Šiandien pradedu naują katechezių ciklą apie Bažnyčią. Tai truputį panašu į vaiko kalbą apie savo motiną, savo šeimą. Kalbėti apie Bažnyčią reiškia kalbėti apie mūsų motiną, apie mūsų šeimą. Iš tikrųjų Bažnyčia nėra institucija, susitelkusi į save pačią, ar privati asociacija, nevyriausybinė organizacija, tuo labiau negalime apsiriboti žvilgsniu į dvasininkiją ar Vatikaną… „Bažnyčia laikosi nuomonės…“ Tačiau mes visi esame Bažnyčia! „Ką turi galvoje?“ „Ar kunigus?“ Taip, kunigai yra Bažnyčios dalis, bet Bažnyčia esame mes visi! Negalima apriboti Bažnyčios kunigais, vyskupais, Vatikanu... Jie priklauso Bažnyčiai, bet Bažnyčia esame mes visi, visi priklausome šeimai, visi esame vienos motinos. Bažnyčia yra labai plati tikrovė, atvira visai žmonijai, ji nėra sukurta laboratorijoje, nėra gimusi savaime. Bažnyčią įkūrė Jėzus, tai tauta, turinti už pečių ilgą istoriją, o jos paruošimas prasidėjo seniai iki Kristaus.

Jau Senojo Testamento puslapiuose randame Bažnyčios istoriją ar veikiau „priešistorę“. Girdėjome iš Pradžios knygos: Dievas pasirinko Abraomą, mūsų tikėjimo tėvą, ir kviečia jį išvykti, palikti savo gimtinę ir eiti į kitą šalį, kurią Viešpats jam nurodys (plg. Pr 12, 1–9). Dievas šaukia Abraomą ne vieną asmeniškai, bet nuo pat pradžių įtraukia ir jo šeimą, namus ir visus tarnaujančius jo namams. Kai jis jau keliauja – taip Bažnyčia pradeda keliauti, – Dievas dar labiau praplečia horizontą ir užlieja Abraomą savo palaiminimu, žadėdamas jam palikuonių, gausių kaip žvaigždės danguje ar smiltys jūros pakrantėje. Tai yra pirmas svarbus punktas: pradėdamas nuo Abraomo Dievas suformuoja tautą, kad neštų jo palaiminimą visoms žemės šeimoms. Šioje tautoje gimė Jėzus. Pats Dievas formuoja šią tautą, šią istoriją, keliaujančią Bažnyčią, ir čia, šioje tautoje, gimsta Jėzus.

Antrasis elementas: ne Abraomas apie save buria tautą, bet pats Dievas duoda jai gyvybę. Paprastai žmogus kreipdavosi į dievybę siekdamas įveikti juos skiriantį atstumą, šaukdamasis pagalbos ir apsaugos. Žmonės melsdavosi dievams, dievybėms. Tačiau šiuo atveju įvyksta kažkas negirdėta: pats Dievas imasi iniciatyvos. Klausykime: pats Dievas pabeldžia prie Abraomo durų ir sako jam: išeik, palik šią šalį, leiskis kelionėn, ir aš padarysiu iš tavęs didelę tautą.

Tai yra Bažnyčios pradžia, ir šioje tautoje gimė Jėzus. Dievas imasi iniciatyvos ir atkreipia savo žodį į žmogų, užmegzdamas su juo ryšį ir naują santykį. „Bet, tėve, kaip tai gali būti? Ar Dievas mums kalba?“ „Taip.“ „O mes ar galime kalbėtis su Dievu?“ „Taip.“ Tai vadinama malda, tačiau Dievas tai darė nuo pradžių. Taigi Dievas formuoja tautą iš tų, kurie klausosi jo žodžio ir juo pasitikėdami leidžiasi į kelionę. Tai vienintelė sąlyga: pasitikėti Dievu. Jei pasitiki juo, klausaisi jo ir leidiesi į kelionę, tai yra Bažnyčios kūrimas.

