Šiandien norėčiau trumpai priminti dar vieną įvaizdį, padedantį nušviesti Bažnyčios slėpinį, – tai šventovės įvaizdis (plg. Lumen gentium, 6).

Kokių minčių mums sukelia žodis „šventykla“? Pagalvojame apie pastatą. Daug kam jis primena Senajame Testamente pasakojamą Izraelio tautos istoriją. Jeruzalėje didžioji Saliamono šventykla buvo susitikimo su Dievu maldoje vieta; šventovės viduje saugota Sandoros skrynia, ženklinanti Dievo buvimą tautoje. Sandoros skrynioje laikytos Įstatymo plokštės, mana ir Aarono lazda. Šie dalykai buvo priminimas, jog Dievas visą laiką dalyvavo savo tautos istorijoje, lydėjo kelyje, vedė kiekviename žingsnyje. Šventykla visa tai primena; taip pat mes eidami į šventovę turime atminti šią istoriją, kiekvienas iš mūsų turime atminti savo istoriją: kaip Jėzus mane sutiko, kaip su manimi ėjo, kaip mane myli ir laimina.

Tai, kas buvo provaizdis senojoje Šventykloje, Šventosios Dvasios veikimu įgyvendinta Bažnyčioje: Bažnyčia yra Dievo namai, jo buvimo vieta, kur galime rasti ir susitikti Viešpatį; Bažnyčia yra šventovė, kur gyvena Šventoji Dvasia, kuri Bažnyčią gaivina, veda ir palaiko. Jei paklaustume savęs: kur galime sutikti Dievą? Kur galime su juo užmegzti bendrystę per Kristų? Kur rasti Šventosios Dvasios šviesą, kuri apšviestų mūsų gyvenimą? Atsakymas – Dievo tautoje, tarp mūsų, kurie esame Bažnyčia. Čia sutinkame Jėzų, Šventąją Dvasią ir Tėvą.

Senoji šventykla buvo pastatyta žmonių rankomis: norėta Dievui „suteikti namus“ siekiant turėti jo buvimo tautoje regimą ženklą. Per Dievo Sūnaus įsikūnijimą išsipildo karaliui Dovydui išsakyta Natano pranašystė (plg. 2 Sam 7, 1–29). Ne karalius ir ne mes Dievui „suteikiame namus“, bet pats Dievas „pasistato namus“, kad apsigyventų tarp mūsų, kaip rašo šv. Jonas savo Evangelijoje (plg. Jn 1, 14).

Kristus yra gyvoji Tėvo Šventovė, pats Kristus stato savo „dvasinius namus“ ne iš materialių akmenų, o iš „gyvųjų akmenų“ – mūsų pačių. Apaštalas Paulius sako Efezo krikščionims: esate „užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 20–22). Tai gražu! Esame Dievo statybos gyvieji akmenys, glaudžiai susivieniję su Kristumi, kuris yra grindžiantis akmuo, duodantis pagrindą ir mums. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad esame šventovė, gyvoji Bažnyčia, gyvoji šventovė, o kai esame drauge, tarp mūsų yra Šventoji Dvasia, padedanti mums augti kaip Bažnyčiai. Nesame izoliuoti, esame Dievo tauta, tai yra Bažnyčia!

Šventoji Dvasia savo dovanomis kuria įvairovę. Tai svarbu: ką daro tarp mūsų Šventoji Dvasia? Ji kuria įvairovę, kuri yra Bažnyčios turtas, vienija viską ir visus, kad statytų dvasinę šventovę, kurioje aukojame ne medžiagines atnašas, bet save pačius, savo gyvenimą (1 Pt 2, 4–5). Bažnyčia nėra daiktų ar interesų sampyna, bet Šventosios Dvasios Šventovė – Šventovė, kurioje veikia Dievas, kurioje kiekvienas iš mūsų per Krikšto dovaną esame gyvasis akmuo. Tai mums byloja, kad Bažnyčioje nė vieno nėra nereikalingo, ir jeigu kuris nors kartais kitam sakytų: „Eik namo, esi nenaudingas“, tai netiesa, nė vieno Bažnyčioje nėra nenaudingo, visi esame būtini šios Šventovės statybai! Niekas nėra antraeilis. Nė vienas Bažnyčioje nėra svarbiausias, visi Dievo akyse esame lygūs. Kas nors iš jūsų galėtų pasakyti: „Šventasis Tėve, jūs nesate lygus mums.“ Tačiau būtent esu kaip kiekvienas iš jūsų, esame visi lygūs, esame broliai! Nė vienas nėra bevardis: visi kuriame ir statome Bažnyčią. Tai mus ragina taip pat apmąstyti: jei trūksta mūsų krikščioniškojo gyvenimo plytos, vadinasi, kažko trūksta Bažnyčios grožiui. Kai kurie sako: „Neturiu su Bažnyčia nieko bendro“, – tačiau taip iš tos gražios Šventovės iškrenta vieno gyvenimo plyta. Niekam nevalia išeiti, visi turime įnešti į Bažnyčią savo gyvenimą, savo širdį, savo meilę, savo mintį, savo darbą – visi drauge.

Norėčiau, kad savęs paklaustume: kaip išgyvename tai, kad esame Bažnyčia? Ar esame gyvi akmenys, ar nuvargę, nuobodulio paveikti, abejingi akmenys? Ar atkreipėte dėmesį, kaip liūdnai atrodo nuvargęs, pasidavęs nuoboduliui ir abejingas krikščionis? Toks krikščionis negali būti, krikščionis privalo būti gyvas, kupinas džiaugsmo dėl to, jog yra krikščionis; jis turi gyventi tuo grožiu, kad priklauso Dievo tautai, kuri yra Bažnyčia. Ar atsiveriame Šventosios Dvasios veikimui taip, kad veikliai dalyvautume savo bendruomenėse, ar užsisklendžiame savyje tardami: „Turiu tiek daug dalykų nuveikti, tai ne mano reikalas“?

Viešpats mums tesuteikia savo malonės, savo jėgos, kad galėtume būti glaudžiai susivieniję su Kristumi, kuris yra mūsų ir visos Bažnyčios gyvenimo kertinis akmuo, atrama ir pamatas. Melskimės, kad mus visada gaivintų jo Dvasia ir visada būtume jo Bažnyčios gyvieji akmenys.