slėpinį“ [8]. Nesiekiu čia pateikti visko, ką galima pasakyti įvairiomis temomis, susijusiomis su šeima dabartiniame kontekste. Tačiau kadangi Sinodo tėvai apžvelgė šeimos tikrovę visame pasaulyje, manau būsiant naudinga priminti kai kurias jų pastoracines mintis bei papildyti jas rūpesčiais, kylančiais iš mano paties žvilgsnio.

Dabartinė šeimos padėtis

32. „Likdami ištikimi Kristaus mokymui, apžvelkime šiandienės šeimos sudėtingą tikrovę – jos šviesias bei tamsias puses. <...> Antropologinė kultūrinė kaita šiandien daro poveikį visiems gyvenimo aspektams ir reikalauja analitinės bei diferencijuotos prieigos.“ [9] Prieš kelis dešimtmečius Ispanijos vyskupai jau pastebėjo, kad namie atsirado daugiau laisvės erdvės, lydimos „lygaus naštos, atsakomybės bei užduočių pasidalijimo. <...> Labiau vertinti pradėtas sutuoktinių vieno su kitu asmeninis bendravimas prisidėjo prie viso šeimos bendro gyvenimo humanizavimo. <...> Nei visuomenė, kurioje gyvename, nei tai, ko link žengiame, neleidžia nekritiškai gyvuoti praeities formoms bei modeliams.“ [10] Sykiu „aiškiai suvokiame pagrindinę antropologinės-kultūrinės kaitos kryptį, dėl kurios asmeninis emocinis ir šeimyninis gyvenimas sulaukia vis menkesnės nei anksčiau socialinių struktūrų paspirties“ [11].

33. Kita vertus, „atsižvelgtina ir į didėjantį pavojų, kuris pasireiškia sustiprėjusiu individualizmu, iškreipiančiu šeimos saitus ir galop imančiu traktuoti šeimos narius kaip salas, kai kada įsigalint įsivaizdavimui, kad subjektas save statydina vadovaudamasis tik savo troškimais, tarsi būtų absoliutas“ [12]. „Įtampa, keliama perdėm individualistinės turėjimo ir mėgavimosi kultūros, šeimose žadina nepakantos ir agresyvumo dinamiką.“ [13] Prie to dar norėčiau pridurti dabartinio gyvenimo ritmą, stresą, visuomenės sąrangą ir darbo organizavimą, nes šie kultūriniai veiksniai kelia grėsmę nuolatinių apsisprendimų galimybei. Sykiu susiduriame su dviprasmiškais reiškiniais. Pavyzdžiui, branginame personalizaciją, pabrėžiančią autentiškumą, priešingą iš anksto nustatytų elgsenų atkartojimui. Ši vertybė gali skatinti įvairius gebėjimus bei spontaniškumą, tačiau, netikusiai nukreipta, kurstyti nuolatinį įtarumą, baimę įsipareigoti, troškimą užsisklęsti patogiame būvyje, išpuikimą. Laisvė rinktis leidžia projektuoti savo gyvenimą ir geriau save ugdyti, tačiau, jei stokoja taurių tikslų ir asmeninės drausmės, išsigimsta į negebėjimą dosniai save dovanoti. Iš tiesų daugelyje šalių, kur mažėja santuokų, daugėja asmenų, kurie apsisprendžia gyventi vieni ar sugyventi nesteigiant bendro gyvenimo. Pabrėžtinas ir pagirtinas teisingumo jausmas, tačiau, netikusiai suprastas, jis piliečius paverčia vien paslaugų reikalaujančiais klientais.

34. Jei šios grėsmės paveikia šeimos sampratą, šeima gali virsti laikina vieta, kurion ateinama, kai atrodo naudinga, arba reikalauti teisių, žmogiškuosius ryšius paliekant netvariems, trumpalaikiams troškimams bei aplinkybėms. Iš esmės šiandien nesunku tikrąją laisvę painioti su įsivaizdavimu, kad kiekvienas gali spręsti taip, kaip jam atrodo, tarsi už asmens ribų nebūtų gaires mums teikiančių tiesų, vertybių, principų, tarsi visa būtų lygiavertiška ir leistina. Tokiame kontekste santuokos idealas, ženklinamas įsipareigojimo išskirtinumui bei tvarumui, galiausiai sugriaunamas, kai pasirodo nepatogus ar varginantis. Baiminamasi vienatvės, trokštama saugumo ir ištikimybės, tačiau sykiu auga baimė būti sukaustytam santykio, galinčio trukdyti tenkinti asmeninius siekius.

35. Būdami krikščionys, negalime atsisakyti skelbti santuokos dėl to, kad tai prieštarauja šiandienei pasaulėjautai, kad trokštame būti madingi arba jaučiamės nevisaverčiai moralinio ir žmogiškojo nuosmukio akivaizdoje. Tada atimtume iš pasaulio vertybes, kurias galime ir privalome siūlyti. Tiesa, neprasminga apsiriboti dabartinių blogybių retoriniu smerkimu, tarsi taip galėtume ką nors pakeisti. Tačiau nenaudinga stengtis primetinėti taisykles valdžios jėga. Iš mūsų reikalaujama atsakingesnių ir dosnesnių pastangų – pateikti priežastis ir motyvus, skatinančius apsispręsti santuokos ir šeimos naudai, kad žmonės labiau linktų atsiliepti į Dievo jiems siūlomas malones.

36. Sykiu turėtume nuolankiai ir realistiškai pripažinti, jog būdai, kuriais pateikiame krikščioniškuosius įsitikinimus, ir mūsų elgesys su žmonėmis kartais prisidėdavo prie atsiradimo to, dėl ko šiandien dejuojame, todėl mums būtų naudinga sveika savikritika. Kita vertus, santuoką dažnai pristatydavome taip, kad jos vienijamasis tikslas, kvietimas augti meile ir abipusės pagalbos idealas buvo nustelbiami kone išskirtinio pareigos daugintis akcentavimo. Tinkamai net nelydėdavome sutuoktinių pirmaisiais jų santuokos metais prie jų darbotvarkės, kalbėsenos bei konkrečių rūpesčių pritaikyta pasiūla. Kitais kartais teologinį santuokos idealą pateikdavome pernelyg abstraktų, tartum dirbtinai suręstą, tolimą konkrečioms situacijoms ir realios šeimos faktinėms galimybėms. Tokia perdėta idealizacija, ypač tada, kai nepažadindavome pasitikėjimo Dievu malonės, santuoką padarė ne trokštamesnę ir patrauklesnę, bet priešingai.

37. Ilgai manėme, kad, vien primygtinai pabrėždami dogminius, bioetinius ir moralinius klausimus ir neskatindami atsiverti malonei, jau pakankamai remiame šeimas, stipriname sutuoktinių saitus ir įprasminame jų bendrą gyvenimą. Mums būdavo sunku pateikti santuoką veikiau kaip dinaminį augimo ir savęs įgyvendinimo kelią, o ne kaip visą gyvenimą vilksimą naštą. Taip pat nebūdavo lengva suteikti erdvės tikinčiųjų sąžinėms, o juk jie dažnai, kiek leidžia jų ribotumas, tinkamiausiai atsiliepia į Evangeliją ir geba patys perprasti situacijas, neišsitenkančias jokiose schemose. Esame pašaukti sąžines ugdyti, o ne stengtis jas atstoti.

38. Turime būti dėkingi, jog dauguma žmonių vertina laiko išbandymą atlaikančius šeimos santykius, kupinus tarpusavio pagarbos. Todėl sveikintina, kad Bažnyčia siūlo dvasinį palydėjimą ir pagalbą srityse, susijusiose su meilės ugdymu, konfliktų įveikimu ir vaikų auklėjimu. Daugelį paliečia malonės galia, patiriama per sakramentinį Sutaikinimą ir Eucharistiją ir įgalinanti pakelti santuokos ir šeimos iššūkius. Kai kuriose šalyse, ypač įvairiose Afrikos dalyse, sekuliarizmui nepavyko susilpninti kai kurių tradicinių vertybių, ir ten per santuokos sudarymą tvirtai suvienijamos dvi išplėstinės šeimos, kuriose tebegyvuoja tvirtai apibrėžta konfliktų ir sunkumų sprendimo sistema. Šiandien mes taip pat dėkojame už liudijimą santuokų, kurios ne tik patvarios, bet ir drauge gyvena išlaikydamos tarpusavio meilės ryšius. Šitai atkelia vartus pozityviai, svetingai pastoracijai, įgalinančiai laipsniškai gilinti Evangelijos reikalavimus. Vis dėlto dažnai laikydavomės gynybinės nuostatos ir pastoracinę energiją švaistydavome vis smarkiau smerkdami dekadentinį pasaulį ir menkai gebėdami pasiūlyti kelių į laimę. Daugelis mano, kad Bažnyčios žinia apie santuoką ir šeimą aiškiai neatspindi Jėzaus skelbimo ir nuostatų, – jis, nors ir iškėlė reiklų idealą, niekada nestokojo atjautos kupino artumo trapiems žmonėms, kaip antai tokiems kaip samarietė ar svetimautoja.

39. Tai nereiškia, kad atsisakoma pripažinti kultūrinį nuosmukį, neskatinantį meilės ir atsidavimo. Konsultacijos pirma abiejų paskutinių Sinodų leido išryškėti įvairiems „laikinumo kultūros“ simptomams. Omenyje turiu, pavyzdžiui, žmonių perėjimo nuo vieno emocinio ryšio prie kito spartą. Jie mano, kad meilę, kaip socialiniuose tinkluose, galima pagal vartotojo įgeidį įjungti arba išjungti, taip pat greitai užblokuoti. Priešais akis taip pat turiu baimę, kurią kelia įsipareigojimo visam laikui perspektyva, maniją, susijusią su laisvalaikiu, santykius, grįstus kaštų bei naudos skaičiavimu ir palaikomus vien trokštant išvengti vienatvės, jaustis saugiam ir gauti kokią nors paslaugą. Į emocinių santykių sritį perkeliama tai, kas vyksta su objektais ir aplinka: viską galima išmesti; kiekvienas vartoja ir išmeta, ima ir laužo, išnaudoja ir išspaudžia iki paskutinio lašo. Tuomet „viso gero“. Narciziškumas atima iš žmonių gebėjimą žvelgti toliau savęs, savo troškimų ir poreikių. Tačiau tuo, kuris naudojasi kitais, anksčiau ar vėliau vadovaujantis ta pačia logika, bus irgi naudojamasi, manipuliuojama, jis irgi bus paliktas. Reikia pasakyti, kad ryšiai dažniau nutrūksta tarp pagyvenusių suaugusiųjų, ieškančių savotiškos „autonomijos“ ir atmetančių idealą senti drauge vienas kitu rūpinantis ir vienam kitą palaikant.

40. „Rizikuodami pernelyg supaprastinti, galime pasakyti, kad gyvename kultūroje, darančioje jauniems žmonėms spaudimą nekurti šeimos dėl ateities galimybių stygiaus. Kita vertus, ta pati kultūra suteikia kitiems tiek pasirinkimų, kad kurti šeimą jie netenka noro.“ [14] Kai kuriose šalyse daug jaunuolių „vestuves atideda ekonominiais, darbo ar studijų sumetimais. Kartais ir dėl kitokių motyvų – dėl santuoką ir šeimą nuvertinančios ideologijos poveikio, kitų porų iširimo patirties, kurios jie nenori pakartoti, baimindamiesi to, ką laiko pernelyg didingu ir šventu dalyku, dėl socia­linių galimybių ir ekonominių privalumų, teikiamų bendro gyvenimo nesusituokus, dėl vien emocinės bei romantinės meilės sampratos, iš baimės netekti autonomijos ir laisvės, atmesdami viską, kas susiję su institucija bei biurokratija.“ [15] Kad pakviestume jaunuolius karštai ir drąsiai priimti santuokos iššūkį, turime rasti žodžius, motyvus ir liudijimus, kurie paliestų jautriausias jaunuolių stygas, jų gebėjimą būti dosniems, įsipareigoti, mylėti ir net imtis didvyriškų darbų.

41. Sinodo tėvai pabrėžė, kad „šiandieniame pasaulyje netrūksta kultūrinių tendencijų, propaguojančių jausminį gyvenimą be ribų“, narcizinį, netvarų ir kintantį jausmingumą, kuris „niekada nepadeda individui bręsti“. Jiems taip pat „nerimą kelia tam tikras pornografijos ir prekybos kūnu plitimas, palengvintas piktnaudžiavimo internetu“ ir „žmonių, priverstų užsiiminėti prostitucija, situacija“. „Tokioje aplinkoje poros kartais sutrinka, svyruoja ir sunkiai atranda būdus augti. Daugelis lieka užstrigę ankstyvosiose savo emocinio bei seksualinio gyvenimo stadijose. Porų santykių krizė destabilizuoja šeimą ir dėl atsiskyrimų bei skyrybų gali turėti rimtų padarinių suaugusiesiems, vaikams ir visai visuomenei, nes silpnina asmenis ir socialinius ryšius.“ [16] Santuokinės krizės dažnai „sprendžiamos skubiai ir stokojant drąsos būti kantriems ir pamąstyti, pasiaukoti bei vienas kitam atleisti. Nesėkmės duoda pradžią naujiems santykiams, naujoms poroms, naujoms civilinėms sąjungoms bei santuokoms, taip randasi naujų, sudėtingų ir problemiškų šeimos situacijų, kur krikščioniškasis pasirinkimas nėra akivaizdus.“ [17]

42. „Gimstamumo mažėjimas, sukeltas gimstamumui priešiškos mąstysenos ir pasaulinės reprodukcinės sveikatos politikos, ne tik nebelaiduoja kartų pasikeitimo, bet ir ilgainiui iškyla ekonominio nuskurdimo ir pasitikėjimo ateitimi praradimo grėsmė. Gimstamumui smarkiai atsiliepė ir biotechnologijos vystymasis.“ [18] Prie to galima pridurti tokius veiksnius kaip „industrializacija, seksualinė revoliucija, gyventojų pertekliaus baimė, ekonominės problemos <...>. Vartojimo visuomenė irgi gali neskatinti žmonių turėti vaikų, siekiant išlaikyti savo laisvę bei gyvenimo būdą.“ [19] Tiesa, kad dosniai gyvybę dovanojusių sutuoktinių dora sąžinė gali paskatinti dėl pakankamai rimtų priežasčių riboti savo vaikų skaičių, tačiau kaip tik „dėl tos sąžinės kilnumo Bažnyčia griežtai atmeta visus valstybės įsikišimus kontracepcijos, sterilizacijos ar net abortų naudai“ [20]. Tokios priemonės nepriimtinos net didelio gimstamumo vietovėse, tačiau pažymėtina, jog politikai šitai skatina ir kai kuriose šalyse, kur gimstamumas itin mažas. Pasak Korėjos vyskupų, tai reiškia „veikti prieštaringai ir apleisti savo pareigą“ [21].

43. Šeimoms atsiliepia ir tikėjimo bei religinės praktikos susilpnėjimas kai kuriose šalyse: jos su savo sunkumais vis dažniau paliekamos vienos. Sinodo tėvai pareiškė, kad „viena didžiausių šiandienės kultūros apraiškų yra vienatvė, kaip Dievo nebuvimo žmogaus gyvenime ir santykių trapumo vaisius. Be to, neretai šeimą prislegianti socialinė ekonominė tikrovė sukelia visuotinį bejėgiškumo jausmą. <...> Dėl institucijų abejingumo ar per menko dėmesio šeimos dažnai jaučiasi paliktos likimo valiai. Visur akivaizdūs neigiami padariniai visuomeninei sąrangai – demografinė krizė, pedagoginiai sunkumai, nenoras priimti negimusią gyvybę, pagyvenusių žmonių laikymas našta, plintantis emocinis šaltumas, kartais vainikuojamas smurto. Valstybei tenka atsakomybė sukurti teisines ir ekonomines sąlygas, laiduojančias jaunuoliams ateitį ir padedančias jiems sukurti šeimą.“ [22]

44. Atidėti santykio formalizavimą dažnai paskatina oraus ar tinkamo gyvenamojo būsto stygius. Reikia nepamiršti, kad „šeima turi teisę į padorų gyvenamąjį būstą, tinkamą šeimyniniam gyvenimui ir proporcingą šeimos narių skaičiui, aplinkoje, aprūpintoje pagrindinėmis paslaugomis, kurių reikia šeimai ir bendruomenei“ [23]. Šeima ir namai yra du vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Šitas pavyzdys rodo, jog turime atkakliai reikalauti ne tik individualių, bet ir šeimos teisių. Šeima yra gėris, kurio visuomenė negali atsisakyti, bet kurį privalo ginti [24]. Šių teisių apsauga yra „pranašiškas raginimas šeimos institucijos, gerbtinos ir gintinos nuo bet kokio uzurpavimo, naudai“ [25], ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kai tam politikų planuose numatyta nedaug vietos. Šeima tarp kitų teisių turi ir teisę „galėti kliautis tinkama viešosios valdžios šeimos politika teisinėje, ekonominėje, socialinėje ir finansinėje srityse“ [26]. Kartais šeimų baimė būna dramatiška, kai, susirgus brangiam žmogui, jos neturi galimybės gauti tinkamų medicinos paslaugų arba kai ilgai užtrunka oraus darbo paieškos. „Šeimos ekonominė padėtis kartais užkerta šeimai kelią į švietimą, kultūrinį gyvenimą ir veiklų socialinį gyvenimą. Dabartinė ekonomikos sistema sukelia įvairių formų socialinę atskirtį. Šeimas ypač kamuoja su darbu susijusios problemos. Galimybių jaunuoliams nedaug, o darbo pasiūlymai labai selektyvūs ir nepatikimi. Darbo dienos ilgos, dažnai slegia, kai daug laiko sugaištama vykstant į darbą ir grįžtant iš jo. Tokia situacija nepadeda visai šeimai pabūti su vaikais, šitaip kasdien stiprinant tarpusavio ryšius.“ [27]

45. „Daug vaikų gimsta nesantuokinių, ypač kai kuriose šalyse, daugelis iš jų auga tik su vienu iš tėvų arba platesniame ar naujame šeimos kontekste. <...> Galiausiai vienas iš šiandienės visuomenės didžiausią pasipiktinimą keliančių ir itin iškrypusių reiškinių yra seksualinis vaikų išnaudojimas. Šeimos padėtis taip pat blogėja dėl visuomenę kamuojančio smurto, sukeliamo karų, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo. Pirmiausia didmiesčiuose ir jų pakraščiuose plinta vadinamasis gatvės vaikų reiškinys.“ [28] Seksualinis vaikų išnaudojimas kelia dar didesnį pasipiktinimą, kai šitai vyksta ten, kur jie turėtų būti apsaugoti, pirmiausia šeimose, mokyklose ir krikščioniškosiose bendruomenėse bei institucijose [29].

46. „Dar vienas laiko ženklas – migracija su jos visa našta šeimos gyvenimui; šį reiškinį irgi būtina suvokti bei jo imtis.“ [30] Paskutinis Sinodas šioms problemoms skyrė daug dėmesio pabrėždamas, kad jos „skirtingais būdais būdingos visiems gyventojams įvairiose pasaulio dalyse. Bažnyčiai šioje srityje tenka pagrindinis vaidmuo. Poreikis palaikyti ir plėtoti tokį Evangelijos liudijimą (plg. Mt 25, 36) šiandien atrodo kaip niekada primygtinis. <...> Žmonių mobilumas, atitinkantis natūralų istorinį tautų judėjimą, gali autentiškai praturtinti ir emigruojančią šeimą, ir ją priimančią šalį. Kitas dalykas yra priverstinė šeimų migracija dėl karo, persekiojimų, skurdo, neteisingumo, paženklinta permainingos kelionės, kuri dažnai kelia grėsmę gyvybei, traumuoja žmones ir destabilizuoja šeimas. Migrantų lydėjimas reikalauja ypatingos pastoracijos migruojančioms šeimoms, taip pat šeimos nariams, liekantiems kilmės šalyje. Tai turėtų būti daroma gerbiant jų kultūrą, gautą religinį bei žmogiškąjį ugdymą, jų apeigų bei tradicijų dvasinį turtingumą – net ir ypatingosios pastoracijos aplinkoje. <...> Migracija šeimoms ir pavieniams asmenims būna ypač dramatiška ir sukrečianti, kai yra nelegali ir vykdoma tarptautinių prekybos žmonėmis tinklų. Tas pat pasakytina apie moteris ar suaugusiųjų nelydimus vaikus, kurie priversti ilgą laiką praleisti tranzito ir pabėgėlių stovyklose, kur neįmanoma pradėti integracijos proceso. Kraštutinis skurdas ir kitos pakrikimo situacijos neretai paskatina šeimas parduoti savo vaikus į prostituciją ar prekiautojams žmogaus organais.“ [31] „Didelis išbandymas ne tik Bažnyčiai, bet ir visai tarptautinei bendrijai yra krikščionių, taip pat etninių ir religinių mažumų persekiojimas įvairiose pasaulio dalyse, pirmiausia Artimuosiuose Rytuose. Palaikytinos visos pastangos, kad krikščionių šeimos bei bendruomenės liktų savo gimtuosiuose kraštuose.“ [32]

47. Sinodo tėvai ypatingą dėmesį taip pat skyrė „neįgalių asmenų turinčioms šeimoms. Negalia, įsiveržusi į gyvenimą, sukelia didžiulį ir nelauktą iššūkį ir sujaukia pusiausvyrą, troškimus, lūkesčius. <...> Didžiulio pagyrimo nusipelno šeimos, su meile priimančios sunkų išbandymą, kurį reiškia neįgalus vaikas. Bažnyčiai ir visuomenei jos teikia brangų ištikimybės gyvybės dovanai liudijimą. Žengdama trapumo slėpinio priėmimo bei rūpinimosi juo keliu, šeima išvien su krikščionių bendruomene gali atrasti naujų veikimo bei kalbėjimo būdų, naujų supratimo ir tapatybės formų. Neįgalieji šeimai yra dovana ir galimybė augti meile, abipuse pagalba ir vienybe. <...> Šeima, kuri, kupina tikėjimo, priima neįgalųjį, gali pažinti bei laiduoti kiekvienos gyvybės su jos poreikiais, teisėmis bei galimybėmis kokybę bei vertę. Ji visais gyvenimo tarpsniais rūpinsis patarnavimu ir slauga, skatins artumą ir prieraišumą.“ [33] Norėčiau pabrėžti, jog dėmesys, skiriamas ir migrantams, ir neįgaliems asmenims, yra Dvasios ženklas. Abi situacijos paradigminės: jos ypač parodo, kaip šiandien įgyvendinama trapių asmenų gailestingo priėmimo ir integracijos logika.

48. „Didžiuma šeimų gerbia garbaus amžiaus žmones, apsupa juos meile ir laiko palaiminimu. Ypač brangintini šeimų susivienijimai bei sąjūdžiai, dvasiniu ir socialiniu aspektu besidarbuojantys garbaus amžiaus žmonių naudai <...>. Labai industrializuotoje visuomenėje, kur jų gausėja, o gimstamumas mažėja, jiems gresia pavojus būti laikomiems našta. Kita vertus, jų priežiūra, kurios jiems prireikia, dažnai būna artimiems didžiulis išbandymas.“ [34] „Šiandien visaip mėginant pašalinti mirties momentą, juo labiau būtina branginti baigiamąjį gyvenimo tarpsnį. Garbaus amžiaus žmonių trapumas ir priklausomybė nuo kitų pagalbos kartais piktavališkai išnaudojami siekiant ekonominės naudos. Daug šeimų mus moko, jog galutinį gyvenimo etapą įmanoma įprasminti kaip visos egzistencijos atbaigimą įtraukiant ją į Velykų slėpinį. Daug garbaus amžiaus žmonių priimama į bažnytines įstaigas, kur jie materialiai bei dvasiškai gali gyventi giedroje ir pažįstamoje aplinkoje. Eutanazija ir pagalba nusižudyti kelia šeimoms grėsmę visame pasaulyje. Daugelyje valstybių šitai legaliai praktikuojama. Bažnyčia, tvirtai prieštaraujanti tokiai praktikai, jaučia pareigą padėti šeimoms, kurios rūpinasi savo pagyvenusiais ir ligotais nariais.“ [35]

49. Norėčiau atkreipti dėmesį į šeimas, nugrimzdusias į skurdą ir ypač skausmingai išgyvenančias gyvenimo nepriteklius. Sunkumai neaplenkia nė vieno, tačiau jie dar žiauresni būna neturtinguose namuose [36]. Pavyzdžiui, jei dėl skyrybų ar kitos priežasties moteris turi auginti vaiką viena ir sykiu dirbti, neturėdama kam palikti vaiko prižiūrėti, šis auga neprižiūrimas, jo tyko visokie pavojai, o asmeninio brendimo procesas sutrinka. Tokiomis sunkiomis sąlygomis, kuriomis gyvena labiausiai stokojantys žmonės, Bažnyčia turėtų ypač stengtis suprasti, paguosti, integruoti vengdama užkrauti jiems sunkias kaip akmenis taisykles, nes tada jie galiausiai pasijus pasmerkti ir palikti likimo valiai Motinos, pašauktos nešti jiems Dievo gailestingumą. Užuot siūlę gydomąją malonės jėgą ir Evangelijos šviesą, kai kurie trokšta „indoktrinuoti“ Evangeliją, paversdami ją „negyvais akmenimis, mestinais į kitus“ [37].

Kai kurie iššūkiai

50. Atsakymuose, gautuose iš konsultacijų, Sinodo metu surengtų du kartus, minimos įvairiausios situacijos, keliančios naujų iššūkių. Be jau minėtųjų, daug kas įvardijo auklėjimo užduotį, kuri yra sunki, nes tėvai, be kita ko, į namus grįžta pavargę ir nenusiteikę kalbėtis, daugelyje šeimų nebėra įpročio kartu valgyti, be to, greta priklausomybės nuo televizijos, didėja pramogų pasiūlos įvairovė. Dėl to tėvams darosi vis sunkiau perduoti tikėjimą vaikams. Dar atkreipiamas dėmesys, kad šeimas kamuoja didžiulis nerimas. Atrodo, jog labiau rūpi užbėgti už akių būsimoms problemoms nei dalytis dabartimi. Šį savo prigimtimi kultūrinį klausimą dar pasunkina netikra profesinė ateitis, ekonominis nesaugumas ir baimė dėl vaikų ateities.

51. Kaip mūsų epochos rykštė, kamuojanti ir neretai sugriaunanti šeimas, taip pat minėta narkomanija. Tas pat pasakytina apie alkoholizmą, lošimą ir kitas priklausomybes. Šeima galėtų būti to prevencijos bei įveikimo vieta, tačiau visuomenė ir politika nesuvokia, jog šeimai gresia pavojus „netekti gebėjimo reaguoti, kad padėtų savo nariams <...> Šio lūžio sunkūs padariniai yra suirusios šeimos, šaknų netekę vaikai, likimo valiai palikti garbaus amžiaus žmonės, tebegyvų tėvų vaikai našlaičiai, gairių stokojantys ir taisyklių nevaržomi paaugliai bei jaunuoliai.“ [38] Pasak Meksikos vyskupų, netrūksta liūdnų smurto šeimoje situacijų, kurios yra derlinga dirva naujoms socialinio agresyvumo formoms rastis, nes „santykiai šeimoje paaiškina ir polinkį į smurtinę asmenybę. Taip dažnai nutinka šeimose, kuriose nebendraujama, vyrauja gynybinės nuostatos, o nariai vienas kitam nepadeda, trūksta dalyvauti skatinančios veiklos, tėvų santykiai dažnai konfliktiški ir smurtiški, tarp tėvų ir vaikų tvyro priešiškumas. Smurtas šeimoje yra apmaudo ir neapykantos pagrindiniuose žmogiškuosiuose santykiuose mokykla.“ [39]

52. Niekas negali manyti, jog silpninti šeimą kaip santuoka grįstą natūralią bendruomenę yra naudinga visuomenei. Priešingai: tada sunkiau bręsti asmeniui, rūpintis bendruomeninėmis vertybėmis ir plėtoti miestų bei kaimų etiką. Aiškiai nebesuvokiama, kad tik išskirtinė ir neišardoma vyro ir moters vienybė, būdama tvirtas įsipareigojimas ir įgalindama vaisingumą, atlieka pilnutinę socialinę funkciją. Turime pripažinti didelę įvairovę šeimos situacijų, galinčių pasiūlyti tam tikrą gyvenimo taisyklę, tačiau, pavyzdžiui, faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos paties lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities. Tačiau kas šiandien rūpinasi sutuoktinių palaikymu, pagalba įveikiant gresiančius pavojus bei atliekant savo auklėjamąją užduotį, santuokinės vienybės tvirtumo skatinimu?

53. „Kai kuriose visuomenėse tebegyvuoja poligamija, kitur išlieka primestų vedybų praktika. <...> Daug kur, ne tik Vakaruose, plačiai paplito bendras gyvenimas iki santuokos arba nesiekiant įforminti to instituciniu ryšiu.“ [40] Įvairiose šalyse įstatymai padeda lengviau įsivyrauti gausioms alternatyvoms, todėl išskirtinumo, neišardomumo ir atvirumo gyvybei paženklinta santuoka galop ima atrodyti kaip atgyvenęs pasiūlymas tarp daugelio kitų. Daugelyje šalių šeima vis labiau griaunama teisiškai, kone išimtinai grindžiant ją valios autonomijos paradigma. Nors teisėta ir teisinga atsisakyti senų „tradicinės“ šeimos, paženklintos autoritarizmo bei smurto, formų, šitai neduoda pagrindo negerbti santuokos, bet turėtų skatinti iš naujo atrasti jos tikrąją prasmę bei ją atnaujinti. Šeimos jėga „iš esmės yra jos geba mylėti ir mokyti mylėti. Kad ir kokia sužeista būtų, šeima visada gali augti remdamasi meile.“ [41]

54. Glaustai apžvelgęs tikrovę, norėčiau pabrėžti: nors moters teisės pripažįstamos kur kas plačiau, o moterys daug labiau dalyvauja viešojoje erdvėje, kai kurioms šalims šiuo atžvilgiu dar reikia smarkiai ūgtelėti. Iki galo neišrauti nepriimtini papročiai. Pirmiausia gėdingas smurtas, kartais vykdomas prieš moteris, netikęs elgesys šeimoje ir įvairios vergystės formos yra ne vyriškos jėgos parodymas, bet veikiau bailus nuosmukis. Verbalinis, fizinis ir seksualinis smurtas prieš moterį prieštarauja pačiai santuokinės vienybės prigimčiai. Galvoje turiu moters genitalijų smarkų žalojimą kai kuriose šalyse, taip pat nelygias galimybes gauti orų darbą ir atsakingas pareigas. Istorijoje gausu patriarchalinių kultūrų, kur moteris laikoma žemesne būtybe, perlenkimų pėdsakų, tačiau neužmirškime nė „surogatinės motinystės“ ar „moters kūno instrumentalizacijos bei komercializacijos dabartinėje žiniasklaidinėje kultūroje“ [42]. Vienodas vyro ir moters kilnumas skatina mus džiaugtis, kad įveikiamos diskriminacijos senos formos ir šeimoje plėtojasi abipusiškumo praktika. Net jei kyla feminizmo formų, kurių negalima laikyti tinkamomis, ne mažiau kaip Dvasios darbu gėrėkimės aiškesniu moters kilnumo bei jos teisių pripažinimu. . Kai kas mano, jog daugelis dabartinių problemų kyla iš moters emancipacijos. Tačiau net šis argumentas yra negaliojantis, „jis apgaulingas, jis nėra teisingas! Tai – vyriškasis mačizmas.“ [43]

55. Vyrui „šeimos gyvenime tenka lygiai toks pat esminis vaidmuo, ypač sutuoktinės ir vaikų apsaugos bei paramos atžvilgiu. <...> Daug vyrų suvokia savo svarbų vaidmenį šeimoje ir savitai vyriškai jį atlieka. Tėvo stygius smarkiai kenkia šeimos gyvenimui, vaikų auklėjimui ir jų įsitraukimui į visuomenę. Tas stygius gali būti fizinis, emocinis, pažintinis ir dvasinis. Trūkstant tėvo, vaikai neturi tėviško elgesio tinkamo pavyzdžio.“ [44]

56. Dar vieną iššūkį kelia įvairios formos ideologijos, paprastai vadinamos gender. Jos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti.“ [45] Nerimą kelia tai, jog kai kurios tokio pobūdžio ideologijos, pretenduojančios atsiliepti į tam tikrus kartais suprantamus lūkesčius, mėgina įteigti, kad yra vienintelės teisingos, ir net lemti tai, kaip auklėti vaikus. Nevalia ignoruoti, kad „biologinę lytį (sex) ir lyties socialinį-kultūrinį vaidmenį (gender) galima skirti, bet ne perskirti“ [46]. Kita vertus, „biotechnologinė revoliucija žmogaus dauginimosi srityje atvėrė galimybę manipuliuoti pradėjimo aktu, padarydama jį nepriklausomą nuo vyro ir moters lytinio santykio. Per tai žmogaus gyvybė ir tėvai tapo sujungtina ar perskirtina tikrove, dalyku, daugiausia pavaldžiu asmens ar poros troškimams.“ [47] Viena yra suprasti, kad žmogus silpnas, o gyvenimas sudėtingas, kita – priimti ideologiją, siekiančią į dvi dalis padalyti neperskiriamus tikrovės aspektus. Nenusidėkime noru pakeisti Kūrėją. Esame kūriniai, nesame visagaliai. Kūrinija yra pirma mūsų ir laikytina dovana. Sykiu esame pašaukti sergėti savo žmogystę, o tai pirmiausia reiškia gerbti ją tokią, kokia buvo sukurta.

57. Dėkoju Dievui už gausybę šeimų, kurios, nors ir toli gražu nelaiko savęs tobulomis, gyvena meile, įgyvendina savo pašaukimą ir žengia pirmyn nepaisydamos gausių suklupimų pakeliui. Sinodo apmąstymai rodo, jog nėra idealios šeimos stereotipo, bet egzistuoja marga mozaika, sudaryta iš džiaugsmo, dramų ir rūpesčių kupinos tikrovės. Mums susirūpinimą kelia iššūkiai. Turėtume ne švaistyti jėgas gynybinėms dejonėms, bet žadinti kūrybišką misionieriavimą. Visose situacijose „Bažnyčia suvokia poreikį tarti tiesos ir vilties žodį. <...> Krikščioniškosios santuokos bei šeimos didžiosios vertybės atitinka paiešką, neatsiejamą nuo žmogaus egzistencijos.“ [48] Jei ir regime daug sunkumų, tai jais, pasak Kolumbijos vyskupų, esame kviečiami „išlaisvinti savyje vilties jėgą ir paversti ją pranašiškomis svajonėmis, pertvarkymo veiksmais ir meilės vaizduote“ [49].

Trečias skyrius
ŽVELGTI Į JĖZŲ: ŠEIMOS PAŠAUKIMAS

58. Šeimoms ir tarp jų turėtų vis iš naujo nuskambėti pirmasis skelbimas to, „kas gražiausia, didžiausia, patraukliausia ir sykiu būtiniausia“ [50] ir „būti evangelizacinės veiklos <...> šerdimi“ [51]. Tai – pagrindinis skelbimas, „vis išgirstinas įvairiais būdais ir skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais“ [52]. Mat „nieko nėra solidžiau, tvirčiau, patikimiau ir išmintingiau už tokį skelbimą“ ir „visas krikščioniškasis ugdymas yra kerygmos stiprinimas“ [53].

59. Kad netaptų vien šaltos ir negyvos teorijos gynimu, mūsų mokymą apie santuoką ir šeimą ir toliau turi įkvėpti bei keisti meilės ir švelnumo skelbimo šviesa. Juk krikščioniškosios šeimos slėpinį pilnatviškai įmanoma suprasti tik Tėvo begalinės meilės, mums parodytos Kristuje, kuris dovanojo save iki galo ir gyvena tarp mūsų, šviesoje. Todėl trokštu nukreipti žvilgsnį į gyvąjį Kristų, esantį daugybėje meilės istorijų, ir melsti Dvasios ugnies visoms pasaulio šeimoms.

60. Atsižvelgiant į tai, šiame trumpame skyriuje pateikiama Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą santrauka. Čia irgi cituosiu įvairias Sinodo tėvų ištaras apie tikėjimo siūlomą šviesą. Jie rėmėsi Jėzaus žvilgsniu ir nurodė, kad jis „į sutinkamus vyrus bei moteris žvelgdavo meiliai bei švelniai ir, skelbdamas Dievo karalystės mums keliamus reikalavimus, jų žingsnius lydėdavo vadovaudamasis tiesa, kantrumu bei gailestingumu“ [54]. Viešpats ir šiandien lydi mūsų pastangas gyventi šeimos Evangelija ir ją perteikti.

Jėzus atkuria ir iki galo įvykdo Dievo planą

61. Priešingai atmetantiems santuoką, Naujasis Testamentas moko, kad „kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina“ (1 Tim 4, 4). Santuoka yra Viešpaties „dovana“ (plg. 1 Kor 7, 7). Dėl tokio teigiamo įvertinimo sykiu labai pabrėžiama būtinybė šia Dievo dovana rūpintis: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas“ (Žyd 13, 4). Ta Dievo dovana apima lytiškumą: „Nesitraukite vienas nuo kito“ (1 Kor 7, 5).

62. Sinodo tėvai priminė, kad Jėzus, „nurodydamas pirmapradį planą žmogiškajai porai, patvirtina neišardomą vyro ir moters ryšį žodžiais: „Mozė leido jums atleisti žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8). Santuokos neišardomumas („Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, Mt 19, 6) laikytinas ne žmogui užkrautu „jungu“, bet dovana santuokos sujungtiems žmonėms. <...> Dievo atlaidumas nuolatos lydi keliaujančius žmones, gydo sukietėjusias širdis, perkeičia jas malone ir per kryžių kreipia į jų pradą. Evangelijose aiškiai matyti paradigminis Jėzaus pavyzdys. Jėzus <...> kaip pilnatvišką apreiškimą skelbė žinią apie santuokos reikšmę, atitinkančią pirmapradį Dievo planą (plg. Mt 19, 3).“ [55]

63. „Jėzus, visa sutaikinęs savyje, santuokai ir šeimai grąžino pradinę formą (plg. Mt 10, 1–12). Kristus santuoką ir šeimą atpirko (plg. Ef 5, 21–32) ir atkūrė pagal Švenčiausiosios Trejybės paveikslą, pagal slėpinį, iš kurio kyla bet kuri meilė. Santuokinės sandoros, įsteigtos pačioje pradžioje ir apreikštos išganymo istorijoje, prasmė galutinai apreiškiama Kristuje ir jo Bažnyčioje. Per Kristų santuoka ir šeima gauna malonę, būtiną Dievo meilei liudyti ir gyventi bendrystėje. Šeimos Evangelija reiškiasi pasaulio istorijoje nuo žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 26–27) iki sandoros slėpinio atbaigimo Kristuje laikų pabaigoje Avinėlio vestuvių pokyliu (plg. Apr 19, 9).“ [56]

64. „Jėzaus pavyzdys Bažnyčiai yra paradigminis. <...> Savo viešąjį gyvenimą jis pradėjo ženklu per vestuvių pokylį Kanoje (plg. Jn 2, 1–11). <...> Dalijosi kasdienėmis draugystės akimirkomis su Lozoriaus šeima bei jo seserimis (plg. Lk 10, 38) ir Petro šeima (plg. Mt 8, 14). Išgirsdavo tėvų verksmus dėl savo vaikų ir grąžindamas gyvybę (plg. Mk 5, 41; Lk 7, 14–15) parodydavo tikrąją gailestingumo, apimančio Sandoros atkūrimą (plg. Jonas Paulius II. Dives in misericordia, 4), reikšmę. Tai aiškiai liudija susitikimai su samariete (plg. Jn 4, 1–30) ir svetimautoja (plg. Jn 8, 1–11), kur neužtarnautos Jėzaus meilės akivaizdoje pabunda nuodėmės suvokimas.“ [57]

65. Žodžio įsikūnijimas žmogiškojoje šeimoje, Nazarete, sukrečia istoriją savo naujybe. Turime panirti į Jėzaus gimimo slėpinį, į Marijos „taip“ Angelo apreiškimui, kai jos įsčiose prasidėjo Žodis; į Juozapo, kuris davė Jėzui vardą ir rūpinosi Marija, „taip“; į piemenų šventę prie prakartėlės; į išminčių pagarbinimą; į bėgimą Egiptan, Jėzui dalijantis savo ištremtos, persekiojamos ir pažemintos tautos skausmu; į Zacharijo religinį lūkestį ir džiaugsmą, lydintį Jono Krikštytojo gimimą; į šventykloje išpildytą Simeonui ir Onai pažadą; į Įstatymo mokytojų nuostabą klausantis augančio Jėzaus išminties. O vėliau įsižiūrėti į tuos trisdešimt metų, kai Jėzus pelnė duoną savo rankų darbu, recituodavo tautos tikėjimo tradicines maldas ir mokėsi savo tėvų tikėjimo, kol padarė jį vaisingą Karalystės slėpinyje. Štai Gimimo slėpinys ir Nazareto paslaptis, pilni malonaus šeimos kvapo! Slėpinys, taip žavėjęs Pranciškų Asyžietį, Kūdikėlio Jėzaus Teresę ir Šarlį Fuko, ir dabar skatina šeimas atnaujinti savo viltį bei džiaugsmą.

