Šiandien norėčiau aptarti su jumis Ligonių patepimo sakramentą, leidžiantį mums tarsi ranka paliesti Dievo gailestingumą žmogui. Seniau jis vadintas Paskutiniu patepimu, nes buvo suvokiamas kaip dvasinė paguoda tiesiogiai artinantis mirčiai. Tačiau kalbėjimas apie „ligonių patepimą“ padeda plačiau žvelgti į ligos ir kančios patirtį Dievo gailestingumo apimtimi.

Biblinis įvaizdis, atskleidžiantis Ligonių patepimo slėpinio gelmę, yra pasakojimas apie gailestingąjį samarietį Luko evangelijoje (Lk 10, 30–35). Kiekvieną kartą, kai švenčiame šį sakramentą, Viešpats Jėzus per jam atstovaujantį kunigą prisiartina prie kenčiančio, sunkiai sergančio, seno žmogaus. Palyginime pasakojama, kad gailestingasis samarietis pasirūpina kenčiančiu žmogumi, jo žaizdas užpildamas aliejumi ir vynu. Aliejus primena tą aliejų, kuris kasmet vyskupo pašventinamas per Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišias ir yra skirtas ligoniams patepti. O vynas ženklina Kristaus meilę ir malonę, kylančią iš jo gyvybės už mus dovanojimo, ir tai visu turtingumu reiškiasi Bažnyčios sakramentiniame gyvenime. Galiausiai kenčiantysis patikimas užeigos šeimininkui, kad šis juo pasirūpintų nepaisydamas išlaidų. Kas yra šis užeigos šeimininkas? Tai Bažnyčia, krikščionių bendruomenė, mes visi, kuriems kasdien Viešpats Jėzus patiki tuos, kurių kenčia kūnas ir siela, kad galėtume jiems neribotai lieti visą Jo gailestingumą ir išgelbėjimą.

Šis pavedimas yra aiškiai ir tiksliai patvirtintas Jokūbo laiške, kuriame sakoma: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15). Kalbama apie praktiką, gyvavusią jau apaštalų laikais. Jėzus mokė savo mokinius reikšti ypatingą meilę ligoniams ir kenčiantiesiems, perdavė jiems gebėjimą ir užduotį – per ypatingą Ligonių sakramento malonę apdovanoti juos paguoda ir ramybe Jo vardu ir pagal Jo širdį. Tačiau tai neturi mūsų vesti į primygtinį stebuklo siekį ar įsitikinimą, kad visuomet ir kiekvienu atveju įmanoma išgyti. Tai suteikia tikrumą, kad Jėzus yra arti ligonio ir senyvo žmogaus, nes kiekvienas senyvas žmogus, kiekvienas vyresnis nei 65 metų gali priimti šį sakramentą, per kurį pats Jėzus artinasi prie žmogaus.

Kai žmogus serga, kartais svarstoma: „Pakvieskime kunigą, tegu ateina“; „Ne, tai gali atnešti nelaimę, nekvieskime“ arba „Ligonis gali išsigąsti“. Kodėl taip mąstome? Nes įsivaizduojame, kad po kunigo ateina eilė laidojimo tarnybai. Tai netiesa. Kunigas ateina padėti ligoniui ar senyvam žmogui; todėl toks svarbus kunigo lankymasis pas ligonius. Kunigas pakviečiamas pas ligonį sakant: „Prašome ateiti suteikti patepimo ir palaiminti.“ Pats Jėzus ateina paguosti ligonio, suteikti jam jėgų, duoti viltį, padėti; taip pat atleisti jam nuodėmių. Tai labai gražu! Ir nereikia manyti, jog tai tabu. Juk visada gera žinoti, kad skausmo ir ligos valandą nesame vieni: kunigas ir kiti dalyvaujantys Ligonių patepimo apeigose atstovauja visai krikščionių bendruomenei, kuri kaip vienas kūnas apsupa kenčiantįjį ir jo šeimą, stiprindama jų tikėjimą ir viltį, paremdama juos malda ir broliška šiluma. Didžiausia paguoda kyla iš fakto, kad šiame sakramente esti pats Viešpats Jėzus, kuris paima mus už rankos, paliečia mus taip, kaip liesdavo ligonius, taip pat primena, jog priklausome jam ir kad niekas – net liga ar mirtis – niekuomet negalės mūsų nuo jo atskirti. Ar esame pratę kviesti kunigą savo ligoniams – kalbu ne apie susirgusius gripu tris ar keturias dienas, bet apie sunkius ligonius, – taip pat seniems žmonėms, kad suteiktų šį sakramentą, tą Jėzaus paguodą ir jėgą, ir jie galėtų eiti pirmyn? Darykime tai!