Šiandien norėčiau trumpai aptarti kitą sąvoką, kuria Vatikano II Susirinkimas apibrėžė Bažnyčią, – Dievo tautos sąvoką (plg. Lumen gentium, 9; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 782). Iškelsiu keletą klausimų, kuriuos kiekvienas galės apmąstyti.

Ką reiškia būti Dievo tauta? Pirmiausia tai reiškia, kad Dievas nėra jokios tautos nuosavybė, nes būtent jis mus kviečia, sušaukia, pakviečia tapti jo tautos dalimi. Šis kvietimas yra skirtas visiems, be išlygų, nes Dievo gailestingumas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Jėzus neliepia apaštalams, nė mums susiburti į išskirtinę elitinę grupę. Jėzus sako: eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19). Šv. Paulius tvirtina, kad Dievo tautoje, Bažnyčioje, nebėra „nei žydo, nei graiko <...>, visi yra viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Norėčiau kreiptis į tuos, kurie jaučiasi esą toli nuo Dievo ir Bažnyčios, kurie yra baimingi ar indiferentiški: Viešpats kviečia ir tave tapti jo tautos dalimi, kviečia su didele pagarba ir meile! Jis mus kviečia tapti šios tautos, Dievo tautos, dalimi.

Kaip tampama šios tautos nariais? Ne per fizinį gimimą, bet per gimimą iš naujo. Evangelijoje Jėzus sako Nikodemui, jog reikia gimti iš aukštybės, iš vandens ir Šventosios Dvasios, kad patektum į Dangaus Karalystę (plg. Jn 3, 3–5). Į šią tautą esame įvedami per Krikštą, per tikėjimą į Kristų. Tas tikėjimas yra Dievo dovana ir turi būti maitinamas ir auginamas per visą mūsų gyvenimą. Klauskime savęs: kaip galiu auginti per Krikštą gautą savo tikėjimą? Kaip galiu auginti tikėjimą, kurį gavau ir kuris priklauso Dievo tautai?

Kitas klausimas. Koks yra Dievo tautos įstatymas? Tai meilės įstatymas, meilės Dievui ir savo artimui pagal naująjį Viešpaties paliktą įsakymą (plg. Jn 13, 34). Meilė nėra bevaisis sentimentalizmas ar kažkas neapibrėžto. Mylėti – tai pripažinti Dievą kaip vienintelį gyvenimo Viešpatį ir tuo pat metu priimti kitą kaip tikrą brolį, įveikiant susiskaldymus, varžytines, nesupratimą, egoizmą; šie du dalykai eina drauge. Kiek daug dar turime nukeliauti, kad konkrečiai gyventume šiuo nauju įstatymu – mumyse veikiančios Šventosios Dvasios įstatymu, gailestingumo ir meilės įstatymu. Skaitydami laikraščius ar žiūrėdami televiziją matome daugybę karų tarp krikščionių, kaip tai įmanoma? Tiek daug karų Dievo tautos viduje! Gyvenamuosiuose kvartaluose, darbo vietose tiek karų dėl pavydo! Kiek karų taip pat šeimų viduje! Turime prašyti Viešpaties, kad mums padėtų teisingai suprasti meilės įsakymą. Kaip gražu yra mylėti vienam kitą, kaip tikriems broliams. Kaip tai gražu! Padarykime šiandien vieną dalyką. Visi turime simpatijų ir antipatijų. Gal kai kurie iš mūsų yra šiek tiek supykę ant kito. Pasakykime Viešpačiui: „Viešpatie, esu supykęs ant jo ar jos, meldžiu už jį ar ją.“ Melstis už tuos, ant kurių esame supykę, yra gražus žingsnis meilės įstatymo link. Ar žengsime jį? Padarykime tai šiandien!

Kokia Dievo tautos misija? Nešti pasauliui Dievo viltį ir išganymą: būti Dievo, visus kviečiančio draugauti su Juo, meilės ženklu. Būti raugu, kuris suraugina visą tešlą, druska, kuri suteikia skonį ir saugo nuo gedimo, būti šviesa, kuri apšviečia. Aplink – pakanka, kaip sakiau, atsiversti laikraštį, – matome egzistuojantį blogį, veikiantį velnią. Tačiau norėčiau garsiai sušukti: Dievas yra stipresnis! Ar tikite tuo, kad Dievas yra stipresnis? Pasakykime tai kartu, ištarkime visi drauge: Dievas yra stipresnis! Ar žinote, kodėl yra stipresnis? Nes yra Viešpats, vienintelis Viešpats. Norėčiau pridurti, kad kartais tamsi, blogio paženklinta tikrovė gali pasikeisti, jei mes pirmi įnešime Evangelijos šviesą, ypač savo gyvenimu. Jei stadione, tarkime, Romos olimpiniame arba Šv. Lauryno stadione Buenos Airėse, tamsią naktį vienas žmogus įžiebia šviesą, ji vos regima, tačiau jei daugiau kaip 70 tūkstančių žiūrovų įžiebs savo šviesas, stadionas nušvis. Tegu mūsų gyvenimas būna Kristaus šviesa; drauge nešime Evangelijos šviesą į visą tikrovę.

Koks Dievo tautos tikslas? Tikslas yra Dievo Karalystė, kuri buvo pradėta žemėje paties Dievo ir kuri turi būti išplėtota iki pilnatvės, kol pasirodys Kristus, kuris yra mūsų gyvenimas (plg. Lumen gentium, 9). Tikslas – visapusiška bendrystė su Viešpačiu, artimas ryšys su juo, kad įžengtume į patį dieviškąjį gyvenimą, kuriame išgyvensime jo begalinės meilės džiaugsmą, visišką džiaugsmą.

Brangūs broliai ir seserys, būti Bažnyčia, būti Dievo tauta pagal didį Tėvo meilės planą reiškia būti Dievo raugu mūsų žmonijoje, reiškia skelbti ir nešti Dievo išganymą į šį pasaulį, kuris dažnai vedamas klaidingu keliu ir kuriam reikia atsakymų, teikiančių drąsos, vilties ir naujų jėgų kelionei. Tegu Bažnyčia būna Dievo gailestingumo ir vilties vieta, kur kiekvienas galėtų jaustis išklausomas, mylimas, jaustų, kad jam atleidžiama, būtų drąsinamas gyventi pagal gerą Evangelijos gyvenimą. Kad kitas jaustųsi išklausomas, mylimas, padrąsintas, kad jaustų, jog jam atleidžiama, Bažnyčia turi laikyti duris plačiai atvertas, kad visi galėtų įeiti. O mes turime išeiti pro tas duris ir skelbti Evangeliją.