Pradedame naują katechezių seriją apie sakramentus, pirmoji – apie Krikštą. Laimingu sutapimu būsimasis sekmadienis yra Viešpaties Krikšto šventė.

1. Krikštas – tai sakramentas, kuriuo remiasi mūsų tikėjimas ir kuris mus kaip gyvus narius įskiepija į Kristų ir jo Bažnyčią. Kartu su Eucharistija ir Sutvirtinimo sakramentu Krikštas sudaro vadinamuosius „įkrikščioninimo“ sakramentus, kurie yra tarsi vienas didis sakramentinis įvykis, mus darantis panašius į Kristų ir paverčiantis gyvais jo buvimo ir meilės ženklais.

Gali kilti klausimas – ar tikrai Krikštas būtinas siekiant krikščioniškai gyventi ir sekti Kristumi? Ar tai iš esmės nėra tik paprasta apeiga, formalus bažnytinis aktas, kuriuo berniukui ar mergaitei suteikiamas vardas? Toks klausimas gali kilti. Tai nušviečia šv. Pauliaus žodžiai: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4). Vadinasi, tai nėra vien formalumas! Tai aktas, turintis giluminę įtaką mūsų būčiai. Pakrikštytas vaikas nėra tas pat, kas nepakrikštytas. Pakrikštytas asmuo nėra tas pat, kas nekrikštas. Krikštu mes panardinami į tą nesenkančią gyvybės versmę, į Jėzaus mirtį, didžiausią meilės auką visoje istorijoje; šios meilės dėka galime džiaugtis nauju gyvenimu, jau nebevergaudami blogiui, nuodėmei ir mirčiai, bet bendrystėje su Dievu ir broliais.

2. Daugelis iš mūsų neatsimename šio sakramento šventimo, ir tai suprantama, jei buvome pakrikštyti vos gimę. Aš jau du ar tris kartus šioje aikštėje klausiau – kas iš jūsų žino savo Krikšto datą, tepakelia ranką. Svarbu žinoti dieną, kurią buvau panardintas į tą Jėzaus išganymo srautą. Leiskite jums duoti patarimą. Ne patarimą, bet užduotį. Šiandien grįžę į namus pabandykite sužinoti, kada buvote pakrikštyti, paklausinėkite apie tai ir tiksliai sužinosite, kada buvo ta gražioji Krikšto diena. Žinoti savo Krikšto datą reiškia žinoti laimingą datą. Jos nežinant kyla grėsmė pamiršti, ką Viešpats mumyse nuveikė, užmiršti gautą dovaną. Tuomet imsime žvelgti į tai tik kaip į praeities įvykį – įvykusį net ne mūsų pačių, bet tėvų valia, – todėl neturintį jokios įtakos mūsų dabarčiai. Turime pažadinti Krikšto atminimą. Esame pašaukti savo Krikštu gyventi kiekvieną dieną kaip aktualia gyvenimo tikrove. Jei mums pavyksta sekti Kristumi ir pasilikti Bažnyčioje, nepaisant ribotumo, silpnybių bei nuodėmių, tai tik todėl, kad šio sakramento dėka mes tapome naujais kūriniais ir apsivilkome Kristumi. Krikšto galia išvaduoti iš gimtosios nuodėmės, mes buvome įskiepyti į Jėzaus bendrystę su Tėvu. Tapome naujos vilties skelbėjai, nes Krikštas teikia tą naują viltį: viltį visą gyvenimą eiti išganymo keliu. Šios vilties negali niekas užgesinti – ji nenuvilia. Atsiminkite: Viešpaties viltis niekada nenuvilia. Krikšto dėka mes pajėgiame atleisti ir mylėti tuos, kurie mus įžeidinėja ir skriaudžia; atstumtuosiuose ir vargstančiuosiuose gebame atpažinti mus lankančio ir mums artimo Viešpaties veidą. Krikštas mums padeda atpažinti vargstančiojo ir kenčiančiojo, taip pat artimojo veide Jėzaus veidą. Visa tai įmanoma Krikšto galios dėka!

3. Ir paskutinis svarbus elementas. Klausiu: ar gali žmogus pats pasikrikštyti? Niekas negali pats savęs pakrikštyti! Niekas. Galime prašyti Krikšto, galime jo trokšti, bet visada reikia, kad jį kas nors kitas suteiktų Viešpaties vardu. Krikštas yra dovana, suteikiama išreiškiant rūpinimąsi kitu ir brolišką dalijimąsi. Visada istorijoje vienas krikštija kitą, po to dar kitą, dar kitą... Tai tarsi grandinė, malonės grandinė. Tačiau aš negaliu pats savęs pasikrikštyti: turiu prašyti, kad kitas pakrikštytų. Tai broliškumo, įsitraukimo į Bažnyčios šeimą aktas. Krikšto šventime galime atpažinti tikriausius Bažnyčios bruožus: ji kaip motina gimdo Kristuje naujus vaikus Šventosios Dvasios vaisingumu.

Iš visos širdies prašykime Viešpatį, kad padėtų mums kasdieniame gyvenime vis labiau patirti Krikštu gautą malonę. Kad mūsų broliai mumyse sutiktų tikrus Dievo vaikus, tikrus Kristaus brolius ir seseris, tikrus Bažnyčios narius. Ir neužmirškime šios dienos namų darbo: pasiteirauti, kada buvote pakrikštyti. Kaip žinau savo gimimo datą, taip turiu žinoti ir Krikšto datą, nes tai šventinė diena.