66. „Meilės ir ištikimybės sandora, kuria gyveno Šventoji Šeima iš Nazareto, aikštėn iškelia pradą, ugdantį šeimą ir darantį ją gebančią geriau sutikti gyvenimo ir istorijos vingius. Juo remdamasi kiekviena šeima, net ir būdama silpna, gali tapti šviesa pasaulio tamsybėje. „Čia išmokstame gyventi šeimoje. Nazaretas mus moko, kas yra šeima, meilės bendrystė, jos paprastas ir kuklus grožis, šventumas ir neliečiamumas. Pasimokykime iš Nazareto, koks malonus ir nepamainomas yra auklėjimas šeimoje, kokia yra jos prigimtinė paskirtis socialinėje tvarkoje“ (Paulius VI. Kalba Nazarete, 1964 01 05).“ [58]

Šeima Bažnyčios dokumentuose

67. Vatikano II Susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes taip pat rūpinosi skleisti santuokos ir šeimos kilnumą (plg. 47–52). „Čia santuoka apibrėžiama kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė (plg. 48), parodant, kad šeimos centras yra meilė <...>. „Tikroji meilė yra tarp vyro ir moters“ (plg. 49), apima abipusį savęs dovanojimą vienas kitam bei pagal Dievo planą savin įima ir įtraukia seksualinį matmenį ir emociškumą (plg. 48–49). Be to, pabrėžiama, kad sutuoktiniai šaknijasi Kristuje (plg. 48): Viešpats Kristus „ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą“ ir atėjęs su jais pasilieka. Įsikūnydamas Jis prisiima žmogiškąją meilę, apvalo, atbaigia ją ir per savo Dvasią dovanoja sutuoktiniams gebėjimą ja gyventi, visą jų gyvenimą pripildydamas tikėjimo, vilties ir meilės. Šitaip sutuoktiniai yra tartum pašventinami ir per jo malonę statydina Kristaus Kūną bei yra namų Bažnyčia (plg. Lumen gentium, 11). Todėl Bažnyčia, trokšdama visapusiškai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščioniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo.“ [59]

68. Vėliau „palaimintasis Paulius VI, vadovaudamasis Vatikano II Susirinkimu, paplėtojo mokymą apie santuoką ir šeimą. Pirmiausia enciklikoje Humanae vitae išryškino esminį saitą, jungiantį santuokinę meilę ir gyvybės pradėjimą: „Santuokinė meilė iš sutuoktinių reikalauja tinkamai pažinti savo atsakingosios tėvystės užduotį, kuri šiandien pagrįstai taip akcentuojama ir todėl turi būti deramai suvokta. <...> Atsakingai tėvystei vykdyti taip pat būtina, kad sutuoktiniai, vadovaudamiesi teisinga vertybių hierarchija, pažintų savo pareigas Dievo, savęs pačių, šeimos ir visuomenės atžvilgiu“ (10). Apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi Paulius VI pabrėžė santykį tarp šeimos ir Bažnyčios.“ [60]

69. „Šv. Jonas Paulius II ypatingą dėmesį šeimai skyrė savo katechezėse apie žmogiškąją meilę, Laiške šeimoms Gratissimam sane ir pirmiausia apaštališkajame paraginime Familiaris consortio. Šiuose dokumentuose popiežius šeimą apibūdino kaip „Bažnyčios kelią“ ir pateikė visapusišką požiūrį į vyro ir moters pašaukimą mylėti. Sykiu jis išdėstė pamatines šeimų pastoracijos bei šeimų gyvenimo visuomenėje gaires. Aptardamas santuokinę meilę (plg. Familiaris consortio, 13), jis pirmiausia nusako tai, kaip sutuoktiniai abipusėje meilėje gauna Kristaus Dvasios dovaną bei įgyvendina savo pašaukimą į šventumą.“ [61]

70. „Enciklikoje Deus caritas est popiežius Benediktas XVI toliau tęsė vyro ir moters meilės tiesos temą, iki galo atsiskleidžiančią tik nukryžiuoto Kristaus šviesoje (plg. 2). Jis pabrėžia: „Santuoka, besiremianti vienatine ir galutine meile, tampa Dievo santykio su žmogumi paveikslu, ir atvirkščiai: būdas, kuriuo myli Dievas, tampa žmogiškosios meilės matu“ (11). Be to, enciklikoje Caritas in veritate pabrėžiama meilės kaip gyvenimo visuomenėje (plg. 44), kur mokomasi bendrojo gėrio patirties, prado reikšmė.“ [62]

Santuokos sakramentas

71. „Raštas ir Tradicija įgalina artintis prie Trejybės, apreiškiamos šeimos bruožais, pažinimo. Šeima yra Dievo, kuris yra asmenų bendrystė, paveikslas. Per krikštą Tėvo balsas vadina Jėzų savo mylimuoju Sūnumi, ir šioje meilėje mums duota pažinti Šventąją Dvasią (plg. Mk 1, 10–11). Jėzus, kuris visa sutaikino savyje ir atpirko žmogų iš nuodėmės, ne tik sugrąžino santuokai bei šeimai jų pradinį pavidalą, bet ir padarė santuoką savo meilės Bažnyčiai sakramentiniu ženklu (plg. Mt 19, 1–12; Mk 10, 1–12; Ef 5, 21–32). Kristaus suvienytoje žmogiškojoje šeimoje atkurtas Švenčiausiosios Trejybės „paveikslas ir panašumas“ (plg. Pr 1, 26), slėpinys, iš kurio trykšta kiekviena tikra meilė. Iš Kristaus per Bažnyčią santuoka ir šeima gauna Šventosios Dvasios malonę liudyti Dievo meilės Evangeliją.“ [63]

72. Santuokos sakramentas nėra socialinis susitarimas, tuščias ritualas ar vien išorinis įsipareigojimo ženklas. Sakramentas yra dovana sutuoktiniams pašventinti ir išganyti, nes „jų priklausomybė vienas nuo kito per sakramentinį ženklą perteikia realų paties Kristaus ryšio su Bažnyčia paveikslą. Todėl sutuoktiniai Bažnyčiai nuolatos primena tai, kas nutiko ant kryžiaus, vienas kitam ir vaikams liudija išganymą, kuriame dalyvauja per sakramentą.“ [64] Santuoka yra pašaukimas ta prasme, jog yra atsakas į savitą pašaukimą gyventi santuokine meile kaip netobulu Kristaus ir Bažnyčios tarpusavio meilės ženklu. Todėl apsisprendimas susituokti ir sukurti šeimą turėtų būti pašaukimo atpažinimo vaisius.

73. „Savęs dovanojimas vienas kitam, neatsiejamas nuo sakramentinės santuokos, šaknijasi krikšto malonėje, pagrindžiančioje kiekvieno asmens pamatinę sandorą su Kristumi Bažnyčioje. Vienas kitą priimdami ir lydimi Kristaus malonės, sutuoktiniai pažada visišką atsidavimą, ištikimybę ir atvirumą gyvybei. Dievo jiems dovanojamas dovanas jie laiko esminiais santuokos elementais ir rimtai traktuoja savo abipusį įsipareigojimą Jo vardu ir Bažnyčios akivaizdoje. Tikint tada įmanoma santuokos gėrybes priimti kaip pareigas, tinkamiau atliekamas padedant sakramento malonei. <...> Todėl Bažnyčia sutuoktinius laiko visos šeimos, savo ruožtu žvelgiančios į Kristų, šerdimi.“ [65] Sakramentas nėra „daiktas“ ar „jėga“, nes iš tikrųjų pats Kristus „ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą. Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas.“ [66] Krikščioniškoji santuoka yra ženklas, ne tik rodantis, kaip labai Kristus pamilo Bažnyčią per jo Kryžiumi užantspauduotą Sandorą, bet ir padarantis tą meilę tikrove sutuoktinių bendrystėje. Susijungdami į vieną kūną, jie tampa Dievo Sūnaus santuokos su žmogaus prigimtimi paveikslu. Todėl Jis „leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio“ [67]. Net jei „vyro-moters ir Kristaus-Bažnyčios porų analogija“ „netobula“ [68], ja kviečiama melsti Viešpatį į santuokinius santykius išlieti savo meilę.

74. Lytinis susivienijimas, įgyvendinamas žmogišku būdu ir pašventintas sakramento, sutuoktiniams savo ruožtu yra augimo malonės gyvenime būdas. Tai – „vestuvių slėpinys“ [69]. Kūniško susivienijimo prasmė ir vertė išreiškiama sutikimo žodžiais, kuriais sutuoktiniai vienas kitą priima ir vienas kitam save dovanoja dalytis visu gyvenimu. Šiais žodžiais lytiškumui suteikiama reikšmė, išlaisvinant jį iš bet kurio dviprasmiškumo. Vis dėlto visas bendras sutuoktinių gyvenimas, visas santykių tarp jų, jų su vaikais ir pasauliu tinklas iš tikrųjų bus ženklinamas bei stiprinamas sakramento malonės, kylančios iš įsikūnijimo bei Velykų slėpinių, kuriais Dievas išreiškė visą savo meilę žmonijai ir artimai su ja susijungė. Jie niekada vieni savo jėgomis nesiims atsirandančių iššūkių. Jie pašaukti į Dievo dovaną atsiliepti savo įsipareigojimu, kūrybiškumu, tvirtumu kasdienėje kovoje, tačiau visada gali šauktis Šventosios Dvasios pašventinti jų vienybę, kad gautoji malonė vis iš naujo reikštųsi kiekvienoje naujoje situacijoje.

75. Anot Bažnyčios lotyniškosios tradicijos, Santuokos sakramento teikėjai yra besituokiantys vyras ir moteris [70]. Išsakydami savo abipusį sutikimą bei išreikšdami jį kūnišku savęs dovanojimu vienas kitam, jie gauna didelę dovaną. Jų sutikimas ir kūnų vienybė yra dieviškojo veikimo priemonės padaryti juos vienu kūnu. Per krikštą pašventinamas jų gebėjimas susijungti santuokoje kaip Viešpaties tarnams atsiliepiant į Dievo pašaukimą. Todėl dviem sutuoktiniams ne krikščionims priimant Krikštą, nebūtina atnaujinti santuokos pažadus ir pakanka jų neatmesti, nes priimamo Krikšto galia jų vienybė savaime per tai virsta sakramentine. Kanonų teisės galiojančiomis pripažįstamos ir kai kurios santuokos, sudarytos be įšventintojo tarnautojo [71]. Juk prigimtinė tvarka taip persmelkta Jėzaus Kristaus atpirkimo, kad „tarp pakrikštytųjų negali būti galiojančios santuokinės sutarties, kuri kartu nebūtų sakramentas“ [72]. Bažnyčia gali reikalauti, kad aktas būtų viešas, dalyvautų liudytojai, kitokių sąlygų, kurios istorijos tėkmėje keičiasi, tačiau tai nepanaikina to, kad abu sutuoktiniai yra sakramento teikėjai, nei menkina vyro ir moters sutikimo esminio vaidmens, kuris savaime sukuria sakramentinį ryšį. Kad ir kaip būtų, turėtume dar labiau apmąstyti dieviškąjį veikimą jungtuvių apeigose – veikimą, labai išryškintą Rytų Bažnyčiose, kai ypatinga svarba suteikiama susituokiančiųjų palaiminimui kaip Dvasios dovanos ženklui.

Žodžio sėklos ir netobulos situacijos

76. „Šeimos Evangelija taip pat maitina dar nesubrendusius grūdus ir turi atgaivinti nudžiūvusius medžius, kurių nevalia apleisti“ [73], kad, remdamiesi Kristaus dovanotu sakramentu, „būtų kantriai vedami į Slėpinio jų gyvenime turtingesnį pažinimą bei pilnatviškesnį įsitraukimą į jį“ [74].

77. Turėdami priešais akis Biblijos mokymą, kad visa sukurta per Kristų ir Kristui (plg. Kol 1, 16), Sinodo tėvai pabrėžė, jog „atpirkimo tvarka apšviečia ir atbaigia kūrinijos tvarką. Todėl prigimtinė santuoka visapusiškai suprantama jos sakramentinio atbaigimo šviesoje: tik žvelgdami į Kristų, iki pagrindų pažįstame žmogiškųjų santykių tiesą. „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. <...> Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (Gaudium et spes, 22). Vadinasi, itin naudinga prigimtinį santuokos turtą, kuris yra sutuoktinių gėris (bonum coniugum), suvokti vadovaujantis kristocentriniu aspektu.“ [75] Tas sutuoktinių gėris aprėpia vienybę, atvirumą gyvybei, ištikimybę ir neišardomumą, o krikščioniškojoje santuokoje taip pat abipusę pagalbą kelyje pilnatviškesnės draugystės su Viešpačiu link. „Semina Verbi atpažinimas kitose kultūrose (plg. Ad gentes, 11) gali būti taip pat taikomas santuokos ir šeimos tikrovei. Bet tikrosios prigimtinės santuokos teigiamų elementų esama ir santuokos formose, būdingose kitoms religinėms tradicijoms“ [76], net jei nestokojama ir šešėlių. Galime sakyti: „Bet kas, kas nori sukurti šiame pasaulyje šeimą, kuri moko vaikus džiaugtis kiekvienu blogį įveikiančiu poelgiu, šeimą, rodančią, kad Dvasia gyva ir veikia, sulauks mūsų dėkingumo ir pripažinimo. Kad ir kokiai šeimai, tautai, religijai ar pasaulio sričiai jie priklausytų.“ [77]

78. „Kristaus žvilgsnis, apšviečiantis kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9; Gaudium et spes, 22), kreipia Bažnyčios pastoraciją į tikinčiuosius, kurie bendrai gyvena be santuokos arba sudarę vien civilinę santuoką, arba yra išsituokę ir susituokę antrąsyk. Vadovaudamasi dieviškąja pedagogika, Bažnyčia su meile žvelgia į tuos, kurie netobulai dalyvauja jos gyvenime: kartu su jais meldžia atsivertimo malonės, drąsina daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje gyvena ir dirba. <...> Kai sąjungą sutvirtina viešasis ryšys – ir ji yra paženklinta stiprios meilės, atsakomybės dėl palikuonių, gebėjimo įveikti išbandymus, – galima svarstyti, jei tai įmanoma, apie lydėjimą Santuokos sakramento link.“ [78]

79. „Susidūrus su sunkiomis situacijomis ir sužeistomis šeimomis, visada atmintinas bendrasis principas: „Ganytojams žinotina, kad iš meilės tiesai jie privalo gerai skirti situacijas“ (Familiaris consortio, 84). Atsakomybės dydis visais atvejais nėra vienodas, ir gali būti veiksnių, apribojančių gebėjimą priimti sprendimą. Todėl ganytojai, aiškiai išdėstę Bažnyčios mokymą, turėtų vengti sprendimų, kuriais neatsižvelgiama į įvairių situacijų sudėtingumą, ir būti dėmesingi tam, kaip žmonės gyvena ir kaip kenčia dėl savo būvio.“ [79]

Gyvybės perdavimas ir vaikų auklėjimas

80. Santuoka pirmiausia – „glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė“ [80], kuri yra pačių sutuoktinių gėris [81], o „lytiškumas orientuotas į santuokinę vyro ir moters meilę“ [82]. Todėl ir „sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis dėlto gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoka gyventi labai prasmingai“ [83]. Nepaisant to, ta sąjunga „savo prigimtiniu pobūdžiu“ [84] orientuota gimdyti vaikus. Gimęs kūdikis „papildo abipusę sutuoktinių meilę ne iš išorės; jis pasirodo pačiose abipusio dovanojimosi gelmėse, būdamas jos vaisius ir atbaigimas“ [85]. Jis pasirodo ne proceso pabaigoje, bet jau jų meilės pradžioje kaip esminis jos bruožas, kurio neįmanoma paneigti nesuluošinant pačios meilės. Nuo pačios pradžios meilė atmeta kiekvieną impulsą užsisklęsti savyje bei atsiveria vaisingumui, pratęsiančiam jos pačios gyvavimą. Todėl sutuoktinių genitalinis aktas tos reikšmės niekada negali paneigti [86], net jei dėl įvairių priežasčių juo ne visada faktiškai pradedama nauja gyvybė.

81. Vaikas turi gimti iš tokios meilės, o ne kokiu nors kitokiu būdu, nes jis „ne prievolė, bet dovana“ [87], kuri yra „tėvų santuokinės meilės konkretaus akto vaisius“ [88]. Todėl „santuokinė vyro ir moters meilė ir gyvybės perdavimas, remiantis kūrinijos tvarka, nukreipti vienas į kitą (plg. Pr 1, 27–28). Kūrėjas leido vyrui ir moteriai šitaip dalyvauti jo kuriamajame darbe ir sykiu padarė juos savo meilės įrankiais, per žmogaus gyvybės perdavimą jų atsakomybei patikėdamas žmonijos ateitį.“ [89]

82. Sinodo tėvai pareiškė, jog „nesunku konstatuoti, kad plinta mąstysena, susiaurinanti gyvybės perdavimą, taikantis prie kintančių individo ar poros planų“ [90]. Bažnyčios mokymas „padeda sutuoktiniams darniai ir sąmoningai įgyvendinti tarpusavio bendrystę visais matmenimis, įskaitant atsakingą tėvystę. Būtina iš naujo atrasti popiežiaus Pauliaus VI enciklikos Humanae vitae žinią, pabrėžiančią, jog morališkai įvertinant gimstamumo reguliavimo metodus būtina gerbti asmens kilnumą. <...> Apsisprendimu įsivaikinti ar globoti ypatingu būdu išreiškiamas santuokinės meilės vaisingumas.“ [91] Kupina didžiulio dėkingumo, Bažnyčia „remia šeimas, priimančias, auklėjančias ir meile apsupančias neįgalius vaikus“ [92].

83. Šiame kontekste negalima nepažymėti, kad jei šeima yra gyvybės šventovė, vieta, kur pradedama ir globojama gyvybė, tai tam skausmingai prieštaraujama, kai ji tampa vieta, kur gyvybė neigiama ir griaunama. Žmogaus gyvybė labai vertinga, o savo motinos įsčiose augančio negimusio kūdikio teisė į gyvybę tokia neatimama, kad galimybės spręsti dėl šios gyvybės, kuri yra tikslas savyje ir niekada negali būti kito žmogaus „nuosavybė“, niekaip nevalia pateikti kaip teisės disponuoti savo kūnu. Šeima gina gyvybę kiekvienu jos tarpsniu, taip pat jai gęstant. Todėl „sveikatos apsaugos struktūrų darbuotojams primintina pareiga prieštarauti sąžinės sumetimais. Sykiu Bažnyčia ne tik jaučia poreikį patvirtinti teisę į natūralią mirtį vengiant agresyvaus gydymo ir eutanazijos“, bet ir „tvirtai atmeta mirties bausmę“ [93].

84. Sinodo tėvai pageidavo pabrėžti, kad „vienas iš šiandienei šeimai kylančių pagrindinių iššūkių neabejotinai yra auklėjimas. Tą iššūkį dar reiklesnį bei sudėtingesnį daro dabartinė kultūrinė tikrovė ir didelė žiniasklaidos įtaka.“ [94] „Įkrikščionindama per svetingas bendruomenes, Bažnyčia teikia šeimoms vertingą paspirtį.“ [95] Vis dėlto, man atrodo, jog reikia priminti, kad visapusiškas vaikų auklėjimas yra „labai rimta pareiga“ ir sykiu tėvų „pirmutinė pareiga“ [96]. Tai ne tik užduotis ar našta, bet ir esminė bei nepamainoma teisė, kurią jie pašaukti ginti ir kurios niekas negali kėsintis iš jų atimti. Valstybė teikia auklėjimo paslaugą subsidiariai, lydėdama nedeleguojamą tėvų funkciją, o šie turi teisę laisvai pasirinkti ugdymo – prieinamo ir kokybiško, – kurį savo vaikams nori suteikti pagal savo įsitikinimus, pobūdį. Mokykla tėvų nepamaino, bet juos papildo. Pagrindinis principas yra štai šis: „Kiti auklėjimo proceso dalyviai gali vykdyti savo pareigas tiktai tėvų vardu, jiems pritariant ir iš dalies jų įpareigoti.“ [97] Vis dėlto „tarp šeimos ir visuomenės, tarp šeimos ir mokyklos atsirado spraga, ir šiandien auklėjamoji sutartis yra žlugus, o visuomenės ir šeimos auklėjamoji sąjunga išgyvena krizę“ [98].

85. Kad patys tėvai galėtų atlikti savo auklėjamąją užduotį, Bažnyčia pašaukta bendradarbiauti vykdydama tinkamą pastoraciją. Ji visada privalo padėti tėvams branginti savo ypatingą vaidmenį bei pripažinti, kad priėmusieji Santuokos sakramentą tapo tikrais auklėjimo tarnautojais, nes ugdydami savo vaikus statydina Bažnyčią [99] ir taip priima Dievo jiems siūlomą pašaukimą [100].

Šeima ir Bažnyčia

86. „Su dideliu džiaugsmu ir paguoda Bažnyčia žvelgia į šeimas, kurios liko ištikimos Evangelijos mokymui. Ji dėkoja joms už liudijimą ir jas drąsina. Jų dėka neišardomos šeimos grožis ir amžina ištikimybė tampa įtikimais dalykais. Šeimoje, kurią galima vadinti „namų Bažnyčia“ (Lumen gentium, 1), bręsta pirmutinė bažnytinė žmonių bendrystės, kurioje per malonę atsispindi Švenčiausiosios Trejybės slėpinys, patirtis. „Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1657).“ [101]

87. Bažnyčia yra šeimų šeima, nuolatos praturtinama visų namų Bažnyčių gyvenimo. „Santuokos sakramento galia kiekviena šeima visais atžvilgiais tampa gėriu Bažnyčiai. Turint tai priešais akis, šiandienei Bažnyčiai bus vertinga dovana apmąstyti šeimos ir Bažnyčios abipusiškumą: Bažnyčia yra gėris šeimai, šeima yra gėris Bažnyčiai. Sergėti Viešpaties sakramentinę dovaną privalu ne tik pavienėms šeimoms, bet ir pačiai krikščionių bendruomenei.“ [102]

88. Meilė šeimoje yra nuolatinė Bažnyčios gyvenimo stiprybė. „Santuokos vienijamasis tikslas yra nuolatinė paskata augti šia meile bei ją stiprinti. Meilės vienybėje sutuoktiniai patiria tėvystės ir motinystės grožį; dalijasi planais ir vargais, troškimais ir rūpesčiais; mokosi vienas kitu rūpintis ir vienas kitam atleisti. Šioje meilėje švenčia džiugias akimirkas ir palaiko vienas kitą sunkiais savo gyvenimo istorijos tarpsniais. <...> Abipusės ir neužtarnautos dovanos grožis, džiaugimasis gimusia gyvybe ir meilės kupinas rūpinimasis visais, jaunais ir pagyvenusiais, šeimos nariais yra keli iš vaisių, kurie atsaką į šeimos pašaukimą daro nepakartojamą bei nepamainomą“ [103] tiek Bažnyčiai, tiek visai visuomenei.

Ketvirtas skyrius
MEILĖ SANTUOKOJE

89. Viso, kas pasakyta, neužtektų santuokos ir šeimos Evangelijai išreikšti, jei atskirai neaptartume meilės. Mat negalime raginti žengti ištikimybės ir abipusio dovanojimosi keliu neskatindami brandinti, stiprinti ir gilinti santuokinę ir šeimyninę meilę. Juk Santuokos sakramento malonė pirmiausia skirta „sutuoktinių meilei ištobulinti“ [104]. Šiuo atveju irgi galioja tai, kad „jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2–3). Vis dėlto žodis „meilė“ yra vienas dažniausiai vartojamų ir labai dažnai iškraipomų žodžių [105].

Mūsų kasdienė meilė

90. Šventojo Pauliaus himne apie meilę aptinkame kai kuriuos tikros meilės bruožus:

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

Meilė patiriama ir puoselėjama gyvenime, kuriuo visomis dienomis dalijasi sutuoktiniai vienas su kitu ir su savo vaikais. Todėl verta stabtelėti ir tiksliau suvokti šio teksto sąvokų prasmę, kad jį būtų galima mėginti taikyti kiekvienos šeimos konkrečiai situacijai.

Kantrumas

91. Pirma pavartota sąvoka yra makrothyméi. Ji reiškia ne tiesiog „visa ištveria“, nes ši mintis išreiškiama 7 eil. pabaigoje. Prasmė paaiškėja iš Senojo Testamento graikiškojo vertimo, kur pasakyta, kad Dievas yra „lėtas pykti“ (Iš 34, 6; Sk 14, 18). Kantrumas reiškiasi tada, kai asmuo nepasiduoda impulsams ir vengia užsipulti. Tai – Sandoros Dievo, kviečiančio sekti juo ir šeimos gyvenime, bruožas. Tekstus, kuriuose Paulius vartoja šį žodį, reikia skaityti turint priešais akis Išminties knygą (plg. 11, 23; 12, 2. 15–18): giriant Dievo santūrumą, suteikiantį laiko atgailai, sykiu pabrėžiama jo galia, aikštėn iškylanti jam gailestingai elgiantis. Dievo kantrumas yra gailestingumo nusidėjėliui rodymas ir parodo tikrąją galią.

92. Būti kantriam nereiškia leisti be paliovos netikusiai su mumis elgtis ar toleruoti fizinę agresiją, ar leisti traktuoti save kaip objektą. Problema iškyla, kai manome, jog santykiai turi būti idiliški, o žmonės tobuli arba kai save laikome centru ir laukiame, kad būtų vykdoma tik mūsų valia. Tada visa daro mus nekantrius, verčia reaguoti agresyviai. Jei neugdysime kantrybės, visada rasime dingstį piktai atsakyti ir galop su mumis bus neįmanoma sugyventi, pasidarysime antisocialūs, negebantys sutramdyti impulsų, o šeima virs mūšio lauku. Todėl Dievo žodis mus ragina: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31). Kantrumas stiprėja pripažįstant, kad ir kitas turi teisę gyventi šioje žemėje drauge su manimi ir toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis mane trikdo, griauna mano planus, erzina savo buvimo būdu ar savo mintimis, kad nėra viskuo toks, kokio tikėjausi. Meilei visada būdinga stipri atjauta, skatinanti priimti kitą kaip šio pasaulio dalį net ir tada, kai jis elgiasi kitaip nei man norėtųsi.

Geranoriškumo nuostata

93. Po to eina žodis chrestéuetai, visoje Biblijoje pavartotas tik čia ir kilęs iš chrestós (geras žmogus, savo gerumą parodantis darbais). Vis dėlto, atsižvelgiant į vietą, kurioje jis yra, būtent į griežto paralelizmo santykį su pirmesniu žodžiu, jis papildo pastarąjį. Šitaip Paulius nori išryškinti, kad „kantrumas“, įvardytas pirmoje vietoje, nėra visiškai pasyvi nuostata, bet turi būti lydimas veikimo, dinamiškos ir kūrybiškos reakcijos kitų atžvilgiu. Šiuo žodžiu parodoma, kad meilė yra gėris kitiems ir jiems padeda. Todėl jis verčiamas kaip „maloninga“.

94. Visame tekste akivaizdu, jog Paulius trokšta pabrėžti, kad meilė nėra vien jausmas. Ji turėtų būti suprantama ta reikšme, kurią žodis „meilė“ turi hebrajų kalboje, būtent: „daryti gera“. Pasak šventojo Ignaco Lojolos, „meilė rodytina daugiau darbais negu žodžiais“ [106]. Šitaip ji atskleidžia visą savo vaisingumą ir leidžia mums patirti davimo laimę, apstaus dovanojimosi be saiko, be reikalavimo atsilyginti, vien iš noro duoti bei tarnauti, kilnumą ir didingumą.

Išgyti iš pavydo

95. Kaip priešinga meilei atmetama nuostata, išreiškiama sąvoka zelos (pavydas). Tai reiškia, kad meilėje nėra vietos nepasitenkinimui dėl kitų gerovės (plg. Apd 7, 9; 17, 5). Pavydas yra liūdesys dėl kito gerovės, liudijantis, kad mums kitų laimė nerūpi, nes visą dėmesį esame sutelkę į savo pačių gerovę. Meilė verčia išeiti iš savęs, o pavydas spaudžia į save koncentruotis. Tikra meilė brangina kitų sėkmes, nelaiko jų grėsme ir išsilaisvina iš pavydo kartaus skonio. Pripažįsta, kad visi turi skirtingų dovanų ir gyvenime žengia įvairiais keliais. Todėl stengiasi atrasti savo kelią į laimę, leisdama kitiems surasti savuosius kelius.

96. Galiausiai kalbama apie poreikį įvykdyti tai, ko reikalaujama dviem paskutiniais Dievo Įstatymo įsakymais: „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Iš 20, 17). Meilė akina nuoširdžiai branginti kiekvieną žmogų, pripažįstant jo teisę į laimę. Myliu šį asmenį, žvelgiu į jį Dievo Tėvo, kuris visko mums teikia „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), žvilgsniu ir taip savo viduje patvirtinu, kad jis gali mėgautis gera akimirka. Ta pati meilės šaknis visada verčia mane atmesti neteisingumą – kai vieni turi per daug, o kiti nieko – arba siekti, kad ir visuomenės atstumtieji patirtų šiek tiek džiaugsmo. Visa tai yra ne pavydas, bet teisingumo troškimas.

Nesididžiuoti ir nesipuikuoti

97. Po to eina žodis perpereúetai, reiškiantis tuščiagarbiškumą, troškimą pasirodyti pranašesniam siekiant padaryti kitiems įspūdį pedantiška bei šiek tiek agresyvia nuostata. Kas myli, tas ne tik vengia per daug kalbėti apie save, bet yra sutelkęs dėmesį į kitus; moka išlikti savo vietoje, nesistengdamas atsidurti visų dėmesio centre. Kitas žodis – physioútai – yra labai panašus, nes rodo, kad meilė nėra arogantiška. Paraidžiui reiškia „nesipuikavimą“ prieš kitus ir žymi kai ką dar subtilesnio. Galvoje turima ne vien manija demonstruoti savo savybes, bet ir realybės jausmo praradimas. Save kas nors laiko didesniu už kitus todėl, kad manosi esąs „dvasingesnis“ ar „išmintingesnis“. Paulius šį žodį pavartoja ir kitur, pavyzdžiui, sakydamas, kad „pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“ (1 Kor 8, 1). Kai kurie manosi esą dideli, nes žino daugiau už kitus, todėl kelia jiems reikalavimus ir juos kontroliuoja, kai iš tikrųjų didelius mus daro meilė, kuri supranta, globoja, remia silpnąjį. Dar vienoje eilutėje tas žodis vartojamas kritikuojant tuos, kurie „ėmė puikuotis“ (plg. 1 Kor 4, 18), tačiau iš tikrųjų yra kupini veikiau tuščių žodžių nei Dvasios „jėgos“ (plg. 1 Kor 4, 19).

98. Svarbu, kad krikščionys šia nuostata gyventų bendraudami su šeimos nariais, kurių tikėjimas menkai išugdytas, įsitikinimai trapūs ar netvirti. Kartais nutinka priešingai: tie, kurie šeimos aplinkoje tariasi gerokai kitus praaugę, tampa arogantiški ir nepakeliami. Nuolankumo nuostata tada išryškėja kaip meilės dalis, nes nuoširdžiai norint kitus suprasti, jiems atleisti ir tarnauti, būtina išgyti iš puikybės ir puoselėti nuolankumą. Jėzus savo mokiniams priminė, kad galios pasaulyje kiekvienas stengiasi valdyti kitą, ir todėl jiems pasakė: „Tarp jūsų to nebus“ (Mt 20, 26). Krikščioniškosios meilės logika nėra jaustis aukštesniam už kitus bei rodyti jiems savo galią, bet: „kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 27). Šeimos gyvenime negali karaliauti vienų viešpatavimo kitiems logika ar varžymasis, kas protingesnis ar galingesnis, nes tokia logika meilę griauna. Ir šeimai galioja patarimas: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Pt 5, 5).

Mielumas

99. Mylėti taip pat reiškia būti maloniam, ir tokia yra žodžio aschemonéi prasmė. Juo norima parodyti, kad meilė nesielgia netinkamai, nėra nemandagi ar žiauri. Būdais, žodžiais ir veiksmais yra maloni, o ne šiurkšti ar nelanksti. Nemėgsta skaudinti kitų. Mandagumas yra „jautrumo ir nešališkumo mokykla“, reikalaujanti iš žmogaus „ugdyti savo protą ir jausmus, mokytis išgirsti, kalbėti ir tam tikromis akimirkomis patylėti“ [107]. Buvimas maloniam krikščioniui negali būti pasirinktinas ar atmestinas dalykas: tai – būtinas meilės reikalavimas, nes „kiekvienas žmogus įpareigotas būti malonus jį supantiesiems“ [108]. Kasdien „įžengiant į kito gyvenimą, net jei tas asmuo atlieka tam tikrą vaidmenį mano gyvenime, reikia taktiškumo nuostatos nebūti įsiveržėliu, ir tai atnaujina pasitikėjimą bei pagarbą. <...> Juo intymesnė ir stipresnė, juo labiau meilė reikalauja pagarbos kito laisvei ir gebėjimo palaukti, kol kitas atidarys duris į savo širdį.“ [109]

100. Norint autentiškai susitikti su kitu, būtina maloniai žvelgti į jį. Tai neįmanoma karaliaujant pesimizmui, išryškinančiam kitų trūkumus ir klaidas, galbūt taip kompensuojant savo paties kompleksus. Malonus žvilgsnis neleidžia mums pernelyg užkliūti už kito ribotybių ir todėl įgalina, net jei esame skirtingi, vienam kitą pakęsti ir imtis bendro projekto. Maloni meilė kildina ryšius, ugdo saitus, kuria naujus integracijos tinklus, audžia tvirtą socialinį audinį. Šitaip patys apsisaugome, nes be priklausomumo kam nors jausmo neįmanoma išlaikyti atsidavimo kitiems, galop imama ieškoti patogumo vien sau ir bendras gyvenimas tampa negalimas. Antisocialus asmuo tiki, kad kiti egzistuoja vien jo poreikiams patenkinti ir kad tai darydami atlieka savo pareigą. Tada erdvės meilės švelnumui ir kalbai nebelieka. Kas myli, tas geba padrąsinti, paguosti, sustiprinti ir paskatinti. Štai, pavyzdžiui, ką Jėzus sakydavo žmonėms: „Pasitikėk, sūnau!“ (Mt 9, 2); „Didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28); „Kelkis!“ (Mk 5, 41); „Eik rami!“ (Lk 7, 50); „Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Šiais žodžiais nežeminama, neliūdinama, neerzinama, neniekinama. Šeimoje būtina išmokti tokios malonios Jėzaus kalbos.

Dosnus nešališkumas

101. Dažnai kartojome, kad, norint mylėti kitus, pirma reikia mylėti save. Tačiau šiame meilės himne sakoma, kad meilė „neieško savo naudos“ arba „neieško, kas sava“. Toks pasakymas randamas ir kitame tekste: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4). Turint priešais akis tokią aiškią Rašto ištarą, vengtina savimeilei teikti pirmenybę, tarsi ji būtų kilnesnė už dovanojimąsi kitiems. Tam tikrą pirmenybę savimeilei galima suprasti vien kaip psichologinę būklę; tam, kuris negeba mylėti savęs, bus sunku mylėti kitus: „Kam bus dosnus žmogus, kuris šykštus sau <...>? Nėra šykštesnio žmogaus už šykštų sau pačiam“ (Sir 14, 5–6).

102. Tačiau pats Tomas Akvinietis aiškino, kad „meilei deramiau trokšti mylėti, nei trokšti būti mylimai“ [110] ir kad „motinos, kurių meilė stipriausia, siekia labiau mylėti, nei būti mylimos“ [111]. Todėl meilė gali pranokti teisingumą ir neužtarnautai, „nieko nesitikėdama“ (plg. Lk 6, 35), lietis iki didžiausios meilės, kuri yra gyvybę už kitus atiduoti (plg. Jn 15, 13). Ar toks dosnumas, įgalinantis mus dovanoti neužtarnautai ir be saiko, įmanomas? Tikrai įmanomas, nes Evangelija to ir reikalauja: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).

Be vidinio smurto

103. Pirmu himno pasakymu buvome kviečiami būti kantrūs, vengti šiurkščiai reaguoti į kitų silpnybes ar klaidas, o dabar pasirodo dar vienas žodis – paroxýnetai, – kuriuo žymima vidinė pasipiktinimo reakcija, sukelta kažko, kas išoriška. Galvoje turimas vidinis smurtas, neparodomas susierzinimas, priverčiantis mus užimti gynybinę poziciją kitų atžvilgiu, tarsi jie būtų vengtini nemalonūs priešai. Tokio vidinio agresyvumo kurstymas nieko gera neduoda. Tai mus tik susargdina ir galiausiai izoliuoja. Pasipiktinimas sveikas, kai skatina reaguoti į didelę neteisybę, tačiau žalingas, kai linksta visas mūsų nuostatas primesti kitiems.

104. Evangelija, priešingai, kviečia pamatyti rąstą savo akyje (plg. Mt 7, 5), o būdami krikščionys negalime ignoruoti Dievo žodžio nuolatinio kvietimo nekurstyti piktumo: „Nesiduok pikto nugalimas“ (Rom 12, 21). „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). Vienas dalykas yra pajausti agresyvumo antplūdį ir kitas – jam pasiduoti bei leisti tapti nuolatine nuostata: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Todėl diena šeimoje niekada neturėtų baigtis nesusitaikius. „Kaip galiu susitaikyti? Ar puldamas ant kelių? Ne! Mažas gestas, menkas dalykas, ir darna šeimoje bus atkurta. Pakanka mažo švelnumo gesto! Net be žodžių. Tačiau neleiskite, kad diena pasibaigtų nesusitaikius!“ [112] Vidinė reakcija kitų keliamo nemalonumo akivaizdoje turėtų būti palaiminimas širdyje, troškimas kitam gėrio, prašymas, kad Dievas jį išlaisvintų ir išgydytų: „Laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“ (1 Pt 3, 9). Jei reikia kovoti su blogiu, kovokime, tačiau vidiniam smurtui visada sakykime „ne“.

Atleidimas

105. Jei blogam jausmui leidžiame persmelkti visas mūsų gelmes, atveriame vartus piktumui, susisukančiam lizdą širdyje. Pasakymas logízetai to kakón reiškia „nepamiršti blogio“, „jį pasižymėti“, t. y. rūstauti. Priešingybė yra atleidimas, grįstas teigiama nuostata mėginant suprasti kitų silpnybes ir surasti kitam asmeniui pateisinimą, kaip sakė Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tačiau paprastai stengiamasi surasti dar daugiau kaltės, įsivaizduoti dar didesnes blogybes, įžiūrėti visokius blogus ketinimus, o taip rūstumas auga ir šaknijasi. Tada kokia nors sutuoktinio klaida ar koks nors nuopuolis gali pakenkti meilės ryšiui ir šeimos tvirtumui. Problema ta, kad kartais viskam priskiriamas tas pats sunkumo laipsnis, rizikuojant imti griežtai reaguoti į bet kurią kito klaidą. Troškimas apginti savo teises virsta nenumaldomu ir nuolatiniu keršto troškuliu, o ne sveiku savo orumo gynimu.

