Šiandien vėl tęsiame Tikėjimo metų katechezes apie Bažnyčią. Tarp įvaizdžių, kuriuos Vatikano II Susirinkimas parinko, kad geriau suprastume Bažnyčios prigimtį, yra „motinos“ įvaizdis: Bažnyčia yra mūsų motina tikėjime, antgamtiniame gyvenime (plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 6. 14. 15. 41. 42). Šį įvaizdį ypač mėgo Bažnyčios tėvai, jis naudingas ir mums. Man tai vienas gražiausių Bažnyčios įvaizdžių: Motina Bažnyčia! Kokia prasme ir kokiu būdu Bažnyčia yra motina? Galime pradėti nuo žmogiškosios motinystės tikrovės: ką veikia mama?

1. Pirmiausia mama gimdo gyvybę, ji įsčiose devynis mėnesius nešioja savo vaiką, po to pagimdydama jį atveria gyvenimui. Taip ir Bažnyčia: ji gimdo tikėjimu, veikiant Šventajai Dvasiai, kuri ją daro vaisingą, panašiai kaip Mergelę Mariją. Žinoma, tikėjimas yra asmeniškas – „aš tikiu“, aš atsiliepiu, kai Dievas leidžiasi būti pažįstamas ir nori su manimi draugauti (plg. Enciklika Lumen fidei, 39). Tačiau taip pat tikėjimą gaunu iš kitų, iš šeimos, iš bendruomenės, kuri mane moko sakyti „aš tikiu“ ir „mes tikime“. Krikščionis nėra sala! Krikščionimis netampame laboratorijoje, krikščionimis netampame vieni ir savo jėgomis, nes tikėjimas – Dievo dovana, kuri mums duodama Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Bažnyčia mums duoda tikėjimo gyvenimą per Krikštą: tai yra momentas, kai ji pagimdo mus kaip Dievo vaikus, kai ji dovanoja mums Dievo gyvenimą, kai mus pagimdo kaip motina. Nuėję į Laterano bazilikos baptisteriją, prie popiežiaus katedros pamatysite lotynišką įrašą: „Čia gimsta dieviškosios kilmės tauta, pradėta Šventosios Dvasios, kuri šiuos vandenis daro vaisingus; Motina Bažnyčia šiose bangose gimdo savo vaikus.“ Tai leidžia mums suprasti svarbų dalyką: mūsų priklausymas Bažnyčiai nėra išorinis ir formalus faktas, tai ne mums duoto formuliaro užpildymas, bet vidinis ir gyvybinis aktas. Bažnyčiai priklausoma kitaip nei visuomenei, partijai ar kitai organizacijai. Ryšys yra gyvybiškas, panašus į tą, kuris sieja su motina, nes, pasak šv. Augustino, „Bažnyčia iš tikrųjų yra krikščionių motina“ (De moribus Ecclesiae, I, 30, 62–63: PL 32, 1336). Tad klauskime: kaip aš suvokiu Bažnyčią? Ar esu dėkingas panašiai kaip savo tėvams, kad man davė gyvybę, – ar esu dėkingas Bažnyčiai, kad mane pagimdė tikėjimu per Krikštą? Kiek krikščionių atsimena savo Krikšto datą? To paties noriu dabar paklausti ir jūsų visų, tačiau kiekvienas turite atsakyti nuoširdžiai – kiek iš jūsų atsimenate savo Krikšto datą? Kai kurie keliate rankas, tačiau kaip daug tokių, kurie neatsimena! Krikšto data yra mūsų gimimo Bažnyčioje data, kai mūsų motina Bažnyčia mus pagimdė pasauliui! O dabar jums namų užduotis. Šiandien grįžę namo sužinokite savo Krikšto datą ir švęskite ją, dėkokite Viešpačiui už šią dovaną. Ar padarysite tai? Ar mylime Bažnyčią kaip savo mamą, taip pat suprasdami ir jos trūkumus? Visos motinos turi trūkumų, mes visi jų turime, tačiau kai kalbama apie mūsų motinos trūkumus, mes juos užtušuojame, mylime ją tokią, kokia ji yra. Taip pat ir Bažnyčia turi trūkumų: ar mylime ją kaip motiną, ar padedame jai būti gražesnei, autentiškesnei, labiau atitinkančiai Viešpatį? Palieku jums šiuos klausimus, tačiau nepamirškite namų darbo: sužinokite savo Krikšto datą, laikykite ją širdyje ir švęskite.

