Šiandien norėčiau stabtelėti ties Šventosios Dvasios dovana, kuri dažnai suvokiama netinkamai arba paviršutiniškai; iš tikrųjų ši dovana susijusi su krikščioniško gyvenimo šerdimi ir tapatybe: tai maldingumo dovana.

Reikia čia pat paaiškinti, kad ši dovana neturi būti tapatinama su kam nors jaučiama užuojauta ar gailesčiu artimui; ji nurodo mūsų priklausomybę Dievui ir mūsų gilų ryšį su juo, ryšį, kuris suteikia prasmę mūsų gyvenimui ir išlaiko mus vientisus, laiduoja bendrystę su Juo netgi sunkiausiais ir labiausiai varginančiais momentais.

Šis ryšys su Viešpačiu neturi būti suprantamas kaip pareiga ar paliepimas. Tai iš vidaus kylantis ryšys. Tai yra širdimi išgyvenamas santykis: Jėzaus mums dovanota draugystė su Dievu, draugystė, kuri keičia mūsų gyvenimą ir pripildo jį entuziazmo bei džiaugsmo. Todėl maldingumo dovana sukelia pirmiausia mūsų dėkingumą ir šlovinimą. Tai yra tikriausia mūsų kulto bei garbinimo prasmė ir priežastis. Kai Šventoji Dvasia leidžia suvokti Viešpaties buvimą ir visą jo meilę mums, ji sušildo širdį ir visai natūraliai veda mus į maldą ir šventimą. Todėl maldingumas yra sinonimiškas tikrai religinei dvasiai, sūniškam pasitikėjimui Dievu, gebėjimui melstis su meile ir paprastumu, būdingu turintiems nuolankią širdį.

Maldingumo dovana, ugdydama mūsų santykį ir bendrystę su Dievu ir leisdama mums gyventi kaip jo vaikams, tuo pat metu padeda perduoti šią meilę kitiems ir pripažinti juos savo broliais. Tuomet būsime vedami maldingumo – ne pietizmo! – mus supančių ar kasdien sutinkamų žmonių atžvilgiu. Kodėl aš sakau: ne pietizmo? Nes kai kurie mano, kad būti maldingam reiškia užsimerkti, nutaisyti pamaldžią miną, tarsi vaidinti šventą. Pjemonte sakome: vaizduoti pamaldžią vienuolę („mugna quacia“). Tai nėra maldingumo dovana. Maldingumo dovana reiškia gebėti džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais, būti artimam vienišiesiems ir patiriantiems nerimą, pataisyti klystančius, paguosti sužeistuosius, svetingai priimti ir padėti stokojantiems. Maldingumo dovana yra glaudžiai susijusi su romumu. Šventosios Dvasios duodama maldingumo dovana daro mus romius, kantrius, esančius ramybėje su Dievu, su švelnumu tarnaujančius kitiems.

Brangūs bičiuliai, apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15). Prašykime Viešpaties, kad jo Dvasios dovana įveiktų mūsų baimę, netikrumą, taip pat mūsų neramią, nekantrią dvasią, kad padarytų mus džiaugsmingais Dievo ir jo meilės liudytojais, garbinančiais Viešpatį tiesoje ir tarnaujančiais artimui su romumu bei šypsena, kurią Šventoji Dvasia visuomet mums duoda džiaugiantis. Tegu Šventoji Dvasia visiems dovanoja šią maldingumo dovaną.