Tikėjimo išpažinime, išpažindami „Tikiu vieną <…> Bažnyčią“, pridedame pažyminį „šventą“; taip patvirtiname Bažnyčios šventumą. Šis Bažnyčios požymis buvo įspaustas jau pirmųjų krikščionių sąmonėje, kurie vadino save paprasčiausiai „šventaisiais“ (plg. Apd 9, 13, 32, 41; Rom 8, 27; 1 Kor 6, 1), nes buvo įsitikinę, kad Dievo – Šventosios Dvasios veikimas pašventina Bažnyčią.

Tačiau kuria prasme Bažnyčia yra šventa, jei matome, kad istorinė Bažnyčia amžių būvyje patyrė tiek sunkumų, problemų, tamsių momentų? Kaip gali būti šventa Bažnyčia, kurią sudaro žmogiškosios būtybės, nusidėjėliai? Vyrai nusidėjėliai, moterys nusidėjėlės, kunigai nusidėjėliai, vienuolės nusidėjėlės, vyskupai nusidėjėliai, kardinolai nusidėjėliai, popiežius nusidėjėlis... Visi nusidėjėliai. Kaip gali būti šventa tokia Bažnyčia?

1. Atsakydamas į šį klausimą norėčiau vadovautis šventojo Pauliaus laiško Efezo krikščionims ištrauka. Apaštalas, pasitelkdamas šeimyninių santykių pavyzdį, tvirtina, jog „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Kristus mylėjo Bažnyčią, dovanodamas save ant kryžiaus. Tai reiškia, kad Bažnyčia yra šventa, nes kyla iš Dievo, kuris yra šventas, jai ištikimas ir jos neatiduoda mirties ir blogio galiai (plg. Mt 16, 18); ji šventa, nes Jėzus Kristus, Dievo Šventasis, yra neatsiejamai su ja susijęs, ji šventa, nes yra vedama Šventosios Dvasios, kuri ištyrina, perkeičia, atnaujina. Ji šventa ne dėl mūsų nuopelnų. Dievas – Šventoji Dvasia savo meile daro Bažnyčią šventą.

2. Jūs galėtumėte pasakyti: Bažnyčia yra sudaryta iš nusidėjėlių, tai matome kasdien. Tai tiesa, esame nusidėjėlių Bažnyčia ir esame kviečiami leistis būti Dievo perkeisti, atnaujinti, pašventinti. Istorijoje kai kurie buvo gundomi tvirtinti, neva Bažnyčia yra tik tyrųjų, tobulai nuosekliųjų Bažnyčia, o kiti turi būti nušalinti. Netiesa! Tai erezija! Bažnyčia, kuri yra šventa, neatmeta nusidėjėlių; ji neatmeta mūsų visų, nes visus kviečia, visus priima. Ji atvira taip pat tiems, kurie labiausiai nutolo, kviečia, kad leistumės būti apgaubti Tėvo gailestingumo, švelnumo ir atleidimo, – jis visiems suteikia progą jį sutikti, eiti link šventumo. „Bet, tėve, aš esu nusidėjėlis, turiu didelių nuodėmių, kaip galiu būti Bažnyčios dalimi?“ Brangus broli, brangi sese, būtent to ir trokšta Viešpats – kad jam pasakytum: „Viešpatie, esu čia, su savo nuodėmėmis.“ Ar yra čia bent vienas be nuodėmės? Nėra, tarp mūsų nėra nė vieno tokio. Visi nešiojamės nuodėmes su savimi. Tačiau Viešpats nori iš mūsų išgirsti: „Atleisk man, padėk man eiti, perkeisk mano širdį!“ Ir Viešpats gali perkeisti širdį. Dievas, kurį sutinkame Bažnyčioje, nėra negailestingas teisėjas, jis yra kaip evangelinio palyginimo Tėvas. Gali būti kaip tas sūnus, kuris paliko namus, pasiekė nutolimo nuo Dievo dugną. Jei turi stiprybės pasakyti: noriu sugrįžti į namus, rasi duris atviras. Dievas tave pasitiks, nes tavęs laukė, Dievas visada laukia, tave pabučiuos, apkabins ir surengs tau puotą. Toks yra Viešpats, toks yra dangiškojo Tėvo švelnumas.Viešpats nori, kad mes būtume dalimi Bažnyčios, kuri atveria glėbį, kad priimtų visus. Ji nėra tik nedaugelio namai, tai visų namai, kuriuose visi gali būti atnaujinami, perkeičiami, pašventinami jo meilės – stipriausieji ir silpniausieji, nusidėjėliai, abejingieji, praradę drąsą ir pasimetusieji. Bažnyčia visiems suteikia galimybę eiti šventumo keliu, kuris yra kiekvieno krikščionio kelias: ji leidžia sutikti Jėzų Kristų sakramentuose, ypač Išpažinties ir Eucharistijos, perduoda mums Dievo Žodį, leidžia gyventi artimo meilėje, visiems skirtoje Dievo meilėje. Tad paklauskime savęs: ar leidžiamės būti pašventinti? Ar esame Bažnyčia, kuri priima atviromis rankomis nusidėjėlius, kuri teikia drąsos, vilties, – ar esame užsidariusi Bažnyčia? Ar esame Bažnyčia, kurioje išgyvenama Dievo meilė, kurioje skiriamas dėmesys kitam, kurioje vieni meldžiasi už kitus?

3. Ir paskutinis klausimas: ką galiu padaryti aš, kuris jaučiuosi silpnas, trapus, nusidėjėlis? Dievas tau sako: nebijok šventumo, nebijok aukštų siekių, leiskis būti mylimas ir nuskaistinamas Dievo, nebijok leistis būti vedamas Šventosios Dvasios. Leiskimės būti užkrečiami Dievo šventumo. Kiekvienas krikščionis pašauktas į šventumą (plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 19–42); šventumas nėra nepaprastų dalykų darymas, tai leidimas Dievui veikti. Tai mūsų silpnumo susitikimas su jo malonės jėga, tai pasitikėjimas jo veikimu, kuris leidžia mums gyventi meilėje, viską daryti su džiaugsmu ir nuolankumu, dėl Dievo šlovės ir tarnystės artimui. Yra garsi prancūzų rašytojo Leono Bloy frazė, kurią jis pasakė paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis: „Gyvenime tėra tik vienas liūdnas dalykas – nebūti šventiems.“ Nepraraskime šventumo vilties, eikime visi šiuo keliu. Ar norime būti šventi? Viešpats mūsų visų laukia atvertomis rankomis; jis mūsų laukia, kad palydėtų šiame šventumo kelyje. Išgyvenkime su džiaugsmu mūsų tikėjimą, leiskimės būti mylimi Viešpaties. Prašykime šios Dievo dovanos maldoje sau ir kitiems. Viešpats mūsų laukia. Prašykime Dievo maldoje šios dovanos sau ir kitiems.