2. Mama ne tik suteikia gyvybę, ji su dideliu rūpestingumu padeda vaikams augti, girdo juos pienu, maitina, moko eiti gyvenimo keliu, lydi savo dėmesiu, prieraišumu, meile, net ir tada, kai jie užauga. Ji taip pat moka sudrausminti, atleisti, suprasti, būti arti ligoje ar kančioje. Trumpai tariant, gera mama padeda savo vaikams išeiti iš savęs pačių, netupėti patogiai po motiniškais sparnais kaip viščiukams. Bažnyčia kaip gera motina daro tą patį: mus augina perduodama Dievo žodį, kuris yra šviesa, rodanti mūsų krikščioniškojo gyvenimo kelią, ir teikdama sakramentus. Ji mus maitina Eucharistija, perduoda mums Dievo atleidimą per Atgailos sakramentą, ištiktus ligos sustiprina Ligonių patepimo sakramentu. Bažnyčia mus lydi per visą mūsų tikėjimo gyvenimą, per visą krikščioniškąjį gyvenimą. Tad klauskime: koks mano santykis su Bažnyčia? Ar jaučiu ją kaip motiną, padedančią man augti kaip krikščioniui? Ar dalyvauju Bažnyčios gyvenime, ar jaučiuosi jos dalimi? Mano santykis yra formalus ar gyvybiškas?

3. Trečia trumpa mintis. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo aiški tokia tikrovė: Bažnyčia, būdama krikščionių motina, „daro“ krikščionis, bet taip pat pati yra jų „padaryta“. Bažnyčia nėra kažkas skirtingo nuo mūsų pačių, į ją dera žvelgti kaip į tikinčiųjų visumą, kaip į visų krikščionių „mes“: aš, tu, mes sudarome Bažnyčią. Šv. Jeronimas rašė: „Kristaus Bažnyčia yra ne kas kita, kaip Kristų tikinčiųjų sielos“ (Tract. Ps 86: PL 26, 1084). Tad Bažnyčios motinystę išgyvename visi, ganytojai ir tikintieji. Kartais girdžiu sakant: „Tikiu į Dievą, bet ne Bažnyčią… Girdėjau, kad Bažnyčia sako… Kunigai sako…“ Kunigai yra vienas dalykas, tačiau Bažnyčia sudaryta ne vien iš kunigų, visi mes esame Bažnyčia! Jeigu sakai, kad tiki į Dievą, bet netiki Bažnyčios, tuo pačiu sakai, kad netiki savimi: o tai yra prieštara. Mes visi esame Bažnyčia: nuo tik ką pakrikštyto kūdikio iki vyskupo, popiežiaus; mes visi esame Bažnyčia, esame lygūs Dievo akyse! Visi esame pašaukti bendradarbiauti, kad tikėjimu gimtų nauji krikščionys, visi esame pašaukti būti ugdytojais tikėjimu ir skelbti Evangeliją. Kiekvienas savęs teklausia: ką darau, kad kiti galėtų tapti krikščioniškojo tikėjimo dalininkais? Ar esu vaisingas savo tikėjimu, ar uždaras? Kai kartoju, kad myliu savo aptvare neužsidariusią Bažnyčią, kuri pajėgia išeiti, judėti, net ir rizikuodama, kad visiems neštų Kristų, turiu omenyje visus – save, jus, kiekvieną krikščionį. Visi dalyvaujame Bažnyčios motinystėje, kad Kristaus šviesa pasiektų tolimiausius žemės pakraščius. Tegyvuoja šventoji motina Bažnyčia!