Pirmąją katechezę apie Bažnyčią praėjusį trečiadienį pradėjome nuo Dievo iniciatyvos: jis nori formuoti tautą, nešančią palaiminimą visoms žemės tautoms. Dievas pradeda nuo Abraomo, po to su didele kantrybe – Dievas jos turi daug! – rengia šią tautą per Senąją Sandorą, kol Jėzuje Kristuje įsteigia ją kaip žmonių sąjungos su Dievu ir tarpusavyje ženklą bei priemonę (plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Lumen gentium, 1). Šiandien pasvarstykime, kaip svarbu krikščioniui priklausyti šiai tautai. Kalbame apie priklausymą Bažnyčiai.

Nesame izoliuoti ir nesame krikščionys pavieniui, kiekvienas pats sau, ne, mūsų krikščioniškoji tapatybė yra priklausymas! Esame krikščionys, nes priklausome Bažnyčiai. Tai tarsi pavardė: vardas yra „aš esu krikščionis“, o pavardė – „aš priklausau Bažnyčiai“. Labai miela pastebėti, kad ši priklausomybė išreiškiama taip pat tuo vardu, kurį Dievas priskiria pats sau. Nuostabiame „degančio krūmo“ epizode atsakydamas Mozei (plg. Iš 3, 15) jis save apibrėžia kaip protėvių Dievą. Jis nesako: esu Visagalis... Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas. Šitaip jis save apreiškia kaip Dievą, kuris yra sudaręs glaudžią sandorą su mūsų tėvais, visuomet yra ištikimas šiai sandorai ir kviečia mus įžengti į šį už mus ankstesnį santykį. Tas Dievo santykis su savo tauta už mus visus ankstesnis, jis kyla iš anų laikų.

Štai kodėl mintis pirmiausia su dėkingumu krypsta į tuos, kurie buvo anksčiau už mus ir mus priėmė Bažnyčioje. Niekas negali tapti krikščionimi pats vienas! Ar tai aišku? Niekas netampa krikščionimi vienas. Krikščionių negamina laboratorijoje. Krikščionis priklauso tautai, ateinančiai iš toli. Jis priklauso tautai, kuri vadinama Bažnyčia, ir ši Bažnyčia iš jo padaro krikščionį Krikšto dieną, po to per jo katechezės kelionę ir vėliau. Tačiau niekas, niekas netampa krikščionimi pats vienas. Tai, kad mes tikime, mokame melstis, pažįstame Viešpatį ir galime klausytis jo žodžio, jaučiame artimą ryšį su juo ir atpažįstame jį savo broliuose, taip yra todėl, jog kiti prieš mus gyveno tikėjimu ir po to jį mums perteikė. Mes priėmėme tikėjimą iš mūsų tėvų, iš protėvių, jie mus jo mokė. Gerai pagalvojus, kiek daug brangių veidų praslenka šiuo momentu priešais mūsų akis: gal tai veidai mūsų tėvų, kurių prašymu buvome pakrikštyti; protėvių ar artimųjų, išmokiusių mus kryžiaus ženklo ir pirmųjų maldų. Aš prisimenu mane katekizmo mokiusios vienuolės veidą: ji visuomet iškyla mano atmintyje. Žinoma, ji dabar danguje, nes tai šventa moteris, tačiau aš ją dažnai prisimenu ir dėkoju Dievui už šią vienuolę. Arba veidas klebono ar kito kokio kunigo, vienuolės, katecheto, perdavusių mums tikėjimo turinį ir ugdžiusių mus krikščionimis... Štai Bažnyčia: didžiulė šeima, kurioje esame priimami ir mokomės gyventi kaip tikintieji ir Viešpaties Jėzaus mokiniai.

Galime patirti šią kelionę ne vien tik dėka kitų žmonių, bet drauge su kitais žmonėmis. Bažnyčioje neegzistuoja „pasidaryk pats“, nėra „laisvųjų agentų“. Kiek daug kartų popiežius Benediktas apibūdino Bažnyčią kaip bažnytinį „mes“! Kartais pasitaiko girdėti sakant: „Tikiu į Dievą, tikiu į Jėzų, tačiau Bažnyčia manęs nedomina…“ Kiek kartų tai girdėjome? Tokie dalykai nėra gerai. Kai kurie žmonės mano, jog gali užmegzti asmeninį, tiesioginį, netarpišką santykį su Jėzumi Kristumi šalia Bažnyčios bendrystės ir tarpininkavimo. Tai pavojingos ir kenksmingos pagundos. Kaip sakydavo didis Paulius VI, tai absurdiškos dichotomijos. Iš tikrųjų keliauti kartu yra pastangų reikalaujantis dalykas; kartais tai būna sunku: gali atsitikti, kad kai kurie broliai ir seserys mums kelia problemų ar mus papiktina... Tačiau Viešpats patikėjo išganymo žinią žmonėms, mums visiems, jo liudininkams. Ir būtent per mūsų brolius ir seseris, per jų savybes ir ribotumus jis eina su mumis susitikti ir leidžiasi atpažįstamas. Tai reiškia priklausyti Bažnyčiai. Gerai įsiminkite: būti krikščionimi reiškia priklausyti Bažnyčiai. Vardas „krikščionis“, o pavardė –„priklausymas Bažnyčiai“.

Brangūs bičiuliai, užtariant Mergelei Marijai, Bažnyčios Motinai, prašykime Viešpaties malonės, kad niekuomet nepasiduotume pagundai galvoti, kad galime apsieiti be kitų, apsieiti be Bažnyčios, būti laboratorijos krikščionys. Priešingai, negalime mylėti Dievo, nemylėdami savo brolių, negalime mylėti Dievo šalia Bažnyčios: neįmanoma būti bendrystėje su Dievu nebūnant Bažnyčios bendrystėje, ir negalime būti geri krikščionys, jei nesame drauge su visais tais, kurie siekia sekti Viešpačiu Jėzumi, būdami viena tauta, vienas kūnas, ir tai yra Bažnyčia. Ačiū.