„Tikiu vieną šventą visuotinę... Bažnyčią.“ Šiandien stabtelėkime pamąstyti apie šį Bažnyčios bruožą: sakome, kad ji visuotinė, katalikiška. Visų pirma, ką reiškia „katalikiška“? Šis apibrėžimas kilęs iš graikų kalbos žodžio kath‘olon, kuris reiškia „pagal viską“. Kaip šis visuotinumas taikomas Bažnyčioje? Ką reiškia, kai sakome, kad Bažnyčia yra visuotinė, katalikiška? Manau, kad šiame apibrėžime glūdi trys pamatiniai dalykai.

Pirmoji prasmė: Bažnyčia visuotinė, nes ji yra erdvė, namai, kuriuose skelbiama tikėjimo visuma, kur Kristaus atneštas išganymas skiriamas visiems. Bažnyčia įgalina sutikti mus perkeičiantį Dievo gailestingumą, nes joje yra Jėzus Kristus, mums suteikiantis tikrą tikėjimo išpažinimą, sakramentinio gyvenimo pilnatvę, pašventintosios tarnybos tikrovę. Bažnyčioje kiekvienas suras tai, kas būtina tikėjimui, krikščioniškam gyvenimui, ko reikia šventumui pasiekti keliaujant per visas vietas ir visais laikais.

Pavyzdžiui, galime sakyti, kad tai panašu į šeimos gyvenimą; šeimoje kiekvienam suteikiama tai, kas būtina augti, bręsti, gyventi. Negalime augti patys vieni, negalime keliauti patys vieni, atsiskyrę nuo kitų: keliaujame ir augame bendruomenėje, šeimoje. Taip pat yra ir Bažnyčioje! Joje mes klausomės Dievo žodžio, būdami tikri, kad tai ta žinia, kurią Viešpats mums padovanojo; Bažnyčioje galime sutikti Viešpatį sakramentuose, kurie yra tarsi atviri langai, pro kuriuos mus pasiekia Dievo šviesa, tarsi šaltiniai, iš kurių semiamės paties Dievo gyvenimo; Bažnyčioje mes mokomės gyventi bendrystėje ir meilėje, kylančioje iš Dievo. Kiekvienas šiandien galime savęs paklausti: kaip gyvenu Bažnyčioje? Kaip jaučiuosi eidamas į bažnyčią, ar taip, kaip eidamas į stadioną stebėti futbolo rungtynių? Ar kaip į kiną? Ne, tai kitas dalykas. Kaip einu į bažnyčią? Kaip priimu Bažnyčios man teikiamas dovanas, idant augčiau ir bręsčiau kaip krikščionis? Ar dalyvauju bendruomenės gyvenime, ar einu į bažnyčią ir panyru į savo problemas izoliuodamasis nuo kitų? Šia pirmutine prasme Bažnyčia visuotinė, nes ji yra visų namai. Visi yra Bažnyčios vaikai ir visi yra šiuose namuose.

Antroji prasmė: Bažnyčia yra visuotinė, nes ji pasklidusi po visą pasaulį ir skelbia Evangeliją visiems žmonėms. Bažnyčia nėra elitinė grupė, skirta tik nedaugeliui. Bažnyčioje nėra ribų, ji siunčiama pas visus žmones, į visą žmoniją. Ta pati Bažnyčia yra kiekvienoje, kad ir mažiausioje jos dalyje. Kiekvienas gali sakyti: mano parapijoje yra visuotinė Bažnyčia, nes ir ji priklauso visuotinei Bažnyčiai; ji turi Kristaus dovanų pilnatvę – tikėjimą, sakramentus ir pašventintąją tarnybą; ji yra bendrystėje su savo vyskupu, su popiežiumi ir yra atvira visiems, be jokių skirtumų. Bažnyčia nėra tik ten, kur siekia mūsų varpinės šešėlis; jai priklauso visos tautos ir visi žmonės, kurie išpažįsta tą patį tikėjimą, maitinasi ta pačia Eucharistija, kuriems tarnauja tie patys ganytojai. Jausti bendrystę su visomis Bažnyčiomis, su visomis mažomis ir didelėmis katalikų bendruomenėmis pasaulyje! Tai nuostabu! Taip pat jausti, kad visi, didelės ir mažos bendruomenės, vykdome misiją, visi turime atverti duris ir išeiti dėl Evangelijos. Užduokime sau klausimą: ką darau, kad kitiems perduočiau susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą, priklausymo Bažnyčiai džiaugsmą? Skelbti ir liudyti tikėjimą nėra tik nedaugelio reikalas; tai liečia taip pat mane, tave, kiekvieną mūsų!

Trečia ir paskutinė mintis: Bažnyčia yra visuotinė, nes ji yra „darnos namai“, kur vienybė ir įvairovė gali susilieti ir tapti turtu. Įsivaizduokime simfoniją, kuri reiškia darną, harmoniją drauge grojant daugeliui instrumentų; kiekvienas jų išlaiko savo nepakartojamą skambesį, o kiekvienam būdingi garsai susilieja į bendrą temą. Yra taip pat dirigentas, orkestro vadovas, ir atlikdami simfoniją visi groja draugėje, bet niekad neužslopinamas nė vieno instrumento skambesys; priešingai, kiekvieno unikalumas maksimaliai vertinamas!

Tai gražus įvaizdis, bylojantis mums, kad Bažnyčia – tarsi didžiulis orkestras, kuriame yra didelė įvairovė. Nesame vienodi ir neturime būti vienodi. Mes visi įvairūs, skirtingi, kiekvienas savitų bruožų. Tai sudaro Bažnyčios grožį: kiekvienas įneša savo indėlį, kuo Dievas jį apdovanojo, kad praturtintų visus. Sudedamosios dalys įvairios, tačiau šioje sudėtinėje įvairovėje nėra jokių konfliktų ar priešybių; tai įvairovė, leidžianti Šventajai Dvasiai ją harmoningai suderinti. Ji yra tikrasis „Dirigentas“, ji yra pati darna. Taigi savęs paklauskime: ar savo bendruomenėse gyvename darniai, ar ginčijamės tarpusavyje? Ar mano parapijoje, mano bendruomenėje, judėjime, ten, kur priklausau Bažnyčiai, yra apkalbų? Jei yra, vadinasi, darnos nėra, vyksta kova. Tai ne Bažnyčia. Bažnyčia reiškia darną tarp visų: niekad nedera apkalbinėti kitų, nedera tarpusavyje kovoti. Priimkime kitus, priimkime teisėtą įvairovę, priimkime, kad tas žmogus yra kitoks, kad jis vienaip ar kitaip mąsto – išlaikydami vieną tikėjimą galime skirtingai mąstyti. Ar siekiame viską suvienodinti? Bet uniformiškumas žudo gyvybę. Bažnyčios gyvenimas yra įvairovė, o kai norime visus suvienodinti, pražudome Šventosios Dvasios dovanas.

Melskime Šventąją Dvasią, kuri yra įvairovės vienybės, tos darnos autorė, kad jos padedami vis labiau būtume „katalikai“, priklausantys katalikų, tai yra visuotinei, Bažnyčiai.