Praėjusį trečiadienį pabrėžiau gilią Šventosios Dvasios ir Bažnyčios sąsają. Šiandien norėčiau pradėti seriją katechezių apie Bažnyčios slėpinį, kurį visi patiriame ir kuriame dalyvaujame. Norėčiau pasitelkti keletą sąvokų iš Vatikano II Susirinkimo tekstų. Šiandien pirmoji katechezė: Bažnyčia kaip Dievo šeima.

Pastaraisiais mėnesiais ne kartą minėjau palyginimą apie sūnų palaidūną arba veikiau apie gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11–32). Jaunesnysis sūnus palieka tėvo namus, iššvaisto viską, ką turi, ir nusprendžia vėl grįžti namo, nes suvokia klydęs. Jis nebesijaučia esąs vertas būti sūnumi, bet mano, kad gali būti priimtas samdiniu. Jo tėvas, priešingai, bėga jo pasitikti, jį apkabina, jam grąžina sūnaus orumą ir surengia šventę. Šis palyginimas, kaip ir kiti Evangelijoje, aiškiai atskleidžia Dievo planą žmonijai.

Koks tas Dievo planas? Mus padaryti vienintele savo vaikų šeima, kurioje kiekvienas jaustųsi esąs arti Dievo ir jo mylimas kaip Evangelijos palyginime, jaustų šilumą priklausydamas Dievo šeimai. Bažnyčios šaknys glūdi šiame didžiame plane. Bažnyčia nėra kelių žmonių susitarimu įsteigta organizacija, bet – kaip popiežius Benediktas XVI mums dažnai primindavo – yra Dievo meilės darbas, ji gimė būtent iš šio meilės plano, kuris virsta tikrove istorijos tėkmėje. Bažnyčia yra kilusi iš Dievo troškimo suburti visus žmones į bendrystę, draugystę su juo, kad jie iš tikrųjų kaip vaikai dalyvautų dieviškajame gyvenime. Žodis „Bažnyčia“, graikiškai ekklesia, reiškia „susirinkimas“: Dievas mus sušaukia, liepia išeiti iš savo individualizmo, polinkio užsisklęsti savyje ir kviečia priklausyti jo šeimai. Šis kvietimas kyla iš paties kūrimo. Dievas mus sukūrė, kad išgyventume stiprų draugystės ryšį su juo; Dievas mūsų neapleido net tada, kai nuodėmė nutraukė šį santykį su juo, su kitais, su kūrinija. Visa išganymo istorija pasakoja apie Dievą, kuris ieško žmogaus, dovanoja jam savo meilę, jį priima. Jis pašaukė Abraomą būti daugelio tėvu, išrinko Izraelio tautą sudaryti sandorą, apimančią visas tautas, o atėjus laiko pilnatvei atsiuntė savo Sūnų, kad jo meilės ir išganymo planas būtų įgyvendintas per naują ir amžiną sandorą su visa žmonija. Iš Evangelijos žinome, jog Jėzus suburia apie save mažą bendruomenę, kuri priima jo žodį, seka juo, dalijasi jo gyvenimo keliu, tampa jo šeima; su šia bendruomene jis parengia ir statydina savo Bažnyčią.

Tad iš kur gimsta Bažnyčia? Iš aukščiausios Kryžiaus meilės gesto, iš perverto Jėzaus šono, iš kurio ištekėjo kraujas ir vanduo, simbolizuojantys Eucharistijos ir Krikšto sakramentus. Dievo šeimoje, Bažnyčioje, gyvybiniai syvai yra Dievo meilė, konkrečiai besireiškianti meile Jam ir kitiems, visiems nė vieno neišskiriant ir neseikėjant. Bažnyčia yra šeima, kurioje mylime ir esame mylimi.

Kada Bažnyčia apsireiškė? Tai šventėme prieš du sekmadienius; ji pasirodė, kai Šventosios Dvasios dovana pripildė apaštalų širdis ir paragino juos leistis į kelionę ir skelbti Evangeliją bei skleisti Dievo meilę.

Kai kas dar šiais laikais sako: „Kristui – taip, Bažnyčiai – ne.“ Kiti panašiai tvirtina: „Tikiu Dievu, bet netikiu kunigais.“ Tačiau būtent Bažnyčia duoda mums Kristų ir nuveda pas Dievą. Bažnyčia – tai didelė Dievo vaikų šeima. Žinoma, joje yra ir žmogiškų aspektų; ją sudarantys ganytojai ir tikintieji turi ydų, netobulumų, nuodėmių; popiežius taip pat jų turi – ir daug; tačiau gražu tai, jog kai suvokiame esą nusidėjėliai, randame visuomet atleidžiančio Dievo gailestingumą. Nepamirškite to: Dievas visuomet atleidžia, priima savo atlaidžia ir gailestinga meile. Kai kas sako, kad nuodėmė yra Dievo įžeidimas, tačiau tai ir proga nusižeminus pamatyti kitą, dar gražesnį dalyką – Dievo gailestingumą. Pamąstykime apie tai.

Paklauskime savęs šiandien: ar myliu Bažnyčią? Ar už ją meldžiuosi? Ar jaučiuosi Bažnyčios šeimos dalimi? Ką darau, kad Bažnyčia būtų bendruomenė, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir suprastas, patirtų gyvenimą atnaujinantį Dievo gailestingumą bei meilę? Tikėjimas yra dovana ir su mumis asmeniškai susijęs aktas, tačiau Dievas kviečia, kad mes tikėjimą išgyventume drauge, kaip šeima, kaip Bažnyčia. Tad prašykime Viešpaties, ypač šiais Tikėjimo metais, jog visa Bažnyčia, mūsų bendruomenės vis labiau taptų tikromis šeimomis, patiriančiomis Dievo šilumą ir ją nešančiomis kitiems.