Dievo meilė yra pirmiau visko. Dievas visuomet yra pirmas, jis pradeda anksčiau už mus, yra už mus pirmesnis. Pranašas Izaijas, gal Jeremijas, neatsimenu tiksliai, sakė, kad Dievas yra kaip migdolo medis, kuris pavasarį pirmasis pražysta. Norima pasakyti, kad Dievas visuomet pražysta anksčiau už mus. Jis mūsų laukia atvykstančių, mus šaukia ir liepia eiti. Jis visuomet pirmesnis už mus. Tai vadinama meile, nes Dievas visuomet laukia mūsų. „Bet, tėve, aš tuo netikiu, nes jei jūs žinotumėte, tėve… Mano gyvenimas buvo toks baisus, kaip aš galiu galvoti, kad Dievas manęs laukia?“ „Dievas laukia tavęs. Jei būtum didis nusidėjėlis, jis lauktų tavęs dar labiau, jis laukia su didele meile, nes jis yra pirmas. Tai yra grožis Bažnyčios, vedančios mus pas mūsų laukiantį Dievą. Jis pirmesnis už Abraomą, pirmesnis net už Adomą.“

Abraomas ir jo namiškiai klauso Dievo kvietimo ir leidžiasi į kelionę, netgi nežinodami, kas yra šis Dievas ir kur juos veda. Tai tiesa, nes Abraomas leidžiasi į kelią patikėdamas save šiam Dievui, kuris jam kalbėjo; Abraomas neturėjo teologijos vadovėlio pasiskaityti, kas yra šis Dievas. Jis pasitiki, pasitiki meile. Dievas leidžia jam jausti meilę, ir jis pasitiki. Tačiau tai nereiškia, kad šie žmonės visuomet liko tvirti ir ištikimi. Priešingai, iš pat pradžių buvo pasipriešinimo, užsisklendimo savyje ir savo interesuose, pagunda derėtis su Dievu ir spręsti dalykus savaip. Tautos kelią ženklina išdavystės ir nuodėmės per visą išganymo istoriją, kuri yra Dievo ištikimybės ir tautos neištikimybės istorija. Tačiau Dievas nepavargsta, jis kantrus, turi daug kantrybės ir lavina bei formuoja savo tautą kaip tėvas savo vaiką. Dievas eina su mumis. Pranašas Ozėjas sako: „Aš ėjau su tavimi ir mokiau tave vaikščioti, kaip tėvas moko savo vaiką.“ Koks gražus šis Dievo įvaizdis! Jis taip elgiasi ir su mumis: moko mus vaikščioti. Tos pačios nuostatos laikosi ir Bažnyčios atžvilgiu. Mes taip pat, nepaisant ketinimo sekti Viešpatį Jėzų, kasdien susiduriame su savo savanaudiškumu ir širdies kietumu, tačiau kai suvokiame, kad esame nusidėjėliai, Dievas pripildo mus savo gailestingumo ir meilės. Ir jis mums atleidžia, jis visuomet atleidžia. Būtent tai leidžia mums augti kaip Dievo tautai, kaip Bažnyčiai: ne mūsų gebėjimai, ne mūsų nuopelnai – esame menki, ne tai, – bet kasdienė patirtis, kaip labai Viešpats trokšta mums gero ir mumis rūpinasi. Tai leidžia mums pasijausti, kad iš tikrųjų priklausome Jam, esame Jo rankose, tai leidžia mums augti bendrystėje su Juo ir tarpusavyje. Būti Bažnyčia reiškia jaustis rankose mus mylinčio Tėvo, kuris mus glamonėja, mūsų laukia ir leidžia mums pajusti švelnumą. Tai labai gražu!

Brangūs bičiuliai, toks yra Dievo planas; Dievas, pašaukdamas Abraomą, visada galvojo apie meile suburtą palaimintą tautą, kad ji neštų Jo palaiminimą visoms žemės tautoms. Šis planas nesikeičia, jis visuomet vykdomas. Šis planas buvo pilnatviškai įgyvendintas Kristuje, ir šiandien Dievas tęsia jo įgyvendinimą Bažnyčioje. Prašykime malonės, kad išliktume ištikimi ir sektume Viešpatį Jėzų, klausytumės jo žodžio, būtume pasirengę kasdien išvykti, kaip Abraomas, į Dievo ir žmogaus šalį, mūsų tikrąją tėvynę, ir taip taptume palaiminimu, Dievo meilės ženklu visiems jo vaikams. Man patinka, kad yra sinonimas, kitas vardas, kuriuo mes, krikščionys, galėtume būti vadinami: esame vyrai ir moterys, esame žmonės, kurie laimina. Krikščionis savo gyvenimu privalo visuomet laiminti, laiminti Dievą ir laiminti visus žmones. Mes, krikščionys, esame žmonės, kurie laiminame, mokame laiminti. Tai gražus pašaukimas!