Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie šventųjų bendravimą, suprantamą kaip bendrystė tarp šventų asmenų, taigi tarp mūsų, tikinčiųjų. Šiandien norėčiau įsigilinti į kitą šios tikrovės aspektą. Kaip atsimenat, yra du aspektai: vienas mūsų bendrystė, vienybė, o kitas – šventųjų dalykų, dvasinių gėrybių, bendrystė. Šie abu aspektai glaudžiai susiję; krikščionių bendrystė auga dalijantis dvasinėmis gėrybėmis. Turime omenyje ypač sakramentus, charizmas ir meilę (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 949–953).

Visų pirma sakramentų bendrystė. Sakramentai išreiškia ir įgyvendina veiksmingą ir gilią mūsų tarpusavio bendrystę, nes juose mes sutinkame Gelbėtoją Kristų, o per jį – mūsų tikėjimo brolius. Sakramentai nėra tik išorinė regimybė ar apeigos, bet Kristaus galia; sakramentuose yra Jėzus Kristus. Kai švenčiame Eucharistiją, gyvasis Jėzus mus surenka, suburia į bendruomenę, leidžia mums garbinti Tėvą. Kiekvienas iš mūsų Krikštu, Sutvirtinimu ir Eucharistija esame inkorporuoti į Kristų ir suvienyti su visa tikinčiųjų bendrija. Tad jei, viena vertus, Bažnyčia „kuria“ sakramentus, kita vertus, sakramentai „kuria“ Bažnyčią, ją ugdo, gimdo naujus vaikus, suburia juos į šventą Dievo tautą, sutvirtina jų priklausomybę Bažnyčiai.

Kiekvienas susitikimas su Kristumi, sakramentuose mums dovanojančiu išganymą, mus ragina „eiti“ ir skelbti kitiems tą išganymą, kurį galėjome matyti, prie jo prisiliesti, jį sutikti ir priimti, kuris yra tikėtinas, nes jis yra meilė. Sakramentai mus ragina būti misionieriais ir apaštališkai įsipareigoti skelbti Evangeliją kiekvienoje aplinkoje, taip pat ir ten, kur susiduriame su priešiškumu – tai pats tikriausias uolaus sakramentinio gyvenimo vaisius, nes tai yra dalyvavimas Dievo, trokštančio visus išgelbėti, išganomojoje iniciatyvoje. Sakramentų malonė palaiko mūsų gyvą ir džiaugsmingą tikėjimą, gebantį stebėtis Dievo „stebuklais“ ir atsispirti pasaulio stabų vilionėms. Štai kodėl svarbu priimti Komuniją, svarbu, kad vaikai būtų anksti krikštijami, svarbu, kad jie būtų sutvirtinami, nes sakramentai yra Jėzaus Kristaus buvimas mumyse, buvimas, kuris mums padeda. Kai jaučiamės nusidėję, svarbu priimti Sutaikinimo sakramentą. Gali kas nors pasakyti: „Bet aš bijau, nes kunigas mane išbars.“ Ne, kunigas tavęs nebars. Ar žinai, ką sutiksi Sutaikinimo sakramente? Sutiksi Jėzų, kuris tau atleidžia! Jėzus tavęs ten laukia; tai sakramentas, kuris ugdo visą Bažnyčią.

Antrasis šventų dalykų bendrystės aspektas yra charizmų bendrystė. Šventoji Dvasia dalija tikintiesiems daugybę dovanų ir dvasinių malonių. Ši tam tikra prasme „išradinga“ Šventosios Dvasios dovanų įvairovė skirta Bažnyčiai ugdyti. Charizmos – tai kiek sudėtingas žodis – yra Šventosios Dvasios dovanos, talentai, galimybės... Šios dovanos duodamos ne tam, kad būtų paslėptos, bet kad jomis dalytumės su kitais. Jos suteikiamos ne jas gaunančiojo, bet visos Dievo tautos labui. Jei charizma, viena iš tų dovanų, būtų skirta tik save įtvirtinti, reikėtų suabejoti, ar tai tikra charizma arba ar ji tinkamai išgyvenama. Charizmos – ypatingos malonės, suteikiamos kai kuriems žmonėms daugybės kitų labui. Tai nusiteikimai, įkvėpimai, vidinės paskatos, kylančios sąmonėje ir patirtyje kai kurių asmenų, pašauktų panaudoti tai bendruomenės gerovei. Šios dvasinės dovanos pirmiausia pasitarnauja Bažnyčios šventumui ir misijai. Visi esame kviečiami jas gerbti, tiek savo, tiek kitų, ir priimti kaip naudingus Bažnyčios buvimo ir veiklos padrąsinimus. Šv. Paulius įspėjo: „Negesinkite Dvasios“ (1 Tes 5, 19). Negesinkime Dvasios, dalijančios šias dovanas, gabumus, dorybes, padedančias Bažnyčiai augti.