106. Kai esame įžeisti ar apgauti, atleisti įmanoma ir pageidautina, bet niekas nesako, jog tai lengva. Tiesa, kad „šeimos bendrystę galima išsaugoti ir tobulinti tik kilniai aukojantis. Kiekvienas ir visi turi būti visada pasirengę suprasti, toleruoti, atleisti, susitaikyti. Kiekviena šeima gerai supranta, kad įtampa ir konfliktai, egoizmas, nesantaika be atodairos ardo tą bendrystę, o kartais ją visiškai sunaikina. Dėl šios priežasties dažnai ir įvairiai suyra šeima.“ [113]

107. Šiandien žinome, jog norint gebėti atleisti reikia išlaisvinančios savo pačių supratimo ir atleidimo sau patiems patirties. Mūsų klaidos ar kritinis mylimo žmogaus žvilgsnis taip dažnai griauna mūsų savivertę. Šitai mus skatina saugotis kitų, vengti prisirišimo, baimintis tarp­asmeninių santykių. Tada kaltinant kitus apgaulingai palengvėja. Turime melstis susitaikydami su savo istorija, priimti save pačius, mokėti sugyventi su savo ribotumu ir taip pat sau atleisti, kad galėtume turėti tokią pat nuostatą kitų atžvilgiu.

108. Tačiau tam reikia patirti, kad Dievas mums atleido, kad esame nuteisinti dovanai, o ne už savo nuopelnus. Mus pasiekė už visus mūsų darbus pirmesnė meilė, kuri visada atveria naujas galimybes, skatina ir motyvuoja. Jei pripažįstame, kad Dievo meilė yra besąlyginė, kad Dievo meilės nereikia nei pirkti, nei už ją atmokėti, tada kitus galėsime mylėti labiau už viską, atleisti jiems net ir tada, kai jie mums buvo neteisingi. Kitaip mūsų šeimos gyvenimas nustos būti supratimo, paspirties ir paskatinimo vieta ir virs nuolatinės įtampos bei abipusio baudimo erdve.

Džiaugtis drauge su kitais

109. Pasakymu chaírei epì te adikía žymima kokia nors neigiamybė, esanti žmogaus širdies slaptumoje. Tokia nuodinga nuostata būdinga tam, kuris džiaugiasi matydamas, kad neteisingai elgiamasi su kuo nors. Šį pasakymą papildo kitas, kuriuo išreiškiamas teigiamas momentas: sygchaírei te aletheía – su džiaugsmu pritaria tiesai. Tai reiškia džiaugimąsi kito gėriu, kai pripažįstamas jo kilnumas, branginami jo gebėjimai ir geri darbai. Šitai neįmanoma tam, kuris nuolatos lygina save bei konkuruoja su kitais, taip pat su savo sutuoktiniu, – ligi tiek, kad slapčia džiaugiasi jo nesėkmėmis.

110. Galėdamas padaryti gera kitam arba matydamas, kad kitam sekasi, mylintis žmogus džiaugiasi ir taip šlovina Dievą, nes „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Mūsų Viešpats ypač brangina tuos, kurie džiaugiasi kito laime. Jei neugdysime savo gebos džiaugtis kito gėriu ir dėmesį pirmiausia telksime į savo poreikius, pasmerksime save džiaugsmo stokojančiam gyvenimui, nes, pasak Jėzaus, „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Šeima visados turėtų būti vieta, kur kiekvienas, kuriam kas nors nutiktų gera gyvenime, žinotų, jog dėl šito bus džiaugiamasi drauge su juo.

Visa pakelia

111. Vardijimas užbaigiamas keturiais pasakymais, kurie visi susiję su visuma: „visa“. Visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria. Šitaip primygtinai pabrėžiama meilės, gebančios nesitraukti iš kelio niekam, kas jai grasina, kontrkultūrinė dinamika.

112. Pirmiausia pasakoma, kad ji „visa pakelia“ (panta stégei). Tai skiriasi nuo „pamiršta, kas buvo bloga“, nes tas pasakymas susijęs su liežuvio naudojimu; gali reikšti „nieko nesakyti“ apie kokią nors neigiamybę, kuri gali būti būdinga kitam žmogui. Taip pat reiškia vengti teisti, tramdyti polinkį žiauriai ir negailestingai smerkti. „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37). Nors tai ir prieštarauja įprastiniam mūsų liežuvio naudojimui, Dievo žodis sako: „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų!“ (Jok 4, 11). Juodinti kito paveikslą yra būdas, kaip įtvirtinti savąjį, išlieti pyktį bei pavydą nesukant galvos dėl padaromos žalos. Dažnai užmirštama, kad šmeižtas – sunki nuodėmė, rimtas Dievo įžeidimas, kai pakenkiama geram kito vardui ir jam padaroma sunkiai atitaisoma žala. Todėl Dievo žodis liežuviui toks griežtas sakydamas, kad liežuvis yra „nedorybės visetas“ ir „suteršia visą kūną“ (Jok 3, 6), „nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų“ (Jok 3, 8). „Juo keikiame žmones, kurie sukurti būti panašūs į Dievą“ (Jok 3, 9), o meilė kito paveikslą saugo taip jautriai, kad net sergsti gerą priešo vardą. Ginant dieviškąjį įstatymą šio meilės reikalavimo niekada nevalia užmiršti.

113. Vienas kitą mylintys ir vienas kitam priklausantys sutuoktiniai gerai kalba vienas apie kitą, stengiasi parodyti geras sutuoktinio puses nutylėdami trūkumus bei klaidas. Bet kuriuo atveju nesako nieko, kas pakenktų jo paveikslui. Tačiau toks elgesys yra ne tik išorinis veiksmas, bet ir kyla iš vidinės nuostatos. Tai – ne naivumas, kai nenorima matyti kito sunkumų ir silpnybių, bet platus žvilgsnis, tas silpnybes bei klaidas įkeliantis į kontekstą, primenantis, kad tie trūkumai tėra kito būties viena dalis, o ne visuma. Nepatinkanti santykio dalis nėra to santykio visuma. Tada galima tiesiog pripažinti, kad visi esame sudėtingas šviesos ir šešėlio derinys. Kitas nėra vien tai, kas mane erzina. Jis yra daug daugiau. Todėl nereikalauju iš jo tobulos meilės, kad jį branginčiau. Jis myli mane toks, koks yra, ir taip, kaip gali, būdamas ribotas, tačiau tai, kad jo meilė netobula, nereiškia, kad ji apgaulinga ar netikra. Tikra, bet ribota ir žemiška. Todėl jei per daug reikalausiu, jis man tai kaip nors leis suprasti, nes negalės imtis ir nesiims dieviškosios būtybės vaidmens ir netarnaus visiems mano poreikiams. Meilė gyvuoja greta su netobulumu, visa pakėlimu ir moka patylėti apie mylimo asmens ribotumus.

Visa tiki

114. Panta pisteúei – „visa tiki“. Šiame kontekste šį „tikėjimą“ reikia suprasti ne teologine, bet įprastine „pasitikėjimo“ prasme. Galvoje turimas ne tik manymas, kad kitas nemeluoja ir neapgaudinėja. Toks pamatinis pasitikėjimas pripažįsta Dievo šviesą, kuri slypi tamsoje, tartum žarijos, žėruojančios po pelenais.

115. Šitoks pasitikėjimas įgalina laisvės santykį. Nebūtina kontroliuoti kito, smulkmeniškai sekioti paskui jį siekiant, kad jis nepabėgtų iš mūsų glėbio. Meilė pasitiki, palieka laisvėje, atsisako viską kontroliuoti, turėti savo žinioje, valdyti. Tokia laisvė, įgalinanti autonomiją, atvirumą pasauliui ir naujai patirčiai, leidžia santykiui turtėti ir nevirsti horizontų stokojančia endogamija. Sutuoktiniai, vis iš naujo susitikdami, šitaip gali džiugiai pasidalyti tuo, ką gavo ir ko išmoko už šeimos rato. Sykiu ji įgalina nuoširdumą bei skaidrumą, nes sutuoktinis, kuris žino, kad juo pasitikima ir kad jo nuoširdumas branginamas, nesislėpdamas rodysis toks, koks yra. O tas, kuris žino, kad yra įtarinėjamas, kad bus negailestingai smerkiamas, kad nėra besąlygiškai mylimas, geriau pasilaikys savo paslaptis, slėps savo paslydimus bei silpnybes, vaizduos save tokį, koks nėra. Ir priešingai, šeima, kurioje karaliaus tvirtas ir meilės kupinas pasitikėjimas ir, nepaisant visko, bus visados pasitikima, leis išnirti tikrajai jos narių tapatybei ir spontaniškai atmesti apgavystę, netiesą ir melą.

Viskuo viliasi

116. Panta elpízei – meilė nepraranda vilties dėl ateities. Siejant su ankstesniu pasakymu, šis posakis reiškia viltį to, kuris suvokia, jog kitas gali keistis. Jis visada viliasi, kad įmanoma subręsti, netikėtai pražysti, kad vieną dieną sudygs jo būties giliausi potenciniai gebėjimai. Tai nereiškia, kad viskas pasikeis šiame gyvenime. Tačiau pripažintina – nors kai kurie dalykai vyksta ne taip, kaip norėtųsi, Dievas galbūt kaip tik tiesina kreivas to asmens linijas ir iš blogybių, kurių šis neįstengia įveikti šioje žemėje, išgaus kokio nors gėrio.

117. Čia viltis reiškiasi pilnatviškai, nes suvokiamas gyvenimo po mirties tikrumas. Žmogus su savo silpnybėmis pašauktas į Dangaus pilnatvę. Ten jis bus visiškai perkeistas Kristaus prisikėlimo ir nebeliks jo trapumo, tamsumo ir ligotumo. Ten to asmens autentiška būtis suspindės visu savo gerumu ir gražumu. Tai mums taip pat leidžia šios žemės nemalonumų sūkuryje žvelgti į tą žmogų antgamtiniu žvilgsniu, vilties šviesoje bei laukti pilnatvės, kurią vieną dieną jis įgis Dangaus karalystėje, net jei dabar to ir nematyti.

Visa ištveria

118. Panta hypoménei reiškia, kad visus išbandymus ištveria teigiama dvasia. Reiškia išlikti tvirtam priešiškoje aplinkoje. Galvoje turimas gebėjimas pakelti ne tik kokį nors erzinantį dalyką, bet ir kai ką daugiau – gebėjimas dinamiškai ir nuolatos priešintis, įveikti bet kurį iššūkį. Tai meilė nepaisant visko, taip pat tada, kai visas kontekstas kviečia kitkam. Tai rodo tam tikrą atkaklų didvyriškumą, galią priešintis bet kuriai neigiamai srovei, neatšaukiamą apsisprendimą gėrio naudai. Čia į galvą ateina Martino Lutherio Kingo žodžiai, kai jis net tarp didžiausių persekiojimų ir pažeminimų pasirinko brolišką meilę: „Asmuo, kuris jūsų labiausiai nekenčia, turi savyje gėrio; net jūsų labiausiai nekenčianti tauta turi gėrio savyje; net jūsų labiausiai nekenčianti rasė turi gėrio savyje. O pažvelgę kiekvienam žmogui į veidą ir giliai jame išvydę tai, ką religija vadina „Dievo paveikslu“, pradedate jį, nepaisydami visko, mylėti. Nesvarbu, kokie jo darbai, ten regite Dievo paveikslą. Ten yra gerumo, kurio jis niekada negali išdildyti. <...> Kitas būdas mylėti savo priešą yra šis: kai jums atsiranda proga savo priešą nugalėti, pats metas to nedaryti. <...> Pakilę iki meilės, jos didžiulio grožio ir galios lygmens, sieksite nugalėti tik blogas sistemas. Individus, pagautus tų sistemų, mylėsite, bet sieksite nugalėti sistemas. <....> Neapykanta už neapykantą tik stiprina neapykantą ir blogio buvimą visatoje. Jei aš jums smogsiu, o jūs – man, tada aš smogsiu jums atgal, o jūs – atgal man ir taip toliau – suprantate, tada nebus galo. Tai niekada nesibaigs. Kažkur kažkas turi susiprotėti, ir tai padaryti gali tik stipri asmenybė. Stipri asmenybė yra asmuo, galintis perkirsti neapykantos grandinę, blogio grandinę. <...> Kažkas turi būti užtektinai religingas ir moralus, kad ją perkirstų ir į pačią visatos struktūrą įšvirkštų tvirtos ir galingos meilės.“ [114]

119. Šeimos gyvenime būtina ugdyti tokią meilės jėgą, kuri įgalintų kovoti su grėsmę jai keliančiu blogiu. Meilė nepasiduoda pykčiui, nepagarbai kitam, troškimui sužeisti ar atkeršyti. Krikščioniškasis idealas, ypač šeimose, yra meilė nepaisant visko. Kartais, pavyzdžiui, stebiuosi žmonėmis, kurie, kad apsisaugotų nuo fizinio smurto, išsiskyrė su savo sutuoktiniu, bet iš santuokinės meilės, pranokstančios jausmus, gebėjo, nors ir per kitus, ligos, kančios ar sunkumų akimirkomis rūpintis jo gerove. Tai irgi yra meilė nepaisant visko.

Augti santuokine meile

120. Mūsų apžvelgtas šventojo Pauliaus himnas leidžia mums pereiti prie santuokinės meilės. Tai – sutuoktinius sujungianti meilė [115], pašventinta, praturtinta ir apšviesta Santuokos sakramento malonės. Ji yra „jausminė sąjunga“ [116], dvasinė ir atnašaujamoji, tačiau sykiu aprėpia švelnią draugystę ir erotinę aistrą, nors gali egzistuoti ir tada, kai jausmai ir aistra susilpnėja. Popiežius Pijus XI mokė, kad tokia meilė perskverbia visas santuokinio gyvenimo pareigas ir jose užima garbingą vietą [117]. Iš tiesų tokia stipri meilė, išlieta Šventosios Dvasios, yra Kristaus ir žmonijos nesugriaunamos Sandoros, vainikuotos jo atsidavimo iki galo ant kryžiaus, atspindys: „Dvasia, kurią išlieja Viešpats, duoda naują širdį ir išmoko vyrą ir moterį mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mus mylėjo. Santuokinė meilė per tai pasiekia tą pilnatvę, į kurią vidujai yra orientuota, – antgamtinę santuokinę meilę.“ [118]

121. Santuoka yra brangus ženklas, nes „kai vyras ir moteris švenčia Santuokos sakramentą, Dievas tarsi „atsispindi“ juose; jis įspaudžia juose savo bruožus ir neišdildomos savo meilės žymę. Santuoka yra Dievo meilės mums ikona. Iš tikrųjų Dievas taip pat yra bendrystė: trys Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – amžinai gyvena tobuloje vienybėje. Būtent tai yra santuokos slėpinys: Dievas iš dviejų sutuoktinių padaro vieną gyvenimą.“ [119] Tai turi labai konkrečių ir kasdienių padarinių, nes sutuoktiniams „sakramento galia pavedama tikra misija, kad jie, pradėdami nuo paprastų kasdienių dalykų, padarytų regimą meilę, kuria Kristus myli Bažnyčią ir toliau atiduodamas už ją savo gyvenimą ištikimai ir tarnystės dvasia“ [120].

122. Vis dėlto pravartu nepainioti skirtingų plotmių: dviem ribotiems žmonėms nevalia užkrauti nepaprastai sunkios naštos tobulai atkurti tobulą Kristaus ir jo Bažnyčios vienybę, nes santuoka kaip ženklas reiškia „dinaminį procesą, kuris rutuliojasi laipsniškai vis labiau integruojant Dievo dovanas“ [121].

Visą gyvenimą dalytis viskuo

123. Po meilės, vienijančios mus su Dievu, „didžiausia draugystė“ [122] yra santuokinė meilė. Šiai sąjungai būdingi visi geros draugystės bruožai: troškimas gėrio kitam, abipusiškumas, artimumas, švelnumas, tvirtumas ir panašumas, atsirandantis kuriant bendrą gyvenimą. Tačiau santuoka prie to priduria neišardomą išskirtinumą, pasireiškiantį tvirtu nusistatymu dalytis visu gyvenimu ir jį drauge kurti. Būkime sąžiningi ir pripažinkime ženklus to, kad taip ir yra: kas įsimylėjęs, tas nelaiko, kad tas santykis gali trukti tik laikinai; kas intensyviai išgyvena santuokos džiaugsmą, nemano, jog tai – trumpalaikis dalykas; dalyvaujantys meilės kupinos sąjungos sudarymo šventime, kad ir kokia būtų trapi meilė, viliasi, kad ji išlaikys laiko išbandymą; vaikai trokšta ne tik kad tėvai juos mylėtų, bet ir kad būtų ištikimi bei visada liktų kartu. Šie ir kiti ženklai rodo, kad santuokinė meilė savo prigimtimi atvira galutinybei. Santuoka, išreiškiama santuokiniu pažadu likti kartu amžinai, yra daugiau nei socialinė formalybė ar tradicija, nes šaknijasi žmogaus spontaniškuose polinkiuose, o tikintiesiems yra sandora Dievo, kuris reikalauja ištikimybės, akivaizdoje: „Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. <...> neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. Aš nekenčiu skyrybų“ (Mal 2, 14. 15. 16).

124. Silpna ir pasiligojusi meilė, negebanti priimti santuokos kaip iššūkio, reikalaujančio iki mirties kovoti, atgimti, atsinaujinti ir vėl pradėti iš naujo, nepajėgi išlaikyti aukšto įsipareigojimo lygio. Ji pasiduoda laikinumo kultūrai, trukdančiai nuolatiniam augimo procesui. Todėl „pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“ [123]. Kad tokia meilė galėtų atlaikyti visus išbandymus ir, nepaisydama visko, išlikti ištikima, reikia ją sustiprinančios bei tobulinančios malonės dovanos. Pasak šventojo Roberto Belarmino, „tai, kad vyras ir moteris susijungia vienas su kitu išskirtiniu bei neišardomu saitu taip, kad negali išsiskirti ištikti bet kurių sunkumų ir net tada, kai nėra vilties sulaukti palikuonių, neįmanoma be didelio slėpinio“ [124].

125. Be to, santuoka yra draugystė, nestokojanti aistros bruožų, bet visada orientuota į vis tvirtesnę ir intensyvesnę sąjungą. Todėl „įsteigta ne vien vaikams gimdyti“, bet ir kad „deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė meilė“ [125]. Ta ypatinga vyro ir moters draugystė įgyja visa apimantį pobūdį, būdingą vien santuokinei sąjungai. Ir kaip tik todėl, kad yra visa apimanti, šita sąjunga išskirtinė, ištikima ir atvira vaikų gimdymui. Dalijamasi viskuo, įskaitant lytiškumą, visada vienas kitą gerbiant. Vatikano II Susirinkimas tai patvirtino pareikšdamas, kad „tokia meilė, suliejanti draugėn žmogiškus ir dieviškus pradmenis, veda sutuoktinius į laisvą savęs dovanojimą vienas kitam, tas dovanojimasis išreiškiamas švelniu vidiniu prisirišimu bei išoriniais veiksmais ir pripildo visą gyvenimą“ [126].

Džiaugsmas ir grožis

126. Santuokoje puoselėtinas meilės džiaugsmas. Malonumo siekimas, tapęs viską nustelbiantis, užsklendžia mus siauroje aplinkoje ir neleidžia rasti kitų pasitenkinimo būdų. Džiaugsmas, priešingai, didina gebėjimą mėgautis ir leidžia paragauti įvairios tikrovės, taip pat ir gyvenimo tarpsniais, kai malonumas užgesęs. Todėl šventasis Tomas Akvinietis sakė, kad žodis „džiaugsmas“ vartojamas širdies platumui pažymėti [127]. Santuokinis džiaugsmas, išgyvenamas net tarp skausmų, verčia pripažinti, kad santuoka yra būtinas džiaugsmo ir vargo, įtampos ir atvangos, kančios ir išlaisvinimo, pasitenkinimo ir troškimo, susierzinimo ir malonumo derinys, tačiau visada kelyje į draugystę, kuri skatina sutuoktinius rūpintis vienas kitu: jie „vienas kitam padeda ir tarnauja“ [128].

127. Draugystės meilė, kai suvokiama ir branginama kito „didelė vertė“ [129], vadinama caritas. Grožis – kito „didelė vertė“, nesutampanti su jo fiziniu ar psichologiniu patrauklumu, – leidžia mums paragauti to asmens sakralumo nejaučiant valdingo poreikio turėti. Vartojimo visuomenėje estetinis jausmas nuskursta ir todėl džiaugsmas išblėsta. Viskas egzistuoja tam, kad būtų perkama, turima ir vartojama, – taip pat ir asmuo. Švelnumas, priešingai, yra meilės, kuri išlaisvina iš egoistinio troškimo turėti, apraiška. Jis verčia mus tartum virpėti nepaprasta pagarba kitam asmeniui ir baimingai stengtis jam nepakenkti ar neatimti jo laisvės. Meilė kitam taip pat apima troškimą kontempliuoti ir branginti tai, kas asmens būtyje gražu bei šventa ir yra už mano poreikių ribų. Šitai man leidžia siekti jam gėrio net tada, kai jis negali būti mano arba kai tapo fiziškai nepatrauklus, agresyvus ar erzina. Todėl „nuo meilės, dėl kurios kam nors patinka kitas žmogus, priklauso, ar jis duos ką nors dovanai“ [130].

128. Estetinis meilės patyrimas reiškiasi kontempliuojančiu žvilgsniu, laikančiu kitą tikslu kaip tokiu, taip pat tada, kai jis yra pasiligojęs, pasenęs ar stokoja juslinio patrauklumo. Branginantis žvilgsnis labai svarbus ir jo šykštint paprastai padaroma daug žalos. Ko kartais sutuoktiniai ir vaikai nepadaro, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys ir atsižvelgta! Daug žaizdų atsiranda ir krizių kyla tada, kai nustojame vienas kitą kontempliuoti. Būtent tai išreiškiama šeimose girdimais skundais ir padejavimais: „Mano vyras į mane nepažvelgia, atrodo, kad aš nematoma.“ „Pažiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu.“ „Mano žmona į mane nebežiūri, dabar mato tik savo vaikus.“ „Namie niekam nerūpiu, niekas manęs nemato, tarsi manęs nebūtų.“ Meilė atveria akis ir įgalina pamatyti, be visa ko, koks vertingas yra žmogus.

129. Tokį kontempliuojančios meilės džiaugsmą būtina puoselėti. Kadangi esame sukurti mylėti, žinome, jog nėra didesnio džiaugsmo, kaip dalytis gėriu: „Duok, imk ir būk sau vaišingas“ (Sir 14, 16). Didžiausi gyvenimo džiaugsmai, kai galima rūpintis kitų laime laukiant Dangaus. Prisiminkime gražią sceną iš filmo „Babetės puota“, kur dosni virėja dėkojant apkabinama ir pagiriama: „O, kiek malonumo suteiksi angelams!“ Saldus ir guodžiantis yra džiaugsmas, kylantis iš malonumo suteikimo kitiems, iš matymo, kaip jie tuo mėgaujasi. Toks džiaugsmas, broliškos meilės vaisius, yra ne tuščiagarbio ir savanaudžio džiaugsmas, bet to, kuris myli ir kuriam patinka, kad mylimajam gera, – džiaugsmas, kuris išliejamas į kitą, ir jam pačiam tampa vaisingas.

130. Kita vertus, džiaugsmas atsinaujina per skausmą. Pasak šventojo Augustino, „juo didesnis pavojus mūšyje, juo didesnis ir džiaugsmas nugalėjus“ [131]. Kentėję ir drauge kovoję sutuoktiniai gali patirti, jog tai buvo verta pastangų, nes per tai jie įgijo kai ko gera, kažko bendrai išmoko arba galėjo geriau vienas kitą įvertinti. Nedaug žmogiškų džiaugsmų yra tokie stiprūs ir dideli kaip tas džiaugsmas, kai du vienas kitą mylintys žmonės pasiekia ką nors, kas jiems kainavo didelių bendrų pastangų.

Tuoktis iš meilės

131. Jaunuoliams norėčiau pasakyti: kai meilė įgyja santuokinės institucijos pavidalą, nieko nesugadinama. Sąjunga tokioje institucijoje atranda būdą laiduoti tvirtumą ir realų bei konkretų augimą. Tiesa, meilė yra daug daugiau nei išorinis sutikimas ar santuokinės sutarties forma, tačiau tikra ir tai, kad apsisprendimas suteikti santuokai bei jos tam tikriems įsipareigojimams regimą pavidalą visuomenėje aikštėn iškelia jos reikšmingumą: rodo tapatinimosi su kitu rimtumą, liudija paaugliško individualizmo įveiką ir išreiškia tvirtą sprendimą priklausyti kitam. Santuoka yra būdas išreikšti, kad motinos lizdas iš tikrųjų paliktas kitiems tvirtiems saitams kurti ir prisiimti naują atsakomybę dėl kito asmens. Tai daug vertingiau už vien spontanišką sąjungą dėl abipusio pasitenkinimo, tokia sąjunga reikštų santuokos privatizaciją. Santuoka kaip socialinė institucija yra priemonė abipusiam įsipareigojimui apsaugoti bei meilės brendimui laiduoti, kad apsisprendimas dėl kito tvirtėtų, darytųsi konkretesnis ir sykiu galėtų atlikti savo užduotį visuomenėje. Todėl santuoka nėra laikina mada, bet išlieka svarbi. Jos esmė šaknijasi pačioje žmogaus asmens prigimtyje ir jo visuomeniškume. Ji apima tam tikras pareigas, tačiau tos pareigos kyla iš pačios meilės, meilės, kuri tokia ryžtinga ir dosni, kad geba surizikuoti ateitimi.

132. Šitokiu apsisprendimu santuokos naudai išreiškiamas realus ir veiksmingas apsisprendimas du kelius sujungti į vieną, nesvarbu, kas nutiktų, ir nepaisant visų iššūkių. Dėl šio viešo meilės įsipareigojimo rimtumo nevalia priimti sprendimo skubotai, tačiau dėl tos pačios priežasties jo negalima ir atidėlioti neapibrėžtai ateičiai. Išskirtinai ir galutinai įsipareigoti kitam visada rizikinga ir reikalauja drąsos. Atsisakyti taip įsipareigoti yra savanaudiška, suinteresuota, žema, reiškia nepripažinti kito teisių ir nepristatyti jo kaip verto besąlyginės meilės. Kita vertus, tie, kurie tikrai įsimylėję, linkę savo meilę rodyti kitiems. Meilė, kitų akivaizdoje sukonkretinta santuokine sutartimi, bei visos iš tokios institualizacijos kylančios pareigos liudija ir apsaugo be išlygų bei apribojimų ištartą „taip“. Tas „taip“ reiškia pasakyti kitam, kad jis visada gali tikėtis nebūti paliktas, jei praras savo patrauklumą, turės sunkumų arba atsiras naujų malonumo ar savanaudiškų interesų galimybių.

Meilė, kuri reiškiasi ir auga

133. Draugystės meilė sujungia visus santuokinio gyvenimo aspektus, padeda šeimos nariams visais gyvenimo tarpsniais žengti į priekį. Todėl nuolatos puoselėtini dosnūs bei gausūs tą meilę išreiškiantys gestai ir žodžiai. Šeimoje „būtina prieš akis turėti tris žodžius. Juos pakartosiu: prašau, ačiū, atsiprašau. Trys raktiniai žodžiai!“ [132] „Kai šeimoje nesielgiame kaip įsibrovėliai ir pasiklausiame, „ar galima?“, kai šeimoje nesame savanaudiški ir mokame pasakyti „ačiū“, kai šeimoje ką nors įskaudinę prašome „atleisk“, tuomet karaliauja ramybė ir džiaugsmas.“ [133] Nebūkime šykštūs tų žodžių, dosniai kartokime juos kasdien, nes „tyla tikrai yra slegianti, kartais ir šeimoje tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų, tarp brolių ir seserų“ [134]. Ir priešingai, laiku pasakyti tinkami žodžiai diena iš dienos saugo ir kursto meilę.

134. Visa tai tikrove tampa nuolatinio augimo kelyje. Ši tokia ypatinga meilės forma, kokia yra santuoka, pašaukta nuolat bręsti, nes jai visada taikytina tai, ką šventasis Tomas Akvinietis pasakė apie meilę (caritas): „Meilė [caritas] dėl savo prigimties neturi augimo ribų, nes pati yra dalyvavimas begalinėje meilėje [caritas], kuri yra Šventoji Dvasia. <...> Jos neriboja nė pats subjektas, nes augant meilei visada auga ir gebėjimas dar labiau paaugti.“ [135] Šventasis Paulius primygtinai ragino: „Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems“ (1 Tes 3, 12) ir priduria: „Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti <...>. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos“ (1 Tes 4, 9–10). Daugiau pažangos. Santuokinė meilė pirmiausia saugoma ne kalbant apie neišardomumą kaip pareigą ar kartojant mokymą, bet stiprinant ją nuolatiniu augimu veikiant malonei. Meilei, kuri neauga, gresia pavojus, o augti galime tik atsiliepdami į dieviškąją malonę gausesniais meilės aktais, dažnesniais, intensyvesniais, dosnesniais, švelnesniais, linksmesniais prisirišimo aktais. Vyras ir žmona „išgyvena tos vienybės prasmę ir kasdien vis giliau ją priima“ [136]. Sutuoktiniai, kuriems dovanojama dieviškoji meilė, sykiu kviečiami nuolatos augti malone.

135. Nenaudinga fantazuoti apie idilišką ir tobulą meilę, nes tada nebėra jokios paskatos augti. Žemiškąją meilę įsivaizduojant kaip dangišką užmirštama, kad geriausia yra tai, kas dar nepasiekta, laiko subrandintas vynas. Kaip priminė Čilės vyskupai, „tobulų šeimų, kokias mums pateikia apgaulinga ir vartotojiška propaganda, nėra. Tose šeimose niekas nepasensta, nėra ligų, skausmo, mirties <...>. Vartotojiška propaganda perša iliuziją, kuri neturi nieko bendra su tikrove, su kuria kasdien susiduria šeimų tėvai ir motinos.“ [137] Sveikiau pripažinti realybę ir ribas, iššūkius ir netobulumus bei išgirsti raginimą augti vienybe, bręsti meile ir puoselėti tvirtą sąjungą, kad ir kas nutiktų.

Dialogas

136. Dialogas yra itin tinkamas ir būtinas būdas, kaip santuokiniame gyvenime bei šeimoje patirti, išreikšti ir brandinti meilę. Tačiau tai yra ilgo ir reiklaus mokymosi vaisius. Vyrai ir moterys, suaugusieji ir jaunuoliai skirtingai bendrauja, skiriasi jų kalbėsena, jie vadovaujasi kitokiais elgesio kodeksais. Bendravimui įtakos gali turėti tai, kaip klausiama, atsakoma, kokiu tonu kalbama, laiko momentas ir kiti veiksniai. Be to, visada būtina išsiugdyti tam tikras laikysenas, kuriomis būtų išreiškiama meilė ir įgalinamas autentiškas dialogas.

137. Būtina skirti laiko, kokybiško laiko, kurio esmė yra kantriai ir dėmesingai išklausyti, kol kitas išsakys viską, kas jam rūpi. Tam reikia mokėti neprabilti pirma tinkamos akimirkos. Užuot pradėjus reikšti nuomonę ar patarimus, privalu įsitikinti, ar išgirdote visa, ką kitas jautė poreikį išsakyti. Tam būtina vidinė tyla, įgalinanti klausytis be širdies ir proto trikdžių – neskubėti, atidėti į šalį savo poreikius ir rūpesčius, suteikti erdvės. Dažnai vienam iš sutuoktinių reikia ne jo problemų sprendimo, bet būti išklausytam. Jis turi pajusti, kad jo skausmas, baimė, pyktis, viltis, svajonės išgirsti. Kokios dažnos yra šios dejonės: „Jis manęs nesiklauso. Apsimeta, kad tai daro, bet iš tikrųjų galvoja apie ką kita.“ „Kalbu su juo ir jaučiu, jog jis laukia, kad aš kuo greičiau baigčiau.“ „Kai su ja kalbu, ji stengiasi pakeisti temą ar trumpai atsakyti bei užbaigti pokalbį.“

138. Būtina ugdytis įprotį laikyti kitą tikrai svarbiu. Galvoje turimas jo asmens vertinimas, pripažinimas, kad jis turi teisę egzistuoti, savarankiškai mąstyti ir būti laimingas. Niekada nevalia nuvertinti, ką kitas sako ar dėl ko skundžiasi, net ir tada, kai reikia išreikšti savo požiūrį. Šitai grįsta įsitikinimu, jog visi gali ką nors pasiūlyti, nes turi kitokią gyvenimo patirtį, žvelgia į dalykus iš kitos perspektyvos, turi įvairiausių rūpesčių, išsiskiria skirtingais gebėjimais bei intuicinėmis įžvalgomis. Net už agresyvių žodžių galima įžiūrėti kito tiesą, jo didžiausių rūpesčių svarbą ir to, kas sakoma, kontekstą. Todėl reikėtų į jį įsijausti, pažvelgti į jo širdies gelmes, aptikti, kas jį jaudina, ir tai padaryti išeities tašku dialogui palaikyti.

139. Būtina siekti plataus akiračio, neleidžiančio liguistai užsisklęsti savo ankštose idėjose, ir lankstumo keisti ar papildyti savo nuomonę. Iš mano ir kito minčių gali rastis nauja abudu praturtinanti sintezė. Vienybė, kurios reikia siekti, yra ne vienodumas, bet „vienybė įvairovėje“ arba „sutaikintoji įvairovė“. Praktikuodami tokį broliškos bendrystės stilių, skirtingi žmonės susitinka, vienas kitą gerbia ir vertina, sykiu išlaikydami skirtingus niuansus ir akcentus, praturtinančius bendrąjį gėrį. Išsilaisvintina iš pareigos būti tokiam pat, kaip kitas. Reikia ir įžvalgumo laiku pastebėti galimus „trikdžius“, kad jie nenutrauktų dialogo. Pavyzdžiui, pažinti kylančius negerus jausmus ir juos suvaldyti, kad jie nepakenktų bendravimui. Svarbu mokėti išreikšti savo jausmus nežeidžiant kito, parinkti labiau kitam priimtinus ar kito toleruojamus žodžius, ypač kai kalbama apie reiklius dalykus, kritikuoti neliejant pykčio kaip keršto, vengti moralizavimo, kuriuo siekiama vien užsipulti, pašiepti, apkaltinti, įžeisti. Daug klausimų, dėl kurių diskutuoja poros, nėra rimti. Kartais tai būna smulkūs, nereikšmingi dalykai, tačiau nuotaiką labiausiai gadina išsakymo būdas arba nuostata, su kuria vedamas dialogas.

140. Būtini dėmesingumo kitam ir prisirišimo prie jo ženklai. Meilė nugali didžiausias kliūtis. Ką nors mylint ar jaučiantis esant kito mylimam, lengviau suvokti, ką kitas nori išreikšti ir duoti mums suprasti. Būtina nugalėti silpnybę, verčiančią baimintis kito, tarsi jis būtų „konkurentas“. Daug svarbiau savo saugumą grįsti tvirtais apsisprendimais, įsitikinimais ir vertybėmis, o ne troškimu nugalėti diskusijoje ar pasirodyti, kad esame teisūs.

141. Galiausiai pripažinkime: kad dialogas būtų vertas pastangų, turime turėti ką pasakyti, o tam reikia vidinio turtingumo, įgyjamo skaitant, asmeniškai apmąstant, meldžiantis ir atsiveriant visuomenei. Kitaip pokalbiai taps nuobodūs ir banalūs. Kai nė vienas iš sutuoktinių nesirūpina savo dvasia ir neplėtoja įvairių santykių su kitais žmonėmis, šeimos gyvenimas tampa „endogaminiu“, o dialogas nuskursta.

Aistringa meilė

142. Vatikano II Susirinkimas mokė, kad tokia santuokinė meilė „aprėpia viso asmens gėrį, todėl pajėgia sutaurinti jos kūninę raišką bei dvasinę raišką ir pakelti jų kaip santuokinės draugystės sandų bei būdingų ženklų vertę“ [138]. Ne be pagrindo meilė be malonumo ir aistros yra nepakankama žmogaus širdies susivienijimui su Dievu simbolizuoti: „Visi mistikai teigė, kad antgamtinė meilė ir dangiškoji meilė ieškomų simbolių labiau atranda santuokinėje meilėje nei draugystėje, jaučiantis vaiku ar atsiduodant kokiam nors reikalui. O to priežastis yra būtent jos totalumas.“ [139] Kodėl tad nestabtelėti ir neaptarti jausmų ir seksualumo santuokoje?

Emocijų pasaulis

143. Santuokoje svarbi vieta tenka troškimams, jausmams, emocijoms – tam, ką klasikai vadino „aistromis“. Jie kyla, kai asmens gyvenime atsiranda ir pasirodo „kitas“. Kiekvienai gyvai būtybei būdinga linkti prie kitos tikrovės, ir tam polinkiui visada būdingi pagrindiniai emociniai ženklai – malonumas arba kančia, džiaugsmas arba skausmas, švelnumas arba baimė. Jie yra elementariausio psichologinio aktyvumo pagrindas. Žmogus yra šios žemės gyvoji būtybė, todėl visa, ką daro ir ko ieško, lydi aistros.

144. Jėzus, būdamas tikras žmogus, išgyvendavo tikrovę su emociniu krūviu. Todėl sielvartavo, kad buvo Jeruzalės atstumtas (plg. Mt 23, 37), ir tokia padėtis privertė jį pravirkti (plg. Lk 19, 41). Lygiai taip pat gailėjo kenčiančių žmonių (plg. Mk 6, 34). Matydamas kitus verkiant, susigraudindavo ir susijaudindavo (plg. Jn 11, 33), pats verkė dėl mirusio draugo (plg. Jn 11, 35). Tokios jo jautrumo apraiškos rodo, kokia atvira kitiems buvo jo žmogiška širdis.

145. Išgyventi emocijas savaime nėra morališkai nei gera, nei bloga [140]. Jausti troškimą ar atstūmimą nėra nei nuodėminga, nei peiktina. Tai, kas gera ar bloga, yra poelgis, atliktas skatinamas aistros ar jos lydimas. Tačiau jei jausmai kurstomi ar siekiami ir mes dėl jų netikusiai elgiamės, tai blogis yra sprendimas juos kurstyti ir iš to išplaukiantys netinkami poelgiai. Laikantis tokios pat logikos, patikti kitam savaime nėra gėris. Jei patikdamas elgiuosi taip, kad kitas asmuo taptų mano vergu, tai jausmas tarnauja mano egoizmui. Manyti, kad esame geri vien todėl, kad „turime jausmų“, yra nepaprastai apgaulinga. Kai kurie žmonės jaučiasi turį gebėjimą didelei meilei tik todėl, kad jaučia meilės poreikį, tačiau nepajėgia kovoti dėl kitų laimės ir gyvena užsisklendę savo troškimuose. Tokiais atvejais jausmai nutolina nuo didžiųjų vertybių ir slepia egocentrizmą, neleidžiantį puoselėti sveiko ir laimingo gyvenimo šeimoje.

146. Kita vertus, jei lydi laisvą veiksmą, aistra gali liudyti apsisprendimo tvirtumą. Santuokinė meilė verčia stengtis, kad visas emocinis gyvenimas taptų šeimai gėriu ir tarnautų bendram gyvenimui. Branda šeimoje pasiekiama tada, kai jos narių emocinis gyvenimas virsta jautrumu, kuris nei nustelbia, nei aptemdo didžiųjų apsisprendimų bei vertybių, bet paiso jų laisvės [141], iš jos kyla, ją praturtina, pagražina ir padaro darnesnę visų gėrio labui.

Dievui patinka jo vaikų džiaugsmas

147. Šitai reikalauja auklėjimo, proceso, apimančio atsižadėjimą. Bažnyčia tuo įsitikinusi, nors tas įsitikinimas dažnai atmetamas, tarsi prieštarautų žmogaus laimei. Benediktas XVI labai aiškiai klausė: „Ar Bažnyčia su savo įsakymais bei draudimais kartais neapkartina gražiausio gyvenimo dalyko? Ar Bažnyčia nekelia draudimų kaip tik ten, kur Kūrėjo mums parengtas džiaugsmas siūlo laimę, kuri iš anksto leistų pajusti to, kas dieviška, skonį?“ [142] Tačiau jis atsakė, kad nors krikščionybėje nestigo perlenkimų ar iškrypusių asketizmo formų, oficialus Bažnyčios mokymas, ištikimas Raštui, neatmetė eroso, kaip tokio, bet paskelbė karą „jo sudarkytam griaunamajam pavidalui, nes klaidingas eroso sudievinimas <...> atima iš jo kilnumą, jį nužmogina“ [143].

