Šiandien norėčiau nušviesti kitą Šventosios Dvasios dovaną – žinojimo dovaną. Kai kalbame apie žinojimą, mintyse iškyla žmogaus gebėjimas vis daugiau sužinoti apie jį supančią aplinką ir atskleisti dėsnius, reguliuojančius gamtą ir visatą. Tačiau iš Šventosios Dvasios kylantis žinojimas nėra apribotas vien žmogaus žiniomis; tai yra ypatinga dovana, kuri mums leidžia per kūriniją suvokti Dievo didybę ir jo meilę, jo gilų ryšį su visais kūriniais.

Dvasios apšviestos mūsų akys atsiveria kontempliuoti Dievą gamtos grožyje ir kosmoso didybėje, taip pat leidžia atskleisti, kaip viskas mums kalba apie Dievą ir jo meilę. Visa tai sukelia mūsų didžiulę nuostabą ir dėkingumo jausmą! Tai patiriame stebėdami meno kūrinį ar kokį kitą nuostabų dalyką, kilusį iš žmogaus genijaus bei kūrybingumo: viso to akivaizdoje Dvasia leidžia mums šlovinti Viešpatį iš pačių širdies gelmių ir atpažinti viskame, ką turime ir kas esame, neįkainojamą Dievo dovaną bei jo begalinės meilės mums ženklą.

Pirmajame Pradžios knygos skyriuje, pačioje Biblijos pradžioje, atskleidžiama, kad Dievas gėrisi savo kūrinija, pakartotinai pabrėžiant kiekvieno dalyko grožį ir gerumą. Kiekvienos dienos pabaigoje rašoma: „Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 12. 18. 21. 25). Jei Dievas žvelgia į kūriniją kaip gerą ir gražų dalyką, mes taip pat turime laikytis šios nuostatos ir matyti kūrinijos gerumą ir grožį. Tai yra žinojimo dovana, leidžianti mums pamatyti šį grožį, todėl mes šloviname Dievą, dėkodami jam už tai, kad jis padovanojo mums tiek daug grožio. O kai Dievas baigė kurti žmogų, vietoj žodžių: „jis matė, kad tai gera“, jis pasakė, jog „buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Dievo akyse esame pats gražiausias dalykas, pats didžiausias ir geriausias iš kūrinijos: netgi angelai yra žemiau už mus; esame daugiau negu angelai, tai girdėjome iš Psalmių knygos. Viešpats gėrisi mumis! Mes turime jam dėkoti už tai. Žinojimo dovana leidžia mums pajusti gilią darną su Kūrėju ir dalyvauti jo vizijos ir sprendimų skaidrume. Štai šioje perspektyvoje galime priimti vyrą ir moterį kaip kūrinijos viršūnę, kaip meilės plano, kuris įspaustas kiekviename iš mūsų, įgyvendinimą, ir mes galime atpažinti vieni kitus kaip brolius ir seseris.

Visa tai yra giedrumo ir ramybės šaltinis ir padaro krikščionį džiaugsmingu Dievo liudytoju įkandin šv. Pranciškaus Asyžiečio ir daugybės kitų šventųjų, mokėjusių šlovinti ir garbinti Jo meilę kontempliuojant kūriniją. Tačiau tuo pat metu žinojimo dovana padeda mums nepasiduoti nesaikingoms ar klaidingoms nuostatoms. Pirmoji – tai rizika žvelgti į save kaip į kūrinijos šeimininkus. Kūrinija nėra nuosavybė, kuriai galėtume viešpatauti savo nuožiūra; juolab ji nėra vien tik kai kurių, saujelės žmonių nuosavybė: kūrinija yra dovana, tai nuostabi Dievo dovana, duota mums tam, kad ja rūpintumės ir naudotumės visų labui visuomet su didžiule pagarba ir dėkingumu. Kita klaidinga nuostata yra pagunda apsistoti ties kūriniais, tarsi jie galėtų duoti mums atsakymą į visus mūsų lūkesčius. Per žinojimo dovaną Dvasia padeda nepasiduoti šiai klaidai.

Norėčiau grįžti prie pirmojo iš minėtų neteisingų kelių – dominavimo kūrinijos atžvilgiu, užuot ją saugojus. Privalome saugoti kūriniją, nes tai yra Viešpaties mums duota dovana – tai Dievo dovana mums; esame kūrinijos saugotojai. Eksploatuodami kūriniją niokojame šį Dievo meilės ženklą. Niokoti kūriniją yra tas pat, kas sakyti Dievui: „Tai man nepatinka.“ Šitai nėra gera, tai nuodėmė.

Kūrinijos apsauga yra Dievo dovanos apsauga, tai reiškia sakyti Dievui: „Dėkoju, esu kūrinijos saugotojas, idant ji darytų pažangą, kad niekuomet Tavo dovana nebūtų niokojama.“ Tokia turi būti mūsų nuostata kūrinijos atžvilgiu: būtina saugoti ją, nes jei niokosime kūriniją, ji mus sunaikins! Nepamirškite to. Kartą buvau kaime ir girdėjau kalbant paprastą moterį, kuri labai mylėjo gėles ir jomis rūpinosi. Ji man pasakė: „Turime rūpintis gražiais dalykais, kuriuos Dievas mums davė; kūrinija mums duota, kad ja tinkamai naudotumės; ne tam, kad eksploatuotume, bet kad saugotume. Dievas visada atleidžia, mes, žmonės, atleidžiame kartais, bet kūrinija niekada neatleidžia; jeigu ja nesirūpinsime, ji mus sunaikins.“

Tai turėtų mus priversti susimąstyti ir prašyti Šventosios Dvasios žinojimo dovanos, kad geriau suprastume, jog kūrinija yra gražiausia Dievo dovana. Jis sukūrė daug gerų dalykų pačiam geriausiam – žmogaus asmeniui.