Tikėjimo išpažinime yra teiginys, kad Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“. Jėzaus žemiškasis gyvenimas pasiekia viršūnę per įžengimą į dangų, kai perėjęs iš šio pasaulio pas Tėvą jis tampa išaukštintas Tėvo dešinėje. Kokia šio įvykio prasmė? Kokios jo pasekmės mūsų gyvenimui? Ką reiškia kontempliuoti Jėzų, sėdintį Tėvo dešinėje? [Šiuose svarstymuose] mūsų palydovas bus evangelistas Lukas.

Pradedame nuo momento, kai Jėzus nusprendžia leistis į savo paskutinę piligrimystę Jeruzalėn. Šv. Lukas rašo: „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). „Įžengdamas“ į šventąjį miestą, kur įvyks jo „išėjimas“ iš šio gyvenimo, Jėzus jau regi tikslą, dangų, tačiau gerai žino, kad kelias, grąžinantis jį į Tėvo šlovę, veda per kryžių, per klusnumą Dievo meilės planui, parengtam žmonijai. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma: „Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų“ (KBK, 662). Taip pat mums, gyvenantiems krikščioniškai, turi būti aišku, kad įžengimas į Dievo šlovę reikalauja kasdienės ištikimybės jo valiai, net jei tai reiškia būtinybę aukotis ar kartais reikia keisti savo planus. Įžengimas į dangų įvyko konkrečioje vietoje, Alyvų kalne, netoli tos vietos, kurioje Jėzus meldėsi prieš kančią, kad išliktų gilioje vienybėje su Tėvu; dar kartą matome, kad malda duoda mums malonę , leidžiančią gyventi ištikimai laikantis Dievo plano.

Evangelijos pabaigoje šventasis Lukas labai glaustai aprašo dangun žengimo įvykį. Jėzus nusivedė mokinius „palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24, 50–53). Norėčiau atkreipti dėmesį į du dalykus šiame pasakojime. Pirmiausia, prieš žengdamas į dangų, Jėzus daro kunigišką laiminimo gestą, o mokiniai tikrai išreiškia savo tikėjimą parpuldami, jie suklumpa palenkdami galvas. Tai pirmas svarbus dalykas: Jėzus yra vienintelis ir amžinas Kunigas, kuris kentėdamas perėjo mirtį ir kapą, prisikėlė ir įžengė į dangų; jis dabar visiems laikams yra pas Dievą Tėvą, kad mus užtartų (plg. Žyd 9, 24). Kaip tvirtina šv. Jonas savo pirmajame laiške, Jėzus yra mūsų užtarėjas – kaip gražu tai girdėti! Kai žmogus gauna šaukimą pas teisėją arba kelia kam nors bylą, pirmiausia jis turi susirasti advokatą, kuris jį gintų. Mes turime advokatą, kuris mus gina visuomet, apgina mus nuo velnio priekabių ir nuo mūsų pačių, nuo mūsų nuodėmių.

Brangūs broliai, seserys, turime tokį advokatą: nebijokime eiti pas jį ir prašyti atleidimo, prašyti Jo palaiminimo, prašyti, kad pasigailėtų mūsų! Jis visuomet atleidžia, jis mūsų advokatas: jis visuomet mus gina! Šito nepamirškite! Jėzaus įžengimas į dangų leidžia mums pažinti šią mūsų kelionėje labai guodžiančią tikrovę: Kristuje, kuris yra tikras Dievas ir tikras žmogus, mūsų žmogiškumas buvo iškeltas Dievop. Jis mums atvėrė šį kelią. Jis yra tarsi į kalną kopiančių žygeivių vadas, kuris, užkopęs į viršūnę, patraukia mus prie savęs, kad nuvestų pas Dievą. Jei patikime jam savo gyvenimą, jei leidžiamės jo vadovaujami, esame tikri, kad esame saugiose rankose, mūsų Išganytojo, mūsų Advokato rankose.

Kitas dalykas: šv. Lukas pasakoja, kad apaštalai, matę Jėzaus žengimą į dangų, grįžo į Jeruzalę „didelio džiaugsmo kupini“. Tai mums atrodo keistokai. Paprastai atsiskyrimas nuo artimųjų ar bičiulių, ypač mirties atveju, natūraliai kelia liūdesį, nes reiškia, kad nebegalėsime daugiau matyti to žmogaus veido, klausytis jo balso, džiaugtis jo meile ir buvimu. O evangelistas pabrėžia gilų apaštalų džiaugsmą. Ar tai įmanoma? Taip yra todėl, kad Jėzaus mokiniai tikėjimo akimis suvokia: nors Jėzus pranyko jiems iš akių, jis amžiams pasilieka su jais, jų neapleidžia ir Dievo Tėvo šlovėje juos palaiko, veda ir užtaria.

Šventasis Lukas pasakoja apie žengimą į dangų taip pat Apaštalų darbų pradžioje pabrėždamas, kad šis įvykis yra tarsi grandis, sukabinanti ir susiejanti žemiškąjį Jėzaus gyvenimą su Bažnyčios gyvenimu. Šv. Lukas mini ir debesį, kuris uždengia pas Dievą žengiantį Jėzų nuo į jį žvelgiančių mokinių akių (plg. Apd 1, 9–10). Pasirodo du vyrai baltais drabužiais ir sako mokiniams, kad jie nestovėtų žiūrėdami į dangų, bet stiprintų savo gyvenimą bei liudijimą tikrumu, jog Jėzus sugrįš tokiu pat būdu, kaip ir įžengė į dangų (Apd 1, 10–11). Tai kvietimas semtis jėgų iš Kristaus karalystės kontempliavimo ir skelbti bei liudyti Evangeliją kasdieniame gyvenime: kontempliuoti ir veikti, ora et labora, moko šv. Benediktas – krikščioniškajame gyvenime reikia vieno ir kito.

Brangūs broliai ir seserys, žengimas į dangų nereiškia Jėzaus nebuvimo, bet sako mums, kad jis nauju būdu gyvena tarp mūsų; jo jau nebėra konkrečioje pasaulio vietoje, kaip kad jis buvo prieš žengdamas į dangų; dabar Jėzus yra Dievo karalystėje, esantis visur ir visada, artimas kiekvienam iš mūsų. Gyvenime niekuomet nesame vieni, turime šį advokatą, kuris mūsų laukia ir mus gina. Niekuomet nesame vieni, mus veda nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats; drauge su mumis yra daugybė brolių ir seserų, kurie tyloje ir nematomi, šeimoje ir darbe, su problemomis ir sunkumais, su džiaugsmais ir viltimis kasdien gyvena tikėjimu ir kartu su mumis neša į pasaulį Dievo meilės karalystę, – Kristuje Jėzuje, kuris prisikėlė, įžengė į dangų, kad būtų mūsų užtarėjas.