Popiežius Pranciškus
Bendrosios audiencijos katechezė
[Marija – Bažnyčios pavyzdys]
2013 m. spalio 23 d.
Tęsdamas katechezes apie Bažnyčią šiandien noriu pažvelgti į Mariją kaip į Bažnyčios paveikslą ir provaizdį. Pasitelksiu Vatikano II Susirinkimo formuluotę. Konstitucijoje Lumen gentium sakoma: „Kaip mokė jau šv. Ambraziejus, tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi Dievo Gimdytoja yra Bažnyčios provaizdis“ (63).
1. Pradėkime nuo pirmojo aspekto. Marija kaip tikėjimo pavyzdys. Kuria prasme Marija yra Bažnyčios tikėjimo pavyzdys? Pagalvokime, kas buvo Mergelė Marija: žydų mergaitė, kuri visa širdimi laukė savo tautos atpirkimo. Tačiau šios jaunos Izraelio dukters širdyje buvo paslaptis, kurios ji pati nežinojo: Dievo meilės plane jai buvo skirta tapti Atpirkėjo Motina. Dievo Pasiuntinys Mariją pavadina „malonės pilnąja“ ir apreiškia šį planą. Marija atsako „taip“ ir nuo tos akimirkos jos tikėjimas apšviečiamas nauja šviesa: jis sutelkiamas į Jėzų, į Dievo Sūnų, kuris gimė iš jos kūno ir kuriame išsipildo visos išganymo istorijos pažadai. Marijos tikėjimas yra Izraelio tikėjimo atbaigimas, joje iš tikrųjų koncentruojasi atpirkimo laukusios tautos kelionė, visas kelias, ir šia prasme ji yra Bažnyčios tikėjimo pavyzdys, kurio centre Jėzus, begalinės Dievo meilės įsikūnijimas.
Kaip Marija išgyveno šį tikėjimą? Tarp tūkstančio įprastinių užsiėmimų ir kasdienių kiekvienos mamos rūpesčių, galvojant apie maistą, drabužius, namus... Šis įprastinis Dievo Motinos gyvenimas buvo aplinka, kurioje mezgėsi išskirtinis ir gilus dialogas tarp jos ir Dievo, tarp jos ir Sūnaus. Marijos „taip“, jau nuo pradžių buvęs tobulas, augo iki pat Kryžiaus valandos. Ten jos motinystė atsivėrė, apimdama kiekvieną iš mūsų, mūsų gyvenimus, kad vestų mus pas jos Sūnų. Marija visada gyveno panirusi žmogumi tapusio Dievo slėpinyje, buvo pirmoji ir tobula jo mokinė, apie visus dalykus svarstydama savo širdyje Šventosios Dvasios šviesoje, kad suprastų ir vykdytų Dievo valią.
Galime savęs paklausti: ar leidžiamės, kad mus nušviestų mūsų Motinos Marijos tikėjimas? Ar manome, kad ji tolima, pernelyg skirtinga nuo mūsų? Ar išbandymų, sunkumų, tamsos metu žvelgiame į ją kaip į pavyzdį pasitikėjimo Dievu, kuris visada trokšta mūsų gėrio? Pamąstykime apie tai, galbūt tai padės mums iš naujo atrasti tikėjimą išgyvenančią Mariją kaip Bažnyčios provaizdį ir paveikslą!
2. Antrasis aspektas: Marija kaip meilės pavyzdys. Kokiu būdu Marija yra gyvas meilės pavyzdys Bažnyčiai? Pagalvokime apie jos pasirengimą padėti giminaitei Elzbietai. Ją aplankydama Mergelė Marija suteikė ne tik materialią pagalbą, bet ir atnešė Jėzų, kuris jau gyveno jos įsčiose. Atnešti Jėzų į tuos namus reiškė atnešti džiaugsmą, džiaugsmo pilnatvę. Elzbieta ir Zacharijas buvo laimingi dėl nėštumo, kuris atrodė neįmanomas dėl jų amžiaus, tačiau jaunoji Marija atnešė jiems visapusišką džiaugsmą, kylantį iš Jėzaus ir Šventosios Dvasios, ir pasireiškiantį dovanojama meile, tarpusavio pagalba, supratimu.
Dievo Motina mums visiems nori atnešti didžiąją Jėzaus dovaną; kartu su juo ji atneša jo meilę, ramybę, džiaugsmą. Tuo Bažnyčia panaši į Mariją: Bažnyčia nėra parduotuvė, ji nėra humanitarinė agentūra nei nevyriausybinė organizacija, Bažnyčia yra pasiųsta visiems nešti Kristų ir jo Evangeliją. Būdama didelė ar maža, stipri ar silpna, Bažnyčia neša ne save, bet Jėzų ir turi būti kaip Marija, ėjusi aplankyti Elzbietos. Ką Marija jai atnešė? Jėzų. Bažnyčia atneša Jėzų. Atnešti Jėzų pagrindinis Bažnyčios dalykas! Jei taip atsitiktų, kad Bažnyčia neneštų Jėzaus, ji būtų mirusi. Bažnyčia turi nešti Jėzų, Jėzaus meilę ir gailestingumą.
Kalbėjome apie Mariją, apie Jėzų. O mes? Mes, kurie esame Bažnyčia? Kokią meilę nešame kitiems? Ar Jėzaus meilę, kuri dalijasi, atleidžia, lydi, ar atmieštą meilę, kuri panaši į vandeniu atskiestą vyną? Ar tai stipri meilė, ar silpna, besivadovaujanti simpatijomis, siekianti atpildo, suinteresuota meilė? Kitas klausimas: ar suinteresuota meilė patinka Jėzui? Ne, jam nepatinka, nes meilė turi būti dovanojama neatlygintinai, panašiai kaip dovanoja Jėzus. Kokie yra mūsų santykiai parapijose, bendruomenėse? Ar elgiamės kaip broliai ir seserys? Ar teisiame vieni kitus, apkalbame, rūpinamės tik savo „darželiu“, – ar rūpinamės kitu? Tokie yra meilės klausimai!
3. Trumpai apie paskutinį aspektą: Marija kaip vienybės su Kristumi pavyzdys. Švenčiausioji Mergelė gyveno savo tautos moters gyvenimą: meldėsi, dirbo, ėjo į sinagogą... Tačiau kiekvieną veiksmą atlikdavo tobuloje vienybėje su Jėzumi. Ši vienybė pasiekia viršūnę Kalvarijoje: čia Marija vienijasi su Sūnumi širdies kankinystėje, aukodama gyvenimą Tėvui dėl žmonijos išganymo. Dievo Motina dalyvavo savo Sūnaus kančioje ir kartu su juo priėmė Tėvo valią tuo klusnumu, kuris duoda vaisių ir laiduoja tikrą pergalę prieš blogį ir mirtį.
Marija mus moko labai gražaus dalyko: visada vienytis su Jėzumi. Paklauskime savęs: ar atsimename Jėzų tik tada, kai kas nors nesiseka ir kažko trūksta, ar palaikome su juo nuolatinį ryšį, tvirtą draugystę, net jei tai reiškia sekti jį kryžiaus keliu?
Prašykime Viešpaties jo malonės, jo jėgos, kad mūsų ir kiekvienos bažnytinės bendruomenės gyvenime atsispindėtų Marijos, Bažnyčios Motinos, pavyzdys. Tebūnie taip!