148. Emocijų bei instinktų ugdymas būtinas, ir kartais tai verčia nustatyti ribas. Perlenkimas, kontrolės stygius, įkyrus vieno kurio nors malonumo troškimas galiausiai susilpnina ir apkartina patį malonumą [144] ir pakenkia šeimos gyvenimui. O iš tikrųjų su aistromis galima žengti gražiu keliu, tik svarbu jas vis labiau kreipti į dovanojimąsi bei pilnatvišką savęs įgyvendinimą, praturtinančius tarpasmeninius santykius šeimoje. Tai reiškia ne intensyvaus džiaugsmo akimirkų atsižadėjimą [145], bet jų sujungimą su kitomis dosnaus atsidavimo, kantrios vilties, neišvengiamo nuovargio, pastangų siekti idealo akimirkomis. Gyvenimas šeimoje yra visa tai ir vertas būti išgyventas visas.

149. Kai kurios dvasinės srovės primygtinai tikina, jog troškimas išsilaisvinti iš skausmo pašalintinas. Tačiau mes tikime, jog Dievui patinka žmogaus džiaugsmas, kad jis visa sukūrė „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17). Pratrūkime džiaugsmu jo švelnumo akivaizdoje, kai jis siūlo: „Mano vaike, jei turi iš ko, vaišinkis <...>. Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ (Sir 14, 11. 14). Sutuoktinių pora taip pat atsiliepia į Dievo valią klausydama šio biblinio paraginimo: „Gerą dieną džiaukis gerove“ (Koh 7, 14). Svarbu pripažinti, kad malonumas įvairiomis gyvenimo akimirkomis, nelygu abipusės meilės poreikiai, reiškiasi skirtingomis formomis. Turėdami tai priešais akis, galime priimti kai kurių Rytų mokytojų pasiūlymą išplėsti sąmonę, kad neliktume įkalinti labai ribotoje patirtyje, užsklendžiančioje perspektyvą. Toks sąmonės išplėtimas yra ne troškimo paneigimas ar sugriovimas, bet jo išplėtimas ir ištobulinimas.

Erotinis meilės matmuo

150. Visa tai atveda mus prie sutuoktinių lytinio gyvenimo. Pats Dievas sukūrė lytiškumą, kuris yra nuostabi dovana jo kūriniams. Kai ją puoselėjame ir rūpinamės, kad ji netaptų nekontroliuojama, užkertame kelią „autentiškos vertybės nuskurdimui“ [146]. Šventasis Jonas Paulius II atmetė mintį, jog Bažnyčios mokymas skatina „neigti žmogaus lyties vertę“ ar tiesiog ją pakęsti „dėl dauginimosi poreikio“ [147]. Sutuoktinių seksualinis poreikis nėra niekintinas dalykas, ir „jokiu būdu neverčiama tuo poreikiu suabejoti“ [148].

151. Tiems, kurie baiminasi, kad aistrų ir lytiškumo ugdymu kenkiama lytinės meilės spontaniškumui, šventasis Jonas Paulius II atsakė, jog žmogus „pašauktas į pilnatvišką ir brandų santykių spontaniškumą“, o pastarasis „yra laipsniško savo širdies paskatų įžvelgimo vaisius“ [149]. Tai – įgyjamas dalykas, nes kiekvienas žmogus „turi ištvermingai ir nuosekliai mokytis, ką reiškia kūnas“ [150]. Lytiškumas nėra priemonė pasitenkinti ar pasimėgauti malonumu; tai tarpasmeninė kalba, kai į kitą žiūrima kaip į turintį šventą ir neliečiamą vertę. Šitaip „žmogaus širdis tampa, taip sakant, kito spontaniškumo dalininke“ [151]. Šiame kontekste erotiškumas aikštėn iškyla kaip žmogaus lytiškumo savita apraiška. Jame galima atrasti „jungtuvinę kūno reikšmę ir autentišką dovanos kilnumą“ [152]. Savo katechezėse apie žmogaus kūno teologiją šventasis Jonas Paulius II mokė, kad lytinis kūniškumas yra „ne tik vaisingumo ir dauginimosi versmė“, bet ir „geba išreikšti meilę – meilę, kurioje žmogus – asmuo tampa dovana“ [153]. Sveikas erotiškumas, nors ir artimai susijęs su malonumo paieška, reiškia nuostabą ir todėl gali akstinus humanizuoti.

152. Todėl meilės erotinis matmuo laikytinas ne leista blogybe ar našta dėl šeimos gėrio, bet Dievo dovana, pagražinančia sutuoktinių susitikimą. Aistra, sutaurinta meilės, kuri gerbia kito kilnumą, tampa „pilnatvišku ir skaidriausiu meilės patvirtinimu“, parodydama mums, kokiems nuostabiems dalykams pajėgi žmogaus širdis, ir per akimirką leisdama „pajusti, kad žmogaus egzistencija yra vykusi ir sėkminga“ [154].

Smurtas ir manipuliacija

153. Šio teigiamo požiūrio į lytiškumą kontekste temą pravartu aptarti visapusiškai ir vadovaujantis sveiku realizmu. Juk negalime ignoruoti, kad lytiškumas dažnai taip nuasmeninamas ir susargdinamas, kad „vis dažniau tampa įrankiu ar proga įsitvirtinti ir savanaudiškai patenkinti asmeninius geismus bei instinktus“ [155]. Šiais laikais kyla didelis pavojus, kad lytiškumą užvaldys nuodinga „panaudok ir išmesk“ dvasia. Kito kūnu dažnai manipuliuojama kaip daiktu, turimu tol, kol jis teikia pasitenkinimą, ir išmetamu, kai netenka patrauklumo. Argi galima ignoruoti ar nutylėti nuolatines dominavimo, arogancijos, piktnaudžiavimo, iškrypimo ir seksualinio smurto formas, kurios yra lytiškumo reikšmės iškraipymo rezultatas ir kitų kilnumą bei asmens pašaukimą mylėti palaidoja po miglotos saviieškos sluoksniu?

154. Pravartu priminti, kad ir santuokoje lytiškumas gali tapti kančių ir manipuliavimo šaltiniu. Todėl turime aiškiai iš naujo patvirtinti, jog „santuokinis aktas, primetamas sutuoktiniui neatsižvelgiant į jo būklę ir teisėtus troškimus, nėra tikras meilės aktas ir todėl prieštarauja teisingos moralinės tvarkos santykių tarp sutuoktinių srityje reikalavimui“ [156]. Sutuoktinių lytinio susijungimo aktai atitinka Dievo panorėtą lytiškumo prigimtį tada, kai atliekami „žmogui išties deramu būdu“ [157]. Todėl šventasis Paulius ragino: „Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu“ (1 Tes 4, 6). Nors ir rašė epochoje, kai vyravo patriarchalinė kultūra, kurioje moteris laikyta visiškai pavaldžia vyrui, jis vis dėlto mokė, kad lytiškumas turi būti sutuoktinių aptariamas: numatė galimybę susilaikyti nuo lytinių santykių tam tikrą laikotarpį, tačiau jie dėl to turi būti „susitarę“ (1 Kor 7, 5).

155. Šventasis Jonas Paulius II labai subtiliai įspėjo sakydamas, kad vyrui ir moteriai „gresia nepasotinamumas“ [158]. Tai reiškia, jog jie pašaukti vis intensyviau vienytis, tačiau kyla pavojus siekti panaikinti skirtumus ir neišvengiamą atstumą tarp jųdviejų. Mat kiekvienas turi savo nepakartojamą kilnumą. Kai brangi abipusė priklausomybė virsta valdymu, „tarpasmeninių santykių bendrystės struktūra iš esmės pakinta“ [159]. Valdymo logika tokia, kad tas, kas valdo, galiausiai paneigia savo kilnumą [160] ir galop nustoja „subjektyviai tapatintis su savo kūnu“ [161], nes atima iš jo bet kokią reikšmę. Jis gyvena seksu bėgdamas nuo savęs paties ir atsižadėdamas susivienijimo grožio.

156. Svarbu aiškiai atmesti bet kurią seksualinio paklusnumo formą. Todėl pravartu vengti netinkamai aiškinti Laiško efeziečiams tekstą, kur reikalaujama: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams“ (Ef 5, 22). Šventasis Paulius čia vartoja anai epochai būdingas kultūrines sąvokas, tačiau mes turėtume perimti ne tą kultūrinį drabužį, bet apreikštą žinią, kuri pagrindžia visą šią ištrauką. Laikykimės šventojo Jono Pauliaus II išmintingo aiškinimo: „Meilė nesuderinama su jokiu klusnumu, numatančiu moteriai vyro tarnaitės ar vergės vaidmenį <...>. Bendruomenė arba susivienijimas, kurie turi būti santuokos motyvas, tikrove tampa per abipusį dovanojimąsi, kuris yra paklusimas vienas kitam.“ [162] Todėl taip sakoma, kad „vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus“ (Ef 5, 28). Iš tikrųjų šiame bibliniame tekste kviečiama įveikti patogų individualizmą, kad būtų galima gyventi atsigręžus į kitus: kad gyventume „paklusdami vieni kitiems“ (Ef 5, 21). Tarp sutuoktinių tas abipusis „paklusimas“ įgyja ypatingą reikšmę ir suprantamas kaip laisvai pasirinkta abipusė priklausomybė su visomis ištikimybės, pagarbos ir rūpinimosi savybėmis. Lytiškumas neatsiejamas nuo tarnavimo tokiai santuokinei draugystei, nes skirtas tam, kad kitas pilnatviškai gyventų.

157. Vis dėlto iškraipytų lytiškumo ir erotiškumo atmetimas neturėtų skatinti jų niekinti ar apleisti. Santuokos idealo nevalia įsivaizduoti vien kaip dosnaus ir pasiaukojamo dovanojimosi, kai kiekvienas išsižada visų asmeninių poreikių ir rūpinasi tik kito gerove be jokio pasitenkinimo. Atminkime, tikra meilė moka ir priimti iš kito, geba pripažinti savo pažeidžiamumą bei poreikius, neatsisako su nuoširdžiu ir laimingu dėkingumu priimti meilės kūniškos raiškos glamone, apkabinimu, bučiniu ir lytiniu susivienijimu. Benediktas XVI šiuo atžvilgiu aiškiai pareiškė: „Kai žmogus nori būti tik dvasia ir trokšta atsisakyti savo kūno, tarsi kokio vien gyvūniško paveldo, savo kilnumo netenka ir dvasia, ir kūnas“ [163]. Dėl šios priežasties „žmogus negali gyventi ir vien pasiaukojančiąja, nusileidžiančiąja meile. Jis negali visada tik dovanoti, jis turi ir gauti. Kas nori dovanoti meilę, turi pats ją gauti kaip dovaną.“ [164] Šitai verčia niekuomet neužmiršti, jog žmogaus pusiausvyra trapi, kad visada išlieka kas nors, ką reikia sužmoginti, ir kad bet kurią akimirką tai gali iš naujo „nutrūkti nuo grandinės“ bei atgauti savo primityvią ir savanaudišką tendenciją.

Santuoka ir mergeliškumas

158. „Daug asmenų, kurie gyvena nesusituokę, ne tik yra atsidavę savo pradinei šeimai, bet ir daro daug naudinga tarp savo draugų, bažnytinėje bendruomenėje ir profesiniame gyvenime. <...> Be to, daugelis savo talentus skiria krikščionių bendruomenės tarnystei įsitraukdami į gailestingumo darbus ir savanorystę. Dar kiti nesituokia, nes savo gyvenimą pašvenčia Kristaus ir brolių meilei. Jų atsidavimas labai praturtina šeimą Bažnyčioje ir visuomenėje.“ [165]

159. Mergeliškumas yra meilės forma. Kaip ženklas, jis primena mums būtinybę rūpintis dėl Karalystės, poreikį be išlygų atsiduoti evangelizacijos tarnystei (plg. 1 Kor 7, 32) ir yra Dangaus pilnatvės, kur „prisikėlę nei ves, nei tekės“ (Mt 22, 30), atspindys. Šventasis Paulius šitai siūlė, nes laukė Kristaus greito sugrįžimo ir troško, kad visi dėmesį sutelktų vien į evangelizaciją: „Laikas trumpas!“ (1 Kor 7, 29). Vis dėlto jis aiškiai pareiškė, jog tai buvo jo asmeninis apsisprendimas ir troškimas (plg. 1 Kor 7, 6–8), o ne Kristaus reikalavimas: „neturiu Dievo įsakymo“ (1 Kor 7, 25). Sykiu pripažino įvairių pašaukimų vertingumą: „Kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas kitokią“ (1 Kor 7, 7). Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II patvirtino, kad bibliniai tekstai „nesuteikia pagrindo kalbėti nei apie santuokos nevisavertiškumą, nei apie mergeliškumo, arba celibato, pranašumą“ [166] dėl lytinio susilaikymo. Užuot kalbėjus apie mergeliškumo pranašumą visais atžvilgiais, galbūt tinkamiau būtų parodyti, kad įvairūs gyvenimo būviai vienas kitą papildo taip, kad vienas gali būti tobulesnis kokiu nors vienu aspektu, o kitas – kitu. Aleksandras Halietis, pavyzdžiui, teigė, jog santuoką vienu atžvilgiu galima laikyti pranokstančia visus kitus sakramentus, nes ji simbolizuoja tokį didų dalyką, kaip „Kristaus susivienijimą su Bažnyčia, arba dieviškosios prigimties susivienijimą su žmogiškąja“ [167].

160. Todėl „kalbama ne apie santuokos nuvertinimą susilaikymo naudai“ [168], ir „nėra jokio pagrindo supriešinimui <...>. Jei, vadovaujantis tam tikra teologine tradicija, kalbama apie tobulumo būvį (status perfectionis), tai ne dėl paties susilaikymo, bet turint priešais akis evangeliniais patarimais grįsto gyvenimo visumą“ [169]. Vis dėlto susituokęs asmuo gali gyventi meile aukščiausiu laipsniu. Todėl „tobulumas, kylantis iš meilės, pasiekiamas puoselėjant ištikimybę tų patarimų dvasiai. Toks tobulumas galimas ir prieinamas kiekvienam žmogui.“ [170]

161. Mergeliškumas simbolizuoja meilę, kuri nejaučia poreikio turėti kitą kaip nuosavybę, ir taip atspindi Dangaus karalystės laisvę. Jis kviečia sutuoktinius savo santuokine meile gyventi turint priešais akis galutinę meilę Kristui, kaip bendrą kelią Karalystės pilnatvės link. Savo ruožtu sutuoktinių meilė teikia kitų simbolinių vertybių: viena vertus, yra ypatingas Trejybės atspindys. Juk Trejybė yra tobula vienybė, kurioje vis dėlto egzistuoja skirtis. Be to, šeima yra kristologinis ženklas, nes rodo artumą Dievo, kuris žmogaus gyvenimu dalijasi per įsikūnijimą, kryžių ir prisikėlimą: kiekvienas sutuoktinis su kitu tampa „vienu kūnu“ ir siūlosi dalytis su kitu viskuo iki pabaigos. Mergeliškumas yra prisikėlusio Kristaus „eschatologinis“ ženklas, o santuoka – „istorinis“ ženklas keliaujantiems žemėje, žemiškojo Kristaus, susivienijusio su mumis ir dovanojusio save iki kraujo dovanos, ženklas. Mergeliškumas ir santuoka yra ir turi būti skirtingi mylėjimo būdai, nes „žmogus negali gyventi be meilės. Jei jam neapreiškiama meilė, jis lieka sau pačiam nesuprantama būtybė, jo gyvenimas netenka prasmės.“ [171]

162. Celibatui gresia pavojus būti patogia vienatve, teikiančia laisvę autonomiškai judėti, keisti vietas, užduotis ir apsisprendimus, disponuoti savo pinigais, susitikinėti su įvairiais žmonėmis kada patinka. Tokiais atvejais suspindi susituokusių asmenų liudijimas. Pašauktieji į mergeliškumą kai kuriose sutuoktinių porose gali atrasti Dievo dosnios ir nesuardomos ištikimybės savo Sandorai ženklą, kuris gali paskatinti jų širdis konkretesniam ir labiau pasiaukojamam disponuojamumui. Juk yra sutuoktinių, kurie išlaiko ištikimybę ir tada, kai sutuoktinis suserga sunkia fizine liga arba nepatenkina jo poreikių, nors daug progų vilioja ištikimybę sulaužyti ar kitą palikti. Moteris gali rūpintis savo sergančiu sutuoktiniu ir čia, po kryžiumi, pakartoti „taip“ savo meilei iki mirties. Tokia meile įspūdingai sušvinta mylinčiojo kilnumas, atspindintis dovanojančią meilę (caritas), nes tai meilei būdinga labiau mylėti, nei būti mylimai [172]. Daugelyje šeimų taip pat galime aptikti gebėjimą pasiaukojamai ir švelniai tarnauti sunkaus elgesio ir net nedėkingiems vaikams. Šitai tėvus padaro laisvos ir nesuinteresuotos Jėzaus meilės ženklu. Visa tai celibatiniams asmenims tampa kvietimu dosniau ir būnant prieinamesniems gyventi savo atsidavimu Karalystei. Šiandien sekuliarizacija aptemdė susivienijimo visam gyvenimui vertę ir nuskurdino santuokinį atsidavimą, todėl „būtina sustiprinti santuokinės meilės teigiamus aspektus“ [173].

Meilės kismas

163. Dėl pailgėjusio gyvenimo atsirado tai, ko anksčiau nebūta: artimą abipusės priklausomybės santykį dabar tenka išlaikyti keturis, penkis ar šešis dešimtmečius, o iš to kyla poreikis vis iš naujo vienam kitą pasirinkti. Galbūt sutuoktinis nebejaučia intensyvaus seksualinio potraukio prie kito asmens, tačiau jam patinka, kad jis priklauso jai, o ji – jam, patinka, kad jis ne vienas, kad turi „bendrininkę“, viską žinančią apie jo gyvenimą bei jo istoriją ir esančią visa ko dalininke. Ji yra gyvenimo kelionės palydovė, su kuria išvien galima pakelti sunkumus ir džiaugtis gražiais dalykais. Šitai taip pat kelia pasitenkinimą, būdingą santuokinei meilei. Negalima žadėti turėti tokius pat jausmus visą gyvenimą. Tačiau tikrai įmanomas tvirtas bendras projektas, tikrai galima įsipareigoti mylėti vienam kitą ir drauge gyventi tol, kol mirtis neišskirs, ir gyventi vis turtingesniu artumu. Meilė, kurią pažadame, pranoksta visas emocijas, jausmus ar dvasios būsenas, nors ir gali jas apimti. Ji yra gėrio troškimas širdies apsisprendimu, aprėpiančiu visą egzistenciją. Taip neišspręsto konflikto sąlygomis ir širdį jaudinant mišriems jausmams kasdien gyvas išlaikomas apsisprendimas mylėti, dalytis visu gyvenimu, toliau vienas kitą mylėti ir vienas kitam atleisti. Kiekvienas iš abiejų žengia augimo ir asmeninio keitimosi keliu. Šiame kelyje meilė švenčia kiekvieną žingsnį ar kiekvieną naują etapą.

164. Santuokos tėkmėje fizinė išvaizda kinta, bet tai nėra priežastis meilės gimdomam patrauklumui išblėsti. Įsimylimas visas asmuo, turintis savo tapatybę, ne tik kūnas, net jei tas kūnas, nepaisant slenkančio laiko, niekada nenustoja kaip nors išreikšti asmens tapatybės, kuri palenkė širdį. Kai kiti nebemato tos tapatybės grožio, sutuoktinis ir toliau geba meilės akimis tą grožį išvysti, ir prisirišimas nenutrūksta. Jis iš naujo patvirtina apsisprendimą jai priklausyti, pasirenka ją ir tą pasirinkimą išreiškia ištikimu ir švelnumo kupinu artumu. Jo apsisprendimo jos naudai taurumas dėl tokio apsisprendimo intensyvumo bei tvirtumo pažadina naujo pobūdžio emociją santuokiniame gyvenime. Mat „emocija, sukelta kito žmogaus kaip asmens <...> savaime nekrypsta į santuokinį aktą“ [174]. Įgyja kitokių juslinių išraiškų, nes meilė „yra viena tikrovė, bet turi įvairių matmenų – vienąkart gali labiau reikštis vienas matmuo, kitąkart – kitas“ [175]. Santuokinis ryšys atranda naujų būdų ir reikalauja vis iš naujo apsispręsti jį sutvirtinti. Tačiau ne tik tam, kad būtų išsaugotas, bet kad ir augtų. Tai kelias, kurį reikia tiesti diena iš dienos. Tačiau jis neįmanomas nesišaukiant Šventosios Dvasios, kasdien nemeldžiant jos malonės, neieškant jos antgamtinės jėgos, nerimastingai neprašant, kad ji išlietų savo ugnį ant mūsų meilės ir kiekvienoje naujoje situacijoje ją sustiprintų, duotų kryptį ir perkeistų.

Penktas skyrius
MEILĖ, KURI TAPO VAISINGA

165. Meilė visada dovanoja gyvybę. Todėl santuokinė meilė „nesibaigia tik tarp jų dviejų [sutuoktinių] <...>. Sutuoktiniai, dovanodami save vienas kitam, dovanoja ne tik save, bet ir kuria naują tikrovę – kūdikį, gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę.“ [176]

Priimti naują gyvybę

166. Šeima yra aplinka, kur gyvybė, gaunama kaip Dievo dovana, ne tik pradedama, bet ir priimama. Kiekviena nauja gyvybė „leidžia mums suvokti meilės, kuri niekada nepaliauja mus stebinusi, neužtarnaujamumą. Tai – mylėjimo iš anksto grožis: vaikai mylimi pirmiau, negu gaunami.“ [177] Šitai atspindi Dievo, kuris visada rodo iniciatyvą, pirmenybės teikimą meilei, nes vaikai „mylimi pirma bet kokio jų nuopelno“ [178]. Vis dėlto „daug kūdikių nuo pat pradžių atstumiami, pametami, lieka be vaikystės ir ateities. Kai kas, kad pasiteisintų, drįsta sakyti, jog buvo klaida leisti jiems ateiti į pasaulį. Kokia gėda! <...> Kaip galime iškilmingai skelbti apie žmogaus ir kūdikio teises, jei paskui baudžiame kūdikius už tėvų kaltes?“ [179] Jei kūdikis pasaulio šviesą išvysta nepageidautinomis aplinkybėmis, tėvai ar kiti šeimos nariai turi padaryti visa, kas įmanoma, kad jis būtų priimtas kaip Dievo dovana, ir imtis atsakomybės priimti jį nuoširdžiai bei meiliai. Todėl, „kalbant apie pasaulį išvystančius kūdikius, jokios suaugusiųjų aukos nelaikytinos per daug brangiomis ar per daug didelėmis, kad kūdikis nesijaustų klaida, bevertis ir paliktas gyvenimo sužeidimams bei žmonių puikybei“ [180]. Naujo vaiko dovana, Viešpaties patikima tėčiui ir mamai, pradedama sulig priėmimu, tęsiama visą žemišką gyvenimą trunkančiu rūpinimusi ir galiausiai baigiama amžinuoju gyvenimu. Giedras žvilgsnis į galutinę kiekvieno žmogaus paskirtį įgalins tėvus dar geriau suvokti, kokia brangi dovana jiems patikėta: mat Dievas leidžia jiems parinkti vardą, kuriuo Jis kiekvieną savo vaiką vadins amžinai [181].

167. Daugiavaikės šeimos yra džiaugsmas Bažnyčiai. Jose meilė reiškiasi dosniu vaisingumu. Drauge nereikia užmiršti šventojo Jono Pauliaus II įspėjimo, kad atsakinga tėvystė yra „ne neribotas gyvybės davimas ar suvokimo, ką reiškia auginti vaikus, stoka, bet veikiau porai duota galimybė išmintingai ir atsakingai naudotis savo neliečiama laisve atsižvelgiant į socialinę bei demografinę tikrovę, taip pat į savo pačių situaciją ir teisėtus troškimus“ [182].

Meilė ir nėštumas

168. Nėštumo laikotarpis yra sunkus, bet ir nuostabus metas. Motina bendradarbiauja su Dievu, kad rastųsi naujos gyvybės stebuklas. Motinystė kyla iš „moters organizmo, skirto žmogui pradėti bei pagimdyti, ypatingo kuriamojo potencialo“ [183]. Kiekviena moteris dalyvauja „kūrimo slėpinyje, vis atsinaujinančiame sulig žmogaus gimimu“ [184]. Pasak psalmininko, „užmezgei mane motinos įsčiose“ (139, 13). Kiekvienas kūdikis, užsimezgantis motinos įsčiose, yra Dievo Tėvo ir jo amžinosios meilės amžinojo plano dalis: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5). Kiekvienas kūdikis visada yra Dievo širdyje ir tą akimirką, kai jis pradedamas, išsipildo amžina Kūrėjo svajonė. Pagalvokime, koks vertingas yra embrionas nuo jo prasidėjimo akimirkos! Pažvelkime Tėvo, kuris visada mato toliau visos išorinės regimybės, meilės kupinomis akimis.

169. Nėščia moteris gali dalyvauti tame Dievo projekte svajodama apie savo vaiką: „Visos mamos ir visi tėčiai devynis mėnesius svajoja apie savo vaiką. <...> Šeima be svajonės negalima. Šeimoje, praradusioje svajonę, vaikai neauga ir meilė neauga, gyvybė skursta ir blėsta.“ [185] Šiose svajonėse, jei sutuoktinių pora yra krikščionys, neišvengiamai išnyra ir Krikštas. Tėvai jam rengiasi malda, patikėdami dar negimusį vaiką Jėzui.

170. Dėl mokslo pažangos šiandien iš anksto galima žinoti, kokia bus vaiko plaukų spalva ir kokios ligos jį ateityje kamuos, nes visos somatinės žmogaus savybės nuo embrioninės stadijos įrašytos jo genetiniame kode. Tačiau tik Tėvas Kūrėjas juos pažįsta iki galo. Tik Jis žino, kas yra brangiausia ir svarbiausia, nes jam žinoma, kas tas kūdikis, kokia yra giliausia jo tapatybė. Motina, jį nešiojanti įsčiose, turi prašyti Dievo šviesos, kad galėtų iš esmės pažinti savo vaiką ir laukti jo tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Kai kurie tėvai jaučia, kad jų vaikas gims ne pačiu geriausiu laiku. Tada jie turi prašyti Viešpaties, kad jis juos išgydytų bei sustiprintų, idant jie galėtų visiškai priimti vaiką, nuoširdžiai jo laukti. Svarbu, kad kūdikis jaustų, jog yra laukiamas. Jis nėra asmeninių siekių priedas ar sprendimas. Jis yra nepaprastai vertingas žmogus, kuriuo nevalia naudotis siekiant sau naudos. Todėl nesvarbu, ar ta nauja gyvybė tarnaus tau ar ne, turės tau patinkančių savybių ar ne, atitiks tavo projektus bei svajones ar ne. Mat „vaikai yra dovana. Kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas <...>. Vaikas yra mylimas todėl, kad yra vaikas: ne todėl, kad gražus ar toks ir anoks, bet todėl, kad yra vaikas! Ne todėl, kad mąsto, kaip aš, ar įkūnija mano troškimus. Vaikas yra vaikas.“ [186] Tėvų meilė yra Dievo Tėvo, švelniai laukiančio kiekvieno kūdikio gimimo, tą kūdikį besąlygiškai pripažįstančio ir be jokių nuopelnų priimančio, meilės įrankis.

171. Kiekvienos nėščios moters noriu nuoširdžiai paprašyti: neprarask džiaugsmo, tegul niekas neatima iš tavęs vidinio motinystės džiaugsmo. Šis kūdikis vertas tavo džiaugsmo. Neleisk, kad dėl baimės, rūpesčių, kitų žmonių komentarų ar problemų laimė būti Dievo priemone duoti pasauliui naują gyvybę išblėstų. Užsiimk tuo, ką reikia padaryti ar parengti, bet nenukabink nosies ir šlovink kaip Marija: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 46–48). Gyvenk tarp savo sunkumų giedru užsidegimu ir melsk Viešpatį, kad jis saugotų tavo džiaugsmą ir tu galėtum jį perduoti savo kūdikiui.

Motinos ir tėvo meilė

172. „Kūdikiai iškart po gimimo sykiu su maistu bei rūpinimusi dovanai gauna ir meilės dvasinių savybių patvirtinimą. Meilės aktai reiškiasi asmeninio vardo dovanojimu, kalbėjimu ta pačia kalba, supratingais žvilgsniais, šypsenos spinduliavimu. Šitaip jie mokosi, kad santykių tarp žmonių grožis palyti sielą, trokšta mūsų laisvės, priima kitų skirtingumą, pripažįsta ir gerbia juos kaip dialogo partnerius. <...> Tokia yra meilė, turinti Dievo meilės kibirkštį!“ [187] Kiekvienas kūdikis turi teisę patirti motinos ir tėvo meilę; jie abu yra būtini sveikam ir darniam brendimui. Kaip pareiškė Australijos vyskupai, abu „prisideda, kiekvienas savaip, prie kūdikio augimo. Gerbti kūdikio kilnumą reiškia patvirtinti jo poreikius ir prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“ [188] Tai ne tik atskirai tėvo ir motinos meilė, bet ir jų tarpusavio meilė, suprantama kaip savosios egzistencijos šaltinis, kaip saugus lizdas ir šeimos pamatas. Priešingu atveju, vaikas bus nužemintas iki kaprizingai valdomos nuosavybės. Vyras ir moteris, tėvas ir motina abu yra „Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai“ [189]. Jie rodo savo vaikams motinišką ir tėvišką Viešpaties veidą. Be to, jie drauge moko abipusiškumo, skirtingų žmonių susitikimo, kai kiekvienas su sava tapatybe priimamas kito, vertės. Jei dėl kokios nors neišvengiamos priežasties trūksta vieno iš tėvų, svarbu ieškoti, kuo jį pakeisti, siekiant laiduoti tinkamą vaiko brendimą.

173. Buvimo našlaičiu jausmas, šiandien patiriamas gausybės vaikų bei jaunuolių, yra gilesnis, nei manėme. Šiandien visiškai teisėtu ir net pageidautinu dalyku laikome moters norą studijuoti, dirbti, ugdyti savo gebėjimus ir turėti asmeninių tikslų. Tačiau sykiu nevalia ignoruoti kūdikių poreikio jausti motinos buvimą, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tikrovė yra tokia, kad „moteris svarbesnė už vyrą kaip motina, kaip naujos žmogaus gyvybės, joje pradėtos ir besiformuojančios bei iš jos išvydusios pasaulio šviesą, subjektas“ [190]. Menkinti motinos buvimo bei jos moteriškųjų savybių svarbą reiškia kelti rimtą grėsmę mūsų pasauliui. Branginu feminizmą, nesiekiantį vienodumo ir neneigiantį motinystės. Juk moters didybė susijusi su visomis teisėmis, kylančiomis iš žmogaus neatimamo kilnumo ir sykiu iš moteriškojo genijaus, kurio visuomenė negali atsisakyti. Jos saviti moteriški gebėjimai – ypač motiniškumas – jai uždeda ir pareigas, nes jos buvimui moterimi tenka šioje žemėje savita užduotis, kurią visuomenei privalu saugoti bei sergėti visų gėrio labui [191].

174. Iš tiesų „motinos yra stipriausias priešnuodis nuo savanaudiško individualizmo plitimo. <...> Jos liudija gyvybės grožį.“ [192] Nėra abejonės, „visuomenė be motinų būtų nehumaniška, nes motinos visada, net blogiausiomis akimirkomis, liudija švelnumą, atsidavimą, moralinę jėgą. Motinos dažnai perteikia ir religinės praktikos prasmę – pirmomis maldomis, pirmais pamaldumo judesiais, kurių kūdikis išmoksta <...>. Be motinų ne tik nebūtų naujų tikinčiųjų, bet ir tikėjimas netektų geros dalies savo paprastos ir nuoširdžios šilumos. <...> Brangiosios mamos, dėkui, dėkui už tai, kad esate šeimoje, ir už tai, ką dovanojate Bažnyčiai ir pasauliui.“ [193]

175. Motina, apgaubianti kūdikį švelnumu ir atjauta, padeda jam įgyti pasitikėjimo, patirti, kad pasaulis yra gera, jam svetinga vieta, o tai leidžia rastis savigarbai, skatinančiai gebėjimą užmegzti intymų ir empatišką santykį. Kita vertus, tėvo vaidmuo padeda suvokti tikrovės ribas, tam vaidmeniui labiau būdingas orientavimas, išvedimas į platesnį ir iššūkių kupiną pasaulį, paraginimas dėti pastangas ir kovoti. Tėvas, turintis aiškią bei vykusią vyriškąją tapatybę ir sykiu rodantis žmonai prieraišumą bei ją palaikantis, yra ne mažiau būtinas nei motiniška globa. Šie vaidmenys ir uždaviniai lankstūs, prisitaikantys prie konkrečių kiekvienos šeimos aplinkybių, tačiau aiškių ir gerai apibrėžtų abiejų, moteriškosios ir vyriškosios, tapatybių buvimas sukuria kūdikiui bręsti tinkamiausią aplinką.

176. Sakoma, kad mūsų visuomenė yra „betėvė visuomenė“. Vakarų kultūroje trūksta simbolinės tėvo figūros buvimo, ji iškreipta, išblėsusi. Todėl atrodo, kad abejojama pačiu vyriškumu. Kilo suprantama painiava, nes „iš pradžių šitai suvokta kaip išlaisvinimas – išlaisvinimas iš tėvo kaip šeimininko, iš tėvo kaip iš išorės primetamo įstatymo atstovo, iš tėvo kaip vaikų laimės cenzoriaus ir kliūties jaunuolių emancipacijai bei autonomijai“ [194]. Tačiau, „kaip dažnai nutinka, nuo vieno kraštutinumo metamasi prie kito. Problema mūsų dienomis, regis, yra ne tiek globėjiškas tėvų buvimas, bet jų stygius, jų pranykimas. Tėvai yra taip sutelkę dėmesį į save bei savo darbą ir kartais į savirealizaciją, kad užmiršta šeimą. Ir palieka vaikus bei jaunuolius vienus.“ [195] Tėvo buvimą ir todėl jo autoritetą taip pat silpnina vis didesnis laiko skyrimas komunikavimo priemonėms ir pramogų technologijoms. Be to, šiandien į autoritetą žvelgiama įtariai ir suaugusiaisiais smarkiai abejojama. Pastarieji patys atsisakę to, kas tikra, ir todėl nepasiūlo vaikams patikimų ir deramai pagrįstų gairių. Nesveika painioti tėvų ir vaikų vaidmenų: tai kenkia tinkamam brendimo procesui, kurį vaikai turi pereiti, ir atima iš jų meilę, gebančią orientuoti bei padėti bręsti [196].

177. Dievas dovanoja tėvą šeimai, kad jis savo vertingomis vyriškumo savybėmis „būtų artimas žmonai, dalytųsi su ja viskuo – džiaugsmais ir skausmais, vargais ir viltimis. Kad būtų artimas augantiems vaikams – kai jie žaidžia ir kai triūsia, kai yra nerūpestingi ir susirūpinę, kai kalba ir kai tyli, kai būna drąsūs ir kai bijo, kai suklysta ir vėl suranda tiesų kelią; tėvas turi būti visada šalia. „Šalia“ nereiškia kontroliuoti. Mat pernelyg kontroliuojantys tėvai gniuždo vaikus.“ [197] Kai kurie tėvai jaučiasi nenaudingi arba nereikalingi, tačiau iš tiesų „vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų sugrįžtant suklydusių. Jie visomis išgalėmis stengsis to nepripažinti, neparodyti, bet jiems to reikia.“ [198] Nėra gerai, kai vaikai lieka be tėvo ir pirma laiko nustoja būti vaikais.

Platesnis vaisingumas

178. Daug porų negali turėti vaikų. Kita vertus, taip pat žinome, kad „santuoka įsteigta ne vien vaikams gimdyti. <...> Todėl jeigu ir nebūna dažnai taip trokštamų palikuonių, santuoka pasilieka viso gyvenimo ryšys ir bendrystė ir nepraranda nei vertės, nei neišardomumo.“ [199] Be to, „motinystė nėra išskirtinai biologinė tikrovė, bet reiškiasi įvairiais būdais“ [200].

179. Įsivaikinimas yra dosnus motinystės ir tėvystės įgyvendinimo būdas, todėl trokštu paraginti neturinčiuosius vaikų išplėsti ir atverti savo santuokinę meilę ir priimti tuos, kurie stinga tinkamos šeimos aplinkos. Jie nesigailės, kad buvo dosnūs. Įsivaikinimas yra meilės aktas, kuriuo šeima dovanojama tam, kuris jos neturi. Svarbu reikalauti įstatymų leidėjų palengvinti įvaikinimo procedūrą, pirmiausia nepageidaujamų vaikų atvejais, siekiant užbėgti už akių abortui ar jų palikimui likimo valiai. Tie, kurie besąlygiškai ir neatlyginamai įsivaikina ir priima asmenį, tampa Dievo meilės tarpininkai – Dievo, kuris sako: „Net jeigu tavo motina ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (plg. Iz 49, 15).

180. „Apsisprendimu įsivaikinti ir globoti išreiškiamas santuokinei patirčiai būdingas vaisingumas – ne tik skausmingumo paženklintais nevaisingumo atvejais. <...> Yra situacijų, kai vaiko trokštama bet kokia kaina kaip teisės į savirealizaciją; teisingai suprantami įsivaikinimas ir globa išryškina svarbų tėvystės ir ryšio su vaiku aspektą, nes padeda pripažinti, kad vaikai, gimę sutuoktinių poroje, įvaikinti ar globojami, yra kiti asmenys ir turi būti priimti, mylimi, globojami, o ne tiesiog paleidžiami į pasaulį. Sprendimus dėl įvaikinimo ir globos visada pirmiausia turi įkvėpti vaiko interesai.“ [201] Kita vertus, „prekybai vaikais tarp šalių ir žemynų kelias užkirstinas tinkamomis įstatyminėmis priemonėmis ir valstybine kontrole“ [202].

181. Taip pat pravartu priminti, kad vaikų gimdymas ir įvaikinimas nėra vieninteliai būdai gyventi meilės vaisingumu. Daugiavaikė šeima taip pat pašaukta palikti savo pėdsakų visuomenėje, kurioje gyvena, plėtodama kitas vaisingumo formas, tas vaisingumas yra tarsi meilės, kuri šeimą palaiko, tąsa. Krikščioniškosios šeimos turėtų neužmiršti, kad „tikėjimas mūsų nuo pasaulio nenutolina, bet dar labiau į jį panardina. <...> Juk kiekvienam iš mūsų tenka ypatingas vaidmuo rengiant Dievo karalystės atėjimą.“ [203] Šeima neturėtų savęs laikyti tarsi aptvaru nuo visuomenės apsisaugoti. Ji ne laukia, bet pati išeina iš savęs solidariai ieškodama. Šitaip ji tampa asmenų integracijos į visuomenę vieta ir to, kas vieša, ir to, kas privatu, sąlyčio taškas. Sutuoktiniai turėtų aiškiai ir tvirtai suvokti savo socialines pareigas. Tai nesusilpnins juos jungiančio meilės ryšio, bet pripildys jį naujos šviesos, kaip liudija šios eilės:

Tavo rankos yra man glamonė
ir kasdienė darna;
myliu tave, nes tavo rankos
darbuojasi dėl teisingumo.
Jei tave myliu, tai todėl, kad esi
mano meilė, mano bendrininkas, mano visa,
ir kelyje vienas greta kito
esame daug daugiau nei vienu du. [204]

182. Nė viena šeima negali būti vaisinga, jei save laiko pernelyg skirtinga arba „išskirta“. Norėdami išvengti tokio pavojaus, atminkime, kad Jėzaus šeima, kupina malonės bei išminties, nelaikyta „keista“, svetima ir tolima tautai. Kaip tik todėl žmonės sunkiai pripažindavo Jėzaus mokymą ir sakydavo: „Iš kur jam tai? <...> Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 2–3). „Argi jis ne dailidės sūnus?!“ (Mt 13, 55). Tai patvirtina, kad jų šeima buvo paprasta, artima visiems, priklausė savo tautai. Jėzus augo irgi ne uždaroje išskirtinio santykio su Marija ir Juozapu erdvėje, bet noriai sukinėjosi platesnėje šeimoje, apimančioje gimines ir draugus. Tai paaiškina, kodėl jo tėvai, grįždami iš Jeruzalės leido dvylikos metų berniukui visą dieną prapulti vilkstinėje, klausantis pasakojimų ir dalijantis kitų rūpesčiais: „Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią“ (Lk 2, 44). Vis dėlto kartais pasitaiko, kad kai kurios krikščioniškos šeimos dėl jų vartojamos kalbos, tam tikro ko nors reiškimo būdo, dėl elgsenos su kitais, nuolatinio dviejų ar trijų temų kartojimo laikomos nuo visuomenės nutolusiomis, atsiskyrusiomis. Net jų pačių giminaičiai jų negerbia bei juos smerkia.

