Popiežius Pranciškus
Bendrosios audiencijos katechezė
[Galia atleisti nuodėmes]
2013 m. lapkričio 20 d.
Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie nuodėmių atleidimą, ypatingu būdu susijusį su Krikštu. Šiandien tęskime nuodėmių atleidimo temą, tačiau siedami tai su vadinamąja „raktų galia“, kuri yra Jėzaus patikėtos apaštalams misijos biblinis simbolis.
Visų pirma turime atsiminti, kad nuodėmių atleidimo pagrindinė veikėja yra Šventoji Dvasia. Prisikėlęs Jėzus, pirmą kartą pasirodęs apaštalams Aukštutiniame kambaryje, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Savo kūnu atsimainęs Jėzus yra jau naujas žmogus, dovanojantis velykines dovanas – tai jo mirties ir prisikėlimo vaisius. Kokios tos dovanos? Ramybė, džiaugsmas, nuodėmių atleidimas, misija, tačiau visų pirma jis duoda Šventąją Dvasią, kuri yra viso to versmė. Jėzaus kvėpimas, lydimas žodžių, kuriais jis perduoda Dvasią, reiškia gyvenimo – naujo, per atleidimą atgimusio gyvenimo perteikimą.
Tačiau prieš kvėpdamas ir dovanodamas Šventąją Dvasią, Jėzus parodo žaizdas savo rankose ir šone: šios žaizdos yra mūsų išganymo kaina. Šventoji Dvasia atneša mums Dievo atleidimą „pereidama“ pro Jėzaus žaizdas. Jis panorėjo išlaikyti tas žaizdas; taip pat šiuo momentu danguje Jėzus rodo Tėvui savo žaizdas, kuriomis mus atpirko. Tų žaizdų galia mūsų nuodėmės atleistos: Jėzus atidavė savo gyvybę dėl mūsų ramybės, mūsų džiaugsmo, dėl malonės dovanos mūsų sieloje, dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Labai gražu šitaip žvelgti į Jėzų!
Ateiname prie antro elemento: Jėzus suteikia apaštalams galią atleisti nuodėmes. Truputėlį sunku suprasti, kaip žmogus gali atleisti nuodėmes, bet Jėzus suteikia tą galią. Bažnyčia tvarko raktų galią, kuria atveriamas ar uždaromas atleidimo kelias. Dievas savo visa viršijančiu gailestingumu atleidžia kiekvienam žmogui, tačiau jis taip pat panorėjo, kad priklausantieji Kristui ir Bažnyčiai priimtų gailestingumą per bendruomenės tarnautojus. Per apaštalų tarnystę mane pasiekia Dievo gailestingumas, mano kaltės atleidžiamos ir man dovanojamas džiaugsmas. Tokiu būdu Jėzus mus kviečia išgyventi sutaikinimą taip pat bažnytiniu, bendruomeniniu mastu. Ir tai yra labai gražu. Bažnyčia, kuri yra šventa ir tuo pat metu reikalinga atgailos, lydi mus atsivertimo kelyje per visą gyvenimą. Bažnyčia nėra raktų galios šeimininkė, ji gailestingumo tarnystės tarnaitė ir džiaugiasi kiekvieną kartą galėdama perduoti šią dieviškąją dovaną.
Galbūt daugelis žmonių nesupranta atleidimo bažnytinio matmens, nes tebevyrauja individualizmas, subjektyvizmas, ir tai veikia taip pat krikščionis. Žinoma, Dievas atleidžia kiekvienam atgailaujančiam nusidėjėliui asmeniškai, tačiau krikščionis yra susijęs su Kristumi, o Kristus – su Bažnyčia. Mums, krikščionims, tenka dar viena dovana, tačiau tuo pat metu ir dar vienas įpareigojimas: nuolankiai eiti bažnytinės tarnystės keliu. Turime tai vertinti; tai dovana, vaistas, apsauga, taip pat garantas, kad Dievas man atleido. Einu pas brolį kunigą ir sakau: „Tėve, padariau tai…“, o jis atsako: „Bet aš tau atleidžiu; Dievas tau atleidžia.“ Tuo momentu esu tikras, kad Dievas man atleidžia. Ir tai yra gražu, tas tikrumas, kad Dievas visada mums atleidžia, jis niekuomet nepavargsta atleisti. O mes turime nepailsdami eiti ir prašyti atleidimo. Išpažindami nuodėmes galime jausti gėdą, tačiau mūsų mamos ir močiutės sakydavo: geriau vieną sykį parausti, negu tūkstantį kartų pageltonuoti. Išraustame, tačiau mums atleidžiamos nuodėmės, ir einame toliau.
Ir galiausiai dar vienas aspektas: kunigas yra nuodėmių atleidimo įrankis. Bažnyčioje dovanojamas Dievo atleidimas mums suteikiamas per mūsų brolio kunigo tarnystę. Jis taip pat yra žmogus, kuriam kaip ir mums reikia Dievo gailestingumo; jis tampa gailestingumo įrankiu teikdamas mums begalinę Dievo Tėvo meilę. Ir kunigai turi eiti išpažinties, vyskupai taip pat: visi esame nusidėjėliai. Ir popiežius kas penkiolika dienų atlieka išpažintį, nes ir popiežius yra nusidėjėlis. Nuodėmklausys išklauso, ką jam sakau, man duoda patarimų ir suteikia atleidimą. Kartais girdime žmones sakant, kad jie nuodėmes išpažįsta tiesiogiai Dievui... Taip, kaip jau sakiau, Dievas visada tavęs išklauso, bet per Sutaikinimo sakramentą jis siunčia pas tave brolį, nešiną atleidimu, Bažnyčios vardu suteikia atleidimo tikrumą.
Ši tarnystė, kurią kunigas kaip tarnautojas atlieka Dievo pavedimu, atleisdamas nuodėmes, yra labai subtili ir reikalauja ją atliekančio kunigo širdies ramybės, kad kunigas turėtų ramybę širdyje; kad jis nekamuotų tikinčiųjų, bet būtų švelnus, geranoriškas, gailestingas, kad gebėtų jų širdyse sėti viltį, o svarbiausia – kad suvoktų, jog atėjęs Sutaikinimo sakramento brolis ar sesuo siekia atleidimo panašiai kaip daugybė žmonių, ėjusių pas Jėzų, kad jis juos pagydytų. Jei kunigas neturi tokio dvasinio nusiteikimo, geriau, kad jis, kol nepasikeis, neteiktų šio sakramento. Tikintieji penitentai turi teisę, visi tikintieji turi teisę kunigo asmenyje rasti Dievo atleidimo tarną.
Brangūs broliai, ar būdami Bažnyčios nariai suvokiame šios paties Dievo mums dovanotos dovanos grožį? Ar mus džiugina ta globa, tas motiniškas rūpinimasis, kuriuo Bažnyčia mus apgaubia? Ar mokame tai įvertinti su paprastumu ir ištverme? Nepamirškime, kad Dievas niekuomet nepavargsta atleisti; per kunigo tarnystę jis iš naujo mus apkabina, atgimdo, įgalina keltis ir tęsti kelionę. Toks yra mūsų gyvenimas: nepaliaujamai keltis ir tęsti kelionę.