Šiandien dar kartą grįžtu prie teiginio „tikiu kūno prisikėlimą“. Kalbama apie tiesą, kuri nėra paprasta ir toli gražu nėra akivaizdi, nes gyvenant pasinėrus šiame pasaulyje nelengva suprasti būsimą tikrovę. Tačiau Evangelija mus apšviečia: mūsų prisikėlimas glaudžiai susijęs su Jėzaus prisikėlimu. Jo prisikėlimo faktas įrodo, kad mirusiųjų prisikėlimas egzistuoja. Norėčiau pristatyti keletą aspektų aptardamas sąsają tarp Kristaus ir mūsų prisikėlimo. Faktas, kad Jis prisikėlė, įrodo, jog mirusiųjų prisikėlimas įmanomas. Jis prisikėlė, ir todėl, kad Jis prisikėlė, mes taip pat prisikelsime.

Visų pirma pačiame Šventajame Rašte glūdi kelias link pilnutinio tikėjimo mirusiųjų prisikėlimu. Jis reiškiasi kaip tikėjimas į Dievą, viso žmogaus, sielos ir kūno, kūrėją ir tikėjimas į Dievą išlaisvintoją, ištikimą sandorai su savo tauta. Pranašas Ezekielis vizijoje regi iš naujo atsiveriančius tremtinių kapus ir sausus kaulus, atgyjančius dėl gaivinančios dvasios įkvėpimo. Tas regėjimas reiškia viltį dėl būsimo „Izraelio prisikėlimo“, tai yra nugalėtos ir pažemintos tautos atgimimo (plg. Ez 37, 1–14).

Naujajame Testamente Jėzus įvykdo šį apreiškimą ir, susiedamas tikėjimą prisikėlimu su savo asmeniu, sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Iš tikrųjų Viešpats Jėzus paskutinę dieną prikels iš numirusių tuos, kurie jį įtikėjo. Jėzus atėjo tarp mūsų, tapo žmogumi, viskuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę; tokiu būdu mus pasiėmė su savimi grįždamas atgal pas Tėvą. Jis, įsikūnijęs Žodis, miręs dėl mūsų ir prisikėlęs, duoda savo mokiniams Šventąją Dvasią, tuo laiduodamas visišką bendrystę savo šlovingoje Karalystėje, kurios budėdami laukiame. Šis laukimas yra mūsų vilties versmė ir priežastis. Viltis, jei ji puoselėjama ir išlaikoma – mūsų viltis, jei ją puoselėjame ir išlaikome, – tampa šviesa, nušviečiančia mūsų asmeninę ir bendruomeninę istoriją. Visada prisiminkime: esame mokiniai To, kuris atėjo, kuris ateina kasdien ir kuris ateis pabaigoje. Jei pajėgtume geriau įsisąmoninti šią tikrovę, būtume mažiau nuvarginti kasdienybės, mažiau įkalinti praeinančių dalykų, labiau pasirengę su gailestinga širdimi eiti išganymo keliu.

Kitas aspektas: ką reiškia prisikelti? Visų mūsų prisikėlimas įvyks paskutinę dieną, pasaulio pabaigoje, per visagalybę Dievo, kuris dėl Kristaus prisikėlimo grąžins gyvybę mūsų kūnui, jį suvienydamas su siela. Toks yra pamatinis paaiškinimas: mes prisikelsime, nes Jėzus prisikėlė; viliamės prisikėlimu, nes Jis mums atvėrė vartus į šį prisikėlimą. Šiam perkeitimui, šiam mūsų kūno atsimainymui šiame gyvenime ruošiamasi per santykį su Jėzumi, per sakramentus, ypač Eucharistiją. Mes, šiame gyvenime maitinęsi Jo Kūnu ir Krauju, prisikelsime kaip Jis, su Juo ir per Jį. Kaip Jėzus prisikėlė su savo kūnu, tačiau negrįžo į žemiškąjį gyvenimą, taip ir mes prisikelsime su savo kūnu, kuris bus perkeistas į šlovingą kūną. Tai nėra melas! Tai tiesa. Tikime, kad Jėzus prisikėlė, kad Jėzus yra gyvas dabar. O jūs, ar tikite, kad Jėzus gyvas? O jeigu Jėzus yra gyvas, ar manote, kad leis mums numirti ir mūsų neprikels? Ne! Jis laukia mūsų, nes prisikėlė; Jo prisikėlimo galia prikels mus visus.

Paskutinis aspektas: jau šiame gyvenime mes dalyvaujame Kristaus prisikėlime. Jei tiesa, kad Jėzus mus prikels laikų pabaigoje, tiesa ir tai, jog tam tikru požiūriu su Juo jau esame prikelti. Amžinasis gyvenimas prasideda nuo šio momento, jis prasideda viso gyvenimo, nukreipto į galutinio prisikėlimo momentą, eigoje. Jau buvome prikelti per Krikštą, buvome įtraukti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą ir dalyvaujame naujame gyvenime, kuris yra Jo gyvenimas. Todėl laukdami paskutinės dienos jau turime savyje prisikėlimo sėklą, laidą galutinio prisikėlimo, kurį gausime kaip paveldą. Kiekvieno iš mūsų kūnas yra amžinybės atspindys, tad turi būti gerbiamas; ypač dera gerbti ir mylėti visų kenčiančiųjų gyvenimus, kad jie pajustų Dievo Karalystės artumą, tą amžinojo gyvenimo būvį, link kurio visi keliaujame. Ši mintis mums teikia viltį: keliaujame link prisikėlimo. Štai mūsų džiaugsmas: regėti Jėzų, susitikti su Jėzumi! Būsime visi drauge – ne šioje aikštėje, kitur, – bet džiugūs su Jėzumi. Tokia mūsų paskirtis!