183. Sutuoktinių pora, patirianti meilės jėgą, žino, kad ta meilė pašaukta gydyti apleistųjų žaizdas, atnaujinti susitikimo kultūrą, kovoti dėl teisingumo. Dievas patikėjo šeimai pasaulio „prijaukinimo“ darbą [205], kad visiems pavyktų pajusti kiekvieną žmogų esant broliu: „Žvilgsnis į šiandienį kasdieninį vyro ir moters gyvenimą iškart išryškina šeimos dvasios gerokos injekcijos poreikį. <...> Ne tik bendro gyvenimo organizavimas vis labiau patenka į biurokratijos, kuriai visiškai svetimi pamatiniai žmogiškieji ryšiai, rankas, bet ir socialiniams bei politiniams papročiams dažnai būdingi nuosmukio ženklai.“ [206] Tuo metu atviros ir solidarios šeimos padaro vietos vargšams, geba užmegzti draugystę su tais, kuriems sekasi prasčiau nei joms. Jei Evangelija joms tikrai svarbi, jos neturi užmiršti Jėzaus žodžių: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Galiausiai jos įgyvendina tai, ko labai iškalbingai reikalaujama šiame tekste: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas“ (Lk 14, 12–14). Būsi palaimintas! Štai laimingos šeimos paslaptis.

184. Liudijimu bei žodžiais šeima kalba kitiems apie Jėzų, taip perteikdama tikėjimą, budindama Dievo troškimą, rodydama Evangelijos ir jos siūlomos gyvensenos grožį. Šitaip sutuoktiniai krikščionys perdažo pilką viešąją erdvę pripildydami ją brolystės, socialinio jautrumo, silpnųjų apsaugos, šviesaus tikėjimo, veiklios vilties spalvų. Jų vaisingumas plečiasi ir tūkstančiais būdų daro Dievo meilę juntamą visuomenėje.

Atpažinti kūną

185. Šiuo atžvilgiu pravartu rimtai pažvelgti į vieną biblinį tekstą, kuris paprastai aiškinamas ištrauktas iš konteksto arba labai bendrai ir dėl to neatkreipiant dėmesio į jo netarpiškiausią ir tiesioginę reikšmę, kuri yra pabrėžtinai socialinė. Tai 1 Kor 11, 17–34, kur šventasis Paulius imasi gėdingos situacijos bendruomenėje. Kai kurie pasiturintys žmonės linko diskriminuoti neturtinguosius, ir tai nutikdavo net per vakarienę, lydėjusią Eucharistijos šventimą. Turtingiesiems mėgaujantis savo valgiais, vargšai tik žiūrėdavo jausdami alkį: „Vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite sugėdinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius?“ (eil. 21–22).

186. Eucharistija reikalauja įtraukimo į vienatinį bažnytinį kūną. Kas artinasi prie Kristaus Kūno ir Kraujo, tas tuo pat metu negali žaloti to paties Kūno papiktinančiu skaldymu bei diskriminacija tarp narių. Būtina „atpažinti“ Viešpaties Kūną, tikėjimu ir meile pripažinti jį sakramentiniuose ženkluose ir bendruomenėje, kitaip tas valgo ir geria sau pasmerkimą (eil. 29). Šis biblinis tekstas yra rimtas įspėjimas šeimoms, kurios užsisklendžia patogumuose bei atsiriboja, bet dar labiau toms šeimoms, kurios lieka abejingos neturtingų ir stokojančių šeimų poreikiams. Eucharistinis šventimas taip tampa nuolatiniu kvietimu kiekvienam save ištirti (eil. 28), kad šeima atsivertų didesnei bendrystei su visuomenės atstumtaisiais ir tada iš tikrųjų priimtų eucharistinės meilės sakramentą, padarantį mus vienu kūnu. Nevalia užmiršti, kad „sakramento „mistikai“ būdinga socialinė prigimtis“ [207]. Kai tie, kurie eina Komunijos, nesileidžia būti paskatinami įsipareigoti vargšams ir kenčiantiesiems arba pritaria įvairioms susiskaldymo, nepagarbos ir neteisingumo formoms, Eucharistija priimama nevertai. Priešingai, šeimos, kurios maitinasi Eucharistija su derama nuostata, sustiprina savąjį brolystės troškimą, socialinį jausmą ir įsipareigojimą stokojantiesiems.

Gyvenimas platesnėje šeimoje

187. Nedidelis šeimos branduolys neturėtų izoliuotis nuo platesnės šeimos, aprėpiančios tėvus, dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres, net kaimynus. Tokioje didelėje šeimoje gali būti tokių, kuriems reikia paguodos [208]. Šiandienis individualizmas kartais paskatina užsisklęsti nedideliame saugiame lizde ir kitą suvokti kaip grėsmingą pavojų. Tačiau toks izoliavimasis neatneša daugiau ramybės ir laimės, bet užveria šeimos širdį ir atima platų egzistencijos horizontą.

Būti vaikais

188. Pirmiausia pakalbėkime apie savo tėvus. Jėzus priminė fariziejams, jog palikti savo tėvus likimo valiai prieštarauja Dievo įstatymui (plg. Mk 7, 8–13). Niekam nebus gerai praradus suvokimą, kad esi vaikas. Kiekvienas žmogus, net kai „suauga ir pasensta, kai pats tampa tėvu, kai eina atsakingas pareigas, – jis išlieka vaikas. Visi esame sūnūs ar dukros. Visa tai mums nuolat primena faktą, kad gyvybę suteikėme ne patys sau, bet ją gavome. Didžioji gyvybės dovana yra pirmoji mūsų gauta dovana.“ [209]

189. Todėl „ketvirtas įsakymas įpareigoja vaikus <...> gerbti tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12). Šis įsakymas eina tuoj po įsakymų, kuriuose kalbama apie patį Dievą. Jame glūdi kažkas švento, dieviško, kažkas, iš ko kyla visokia pagarba tarp žmonių. Biblinėje ketvirto įsakymo formuluotėje priduriama: „kad ilgai gyventum krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Dorybingas ryšys tarp kartų laiduoja ateitį ir garantuoja tikrai žmogišką istoriją. Visuomenė, kurioje vaikai negerbia savo tėvų, yra visuomenė be pagarbos <...>. Tokioje visuomenėje pilna bedvasių ir godžių jaunų žmonių.“ [210]

190. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Dievo žodis sako: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną“ (Pr 2, 24). To kartais neįvyksta, ir galiausiai santuoka neįgyvendinama iki galo todėl, kad nebuvo palikta ir atsiduota. Nevalia nei tėvų apleisti, nei jais nesirūpinti, bet vis dėlto, norint susivienyti santuoka, juos būtina palikti, kad nauji namai būtų tikra buveinė, apsauga, aikštelė bei gyvenimo projektas ir būtų įmanoma tapti „vienu kūnu“ (ten pat). Kai kuriose santuokose pasitaiko, kad nuo savo sutuoktinio daug kas slepiama, bet pasidalijama su tėvais – ligi tiek, kad tėvų nuomonė tampa svarbesnė už sutuoktinio jausmus ir nuomones. Išlaikyti tokią situaciją ilgą laiką sunku, ji gali būti tik laikina, kol kuriamos sąlygos pasitikėjimui ir dialogui plėtotis. Santuoka reikalauja surasti naują būdą, kaip būti sūnumi ar dukterimi.

Senyvi žmonės

191. „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“ (Ps 71, 9). Tai senyvo žmogaus, kuris bijo būti užmirštas ir paniekintas, šauksmas. Kaip mus Dievas ragina būti jo įrankiais išgirstant vargšų maldavimus, lygiai taip Dievas laukia iš mūsų išgirsti ir senyvų žmonių šauksmą [211]. Šitai reikalauja šeimos ir bendruomenės pastangų, nes „Bažnyčia negali ir nenori taikstytis su nekantrumo mentalitetu, tuo labiau abejingumu ar panieka senatvei. Turime žadinti sutelktinį dėkingumo, pripažinimo, svetingumo suvokimą, kad senas žmogus jaustųsi esąs gyva bendruomenės dalis. Senoliai – vyrai ir moterys, tėvai ir motinos, kurie prieš mus ėjo mūsų keliu, gyveno mūsų namuose, dalyvavo kasdienėje kovoje dėl oraus gyvenimo.“ [212] Todėl „kaip norėčiau, kad Bažnyčia mestų iššūkį atmetimo kultūrai su didžiu džiaugsmu vėl apsikabinant jauniesiems su senaisiais!“ [213]

192. Šventasis Jonas Paulius II ragino neužmiršti senyvo žmogaus vaidmens šeimoje, nes yra kultūrų, kuriose jie „dėl nedarnios pramoninės bei urbanistinės plėtros buvo ir tebėra nepriimtinai stumiami į paribį“ [214]. Seni žmonės savo „charizma tiesti tiltus“ padeda suvokti „kartų tolydumą“ [215]. Dažnai būtent seneliai garantuoja didžiųjų vertybių perteikimą savo vaikaičiams ir „daug žmonių gali patvirtinti, kad už įvesdinimą į krikščioniškąjį gyvenimą jie dėkingi savo seneliams“ [216]. Jų žodžiai, švelnumas ar vien artumas padeda vaikams pažinti, kad istorija prasideda ne nuo jų, kad jie yra ilgo kelio paveldėtojai ir turi gerbti tai, kas būta iki jų. Tiems, kurie nutraukia ryšius su istorija, bus sunku užmegzti tvirtus santykius ir pripažinti, kad jie nėra tikrovės šeimininkai. Todėl „dėmesys seniems žmonėms yra skiriamasis civilizacijos bruožas. Ar civilizacijoje skiriamas dėmesys seniems žmonėms? Ar joje yra jiems vietos? Civilizacija žengs į priekį, jei gebės gerbti senų žmonių išmintį ir protą.“ [217]

193. Istorinės atminties stygius yra didelis mūsų visuomenės trūkumas. Tai nebrandi „kas buvo, tas pražuvo“ mąstysena. Pažinti reiškia galėti užimti poziciją praeities įvykių atžvilgiu ir nepakartojamą galimybę kurti prasmingą ateitį. Be atminties neįmanoma augti: „Prisiminkite ankstesnes dienas“ (Žyd 10, 32). Senų žmonių pasakojimai vaikams ir jaunuoliams duoda daug naudos, nes sujungia juos su šeimos, gyvenamojo kvartalo ar šalies išgyventa istorija. Šeima, nesirūpinanti ir negerbianti senelių, kurie yra gyva jos atmintis, yra subyrėjusi šeima, o jų neužmirštanti šeima yra ateitį turinti šeima. Todėl „civilizacijoje, kurioje nėra vietos seniems žmonėms arba jie atmetami dėl to, kad kelia problemas, visuomenė jau nešioja mirties virusą“ [218], nes yra „atitrūkusi nuo savo šaknų“ [219]. Šiandienis našlaitiškumo reiškinys pertrūkio, šaknų ir tikrybių, teikusių gyvenimui pavidalą, netekties prasme kelia iššūkį mūsų šeimoms tapti vieta, kur vaikai galėtų įsišaknyti kolektyvinės istorijos žemėje.

Būti broliais ir seserimis

194. Santykiai tarp brolių ir seserų ilgainiui gilėja, ir „besiformuojantis šeimoje tarp vaikų brolystės ryšys kyla aplinkoje, kur ugdomas atvirumas kitiems; tai yra didi laisvės ir taikos mokykla. Šeimoje tarp brolių ir seserų mokomasi žmogiškojo sambūvio <...>. Galbūt ne visuomet tai sąmoningai suvokiame, bet pati šeima į pasaulį įneša brolystę! Nuo šios pirmosios brolystės patirties, gaunamos per meilę ir auklėjimą šeimoje, brolystės stilius spinduliuoja kaip pažadas visai visuomenei.“ [220]

195. Augti tarp brolių ir seserų yra graži rūpinimosi vienas kitu, pagalbos vienas kitam patirtis. Todėl „brolystė šeimoje ypač suspindi tada, kai matome rūpinimąsi, kantrybę ir meilę, kuria apgaubiami silpnesnis broliukas ar sesutė, ligoniai ar neįgalieji“ [221]. Būtina pripažinti, kad „turėti brolį ar seserį yra stipri, brangi, nepamainoma patirtis“ [222], tačiau būtina kantriai mokyti vaikus elgtis vieniems su kitais kaip su broliais ir seserimis. Kai kuriose šalyse vyrauja tendencija turėti vieną vaiką, todėl buvimo broliu ar seserimi patirtis retesnė. Kai neįmanoma turėti daugiau nei vieno vaiko, būtina ieškoti būdų, kad vaikas neaugtų vienas ar atskirtas.

Didelė širdis

196. Šalia nedidelio branduolio, kurį sudaro sutuoktiniai ir jų vaikai, yra platesnė šeima – jos nevalia ignoruoti. Juk „vyro ir moters meilę santuokoje, taip pat tos pačios šeimos narių – tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, giminių ir namiškių – tarpusavio meilę gaivina ir palaiko nenutrūkstama vidinė dinamika, teikianti šeimai vis stipresnę ir intensyvesnę bendrystę, kuri yra santuokinės ir šeimos bendruomenės pagrindas ir siela“ [223]. Ta aplinka taip pat aprėpia draugus bei šeimas, su kuriomis draugaujama, taip pat šeimų bendruomenes, kurios palaiko viena kitą išgyvendamos sunkumus, vykdydamos socialines pareigas ir puoselėdamos tikėjimą.

197. Tokia platesnioji šeima turėtų su didele meile priimti nepilnametes motinas, tėvų neturinčius vaikus, vienišas motinas, paliktas vienas auklėti savo vaikus, neįgalius asmenis, reikalaujančius daug meilės ir artumo, jaunuolius, kovojančius su priklausomybėmis, vienatvės kamuojamus nesusituokusius, atskirai gyvenančius ar našlaujančius asmenis, senus žmones ir ligonius, nesulaukiančius paspirties iš savo vaikų, galiausiai savo glėbį atverti tiems, „kurie savo gyvenimą sugriovė“ [224]. Ji taip pat gali padėti atsverti tėvų trapumą arba laiku pastebėti smurtą vaikų atžvilgiu ar piktnaudžiavimą jais bei apie tai pranešti, leisti šiems vaikams pajusti sveiką meilę bei suteikti šeimišką saugumą, kurio jų tėvai negali garantuoti.

198. Galiausiai nevalia užmiršti, kad tokiai platesnei šeimai taip pat priklauso uošvis, uošvė ir visi sutuoktinio giminaičiai. Vienas iš subtilių meilės aspektų yra išmokti nelaikyti jų konkurentais, pavojingais asmenimis, įsibrovėliais. Santuokinė vienybė reikalauja gerbti jų tradicijas bei papročius, stengtis suprasti jų kalbą, susilaikyti nuo kritikos, rūpintis jais ir rasti jiems vietos savo širdyje, net tada, kai būtina išsaugoti poros teisėtą autonomiją bei artumą. Tokios nuostatos irgi yra puikus būdas parodyti meilės kupiną dosnų atsidavimą savo sutuoktiniui.

Šeštas skyrius
KAI KURIOS PASTORACINĖS PERSPEKTYVOS

199. Per Sinodą vykę dialogai leido suvokti naujų pastoracijos metodų būtinybę. Dabar pamėginsiu juos bendrais bruožais nusakyti. Įvairios bendruomenės tada turės išrutulioti praktiškesnių ir veiksmingesnių praktikų, atsižvelgiančių ir į Bažnyčios mokymą, ir į vietinius poreikius bei iššūkius. Neketinu čia pateikti šeimos pastoracijos, apsiribosiu tik pagrindiniais pastoraciniais iššūkiais.

Skelbti šiandien šeimos Evangeliją

200. Sinodo tėvai pabrėžė, jog Santuokos sakramento malone krikščioniškos šeimos yra pagrindiniai šeimos pastoracijos subjektai, pirmiausia „džiugiu sutuoktinių ir šeimų, namų Bažnyčių, liudijimu“ [225]. Todėl akcentavo, jog „būtina įgalinti patirtis, kad šeimos Evangelija yra džiaugsmas, kurio prisipildo visų „širdys ir gyvenimas“, nes Kristuje esame išlaisvinti „iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“ (Evangelii gaudium, 1). Turint galvoje palyginimą apie sėjėją (plg. Mt 13, 3–9), mūsų užduotis yra bendradarbiauti sėjant: visa kita – Dievo darbas. Taip pat nevalia užmiršti, kad Bažnyčia, skelbianti apie šeimą, yra prieštaravimo ženklas.“ [226] Tačiau sutuoktiniai yra dėkingi, kad ganytojai skatina juos narsiai liudyti stiprią, tvirtą, tvarią meilę, gebančią pakelti viską, kas pasitaikys jos kelyje. Bažnyčia nori artintis prie šeimų kupina nuolankaus supratimo ir trokšta „lydėti kiekvieną ir visas šeimas, kad jos atrastų geriausią būdą savo kelyje sutinkamiems sunkumams įveikti“ [227]. Didžiuosiuose pastoraciniuose projektuose neužtenka išreikšti bendrą susirūpinimą šeima. Kad šeimos galėtų būti aktyvūs šeimų pastoracijos subjektai, būtinos „evangelizacinės ir katechetinės pastangos, nukreiptos į šeimos vidų“ [228] ir kreipiančios ją šia linkme.

201. „Todėl visai Bažnyčiai reikia atsiversti į misionieriavimą: negalima tenkintis vien teoriniu skelbimu, atsietu nuo žmonių tikrųjų problemų.“ [229] Šeimų pastoracija turi „leisti patirti, kad šeimos Evangelija atsiliepia į giliausius žmogaus asmens lūkesčius – į jo kilnumą ir visišką abipusiškumo, bendrystės bei vaisingumo įgyvendinimą. Svarbu ne tik pateikti normas, bet ir pasiūlyti vertybes, atsiliepiančias į atitinkamą jų poreikį, šiandien aptinkamą net itin sekuliarizuotose šalyse.“ [230] Be to, „panašiai pabrėžtas poreikis evangelizuoti atvirai smerkiant kultūrinius, socialinius, politinius ir ekonominius veiksnius, – kai pernelyg didelė reikšmė teikiama rinkos logikai, – kurie trukdo autentiškam šeimos gyvenimui ir lemia diskriminaciją, skurdą, išstūmimą į paribį bei smurtą. Todėl su socialinėmis struktūromis būtina plėtoti dialogą bei bendradarbiavimą ir skatinti bei palaikyti pasauliečius, kurie, kaip krikščionys, yra įsitraukę į veiklą kultūrinėje, socialinėje ir politinėje srityse.“ [231]

202. „Pagrindinį indėlį į šeimų pastoraciją teikia parapija, šeimų šeima, kur suderinami mažų bendruomenių, bažnytinių sąjūdžių bei susivienijimų indėliai.“ [232] Kartu su konkrečiai į šeimą orientuota pastoracija išryškėja poreikis „tinkamiau ugdyti kunigus, diakonus, vienuolius ir vienuoles, katechetus ir kitus pastoracijos darbuotojus“ [233]. Atsakymuose, gautuose vykdant pasaulinę apklausą, pabrėžiama, kad įšventintiesiems tarnautojams dažnai trūksta tinkamo pasirengimo imtis sudėtingų aktualių šeimos problemų. Šiuo atžvilgiu gali būti naudinga nuo seno gyvuojanti vedusių kunigų tradicija Rytų Bažnyčioje.

203. Seminaristai turėtų gauti platesnį tarpdisciplininį ugdymą sužadėtuvių ir santuokos srityje, ne vien dogminį. Be to, ugdymas ne visada leidžia jiems aiškiai suvokti savo pačių psichinį bei emocinį pasaulį. Kai kuriuos slegia sužeistos šeimos, paženklintos tėvų stygiaus ir emocinio nestabilumo, patirtis. Ugdymo metu būtina garantuoti brandą, kad būsimi tarnautojai turėtų psichinę pusiausvyrą, kurios reikalauja jų užduotis. Šeimos saitai yra pamatiniai stiprinant sveiką seminaristų savivertę. Todėl svarbu, kad šeimos lydėtų visą seminarijos ir kunigystės procesą, nes padeda jį realistiškai sutvirtinti. Šiuo atžvilgiu naudinga gyvenimo seminarijoje tarpsnius jungti su gyvenimo parapijoje laikotarpiais, suteikiančiais galimybę labiau susidurti su konkrečia šeimų tikrove. Juk per visą savo pastoracinį gyvenimą kunigas pirmiausia susitinka su šeimomis. „Pasauliečių ir šeimų, ypač moterų, dalyvavimas kunigiškajame ugdyme skatina branginti įvairių pašaukimų Bažnyčioje įvairovę bei papildomumą.“ [234]

204. Atsakymuose į apklausos klausimus taip pat primygtinai reiškiamas poreikis ugdyti šeimų pastoracijos darbuotojus pasauliečius pasitelkiant psichologijos pedagogus, šeimos gydytojus, bendrosios medicinos praktikos gydytojus, socialinius darbuotojus, nepilnamečių ir šeimų advokatus bei puoselėjant atvirumą paspirčiai, gaunamai iš psichologijos, sociologijos, seksologijos ir konsultavimosričių. Profesionalūs specialistai, ypač turintys lydėjimo patirties, padeda įgyvendinti pastoracinius pasiūlymus atsižvelgdami į šeimų realią situaciją ir konkrečius rūpesčius. „Konkrečiai pastoraciniams darbuotojams skirti ugdymo kursai ir programos gali įgalinti juos rengimosi santuokai kelią įtraukti į platesnę bažnytinio gyvenimo dinamiką.“ [235] Geras pastoracinis pasirengimas svarbus „ir turint priešais akis ypatingas situacijas, išplaukiančias iš smurto šeimoje ir seksualinio piktnaudžiavimo atvejų“ [236]. Visa tai jokiu būdu nemenkina pamatinės dvasinio vadovavimo, Bažnyčios ir Sutaikinimo sakramento neįkainojamų dvasinių išteklių vertės, bet šitai tik papildo.

Sužadėtinius vesti rengimosi keliu į santuoką

205. Sinodo tėvai įvairiopai patvirtino poreikį padėti jaunuoliams atrasti santuokos vertingumą ir turtingumą [237]. Jie turi suvokti visapusiškos vienybės patrauklumą, vienybės, kuri sukilnina ir ištobulina gyvenimo socialinį matmenį, suteikia lytiškumui iškiliausią prasmę ir sykiu skatina vaikų gerovę bei teikia jiems geriausią aplinką bręsti bei lavintis.

206. „Sudėtinga socialinė tikrovė ir iššūkiai, kurių šeima šiandien pašaukta imtis, visą krikščionių bendruomenę verčia labiau stengtis rengiant sužadėtinius santuokai. Būtina priminti dorybių svarbą. Tarp jų skaistumas yra vertinga meilės tarp asmenų tikro augimo prielaida. Atsižvelgdami į tokį poreikį, Sinodo tėvai išvien pabrėžė būtinybę labiau įtraukti visą bendruomenę, pirmenybę teikiant pačios šeimos liudijimui, ir rengimą santuokai įkrikščioninimo metu, akcentuojant santuokos ryšį su Krikštu ir kitais sakramentais. Sykiu pabrėžtas konkrečių artimojo rengimo santuokai programų poveikis, tokių programų, kurios leistų autentiškai patirti dalyvavimą bažnytiniame gyvenime bei išsamiau susipažinti su įvairiais šeimos gyvenimo aspektais.“ [238]

207. Kviečiu krikščionių bendruomenes suvokti, kad lydėti sužadėtinius jų meilės kelyje yra gėris joms pačioms. Pasak Italijos vyskupų, tie, kurie tuokiasi, krikščionių bendruomenei yra „vertingas turtas, nes, nuoširdžiai įsipareigodami augti meile ir abipusiu dovanojimusi, gali prisidėti prie paties viso bažnytinio kūno audinio atnaujinimo: ypatingos draugystės forma, kuria jie gyvena, gali tapti užkrečiama ir savo ruožtu skatinti auginti draugystę bei brolystę ir krikščionių bendruomenę“ [239]. Yra įvairių teisėtų artimojo rengimo santuokai organizavimo būdų, ir kiekviena vietinė Bažnyčia atpažins, koks geriausias, numatydama tinkamą ugdymą, sykiu neatitolinantį jaunuolių nuo sakramento. Nebūtina nei mokyti viso katekizmo, nei perkrauti informacija. Mat ir šiuo atveju galioja: „Žmogaus sielą pasotina ir patenkina ne žinių gausa, bet vidinis dalyko pajautimas ir paragavimas.“ [240] Svarbiau kokybė nei kiekybė, ir pirmenybė teiktina – išvien su atnaujintu kerygmos skelbimu – tiems turiniams, kurie, patraukliai ir nuoširdžiai perteikti, padėtų jiems visam gyvenimui „didžiadvasiškai ir dosniai“ [241] įsipareigoti. Galvoje turimas tam tikras „įvesdinimas“ į Santuokos sakramentą, suteikiantis tai, ko reikia su tinkamiausiu nusiteikimu sakramentui priimti ir tvirtesniam šeimos gyvenimui pradėti.

208. Be to, pravartu surasti būdų, kaip pasitelkiant misionieriaujančias šeimas, pačias sužadėtinių šeimas ir įvairias pastoracines priemones pasiūlyti tolimąjį rengimą, padedantį bręsti jų meilei artumo kupinu lydėjimu bei liudijimu. Dažnai labai naudingos yra sužadėtinių grupės ir fakultatyviniai pašnekesiai įvairiomis temomis, tikrai dominančiomis jaunuolius. Bet būtini ir individualūs susitikimai turint galvoje, kad pagrindinis tikslas yra padėti kiekvienam išmokti mylėti konkretų asmenį, su kuriuo trokštama dalytis visu gyvenimu. Mokymasis mylėti nėra kokia nors improvizacija nei gali būti trumpo kurso iki santuokos šventimo tikslas. Kiekvienas asmuo santuokai iš tikrųjų rengiasi nuo gimimo. Visa, ką gauna iš šeimos, juos turėtų įgalinti mokytis iš savo istorijos bei padaryti gebančius visiškai ir galutinai įsipareigoti. Galbūt santuokai geriau pasirengia tie, kurie iš savo tėvų, – besąlygiškai vienas kitą pasirinkusių bei nuolat atnaujinančių savo apsisprendimą, – išmoko, kas yra krikščioniškoji santuoka. Šiuo atžvilgiu visi pastoraciniai veiksmai, kuriais siekiama padėti sutuoktiniams augti meile ir gyventi šeimoje Evangelija, yra neįkainojama paspirtis jų vaikams rengiantis būsimam santuokiniam gyvenimui. Lygiai taip pat nevalia užmiršti tradicinės pastoracijos vertingo indėlio. Paprastas pavyzdys – Šv. Valentino diena kai kuriose šalyse geriau išnaudojama prekybininkų nei sielovadininkų išmonės.

209. Rengimas iki formalių sužadėtuvių, kai parapijos bendruomenei šitai pavyksta įgyvendinti, taip pat turi įgalinti atpažinti nesuderinamybes bei grėsmes. Šitai leistų suvokti, jog protinga nutraukti šį santykį, jei galima numatyti žlugimą, turėsiantį daug skausmingų padarinių. Problema ta, kad pradinis užsidegimas skatina daug ką slėpti ar nureikšminti, vengti nesutarimų, taip tik atidedant sunkumus. Sužadėtiniai ragintini ir jiems reikia padėti išreikšti tai, ko kiekvienas laukia iš galimos santuokos, ką laiko meile ir įsipareigojimu, ko trokšta iš kito, kokį bendrą gyvenimą įsivaizduoja. Tokie pokalbiai galėtų padėti įžvelgti, kad sąlyčio taškų iš tikrųjų nedaug ir vien abipusės traukos neužteks sąjungai išlaikyti. Nieko nėra kintamesnio, nepatikimesnio ir nenuspėjamesnio kaip troškimas ir niekada nevalia raginti apsispręsti sudaryti santuoką, jei stokojama kitų gilesnių motyvų, laiduojančių, kad saitas tikrai bus tvarus.

210. Kad ir kaip būtų, jei aiškiai įžvelgiamos kito silpnos vietos, būtinas realistinis kliovimasis galimybe padėti išskleisti gerąsias savybes, atsversiančias silpnybes, ir ryžtingas nusiteikimas skatinti jį kaip žmogų. Tai reiškia tvirta valia pripažinti galimybę, jog teks kai ko atsižadėti, išgyventi sunkių akimirkų bei konfliktinių situacijų, ir tvirtai apsispręsti tam rengtis. Būtina gebėti atpažinti pavojaus ženklus, būdingus santykiui, ir iki santuokos surasti priemonių, kaip į juos sėkmingai atsiliepti. Deja, daugelis ateina tuoktis vienas kito nepažindami. Jiems tik buvo smagu vienam su kitu, jie kai ką bendrai išgyveno, bet nesusidūrė su iššūkiais, kurie būtų parodę jiems juos pačius ir atskleidę, koks iš tikro yra tas kitas žmogus.

211. Tiek artimuoju rengimu, tiek ilgesniu lydėjimu siektina, kad sužadėtiniai santuoką laikytų ne kelio pabaiga, bet pašaukimu, vedančiu juos į priekį tvirtai ir realistiškai apsisprendus išvien pakelti visus išbandymus bei sunkius momentus. Ikisantuokinė ir santuokinė pastoracija pirmiausia turi būti ryšio pastoracija, kai perteikiama tai, kas padeda ir bręsti meile, ir įveikti sunkias akimirkas. Tai nėra vien dogminiai įsitikinimai ir niekada negali būti apribota Bažnyčios siūlomais vertingais dvasiniais ištekliais, bet turi būti praktinės programos, išmintingi patarimai, iš patyrimo kilusios strategijos, psichologinės gairės. Visa tai sudaro meilės pedagogiką, kuri, kad juos viduje mobilizuotų, negali ignoruoti jaunuolių dabartinių jautrybių. Rengiant sužadėtinius, sykiu turėtina galimybė nurodyti jiems vietas ir asmenis, konsultantus ar tam pasirengusias šeimas, į kuriuos jie galėtų kreiptis pagalbos sunkumams iškilus. Tačiau nevalia užmiršti pasiūlyti ir Sutaikinimo sakramento, kuris leidžia gailestingo Dievo atleidimo ir atpirkimo galia palikti už nugaros nuodėmes bei klaidas, padarytas praėjusiame gyvenime ir paties santykio plotmėje.

Rengimasis švęsti

212. Artimojo rengimosi santuokai metu dėmesį linkstama sutelkti į kvietimus, drabužius, šventę ir nesuskaičiuojamas smulkmenas. Visa tai sekina ir ekonominius išteklius, ir jėgas bei džiaugsmą. Sužadėtiniai ateina tuoktis išsekę ir nusikamavę, užuot daugiausia jėgų skyrę savo kaip poros pasirengimui didžiajam, kartu žengsimam žingsniui. Tokia mąstysena būdinga ir kai kurioms faktinėms sąjungoms, kurios niekaip nesusituokia, nes mano, jog iškilmės per brangios, užuot pirmenybę teikusios abipusei meilei ir jos formalizavimui kitų akivaizdoje. Brangūs sužadėtiniai, turėkite drąsos būti kitokie, nesileiskite būti praryjami vartojimo ir išorinės regimybės visuomenės. Svarbu, kad jus siejanti meilė būtų malonės sutvirtinta ir pašventinta. Gebėkite pasirinkti kuklią ir paprastą šventę, pirmenybę viso kito atžvilgiu teikdami meilei. Pastoracijos darbuotojai ir visa bendruomenė gali padėti pasiekti, kad šis prioritetas būtų ne išimtis, bet normalus dalykas.

213. Prieš pat santuoką labai svarbu porą parengti taip, kad ji giliai išgyventų liturginį šventimą, padedant jai suvokti bei pajusti kiekvieno veiksmo prasmę. Atminkime: toks didis įsipareigojimas kaip santuokinis sutikimas ir santuoką įgyvendinantis kūnų susijungimas dviejų pakrikštytųjų atveju gali būti aiškinamas tik kaip Dievo Sūnaus, kuris tapo kūnu ir meilės sandora susivienijo su savo Bažnyčia, meilės ženklas. Pakrikštytųjų žodžiai ir veiksmai virsta kalba, išreiškiančia tikėjimą. Kūnas su reikšmėmis, kurias Dievas panoro į jį įdėti sukurdamas, „virsta sakramento teikėjų, suvokiančių, kad santuokine sąjunga išreiškiamas bei įgyvendinamas slėpinys, kalba“ [242].

214. Kartais sužadėtiniai nesuvokia sutikimo, apšviečiančio visų vėlesnių veiksmų reikšmę, teologinio bei dvasinio svarumo. Būtina pabrėžti, jog tų žodžių nevalia apriboti dabartimi; jais išreiškiama visuma, apimanti ir ateitį: „kol mirtis neišskirs.“ Sutikimas rodo, kad „laisvė ir ištikimybė viena kitai neprieštarauja, bet veikiau viena kitą palaiko tiek tarpasmeninių, tiek socialinių santykių srityje. Pagalvokime apie žalą, kurią globalinio komunikavimo visuomenėje daro netesėtų pažadų infliacija <...>. Duoto žodžio laikymosi, ištikimybės pažadui negalima nei nupirkti, nei parduoti. Neįmanoma išgauti jėga, bet negalima ir išsaugoti be aukos.“ [243]

215. Kenijos vyskupai pažymėjo, jog „būsimi sutuoktiniai, skirdami per daug dėmesio vestuvių dienai, užmiršta, kad rengiasi įsipareigoti visam gyvenimui“ [244]. Būtina jiems padėti suprasti, kad sakramentas nėra tik akimirka, paskui tampanti praeities ir atminties dalimi, bet nuolatos veikia per visą santuokinį gyvenimą [245]. Lytiškumo prokreacinė reikšmė, kūno kalba ir meilės veiksmai, išgyvenami sutuoktinių poros istorijoje, tampa „nenutrūkstama liturginės kalbos tąsa“, o „santuokinis gyvenimas virsta tam tikra prasme liturginiu“ [246].

216. Taip pat galima apmąstyti biblinius skaitinius ir geriau suvokti vienas kitam duodamų žiedų ar kitų ženklų, kurie yra apeigų dalis, reikšmę. Tačiau negerai, jei būtų einama tuoktis be maldos vienam už kitą prašant, kad Dievas padėtų būti ištikimiems ir dosniems, drauge klausiant Dievo, ko jis iš jų tikisi, taip pat pašventinant savo meilę priešais Mergelės atvaizdą. Padedantieji rengtis santuokai turėtų pamokyti juos išgyventi tas maldos, kuri jiems gali būti tokia naudinga, akimirkas. „Santuokos liturgija yra nepakartojamas įvykis, šeimos ir visuomenės kontekste išgyvenamas kaip šventė. Pirmą iš ženklų Jėzus padarė per vestuvių Kanoje pokylį: Viešpaties stebuklo geras vynas, suteikęs džiaugsmo naujos šeimos gimimo šventei, yra naujas Kristaus sandoros su visų laikų vyrais bei moterimis vynas. <...> Dažnai celebrantas turi galimybę kreiptis į susirinkusius žmones, kurie menkai dalyvauja bažnytiniame gyvenime ar priklauso kitai krikščioniškajai konfesijai ar religinei bendruomenei. Tai puiki proga skelbti Kristaus Evangeliją.“ [247]

Lydėti pirmais santuokinio gyvenimo metais

217. Turime pripažinti, labai vertingas supratimas, jog santuoka yra meilės dalykas, kai tuoktis gali tik tie, kurie laisvai tam apsisprendžia ir vienas kitą myli. Vis dėlto, kai meilė tampa vien patrauklumu ar miglotu jausmu, sutuoktiniai gali pasidaryti itin pažeidžiami tam jausmui išblėsus ar fiziniam patrauklumui sumenkus. Kadangi tai nutinka dažnai, sutuoktinius pirmus kelerius santuokinio gyvenimo metus būtina lydėti siekiant praturtinti ir sustiprinti sąmoningą bei laisvą sprendimą priklausyti vienas kitam ir mylėti vienas kitą iki galo. Dažnai sužadėtuvių laiko neužtenka, apsisprendimą tuoktis skubina įvairios priežastys, jaunuolių nepakankama branda. Todėl ką tik susituokusieji privalo užbaigti tai, ką pradėjo sužadėtuvių laikotarpiu.

218. Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad šeimų pastoracijai tenka iššūkis padėti atrasti, kad santuoka nėra kas nors, kas jau baigta. Sąjunga yra reali ir neatšaukiama, patvirtinta ir pašventinta Santuokos sakramento. Tačiau susijungdami sutuoktiniai tampa savo pačių istorijos pagrindiniais veikėjais, šeimininkais ir drauge įgyvendintino projekto kūrėjais. Žvilgsnis krypsta į ateitį, kurią diena po dienos reikia statydinti padedamiems Dievo malonės, ir kaip tik todėl negalvojama, kad sutuoktinis tobulas. Reikia atsisakyti iliuzijų ir priimti žmogų tokį, koks jis yra: netobulas, pašauktas augti, esantis kelyje. Kai į sutuoktinį nuolat žvelgiama kritiškai, tai rodo, kad santuoka nelaikoma kantriai, supratingai, pakančiai ir dosniai drauge kurtinu projektu. Tada meilę pamažu pakeičia inkvizicinis ir negailestingas žvilgsnis, kiekvieno nuopelnų bei teisių kontrolė, protestai, konkuravimas ir savigyna. Šitaip sutuoktiniai tampa nepajėgūs vienas kitą palaikyti abiem bręstant bei augant vienybe. Jaunavedžiams šitai aiškiai ir realistiškai būtina parodyti nuo pat pradžių, kad jie suvoktų, jog tai tik pradžia. Ištariamas „Taip“ vienas kitam yra pradžia kelionės, kurios tikslui pasiekti teks įveikti skersai kelio stojančias aplinkybes ar kliūtis. Gautas palaiminimas yra malonė ir paskata žengti šiuo visada atviru keliu. Dažnai pravartu susėsti ir aptarti savo konkrečius planus, jų tikslus, priemones, smulkmenas.

219. Pamenu posakį, kad stovintis vanduo genda, darosi netikęs. Būtent tai nutinka, kai meilės gyvenimas pirmais santuokos metais stagnuoja, liaujasi judėjęs, netenka sveiko, pirmyn stumiančio nerimastingumo. Jaunos meilės šokis žingsnis po žingsnio judant į priekį, šokis nuostabos ir vilties kupinomis akimis neturi sustoti. Per sužadėtuves ir pirmus santuokos metus viltis yra tartum raugas, įgalinantis matyti toliau prieštaravimų, konfliktų ir problemų, visada regėti plačiau. Būtent ji budina visus lūkesčius, skatinančius toliau žengti augimo keliu. Ta pati viltis kviečia pilnatviškai gyventi dabartimi, atiduodant širdį šeimos gyvenimui, nes geriausias būdas pasirengti ir sustiprėti ateičiai yra gerai gyventi dabartimi.

220. Kelias neišvengiamai reiškia įvairius etapus, kviečiančius dosniai dovanotis: nuo pirmo poveikio, paženklinto ryškiai juslinės traukos, pereinama prie kito kaip savo paties gyvenimo dalies poreikio. Tada ima patikti abipusė priklausomybė, žengiama prie viso gyvenimo kaip abiejų projekto supratimo, gebėjimo pirmenybę savo paties poreikių atžvilgiu teikti kito laimei, džiaugsmo regėti savo santuoką kaip gėrį visuomenei. Brendimas meile taip pat apima mokymąsi „derėtis“. Tai ne savanaudiška nuostata ar komercinio pobūdžio žaidimas, bet galiausiai abipusės meilės pratybos, nes tokios derybos yra abipusės pasiūlos ir atsižadėjimo dėl šeimos gėrio sampyna. Kiekvienu nauju santuokinio gyvenimo etapu pravartu susėsti ir iš naujo susiderėti taip, kad nebūtų laimėtojų ir pralaimėtojų, bet laimėtų abu. Namie sprendimai priimami ne vienašališkai ir už šeimą atsakingi abu sutuoktiniai, tačiau kiekvieni namai yra nepakartojami ir kiekviena santuokinė sintezė skirtinga.

