Praėjusią savaitę pradėjome trumpą katechezių ciklą apie sakramentus nuo Krikšto. Šiandien irgi norėčiau panagrinėti Krikštą, atkreipdamas dėmesį į labai svarbų šio sakramento vaisių: jis nulemia tai, kad tampame Kristaus Kūno ir Dievo tautos nariais. Šv. Tomas Akvinietis teigia, jog priėmusysis Krikštą įskiepijamas į Kristų kaip jo narys ir įtraukiamas į tikinčiųjų bendruomenę (plg. Summa Theologiae, III, q 69, art. 5; q. 70, art. 1), tai yra į Dievo tautą. Vatikano II Susirinkimo pamokyti šiandien sakome, kad Krikštas mus įveda į Dievo tautą, padaro mus istorijos piligrimystėje keliaujančios tautos nariais.

Kaip iš kartos į kartą yra perduodama gyvybė, taip iš kartos į kartą, per atgimimą Krikšto versmėje, yra perduodama malonė, ir su šia malone krikščionių tauta keliauja laike tarsi upė, drėkinanti žemę ir skleidžianti pasaulyje Dievo palaiminimą. Jėzui ištarus Evangelijoje mūsų girdėtus žodžius, jo mokiniai pradėjo krikštyti; ir nuo to laiko iki pat šiandien tęsiasi Krikštu perduodamo tikėjimo grandinė. Kiekvienas iš mūsų esame jos grandis: kaskart tolyn vienu žingsniu; tarsi upė, kuri drėkina. Tokia yra Dievo malonė, toks mūsų tikėjimas, kurį turime perduoti savo sūnums ir dukroms, savo vaikams, kad jie, tapę suaugusiais, perduotų jį savo vaikams. Toks yra Krikštas. Kodėl? Nes Krikštas įveda mus į tą Dievo tautą, kuri perduoda tikėjimą. Tai labai svarbu: Dievo tauta, kuri keliauja ir perduoda tikėjimą.

Krikšto galia tampame misionieriaujantys mokiniai, esame kviečiami nešti Evangeliją į pasaulį (plg. apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120). „Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas. <…> Naujoji evangelizacija turėtų apimti naują suvokimą, kad aktyvus veikėjas yra kiekvienas pakrikštytasis“ (ten pat), kad visiems, visai Dievo tautai, kiekvienam pakrikštytajam tenka aktyvus vaidmuo evangelizuojant. Dievo tauta yra mokinių tauta, nes gauna tikėjimą, ir misionierė, nes perduoda tikėjimą. Tai mumyse nuveikia Krikštas: suteikia mums malonę ir perduoda tikėjimą. Visi Bažnyčioje esame mokiniai, liekame jais visada visą gyvenimą; ir visi esame misionieriai, kiekvienas Viešpaties jam skirtoje vietoje. Visi, mažiausias taip pat, esame misionieriai, o tas, kuris atrodo didžiausias, irgi yra mokinys. Kas nors galėtų pasakyti: „Vyskupai nėra mokiniai, vyskupai viską žino; popiežius viską žino, jis nėra mokinys.“ Tačiau vyskupai ir popiežius taip pat turi būti mokiniais, nes jei nebūtų mokiniai, nedarytų gero, negalėtų būti misionieriai, negalėtų perduoti tikėjimo. Visi esame mokiniai ir misionieriai.

Egzistuoja neišskiriamas ryšys tarp mistinio ir misijinio krikščioniškojo pašaukimo matmens – juodu abu įsišakniję Krikšte. „Mes, krikščionys, priimdami tikėjimą ir Krikštą, priimame Šventosios Dvasios veikimą, vedantį mus išpažinti Jėzų Dievo Sūnumi ir vadinti Dievą „Abba“, Tėvu. Vis pakrikštytieji ir pakrikštytosios <…> esame kviečiami gyventi vienybėje su Trejybe ir ją perduoti, nes evangelizacija yra kvietimas dalyvauti trejybinėje bendrystėje“ (Baigiamasis Aparesidos dokumentas, 157).

Niekas neišsigelbėja pats vienas. Tai yra svarbu: esame tikinčiųjų bendruomenė, esame Dievo tauta, ir šioje bendruomenėje patiriame meilę, kuri yra pirmesnė už mus ir tuo pat metu mūsų prašo būti tarsi malonės „kanalais“ vieni kitiems, nepaisant mūsų ribotumo ir nuodėmių. Bendruomeninė dimensija yra ne tik krikščioniškojo gyvenimo „įrėminimas“ ar „apvalkalas“, bet ir integrali krikščioniškojo gyvenimo, liudijimo ir evangelizavimo dalis. Krikščioniškasis tikėjimas gimsta ir gyvuoja Bažnyčioje, Krikšte šeimos ir parapijos švenčia naujo nario įsijungimą į Kristų ir jo Kūną, Bažnyčią (plg. ten pat, 175 b).

Kalbant apie Krikšto svarbą Dievo tautai, geras pavyzdys yra Japonijos krikščionių bendruomenės istorija. XVII amžiaus pradžioje ji patyrė nartų persekiojimą. Buvo daug kankinių, dvasininkai buvo išvaryti, o tūkstančiai tikinčiųjų nužudyti. Japonijoje neliko nė vieno kunigo, visi buvo išvaryti. Tada krikščionių bendruomenė pasitraukė į pogrindį, slaptai saugodama tikėjimą ir melsdamasi. Kai gimdavo kūdikis, mama ar tėtis jį pakrikštydavo, nes visi tikintieji gali krikštyti esant ypatingoms aplinkybėms. Kai maždaug po dviejų su puse šimtmečių, 250 metų, misionieriai grįžo į Japoniją, viešai pasirodė tūkstančiai krikščionių, ir Bažnyčia galėjo iš naujo pražysti. Jie išgyveno per Krikšto malonę! Tai didinga: Dievo tauta perduoda tikėjimą, krikštija savo vaikus ir eina pirmyn. Kad ir slapstydamiesi, jie išlaikė gilią bendruomeninę dvasią, nes Krikštas juos padarė vienu kūnu Kristuje; jie buvo izoliuoti, pasislėpę, tačiau išliko Dievo tautos, Bažnyčios, nariais. Galime daug išmokti iš šios istorijos!