Paskutinėje katechezėje nušviečiau, kaip Eucharistija mus įveda į tikrą bendrystę su Jėzumi ir į jo slėpinį. Dabar galime užduoti sau keletą klausimų, koks mūsų švenčiamos Eucharistijos santykis su mūsų kaip Bažnyčios ir kaip pavienių krikščionių gyvenimu. Kaip išgyvename Eucharistiją? Kaip ją išgyvename sekmadienį eidami į Mišias? Ar tai tik šventiška akimirka, įsitvirtinusi tradicija, proga susitikti ir jaustis tvarkingiems, ar kas nors daugiau?

Yra tam tikrų konkrečių požymių, leidžiančių suprasti, kaip mes visa tai patiriame, kaip išgyvename Eucharistiją; požymiai parodo, ar tinkamai, ar nelabai tinkamai išgyvename Eucharistiją. Pirmas požymis yra mūsų požiūrio į kitus ir santykio su kitais būdas. Eucharistijoje Kristus vis iš naujo mums dovanoja save, atnaujindamas ant Kryžiaus įvykdytą savidavą. Visas jo gyvenimas yra visiškas savęs dovanojimas iš meilės; todėl jis mėgdavo būti su savo mokiniais ir su žmonėmis, su kuriais tekdavo susipažinti. Jam tai reiškė dalyvavimą jų troškimuose, problemose, tame, kas vyko jų sielose ir gyvenime. Dalyvaudami Mišiose mes susitinkame su įvairiais vyrais ir moterimis: jaunais, senais, vaikais; vargšais ir turtingais; vietiniais ir atvykėliais; atėjusiais su šeimomis ir vienišais. Ar Eucharistijos šventimas veda mane prie suvokimo, kad iš tikrųjų jie visi yra mano broliai ir seserys? Ar ugdo gebėjimą džiaugtis kartu su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiaisiais? Ar skatina mane eiti pas vargšus, ligonius, atstumtuosius? Ar padeda man atpažinti Jėzų jų veiduose? Mes visi einame į Mišias, nes mylime Jėzų ir norime Eucharistijoje dalytis jo kančia ir prisikėlimu. Bet ar mylime, kaip nori Jėzus, labiausiai vargstančius mūsų brolius ir seseris?

Pavyzdžiui, šiomis dienomis Romoje matėme daug socialinių problemų, tiek dėl liūties, nuniokojusios ištisus rajonus, tiek dėl nedarbo, kuris yra pasaulyje vyraujančios ekonominės krizės padarinys. Aš savęs klausiu ir kiekvienas savęs tepaklausia: kaip aš, einantis į Mišias, visa tai išgyvenu? Rūpinuosi padėti, prisiartinti, melstis už tuos, kuriuos vargina šios problemos? Ar esu kiek abejingas?

O gal Mišiose man labiau rūpi tuščios kalbos: „Ar matei, kaip ta apsirengusi? Ar pastebėjai, kuo anas vilki?“ Kartais tai vyksta po Mišių, tačiau to neturėtų būti! Rūpinkimės seserimis ir broliais, kuriems reikia pagalbos dėl ligos ar kokios bėdos. Gera bus, jei šiandien pagalvosime apie šiuos sunkumų ištiktus mūsų brolius ir seseris Romoje: tuos, kurie patiria liūties sukeltus tragiškus padarinius, socialines problemas ir bedarbystę. Prašykime, kad Jėzus, kurį priimame Eucharistijoje, mums padėtų padėti jiems.

Kitas labai svarbus požymis yra malonė jausti, kad tau atleista ir būti pasirengusiam atleisti. Kartais klausiama: „Kam eiti į bažnyčią, jei nuolatiniai Mišių dalyviai yra tokie pat nusidėjėliai kaip kiti?“ Kiek kartų tai girdėjome! Iš tikrųjų gi švenčiantysis Eucharistiją tai daro ne todėl, kad yra už kitus geresnis arba nori toks atrodyti, bet kad suvokia poreikį būti priimtas ir atnaujintas Dievo gailestingumo, Jėzuje Kristuje tapusio kūnu. Jei kiekvienas nejaučiame, kad mums reikia Dievo gailestingumo, jei nesijaučiame esą nusidėjėliai, geriau neikime į Mišias! Mes einame į Mišias, nes esame nusidėjėliai ir mums reikia gauti Dievo atleidimą, dalyvauti Jėzaus atpirkime, jo atleidime. „Prisipažįstu“, kurį kalbame Mišių pradžioje, ne pro forma tariami žodžiai, bet tikras gailesčio aktas! Esu nusidėjėlis ir tai išpažįstu – šitaip prasideda Mišios! Niekuomet pamirškime, kad Jėzaus Paskutinė vakarienė vyko „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23). Ta duona ir vynas, kuriuos aukojame ir prie kurių susiburiame, kiekvieną kartą atnaujina Kristaus kūno ir kraujo dovaną mūsų nuodėmėms atleisti. Turime eiti į Mišias nuolankiai, kaip nusidėjėliai, ir Viešpats mus sutaikins.

Paskutinį svarbų požymį atskleidžia santykis tarp Eucharistijos šventimo ir mūsų krikščioniškų bendruomenių gyvenimo. Reikia visada atsiminti, kad Eucharistija tai ne mūsų atliekamas veiksmas, ne mes minime tai, ką Jėzus padarė ir pasakė. Ne. Eucharistija – Jėzaus veiksmas! Tai atlieka Kristus, jis veikia ant altoriaus. Tai Kristaus dovana: jis tampa esamas ir suburia mus apie save, kad maitintų savo Žodžiu ir savo gyvybe. Tai reiškia, kad Bažnyčios misija ir tapatybė kyla iš ten, iš Eucharistijos ir joje visuomet įgyja formą. Eucharistijos šventimas išoriškai gali būti nepriekaištingas, labai gražus, tačiau jeigu tai mūsų neveda į susitikimą su Jėzumi Kristumi, kyla grėsmė, kad tai neduos maisto mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį persunkti savo malone, jog kiekvienoje krikščionių bendruomenėje vyrautų darna tarp liturgijos ir gyvenimo.

Mūsų širdys prisipildo pasitikėjimo ir vilties, kai Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Išgyvenkime Eucharistiją tikėjimo, maldos, atleidimo, atgailos, bendruomeninio džiaugsmo dvasia, rūpindamiesi vargstančiais broliais ir seserimis, būdami tikri, kad Viešpats įvykdys, ką pažadėjo, ir duos amžinąjį gyvenimą. Amen.