Šiandien kalbėsiu jums apie Eucharistiją. Ji kartu su Krikštu ir Sutvirtinimu sudaro „įkrikščioninimo“ šerdį ir yra Bažnyčios gyvenimo versmė. Iš šio meilės sakramento kyla kiekvienas tikras tikėjimo, bendrystės ir liudijimo kelias. Tai, ką matome, kai susirenkame švęsti Eucharistijos, Mišių, leidžia suvokti tai, ką ruošiamės išgyventi. Šventimui skirtos erdvės centre stovi altorius – stalas, uždengtas staltiese: tai mums primena puotą. Ant stalo pastatytas kryžius primena, kad ant šio altoriaus aukojama Kristaus auka: Jis yra dvasinis maistas, priimamas duonos ir vyno pavidalu. Prie altoriaus yra sakykla, vieta, iš kurios skelbiamas Dievo žodis. Tai rodo, kad čia buriamasi klausytis Viešpaties, kalbančio per Šventuosius Raštus, todėl gaunamas maistas taip pat yra Jo Žodis.

Žodis ir Duona per Mišias tampa viena, kaip tai įvyko per Paskutinę vakarienę, kai visi Jėzaus žodžiai ir visi jo atlikti ženklai susitelkė į duonos laužymo ir taurės aukojimo veiksmą, iš anksto nurodžiusį kryžiaus auką, taip pat į žodžius: „Imkite, valgykite, tai mano kūnas... Imkite, gerkite, tai mano kraujas.“

Per Paskutinę vakarienę Jėzaus atliktas veiksmas yra aukščiausia padėka Tėvui už jo meilę ir gailestingumą. Graikiškai „Eucharistija“ reiškia „dėkojimą“. Būtent todėl šis sakramentas vadinamas „Eucharistija“: tai aukščiausia padėka Tėvui, kuris mus taip pamilo, kad iš meilės atidavė savo Sūnų. Eucharistijos sąvoka apima visą šį veiksmą; tai vienu metu Dievo ir žmogaus veiksmas, Jėzaus Kristaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus, veiksmas.

Todėl Eucharistijos šventimas yra daug didesnis dalykas už paprastą puotą. Tai Jėzaus Velykų minėjimas, pagrindinis išganymo slėpinys. „Minėjimas“ – tai ne tik prisiminimas, paprastas atminimas, bet reiškia, kad kaskart, kai švenčiame šį sakramentą, dalyvaujame Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Eucharistija yra Dievo išganomosios veiklos viršūnė: Viešpats Jėzus, tapdamas už mus laužoma duona, išlieja ant mūsų visą savo gailestingumą ir meilę, kad atnaujintų mūsų širdis ir egzistenciją, mūsų santykį su Juo ir su broliais. Todėl, kai einame priimti šio sakramento, sakome: „einame Komunijos“, „priimame Komuniją“: Šventosios Dvasios veikimu dalyvavimas eucharistinėje puotoje ypatingu giluminiu būdu padaro mus panašius į Kristų, leidžia jau iš anksto ragauti tos pilnutinės bendrystės su Tėvu, paženklinsiančios dangiškąją puotą, kurioje su visais šventaisiais patirsime garbę kontempliuodami Dievą veidas į veidą.

Brangūs bičiuliai, niekuomet neįstengsime pakankamai padėkoti Viešpačiui už jo suteiktą mums Eucharistijos dovaną! Tai ypač didelė dovana: todėl svarbu sekmadieniais dalyvauti Mišiose. Eiti į Mišias ne tik pasimelsti, tačiau ir priimti Komuniją, Duoną, kuri yra mus gelbstinčio, mums atleidžiančio ir su Tėvu suvienijančio Jėzaus Kristaus kūnas. Gražu visa tai daryti! Kiekvieną sekmadienį eikime į Mišias, nes tai Viešpaties prisikėlimo diena. Todėl sekmadienis mums toks svarbus. Per Eucharistiją jaučiame priklausymą Bažnyčiai, Dievo tautai, Dievo Kūnui, Jėzui Kristui. Niekad iki galo nesuvoksime viso to vertės ir turtingumo. Tad prašykime Viešpaties, kad šis sakramentas galėtų ir toliau palaikyti Bažnyčioje gyvą Jo buvimą ir ugdytų mūsų bendruomenes meilėje ir bendrystėje pagal Tėvo širdį. Taip tęsiasi per visą gyvenimą, tačiau prasideda Pirmosios Komunijos dieną. Svarbu, kad visi vaikai gerai pasirengtų Pirmajai Komunijai, kad visi vaikai ją priimtų, nes po Krikšto ir Sutvirtinimo tai pirmas ir labai svarbus žingsnis link stipraus priklausymo Jėzui Kristui.