Velykų laikas, kurį dabar Bažnyčios liturgijos vedami džiugiai išgyvename, yra tikriausia prasme Šventosios Dvasios laikas – Dvasios, „be saiko“ duodamos nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus. Šį malonės laiką užbaigia Sekminių iškilmė, per kurią Bažnyčia iš naujo išgyvena Šventosios Dvasios išliejimą Marijai ir apaštalams, susirinkusiems melstis aukštutiniame kambaryje.

Kas yra Šventoji Dvasia? Tikėjimo simbolyje išpažįstame: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją.“ Pirmoji tiesa, kurią priimame, yra ta, kad Šventoji Dvasia yra Viešpats. Tai reiškia, kad Ji yra Dievas taip, kaip ir Tėvas bei Sūnus, kad Jai dera skirti tą patį garbinimą ir šlovinimą, kurį skiriame Tėvui ir Sūnui. Šventoji Dvasia yra trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, didžioji prisikėlusio Kristaus dovana, kuri atveria mūsų protą ir širdį tikėti į Jėzų kaip Tėvo pasiųstą Sūnų, kuri veda mus į draugystę ir bendrystę su Dievu.

Tačiau pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Šventoji Dvasia yra neišsenkanti Dievo gyvenimo versmė mumyse. Žmogus visais laikais ir visose vietose troško apstaus ir gražaus, teisingo ir gero gyvenimo, kuriam negrėstų mirtis, kuris galėtų augti ir bręsti iki pilnatvės. Žmogus yra tarsi keliautojas, einantis per gyvenimo dykumas ir trokštantis gyvojo vandens, trykštančio iš versmės ir gaivaus, galinčio numalšinti gilųjį šviesos, meilės, grožio bei ramybės troškulį. Visi jaučiame tokį troškimą! Ir Jėzus mums duoda šį gyvąjį vandenį: tai Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo, kurią Jėzus išlieja mūsų širdyse. Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Jėzus žada samarietei, kad apsčiai ir amžiams duos „gyvojo vandens“ visiems pripažįstantiems, kad jis yra Tėvo siųstas Sūnus mūsų išgelbėti (plg. Jn 4, 5–26; 3, 17). Jėzus atėjo mums duoti „gyvojo vandens“, kuris yra Šventoji Dvasia, idant mūsų gyvenimui vadovautų Dievas, kad būtume Dievo gaivinami ir maitinami. Kai sakome, jog krikščionis yra dvasinis žmogus, turime omenyje būtent tai, kad krikščionis yra žmogus, mąstantis ir veikiantis pagal Dievą, pagal Šventąją Dvasią. Vis dėlto užduodu sau klausimą: ar mes mąstome pagal Dievą? Ar veikiame pagal Dievą? Ar leidžiamės vadovaujami daugelio kitų dalykų, kurie nėra Dievas? Kiekvienas turime atsakyti į šį klausimą širdies gelmėje.

Dabar galime paklausti: kodėl tas vanduo gali visiškai numalšinti troškulį? Žinome, kad vanduo yra būtinas gyvybei, be vandens mirštama, vanduo malšina troškulį, nuplauna, padaro žemę vaisingą. Laiške romiečiams randame tokią eilutę: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). „Gyvasis vanduo“, Šventoji Dvasia, mumyse gyvenanti Prisikėlusiojo dovana, mus nutyrina, apšviečia, atnaujina, perkeičia, nes padaro mus paties Dievo, kuris yra Meilė, gyvenimo dalininkais. Todėl apaštalas Paulius sako, kad krikščionio gyvenimą gaivina Dvasia ir jos vaisiai: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23).

Šventoji Dvasia mus įveda į dieviškąjį gyvenimą kaip „Viengimio Sūnaus vaikus“. Kitoje daug kartų minėtoje Laiško romiečiams vietoje šv. Paulius tai apibendrina tokiais žodžiais: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. <...> gavote įvaikystės dvasią, kurioje šaukiame „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8, 14–17). Tai brangi dovana, kurią Šventoji Dvasia atneša į mūsų širdis: tai paties Dievo gyvenimas, tikrų vaikų gyvenimas, artumas, grindžiamas laisve ir pasitikėjimu Dievo meile bei gailestingumu, o iš to kyla naujas žvilgsnis į kitus, artimus ar tolimus, kuriuos regime kaip vertus pagarbos bei meilės brolius ir seseris Jėzuje. Šventoji Dvasia mus moko žvelgti Kristaus akimis ir gyventi bei suvokti gyvenimą taip, kaip jį gyveno ir suvokė Kristus.

Štai kodėl tas gyvasis vanduo, kuris yra Šventoji Dvasia, numalšina mūsų gyvenimo troškulį – ji mums byloja, kad Dievas mus myli kaip savo vaikus ir kad galime mylėti Dievą kaip jo vaikai ir jo malonės dėka gyventi kaip Dievo vaikai, kaip Jėzus. Ar klausomės Šventosios Dvasios? Ką mums sako Šventoji Dvasia? Dievas tave myli! Štai ką ji sako. Dievas tave myli. Dievas iš tikrųjų myli tave. O mes – ar mylime iš tikro Dievą ir kitus taip, kaip Jėzus? Leiskimės vedami Šventosios Dvasios, leiskime, kad ji kalbėtų mūsų širdžiai ir sakytų: Dievas yra meilė, jis mūsų laukia, jis yra Tėvas ir mus myli kaip tikras Tėtis, myli iš tiesų; tik Šventoji Dvasia tai sako mūsų širdžiai. Klausykimės Šventosios Dvasios, būkime klusnūs jai ir eikime pirmyn meilės, gailestingumo ir atleidimo keliu. Ačiū.