Šiandien atkreipiu dėmesį į kitą sąvoką, kuria Vatikano II Susirinkimas apibūdina Bažnyčios prigimtį: tai kūno sąvoka; Susirinkimas moko, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas (plg. Lumen gentium, 7).

Norėčiau pradėti nuo Apaštalų darbų teksto, kurį gerai žinome, nuo Sauliaus, vėliau besivadinsiančio Pauliumi, vieno didžiausių evangelizuotojų, atsivertimo (Apd 9, 4–5). Saulius yra krikščionių persekiotojas, tačiau pakeliui į Damaską jį netikėtai apgaubia šviesa, jis parkrinta ant žemės ir išgirsta balsą: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ Jis paklausia: „Kas tu esi, Viešpatie?“, o balsas atsako: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 3–5). Ši šventojo Pauliaus patirtis mums rodo, koks gilus ryšys sieja mus, krikščionis, su pačiu Kristumi. Jėzus, įžengęs į dangų, nepaliko mūsų našlaičiais, bet per Šventosios Dvasios dovaną sąsaja su juo tapo dar stipresnė. Vatikano II Susirinkimas teigia, kad Jėzus, „perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, padarė juos savo mistiniu Kūnu“ (Lumen gentium, 7).

Kūno įvaizdis padeda suprasti Bažnyčią ir Kristų siejantį gilų ryšį, kurį šv. Paulius ypač atskleidžia Pirmajame laiške korintiečiams (plg. 12 sk.). Pirmiausia kūnas mums primena gyvą tikrovę. Bažnyčia nėra karitatyvinė, kultūrinė ar politinė organizacija, tai gyvas kūnas, keliaujantis ir veikiantis istorijoje. Šio kūno galva – Jėzus jį veda, maitina ir palaiko. Čia svarbu pabrėžti, kad jei galva atskiriama nuo kūno, asmuo negali išgyventi. Taip pat yra ir Bažnyčioje: turime palaikyti vis glaudesnį ryšį su Jėzumi. Ir ne tik tai: panašiai kaip kūno gyvybei svarbi gyvybinių syvų apytaka, taip ir mes turime leisti Jėzui veikti mumyse, kad mums vadovautų jo žodis, kad mus maitintų ir gaivintų jo eucharistinis buvimas, kad jo meilė mums duotų jėgų mylėti artimą. Ir taip visada! Visada, visada! Brangūs broliai ir seserys, likime vieningi su Jėzumi, pasitikėkime juo, tvarkykime savo gyvenimą pagal Evangeliją, maitinkimės kasdiene malda, Dievo žodžiu, dalyvaukime sakramentiniame gyvenime.

Čia prieinu prie kito aspekto žvelgdamas į Bažnyčią kaip į Kristaus Kūną. Šv. Paulius sako, kad, panašiai kaip daugelis skirtingų narių sudaro vieną kūną, taip ir mes buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 12–13). Bažnyčioje yra įvairovė, daug skirtingų uždavinių ir funkcijų. Ne plokščias vienodumas, o Šventosios Dvasios teikiamų dovanų turtingumas. Tačiau yra bendrystė ir vienybė: visi tarpusavyje susiję, visi sudaro vieną gyvą kūną, glaudžiai susijusį su Kristumi. Gerai įsidėmėkime: priklausyti Bažnyčiai reiškia vienytis su Kristumi ir priimti iš jo dieviškąjį gyvenimą, įgalinantį mus krikščioniškai gyventi; tai reiškia išlikti vienybėje su popiežiumi ir vyskupais, kurie yra vienybės ir bendrystės įrankiai; reiškia išmokti pranokti asmeniškumus, susiskaldymus, geriau suprasti vienas kitą, suderinti kiekvieno skirtingumą ir turtingumą; trumpai tariant, tai reiškia labiau mylėti Dievą ir šalia mūsų esančius žmones šeimose, parapijose, draugijose. Kūnas ir nariai turi būti vienybėje, kad gyventų! Vienybė visada viršesnė už konfliktus, visada! Neišspręsti konfliktai mus skaldo ir atitraukia nuo Dievo. Konfliktas gali padėti augti, bet gali ir skaldyti. Neikime susiskaldymų ir tarpusavio kovų keliu. Visi išlikime vieningi, skirtingi, bet vieningi, visada: toks Jėzaus kelias. Vienybė viršesnė už konfliktus. Vienybė yra malonė, kurios turime prašyti Viešpaties, kad išlaisvintų mus iš skaldymosi, tarpusavio kovų, egoizmo, apkalbų pagundų. Kiek daug blogio atneša apkalbos, kiek pridaro blogio! Niekada nevalia apkalbinėti kitų, niekuomet! Kiek žalos Bažnyčiai sukelia krikščionių susiskaldymai, šališkumai, savanaudiški interesai!

Susiskaldymai tarp mūsų, bet taip pat skaldymaisi tarp bendruomenių: krikščionys evangelikai, krikščionys stačiatikiai, krikščionys katalikai, – tačiau kodėl susiskaldę? Turime stengtis ugdyti vienybę. Papasakosiu jums vieną dalyką. Šiandien, prieš išeidami iš namų, gal 40 minučių, apie pusvalandį, meldėmės drauge su evangelikų pastoriumi siekdami vienybės. Mes, katalikai, turime melstis, taip pat drauge su kitais krikščionimis turime melsti, kad Viešpats mums duotų vienybę, tarpusavio vienybę. Ar galime pasiekti krikščionių vienybę, jei neįstengiame jos išlaikyti mes, katalikai? Jei vienybės nėra šeimose? Kiek daug jose ginčų, kiek skaldymosi! Siekite vienybės, vienybės, ugdančios Bažnyčią. Vienybė kyla iš Jėzaus Kristaus. Jis mums siunčia Šventąją Dvasią, kad kurtume vienybę.

Brangūs broliai ir seserys, melskime Dievą: padėk mums būti Bažnyčios Kūno nariais, visada glaudžiai susivienijusiais su Kristumi; padėk mums neskaudinti Bažnyčios Kūno savo konfliktais, susiskaldymais, egoizmu; padėk būti gyvais nariais, susijusiais tarpusavyje viena meilės jėga, kurią Šventoji Dvasia išlieja mūsų širdyse (plg. Rom 5, 5).