Šioje trečiojoje katechezėje apie sakramentus nagrinėjame Sutvirtinimą, kurį dera suvokti žvelgiant į Krikšto, su kuriuo jis neišskiriamai susijęs, tęstinumą. Šiedu sakramentai drauge su Eucharistija sudaro vieną išganomąjį įvykį – vadinamą įkrikščioninimu, – kuriuo esame įskiepijami į mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų, tampame nauji kūriniai ir Bažnyčios nariai. Štai dėl ko iš pradžių šie trys sakramentai būdavo švenčiami vienu metu, užbaigiant katechumenato kelią, paprastai Velyknakčio budėjimo metu. Tuo būdavo užantspauduojamas ugdymo ir laipsniško įsitraukimo į krikščionių bendruomenę kelias, kartais galėjęs trukti keletą metų. Buvo žingsnis po žingsnio keliaujama siekiant Krikšto, po to Sutvirtinimo ir Eucharistijos.

Paprastai Sutvirtinimo sakramentas vadinamas „Patepimu krizma“. Per aliejų, vadinamą „šventąja Krizma“, Dvasios galia mes tampame panašūs į Jėzų Kristų, kuris yra vienintelis tikrasis „Pateptasis“, „Mesijas“, Dievo Šventasis. Sąvoka „Sutvirtinimas“ mums primena, kad šis sakramentas augina ir gilina Krikšto malonę: tvirčiau suvienija mus su Kristumi, tobulina mūsų ryšį su Bažnyčia, suteikia mums ypatingą Šventosios Dvasios galią skelbti ir ginti tikėjimą, <…> drąsiai išpažinti Kristaus vardą ir niekada nesigėdyti jo kryžiaus (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1303).

Todėl svarbu pasirūpinti, kad mūsų vaikai, mūsų jaunuoliai priimtų šį sakramentą. Visi pasirūpiname savo vaikus pakrikštyti, ir tai gera, bet galbūt ne tiek pasirūpiname, kad jie būtų sutvirtinti. Taip jie lieka pusiaukelėje, negavę Šventosios Dvasios, kuri tokia svarbi krikščioniškajame gyvenime, nes suteikia jėgų eiti pirmyn. Kiekvienas pagalvokime: ar tikrai mums rūpi, kad mūsų vaikams, mūsų jaunuoliams būtų suteiktas Sutvirtinimo sakramentas? Tai svarbu, tai svarbu! Jei turite vaikų, jaunuolių, kurie pagal amžių jau galėtų priimti Sutvirtinimo sakramentą, bet dar jo nėra priėmę, padarykite viską, kas įmanoma, kad jie sėkmingai užbaigtų šį įkrikščioninimo kelią ir priimtų Šventosios Dvasios galią. Tai svarbu!

Žinoma, svarbu sutvirtinamuosius gerai parengti šiam sakramentui – siekti juos vesti asmeniškai priimti tikėjimą į Kristų ir pažadinti jų priklausymo Bažnyčiai suvokimą.

Sutvirtinimas, kaip kiekvienas sakramentas, yra ne žmonių, bet Dievo darbas. Dievas rūpinasi mūsų gyvenimu formuodamas mus pagal savo Sūnaus paveikslą, įgalindamas mus mylėti taip, kaip jis myli. Jis tai vykdo duodamas mums Šventąją Dvasią, kurios veikimas persmelkia visą žmogaus asmenį ir visą jo gyvenimą, ir tai atsispindi septyniose dovanose, kurias Šventojo Rašto šviesoje visada pabrėždavo Tradicija. Tos septynios dovanos… nenoriu klausti jūsų, ar atsimenate septynias dovanas. Gal žinote jas visas… Bet aš už jus jas pasakysiu. Kokios yra tos dovanos? Išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė. Šios dovanos mums suteikiamos būtent Sutvirtinimo sakramentu per Šventąją Dvasią. Šioms dovanoms ketinu skirti katechezes baigęs katechezes apie sakramentus.

Kai priimame Šventąją Dvasią į savo širdis ir leidžiame jai veikti, pats Kristus ateina pas mus ir įgyja pavidalą mūsų gyvenime; per mus pats Kristus ima melstis, atleisti, teikti viltį ir paguodą, tarnauti broliams, artintis prie vargstančiųjų ir tų, kurie yra paskutiniai, kurti bendrystę ir ugdyti taiką. Tik pagalvokite, kaip tai svarbu: per Šventąją Dvasią pats Kristus ateina visa tai daryti tarp mūsų ir už mus. Štai kodėl svarbu, kad mūsų vaikai ir jaunuoliai priimtų Sutvirtinimo sakramentą.

Brangūs broliai ir seserys, atminkime, kad mes priėmėme Sutvirtinimą! Mes visi! Atminkime pirmiausia dėkodami Viešpačiui už šią dovaną, po to prašydami, kad jis mums padėtų gyventi kaip tikriems krikščionims, visuomet eiti su džiaugsmu Šventojoje Dvasioje, kuri mums duota.