Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu vieną <...> Bažnyčią“, tai yra išpažįstame, kad Bažnyčia yra vienintelė ir pati savaime yra vienybė. Bet žvelgdami į Katalikų Bažnyčią visame pasaulyje matome, kad ją sudaro beveik trys tūkstančiai vyskupijų visuose žemynuose: daugybė kalbų, daugybė kultūrų! Ir čia gausiai dalyvauja vyskupai iš daugelio šalių ir įvairių kultūrų. Yra vyskupas iš Šri Lankos, vyskupas iš Pietų Afrikos, iš Indijos ir daug kitų… Yra vyskupų iš Lotynų Amerikos. Bažnyčia yra visame pasaulyje! Vis dėlto tie tūkstančiai katalikų bendruomenių sudaro vienybę. Kaip tai įmanoma?

1. Glaustą atsakymą randame Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje, kur teigiama, kad pasaulyje esanti Katalikų Bažnyčia „turi vieną tikėjimą, vieną sakramentinį gyvenimą, vieną apaštališkąją įpėdinystę, vieną bendrą viltį, vieną ir tą pačią meilę“ (161). Tai puikus, aiškiai mus orientuojantis apibrėžimas. Vienybė tikėjime, viltyje, meilėje, vienybė sakramentuose, tarnystėje. Tai tarsi kolonos, kuriomis remiasi visas didysis Bažnyčios pastatas. Kur tik eitume, net į pačią mažiausią parapiją tolimiausiame šios žemės pakrašty, visur viena Bažnyčia; esame namuose, šeimoje, tarp brolių ir seserų. Tai didžiulė Dievo dovana! Bažnyčia visiems yra viena. Nėra atskiros Bažnyčios europiečiams, atskiros afrikiečiams, atskiros amerikiečiams, azijiečiams ar Okeanijos gyventojams. Ne, Bažnyčia visur yra ta pati. Čia kaip šeimoje: galime būti nutolę, išsibarstę po pasaulį, tačiau giluminiai šeimos narius siejantys ryšiai lieka tvirti nepriklausomai nuo atstumo. Pavyzdžiui, mąstau apie Pasaulio jaunimo dienų Rio de Žaneire patirtį: begalinėje jaunuolių minioje Kopakabanos paplūdimyje buvo girdėti kalbant daugybe kalbų, teko matyti labai skirtingų veido bruožų, sutikti įvairių kultūrų, vis dėlto ten vyravo gili vienybė, ir tą vienybę galima buvo justi. Tad klauskime savęs, ar aš kaip katalikas jaučiu tą vienybę, gyvenu Bažnyčios vienybe? O gal man ji visai nesvarbi, nes esu užsidaręs savo mažoje grupėje ir pačiame savyje? Gal priklausau tiems, kurie „privatizuoja“ Bažnyčią, savinasi ją savo grupei, savo draugams, savo tautai? Liūdna matyti, kai Bažnyčia „privatizuojama“ dėl egoizmo, dėl tikėjimo stokos! Tai liūdna! Kai mąstau ar girdžiu sakant, jog daugybė krikščionių pasaulyje kenčia, – esu abejingas ar jaučiu, tarsi kentėtų mano šeimos narys? Kai mąstau arba girdžiu, kad taip daug krikščionių yra persekiojami ir atiduoda gyvybę dėl tikėjimo, – ar tai paliečia mano širdį, o gal manęs nepasiekia? Ar esu atviras tam broliui, tai seseriai, priklausantiems šeimai, atiduodantiems gyvybę dėl Jėzaus Kristaus? Ar meldžiamės vieni už kitus? Užduodu jums klausimą, tačiau atsakykite ne balsu, bet savo širdyje: kiek iš jūsų meldžiatės už persekiojamus krikščionis? Kiek? Tegu kiekvienas atsako savo širdyje. Ar meldžiuosi už šį brolį, už šią seserį, kurie išgyvena sunkumus, išpažindami ir gindami savo tikėjimą? Reikia žvelgti plačiau, neužsidaryti savo aptvare, jaustis Bažnyčia, viena Dievo šeima.