221. Viena iš priežasčių, dėl kurios žlunga santuokos, yra per dideli lūkesčiai, kurių tikimasi iš santuokinio gyvenimo. Kai atrandama tikrovė, ribotesnė ir problemiškesnė nei įsivaizduota, sprendimas turėtų būti ne staigiai ir neatsakingai galvoti apie skyrybas, bet priimti santuoką kaip brendimo kelią, kuriame kiekvienas iš sutuoktinių yra Dievo priemonė įgalinti augti kitą. Keistis, augti, plėtoti turimas geras potencines savybes įmanoma. Kiekviena santuoka yra „išganymo istorija“, o tai reiškia, jog pradedama nuo kokio nors trapumo, kuris Dievo malonės ir kūrybiško bei dosnaus atsako galia užleidžia vietą vis tvirtesnei ir vertingesnei tikrovei. Galbūt didžiausia vyro ir moters užduotis meilėje yra ši: padėti vienas kitam tapti vis labiau vyru ir vis labiau moterimi. Padėti augti reiškia padėti kitam ugdytis savo paties tapatybę. Todėl meilė – savotiškas amatas. Biblijos tekste apie vyro ir moters sukūrimą pirmiausia regime, kad Dievas sukuria vyrą (plg. Pr 2, 7), šiam pajutus, kad trūksta kažko esminga, sukuria moterį, o tada matoma vyro nuostaba: „O, taip, šita kaip tik man!“ Po to kone girdime nuostabos kupiną dialogą vyrui ir moteriai pradedant vienas kitą atrasti. Juk net ir sunkiomis akimirkomis vienas nustebina kitą ir taip iš naujo atsiveria durys vienam kitą sutikti taip, kaip pirmą kartą. Ir kiekviename naujame etape iš naujo grįžtame prie vienas kito „formavimo“. Meilė lemia, kad vienas laukia kito ir praktikuoja amatininkui būtingą kantrybę, paveldėtą iš Dievo.

222. Lydint sutuoktiniai skatintini dosniai teikti gyvybę. „Atsižvelgiant į asmeninį ir visiškai žmogišką santuokinės meilės pobūdį, šeima planuotina sutuoktinių sutartiniu dialogu, paisant laiko tarpsnių ir gerbiant partnerio kilnumą. Siekiant priešintis mąstysenai, dažnai priešiškai gyvybei, šiuo atžvilgiu iš naujo reikėtų atrasti encikliką Humanae vitae (plg. 10–14) ir apaštališkąjį paraginimą Familiaris consortio (plg. 14; 28–35) <...>. Atsakingas apsisprendimas būti tėvais reikalauja sąžinės – „slapčiausio žmogaus branduolio ir šventovės, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (Gaudium et spes, 16), – ugdymo. Juo labiau sutuoktiniai stengiasi savo sąžinėje įsiklausyti į Dievą ir jo įsakymus (plg. Rom 2, 15) ir leidžiasi būti dvasiškai lydimi, juo labiau jų apsisprendimas bus viduje laisvas nuo subjektyvios savivalės ir prisitaikymo prie jų aplinkos elgsenos.“ [248] Tebegalioja tai, ką aiškiai patvirtino Vatikano II Susirinkimas: sutuoktiniai, „bendrai tardamiesi, bendromis pastangomis <...> priims teisingą sprendimą, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių arba dar būsimų vaikų gerovės, atsižvelgdami į medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes, paisydami savo šeimos bendruomenės, laikinosios visuomenės ir pačios Bažnyčios labo. Galutinai šį sprendimą Dievo akivaizdoje privalo padaryti patys sutuoktiniai.“ [249] Kita vertus, „skatintina naudotis metodais, kurie grįsti „natūraliais vaisingumo ritmais“ (Humanae vitae, 11), nes „tais metodais išsaugoma pagarba sutuoktinių kūnui, skatinama švelni meilė vienas kitam ir padedama ugdyti tikroji laisvė (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2370). Visada pabrėžtina, kad vaikai yra nuostabi Dievo dovana, džiaugsmas tėvams ir Bažnyčiai. Per juos Viešpats atnaujina pasaulį.“ [250]

Kai kurie ištekliai

223. Sinodo tėvai nurodė, kad „pirmi santuokinio gyvenimo metai yra esmingai svarbus ir keblus laiko tarpsnis, per kurį poros geriau supranta santuokos iššūkį bei reikšmę. Iš to išplaukia pastoracinio lydėjimo po sakramento šventimo poreikis (plg. Familiaris consortio, III dalis). Labai svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros. Vieta, kur patyrusios poros galėtų padėti jaunesnėms, galbūt talkinant asociacijoms, bažnytiniams sąjūdžiams ir naujosioms bendruomenėms, yra parapija. Sutuoktinius reikia skatinti laikytis pamatinės nuostatos priimti vaiką kaip didelę dovaną. Sykiu pabrėžtini tokie dalykai kaip šeimų dvasingumas, malda ir dalyvavimas sekmadieninėje Eucharistijoje. Poras būtina raginti reguliariai susitikti, kad jos puoselėtų dvasinio gyvenimo augimą bei solidarumą konkrečių gyvenimo iššūkių sūkuryje. Liturgija, maldos gyvenimas ir Eucharistijos šventimas šeimų intencija, pirmiausia minint santuokos jubiliejus, buvo minėti kaip svarbūs veiksniai plėtojant evangelizaciją per šeimą.“ [251]

224. Šis kelias yra laiko klausimas. Meilei reikia dovanojamo laiko, visa kita nustumiant į antrą planą. Reikia laiko pasikalbėti, neskubant apsikabinti, pasidalyti planais, vienam kitą išklausyti, į vienas kitą pažvelgti, vienas kitą įvertinti, sustiprinti santykį. Kartais problema yra karštligiškas visuomenės ritmas arba darbo pareigų sąlygojamas laikas. Kartais problema yra tai, jog kartu praleistas laikas nėra kokybiškas. Dalijamės vien fizine erdve, bet neskiriame dėmesio vienas kitam. Pastoracijos darbuotojai ir šeimų grupės turėtų padėti jaunavedžiams arba netvirtoms poroms mokytis tokiomis akimirkomis vienam su kitu susitikti, sustoti vienas kito akivaizdoje, taip pat pasidalyti tylos akimirkomis, padėsiančiomis patirti sutuoktinio artumą.

225. Sutuoktiniai, turintys šiuo atžvilgiu gerą „mokymosi“ patirtį, galėtų pasiūlyti praktinių priemonių, kurios buvo naudingos jiems patiems: planuoti bendrą laisvalaikį, poilsio su vaikais laiką, įvairius svarbių dalykų šventimo būdus, bendrai išgyvenamo dvasingumo erdves. Tačiau jie taip pat gali mokyti to, kas tas akimirkas padeda užpildyti turiniu bei prasme, mokyti bendrauti. Visa tai itin svarbu, kai blėsta tuoktuvių naujumas. Nežinodami, ką veikti su bendru laiku, sutuoktiniai, vienas arba kitas, galiausiai ims ieškoti prieglobsčio technologijoje, susigalvos kitų pareigų, ieškos kito glėbio arba bėgs nuo nepatogaus artumo.

226. Neseniai susituokusios poros taip pat skatintinos susikurti savus įpročius, teikiančius sveiką stabilumo ir saugumo jausmą ir taip įtvirtinančius tam tikrus kasdienius ritualus. Geras dalykas rytą visada pradėti bučiniu, kas vakarą vienam kitą palaiminti, laukti ir sutikti, kai kitas pargrįžta, kartais drauge išeiti, dalytis namų užduotimis. Tačiau sykiu naudinga rutiną pertraukti šventėmis, neprarasti gebėjimo švęsti šeimoje, džiaugtis ir švęsti tai, kas patirta gera. Būtina drauge stebėtis Dievo dovanomis ir drauge kurstyti užsidegimą gyventi. Jei išmokstama švęsti, tas gebėjimas atnaujina meilės energiją, išlaisvina iš monotonijos ir kasdienę rutiną pripildo spalvų bei vilties.

227. Mes, ganytojai, turėtume skatinti šeimas augti tikėjimu. Todėl pravartu raginti dažnai eiti išpažinties, ieškoti dvasinio vadovavimo, dalyvauti rekolekcijose. Tačiau nereikia užmiršti kviesti per savaitę surasti laiko šeimos maldai, nes „šeima, kuri meldžiasi vieningai, vieninga ir lieka“. Kartais, lankydami šeimas, turėtume pakviesti visus šeimos narius pasimelsti vieniems už kitus ir šeimą patikėti Viešpaties rankoms. Sykiu naudinga kiekvieną iš sutuoktinių paraginti vienam pasimelsti Dievo akivaizdoje, nes kiekvienas turi savo slaptų kryžių. Kodėl Dievui nepapasakojus, kas slegia širdį, ar nepaprašius jėgos savo žaizdoms išgydyti ir šviesos savo įsipareigojimui tesėti? Sinodo tėvai taip pat pabrėžė, kad „Dievo žodis yra šeimos gyvenimo ir dvasingumo šaltinis. Visų šeimų pastoracija turėtų leistis būti formuojama viduje ir ugdyti namų Bažnyčios narius maldingu ir bažnytiniu Šventojo Rašto skaitymu. Dievo žodis yra ne tik geroji naujiena privačiam asmens gyvenimui, bet ir sprendimo kriterijus bei šviesa, padedanti įžvelgti įvairius iššūkius sutuoktiniams ir šeimai.“ [252]

228. Gali pasitaikyti, kad vienas iš sutuoktinių yra nekrikštytas arba nenori gyventi tikėjimo įpareigojimais. Tada kitas, trokšdamas gyventi ir augti kaip krikščionis, dėl sutuoktinio abejingumo skausmingai išgyvena. Vis dėlto įmanoma surasti tam tikrų bendrų vertybių, kuriomis galima dalytis, ir jas karštai puoselėti. Kad ir kaip būtų, mylėti netikintį sutuoktinį, daryti jį laimingą, lengvinti jo kančias ir dalytis su juo gyvenimu yra tikras šventėjimo kelias. Kita vertus, meilė yra Dievo dovana, ir ten, kur ji išliejama, juntama jos perkeičiamoji jėga, kartais slėpiningai ir ligi to, kad „netikintis vyras pašventinamas tikinčia žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru“ (1 Kor 7, 14).

229. Parapijos, sąjūdžiai, mokyklos ir kitos Bažnyčios institucijos gali įvairiais būdais padėti šeimas globoti bei gaivinti. Pavyzdžiui, tokiomis priemonėmis kaip kaimynystėje gyvenančių ar susidraugavusių porų susitikimai, trumpos rekolekcijos sutuoktiniams, specialistų konferencijos labai konkrečiomis šeimos gyvenimo temomis, konsultavimo santuokos klausimais centrai, misionieriai, parengti kalbėtis su sutuoktiniais apie jų sunkumus bei lūkesčius, konsultavimas šeimai susiduriant su įvairiomis situacijomis (priklausomybėmis, neištikimybe, smurtu šeimoje), dvasingumo erdvės, ugdymo kursai tėvams, auginantiems probleminius vaikus, šeimų susirinkimai. Parapijos raštinė turėtų būti pasirengusi nuoširdžiai užsiimti šeimų neatidėliotinais poreikiais arba sklandžiai nukreipti ten, kur jos galėtų sulaukti pagalbos. Taip pat galima pastoracinė parama, teikiama sutuoktinių grupių, užsiimančių tiek tarnyste, tiek misija, malda, ugdymu ar tarpusavio pagalba. Tokios grupės suteikia galimybę duoti, atsiverti kitiems, dalytis tikėjimu, tačiau sykiu yra priemonė santuoką sutvirtinti bei padėti jai augti.

230. Tikra tiesa, kad daug porų po santuokos iš krikščionių bendruomenės pranyksta, tačiau mes ir patys dažnai neišnaudojame progų, kai jų atsiranda, patraukliai pristatyti krikščioniškos santuokos idealą ir pasiūlyti lydėjimo galimybių: galvoje turiu, pavyzdžiui, vaiko krikštą, pirmąją Komuniją ar dalyvavimą laidotuvėse arba giminaičio ar draugo santuokoje. Tokiomis progomis vėl susirenka beveik visi sutuoktiniai, todėl jomis būtina pasinaudoti. Kitas būdas prisiartinti yra namų palaiminimas ar Mergelės atvaizdo keliavimas; tai teikia progą pradėti pastoracinį dialogą apie šeimos padėtį. Naudinga gali būti brandesnei porai patikėti užduotį pagloboti jaunas poras kaimynystėje, jas aplankyti, pasidomėti jų bendro gyvenimo pradžia ir patarti, kaip augti. Esant dabartinio gyvenimo ritmui, didžiuma sutuoktinių nebus nusiteikę dažniems susitikimams, o mes negalime apsiriboti nedidelio elito pastoracija. Šiandien šeimų pastoracija turėtų būti iš pagrindų misionieriška, išeinanti, artima, nereikėtų tenkintis vien kursais, sulaukiančiais nedaug lankytojų.

Apšviesti krizes, būgštavimus ir sunkumus

231. Keli žodžiai skirtini ir tiems, kurie savo meile jau subrandino jauną sužadėtuvių vyną. Kai vyną subrandina ši kelio patirtis, nedidelių gyvenimo akimirkų ištikimybė pasirodo, sužydi visa savo pilnatve. Tai – lūkesčio ir kantrybės ištikimybė. Ta pasiaukojimo ir džiaugsmo kupina ištikimybė tartum sužydi amžiaus tarpsnyje, kai visa yra „subrendę“, o akys suspindi regint savo vaikų vaikus. Ji buvo nuo pradžių, tačiau dabar yra įsisąmoninta, nusistovėjusi, subrandinta kasdienių staigmenų, atrandamų diena iš dienos, metai iš metų. Kaip mokė Kryžiaus Jonas, „seniai vienas kitą mylintys yra išmėginti ir išbandyti“. Jie neturi „juslinių aistrų, jų nedegina išorėn kreipiančios aistros. Dabar ragauja saldų meilės vyną, išlaikytą ir nusėdusį į sielos gelmes.“ [253] Tai liudija, jog gebėta vieningai įveikti krizes ir nerimo laikotarpius nebėgant nuo iššūkių ir nesislepiant nuo sunkumų.

Krizių iššūkis

232. Šeimos istorija būna paženklinta visokiausių krizų, kurios yra jos dramatiško grožio dalis. Būtina padėti suvokti, kad įveikta krizė nesumenkina santykio intensyvumo, bet pagerina, nuskaidrina ir subrandina jų sąjungos vyną. Kartu gyvenama ne tam, kad būtum vis mažiau laimingas, bet kad išmoktum būti laimingas naujaip, remdamasis galimybėmis, atveriamomis naujo etapo. Kiekviena krizė moko ir įgalina intensyviau dalytis gyvenimu ar bent atrasti naują santuokinės patirties prasmę. Jokiu būdu nepasiduotina tolydžiam smukimui, nuolatiniam blogėjimui, pakenčiamam vidutiniškumui. Priešingai, kai santuoka laikoma užduotimi, kuri reiškia ir kliūčių įveiką, kiekviena krizė suvokiama kaip proga siekti, kad kartu geriamas vynas būtų geresnis. Sutuoktinius reikia lydėti, kad jie gebėtų sutikti pasitaikyti galinčias krizes, imtųsi iššūkių ir suvoktų, jog tai yra šeimos gyvenimo dalis. Patyrę ir parengti sutuoktiniai turėtų būti nusiteikę lydėti kitus šiuo atžvilgiu taip, kad krizės jų neišgąsdintų nei paskatintų priimti skubotus sprendimus. Kiekvienoje krizėje glūdi geroji žinia, kurią reikia mokėti išgirsti įsiklausant į širdį.

233. Pirmutinė reakcija yra priešintis krizės iššūkiui, gintis jaučiant, kad ji nekontroliuojama, nes parodo gyvensenos nepakankamumą, o tai trikdo. Tada taikomas metodas neigti problemas, slėptis, sumenkinti jų svarbą, kliautis, kad ilgainiui jos išsispręs. Tačiau taip sprendimas tik atidedamas, išeikvojama daug jėgų nenaudingai stengiantis nuo krizės nusigręžti ir tuomet reikalai dar labiau sukomplikuojami. Ryšiai silpsta, stiprėja atskirtis, daranti žalą artumui. Nesprendžiant krizės labiausiai nukenčia bendravimas. Pamažu tas, kuris buvo „mylimas asmuo“, virsta „tuo, kuris mane gyvenime visada lydi“, paskui „mano vaikų tėvu ar motina“ ir galiausiai svetimu žmogumi.

234. Krizės imtis būtina drauge. Tai sunku, nes kartais žmonės užsisklendžia nenorėdami parodyti, ką jaučia, pasitraukia į niekingą ir apgaulingą tylą. Tokiomis akimirkomis pravartu sukurti bendravimo iš širdies į širdį erdvę. Problema, kad krizės metu bendrauti tampa dar sunkiau, jei to niekada nėra mokytasi. Tai – tikras menas, kurio mokomasi ramybės laikotarpiais, kad tai būtų panaudota sunkiais laikais. Reikia padėti atrasti slapčiausias priežastis sutuoktinių širdyse ir imtis to kaip gimdymo, kuris praeis ir paliks naują lobį. Tačiau atsakymai į apklausą rodo, jog sunkiomis ar kritinėmis situacijomis dauguma neieško pastoracinio lydėjimo, nes nelaiko jo supratingu, artimu, realistišku, konkrečiu. Todėl šiandien į sutuoktinių krizes mėginkime pažvelgti žvilgsniu, neignoruojančiu jų keliamo skausmo bei baimės naštos.

235. Yra visuotinių krizių, paprastai ištinkančių visas santuokas, kaip antai pradžios krizės, kai būtina išmokti suderinti skirtumus ir atitolti nuo tėvų; vaiko gimimo sukeltos krizės ir jų nauji emociniai iššūkiai; kūdikio augimo, keičiančio tėvų įpročius, krizės; daugybės jėgų reikalaujančios, tėvus iš pusiausvyros išmušančios ir kartais supriešinančios vaiko paauglystės krizės; „tuščio lizdo“ krizės, kai porai tenka iš naujo pažvelgti į save; sutuoktinio tėvų senatvės krizės, reikalaujančios didesnio artumo, dėmesio ir nelengvų sprendimų. Šios situacijos yra reiklios, kelia baimę, kaltę, depresiją ar nuovargį, gali padaryti didelę žalą santuokinei sąjungai.

236. Poras ištinka ir asmeninės krizės, susijusios su ekonominiais, darbiniais, emociniais, socialiniais, dvasiniais sunkumais. Be to, pasitaiko netikėtų aplinkybių, galinčių pakeisti šeimos gyvenimą ir reikalaujančių atleidimo bei susitaikymo. Net kai mėginama žengti žingsnį atleidimo link, kiekvienas turėtų savęs sąžiningai ir nuolankiai paklausti, ar jis pats nesukūrė sąlygų, pastūmėjusių kitą į tam tikras klaidas. Kai kurios šeimos žlunga dėl sutuoktinių kaltinimų vienas kitam, tačiau „patyrimas rodo, kad didelis procentas santuokos krizių patenkinamai įveikiamas tinkamai suteikiant pagalbą ir sutaikinamosios malonės galia. Mokėti atleisti ir patirti atleidimą yra pamatinė šeimos gyvenimo dalis.“ [254] „Sunkus susitaikymo menas, kuriam reikalinga malonės paspirtis, reikalauja dosnaus giminaičių bei draugų bendradarbiavimo, o kartais ir išorinės bei profesionalios pagalbos.“ [255]

237. Dažnai pasitaiko, jog tada, kai kuris nors jaučia, kad negavo to, ko troško, ar neišsipildė tai, apie ką svajojo, šitai laikoma pakankamu pagrindu santuokai nutraukti. Bet tada tvarių santuokų nebūtų. Nuspręsti, kad viskas baigta, kartais užtenka nusivylimo, kito sutuoktinio stygiaus tuomet, kai jo reikia, įžeisto išdidumo ar miglotos baimės. Pasitaiko situacijų, susijusių su neišvengiamu žmogiškuoju trapumu ir per dideliu emocinio matmens sureikšminimu. Pavyzdžiui, jausmas, jog nesulaukiama pilnutinio atsako, pavydas, skirtumai, išnyrantys tarp abiejų, susižavėjimas kitu asmeniu, širdį užvaldyti linkstantys nauji interesai, fiziniai sutuoktinio pokyčiai ir gausybė kitų dalykų, kurie daugiau nei kėsinimasis į meilę, yra progos, kviečiančios ją dar kartą atgaivinti.

238. Tokiomis aplinkybėmis kai kurie yra ganėtinai brandūs, nepaisydami santykio ribotumo, iš naujo pasirinkti kitą kelio palydovu ir realistiškai susitaikyti su tuo, kad jis negali patenkinti visų puoselėtų svajonių. Jie vengia laikyti save kankiniais, brangina nedideles ir ribotas galimybes, teikiamas gyvenimo šeimoje, ir siekia sustiprinti saitą statydindami tai, kam reikia laiko ir pastangų. Mat iš esmės suvokia, jog kiekviena krizė yra lyg naujas „taip“, įgalinantis meilę atgimti sustiprėjusią, perkeistą, subrendusią, apšviestą. Remiantis krize, atrandama drąsos ieškoti giliųjų šaknų to, kas vyksta, iš naujo susiderėti dėl pamatinių dalykų, atrasti naują pusiausvyrą ir drauge žengti nauju etapu. Turint tokią nuolatinio atvirumo nuostatą, nebaisios jokios sunkios situacijos! Pripažindami, kad susitaikymas galimas, vis dėlto suvokiame, jog šiandien „itin reikalinga yra tarnyba, skirta tiems, kurių santuokinis ryšys žlugęs“ [256].

Senos žaizdos

239. Suprantama, jog šeimose būna daug sunkumų, kai kuris nors jos narys yra nesubrendęs puoselėti santykius, nes turi nesugijusių žaizdų, patirtų kažkuriame savo gyvenimo tarpsnyje. Netikusi vaikystė ir paauglystė yra asmeninių krizių, galiausiai pakenkiančių santuokai, derlinga dirva. Jei visi būtų normaliai subrendę žmonės, krizių būtų mažiau ir jos būtų ne tokios skausmingos. Tačiau kartais būna taip, kad keturiasdešimtmetis asmuo dar stokoja brandos, kurią turėjo būti pasiekęs paauglystės pabaigoje. Kartais mylime kūdikiui būdinga savanaudiška meile, įstrigusia tarpsnyje, kur tikrovė iškreipta, ir gyvename užgaida, kad viskas suktųsi apie mūsų „aš“. Kartais mylime paauglystėje įstrigusia meile, ženklinama priešgyniavimo, dygios kritikos, įpročio kaltinti kitus, jausmo bei fantazijos logikos, kai kiti privalo pildyti mūsų norus ar pritarti mūsų kaprizams.

240. Daugelis užbaigia savo vaikystę nepatyrę besąlyginės meilės, o tai pažeidžia jų gebėjimą pasitikėti ir dovanotis. Neišgydytas netikęs santykis su savo tėvais ir broliais bei seserimis išnyra iš naujo ir kenkia santuokiniam gyvenimui. Todėl būtinas išlaisvinimo procesas, kurį reikėtų pereiti. Kai santykis tarp sutuoktinių deramai nefunkcionuoja, pirma svarbių sprendimų derėtų įsitikinti, kad kiekvienas iš abiejų yra perėjęs šį savo istorijos gydymo kelią. Tai reikalauja pripažinti gydymo būtinybę, atkakliai prašyti malonės patiems atleisti ir kad mums būtų atleista, priimti pagalbą, ieškoti teigiamų motyvų ir vis mėginti iš naujo. Kad galėtų pripažinti, jog jo gyvenimo meile būdas yra brandus, kiekvienam privalu būti labai nuoširdžiam pačiam sau. Nors ir atrodytų akivaizdu, kad kaltas kitas, krizės niekada neįmanoma įveikti tikintis, jog keisis tik kitas. Taip pat pravartu savęs klausti, kokių dalykų reikia asmeniškam brendimui ar gijimui siekiant įveikti konfliktą.

Lydėjimas santuokai žlugus ir išsiskyrus

241. Kai kuriais atvejais savojo kilnumo bei vaikų gerovės sumetimai verčia tvirtai užkirsti kelią kito perdėtoms pretenzijoms, didelei neteisybei, smurtui ar chronišku tapusiam pagarbos stygiui. Pripažintina, kad „kai kuriais atvejais atsiskirti neišvengiama. Kartais tai net gali būti morališkai būtina, kai silpnesnį sutuoktinį ar mažus vaikus reikia apsaugoti nuo sunkesnių žaizdų, sukeliamų piktnaudžiavimo ir smurto, žeminimo ir išnaudojimo, nesirūpinimo ir abejingumo.“ [257] Net ir tada tai „laikytina kraštutine priemone, kai visi kiti protingi mėginimai pasirodė bergždi“ [258].

242. Sinodo tėvai nurodė: „Norint lydėti atskirai gyvenančius sutuoktinius, išsituokusiuosius ir pamestuosius, būtinas ypatingas įžvalgumas. Pirmiausia priimtina ir gerbtina kančia tų, kuriuos be jų kaltės ištiko separacija ar skyrybos, kurie buvo pamesti arba dėl sutuoktinio blogo elgesio priversti bendro gyvenimo atsisakyti. Atleisti už patirtą neteisybę nėra paprasta, tačiau tokį kelią įgalina malonė. Iš čia išplaukia atleidimo bei tarpininkavimo pastoracijos per vyskupijose įsteigtinus specializuotus išklausymo centrus poreikis.“ [259] Sykiu „iš naujo nesusituokusius išsituokusiuosius, dažnai liudijančius santuokinę ištikimybę, reikia skatinti juos sustiprinančio maisto ieškoti Eucharistijoje. Vietinė bendruomenė ir ganytojai turėtų tokius žmones rūpestingai lydėti, ypač kai yra vaikų arba kai gyvenama dideliame skurde.“ [260] Santuokos žlugimas daug traumiškesnis ir skausmingesnis skurdo atveju, nes tada gyvenimui perorientuoti būna daug mažiau išteklių. Neturtingas žmogus, netekęs šeimos apsauginės aplinkos, dvigubai patiria apleistumą ir visokius pavojus savo sveikumui.

243. Išsituokusiesiems, kurie gyvena sudarę naują sąjungą, svarbu leisti pajusti, kad jie yra Bažnyčios dalis, nėra „ekskomunikuoti“ ir tokiais nelaikytini, nes vis dar yra bažnytinės bendrystės nariai [261]. Tokios situacijos reikalauja „rūpestingo įžvalgumo ir labai pagarbaus lydėjimo <...>. Vengtina bet kokių kalbų bei nuostatų, kurias jie galėtų palaikyti diskriminuojančiomis. Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė.“ [262]

244. Kita vertus, daug Sinodo tėvų pabrėžė „būtinybę santuokos pripažinimo negaliojančia procesą padaryti prieinamesnį bei spartesnį ir galbūt visiškai nemokamą“ [263]. Lėti procesai žmonėms kelia nepasitenkinimą ir juos vargina. Savo dviem nesenais dokumentais šia tema [264] supaprastinau santuokos galimo paskelbimo negaliojančia procedūrą. Jais taip pat norėjau „išryškinti, kad savo Bažnyčioje, kurios galva ir ganytojas jis yra, pats vyskupas savaime yra jam patikėtų krikščionių teisėjas“ [265]. Todėl „šių dokumentų įgyvendinimas yra didžiulė atsakomybė, tenkanti vyskupijų ordinarams, pašauktiems patiems priimti sprendimą kai kuriose bylose ir visomis išgalėmis laiduoti tikintiesiems lengvesnę prieigą prie teisingumo. Šitai reikalauja parengti pakankamai personalo, sudaryto iš dvasininkų ir pasauliečių, paskirtų vykdyti pirmiausia šią bažnytinę tarnystę. Todėl bus būtina atskirai gyvenantiems asmenims ar krizės ištiktoms poroms pasiūlyti su šeimų pastoracija susijusią informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo tarnystę, galėsiančią vykdyti ir santuokinio proceso preliminarų tyrimą (plg. Mitis Iudex, str. 2–3).“ [266]

245. Sinodo tėvai taip pat pabrėžė būtinybę „rūpintis dėl separacijos ar skyrybų nukentėjusiais vaikais, kurie kiekvienu atveju yra situacijos nekaltos aukos“ [267]. Nepaisant visų kitų svarstymų, jie yra pirmutinis rūpestis, nenustelbtinas jokių kitų interesų ar tikslų. Persiskyrusių tėvų prašau: „Niekada, niekada, niekada nedarykite savo vaiko įkaitu! Jūs persiskyrėte dėl daugelio sunkumų ir įvairių priežasčių, gyvenimas jums skyrė šį išbandymą, bet ant vaikų pečių neturi gulti šios separacijos našta, jie neturėtų būti naudojami kaip įkaitai prieš kitą sutuoktinį, tegul jie auga girdėdami mamos gerus atsiliepimus apie tėtį, nors jie negyvena kartu, o tėčio gerus atsiliepimus apie mamą.“ [268] Neatsakinga gadinti tėvo ar motinos paveikslą siekiant monopolizuoti vaiko meilės jausmus keršto ar gynybos sumetimais, nes tai kenkia vidiniam vaiko gyvenimui ir padaro sunkiai išgydomų žaizdų.

246. Bažnyčia, nors ir supranta konfliktines situacijas, kurias sutuoktiniams tenka išgyventi, negali nustoti buvusi silpniausiųjų – kenčiančių vaikų, dažnai tyliai, balsu. Šiandien, „nepaisant iš pažiūros išugdyto mūsų jautrumo, taip pat rafinuotų psichologinių analizių, keliu sau klausimą: ar mes netapome nejautrūs vaikų sielų žaizdoms? <...> Ar juntame svorį to kalno, užgriūvančio vaiko sielą šeimose, kurių nariai blogai elgiasi ir skaudina vienas kitą tiek, kad suardomi santuokinės ištikimybės ryšiai?“ [269] Ši žiauri patirtis nepadeda vaikams brandinti gebėjimo galutinai įsipareigoti. Todėl krikščionių bendruomenė neturėtų palikti vienų išsituokusių tėvų, sudariusių naują santuoką. Priešingai, privalo įtraukti juos į jų užduotį auklėti vaikus ir lydėti juos. Juk „kaip galime siūlyti tiems tėvams visomis išgalėmis auklėti vaikus krikščioniškam gyvenimui ir duoti įtikinamo bei praktikuojamo gyvenimo pavyzdį, jeigu juos laikome atokiai nuo bendruomenės gyvenimo, tarsi jie būtų ekskomunikuoti? Reikia elgtis taip, kad neuždėtume papildomų naštų šalia tų, kurias vaikai tose situacijose ir taip turi nešti!“ [270] Padėti gydyti tėvams savo žaizdas ir palaikyti juos dvasiškai naudinga ir vaikams: jie turi išvysti Bažnyčios kaip šeimos, pagelbėjančios pakelti šią skausmingą patirtį, veidą. Skyrybos yra blogis, o skyrybų gausėjimas kelia nerimą. Todėl svarbiausia mūsų pastoracinė užduotis šeimų atžvilgiu neabejotinai yra stiprinti meilę ir padėti gydyti žaizdas taip, kad galėtume užkirsti kelią šiai mūsų laikų dramai plisti.

Kai kurios sudėtingos situacijos

247. „Ypatingo dėmesio reikalauja problemos, susijusios su mišriomis santuokomis. Santuokos tarp katalikų ir kitų pakrikštytųjų „dėl savo ypatingos prigimties turi daug elementų, kurie brangintini bei plėtotini ir dėl jų vidinės vertės, ir dėl indėlio, kuriuo jos gali prisidėti prie ekumeninio sąjūdžio“. Dėl to „siektina <...>, kad pasirengimo santuokai ir vestuvėms metu katalikų ir nekatalikų dvasininkai nuoširdžiai bendradarbiautų“ (Familiaris consortio, 78). Dėl bendro dalyvavimo Eucharistijoje atmintina, kad „sprendimas, ar nekatalikiškoji santuokos pusė gali priimti eucharistinę Komuniją, daromas laikantis bendrųjų normų šiuo klausimu, liečiančių ir Rytų krikščionis, ir kitus krikščionis ir atsižvelgiant į ypatingą situaciją, kai du krikštyti krikščionys priima krikščioniškosios santuokos sakramentą. Nors sutuoktiniai mišrioje santuokoje dalijasi Krikšto ir Santuokos sakramentais, eucharistinis bendrumas gali būti tik išimtis, ir kiekvienu atveju turi būti laikomasi aukščiau išdėstytų normų“ (Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas, 1993 m. kovo 25 d., 159–160).“ [271]

248. „Santuokos, kai kultas skirtingas, yra tinkama dialogo tarp religijų vieta.“ Jos „kelia kai kurių savitų sunkumų, susijusių su šeimos krikščioniškąja tapatybe ir vaikų religiniu auklėjimu. <...> Šeimų, kurias sudaro skirtingą kultą praktikuojantys sutuoktiniai, gausėjimas ir misijų teritorijose, ir ilgą krikščioniškąją tradiciją turinčiose šalyse verčia numatyti pastoraciją, atitinkančią įvairius socialinius bei kultūrinius kontekstus. Kai kuriose šalyse, kur nėra religijos laisvės, krikščionis, kad galėtų susituokti, privalo pereiti į kitą religiją ir negali nei švęsti kanoninės santuokos, apimančios skirtingą kultą, nei krikštyti vaikų. Todėl turime vėl patvirtinti būtinybę visiems taikyti religijos laisvę.“ [272] „Asmenims, susivienijantiems tokia santuoka, ypatingą dėmesį būtina skirti ne tik laikotarpiu iki vestuvių. Su ypatingais iššūkiais susiduria poros ir šeimos, kurių vienas partneris yra katalikas, o kitas – netikintis. Tokiais atvejais liudytinas Evangelijos gebėjimas tokiose situacijose sudaryti galimybę siekti vaikų krikščioniškojo tikėjimo ugdymo.“ [273]

249. „Ypatingą sunkumą kelia situacijos, susijusios su leidimu krikštytis asmenims, kurių sudėtingas santuokinis būvis. Galvoje turimi asmenys, sudarę tvirtą santuokinę sąjungą tuomet, kai bent vienas iš jų nepažino krikščioniškojo tikėjimo. Tokiais atvejais vyskupai turi būti pastoraciškai itin įžvalgūs, kad būtų siekiama tokių asmenų dvasinio gėrio.“ [274]

250. Bažnyčia savo nuostata lygiuojasi į Viešpatį Kristų, kuris, kupinas begalinės meilės, paaukojo save už visus be išimties [275]. Drauge su Sinodo tėvais apmąsčiau situaciją šeimų, kuriose yra asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, – tokia patirtis nėra lengva nei tėvams, nei vaikams. Todėl trokštu pirmiausia dar kartą patvirtinti, kad visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos, kilnumas yra gerbtinas, jie pagarbiai traktuotini, su atida vengtina „kaip nors netinkamai juos atstumti“ [276], ypač kaip nors agresyviai ir smurtiškai jų atžvilgiu elgtis. Tokioms šeimoms būtina laiduoti pagarbų lydėjimą siekiant tiems, kurie turi homoseksualių polinkių, prideramai padėti suvokti bei įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime [277].

251. Diskutuodami dėl šeimos kilnumo ir misijos, Sinodo tėvai pabrėžė: „Dėl planų homoseksualių asmenų sąjungas prilyginti santuokai pasakytina, jog nėra jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti net iš tolo primenančiomis Dievo planą ar analogiškomis jam dėl santuokos ir šeimos“; nepriimtina „šiuo klausimu daryti vietinėms Bažnyčioms spaudimą ir kad tarptautinių institucijų finansinė parama neturtingoms šalims būtų priklausoma nuo įstatymų, kuriais įsteigiama „santuoka“ tarp tos pačios lyties asmenų“, priėmimo [278].

252. Šeimos su vienu iš tėvų dažnai atsiranda iš to, kad „biologinė motina ar biologinis tėvas niekada netroško įsitraukti į šeimos gyvenimą, dėl smurto, kai vienam iš tėvų teko kartu su vaikais pabėgti, dėl vieno iš tėvų mirties ar šeimos pametimo ir kitų priežasčių. Kad ir kokia būtų priežastis, tas iš tėvų, kuris gyvena su vaiku, iš kitų šeimų, sudarančių krikščionių bendruomenę, taip pat iš parapijos pastoracinių institucijų turi sulaukti paspirties ir paguodos. Tokias šeimas, be to, dažnai kamuoja sunkios ekonominės problemos, netikrumas dėl darbo, sunkumai išlaikyti vaikus, gyvenamojo būsto stygius.“ [279]

Kai savo geluoniu įgelia mirtis

253. Kartais šeimos gyvenimą sukrečia brangaus asmens mirtis. Tokiomis akimirkomis kenčiančių šeimų negalime nelydėti ir nesiūlyti joms tikėjimo šviesos [280]. Nusigręžti nuo šeimos tada, kai ją sužeidžia mirtis, reikštų gailestingumo stoką, atsisakymą pasinaudoti pastoracine galimybe, o tokia nuostata galbūt užtrenktų duris bet kuriems kitokiems evangelizaciniams veiksmams.

254. Suprantu sielvartą tų, kurie prarado labai mylimą žmogų, sutuoktinį, su kuriuo viskuo dalijosi. Pats Jėzus susigraudino ir pravirko mirus draugui (plg. Jn 11, 33. 35). Ir kaip nesuprasti raudos tų, kurie neteko vaiko? Juk tada „laikas tarsi sustoja: atsivėrus praraja praryja tiek praeitį, tiek ateitį. <...> Kartais net apkaltiname Dievą. Daugybė žmonių – aš juos suprantu – pyksta ant Dievo.“ [281] „Našlystė yra itin sunki patirtis <...> kai kurie moka dar daugiau savo jėgų skirti vaikams ir vaikaičiams, šioje meilės apraiškoje atrasdami naują auklėjamąją užduotį. <...> Tuos, kurie šalia stokoja šeimos narių, kuriems galėtų atsiduoti ir iš kurių sulaukti meilės bei artumo, krikščionių bendruomenė turėtų palaikyti itin dėmesingai ir dosniai, ypač tada, kai juos kamuoja nepritekliai.“ [282]

255. Apskritai mirusiųjų gedėjimas gali trukti gana ilgai, todėl ganytojas, norintis lydėti šiame procese, turi prisitaikyti prie kiekvieno iš to laikotarpio poreikių. Visas tas kelias kupinas klausimų: kodėl mirė? Ką buvo galima padaryti? Ką žmogus išgyvena prieš pat mirtį?.. Nuoširdžiai ir kantriai žengiant maldos ir vidinio išlaisvinimo keliu, ramybė sugrįžta. Tam tikru gedėjimo momentu pravartu padėti suvokti, kad nors ir netekome brangaus žmogaus, mums vis dar liko atlikti kokią nors užduotį, todėl nieko gero ištęsti kančią, tarsi iš pagarbos. Mylimam asmeniui nereikia mūsų kentėjimų, nei jam patinka, kad griauname savo gyvenimą. Ne geriau meilė išreiškiama jį be paliovos prisimenant ir minint, nes tai reiškia likti prisirišusiam prie praeities, kurios nebėra, užuot mylėjus realų žmogų, kuris dabar yra anapus. Jo fizinis artumas nebeįmanomas, tačiau net jei mirtis yra galinga, „meilė stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6). Meilei būdinga intuicija, įgalinanti girdėti be garsų ir regėti neregima. Tai reiškia ne įsivaizduoti brangų asmenį tokį, koks jis buvo, bet priimti jį kaip perkeistą, koks jis yra dabar. Prisikėlęs Jėzus, kai jo draugė Marija norėjo jį tvirtai apkabinti, paprašė jo nelaikyti (plg. Jn 20, 17), kad atvestų ją į kitokį susitikimą.

256. Mus guodžia žinojimas, kad tie, kurie miršta, visiškai neišnyksta, o tikėjimas užtikrina, jog Prisikėlusysis mūsų niekada neapleidžia. Tad galime mirčiai „užkirsti kelią, kad ji neužnuodytų gyvenimo, nenutrauktų mūsų meilės ryšių, neįstumtų mūsų į tamsiausią tuštumą“ [283]. Biblijoje kalbama apie Dievą, kuris mus sukūrė iš meilės ir padarė tokius, kad mūsų gyvenimas nesibaigtų mirtimi (plg. Išm 3, 2–3). Šventasis Paulius kalba apie susitikimą su Kristumi išsyk po mirties: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23). Su Juo mūsų po mirties laukia tai, ką „paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Tai nuostabiai išreiškiama liturgijos už mirusiuosius dėkojimo giesmėje: „Nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas.“ Juk „mūsų mylimieji neprarasti nebūties tamsybėje: viltis laiduoja mums, kad jie yra gerose ir stipriose Dievo rankose“ [284].

