Dievo baimės dovana, apie kurią kalbame šiandien, užbaigiamas katechezių ciklas apie septynias Šventosios Dvasios dovanas. Ši dovana nereiškia, kad reikia bijoti Dievo: gerai žinome, jog Dievas yra Tėvas, jis mus myli, nori mūsų išganymo ir visuomet atleidžia, visuomet; todėl nėra priežasties jo bijoti! Tačiau [pagarbi] Dievo baimė yra Dvasios dovana, kuri mums primena, kokie esame maži Dievo ir jo meilės akivaizdoje, ir kad mūsų gėris yra nuolankiai, su pagarba ir pasitikėjimu atsiduoti į jo rankas. Tai yra Dievo baimė – atsidavimas taip labai mus mylinčio Tėvo gerumui.

Kai Šventoji Dvasia apsigyvena mūsų širdyje, ji įkvepia savo paguodos bei ramybės ir leidžia mums pajusti, kokie maži esame, turėti nuostatą – kurią Evangelijoje primygtinai siūlo Jėzus – atiduoti visus savo rūpesčius bei lūkesčius Dievui ir jaustis apgaubtiems bei palaikomiems jo šilumos ir apsaugos, panašiai kaip vaikas su savo tėčiu! Štai ką padaro Šventoji Dvasia mūsų širdyse: ji leidžia mums jaustis kaip vaikams mūsų tėčio glėbyje. Šia prasme suprantame, kad Dievo baimė mumyse įgyja klusnumo, dėkingumo bei garbinimo formą ir pripildo mūsų širdį vilties. Dažnai mes nesugebame įžvelgti Dievo plano ir suvokiame, kad neįstengiame patys sau užtikrinti amžinojo gyvenimo ir laimės. Būtent mums išgyvenant savo ribotumą ir vargingumą Dvasia mus paguodžia ir leidžia suvokti vienintelį svarbų dalyką – leistis būti Jėzaus vedamiems į Tėvo glėbį.

Štai kodėl mums taip reikia šios Šventosios Dvasios dovanos. Dievo baimė leidžia suvokti, kad viskas kyla iš malonės ir mūsų tikroji stiprybė yra vien tiktai sekti Viešpatį Jėzų ir leisti, jog Tėvas išlietų mums savo gerumą ir gailestingumą. Atverti širdis, kad ant mūsų nužengtų Dievo gerumas ir gailestingumas. Būtent tai Šventoji Dvasia nuveikia per Dievo baimės dovaną: atveria širdį. Širdis atveriama, kad į mus nužengtų Tėvo gailestingumas, gerumas, švelnumas, nes esame be galo mylimi jo vaikai.

Kai esame apimti Dievo baimės, sekame Viešpatį su nuolankumu, romiai ir paklusniai. Tačiau tai ne pasidavimo, pasyvumo ar aimanavimo laikysena, bet nuostata sūnaus, kuris su nuostaba ir džiaugsmu suvokia esąs Tėvo aprūpinamas ir mylimas. Taigi Dievo baimė nepadaro mūsų baimingų ir pasiduodančių krikščionių, bet kildina mūsų drąsą ir jėgą! Dėl šios dovanos tampame įsitikinę entuziastingi krikščionys, paklūstantys Viešpačiui ne iš baimės, bet todėl, kad esame sujaudinti ir užkariauti jo meilės! Būti užkariautiems Dievo meilės! Tai gražu. Leistis užkariaujamiems šios tėčio meilės, kuris taip stipriai myli, myli visa širdimi.

Būkime budrūs, mat ši Dievo dovana, Dievo baimės dovana, yra taip pat „aliarmo“ ženklas, įspėjantis apie nuodėmės priekabumą. Kai žmogus gyvena veikiamas blogio, kai piktžodžiauja prieš Dievą, kai išnaudoja kitus, juos tironizuoja, gyvena tik dėl pinigų, dėl tuštybės, valdžios ar puikybės, tuomet šventa Dievo baimė mus įspėja: dėmesio! Su visa šia valdžia, visais pinigais, su visa savo puikybe ir tuštybe nebūsi laimingas. Niekas negali nusinešti anapus nei pinigų, nei valdžios, nei tuštybės, nei puikybės. Nieko! Galime neštis tiktai Dievo Tėvo mums duodamą meilę ir jo švelnumą, kurį priimame su meile. Galime neštis ir tai, ką padarėme kitiems. Būkime dėmesingi – nesudėkime vilties į pinigus, į puikybę, į valdžią, į tuštybę, nes visa tai nežada nieko gero! Pavyzdžiui, žmonės, kurie yra atsakingi už kitus ir pasiduoda korupcijai. Ar manote, kad korumpuotas žmogus bus laimingas anapus? Ne, korupcijos vaisius sugadino jo širdį ir jam sunku eiti pas Viešpatį. Arba, pavyzdžiui, gyvenantieji iš žmonių prekybos ar vergiško darbo. Ar manote, kad tie, kurie prekiauja žmonėmis ar išnaudoja žmones, versdami vergiškai dirbti, turi širdyje Dievo meilę? Ne, jie neturi Dievo baimės ir nėra laimingi. Jie nėra laimingi. Taip pat omenyje turiu tuos, kurie gamina ginklus, kad kurstytų karus; susimąstykite, koks tai darbas. Aš esu tikras, kad jei paklausčiau, kiek tarp jūsų yra ginklų gamintojų, neatsirastų nė vieno, nė vieno nėra. Ginklų gamintojai neina klausytis Dievo žodžio. Jie gamina mirtį, parduoda mirtį, paverčia ją prekybos dalyku. Tegu Dievo baimės dvasia leidžia jiems suprasti, kad vieną dieną viskas baigsis, ir jie turės duoti apyskaitą Dievui.

Brangūs bičiuliai, 34 psalmėje taip meldžiamasi: „Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo, iš visų jo vargų išgelbėjo. Viešpaties angelas saugo tuos, kurie pagarbiai jo bijo, ir juos išgelbsti“ (Ps 34, 7–8). Prašykime Viešpaties malonės, kad suvienytų mūsų balsą su vargšų balsu, jog galėtume priimti Dievo baimės dovaną ir drauge su jais suvoktume esą aprengti gailestingumu bei meile Dievo, kuris yra mūsų Tėvas, mūsų Tėtis. Taip tebūnie.