Noriu užbaigti katechezes apie Tikėjimo išpažinimą, sakytas per Tikėjimo metus, kurie pasibaigė praėjusį sekmadienį. Šioje ir būsimoje katechezėje norėčiau apmąstyti kūno prisikėlimo temą, siekdamas apimti Katalikų Bažnyčios katekizme pateikiamus du jos aspektus: mūsų mirtį ir prisikėlimą Jėzuje Kristuje. Šiandien aptarsiu pirmą aspektą, „mirtį Kristuje“.

1. Tarp mūsų bendrai paplitęs klaidingas požiūris į mirtį. Mirtis ištinka mus visus, ji kelia mums rimtus klausimus, ypač kai paliečia mus iš arti, pasiglemžia mažuosius, negalinčius apsiginti, ir mums tai atrodo „skandalinga“. Mane visada sukrėsdavo klausimas: kodėl vaikai kenčia? Kodėl vaikai miršta? Jei į mirtį žvelgiame kaip į visko pabaigą, ji mus gąsdina, kelia mums siaubą, tampa grėsme, griaunančia visas svajones, visas perspektyvas, ji suardo visus ryšius ir nutraukia kelionę. Taip atsitinka, jei gyvenimą suvokiame tik kaip laiko tarpsnį tarp dviejų polių – gimimo ir mirties, kai netikime platesniu akiračiu, pranokstančiu dabartinį gyvenimą; jei gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų. Tokia mirties samprata būdinga ateizmui, suvokiančiam egzistenciją kaip atsitiktinį buvimą pasaulyje ir keliavimą nebūties link. Yra ir praktinis ateizmas, kai žmogus gyvena tik dėl savo interesų, tik dėl žemiškų dalykų. Jei leidžiamės užvaldomi tokios klaidingos mirties sampratos, mums nelieka nieko kito, kaip nuslėpti mirtį, ją neigti ar banalizuoti, kad ji mūsų negąsdintų.

2. Tačiau prieš tokį apgaulingą sprendimą maištauja žmogaus „širdis“, mūsų visų turimas begalybės lūkestis, amžinybės ilgesys. Tad kokia yra krikščioniška mirties prasmė? Žvelgdami į skaudžiausias mūsų gyvenimo akimirkas, į artimų žmonių – tėvų, brolio, sesers, sutuoktinio, vaiko, draugo – mirtį, jaučiame, kad netgi netekties dramos akivaizdoje, net patiriant išsiskyrimo skausmą širdyje kyla įsitikinimas, jog viskas negali baigtis, kad dovanotas ir gautas gėris nebuvo beprasmis. Turime galingą instinktą, bylojantį mums, kad mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi.

Tikras ir patikimas atsakymas į šį mumyse glūdintį gyvybės troškimą yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Jėzaus prisikėlimas ne tik laiduoja gyvenimą po mirties, bet ir nušviečia kiekvieno iš mūsų laukiančios mirties slėpinį. Bažnyčia meldžiasi: „Nors liūdina mus mirties būtinumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas.“ Kokia graži ši Bažnyčios malda! Žmogus paprastai miršta taip, kaip gyveno. Jei mano gyvenimas buvo kelionė su Viešpačiu, pasitikint jo begaliniu gailestingumu, tuomet būsiu pasirengęs paskutinį šios žemiškosios būties momentą priimti kaip galutinį pasitikėjimo kupiną atsidavimą į jo mylinčias rankas, laukdamas, kad galėčiau veidu į veidą kontempliuoti jo Veidą. Tai pats gražiausias dalykas, koks mums gali nutikti: veidu į veidą kontempliuoti nuostabų Viešpaties veidą, matyti Jį tokį, koks Jis yra, gražų, kupiną šviesos, meilės ir švelnumo. Tai mūsų galutinis tikslas: regėti Viešpatį.

3. Šiuo požiūriu suprantame Jėzaus kvietimą būti visuomet pasirengusiems, budriems, žinant, kad gyvenimas šiame pasaulyje mums duotas taip pat tam, kad pasirengtume būsimajam gyvenimui pas dangiškąjį Tėvą. Tam yra patikimas kelias: gerai pasirengti mirčiai išliekant arti Jėzaus. Štai tikrumas: ruošiuosi mirčiai laikydamasis arti Jėzaus. O kaip išlikti arti Jėzaus? Per maldą, sakramentus, vykdant artimo meilę. Prisiminkime, kad Jėzus yra silpniausiuose ir labiausiai stokojančiuose. Jis su jais susitapatino garsiajame palyginime apie paskutinį teismą: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane. <...> Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 35–36. 40). Patikimas kelias yra iš naujo atrasti krikščioniškosios meilės ir broliško dalijimosi prasmę, rūpintis savo artimo kūno ir dvasios žaizdomis. Solidarumas dalijantis kančia ir teikiant viltį yra prielaida ir sąlyga, laiduojanti mums parengtos Karalystės paveldą. Kas vykdo gailestingumą, nebijo mirties! Ar sutinkate? Gerai pagalvokite: kas vykdo gailestingumą, nebijo mirties. O kodėl nebijo mirties? Nes jis žvelgia mirčiai į akis savo brolio žaizdose ir ją įveikia Jėzaus Kristaus meile.

Jei atversime savo gyvenimo ir širdies vartus mažiausiems mūsų broliams, mūsų mirtis taip pat taps vartais į dangų, į palaimintąją tėvynę, į kurią keliaujame trokšdami joje amžinai gyventi su Dievu, mūsų Tėvu, su Jėzumi, su Mergele Marija ir šventaisiais.