257. Bendravimo su mūsų mirusiais brangiais žmonėmis būdas yra melstis už juos [285]. Biblijoje sakoma, kad „melstis už mirusiuosius“ yra „šventa ir dievota mintis“ (2 Mak 12, 44–45). Mūsų malda už juos „gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti“ [286]. Apreiškimo knygoje vaizduojami kankiniai, užtariantys tuos, kurie kenčia dėl neteisingumo žemėje (plg. 6, 9–11), taip solidarizuodamiesi su pasauliu kelyje. Kai kurie šventieji prieš mirdami guodė savo mylimus asmenis žadėdami jiems būti artimi savo pagalba. Šventoji Teresė Lizjietė jautė norą toliau daryti gera dėl Dangaus [287]. Šventasis Dominykas teigė, kad „po mirties bus naudingesnis, <...> galingesnis laimėti malonių“ [288]. Egzistuoja meilės ryšiai [289], nes „keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet <...> net sustiprėja dalijantis dvasinėmis gėrybėmis“ [290].

258. Jei mirtį pripažįstame, galime jai rengtis. Būdas tam yra augti meile tiems, kurie drauge su mumis keliauja, iki dienos, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4). Šitaip taip pat rengiamės susitikti su mirusiais brangiais žmonėmis. Kaip Jėzus grąžino mirusį sūnų jo motinai (plg. Lk 7, 15), panašiai bus ir su mumis. Nešvaistykime jėgų metai iš metų kabindamiesi į praeitį. Juo geriau gyvensime šioje žemėje, juo didesne laime galėsime dalytis su savo brangiaisiais danguje. Juo labiau mums pavyks bręsti ir augti, juo daugiau gražių dalykų atnešime jiems į dangiškąjį pokylį.

Septintas skyrius
STIPRINTI VAIKŲ AUKLĖJIMĄ

259. Tėvai visada daro įtaką savo vaiko moralinei raidai – į gera ar į bloga. Todėl geriausia šią neišvengiamą atsakomybę prisiimi ir ją įgyvendinti sąmoningai, entuziastingai, racionaliai ir tinkamai. Kadangi šeimos auklėjamoji funkcija tokia svarbi ir tapo labai sudėtinga, norėčiau tai aptarti išsamiau.

Kur vaikai?

260. Šeima negali atsižadėti būti paramos, lydėjimo, vadovavimo vieta, ji turi iš naujo pergalvoti savo metodus ir atrasti naujų išteklių. Turi apmąstyti, kokiems dalykams nori leisti paveikti savo vaikus. To siekiant nevalia vengti pasidomėti, kas stengiasi pasirūpinti jų pramogomis, kas skverbiasi į jų kambarius pro ekranus, kas duoda toną leidžiant laisvalaikį. Išvengti kenksmingos įtakos leis tik akimirkos, praleistos drauge su jais paprastai ir maloniai kalbantis apie svarbius dalykus, ir sveikos galimybės, mūsų siūlomos laikui naudingai praleisti. Visada reikia būti budriems. Niekada nėra gerai palikti juos sau. Tėvai turėtų orientuoti ir parengti vaikus bei paauglius taip, kad jie mokėtų susidoroti su situacijomis, kurias gali ženklinti, pavyzdžiui, agresijos, piktnaudžiavimo ar narkomanijos grėsmės.

261. Vis dėlto perdėtas rūpinimasis nėra auklėjimas. Neįmanoma kontroliuoti visų situacijų, į kurias gali patekti vaikas. Čia galioja principas: „Laikas pranoksta erdvę.“ [291] Tai reiškia, jog svarbiau išjudinti procesus nei vyrauti erdvėje. Jei kuris nors iš tėvų perdėtai rūpinasi norėdamas žinoti, kur yra jo vaikas, ir kontroliuoti visus jo žingsnius, jis tiktai mėgina vyrauti jo erdvėje. Tada jis neauklėjamas, nesustiprinamas, neparengiamas imtis iššūkių. Svarbiausia yra su didele meile išjudinti vaiko brendimo laisvę, rengimosi, visapusiško augimo, autentiškos autonomijos puoselėjimo procesus. Tik taip vaikas įgis tai, ko jam prireiks apsiginti ir protingai bei apdairiai elgtis sunkiomis aplinkybėmis. Todėl didysis klausimas yra ne tai, kur ir su kuo tam tikru momentu yra vaikas, bet kur jis yra egzistenciniu matmeniu, kur jis yra savo įsitikinimų, tikslų, troškimų, gyvenimo planų aspektu. Todėl tėvų klausiu: „Ar mėginame suprasti, kur vaikai iš tiesų yra savo kelyje? Ar žinome, kur yra jų siela? Ir pirmiausia: ar norime žinoti?“ [292]

262. Jei branda būtų tik išskleidimas to, kas yra genetiniame kode, darbo daug nebūtų. Protingumas, tinkamas vertinimas ir sveikas protas priklauso ne vien nuo grynai kiekybinių augimo veiksnių, bet ir nuo ištisos grandinės elementų, susijungiančių asmens viduje, tiksliau sakant, jo laisvės centre. Kiekvienas vaikas neišvengiamai nustebina mus savo planais, kylančiais iš tos laisvės ir netelpančiais į mūsų schemas, ir gerai, kad taip yra. Auklėjimas apima užduotį skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu; ugdyti asmenis, kurie be išlygų suvokia, kad jų rankose yra jų pačių ir jų bendruomenės gyvenimas ir kad ta laisvė yra neįkainojama dovana.

Vaikų etinis ugdymas

263. Net jei tėvams ir reikalinga mokykla savo vaikų baziniam lavinimui laiduoti, jie niekada niekam negali iki galo deleguoti jų moralinio ugdymo. Asmens emocinis ir etinis vystymasis reikalauja pamatinės patirties – tikėjimo, kad jų tėvai verti pasitikėjimo. Štai auklėjamoji pareiga: meile ir liudijimu sužadinti vaikų pasitikėjimą, įkvėpti meilės kupiną pagarbą. Kai vaikas nebesijaučia esąs tėvams brangus, nors ir netobulas, ar mato, kad juo nuoširdžiai nesirūpinama, tai padaro gilių žaizdų, sukeliančių daug sunkumų jo brendimo kelyje. Toksai stygius, toks emocinis apleistumas skaudina labiau nei galimas pabarimas už netikusį elgesį.

264. Tėvų užduotis apima valios, gerų įpročių ir emocinių polinkių į gėrį ugdymą. Tai reiškia išmoktinas elgsenas ir subrandintus polinkius pateikti kaip trokštamus. Tačiau tai visada yra procesas, kai nuo to, kas netobula, žengiama didesnės pilnatvės link. Troškimas prisitaikyti prie visuomenės ar įprotis atsižadėti nedelsiamo pasitenkinimo prisitaikant prie normos bei laiduojant gerą sugyvenimą, jau savaime yra pradinė vertybė, įkvepianti pasirengimą vėliau kilti prie aukštesnių vertybių. Moralinis ugdymas visada įgyvendintinas aktyviais metodais bei auklėjamuoju dialogu, paisančiu vaikų jautrumo ir kalbos. Be to, toks ugdymas turėtų vykti induktyviai, taip, kad vaikas galėtų savaime atrasti tam tikrų vertybių, principų ir normų svarbą, užuot primetinėjus juos kaip neginčytinas tiesas.

265. Norint gerai elgtis, neužtenka „daryti tinkamus sprendimus“ ar aiškiai žinoti, kas darytina, nors tai ir labai svarbu. Dažnai nuosekliai nesilaikome savo asmeninių įsitikinimų, kad ir kokie jie tvirti būtų. Nors mūsų sąžinė siūlo tam tikrą moralinį sprendimą, kartais viršų paima kiti mus traukiantys dalykai, jei nesame pasiekę, kad protu suvokiamas gėris būtų įsišaknijęs mumyse kaip tvirtas emocinis polinkis, kaip gėrio skanumas, nusveriantis visus kitus patrauklius dalykus ir leidžiantis suvokti, jog tai, ką suvokiame kaip gėrį, yra taip pat gėris mums čia ir dabar. Veiksmingas etinis ugdymas reiškia parodyti asmeniui tikslą, kad gerai elgtis naudinga jam pačiam. Šiandien dažnai neveiksminga prašyti ko nors, kas reikalauja pastangų ir atsižadėjimo, aiškiai neparodant gėrio, kurio galima pasiekti taip elgiantis.

266. Būtina brandinti įpročius. Teigiamą reikšmę turi net vaikystėje įgyti įpročiai, nes leidžia didžiąsias suvidujintas vertybes paversti sveikomis bei tvariomis išorinėmis elgsenomis. Koks nors asmuo gali būti socialus ir gerai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet jei, spaudžiamas suaugusiųjų, per ilgą laiką neįprato sakyti „prašau“, „ar galiu?“, „ačiū“, gera vidinė nuostata tokiomis išraiškomis lengvai nevirsta. Moralinį elgesį statydina valios stiprinimas ir tam tikrų veiksmų kartojimas. Be tam tikrų gerų poelgių sąmoningo, laisvo ir vertingu laikomo kartojimo auklėjimu minėtos elgsenos neišugdysi. Be tinkamai motyvuotų veiksmų motyvacija ar patrauklumas, vedantis mus tam tikros vertybės link, dorybe netampa.

267. Laisvė yra didis dalykas, bet ją galima prarasti. Moralinis auklėjimas yra laisvės puoselėjimas per pasiūlymus, motyvacijas, praktinius taikymus, paskatas, atlygius, pavyzdžius, modelius, simbolius, apmąstymus, paraginimus, veiksenos peržiūras ir dialogus, padedančius asmeniui ugdytis tvirtus vidinius pradus, galinčius išjudinti spontaniškai daryti tai, kas gera. Todėl dorybingas gyvenimas laisvę statydina, stiprina ir ugdo neleisdamas asmeniui tapti nevalingų nužmoginančių bei antisocialių polinkių vergu. Juk pats žmogiškasis kilnumas reikalauja, kad kiekvienas „veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas“ [293].

Bausmės kaip paskatos vertė

268. Lygiai taip pat būtina išmokyti vaikus ir paauglius suvokti, kad blogi veiksmai turi pasekmių. Būtina žadinti gebėjimą įeiti į kito padėtį ir pajusti nuskriaustojo kančią. To galima iš dalies pasiekti kai kuriomis bausmėmis – už antisocialią agresyvią elgseną. Svarbu tvirtai orientuoti vaiką, kad jis prašytų atleidimo ir atitaisytų kitiems padarytą žalą. Kai auklėjimo kelias ims duoti vaisių subrendus asmeninei laisvei, pats vaikas kažkuriuo momentu dėkingai pripažins, jog buvo naudinga augti šeimoje bei pakelti reikalavimus, primetamus viso auklėjamojo proceso.

269. Pabarimas yra paskata, kai sykiu įvertinamos bei pripažįstamos pastangos ir kai vaikas atranda, kad tėvai toliau juo kantriai pasitiki. Su meile pabartas vaikas jaučia, jog juo rūpinamasi, suvokia, kad jis yra svarbus, pastebi, jog tėvai pripažįsta jo potencines galimybes. Šitai nereikalauja, kad tėvai būtų be dėmės, bet kad mokėtų nuolankiai pripažinti savo ribotumą bei stengtųsi tobulėti. Tačiau vienas tėvų liudijimas yra būtinas – jie niekada neturi vadovautis pykčiu. Blogai besielgiantį vaiką reikia sudrausti, tačiau niekuomet negalima jo laikyti priešu ar tuo, ant kurio išliejamas pyktis. Be to, suaugusieji turi pripažinti, kad kai kurie poelgiai yra susiję su amžiaus sąlygojamu trapumu bei ribotumais. Todėl polinkis nuolat bausti gali būti žalinga nuostata, nes tai nepadėtų suvokti skirtingo poelgių rimtumo, demotyvuotų ir suerzintų: „Tėvai, neerzinkite savo vaikų“ (Ef 6, 4; plg. Kol 3, 21).

270. Pagrindinis dalykas yra tai, kad drausmė neluošintų troškimo, bet skatintų žengti vis toliau. Kaip sujungti drausmę ir vidinę dinamiką? Kaip padaryti, kad drausmė konstruktyviai ribotų kelią, kuriuo turi žengti vaikas, ir nebūtų siena, reiškianti „ne“, ar trukdytų auklėti? Būtina mokėti surasti pusiausvyrą tarp dviejų vienodai žalingų kraštutinumų: vienas iš jų būtų mėginti kurti pasaulį pagal vaiko troškimus šiam vis labiau jaučiantis teisių, bet ne pareigų subjektu, kitas – skatinti gyventi nesuvokiant savo kilnumo, nepakartojamos tapatybės ir savo teisių, kamuojamam pareigų ir paklūstant kitų troškimams.

Kantrus realizmas

271. Moralinis auklėjimas yra prašyti vaiko ar jaunuolio tik to, kas jam nereiškia neproporcingai didelės aukos, reikalauti tik tokios pastangų dalies, kuri nesukeltų nepasitenkinimo ar grynai priverstinių veiksmų. Įprastinis kelias yra siūlyti nedidelius žingsnius, kurie gali būti suprasti, priimti bei pamėgti ir reikalauja proporcingo atsižadėjimo. Prašant per daug, nepasiekiama nieko. Asmuo, vos tik pajėgs išsilaisvinti iš valdžios, veikiausiai nustos gerai elgtis.

272. Etinis ugdymas kartais sulaukia paniekos, kurią sukelia paliktumo likimo valiai, nusivylimo, meilės stygiaus ar tėvų blogo pavyzdžio patirtis. Į etines vertybes projektuojamas iškreiptas tėvo ir motinos paveikslas ar suaugusiųjų silpnybės. Todėl paaugliams būtina padėti brėžti analogijas: vertybes geriausiai įgyvendina kai kurie labai pavyzdingi asmenys, taip pat ir kiti, bet netobulai ir įvairiais lygiais. Kadangi jaunuolių pasipriešinimas dažnai susijęs su neigiama patirtimi, sykiu būtina jiems padėti žengti sužeisto vidinio pasaulio išgydymo keliu, kad jie galėtų pamažu suprasti žmones ir visuomenę bei su jais susitaikyti.

273. Siūlant vertybes, žengtina žingsnis po žingsnio, taikant įvairius būdus ir atsižvelgiant į asmenų amžių bei konkrečias galimybes, vengiant nelanksčios ir nekintamos metodologijos. Vertingi psichologijos ir pedagogikos indėliai rodo, jog, norint pakeisti elgesį, būtinas laipsniškas procesas, tačiau taip pat poreikis laisvę tinkamai nukreipti bei skatinti, nes palikta sau ji negali garantuoti brendimo. Konkreti, reali laisvė yra ribota ir sąlyginė. Tai nėra grynas gebėjimas visiškai spontaniškai rinktis tai, kas gera. Ne visada tinkamai skiriamas „savanoriškas“ veiksmas ir „laisvas“ veiksmas. Kai kas gali labai valingai trokšti ko nors bloga, tačiau dėl nenugalimos aistros ar netikusio auklėjimo. Tokiu atveju apsisprendimas yra visiškai savanoriškas, neprieštarauja valiai, bet ne laisvas, nes beveik neįmanoma nesirinkti to, kas bloga. Būtent taip yra turint priklausomybę nuo narkotikų. Kai trokštama narkotikų, to trokštama visomis jėgomis, tačiau tai lemia to asmens priklausomybė, dėl kurios tą momentą jis negali priimti kitokio sprendimo. Todėl toks apsisprendimas yra savanoriškas, bet ne laisvas. Nėra prasmės „leisti laisvai rinktis“, nes iš tikrųjų rinktis nepajėgiama, o narkotikų poveikis priklausomybę tik dar padidina. Tokiam žmogui reikia kitų pagalbos ir auklėjimo.

Šeimos gyvenimas kaip auklėjamoji aplinka

274. Šeima yra pirmutinė žmogiškųjų vertybių mokykla, kur mokomasi tinkamai naudotis laisve. Kai kurie polinkiai subręsta vaikystėje ir taip giliai įsispaudžia, kad visą gyvenimą išlieka kaip teigiama emocija kokios nors vertybės atžvilgiu ar kaip spontaniškas tam tikrų elgsenų atmetimas. Daug kas visą gyvenimą vienaip ar kitaip elgiasi dėl to, kad tokią elgseną laiko perimta iš ankstyvos vaikystės tarsi osmozės būdu: „mane to išmokė“, „man tai įdiegė“. Šeimos aplinkoje šitaip taip pat galima išmokti kritiškai skirti įvairių komunikavimo priemonių informaciją. Deja, labai daug televizijos programų ar kai kurios reklamos neigiamai veikia ir silpnina šeimos gyvenime gautas vertybes.

275. Mūsų epochoje, kurioje vyrauja nerimas ir technologinė skuba, viena iš svarbiausių šeimos užduočių yra mokyti gebėjimo laukti. Tai reiškia ne drausti vaikams žaisti elektroniniais prietaisais, bet surasti būdą, kaip išugdyti jų gebėjimą skirti kitokią logiką ir netaikyti skaitmeninės spartos visoms gyvenimo sritims. Atidėti yra ne neigti troškimą, bet nukelti jo patenkinimą. Kai vaikai ar paaugliai neišugdyti susitaikyti su tuo, kad kai kurių dalykų reikia laukti, jie gali pasiduoti nedelsiamo savo poreikių patenkinimo manijai ir užaugti turėdami „viską tučtuojau“ ydą. Tai – didžiulė apgaulė, kuri laisvės neskatina, bet ją nuodija. Priešingai, kai vaikas auklėjamas kai kuriuos dalykus atidėti bei sulaukti tinkamos akimirkos, jis mokomas, ką reiškia būti savo paties šeimininku, autonomišku savo impulsų atžvilgiu. Kai vaikas patiria, kad gali susitvardyti, tai padidina jo savigarbą. Sykiu jis šitaip mokomas gerbti kitų laisvę. Tai, savaime suprantama, nereiškia reikalauti, kad vaikas elgtųsi kaip suaugusieji, tačiau niekada nereikia nuvertinti jo gebėjimo bręsti atsakinga laisve.

276. Šeima yra pirmutinės socializacijos aplinka, nes yra pirmoji vieta, kurioje mokomasi būti tarp kitų, klausytis, dalytis, pakęsti, gerbti, padėti, sugyventi. Auklėjimu turėtų būti siekiama skatinti pajausti pasaulį bei visuomenę kaip „šeimos aplinką“ ir išmokyti „gyventi“ už savo namų ribų. Šeimos aplinkoje mokomasi artumo, rūpinimosi, sveikinimosi. Čia pralaužiamas pirmutinis mirtino savanaudiškumo ratas, kad suvoktume, jog gyvename drauge su kitais, kurie verti mūsų dėmesio, švelnumo, meilės. Be šio kasdienio, kone mikroskopinio matmens nėra socialinio ryšio – be buvimo visiems kartu, kai per dieną įvairiu metu prireikia rūpintis visų interesais, padėti vienas kitam nedideliuose kasdieniuose dalykuose. Šeima turi kasdien surasti būdų, kaip skatinti abipusį pripažinimą.

277. Šeimos aplinkoje taip pat galima permąstyti vartojimo įpročius siekiant drauge rūpintis mūsų bendraisiais namais: „Šeima yra svarbiausias integraliosios ekologijos subjektas, nes yra pirmutinis socialinis subjektas, joje glūdi du pamatiniai žmonių civilizacijos žemėje pradai – bendrystės ir vaisingumo pradas.“ [294] kitų kančiai, daro juos neįgalius stoti kančios akivaizdon ir išgyventi ribinę patirtį.“ [295] Lygiai taip pat auklėti gali ir sunkios bei skausmingos šeimos gyvenimo akimirkos. Taip, pavyzdžiui, nutinka, kai užklumpa liga, nes „net šeimoje, susidūrus su liga, kyla sunkumų dėl žmogiškojo silpnumo. Tačiau apskritai ligos laikotarpiai stiprina šeimos ryšius. <...> Toks auklėjimas, kai stengiamasi apsaugoti nuo jautrumo žmogaus ligai, užkietina širdį. Tai tarsi „nuskausmina“ vaikus

278. Auklėjamąjį tėvų ir vaikų susitikimą palengvina arba apsunkina vis įmantresnės komunikavimo ir pramogų technologijos. Kai jomis tinkamai naudojamasi, jos gali būti naudingos sujungdamos šeimos narius per atstumą. Kontaktai gali būti dažni ir padėti spręsti sunkumus [296]. Tačiau turi būti aišku, kad jos nei atstoja, nei pamaino asmeniškesnio ir nuoširdesnio dialogo, kuriam reikia fizinio sąlyčio, ar bent kito asmens balso, poreikio. Žinome, kad tos priemonės, užuot priartinusios, kartais atitolina, kai, pavyzdžiui, valgymo metu kiekvienas būna sutelkęs dėmesį į savo mobilųjį telefoną arba kai vienas sutuoktinis užmiega laukdamas kito, kuris valandas leidžia su kokiu nors elektroniniu prietaisu. Šeimoje irgi turi būti progų pasikalbėti ir susitarti, pirmenybę teikiant narių susitikimui ir nenupuolant į neprotingus draudimus. Kad ir kaip būtų, nevalia ignoruoti naujų komunikavimo formų keliamų pavojų vaikams ir paaugliams, kurie kartais tampa apatiški ir atitolsta nuo realaus pasaulio. Toks „technologinis autizmas“ daro juos lengviau manipuliuojamus tų, kurie turėdami savanaudiškų interesų mėgina įsiskverbti į jų giliausią vidų.

279. Taip pat nėra gerai, kad tėvai savo vaikams tampa visagaliais, kuriais vieninteliais jie galėtų pasitikėti, nes taip kliudoma tinkamam socializacijos ir emocinio brendimo procesui. Siekdama veiksmingai išplėsti tėvystę ir motinystę platesnei tikrovei, „krikščionių bendruomenė pašaukta padėti šeimai vykdyti auklėjamąją užduotį“ [297], ypač įkrikščioninimo katecheze. Trokšdami nuoseklaus auklėjimo, turime „atgaivinti sąjungą tarp šeimos ir krikščionių bendruomenės“ [298]. Sinodas pabrėžė katalikiškųjų mokyklų svarbą: tokios mokyklos „atlieka gyvybiškai svarbią funkciją padėti tėvams įgyvendinti savo pareigą auklėti vaikus. <...> Katalikiškosios mokyklos skatintinos padėti savo auklėtiniams tapti brandžiais suaugusiaisiais, galinčiais žvelgti į pasaulį meilės kupinu Jėzaus žvilgsniu ir suvokti gyvenimą kaip pašaukimą tarnauti Dievui.“ [299] Šiuo atžvilgiu „Bažnyčia ryžtingai patvirtina savo laisvę mokyti savo tikėjimo ir auklėtojų teisę prieštarauti sąžinės sumetimais“ [300].

Lytinis auklėjimas

280. Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie būtinybę rūpintis vaikų ir paauglių „pozityviu ir protingu, amžiui pritaikytu“ lytiniu auklėjimu atsižvelgiant „į psichologijos, pedagogikos bei didaktikos pažangą“ [301]. Turime savęs paklausti, ar mūsų auklėjimo institucijos ėmėsi šio iššūkio. Sunku imtis lytinio auklėjimo epochoje, kai lytiškumą linkstama subanalinti ir nuskurdinti. Toks auklėjimas suvoktinas meilės, dovanojimosi vienas kitam ugdymo kontekste. Tada lytiškumo kalba bus ne apgailėtinai nuskurdinama, bet apšviečiama. Seksualinį instinktą galima ugdyti pažįstant save ir plėtojant gebėjimą tvardytis, taip padedant rastis vertingam gebėjimui džiaugtis ir susitikti mylint.

281. Lytiškai auklėjant reikia informuoti, tačiau neužmirština, kad vaikai ir jaunuoliai dar nėra pasiekę visiškos brandos. Informacija teiktina tinkamu momentu ir būdu, atsižvelgiant į gyvenimo tarpsnį. Nepatartina užversti juos duomenimis neugdant jų kritinio požiūrio į brukamą pasiūlą, nekontroliuojamą pornografiją ir stimulų, galinčių suluošinti lytiškumą, perteklių. Jaunuoliai turi gebėti suvokti, kad yra bombarduojami informacijos, kenkiančios jų gerovei bei brendimui. Pravartu padėti jiems atpažinti pozityvią įtaką ir jos ieškoti, sykiu laikantis per atstumą nuo visko, kas iškreipia jų gebėjimą mylėti. Lygiai taip pat pripažintina, jog „būtina nauja ir tinkamesnė kalba“ „vaikus ir paauglius su lytiškumo tema supažindinti“ [302].

282. Lytinis auklėjimas, išsaugantis sveiką gėdos jausmą, yra nepaprastai vertingas, net jei šiandien kai kas mano, jog tai praeities dalykas. Toks jausmas yra prigimtinė asmens gynyba, sauganti jo vidų ir neleidžianti jam virsti grynu objektu. Be gėdos jausmo iškiltų grėsmė meilę ir lytiškumą nužeminti iki nesveiko dėmesio sutelkimo vien į genitalijas, iki liguistumo, iškreipiančio mūsų gebėjimą mylėti, iki įvairių lytinio smurto formų, skatinančių mus elgtis nežmoniškai ar daryti žalą kitiems.

283. Lytiniame auklėjime neretai daugiausia dėmesio skiriama kvietimui „apsisaugoti“ siekiant „saugaus sekso“. Tokiais pasakymais išreiškiama neigiama nuostata lytiškumo prigimtinio tikslo daugintis atžvilgiu, tarsi galimas vaikas būtų priešas, nuo kurio reikėtų saugotis. Taip skatinamas narcicistinis agresyvumas, o ne priėmimas. Neatsakinga paauglius kviesti žaisti savo kūnais bei troškimais, tarsi jie būtų subrendę, turėtų vertybes, galėtų abipusiškai įsipareigoti ir žinotų santuokos tikslus. Taip jie tik lengvabūdiškai raginami naudotis kitais asmenimis kaip objektais ir kompensuoti savo trūkumus bei didelius ribotumus. Priešingai, svarbu mokyti juos įvairių meilės išraiškų, abipusio rūpinimosi, pagarbaus švelnumo, prasmingo bendravimo. Visa tai rengia sveikam ir dosniam dovanojimuisi, po viešojo įsipareigojimo pasireiškiančiam kūno dovana. Lytinis susijungimas santuokoje tada atrodo kaip visa apimančio įsipareigojimo, apvainikuoto viso ankstesnio kelio, ženklas.

284. Nevalia jaunuolių apgaudinėti skatinant juos painioti plotmes: „lytinė trauka akimirkai sukuria susijungimo iliuziją, tačiau be meilės tas „susijungimas“ palieka abu asmenis svetimus ir atsidalijusius kaip ir anksčiau“ [303]. Kūno kalba reikalauja kantraus mokymosi, įgalinančio savo troškimus suprasti bei ugdyti tikram dovanojimuisi. Kai norima dovanoti viską vienu kartu, gali būti, kad nedovanojama nieko. Suprasti paauglių trapumą ar jų sumaištį yra viena ir visai kas kita skatinti juos toliau tęsti savo nebrandžią mylėseną. Tačiau kas šiandien apie tai kalba? Kas geba žvelgti į jaunuolius rimtai? Kas padeda jiems iš tikrųjų rengtis didžiai ir dosniai meilei? Į lytinį auklėjimą žiūrima pernelyg lengvabūdiškai.

285. Lytinis auklėjimas taip pat turėtų aprėpti pagarbą skirtingybei ir to branginimą, nes tai padeda kiekvienam įveikti užsisklendimą savyje bei atsiverti priimti kitą. Būtina padėti ne tik įveikti savaime suprantamus sunkumus, kuriuos kiekvienas gali išgyventi, bet ir priimti savo kūną tokį, koks jis buvo sukurtas, nes „viešpatavimo savo kūnui logika virsta kartais subtilia viešpatavimo kūrinijai logika. <...> Norint pažinti save per susitikimą su kitu, kuris skirtingas nuo manęs, taip pat būtina branginti savo kūno moteriškumą ar vyriškumą. Tada bus įmanoma džiugiai priimti kito ar kitos dovaną kaip Dievo Kūrėjo darbą ir vienam kitą praturtinti.“ [304] Atsisakius skirtingybės baimės, galima išsilaisvinti iš savosios būties imanentiškumo ir žavėjimosi savimi. Lytinis auklėjimas turi padėti priimti savo kūną taip, kad asmuo nesiektų „panaikinti lytinio skirtingumo, nes nemoka susitaikyti su savuoju“ [305].

286. Nevalia ignoruoti ir to, kad mūsų moteriškosios ar vyriškosios būties būdo konfigūracija nėra vien tik biologinių ar genetinių veiksnių padarinys, ją nulemia daugialypiai elementai, susiję su temperamentu, šeimos istorija, kultūra, išgyventa patirtimi, gautu ugdymu, draugų, šeimos ir gerbiamų asmenų poveikiu ir kitomis konkrečiomis aplinkybėmis, reikalaujančiomis pastangų prisitaikyti. Tikra tiesa, kad to, kas vyriška ir moteriška, negalima atskirti nuo Dievo kūrimo, kuris pirmesnis už mūsų visus sprendimus bei patirtis ir kuriame esama neignoruotinų biologinių elementų. Tačiau tiesa ir tai, jog tai, kas vyriška ir moteriška, nėra koks nors nelankstus dalykas. Todėl, pavyzdžiui, vyro vyriškumas geba lanksčiai prisitaikyti prie žmonos darbo situacijos. Rūpintis namų ūkio užduotimis ar kai kuriais vaikų auginimo aspektais nemenkina vyriškumo ir nereiškia fiasko, ištežimo ar gėdos. Būtina padėti vaikams tokius sveikus „mainus“ priimti kaip normalius, nė kiek nemenkinančius tėvo figūros kilnumo. Nelankstumas virsta to, kas vyriška ir moteriška, perlenkimu ir nemoko vaikų bei jaunuolių abipusiškumo, būdingo tikrai santuokai. Toks nelankstumas savo ruožtu gali kliudyti ugdyti gebėjimus net prieinant iki to, kad pradedama manyti, jog atsiduoti menui ar šokiui nelabai vyriška, o vadovauti nelabai moteriška. Šitai, ačiū Dievui, pasikeitė, tačiau kai kur tam tikra netikusi samprata ir toliau riboja teisėtą laisvę ir varžo autentišką vaikų konkrečios tapatybės bei jų potencinių galimybių plėtojimąsi.

Perduoti tikėjimą

287. Vaikų auklėjimą turėtų ženklinti tikėjimo perdavimas, kuris šiandien susiduria su sunkumais dėl dabartinės gyvensenos, darbo laiko, šiandienio sudėtingo pasaulio, kuriame daug kas, kad išgyventų, karšt­ligiškai skuba [306]. Nepaisant to, šeima ir toliau turi išlikti vieta, kur mokomasi suvokti tikėjimo motyvus bei grožį, melstis ir tarnauti artimui. Tai pradedama sulig Krikštu, per kurį, kaip sako šventasis Augustinas, motinos, atnešančios savo vaikus, „prisideda prie švento gimimo“ [307]. Po to prasideda augimo naujuoju gyvenimu kelias. Tikėjimas yra Dievo dovana, gauta per Krikštą, o ne žmogaus veiksmų vaisius, tačiau tėvai yra Dievo įrankis tikėjimui brandinti bei plėtoti. Todėl „gražu, kai mamos moko savo mažus vaikus siųsti bučinius Jėzui ar Dievo Motinai. Kiek čia švelnumo! Tokiais momentais vaiko širdis tampa maldos vieta.“ [308] Norint perduoti tikėjimą būtina, kad tėvai iš tikrųjų gyventų pasitikėjimu Dievu, jo ieškotų, jaustų jo poreikį, nes tik taip „viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę“ (Ps 145, 4), o „apie tavąją ištikimybę tėvai pasakos vaikams“ (Iz 38, 19). Tam reikia šauktis Dievo veikimo širdyse, ten, kur negalime įsiskverbti. Garstyčios grūdelis, tokia menka sėkla, virsta dideliu medžiu (plg. Mt 13, 31–32), ir per tai suvokiame disproporciją tarp veiksmo ir padarinio. Tada sužinome, kad esame ne dovanos šeimininkai, bet rūpestingi valdytojai. Vis dėlto mūsų kūrybiškos pastangos yra indėlis, leidžiantis bendradarbiauti su Dievo iniciatyva. Todėl „poros, tėvai ir motinos, brangintini kaip veiklūs katechezės subjektai <...>. Šeimos katechezė padeda kaip veiksmingas metodas jaunus tėvus ugdyti bei leisti jiems suvokti savo kaip savo šeimos evangelizuotojų užduotį.“ [309]

288. Ugdant tikėjimą būtina mokėti prisitaikyti prie kiekvieno vaiko, nes išmoktos priemonės ar receptai kartais neturi poveikio. Vaikams reikia simbolių, veiksmų, pasakojimų. Paaugliai paprastai išgyvena sankirtos su autoritetais bei normomis krizes, todėl pravartu skatinti jų asmeninį tikėjimo patyrimą ir pateikti šviesių liudijimų, patraukiančių juos pačiu savo grožiu. Tėvai, norintys lydėti savo vaikų tikėjimą, paiso jų pokyčių, nes žino, kad dvasinė patirtis ne peršama, bet siūloma jų laisvei. Esmingai svarbu, kad vaikai konkrečiai matytų, jog malda jų tėvams iš tikrųjų svarbi. Todėl maldos akimirkos šeimoje ir liaudies pamaldumo apraiškos gali evangelizuoti paveikiau nei visos katechezės ir visi pokalbiai. Norėčiau ypač padėkoti visoms motinoms, kurios, kaip šventoji Monika, nepaliaudamos meldžiasi už savo nuo Kristaus nutolusius vaikus.

289. Pastangos perduoti tikėjimą jo raišką bei augimą palengvinančiu būdu leidžia šeimai tapti evangelizuojančia ir savaime perteikti tikėjimą visiems, kurie su ja susiduria, taip pat už šeimos aplinkos ribų. Vaikai, augantys misionieriaujančiose šeimose, dažnai tampa misionieriais, jei tėvai moka gyventi šia užduotimi taip, kad kiti ją laikytų artima bei draugiška. Tada ir vaikai auga palaikydami šitokį santykį su pasauliu, neatsižadėdami savo tikėjimo bei įsitikinimų. Atminkime, kad ir pats Jėzus valgė ir gėrė su nusidėjėliais (plg. Mk 2, 16; Mt 11, 9), sustojo pasikalbėti su samariete (plg. Jn 4, 7–26), naktį priėmė Nikodemą (plg. Jn 3, 1–21), leido paleistuvei patepti savo kojas (plg. Lk 7, 36–50) ir nedvejodamas liesdavo ligonius (plg. Mk 1, 40–45; 7, 33). Tą pat darė jo apaštalai, kurie neniekino kitų, neužsisklendė į nedideles elitines grupes, neatsiskyrė nuo žmonių gyvenimo. Persekiojami valdžios, jie mėgavosi visos tautos palankumu (plg. Apd 2, 47; 4, 21. 33; 5, 13).

290. „Atvirai skelbdama Evangeliją ir būdama įvairių liudijimo formų paveldėtoja, – tokių kaip solidarumas su vargšais, atvirumas žmonių įvairovei, kūrinijos sergėjimas, moralinis ir materialinis solidarumas su kitomis šeimomis, pirmiausia stokojančiomis, įsipareigojimas skatinti bendrąjį gėrį, taip pat ir neteisingų socialinių struktūrų keitimas, pradedant nuo savo gyvenamosios teritorijos, ir gailestingumo darbų kūnui ir sielai praktikavimas, – šeima yra pastoracijos subjektas.“ [310] Visa tai įtrauktina į kontekstą krikščionių brangiausio įsitikinimo – Tėvo meilės, kuri mus palaiko, įgalina augti ir buvo apreikšta per visišką Jėzaus, gyvo tarp mūsų bei darančio mus gebančius sutikti visas audras bei visus gyvenimo tarpsnius, dovanojimąsi. Kad nušviestų kelią, kiekvienos šeimos širdyje geru ir prastu metu irgi turėtų suskambėti kerygma. Visi turėtume, remdamiesi savo šeimoje išgyventa patirtimi, galėti ištarti: „Įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Tiktai remdamasi tokia patirtimi, šeimos pastoracija įstengs pasiekti, kad šeima būtų vienu metu namų Bažnyčia ir evangelizaciniu raugu visuomenėje.

Aštuntas skyrius
LYDĖTI, ĮŽVELGTI IR ĮTRAUKTI SILPNUMĄ

291. Sinodo tėvai patvirtino: Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas „prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni“ [311]. Apšviesta Kristaus žvilgsnio, „Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba.“ [312] Kita vertus, tokia nuostata dar labiau sustiprinama Gailestingumo jubiliejaus metų aplinkoje. Nors visada siūlo tobulumą ir kviečia pilnatviškiau atsiliepti Dievui, „Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės, stengdamasi grąžinti jiems pasitikėjimą ir viltį, panašiai kaip uosto švyturio ar fakelo šviesa padeda pasiklydusiems vėl surasti teisingą kryptį ar susiorientuoti audroje“ [313]. Neužmirškime, kad Bažnyčios darbas neretai primena darbą karo lauko ligoninėje.

292. Krikščioniškoji santuoka, atspindinti Kristaus ir jo Bažnyčios sąjungą, pilnatviškai įgyvendinama sąjungos vyro ir moters, abipusiškai dovanojančių save išskirtine meile ir laisva ištikimybe, priklausančių vienas kitam iki mirties ir atsiveriančių gyvybės perdavimui, pašventintų sakramento, kuris suteikia jiems malonę būti namų Bažnyčia ir naujo gyvenimo raugu visuomenei. Kitos sąjungos formos iš pagrindų prieštarauja šiam idealui, tačiau kai kurios jį įgyvendina bent iš dalies ir analogiškai. Sinodo tėvai pareiškė, jog Bažnyčia teigiamai vertina konstruktyvius elementus tokiose situacijose, kurios dar neatitinka ar jau nebeatitinka jos mokymo apie santuoką [314].

Laipsniškumas pastoracijoje

293. Sinodo tėvai taip pat apsvarstė ypatingą grynai civilinės santuokos ar – atsižvelgiant į skirtingumą – tiesiog bendro gyvenimo nesusituokus situaciją: „Jei santuoka pakankamai sutvirtinta viešuoju saitu ir paženklinta didelės meilės, atsakomybės už atžalas, gebėjimo įveikti sunkumus, tai šitai gali būti pagrindas lydėti ją kelyje į Santuokos sakramentą.“ [315] Kita vertus, kelia nerimą tai, kad daugelis jaunų žmonių šiandien nepasitiki santuoka ir bendrai gyvena neapibrėžtam laikui atidėję santuokinį įsipareigojimą, o kiti prisiimtą įsipareigojimą nutraukia ir iškart pradeda naują. Tiems, kurie priklauso Bažnyčiai, „būtinas gailestingumo bei padrąsinimo kupinas pastoracinis dėmesys“ [316]. Ganytojams tenka pareiga ne tik skatinti krikščioniškąją santuoką, bet ir „skirti daugelio žmonių, nebegyvenančių šia tikrove, situacijas“, siekiant „užmegzti su tokiais žmonėmis dialogą ir jų gyvenime pabrėžti tuos elementus, kurie gali labiau atverti juos pilnatviškos santuokos Evangelijai“ [317]. Pastoracijai privalu įžvelgti tai, „kas padėtų puoselėti evangelizaciją ir žmogiškąjį bei dvasinį augimą“ [318].