Kokia mūsų nuostata šių Šventosios Dvasios dovanų atžvilgiu? Ar suprantame, kad Dievo Dvasia gali laisvai dovanoti jas kam nori? Ar priimame jas kaip dvasinę pagalbą, kuria Viešpats sustiprina mūsų tikėjimą ir mūsų misiją pasaulyje?

Prieiname prie trečiojo šventųjų dalykų bendrystės aspekto, būtent meilės bendrystės, vienybės tarp mūsų, kildinančios meilę, artimo meilę. Pagonys, stebėdami pirmuosius krikščionis, sakydavo: žiūrėkite, kaip jie vieni kitus myli, kaip jie vieni kitus mielai priima! Tarp jų nėra neapykantos, nėra apkalbų. Šventoji Dvasia pripildo mūsų širdis artimo meilės, Dievo meilės. Charizmos labai svarbios krikščionių bendruomenei, bet jos tėra priemonės meilei, kurią šv. Paulius iškelia aukščiau už charizmas (plg. 1 Kor 13, 1–13), auginti. Be meilės net ypatingiausios dovanos būtų tuščios. Štai šis žmogus gydo kitus žmones, jis turi tokį privalumą, tokią dorybę… bet ar jo širdyje yra meilė ir gailestingumas? Jei yra, gerai, bet jei ne, tai jis Bažnyčiai nenaudingas. Be meilės visos dovanos ir charizmos Bažnyčiai nenaudingos, nes ten, kur nėra meilės, atsiranda tuštuma, kurią užpildo egoizmas. Klausiu savęs: jei visi būtume egoistai, ar galėtume gyventi bendrystėje ir taikoje? Tai neįmanoma, todėl būtina mus vienijanti meilė. Net menkiausio meilės gesto pozityvų poveikį jaučia visi! Kiekvienas, kad ir pats mažiausias meilės įkvėptas darbas, naudingas visiems. Todėl gyventi Bažnyčios vienybe, meilės bendryste reiškia siekti ne savo naudos, bet dalytis brolių skausmais ir džiaugsmais (1 Kor 12, 26), būti pasirengus nešti silpnųjų ir vargstančiųjų naštas. Toks broliškas solidarumas nėra retorinė figūra, tušti žodžiai, tai integrali krikščionių bendrystės dalis. Jei juo gyvename, esame pasaulyje Dievo meilės ženklas, Dievo meilės „sakramentas“. Esame ženklas vieni kitiems ir visiems! Tai nėra tik menkas meilės darbelis, kuriuo galime vieni kitus apdovanoti: tai bendrystė, įgalinanti mus įsijausti į kitų džiaugsmą ir skausmą, kad galėtume nuoširdžiai jį išgyventi.

Dažnai būname pernelyg sausi, abejingi, atitrūkę; užuot rodę broliškumą, skleidžiame nepasitenkinimą, šaltį, egoizmą. Mūsų bloga nuotaika, šaltis, egoizmas neprisideda prie Bažnyčios augimo; Bažnyčią ugdo tik Šventosios Dvasios skleidžiama meilė. Viešpats mus kviečia atsiverti bendrystei su juo per sakramentus, charizmas ir meilę, kad deramai gyventume krikščioniškuoju pašaukimu!

O dabar leisiu sau paprašyti jūsų padaryti gailestingumo gestą; nusiraminkite, tai ne rinkliava! Prieš atvykdamas į aikštę aplankiau sunkiai sergančią pusantrų metų mergaitę. Jos tėtis ir mama meldžiasi ir prašo Viešpaties sveikatos šiai gražiai mergaitei. Jos vardas Noemė. Vargšelė, ji šypsojosi! Padarykime meilės veiksmą. Nepažįstame jos, tačiau ji pakrikštyta, viena iš mūsų, krikščionė. Padarykime jos labui meilės aktą ir tyloje paprašykime Viešpaties pagalbos, kad jis duotų jai sveikatos. Pabūkime minutėlę tyloje, tada pasimelsime „Sveika, Marija“. O dabar visi kartu pasimelskime Dievo Motinai prašydami sveikatos Noemei. Sveika, Marija… Dėkoju jums už šį meilės veiksmą.