Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią.“ Nežinau, ar kada nors apmąstėte, ką reiškia teiginys: „Bažnyčia yra apaštalinė.“ Gal atvykdami į Romą mąstėte apie apaštalų Petro ir Pauliaus reikšmę – jie čia paguldė galvas skelbdami ir liudydami Evangeliją.

Tačiau yra dar svarbesnis dalykas. Išpažinti apaštališkąją Bažnyčią reiškia pabrėžti pamatinį ryšį, kuris Bažnyčią sieja su apaštalais, su ta maža dvylikos vyrų grupe, kurių kiekvieną Jėzus pašaukė vardu, kad būtų su juo, ir kuriuos vėliau siuntė į pasaulį skelbti jo mokymo (plg. Mk 3, 13–19). Graikų kalbos žodis „apaštalas“ ir reiškia „siunčiamąjį“, „pasiuntinį“. Apaštalas yra pasiųstasis, žmogus, įpareigotas kažką nuveikti, o apaštalai Jėzaus pasirinkti, pakviesti ir pasiųsti, kad tęstų jo darbą, tai yra melstųsi – tai pirmutinis apaštalo uždavinys, – o antra, kad skelbtų Evangeliją. Tai svarbu, nes, mąstydami apie apaštalus, galėtume manyti, kad jie ėjo tik skelbti Evangelijos, nuveikti daugelio darbų. Tačiau ankstyvaisiais laikais Bažnyčioje kilo problema, nes apaštalai turėjo daryti labai daug dalykų, todėl įsteigė diakonus, kad patiems liktų daugiau laiko melstis ir skelbti Dievo žodį. Kai mąstome apie apaštalų įpėdinius, apie vyskupus, taip pat apie popiežių, nes ir jis yra vyskupas, pirmiausia turime savęs paklausti, ar tas apaštalų įpėdinis meldžiasi, po to – ar skelbia Evangeliją; nes tai ir reiškia būti apaštalu, ir todėl Bažnyčia yra apaštališkoji.

Mes visi, jei norime būti apaštalais, turime savęs paklausti: ar meldžiuosi už pasaulio išganymą? Ar skelbiu Evangeliją? Tai yra apaštališkoji Bažnyčia! Tai mūsų konstitutyvus ryšys su apaštalais. Remdamasis tuo norėčiau keliais žodžiais apibūdinti, ką reiškia pažyminys „apaštalinė“, „apaštališkoji“ kalbant apie Bažnyčią.

1. Bažnyčia yra apaštališkoji, nes ji remiasi apaštalų mokymu ir malda, remiasi valdžia, kurią pats Kristus jai suteikė. Šv. Paulius rašo Efezo krikščionims: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“ (Ef 2, 19–20). Jis lygina krikščionis su gyvaisiais akmenimis, iš kurių pastatytas Bažnyčios pastatas; apaštalai yra šio pastato kolonos, o Kristus kertinis akmuo. Be Jėzaus Bažnyčia negali egzistuoti! Jėzus yra Bažnyčios pagrindas, jos pamatas! Apaštalai gyveno su Jėzumi, klausėsi jo žodžių, dalijosi jo gyvenimu, o svarbiausia, buvo jo mirties ir prisikėlimo liudytojai. Mūsų tikėjimas, Bažnyčia, kurios troško Kristus, grindžiamas ne idėja, ne filosofija, o remiasi pačiu Kristumi. Bažnyčia yra tarsi augalas, kuris išaugo per šimtmečius, išsikerojo, davė vaisių, tačiau jo šaknys giliai glūdi Jame, o Jėzaus išrinktų ir pasiųstų apaštalų daliai tekęs pamatinis Kristaus patyrimas pasiekia ir mus. Nuo to mažo augalėlio iki mūsų dienų: šitaip Bažnyčia išplito visame pasaulyje.

2. Paklauskime savęs: kaip mes galime būti susiję su šiuo liudijimu, kaip mus gali pasiekti tai, ką apaštalai išgyveno būdami su Jėzumi, ką jie iš Jėzaus girdėjo? Čia ir glūdi antrasis „apaštališkumo“ sąvokos aspektas. Katalikų Bažnyčios katekizmas tvirtina, kad Bažnyčia yra apaštališkoji, nes „joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą, brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus“ (857). Bažnyčia amžiais saugo tą brangų turtą, kurį sudaro Šventasis Raštas, mokymas, sakramentai, ganytojų tarnystė, ir per tai mes galime būti ištikimi Kristui, dalyvauti jo gyvenime. Tai tarsi per istoriją tekanti upė, kuri kuo toliau nuo ištakų versmės, tuo platesnė, drėkina vis didesnius plotus, bet jos vanduo teka visada iš tos pačios versmės. Versmė yra pats Kristus, jis yra Prisikėlusysis, jis Gyvasis, jo žodžiai nepraeina, nes jis pats nepraeina, jis gyvas, jis šiandien yra čia tarp mūsų, mes kalbamės su juo, o jis mūsų klauso, yra mūsų širdyje. Jėzus yra su mumis šiandien! Tai Bažnyčios grožis: Jėzaus Kristaus buvimas tarp mūsų. Ar kada nors apmąstėme, kokia svarbi ši Jėzaus duota dovana, Bažnyčios dovana, kur galime jį sutikti? Ar kada nors mąstėme, jog būtent Bažnyčia, vystydamasi per visus tuos amžius – nepaisant sunkumų, problemų, silpnybių, mūsų nuodėmių – perteikia mums tikrą Jėzaus žinią? Kuri laiduoja, kad visa, ką tikime, iš tikrųjų yra tai, ką perdavė Jėzus?

3. Paskutinė mintis: Bažnyčia yra apaštališkoji, nes ji siųsta skelbti Evangelijos visam pasauliui. Savo kelionėje per istoriją ji tęsia tą pačią misiją, kurią Jėzus patikėjo apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Tai Jėzus mums liepė daryti! Akcentuoju šį misijinį aspektą, nes Kristus mus visus ragina, kad „eitume“ susitikti su kitais, siunčia mus, prašo, kad leistumės į kelionę skleisti Evangelijos džiaugsmo! Dar kartą paklauskime savęs: ar esame misionieriai savo žodžiais, pirmiausia savo krikščioniškuoju gyvenimu, savo liudijimu? Ar esame krikščionys uždaromis širdimis, užsidarę savo bažnyčiose, zakristijų krikščionys? Krikščionys tiktai žodžiais, tačiau gyvenantys kaip pagonys? Turime užduoti sau tuos klausimus, kurie nėra priekaištas. Aš taip pat savęs klausiu: koks aš krikščionis, ar mano liudijimas tikras?

Bažnyčia įsišaknijusi apaštalų, Kristaus liudytojų mokyme, tačiau ji žvelgia į priekį, ji tvirtai įsitikinusi, kad yra pasiųsta – Jėzaus pasiųsta, kad yra misijinė skelbdama Jėzaus vardą malda, žodžiais ir liudijimu. Jei Bažnyčia užsidaro savyje arba praeityje, jei laikosi tik smulkių paprotinių taisyklių, ji išduoda savo tapatybę; uždara Bažnyčia išduoda savo tapatybę! Šiandien iš naujo atraskime visą grožį ir atsakomybę, kylančią iš to, kad esame apaštališkoji Bažnyčia. Atsiminkite: Bažnyčia yra apaštališkoji, nes mes meldžiamės – tai mūsų pirmutinė pareiga – ir todėl, kad skelbiame Evangeliją žodžiais ir gyvenimu.