294. „Apsisprendimą sudaryti civilinę santuoką ar įvairiais atvejais tiesiog bendrai gyventi nesusituokus labai dažnai lemia ne išankstinis nusistatymas ar priešinimasis sakramentinei sąjungai, bet kultūrinės ar atsitiktinės situacijos.“ [319] Tokiais atvejais galima teigiamai vertinti meilės ženklus, kaip nors atspindinčius Dievo meilę [320]. Žinome, kad „gausėja porų, po ilgo bendro gyvenimo nesusituokus prašančių bažnytinės santuokos. Kartu gyventi dažnai pasirenkama laikantis visuotinės mąstysenos, priešingos institucijoms bei galutiniams įsipareigojimams, tačiau taip pat ir tikintis gyvenimo saugumo (darbo ir stabilių pajamų). Galop faktinės sąjungos trečiose šalyse labai gausios ne todėl, kad atmetamos šeimos ir santuokos vertybės, bet pirmiausia dėl to, kad ten vedybos dėl visuomeninių priežasčių laikomos prabanga, tad į tokias faktines sąjungas žmones stumia materialinis vargas.“ [321] Todėl „visų šių situacijų reikia imtis konstruktyviai mėginant paversti jas keliu į santuokos ir šeimos pilnatvę Evangelijos šviesoje. Priimti bei lydėti būtina kantriai ir jautriai.“ [322] Taip su samariete elgėsi Jėzus (plg. Jn 4, 1–26): savo žodžius nutaikė į jos jaučiamą tikros meilės troškimą, kad išlaisvintų ją iš visko, kas temdė jos gyvenimą, ir atvestų į pilnatvišką Evangelijos džiaugsmą.

295. Šiuo atžvilgiu šventasis Jonas Paulius II suvokdamas, kad žmogus „pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus“ [323], pasiūlė vadinamąją „laipsniškumo taisyklę“. Tai ne „įstatymo laipsniškumas“. Šis laipsniškumas taikytinas laisviems aktams tų subjektų, kurie dar nepajėgia iki galo suprasti, įvertinti ar įgyvendinti objektyvių įstatymo reikalavimų. Mat ir pats įstatymas yra Dievo dovana, rodanti kelią, visiems be išimties skirta dovana, kuria galima gyventi malonės galia, net ir kiekvienam žmogui „laipsniškai vis labiau įtraukiant Dievo dovanas ir jo neatšaukiamos bei absoliučios meilės reikalavimus į žmogaus asmeninio bei socialinio gyvenimo visumą“ [324].

Vadinamųjų „nereguliariųjų“ situacijų įžvelgimas [325]

296. Sinodas dėmesio skyrė įvairioms silpnumo ar netobulumo situacijoms. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti tai, ką aiškiai pasakiau visai Bažnyčiai, kad nepasuktume klaidingu keliu: „Visą Bažnyčios istoriją ženklina dvi logikos: išstumti ir vėl įtraukti <...>. Bažnyčios kelias nuo Jeruzalės Susirinkimo visada buvo Jėzaus kelias – gailestingumo ir įtraukimo kelias <...>. Bažnyčios kelias yra nė vieno visam laikui nepasmerkti, ant kiekvieno, kuris to nuoširdžiai prašo, išlieti Dievo gailestingumą <...>. Juk tikra meilė visada nepelnyta, besąlyginė ir duodama dovanai!“ [326] Todėl „reikia vengti sprendimų, neatsižvelgiančių į įvairių situacijų sudėtingumą, ir paisyti to, kaip asmuo gyvena ir kenčia dėl savo būvio“ [327].

297. Įtrauktini visi, kiekvienam padėtina surasti savitą dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje būdą, kad jis jaustųsi „nepelnyto, besąlyginio ir dovanai duodamo“ gailestingumo objektu. Nė vieno nevalia visam laikui pasmerkti, nes tai nėra Evangelijos logika! Galvoje turiu ne tik naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius, bet ir visus bet kurioje situacijoje. Savaime suprantama, tas, kuris demonstruoja objektyvią nuodėmę, tarsi ji būtų krikščioniškojo idealo dalis, ar nori įbrukti ką nors, kas prieštarauja tam, ko moko Bažnyčia, negali tikėtis, jog jam bus leista katekizuoti ar sakyti pamokslus, ir šia prasme jį kai kas nuo bendruomenės atskiria (plg. Mt 18, 17). Jis turi iš naujo išgirsti Evangelijos skelbimą ir kvietimą atsiversti. Tačiau ir toks asmuo kokiu nors būdu gali dalyvauti bendruomenės gyvenime – įsipareigodamas socialinėms užduotims, lankydamas maldos susitikimus arba taip, kaip jam patars asmeninė iniciatyva, lydima ganytojo įžvalgumo. Aptardami, kaip traktuoti įvairias vadinamąsias „nereguliarias“ situacijas, Sinodo tėvai pasiekė visuotinį sutarimą: „Vykdydama vien civilinę santuoką sudariusių arba išsituokusių ir vėl susituokusių, arba tiesiog be santuokos kartu gyvenančių asmenų pastoraciją, Bažnyčia turi atskleisti malonės dieviškąją pedagogiką jų gyvenime ir padėti jiems suvokti Dievo plano pilnatvę“ [328] – tai visada įmanoma Šventosios Dvasios galia.

298. Naują sąjungą sudarę išsituokusieji, pavyzdžiui, gali atsidurti labai įvairiose situacijose, kurių nereikėtų sprausti į katalogus ar įdėti į pernelyg nelanksčias ištaras nepaliekant erdvės tinkamam asmeniniam ir pastoraciniam įžvalgumui. Vienas dalykas yra laiko tėkmėje sutvirtėjusi antra sąjunga su naujais vaikais, išbandyta ištikimybe, dosniu atsidavimu, krikščioniškuoju įsipareigojimu, savo būvio nereguliarumo suvokimu ir dideliu sunkumu viską apgręžti nepajuntant sąžinėje naujos kaltės. Bažnyčia pripažįsta situacijas, kai „vyras ir moteris dėl rimtų motyvų – pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo – negali patenkinti pareigos atsiskirti“ [329]. Taip pat pasitaiko atvejų, kai dėjusieji daug pastangų pirmai santuokai išgelbėti būna neteisingai palikti, arba kai „tie, kurie sudarę antrą santuoką dėl vaikų auklėjimo, būna sąžinėje subjektyviai visiškai tikri, kad jų ankstesnė santuoka, nepataisomai sugriauta, niekada nebuvo galiojanti“ [330]. Kitas dalykas yra po nesenos ištuokos sudaryta nauja sąjunga, kelianti vaikams ir visai šeimai skausmą bei sumaištį, arba situacija, kai asmuo pakartotinai nevykdo savo pareigų šeimai. Turėtų būti aišku, tai nėra Evangelijos santuokai ir šeimai siūlomas idealas. Sinodo tėvai patvirtino, kad ganytojams visada privalu „tinkamai įvertinti“ [331] skirti mokančiu žvilgsniu [332]. Žinome, jog „paprastų receptų“ [333] nėra.

299. Pritariu daugeliui Sinodo tėvų, kurie pareiškė, jog „išsituokę ir vėl civiliškai susituokę pakrikštytieji į krikščionių bendruomenę įtrauktini įvairiais galimais būdais, vengiant bet kurios dingsties papiktinti. Įtraukimo logika yra jų pastoracinio lydėjimo raktas, kad jie ne tik žinotų, jog priklauso Kristaus Kūnui, kuris yra Bažnyčia, bet ir galėtų išgyventi džiugią ir vaisingą patirtį. Jie yra krikštyti, yra broliai ir seserys, Šventoji Dvasia išlieja savo dovanas ir charizmas visų gėrio labui. Jų dalyvavimas gali reikštis įvairiomis socialinėmis tarnystėmis: todėl pravartu įžvelgti, kokių dabar praktikuojamų įvairių atskyrimo formų liturginėje, pastoracinėje, pedagoginėje ir institucinėje srityse galima atsisakyti. Jie ne tik neturi jaustis ekskomunikuoti, bet ir galėti gyventi bei bręsti kaip Bažnyčios gyvi nariai, išgyventi Bažnyčią kaip motiną, kuri juos visada priima, jais kupina meilės rūpinasi ir ragina žengti gyvenimo bei Evangelijos keliu. Toks įtraukimas būtinas ir dėl jų vaikų, kurie turi būti laikomi svarbiausiais, krikščioniškojo auklėjimo.“ [334]

300. Atsižvelgiant į minėtų konkrečių situacijų nesuskaičiuojamą įvairovę, suprantama, jog nei iš Sinodo, nei iš šio paraginimo nereikia laukti naujų visuotinių kanoninio pobūdžio normų, taikytinų visiems atvejams. Galima tik iš naujo paraginti atsakingai asmeniškai ir pastoraciškai skirti ypatingus atvejus suvokiant: kadangi „atsakomybės laipsnis visais atvejais nėra lygus“ [335], normos padariniai ar pasekmės nebūtinai visada turi būti tokie patys [336]. Kunigams tenka užduotis „lydėti suinteresuotus asmenis įžvelgimo keliu vadovaujantis Bažnyčios mokymu ir vyskupų gairėmis. Šiame procese naudinga ištirti sąžinę pasitelkiant apmąstymo bei atgailos akimirkas. Išsituokę ir vėl susituokusieji turėtų savęs paklausti, kaip jie elgėsi savo vaikų atžvilgiu, kai santuoką ištiko krizė; ar mėgino susitaikyti; kokia yra palikto partnerio padėtis; kokius padarinius nauja sąjunga turi šeimos likučiams ir tikinčiųjų bendruomenei; kokį pavyzdį jie rodo jaunuoliams, kurie rengiasi santuokai. Nuoširdus apmąstymas gali sustiprinti pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kuris niekam neatsakomas.“ [337] Tai – lydėjimo ir įžvelgimo kelias, „kreipiantis šiuos tikinčiuosius suvokti savo situaciją Dievo akivaizdoje. Pokalbis su kunigu vidiniame forume padeda teisingai įvertinti tai, kas kliudo galimybei pilnatviškiau dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir kokie žingsniai galėtų padėti augti. Kadangi pačiame įstatyme nėra laipsniškumo (plg. Familiaris consortio, 34), tas įžvelgimas neskatins atmesti Bažnyčios siūlomų tiesos ir Evangelijos meilės reikalavimų. Kad tai įvyktų, nuoširdžiai ieškant Dievo valios ir trokštant vis tobuliau ją atitikti, būtinos nuolankumo, diskretiškumo, meilės Bažnyčiai bei jos mokymui sąlygos.“ [338] Tokios nuostatos pamatinės siekiant išvengti didelio pavojaus, keliamo klaidingų pranešimų, kaip antai minties, kad koks kunigas gali greitai padaryti „išimtį“ arba kad koks nors asmuo mainais už paslaugą gali išrūpinti sakramentinių privilegijų. Kai sutiks ganytoją, gebantį suvokti iškilusių klausimų rimtumą, atsakingas ir diskretiškas asmuo, kuris neturi pretenzijų savo troškimus iškelti aukščiau nei Bažnyčios bendrasis gėris, išvengs tam tikrų įžvalgų, verčiančių manyti, kad Bažnyčia laikosi dvigubos moralės, pavojaus.

Švelninančios aplinkybės praktikuojant pastoracinį įžvelgimą

301. Norint tinkamai suprasti ypatingos įžvalgos tam tikromis vadinamosiomis „nereguliariomis“ situacijomis galimybę ir būtinybę, yra vienas dalykas, į kurį privalu atsižvelgti – kad niekada nekiltų mintis, jog siekiama sumažinti Evangelijos reikalavimus. Bažnyčia yra rimtai apmąsčiusi švelninančias sąlygas bei aplinkybes. Todėl nebegalima teigti, kad visi tie, kurių situacija yra „nereguliari“, gyvena mirtinos nuodėmės būvyje ir stokoja pašvenčiamosios malonės. Vien normos nežinojimu čia negalima apsiriboti. Subjektui, nors ir gerai žinančiam normą, gali būti labai sunku suvokti „vertybes, glūdinčias moralinėje normoje“ [339], arba jo konkreti situacija gali neleisti kitaip elgtis ir priimti kitokių sprendimų iš naujo nenusikalstant. Sinodo tėvai taikliai pareiškė, jog „gali egzistuoti veiksnių, apribojančių gebėjimą spręsti“ [340]. Jau šventasis Tomas Akvinietis pripažino, kad kas nors gali turėti malonę ir meilę, bet negalėti gerai vykdyti kokios nors iš dorybių [341], kitaip tariant, nors ir turi visas įkvėptąsias moralines dorybes, kurios nors iš jų buvimo gali aiškiai neparodyti, nes tos dorybės išorinis praktikavimas apsunkintas: „Sakoma, kai kurie šventieji neturi tam tikrų dorybių, nes jiems sunku parodyti jas aktais, net jei turi visų dorybių įpročius.“ [342]

302. Apie tokias sąlygas Katalikų Bažnyčios katekizme nedviprasmiškai sakoma: „Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.“ [343] Kitame straipsnyje vėl kalbama apie moralinę atsakomybę mažinančias aplinkybes ir jų įvardijama nemažai: „emocinis nesubrendimas, įpročio jėga, prislėgtumo būklė ir kiti psichiniai bei socialiniai veiksniai“ [344]. Todėl neigiamas objektyvios situacijos įvertinimas neapima asmens pakaltinamumo ar kaltumo įvertinimo [345]. Manau, jog tokių įsitikinimų kontekste labai priderėtų tai, ką panoro pareikšti daugelis Sinodo tėvų: „Tam tikromis aplinkybėmis asmeniui labai sunku elgtis kitaip. <...> Pastoracinis įvertinimas, net ir atsižvelgdamas į tinkamai išugdytą asmens sąžinę, neturi tokių situacijų išleisti iš akių. Atliktų aktų padariniai irgi nebūtinai yra visais atvejais vienodi.“ [346]

303. Pripažindami konkrečių lemiančių veiksnių svorį, galime pridurti, kad žmonių sąžinė turėtų būti labiau įtraukta į Bažnyčios praktiką tam tikrų situacijų, kuriose objektyviai neįgyvendinama mūsų santuokos samprata, atžvilgiu. Savaime suprantama, būtina raginti brandinti sąžinę, kuri būtų apšviesta, išlavinta ir lydima ganytojų atsakingos bei rimtos įžvalgos, ir vis labiau pasitikėti malone. Tokia sąžinė gali ne tik suvokti, kad tam tikra situacija objektyviai neatitinka visuotinių Evangelijos reikalavimų, bet ir nuoširdžiai bei sąžiningai pripažinti, kad kol kas tai yra dosniausias atsakas, kurį galima pasiūlyti Dievui, ir su tam tikru moraliniu tikrumu atrasti, jog būtent to konkrečioje sudėtingoje ribotybių įvairovėje reikalauja pats Dievas, nors tai iki galo ir neatitinka objektyvaus idealo. Kad ir kaip būtų, atminkime, toks įžvelgimas yra dinamiškas ir turi likti visada atviras naujam augimo etapui ir naujiems sprendimams, leidžiantiems idealą įgyvendinti visapusiškiau.

Normos ir įžvalga

304. Negana vien svarstyti, ar asmens veiksmai atitinka visuotinį įstatymą ar normą, ar neatitinka, nes to nepakanka konkrečioje žmogaus egzistencijoje įžvelgti ir laiduoti visišką ištikimybę Dievui. Karštai prašau visada atminti tai, ko moko šventasis Tomas Akvinietis ir ką mokomės taikyti praktikuodami pastoracinį įžvelgimą: „Nors visuotinybės srityje yra būtinumo, juo labiau leidžiamės į tai, kas individualu, juo labiau susiduriame su neapibrėžtybėmis. <...> Praktikos srityje to, kas individualu, atžvilgiu praktinė tiesa ar norma nėra visiems vienoda, tokia ji yra tik to, kas visuotina, atžvilgiu; taip pat ir tai, kas individualiais atvejais priimama kaip ta pati praktinė norma, nėra visiems žinoma. <...> Todėl juo giliau leidžiamasi į tai, kas individualu, juo daugiau neapibrėžtumo.“ [347] Tiesa, visuotinės normos yra gėris, kurio nevalia nei ignoruoti, nei apleisti, tačiau jų formuluotėmis neįmanoma aprėpti absoliučiai visų individualių situacijų. Sykiu pravartu pabrėžti, kad būtent dėl šios priežasties to, kas yra praktinės įžvalgos individualios situacijos atžvilgiu dalis, nevalia pakelti iki normos lygmens. Tai ne tik atvertų erdvę nepakenčiamai kazuistikai, bet ir iškeltų grėsmę vertybėms, kurias privalu ypač sergėti [348].

305. Todėl ganytojas negali tenkintis vien moralės įstatymų taikymu tiems, kurie gyvena „nereguliarioje“ situacijoje, tarsi tai būtų akmenys, svaidomi į žmonių gyvenimą. Taip elgiamasi turint užvertas širdis, besidangstančias Bažnyčios mokymu, „kad, atsisėdusios į Mozės krėslą, teistų, kartais pasipūtusios ir paviršutiniškai, sunkius atvejus ir sužeistas šeimas“ [349]. Panašiai yra pareiškusi Tarptautinė teologijos komisija: „Todėl prigimtinio įstatymo negalima pateikti kaip rinkinio jau nustatytų taisyklių, kurios savaime a priori siūlosi moraliniam subjektui; prigimtinis įstatymas yra sprendimo priėmimo – itin asmeniško – proceso objektyvaus įkvėpimo šaltinis.“ [350] Dėl sąlygotybių ar švelninančių veiksnių net ir objektyvioje nuodėmės situacijoje – nesant subjektyviai kaltam ar bent ne visiškai – galima gyventi išliekant Dievo malonėje, galima mylėti ir taip pat augti malonės bei meilės gyvenimu, sulaukiant tam Bažnyčios pagalbos [351]. Įžvelgimu reikia padėti atrasti galimus atsako Dievui ir augimo peržengiant savo ribas kelius. Manymas, kad visa yra tik balta arba juoda, kartais užsklendžia malonės bei augimo gyvenimui ir atima drąsą žengti šventėjimo keliais, kuriais šlovinamas Dievas. Atminkime, „mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų“ [352]. Dvasininkų ir bendruomenės konkreti pastoracija turi į tai atsižvelgti.

306. Visomis aplinkybėmis tie, kuriems sunku visapusiškai įgyvendinti dieviškąjį įstatymą, turi išgirsti kvietimą žengti via caritatis – meilės keliu. Broliška meilė yra pirmutinis krikščionių įstatymas (plg. Jn 15, 12; Gal 5, 14). Neužmirškime to, kas pažadėta Rašte: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8); „Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams“ (Dan 4, 24); „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (Sir 3, 30). Šito taip pat moko šventasis Augustinas: „Kaip, kilus gaisrui, pirmiausia puolame ieškoti vandens gaisrui užgesinti, <...> lygiai taip ir iš mūsų šiaudų tvykstelėjus nuodėmės liepsnai ir mums sunerimus, džiaukimės duodama galimybe padaryti gailestingumo darbą, tarsi tai būtų šaltinis, siūlomas mums gaisrui užgesinti.“ [353]

Gailestingumo pastoracijos logika

307. Norėdamas išvengti klaidingų aiškinimų, primenu, kad Bažnyčia niekaip negali atsisakyti pilnatviško santuokos idealo, Dievo plano visu jo didingumu: „Jaunus žmones, kurie yra pakrikštyti, reikia padrąsinti, kad jie nesvyruodami atsivertų turtingumui, kurį jų meilės planui siūlo Santuokos sakramentas, ir būtų sustiprinti Kristaus malonės bei galėtų visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime.“ [354] Drungnumas, bet kuri reliatyvizmo forma ar perdėtai jam rodoma pagarba jį siūlant rodytų ištikimybės Evangelijai stoką ir Bažnyčios meilės patiems jaunuoliams stygių. Suprasti ypatingas situacijas nereiškia pilnatviškesnio idealo šviesos slėpimo ar siūlymo mažiau, nei žmonėms siūlo Jėzus. Už nesėkmę patyrusiųjų pastoraciją šiandien svarbesnės pastoracinės pastangos stiprinti santuokas ir taip užkirsti kelią jų žlugimui.

308. Vis dėlto iš švelninančių aplinkybių – psichologinių, istorinių ir biologinių – svarumo suvokimo išplaukia, kad, „nemenkinant evangelinio idealo vertės, būtina gailestingai ir kantriai lydėti galimais kasdien save statydinančio asmens etapais“, leidžiant reikštis „Viešpaties gailestingumui, skatinančiam mus daryti galimą gėrį“ [355]. Suprantu tuos, kurie pirmenybę teikia mažiau lanksčiai pastoracijai, nepaliekančiai erdvės painiavai. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna, – Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako „galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ [356]. Ganytojai, siūlantys tikintiesiems pilnutinį Evangelijos idealą ir Bažnyčios mokymą, sykiu turėtų padėti persiimti atjautos silpniems žmonėms logika ir vengti persekiojimų bei perdėm žiaurių ir nekantrių nuosprendžių. Pati Evangelija iš mūsų reikalauja neteisti ir nesmerkti (plg. Mt 7, 1; Lk 6, 37). Jėzus „tikisi, kad liausimės ieškoję asmeninių ir bendruomeninių prieglobsčių, leidžiančių laikytis atstu nuo žmogiškųjų dramų branduolio, tikrai prisiliesime prie konkretaus kitų gyvenimo ir pažinsime švelnumo jėgą. Tai darant gyvenimas tampa įstabiai sudėtingas.“ [357]

309. Prasminga tokius apmąstymus plėtoti gailestingumui skirtais Jubiliejaus metais, nes ir įvairiausių su šeima susijusių situacijų atžvilgiu „Bažnyčiai tenka užduotis skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį, kuris per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė persiima Dievo Sūnaus, ateinančio pas visus be išimties, elgsena.“ [358] Ji gerai žino, kad pats Jėzus yra šimto, o ne devyniasdešimt devynių avių kaimenės ganytojas. Jis nori visų. Tai suvokiant tampa įmanoma, kad „visus, tikinčiuosius ir toli esančiuosius“, pasiektų „kvapnusis gailestingumo aliejus kaip Dievo Karalystės, jau esančios tarp mūsų, ženklas“ [359].

310. Nevalia užmiršti, kad „gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi. Vadinasi, esame pašaukti praktikuoti gailestingumą, nes gailestingumas pirmiausia buvo parodytas mums patiems.“ [360] Tai – ne romantinis pasiūlymas ar silpnas atsakas į Dievo, visada trokštančio skatinti žmones, meilę, nes „gailestingumas yra atraminė Bažnyčios gyvenimo sija. Visą jos pastoracinę veiklą turėtų gaubti švelnumas tikintiesiems; ji negali skelbti ir liudyti pasauliui be gailestingumo.“ [361] Tiesa, „dažnai elgiamės kaip malonės kontrolieriai, o ne palengvintojai. Tačiau Bažnyčia yra ne muitinė, o Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su jo varganu gyvenimu.“ [362]

311. Moralinės teologijos mokymas turėtų įsitraukti šias mintis, nes, nors ir tiesa, jog būtina rūpintis, kad Bažnyčios moralinis mokymas būtų nepažeistas, ypatingas dėmesys vis dėlto skirtinas išryškinti bei skatinti iškiliausias ir esmingiausias Evangelijos vertybes [363], pirmiausia meilės kaip atsako į neužtarnautą Dievo meilės iniciatyvą pirmenybę. Kartais mums taip sunku pastoracijoje padaryti erdvės besąlyginei Dievo meilei [364]. Gailestingumui keliame tiek sąlygų, kad jis netenka konkrečios prasmės ir realios reikšmės, o tai yra paveikiausias būdas susilpninti Evangeliją. Pavyzdžiui, tiesa, kad gailestingumas nešalina teisingumo ir tiesos, tačiau pirmiausia pasakytina, jog gailestingumas yra teisingumo pilnatvė ir ryškiausias Dievo tiesos parodymas. Todėl visada reikia atsiminti, jog „neteisingi visi teologiniai požiūriai, kurie galiausiai verčia abejoti pačia Dievo visagalybe ir pirmiausia jo gailestingumu“ [365].

312. Šitai teikia mums rėmus bei aplinką, kurie neleidžia aptariant kebliausias temas plėtoti šaltos biurokratinės moralės ir vietoj to įkelia mus į gailestingos meilės kupino pastoracinio įžvelgimo, visada linkusio suprasti, atleisti, lydėti, puoselėti viltį ir pirmiausia įtraukti, kontekstą. Tokia logika turi vyrauti Bažnyčioje, kad atvertume „širdį visiems, kurie gyvena įvairiausiuose egzistenciniuose paribiuose“ [366]. Kviečiu tikinčiuosius, kurių situacija sudėtinga, pasitikint kalbėtis su savo ganytojais ar pasauliečiais, paskyrusiais savo gyvenimą Viešpačiui. Ne visada jie sulauks iš jų savo idėjų bei troškimų patvirtinimo, bet tikrai gaus šviesos, leidžiančios geriau suprasti savo situaciją ir atrasti asmeninio brendimo kelią. Kviečiu ganytojus meiliai ir giedrai įsiklausyti, nuoširdžiai trokštant suvokti žmonių dramos esmę ir suprasti jų požiūrį, padėti jiems geriau gyventi ir pažinti savo vietą Bažnyčioje.

Devintas skyrius
SANTUOKOS IR ŠEIMOS DVASINGUMAS

313. Meilė gali būti įvairi, nelygu gyvenimo būvis ir pašaukimas. Jau prieš kelis dešimtmečius Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie pasauliečių apaštalavimą, pabrėžė iš šeimos gyvenimo kylantį dvasingumą. Pareiškė, kad pasauliečių dvasingumui „savitą pobūdį“ taip pat turi „suteikti santuoka ir šeima“ [367], o šeimos rūpesčiai neturėtų būti svetimi jų dvasinei gyvensenai [368]. Todėl verta glaustai aptarti kai kuriuos to savito dvasingumo, besirutuliojančio šeimos gyvenimo santykių dinamikoje, bruožus.

Antgamtinės bendrystės dvasingumas

314. Visada kalbėjome apie Dievo apsigyvenimą širdyje žmogaus, kuris gyvena jo malonėje. Šiandien taip pat galime sakyti, kad santuokinės bendrystės šventovėje yra Trejybė. Kaip Dievas gyvena savo tautos šlovinime (plg. Ps 22, 4), lygiai taip jis įsikuria giliai santuokinėje meilėje, kuri jį šlovina.

315. Viešpaties artumas gyvena realioje ir konkrečioje šeimoje su visais jos skausmais, kovomis, džiaugsmais ir kasdieniais siekiais. Gyvenant šeimoje, sunku apsimetinėti ir meluoti; negalime slėptis po kauke. Jei toks autentiškumas įkvėptas meilės, joje karaliauja Viešpats su savo džiaugsmu bei ramybe. Šeimos meilės dvasingumą sudaro tūkstančiai realių ir konkrečių veiksmų. Toje bendrystę brandinančių dovanų ir susitikimų įvairovėje Dievas turi savo buveinę. Tas atsidavimas draugėn sulieja „žmogiškus ir dieviškus pradmenis“ [369], nes yra kupinas Dievo meilės. Santuokos dvasingumas galiausiai yra ryšio, kuriame gyvena dieviškoji meilė, dvasingumas.

316. Pozityviai įgyvendinama šeimos bendrystė yra autentiškas šventėjimo paprastame gyvenime ir mistinio augimo kelias, būdas artimai susijungti su Dievu. Juk broliški ir bendruomeniniai poreikiai šeimos gyvenime yra proga dar labiau atverti širdį, o tai įgalina vis pilnatviškesnį susitikimą su Viešpačiu. Dievo žodis sako: „Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje“ (1 Jn 2, 11), „pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14), „nepažino Dievo“ (1 Jn 4, 8). Mano pirmtakas Benediktas XVI yra pasakęs: „Kas nusuka akis nuo artimo, tampa aklas ir Dievo atžvilgiu“ [370] ir tai, jog meilė yra vienintelė šviesa, „vis iš naujo apšviečianti tamsų pasaulį“ [371]. Tik „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12). Kadangi „žmogaus asmuo turi įgimtą ir struktūrinį visuomeninį matmenį“ [372] ir „pamatinė ir pirmapradė asmens visuomeninio matmens apraiška yra santuoka ir šeima“ [373], dvasingumas kūnu ir krauju tampa šeimos bendrystėje. Todėl tie, kurie turi gilių dvasinių troškimų, tenemano, kad šeima nutolina juos nuo augimo Dvasios gyvenime, bet telaiko šeimą keliu, kuriuo Viešpats naudojasi, kad nuvestų juos į mistinio susivienijimo viršūnes.

Bendra malda Velykų šviesoje

317. Jei šeimai pavyksta sutelkti dėmesį į Kristų, Jis suvienija ir apšviečia visą šeimos gyvenimą. Skausmai ir sunkumai išgyvenami bendrystėje su Viešpaties kryžiumi, o Jo apkabinimas leidžia pakelti blogiausias akimirkas. Karčiomis šeimos dienomis būtent vienijimasis su apleistu Jėzumi gali padėti išvengti santykio nutraukimo. Šeimos pamažu, „padedamos Šventosios Dvasios malonės, siekia šventumo per santuokinį gyvenimą, dalyvaudamos Kristaus kryžiaus slėpinyje, sunkumus ir kančias perkeičiančiame į meilės auką“ [374]. Kita vertus, džiaugsmo, poilsio ar šventės momentai, taip pat lytiškumas išgyvenami kaip dalyvavimas pilnatviškame Prisikėlusiojo gyvenime. Sutuoktiniai savo įvairiais kasdieniais veiksmais įpavidalina „dieviškąją erdvę, kurioje galima patirti prisikėlusio Viešpaties mistinį artumą“ [375].

318. Malda šeimoje yra viena tinkamiausių priemonių velykiniam tikėjimui išreikšti bei sustiprinti [376]. Kasdien galima surasti kelias minutes drauge pabūti gyvojo Viešpaties akivaizdoje, išsakyti tai, kas rūpi, pasimelsti prašant to, ko reikia šeimai, pasimelsti už tą, kuriam tą akimirką sunku, paprašyti pagalbos mylėti, padėkoti už gyvenimą ir gerus dalykus, paprašyti Mergelės Marijos motiniškos globos. Ištariant kelis paprastus žodžius, ta maldos akimirka gali būti didžiausias gėris šeimai. Dvasingumo lobis daugeliui šeimų yra įvairios liaudies pamaldumo apraiškos. Bendruomeninio maldos kelio viršūnė yra bendras dalyvavimas Eucharistijoje, pirmiausia sekmadieninio poilsio kontekste. Jėzus beldžiasi į šeimos duris norėdamas dalytis su ja Eucharistine vakariene (plg. Apr 3, 20). Ten sutuoktiniai gali vis iš naujo užantspauduoti velykinę sandorą, kuri juos suvienijo ir atspindi ant kryžiaus užantspauduotą Dievo Sandorą su žmonija [377]. Eucharistija yra Naujosios Sandoros sakramentas, kuriuo sudabartinamas Kristaus atperkamasis darbas (plg. Lk 22, 20). Taip išryškinami tvirti saitai, santuokinį gyvenimą siejantys su Eucharistija [378]. Eucharistijos maistas yra jėga ir paskata kasdien gyventi santuokine sandora kaip „namų Bažnyčia“ [379].

Išskirtinės ir laisvos meilės dvasingumas

319. Santuokoje taip pat išgyvenamas visiškos priklausomybės kitam asmeniui jausmas. Sutuoktiniai prisiima iššūkį ir trokšta senti bei eikvoti jėgas drauge taip atspindėdami Dievo ištikimybę. Toks tvirtas apsisprendimas, ženklinantis gyvensenos būdą, yra „santuokinės meilės sandoros vidinis reikalavimas“ [380], nes „tam, kuris neapsisprendžia mylėti amžinai, sunku nuoširdžiai mylėti ir vieną dieną“ [381]. Tačiau tai neturėtų dvasinės reikšmės, jei galvoje būtų turimas įstatymas, kuriuo būtų gyvenama apimtam rezignacijos. Tai širdies, kurią regi vien Dievas (plg. Mt 5, 28), priklausomybė. Šis apsisprendimas būti ištikimam, kad ir kas nutiktų per dieną, Dievo akivaizdoje atnaujinamas kas rytą pabudus. Ir eidamas miegoti kiekvienas tikisi vėl pabusti ir šį nuotykį tęsti pasitikėdamas Viešpaties pagalba. Šitaip kiekvienas sutuoktinis kitam yra Viešpaties artumo ženklas ir įrankis – Viešpaties, kuris mūsų niekada nepalieka: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

320. Yra vienas momentas, kai poros meilė pasiekia maksimalią laisvę ir tampa sveikos autonomijos erdve, – būtent tada, kai kiekvienas atranda, kad kitas nėra jo nuosavybė, bet turi daug svarbesnį savininką – savo vienatinį Viešpatį. Niekas kitas negali reikalauti asmeniškiausios ir slapčiausios mylimo asmens gelmės ir tik Jis vienintelis gali būti jo gyvenimo centras. Sykiu dvasinio realizmo pradas neleidžia sutuoktiniui siekti, jog kitas tobulai patenkintų jo poreikius. Būtina, kad kiekvieno dvasinis kelias – kaip taikliai nusakė Dietrichas Bonhoefferis – padėtų jam „nusivilti“ kitu [382], nustoti laukti iš kito asmens to, kas būdinga vien Dievo meilei. Tai reikalauja vidinio atsižadėjimo. Išskirtinė erdvė, kiekvieno iš sutuoktinio rezervuojama savo santykiui su Dievu, ne tik leidžia užgydyti bendro gyvenimo žaizdas, bet ir atrasti Dievo meilėje savo egzistencijos prasmę. Kad ši vidinė laisvė būtų galima, turime kasdien šauktis Dvasios veikimo.

Rūpestingumo, paguodos ir paskatos dvasingumas

321. „Sutuoktiniai krikščionys yra malonės bendradarbiai ir tikėjimo liudytojai vienas kitam, savo vaikams bei kitiems šeimos nariams.“ [383] Dievas juos kviečia gimdyti ir rūpintis. Štai kodėl šeima „visada yra artimiausia „ligoninė“ [384]. Rūpinkimės vienas kitu, palaikykime ir skatinkime vienas kitą ir gyvenkime visa tuo kaip šeimos dvasingumo dalimi. Poros gyvenimas yra dalyvavimas Dievo vaisingame darbe, ir kiekvienas yra kitam nuolatinis Dvasios iššūkis. Dievo meilė reiškiasi „gyvais ir konkrečiais žodžiais, kuriais vyras ir moteris išsako savo santuokinę meilę“ [385]. Šitaip abu vienas kitam atspindi dieviškąją meilę, paguodžiančią žodžiu, žvilgsniu, pagalba, glamone, apkabinimu. Todėl „trokšti sukurti šeimą yra išdrįsti būti Dievo svajonės dalimi, išdrįsti svajoti išvien su Juo, išdrįsti statydinti išvien su Juo, išdrįsti leistis į šią istoriją išvien su Juo, statydinti pasaulį, kur niekas nesijaus vienišas“ [386].

322. Visas šeimos gyvenimas yra gailestingas „ganymas“. Kiekvienas rūpestingai piešia ir rašo kito gyvenime: „Jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse <...> ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia“ (2 Kor 3, 2–3). Kiekvienas yra „žmonių žvejys“ (Lk 5, 10), Jėzaus vardu metantis tinklus (plg. Lk 5, 5) kitų link, ar žemdirbys, dirbantis šviežią dirvą, kuri yra brangūs artimieji, ir skatinantis joje tai, kas geriausia. Santuokos vaisingumas apima skatinimą, nes „mylėti ką nors yra laukti iš jo to, kas neapibrėžta, nenumatoma, ir sykiu kaip nors siūlyti, kaip į tą lūkestį atsiliepti“ [387]. Tai yra Dievo garbinimas, nes būtent Jis pasėjo kituose daug gerų dalykų tikėdamasis, kad mes padėsime jiems išaugti.

323. Kiekvieną mylimą žmogų kontempliuoti Dievo akimis ir jame atpažinti Kristų yra stipri dvasinė patirtis. Šitai reikalauja neužtarnaujamo nusiteikimo branginti kito kilnumą. Būti kitam visiškai artimam įmanoma tik nesavanaudiškai dovanojantis, užmirštant visa, kas aplinkui. Mylimas asmuo vertas viso dėmesio. Jėzus yra pavyzdys, nes kai tik kas nors prisiartindavo su juo pasikalbėti, jis meiliai pažvelgdavo į jį (plg. Mk 10, 21). Šalia jo niekas nesijausdavo nepastebėtas, nes savo žodžiais bei veiksmais jis klausdavo: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51). Tuo gyvenama kasdieniame šeimos gyvenime. Šeimoje atmename, kad šis drauge su mumis gyvenantis žmogus vertas visko, nes, būdamas Tėvo neišmatuojamos meilės objektas, turi begalinį kilnumą. Taip sužydi švelnumas, gebantis „sužadinti kitame buvimo mylimam džiaugsmą. Jis pirmiausia reiškiasi ypatingu dėmesingumu kito riboms, ypač tada, kai jos aiškiai išnyra.“ [388]

324. Veikiamas Dvasios, šeimos branduolys priima gyvybę ne tik duodamas jai pradžią savo prieglobstyje, bet ir atsiverdamas, išeidamas iš savęs skleisti savo gėrį tarp kitų, rūpindamasis jų laime ir tos laimės siekdamas. Tas atvirumas ypač reiškiasi svetingumu [389], įtaigiai skatinamu Dievo žodžio: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd 13, 2). Kai priima, eina kitų, pirmiausia vargšų ir apleistųjų, link, šeima „simbolizuoja bei liudija Bažnyčios motinystę ir joje dalyvauja“ [390]. Socialinė meilė, Trejybės atspindys, iš tikrųjų yra tai, kas šeimos dvasinę prasmę sujungia su užduotimi už šeimos ribų, nes įgyvendina kerygmą ir jos visus bendruomeninius reikalavimus. Šeima savo ypatingu dvasingumu gyvena būdama vienu metu namų Bažnyčia ir gyvybiškai svarbia ląstele pasauliui keisti [391].

* * *

325. Mokytojo (plg. Mt 22, 30) ir šventojo Pauliaus (plg. 1 Kor 7, 29–31) žodžiai apie santuoką – neatsitiktinai – įkelti į mūsų egzistencijos paskutinį ir galutinį matmenį, kurį turime susigrąžinti. Šitaip sutuoktiniai gali pažinti kelio, kuriuo žengia, prasmę. Juk, kaip dažnai buvo primenama šiame paraginime, nė viena šeima nėra tobula tikrovė ir visą laiką nebus tokia, kokia dabar yra, ji turi laipsniškai augti savo gebėjimu mylėti. Tai – nuolatinis pašaukimas, kylantis iš Trejybės pilnatviškos bendrystės, iš įstabios Kristaus ir Bažnyčios vienybės, iš gražios bendruomenės – Nazareto šeimos ir iš nepriekaištingos brolystės, kuri yra danguje tarp šventųjų. Vis dėlto žvilgsnis į vis dar nepasiektą pilnatvę leidžia mums istorinio kelio, kuriuo žengiame kaip šeimos, neabsoliutinti ir nustoti iš tarpasmeninių santykių reikalauti tokio tobulumo, intencijų tyrumo ir nuoseklumo, kokius galima atrasti tik galutinėje Karalystėje. Be to, tai mus sulaiko nuo griežto smerkimo tų, kurie yra didelio silpnumo ženklinamuose būviuose. Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, todėl kiekviena šeima turi gyventi nuolatos jausdama šią paskatą. Keliaukime, šeimos, keliaukime toliau! To, kas mums pažadėta, visada yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nepraraskime vilties dėl savo trūkumų ir lygia greta nepaliaujamai ieškokime mums pažadėtos meilės ir bendrystės pilnatvės.

Malda Šventajai Šeimai

Jėzau, Marija ir Juozapai,
jumyse kontempliuojame tikros meilės spindesį,
į jus su pasitikėjimu kreipiamės.

Šventoji Nazareto Šeima,
padaryk ir mūsų šeimas
bendrystės vietomis ir aukštutiniais maldos kambariais,
tikromis Evangelijos mokyklomis
ir mažomis namų Bažnyčiomis.

Šventoji Nazareto Šeima,
tenelieka niekada mūsų šeimose
prievartos, užsisklendimo ar susiskaldymų;
įskaudintieji ar papiktintieji
tuoj pat tepatiria paguodą ir tebūna išgydyti.

Šventoji Nazareto Šeima,
padėk visiems suvokti,
kad šeima yra šventa, nepažeistina
ir labai graži Dievo sumanyme.

Jėzau, Marija ir Juozapai,
išgirskite, išklausykite mūsų maldavimą.
Amen!

Duota Romoje, prie šventojo Petro, Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus, 2016-ųjų, mano pontifikato ketvirtųjų metų kovo 19-ąją, Šventojo Juozapo iškilmės dieną.

PRANCIŠKUS