2. Ženkime dar vieną žingsnį ir klauskime, ar ši vienybė nėra pažeista. Ar mes galime žeisti šią vienybę? Deja, istorijos kelyje būta visko, ir net dabar ne visada gyvename vienybe. Atsiranda nesusipratimų, konfliktų, įtampų, susiskaldymų, kurie ją žeidžia, ir tada matome Bažnyčios veidą ne tokį, kokio norėtume, jis nerodo meilės, kurios nori Dievas. Tai mes keliame susiskaldymus! Užtenka pažvelgti į dar tebesančius susiskaldymus tarp krikščionių – katalikų, ortodoksų, protestantų. Jaučiame, kaip sunku pasiekti pilnutinę regimą vienybę. Dievas mums dovanoja vienybę, bet mes dažnai nesugebame ja gyventi. Reikia siekti bendrystės ir ją kurti, ugdyti bendrystę, stengtis įveikti nesusipratimus ir susiskaldymą, pradedant nuo šeimos, bažnytinių bendruomenių, taip pat ir plėtojant ekumeninį dialogą. Mūsų pasauliui reikia vienybės, tai epocha, kai mums visiems būtina vienybė, susitaikinimas ir bendrystė, o Bažnyčia yra bendrystės namai. Šv. Paulius rašė Efezo bendruomenei: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (4, 1–3). Vienybei išlaikyti reikia nuolankumo, meilumo, kantrybės ir meilės! Būtent tokie yra keliai, tikrieji Bažnyčios keliai. Dar kartą paklausykime. Nuolankumas prieš tuštybę, prieš puikybę, nuolankumas, meilumas, kantrybė ir meilė siekiant išlaikyti vienybę. Toliau Paulius sako: vienas kūnas, Kristaus Kūnas, kurį priimame Eucharistijoje, viena Dvasia, Šventoji Dvasia, kuri gaivina nuolatos, atkuria Bažnyčią; viena viltis, amžinasis gyvenimas, vienas tikėjimas, vienas Krikštas, vienas Dievas, visų Tėvas (plg. Ef 4, 4–6). Kokia apstybė mus vienija! Tikrasis turtas yra tai, kas mus vienija, o ne kas skiria. Tai Bažnyčios turtas! Tegu kiekvienas šiandien paklausia: ar prisidedu prie vienybės ugdymo šeimoje, parapijoje, bendruomenėje, o gal tik plepu? Ar esu susiskaldymų, blogybių priežastis? Nežinote, kiek daug blogo Bažnyčiai, parapijoms, bendruomenėms padaro apkalbos! Daro žalą! Apkalbos žeidžia. Krikščionis, prieš apkalbinėdamas, teįsikanda liežuvį! Taip ar ne? Tai bus mums naudinga, nes, ištinus liežuviui, negalėsime kalbėti, apkalbinėti. Ar turiu nuolankumo kantriai aukodamasis gydyti bendrystės sužeidimus?

3. Ir galiausiai dar vienas žingsnis gilyn. Geras klausimas: kas yra Bažnyčios vienybės variklis? Tai Šventoji Dvasia, kurią visi gavome priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Tai Šventoji Dvasia. Vienybė nėra pirmiausia mūsų bendro sutarimo ar demokratijos Bažnyčioje vaisius, nei mūsų pastangų rezultatas siekiant susitarti, bet kyla iš Šventosios Dvasios, kuri skirtybes sujungia, nes Dvasia yra darna ir visuomet Bažnyčioje kuria darną. Didžiulėje kultūrų, kalbų ir minčių įvairovėje yra darni vienybė. Šventoji Dvasia – variklis. Todėl svarbi malda, kuri yra mūsų angažavimosi puoselėti bendrystę ir vienybę siela. Malda Šventajai Dvasiai, kad ji ateitų ir suvienytų Bažnyčią.

Prašykime Viešpaties: Viešpatie, leisk mums būti vis vieningesniems, nebūti susiskaldymo priežastimi, padėk, kad siektume, kaip sakoma gražioje pranciškonų maldoje, nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta, atleidimą, kur įskaudinama, vienybę – kur nesantaika. Amen.